Matulevičius jau nieko nebegali duoti rinktinei. visas jo darbas - skėsčioti rankomis

- Jankė interve sakė, kad dabar rinktinė Matulevičiui avansu duoda. O pripažinėti nieko nereikia - ir taip aišku. Seniai jau aišku.. Jankė gali įvesti kažkiek naujovių, gal mažumėlę pakeisti žaidimo stilių į labiau atakuojantį, bet nuo pralaimėjimų mūsų tai neišgelbės. Dabartiniai rinktinės žaidėjai ypatingai geriau žaisti nepradės, o nauji bus dar silpnesni.

Pralaimėjimo Rumunijai analizė: E.Jankausko pakeitimai, taktinės gudrybės ir lemtinga klaida
http://www.15min.lt/sportas/naujiena/fu ... =shortlink" onclick="window.open(this.href);return false;

Debiutuoti buvusiam bene tituluočiausiam šių laikų Lietuvos rinktinės žaidėjui ir dabartiniam treneriui Edgarui Jankauskui teko toli gražu ne lengviausiomis sąlygomis. 16-ąją vietą FIFA reitinge užimančiai Rumunijos ekipai pralaimėta po įtemptos kovos, bet įžvelgti pozityvių pokyčių lietuvių žaidime galima jau po pirmųjų rungtynių.

Paruošti ekipą kontrolinėms rungtynėms E.Jankauskas turėjo lygiai tris dienas ir jų pergalei neužteko. Starto sudėtyje pasikeitimų nuo ankstesnių rungtynių nedaug, bet didelio pasirinkimo Lietuva niekad ir neturėjo.

Vartininkas Emilijus Zubas grįžo į startinę sudėtį ir pakeitė laikinai nekviečiamą Giedrių Arlauskį. Edvinas Girdvainis debiutavo rinktinėje ir žaidė startinėje sudėtyje, kur kartu su Georgu Freidgeimu, kuris dažnai neišvengdavo kritikos dėl savo žaidimo, sudarė solidų vidurio gynėjų duetą, kuriam už rungtynes būtų galima rašyti aukščiausius balus.

Vytauto Andriuškevičiaus, Egidijaus Vaitkūno ir Deimanto Petravičiaus žaidimas kraštuose nedaug ką nustebino, pastarieji žaidėjai dažnai rungtyniaudavo ir Igorio Pankratjevo treniruojamoje ekipoje. Tiesa, D.Petravičius pirmą kartą žaidė taip ilgai.

Galbūt kiek įdomesnis trenerio sprendimas išleisti į aikštę savo buvusį auklėtinį „Trakų“ komandoje Vytautą Lukšą. Vidurio žaidimą stygavo jau ilgą laiką Lietuvos rinktinės trenerių pasitikėjimą turintys Vykintas Slivka ir Artūras Žulpa.

Kiek įdomesnės rokiruotės buvo atliktos puolimo grandyje, kur šalia sunkiai Danijoje sustabdomo Luko Spalvio į vadinamąją poziciją „po puolėju“ pastūmėtas buvo Fedoras Černychas, anksčiau žaisdavęs krašte.

Rumunai nutarė patausoti keletą savo pagrindinių žaidėjų sekmadienio rungtynėms su Ispanija ir į startinę sudėtį metė ne visus pagrindinio vienuoliktuko žaidėjus. Bet joje buvo tokie ryškūs Rumunijos rinktinės žaidėjai kaip buvęs „Manchester City“ vartininkas Costelis Pantilimonas ar Londono „Tottenham“ rungtyniavęs gynėjas Vladas Chirichesas. Dirbti gynyboje Lietuvos rinktinės žaidėjus vertė aktyviai rungtyniavę G.Torje, R.Rusescu ir N.Stanciu, kurie bus labai svarbūs artėjančiame Europos čempionate.

Prieš rungtynes detalią varžovų analizę pateikė vienas iš Lietuvos rinktinės trenerių štabo naujokų Rokas Garastas. Pabrėžta, jog Rumunija išsiskiria varžovų spaudimu po visą aikštę, neleidžia jiems žaisti su kamuoliu. Per rungtynes atlieka netgi po 10 perdavimų į baudos aikštelę iš kraštų.

Rumunai labai pavojingi ir atakuodami per vidurį, kadangi turi itin techniškus žaidėjus, gali greitai kontratakuoti po perimto kamuolio. Nors varžovai neturi daug garsių pavardžių, tačiau jų sudėtis labai lygi ir subalansuota.

Tiesa, kaip vienas minusų įvardytas teoriškai ne toks stiprus antrasis kėlinys, kuriame ženkliai krenta rumunų statistiniai rodikliai. Lietuviai vienu galimų savo kozirių laikė silpną rumunų kraštų pasaugojimą ir greitą perėjimą iš puolimo į gynybą.

Nuo pat pirmos minutės buvo matyti, jog E.Jankauskas namų darbus paruošė. Esminis skirtumas nuo ankstesnių metų rinktinių – nors ir pasitikome varžovus nuo savo aikštės pusės, bet vos tik praradę kamuolį žaidėjai nesistengdavo greitai grįžti prie savų vartų. Buvo vadovaujamasi vadinamąja 5 sekundžių taisykle, kai po prarasto kamuolio reikia bandyti kuo greičiau jį susigrąžinti, kol varžovų komanda jo neužvaldė ir neišsidėstė atakai.

Dėl šios priežasties pirmajame kėlinyje matėme iki tol retai pasitaikydavusius momentus, kai L.Spalvis ir F.Černychas spausdavo varžovų vidurio gynėjus ir išprovokuodavo juos prarasti kamuolį. Tokiomis progomis buvo galima pasinaudoti ir geriau, tačiau tarpusavio supratimo trūkumas ir skubėjimas dažnai to padaryti neleisdavo.

Nemažai pokyčių matyti dar mažesnėse detalėse. Vartininkui E.Zubui buvo duotas nurodymas nuo vartų išmušamus kamuolius siųsti gerai fiziškai pasiruošusiam D.Petravičiui, kuris teoriškai turėjo laimėti oro dvikovas prieš gerokai žemesnį krašto gynėją ir numesti kamuolius už nugaros kertantiems L.Spalviui ir F.Černychui. Kiek vėliau akcentas pakeistas „ant“ Spalvio, kuriam sekėsi tas dvikovas laimėti kur kas geriau.

Nors F.Černychas žaidė ir žemiau už L.Spalvį, tačiau Luko sugebėjimas palaikyti kamuolį, atitverti jį nuo varžovų kūnu leisdavo F.Černychui parodyti savo greitį ir bandyti įkirsti į „kanalus“ tarp varžovų gynėjų. Būtent dėl to dažniausiai nuošalėje atsidurdavo ne L.Spalvis, o F.Černychas. Ir būtent F.Černychas sukūrė pavojingiausią lietuvių progą, kai, vos nepabėgęs nuo paskutinio rumunų gynėjo, buvo pargriautas prieš pat baudos aikštelę.

Dar vienas pozityvus pastebėjimas – bandymas įžaisti kampinį. Nors to momento išpildyti ir nepavyko, bet tai rodo gerus žaidėjų nusiteikimo ir pasitikėjimo savimi ženklus.

Turint galvoje tai, kad visas dabartinis trenerių štabas yra praeityje buvę puolėjai, galbūt norėjosi kiek produktyvesnio puolimo, tačiau E.Jankausko požiūris į discipliną, atsidavimą ir komandinę drausmę matomas jau dabar.

Prieš antrąjį kėlinį ratu sustoję ir apsikabinę žaidėjai ragino ir drąsino vienas kitą, o prieš rungtynes visi vieningai kartojo, kaip treneris motyvuoja tikėti savimi, darbu ir komandos draugais. To puikus įrodymas – vieningai ir drausmingai judėjusi gynybos linija, kuri nė karto neleido pabėgti aštriai kertantiems rumunų puolėjams.

Antrajame kėlinyje varžovai išleido į aikštę savo pagrindinius žaidėjus – C.Keseru, O.Hobaną ir keletą jaunų, bet jau dabar solidų futbolą rodančių atakuojančio plano saugų.

Po kampinio skridę pavojingi smūgiai link mūsų vartų (51 ir 61 minutę) turėjo duoti neigiamą signalą mūsų rinktinės treneriui. Čia galbūt ir yra vienintelis priekaištas strategui, nes būtent ties 50-65 minutėmis praradome vidurį ir nustojome spausti varžovų vidurio saugus.

Galbūt fizinė žaidėjų būklė, galbūt koncentracijos praradimas privedė prie to, jog saugai nespėjo susikeisti ginamaisiais ir Nicolae Stanciu nuginklavo E.Zubą įspūdingu smūgiu iš 25-30 metrų. Solidžias rungtynes sužaidęs debiutantas E.Girdvainis dar bandė pasitikti varžovą, bet nebespėjo. Vartininką kaltinti tikrai sunku, nes smūgis buvo išties galingas, o šlapia stadiono veja tik pagreitino kamuolio skridimą.

Lietuvos rinktinės treneris atliko 5 keitimus, bet jie rungtynių eigai ir scenarijui didelės reikšmės neturėjo. Visi jie atlikti „į poziciją“ ir įdomesnių taktinių variacijų nepamatėme.

Išskirti galima galbūt nebent Saulių Mikoliūną, kuris drąsiai ėmėsi iniciatyvos ir provokavo varžovų pražangas. Taip pat, verta paminėti, jog Rumunijoje debiutavo ir „Sūduvos“ saugas Ernestas Veliulis, tačiau palikti žymesnį indėlį žaidime jam pritrūko laiko.

Švelniai tariant, ne pačius geriausius laikus išgyvenančioje Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje dviračio neišrasi. Žaidžiam su tuo, ką turim, bet pozityvių ženklų ir detalių E.Jankausko ekipoje galima įžvelgti jau dabar.

Jauna rinktinės sudėtis bus puikus molis, iš kurio vyriausiasis treneris bandys lipdyti tokią rinktinę, kokią jis įsivaizduoja. Save gerbiančią, disciplinuotą, drąsią ir motyvuotą.

Pralaimėjimo Rusijai analizė – antrai rusų sudėčiai buvome lengvas kąsnelis
http://www.15min.lt/sportas/naujiena/fu ... -24-601943" onclick="window.open(this.href);return false;

Antras testas Edgarui Jankauskui Lietuvos rinktinės trenerio pareigose pasirodė dar sunkesnis. Rusijos rinktinei Maskvoje nusileista 0:3 ir pozityvo lietuvių žaidime rasti kur kas sunkiau.

Po rungtynių Rumunijoje startinėje sudėtyje išvydome net 6 naujus veidus. Šiek tiek pakeistas ir pats komandos išsidėstymas, bei braižas. Jei rungtynėse su rumunais komandos formacija buvo panašesnė į 4-4-2, tai su rusais žaidėme tik vienu išreikštu puolėju. Fedoras Černychas buvo grąžintas į kraštą, o arčiausiai Luko Spalvio rungtyniavo Vykintas Slivka, kuriam šis vaidmuo nebuvau naujas.

Rusai mus pasitiko su savo tradiciniu 4-2-3-1, tačiau aikštėje trūko visos eilės vedančių žaidėjų. Maskvoje neišvydome Alano Dzagoevo, Artiomo Dziubos, vartininko Igorio Akinfeevo, Igorio Denisovo, Romano Širokovo, Olego Šatovo, Jurijaus Žirkovo. Dėl vietos komandoje važiavimui į Prancūziją kovojantys Leonido Sluckio auklėtiniai vaizdo negadino ir nepriekaištingai realizavę savo šansus, ganėtinai lengvai susitvarkė su lietuviais.

Emilijų Zubą pakeitusio Vytauto Černiausko kaltinti dėl praleistų įvarčių nelabai galima, o dėl fakto, kad rusai smūgiavo mažai, tačiau tiksliai, mes savo vartininko dirbančio nelabai ir matėme. Tiesa, matėsi, jog buvo nurodymas, kamuoliui atsidūrus pas vartininką, juos skirstyti ranka – puolėjams, arba šalia esantiems gynėjams. Keletą kartų taip pavyko išeiti į pozicinę ataką.

Rusai pasižymi tuo, kad rungtyniauja pozicinį tačiau greitą futbolą, stengiasi sudaryti kiekybinę persvarą viduryje. Krašto gynėjai kyla labai aukštai į ataką, o krašto saugai slenkasi į vidurį.

Pirmajame kėlinyje šiuo aspektu išsiskyrė Igoris Smolnikovas, kuris nuolat atsidurdavo ties Lietuvos rinktinės gynybos linija. Taip rusai privertė lietuvių krašto saugus gintis labai žemai. Tai sudarė daug sunkumų norint greitai kontraatakuoti.

Rusijos rinktinės žaidimas pasižymi tuo, kad jie, skirtingai nuo rumunų, atlieka labai mažai skersų perdavimų į baudos aikštelę (tai sąlygoja didelis žaidėjų kiekis viduryje). 4-5 viduryje esantys žaidėjai pastoviai keitėsi vietomis ir kėlė problemas mūsų vidurio gynėjams su savo įkirtimais. Aleksandras Samedovas puikiai tampė virveles šiame vaidmenyje.

Georgą Freidgeimą ir Edviną Girdvainį vidurio gynėjų poroje pakeitė kiek labiau patyrę Tomas Mikuckis ir Linas Klimavičius. Sunku vertinti ir lyginti šiuos duetus, nes rungtynės skyrėsi ir varžovų pajėgumu ir savo specifika. Rumunijoje lietuviams reikėjo tvarkytis su dviemis nominaliai išreikštais puolėjais ir taip gynėjai visą laiką žinojo savo oponentą ir reikėjo „tik“ laikyti lygią gynybos liniją ir nepralaimėti dvikovų vienas prieš vieną.

Su rusais viskas daug sudėtingiau – čia rungtyniauja tik vienas puolėjas, o saugai ir krašto žaidėjai pastoviai leidžiasi, kyla, keičiasi. Sukomunikuoti, susikeisti, perdengti žaidėjus darosi labai sunku.

Edgaras Jankauskas visa tai puikiai žinojo ir būtent dėl šios priežasties pasirinko aukoti ataką ir bandyti pristabdyti vidurį. Būtent šiai užduočiai buvo pasirinktas Ovidijus Verbickas, kuris kartu su Artūru Žulpa ir jau anksčiau minėtu Vykintu Slivka sudarė vidurio saugų trejetą.

O.Verbickui tai buvo ir debiutas rinktinėje. Didelių priekaištų šiam saugui reikšti negalima, bet pagyrų taip pat. Trūko kūrybos, bet su gynybinėmis užduotimis tvarkėsi ganėtinai pagirtinai, savo tiesioginį oponentą visą laiką palydėdavo į įkirtimus. Ovidijus tikriausiai nebus patenkintas ir savo kampinio išpildymu, kai nesugebėjo perkelti pirmo žmogaus ir iškart po to pateko į nuošalę.

Pirmą pusvalandį lietuviai tvarkėsi labai gerai, nuolat pagaudavo varžovus nuošalėse, atliko daug protingų pražangų. To pasekoje pirmas smūgis į Černiausko vartus buvo tik 36 rungtynių minutę kai po labai gražios kombinacijos buvo išmaudyti mūsų vidurio gynėjai ir atliktas akcentuotas ir pavojingas smūgis į apatinį vartų kampą.

Iškart po to sękęs kampinis turėjo tapti pavojaus signalu, tačiau trenerių štabas į tai dėmesio neatkreipė. Kampinis parodė, jog net trys rusų žaidėjai kerta link pirmo virpsto. Vėliau tą patį rusai pakartojo ir per baudos smūgį. Galiausiai po vieno iš tokių epizodų krito trečiasis rungtynių įvartis.

Pirmasis rungtynių įvartis krito po to, kai buvo pralaimėta dvikova bandant išmušti kamuolį toliau nuo vartų, varžovai pagavo lietuvius neišsidėsčiusius ir Fedoras Smolovas iškart už tai nubaudė. Po kelių akimirkų tas pats Smolovas dar kartą pagavo lietuvius kiek per siaurai besiginančius ir turėjo dar vieną labai gerą šansą. Kėlinio pabaiga parodė, jog tokios ekipos kaip Rusija moka puikiai naudotis minimaliomis klaidomis.

Po pertraukos viskas keitėsi. L.Sluckis atliko net 5 keitimus ir išleido du puolėjus. Pirmas penkiolika antro kėlinio minučių Rusija atrodė išbalansuota, du likę vidurio saugai nesusitvarkė su lietuvių trimis. Tai leido įgyti šiek tiek kamuolio kontrolės ir pabandyti užpulti. Matėme net keletą tokių gerų lietuvių „bangų“. Tada rusai mus nubaudė po kontraatakos trys prieš tris. Tai parodo, kokia kvalifikuota ir dinamiška yra varžovų ekipa.

Po antro įvarčio lietuvių akys buvo nuleistos ir atrodė, kad niekas apie sugrįžimą į rungtynes jau negalvoja. Trečiasis įvartis krito jau per anksčiau aptartą situaciją, kai Denisas Glušakovas kirto link pirmo virpsto ir kiek sėkmingai kamuoliui atsimušus nuo peties, pasiuntė jį į vartus. Palydėti ir sukovoti su Glušakovu pavėlavo dar vienas rinktinės debiutantas – Markas Beneta, pasirodęs aikštėje po keitimo. Kiti keitimai, kaip ir rungtynėse su Rumunija, buvo į poziciją ir daugiau mažiau suplanuoti dar prieš rungtynes. Tai vertė daryti tik prieš tris dienas buvusios rungtynės.

Atskirą žodį norėtųsi paminėti apie Deivydą Matulevičių. Kada šis puolėjas paskutinį kartą mušė įvartį, jau sunkiai kas beprisimena, o mitai apie jo galimybes užsikabinti už kamuolio yra, švelniai pasakius, kvestionuojami. Matulevičiui išėjus į aikštelę ne tik gerokai sumažėja šansai įmušti, bet susilpnėja net komandos gynyba.

Puikiai suprantama, jog puolėjų darbas nėra gintis, bet tas gynybos imitavimas, kurį demonstruoja Deivydas, realiai reiškia, kad rinktinė ginasi mažumoje. Lukas Spalvis dažnai nepatingi iš nugaros padėti vidurio saugams, kartais netgi perimdamas kamuolius.

Po rungtynių su Rusija vėl grįžtame į pesimistines nuotaikas. Varžovams nepasiūlėme niekuo atakuojant, o ginantis nebebuvo tokios darnos, presingo ir atsidavimo kaip rungtynėse su Rumunija. Rusijos antrai sudėčiai tai buvo lengvas sparingas prieš rungtynes su Prancūzija.

E.Jankauskas per šias dvejas draugiškas rungtynes suteikė debiutus Lietuvos rinktinėje 4 naujiem žaidėjams. Laukiame grįžtančio Arvydo Novikovo, kuris turėtų pridėti daugiau dinamikos ir įdomesnių, drąsesnių sprendimų atakoje. Bet kuriuo atveju, E.Jankausko vis dar laukia daug, labai daug darbo.

Visai gera apžvalga. Ypatingai kai nemačiau rungtynių su rusais.

E.Jankausko pirmieji blynai – prisvilę, bet nesudegę
http://www.futbolas.lt/lt/naujiena/ejan ... t-nesudege" onclick="window.open(this.href);return false;

Aurimas Budraitis

Sutikęs tapti Lietuvos nacionalinės rinktinės šefu, Edgaras Jankauskas žinojo, kad jo virtuvėje laukia nesuvokiamai sunkus darbas. Juk turint tik antros rūšies miltus, naudotą aliejų ir nesūrią druską – normalių blynų neiškepsi. Taip ir turint A lygos žaidėjus, negali tikėtis, kad imsi ir nugalėsi rinktines, kuriose netrūksta Čempionų lygos grupės turnyro žaidėjų arba tų, kuriems algas moka elitinių lygų klubai.

Apeliuodami į futbolininkų tariamą nenorą atiduoti save komandai, dar pernai lyg užsikirtę riaumojome: „Tegul pralaimi, bet bent jau kovoja kaip už Tėvynę“. Tiesą sakant, toks jausmas apimdavo gana dažnai. Tačiau tik ne praėjusį trečiadienį Rumunijoje ir ne praėjusį šeštadienį Rusijoje.

Lietuvos futbolininkai stengėsi kaip įmanydami. Tiesiog jie yra silpnesni. Reikia pripažinti, kad toks žaidimas yra Lietuvos rinktinės lubos ir sėkmės mes galime tikėtis tik tada, kai varžovams velniškai nesiseks, o vienintelis mūsiškių smūgis į vartų plotą virs įvarčiu.

Užmirškite pasakas, kad neliko Pankratjevo, atėjo Jankauskas ir mes iškart tapsime Europos čempionais ar bent čempionato finalinio turnyro dalyviais. Svajuko dramblionės. Lietuvos rinktinė tam yra tiesiog per silpna. Ir bus silpna net tada, kai jai atstovaus visi dabartiniai geriausi žaidėjai kartu su Mariumi S. ir Arvydu N.

Norint laimėti, reikia mušti įvarčius. Norint mušti įvarčius, reikia kurti progas. Norint kurti progas, reikia kažkaip rasti Luką Spalvį. Pabandykime prisiminti, kiek kartų per rungtynes su Rumunija ir Rusija Lukas apskritai gavo kamuolį? Mažokai, tiesa? Būtent čia ir prasideda mums visiems įgrisusi pasaka, kad rungtynes baigiame įmušę lygiai nulį įvarčių.

Po dvikovos su rusais girdėjau tokių kalbų, kad jei šioms dvejoms rungtynėms būtų vadovavęs Pankratjevas, o ne Jankauskas, ir komanda būtų žaidusi identiškai – ji būtų į miltus sumalta daug stipriau. Gali būti. Tačiau gali būti ir taip, kad komanda identiškai žaidusi paprasčiausiai nebūtų.

O dabar apie viską iš pradžių..

Pamatęs trenerio sudarytą rinktinės sudėtį, iškart nusiunčiau pastarajam klausimų (ir savotiškų pretenzijų) sąrašą, kuriame dominavo pasiteravimai: už ką šitas žaidėjas rinktinėje yra? Arba kodėl vieno ar kito nėra? Po argumentuotų įtikinėjimų, Edgaras man pačiam pasiūlė sudaryti 27 žaidėjų sąrašą. Ir žinote ką? Nelengva. Pabandykite patys – laiko užtruksite daug, o sudėtis daugiau ar mažiau bus panaši.

Atmeskime tuos žaidėjus, kurie atsisakė vykti į rinktinę ir pažiūrėkime, kas dar galėjo būti sąraše? Darvydas Šernas, Nerijus Valskis ir Marius Papšys. Pirmojo patirtis šiaip begalinė, antrasis ir trečiasis – geriausi pirmojo A lygos mėnesio žaidėjai. Gaila, kad M.Papšys patyrė rankos traumą, nes dabar nesužinosime, ar Jankausko planuose jis buvo, ar ne? Kitas dalykas – tikrai nemanau, kad jų pakvietimas būtų kardinaliai pakeitęs Lietuvos rinktinės veidą.

Patys pralaimėjimai? Žaidėme su 16 ir 23 komandomis pasaulyje. Aišku, galima sakyti, kad tas reitingas nieko nepasako, tačiau come on. Reitingas, kad ir netobulai sudarinėjamas, iš esmės parodo, kas tu ir kas tavo draugai.

O tie draugai (būsimi Lietuvos rinktinės varžovai) reitinge atrodo ne taip ir prastai: du iš pirmojo trisdešimtuko (Anglija – devinta, Slovakija – dvidešimt šešta), dar du iš pirmo šešiasdešimtuko (Škotija – keturiasdešimt penkta ir Slovėnija – penkiasdešimt ketvirta) ir tik Malta, kuri rikiuojasi dar žemiau nei patys lietuviai.

Tai reiškia, kad tokių varžovų, kaip Rumunija ir Rusija būsimame atrankos cikle netrūks, todėl tokios draugiškos rungtynės yra vienintelis būdas tobulėti kaip komandai. Net ir pralaimint. Net ir blogai žaidžiant.

Sunku pasakyti, kokios apčiuopiamos naudos iš šių dviejų rungtynių lietuviai gavo, tačiau faktas, kad žalos tikrai nepadarė.

Kol kas Edgaro Jankausko keptuvėje du prisvilę, tačiau nesudegę blynai. Laukiame trečiojo..

Kuklys ir Vaitkunas - du zaidejai visiskai iskrentantys is bendro vaizdo. Kaip ir Latvijoj. Baravykas ir tas maziau i kelnes prikroves.

O kuklio pasas lenku puolejui tai isvis... klasika.

įsijungiau 35 min. tai du momentus ir spėjau pamatyti.
Tiesa prieš Kuklio kliurką buvo geras perdavimas Slivkai ir jis vos į baudos aikštelę neįsimetė kamuolio.

Pasisekė ištempti Antrą kėlinį atrodė, kad lenkai tuoj tuoj įmuš

Girdvainis šaunuolis, turim talentingą centro gynėją. Šią vasarą turėtų persikelti į stipresnę lygą

Na iš ties Girdvainis šaunuolis, taktiniai sprendimai irgi geri, komanda žaidžia gana neprastai, tik kad iš atsarginių nieko gero neturėjom atsivežę, o šiaip iš žaidimo labai Baravykas iškrenta, Chernych mano galva per anksti pakeitė, Česnauskį dar galėjo išleisti, nes jo manau trūko, Novikovą kiek perlaikė, nes ant galo vos kojas pavilko, tas labai matėsi, o šiaip visai neblogai

man susidarė įspūdis, kad mūsiškiai jau nuo pirmo kėlinio galo fiziškai "pasėdo". gal nelabai atsistatė po rungtynių su latviais

pozityvios rungtynės. Nemačiau su Estais ir su Latviais pirmo kėlinio. tai tikriausiai iki tol viską geriausia buvau praleidęs. Bet visumoje tikriausiai nuteikia optimistiškai tos trys rungtynės.
Jei pasijungs Stankevičius į centrą arba kraštą, Andriuškevičius į kraštą tai gynybą pusėtina bus. Puolimo trejetas irgi aiškus. Dar reikia išgryninti saugų trejetą, nes kol kas aiškus tik vienas Žulpa.

na pirmas kėlinys tai geriausias per kokias 20 rinktinės rungtynių, antrame aišku pasilpome, bet still pozityvumas matosi... silpnosios grandys krašto gynėjai, na bet bus andriuškevičius ir galbūt stankevičius ir kažkiek centras + žinoma, neturim nieko ant keitimo....girdvainis su freidgeimu super, novikovas išvis klasika...

Spalvio nemačiau visose trijose rungtynėse, išskyrus tą momentą, kai neįmušė latviams.

Va man irgi tas keista, praktiškai jo nematyti, nors žaidėjas paklausą Europoje turi, bet rinktinėje pats paprasčiausias, nieko neišsiskiriantis puolėjas, galbūt žaidėjas šiuo metu šiek tiek sutrikęs, galima sakyti jo laukia didžiulis šuolis į TOP komandą, jautėsi jo išsiblaškymas

Sutarta dėl rinktinės kontrolinių rungtynių Čekijoje
http://lff.lt/news/153/sutarta-del-rink ... -cekijoje/" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos vyrų futbolo rinktinė dėlioja planus ir kitiems metams. Kovo mėnesį lietuviai svečiuose pasitikrins jėgas su Čekijos komanda.

Sutarta, jog Lietuvos ir Čekijos rinktinės kontrolinėse rungtynėse susitiks 2017-ųjų kovo 22 dieną Čekijoje. Tiksli rungtynių vieta ir laikas bus patvirtinti vėliau.

Po ketverių dienų, kovo 26-ąją, lietuviai žais Pasaulio čempionato atrankos rungtynes Anglijoje.

Lietuvos ir Čekijos rinktinės tarpusavyje žaidė 1994 ir 2008 m. kontrolines rungtynes, o 1999 m. ir 2010-11 m. sužaidė ketverias atrankos dvikovas. Penkis kartus iš šešių pajėgesni buvo varžovai, kartą nugalėjo mūsiškiai.

Pasaulio čempionato atranką Lietuvos komandą pradės sekmadienį Vilniuje rungtynėmis su Slovėnija. Spalio mėnesį lietuviai žais su Škotija svečiuose ir Malta namuose, o lapkritį – su Slovakija išvykoje.