Slasheriui - tik viena noriu pasakyt, kad apie pinigus kalbant privengti reiketu tavo VR grazumo ir skaidrumo ir siuntinejimo. Va butent FBK taip ir elgiasi kaip verslo reikaluose pasiunte zaideja #$!%&*@! ir viskas... RK, GU ir VR pasakymas dabar neturim pinigu ir daugiau nei juokingas RZ futbolo agentas...

nelabai supratau, ką norėjai pasakyti. Bet lyginti, kad ŪB klanas blogesnis už RŽ, šiai dienai neetiška. ŪB neatstovauja visą Lietuvą, kaip šiuo metu apsiėmė RŽ. ŪB savo kieme, kaip nori taip ir tvarkosi, nieko jiem nepadarysi. Bet tą visi puikiai žino, o FBK fanai ir ant savo kailio labiau patyrę už kitus ŪB izdivatelstvas...

A. Jeršovas pakviestas į Lietuvos rinktinę
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujienos/n296_.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Šiandien VMFD "Žalgirio" administraciją iš LFF gavo oficialų raštą, kuriuo žaliai baltų puolėjas Artūras Jeršovas buvo pakviestas į nacionalinę Lietuvos futbolo rinktinę. "Žalgirio" puolėjas su Lietuvos rinktine vyks į Vengriją, kur lapkričio 17 dieną Sėkešfehėrvaro mieste žais draugiškas rungtynes su vietos rinktine. Žalgirietis į nacionalinę komandą pakviestas pirmą kartą.

"Sveikinu Artūrą. Jis šiais metais daug dirbo ir yra vertas tiokio Lietuvos rinktinės trenerių įvertinimo,"- pirmasis futbolininką pasveikino VMFD "Žalgirio" sporto direktorius Mindaugas Nikoličius.

"Esu šiek tiek nustebęs. Pamalonintas. Pirmą kartą pakvietė į rinktinę, jausmas - ne kasdieniškas, labai geras. Kadangi šis sezonas komandai ir man asmeniškai klostosi gerai, tai giliai širdyje tikėjaus, kad tai gali įvykti. Sunku išreikšti žodžiais, ką jaučiu. Jaučiuosi įvertintas Lietuvos rinktinės trenerių, nes domėjosi manimi, stebėjo mane žaidžiantį ir pakvietė. Kaip ir kiekvienas futbolininkas svajoju žaisti rinktinėje, žinau, kad reikai stengtis, daug dirbti ir svajonė gali išsipildyti,"- svetainei http://www.zalgiris-vilnius.lt" onclick="window.open(this.href);return false; sakė Artūras Jeršovas.

„Tris atrankos rungtynes žaidėme ta pačia sudėtimi, žaidėjai jau turi geltonų kortelių. Tikėtina, kad po kovo mėnesio dvikovos su Ispanija gali būti diskvalifikacijų. Todėl svarbu patikrinti tuos žaidėjus, kurie žaidžia mažiau, ar dar apskritai nerungtyniavo nacionalinėje rinktinėje. Tai jiems bus puiki proga parodyti save", - kiek anksčiau internetinei LFF svetainei sakė LFF rinktinių skyriaus vadovas Robertas Tautkus.

kažkokį Jeršovą kviečia , nesugebėjusį prasimušti į FBK pagrindą, o Arlauskį vėl pamiršo, įsižeidęs Žutautas.

Aš apskritai nekviesčiau žaidėjų kurie net minimaliai nežaidžia klubuose.Nėra žaidybinės formos nors treniruotėse dalyvauja.

Dėl Giedriaus Arlauskio neatvykimo į rinktinės stovyklą


http://www.lff.lt/lt/article/del_giedri ... s_stovykla" onclick="window.open(this.href);return false;

Šių metų kovo 7 d. Lietuvos futbolo federacija išsiuntė oficialių prašymą į Kazanės „Rubin" klubą dėl Giedriaus Arlauskio, kuriame nurodoma, jog minėtam klubui atstovaujantis futbolininkas G. Arlauskis yra kviečiamas į nacionalinės rinktinės draugiškas rungtynes Lietuva-Lenkija bei UEFA EURO 2012 atrankos rungtynes Lietuva - Ispanija.

Faksograma: http://www.lff.lt/article/17292/faksograma.pdf?d=1" onclick="window.open(this.href);return false;

Minėtame rašte prašoma klubo sudaryti G.Arlauskui sąlygas atvykti į rinktinės stovyklą, kuri vyks Marijampolėje šių metų kovo 21 d. Taip pat nurodoma, jog laukiamas skubus patvirtinimas dėl minėto žaidėjo išleidimo iš klubo kovo 21-30 d. periodui.

Išsiuntus prašymą klubui Lietuvos nacionalinės rinktinės administratorius Leonas Mickus telefonu kalbėjo su G.Arlauskiu ir informavo apie šį kvietimą. Žaidėjas atsakė neketinąs atvykti.

Po šio pokalbio, su žaidėju susisiekė Lietuvos nacionalinės rinktinės vartininkų treneris Audrius Ramonas. Žaidėjas pasakė, jog susižeidė petį ir jam gali daryti operaciją. A.Ramonas G.Arlauskio paprašė atsiųsti oficialų klubo gydytoją raštą, patvirtinanti žaidėjo žodžius.

Iki šiol nėra gautas nei atsakymas iš klubo į LFF siųstą prašymą, nei klubo gydytojo patvirtinimas dėl G.Arlauskio traumos.

Jeigu G.Arlauskis iki kovo 21d. neatvyks į rinktinės stovyklą arba neatsiųs neatvykimo priežastis pateisinančio oficialaus dokumento, Lietuvos futbolo federacija svarstys galimybę kreiptis į FIFA dėl žaidėjo diskvalifikacijos.

koks skirtumas ar bus Arlauskis, vis tiek Lietuva prakiš ir lenkam ir ispanam, be šansų laimėti

štai čia Žutauto atsakas

Treneris – apie ratus, žaidėjas – apie batus?

http://kauno.diena.lt/naujienos/sportas ... tus-339605" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje vėl nesusikalba vyriausiasis treneris Raimondas Žutautas ir vartininkas Giedrius Arlauskis.

Futbolininko G.Arlauskio nėra tarp rinktinės kandidatų, kurie rengsis kovo 25 d. Kaune vyksiančioms draugiškoms rungtynėms su lenkais ir 29 d. Europos futbolo čempionato atrankos mačui su ispanais.

R.Žutautas viešai pareiškė, kad Kazanės „Rubin“ klubui atstovaujančiam vartininkui buvo išsiųstas kvietimas į rinktinę, tačiau G.Arlauskis esą rengiasi peties operacijai. Futbolininkas netrukus atsakė, kad yra sveikas, gali treniruotis bei rungtyniauti ir jokios operacijos neplanuoja.

Pernai R.Žutautas ir G.Arlauskis panašiai nesusikalbėjo prieš pirmą „Euro 2012“ atrankos dvikovą su ispanais.

„Aš su juo kalbėjau prieš savaitę, jam reikalinga peties operacija, – sakė Lietuvos futbolo rinktinės vartininkų treneris Audrius Ramonas. – Jis yra traumuotas. Gal jis šiuo metu ir neplanuoja jokios operacijos, tačiau ją jam reikės daryti.“

Pasak trenerio, jis dirba su tais vartininkais, kurie atvažiuoja į rinktinę. „Iš tiesų nežinau, kodėl jis neatvažiuoja. Paskambinau jam po rungtynių, jis nelabai galėjo kalbėti, tiesiog pasakė, kad tikrai neatvažiuos. Žinau, kad jis nori žaisti rinktinėje, man nėra pasakęs, kad nenori žaisti. Tiesiog dabar yra paprasta diagnozė: traumuotas. Jis gali žaisti, bet yra ties rizikos riba.“

Savo nuomonę apie G.Arlauskį atvirai išklojo R.Žutautas. „Na, ką jūs čia nesąmones klausinėjate? Paskambinkite Giedriui ir paklauskite, nes aš su juo nekalbėjau, o dabar ieškote, kaip prisikabinti prie š...“, – pasisveikino rinktinės treneris.

– Treneri, kokia iš tikrųjų padėtis dėl G.Arlauskio? – paklausėme R.Žutauto.

– Jūs net neįsivaizduojate, su kokiu džiaugsmu būčiau jį matęs rinktinėje, nes neturiu antro vartininko. Tačiau jis įsivaizduoja, kad turi būti pirmas ir greičiausiai dėl to nenori važiuoti į rinktinę. Skambinkite ponui Arlauskiui ir paklauskite: kodėl, ponas Arlauski, nenorite važiuoti į nacionalinę rinktinę?

– Pirma žinia buvo, kad jis traumuotas, bet dabar jis pats aiškina, kad gali rungtyniauti.

– Tai į kokią padėtį pastato šitas pacanas, jeigu galiu dar pavadinti pacanu, ne pirmą žmogų? Praeitą kartą jam paskambino rinktinės direktorius ir išgirdo atsakymą „ne“, nes traumuotas. Skambino žurnalistai, kai jis dar buvo Kazanėje, tuomet jis jau sakė, kad kalbos apie jo traumą – išgalvotos. Pats komentavo, kad niekada nėra turėjęs traumos. O jį kažkada asmeniškai Robertas Tautkus išnešė iš aikštės, nes jis savo kojomis net nepaėjo. Čekijoje jis patyrė traumą, o visiems aiškina, kad jis nėra turėjęs jokios traumos. Manau, kad šitam vaikui kažkas negerai su galva. Ar jis save įsivaizduoja labai kietą, ar kažką vaidina? Patikėkite, mes turime labai didelę problemą dėl vartininkų. Jeigu kas nors nutiktų Žydrūnui Karčemarskui, nebūtų kam vartuose stovėti. Visi juk mato: stovi Vytautas Černiauskas, kuriam dabar 22-eji, ir yra Ernestas Šetkus, kuris irgi dar jaunas, o man reikia su ispanais žaisti. Jeigu Ž.Karčemarskas paskutiniame ture gaus traumą, neturėsiu vartininkų, o G.Arlauskis vaidina erelį. Šitas berniukas yra gavęs oficialų kvietimą į nacionalinę rinktinę.

– Gal buvote su juo susipykę, piktų žodžių pasakėte?

– Tiesiog jis įsivaizdavo, kad turi būti pirmas vartininkas. Nejaugi dabar žaidėjai pradės spręsti, kuris turi būti pirmas, o kuris – antras? Absoliučiai jokio konflikto su juo neturėjau. Kažkada aš jį pats rekomendavau draugams, kad Rusijos klubas nupirktų iš Rumunijos. Netgi pasakiau daug gerų žodžių apie jį. Dabar nesuprantu, ko jis nori. Jis įsivaizduoja esąs erelis, uždirbo tris litus ir galvoja, kad gali daryti, ką nori.

– Ar pastaruoju metu bendravote su G.Arlauskiu?

– Kai būdavo rinktinėje, bendraudavau su juo, bet telefonu aš nekalbu nė su vienu žaidėju, tai daro rinktinės direktoriai ir perduoda man visą informaciją. Aš ir taip turiu ką veikti. Kiti žaidėjai patys paskambina, tai tokiu atveju, žinoma, kalbu. Pats tikrai nė vienam neskambinu ir neprašau, kad atvažiuotų į rinktinę. Išsiunčiame kvietimus, klubas turi patvirtinti, ar žaidėjas atvyksta, ar ne, nes gyvename bananų šaly, tai parašo kokie šeši klubai. Atsako italai, ispanai ir viskas tuo baigiasi, o visi kiti ignoruoja ir atsakymų nesiunčia. Dėl to direktorius kiekvienam asmeniškai skambina, kad sužinotume. G.Arlauskiui skambino A.Ramonas, kuris man naktį pranešė, kad klubas lietuvio neišleidžia, nes žada daryti peties operaciją, o dabar jis kalba, kad operacijos nesiruošia daryti. Tai į kokią padėtį jis pastatė A.Ramoną? Praeitą kartą lygiai taip pat jis pakišo direktorių ir mane, kad meluoju. Šį kartą aš nekomentavau, tai melagiu pavertė kitą mano trenerį.

– Konfliktiška situacija...

– Jis pats yra konfliktiškas vaikas. Jam, matyt, su galva negerai.

– Pykstate ant žaidėjo?

– Aš nepykstu. Man paskambino generalinis vadas ir klausia: kas su tuo Arlauskiu? Sako, užmirškite ir daugiau nekvieskite jo į rinktinę.

– Kokį generalinį vadą turite galvoje?

– Nesvarbu kas. Vadų turiu daug, pavardžių aš nesakau.

G.Arlauskis, vos atsiliepęs į portalo žurnalisto skambutį, iškart padėjo ragelį ir daugiau jo nekėlė.

Naujienų agentūra BNS kovo 18 dieną išplatino tokį pranešimą:

„Lietuvos futbolo federacija (LFF) išsiuntė oficialių prašymą į Kazanės „Rubin“ (Rusija) futbolo klubą dėl vartininko Giedriaus Arlauskio. Rašte nurodoma, jog minėtam klubui atstovaujantis futbolininkas G.Arlauskis yra kviečiamas į Lietuvos nacionalinės rinktinės draugiškas rungtynes Lietuva – Lenkija bei „Euro 2012“ atrankos mačą Lietuva - Ispanija.

LFF prašė „Rubin“ vadovų sudaryti G.Arlauskiui sąlygas atvykti į rinktinės stovyklą, kuri vyks Marijampolėje nuo šių metų kovo 21 dienos. Tuo pačiu buvo laukiamas skubus patvirtinimas dėl minėto žaidėjo išleidimo iš klubo kovo 21-30 d. periodui. Pasak LFF pranešimo spaudai, išsiuntus prašymą klubui, Lietuvos nacionalinės rinktinės administratorius Leonas Mickus telefonu kalbėjo su G.Arlauskiu ir informavo apie šį kvietimą. Žaidėjas atsakė neketinąs atvykti.

Po šio pokalbio su vartininku susisiekė Lietuvos nacionalinės rinktinės vartininkų treneris Audrius Ramonas. Futbolininkais teigė, kad susižeidė petį ir jam gali daryti operaciją. Savo ruožtu A.Ramonas G.Arlauskio paprašė atsiųsti oficialų klubo gydytoją raštą, patvirtinantį vartininko žodžius.
Iki šiol nėra gautas nei atsakymas iš klubo į LFF siųstą prašymą, nei klubo gydytojo patvirtinimas dėl G.Arlauskio traumos.

Pasak LFF, jeigu G.Arlauskis iki pirmadienio neatvyks į rinktinės treniruočių stovyklą arba neatsiųs neatvykimo priežasties pateisinančio oficialaus dokumento, Lietuvos futbolo federacija svarstys galimybę kreiptis į FIFA dėl vartininko diskvalifikacijos.“

blogai, siam cikle tai dar nlb svarbu, nes karce tikriausiai neapleis iskovos pirmo vartininko vietos, bet zutautas tikriausiai bus treneris ne tik si cikla, taip kad veliau jo pagalba butu reikalinga

Pirmose pratybose Lietuvos rinktinės žaidėjai maloniai nustebino trenerį

http://www.lff.lt/lt/article/pirmose_pr ... no_treneri" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos nacionalinė rinktinė pradėjo treniruočių stovyklą prieš artėjančias draugiškas rungtynes su Lenkija ir EURO 2012 atrankos dvikovą su Europos ir pasaulio čempione Ispanija. „Jau po pirmųjų treniruočių žaidėjai maloniai nustebino - visi labai stengiasi", - džiaugėsi rinktinės vyriausiasis treneris Raimondas Žutautas.


Jaučiama sveika konkurencija

Į komandą dvejoms rungtynėms pakviesti 26 futbolininkai į stovyklą pradėjo rinktis pirmadienio dieną Marijampolėje. Prie komandos vėliau prisijungė Rusijoje žaidžiantys saugai Deividas Šemberas ir Edgaras Česnauskis bei Čekijos pirmenybėse vakar rungtyniavęs Marius Papšys.

Pirmosios dvi treniruotės vyko Marijampolės "Arvi" komplekso manieže, nes nuspręsta patausoti įšalusias lauko aikštes. Antradienio vakare lietuviai jau turėtų išbandyti Marijampolės "Sūduvos" sporto centro stadiono aikštę.

"Pirmadienį vakare surengėme lengvą treniruotę, pabendravome, pasėdėjome pirtelėje. Žaidėjams leidome atsigauti po savaitgalio čempionatų rungtynių. Vėliau laukia intensyvesnis darbas", - mintimis po treniruočių dalijosi rinktinės strategas R.Žutautas - „Jau po pirmųjų treniruočių žaidėjai maloniai nustebino - visi labai stengiasi, gerai juda, yra kovingai nusiteikę. Matosi, kad žaidėjai jaučia konkurenciją ir žino, kad dėl vietos startinėje sudėtyje reikės pakovoti. Sveika konkurencija - tik į gera."

Sužais ir jaunimo rinktinėje, ir nacionalinėje

Su ekipa darbuojasi ir trys jaunimo (U-21) rinktinės nariai - gynėjas Vytautas Andriuškevičius bei saugai Arvydas Novikovas ir Tadas Eliošius.

Ketvirtadienį jie prisijungs prie jaunimo komandos Kaune vyksiančioms draugiškoms rungtynėms su Latvijos bendraamžiais.

„Penktadienį norėsiu juos pamatyti rungtynėse su lenkais. Manau, kad jaunimui po vieną kėlinį leisime sužaisti tiek su Latvija, tiek su Lenkija. Neaišku tik dėl T.Eliošiaus, jį kamuoja nugaros trauma", - aiškino R.Žutautas.

Žaidėjams leis išsigydyti traumas

Treneris atskleidė, kad keliems žaidėjams rungtynėse su Lenkija bus leista pailsėti ir išsigydyti traumas. Vienas iš susižeidusiųjų - gynėjas Marius Stankevičius - pirmose treniruotėse nedalyvavo.

„Mariui atsinaujino achilo trauma, jis kol kas treniruotis negali. Ramūnas Radavičius lengvai pasitempęs čiurną, o Darvydą Šerną kamuoja raumuo, todėl rungtynėse su Lenkija norėsime juos pasaugoti. Manau, leisime pailsėti ir Deividui Šemberui. Tačiau progas gaus kiti žaidėjai. Pavyzdžiui, gynyboje - Tadas Kijanskas, Valdemaras Borovskis, V.Andriuškevičius, puolime - Tadas Labukas ir Nerijus Astrauskas. Nors dar anksti daryti išvadas, daug kas spręsis treniruočių stovykloje", - dėstė R.Žutautas.

Jis pabrėžė, kad svarbiausia kuo geriau pasiruošti atrankos varžyboms su Ispanija: „Kaip minėjau, svarbiausia, kad vyrų akys „dega" . Papildomos motyvacijos žaidėjams nereikia - žaisime prieš pasaulio čempionus. Kiekvienas nori prieš tokius priešininkus nori įrodyti, kad gali laimėti."

Abejose rungtynėse Lietuvos komandoje nebus vartininko Giedriaus Arlauskio, kuris buvo kviestas į rinktinę. Pirmadienį LFF gautame rašte iš Rusijos Krašto apsaugos ministerijos ligoninės Kazanėje nurodoma, jog žaidėjui diagnozuota trauma ir rekomenduotas gydymas.

Lietuvos ir Lenkijos nacionalinės rinktinės susitiks Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione penktadienį, kovo 25-ąją, rungtynių pradžia 21:30. Bilietus į rungtynes ir Lietuvos rinktinės abonementus platina BILIETAI.lt. Įėjimas į dvikovą su abonementu nemokamas. Kovo 29 dieną Lietuvos rinktinė taip pat Kaune išbandys jėgas su Ispanija.

http://www.lrytas.lt/videonews/?id=13008079261299017123" onclick="window.open(this.href);return false;

štai čia Žutauto atsakas

<...>

Nu kad tokius dalykus viešai šnekėt tai irgi reikia visišku atsilupėliu būt. Tipo "problema su vartininkais", o ją Žutautas sprendžia vieną iš dviejų geriausių Lietuvos vartininkų atvirai išvadindamas debilu.

Kauņā pirms Lietuvas-Polijas spēles futbolā niķojas poļu līdzjutēji

http://sports.delfi.lv/news/football/ne ... d=37599761

Kauņā ceturtdienas naktī aizturēti vairāki Polijas futbola līdzjutēji, kuri ieradušies uz draudzības spēli starp Lietuvas un Polijas izlasēm.

Pirmie poļu līdzjutēji Kauņā ieradās jau ceturtdienas pēcpusdienā. Viņi vietējos bāros un kafejnīcās turpināja uzdzīvot gandrīz visu nakti. Savukārt ap pulksten 1 naktī pie bāra "Pas Stanley" grupa poļu līdzjutēju izkāvās ar apsargiem, kuri palūdza uzvesties mierīgāk. Poļu līdzjutēji ne tikai sakāvās ar apsargiem, bet arī sadauzīja apsardzes firmas mašīnu.

Pēc incidenta aizturēti trīs Polijas pilsoņi – 1991., 1979. un 1988.gadā dzimuši.

Savukārt piektdien pie iebraukšanas Kauņā pastiprinātā režīmā strādā ceļu policija, kas pārbauda visus autobusus un mašīnas ar poļu numuru zīmēm. Praktiski visos apturētajos autobusos lielākā daļa līdzjutēju ir stiprā alkohola reibumā. Vienā no policijas posteņiem tika aizturēts arī kāds pārāk agresīvs poļu līdzjutējs, kuru gan viņa draugi, pielietojot spēku, atbrīvoja no policistu mašīnas.

Lietuvas un Polijas futbola izlašu draudzības spēle notiks piektdienas vakarā. Pirms tās Kauņas policija strādā pastiprinātā režīmā.

Vakar beje prieš lenkus laimėjom 2:0....

Rinktinėje sublizgėjęs F.Černychas: „Lietuva – mano gimtinė, ši šalis man labai brangi“
2013-10-14 http://futbolo.tv/straipsniai/2013-meta ... bai-brangi" onclick="window.open(this.href);return false;

Po rungtynių su Latvija daugeliui Lietuvos futbolo gerbėjų kilo klausimas, kas tas Fedoras Černychas, pridaręs tiek bėdų kaimynų rinktinei. Per vieną vakarą apie Baltarusijos čempionate žaidžiantį talentingą saugą išgirdo visas mūsų šalies futbolo pasaulis – ir kaip kitaip, juk būtent jo įvartis ir rezultatyvus perdavimas tam tikra prasme išsprendė rungtynių likimą.

Šiuo metu Mogiliovo „Dnepr“ priklausantis ir Novoplotsko „Naftan“ paskolintas 22 m. žaidėjas išsamiame interviu Futbolo.TV papasakojo apie savo karjerą, šeimą, Lietuvą ir kitus ne mažiau įdomius dalykus.

- Fedorai, papasakok, kaip susižavėjai futbolu?, - Futbolo.TV žurnalistas Paulius Jakelis pasiteiravo saugo.

- Kai dar gyvenau Maskvoje, lankiau baseiną ir mano mama norėjo, jog tapčiau plaukiku. Ten buvo pažįstamas treneris, kuris su manimi dirbo. Kai persikėliau į Vilnių baseiną lankiau čia ir net pavyko tapti Vilniaus čempionu, tuomet man buvo šešeri. Kad ir kaip būtų keista, bet mano kieme Vilniuje visi žaidė futbolą, o ne krepšinį, kaip visa Lietuva. Draugai kartą pakvietė mane pažaisti tokioje kiemo komandėlėje ir man visai neblogai sekėsi, tad likau ten, o po dviejų metų mane pastebėjo treneris Nikolajus Pupkinas. Dar dabar juokiamės, jog pirmo mano transferio kaina buvo du kamuoliai.

- Kaip viskas susiklostė, jog atsidūrei Lietuvoje?

- Aš gimiau Maskvoje, tačiau vėliau tėvai išsiskyrė ir mes su mama bei broliu persikėlėme čia. Mano senelis buvo kareivis ir jam nuolat tekdavo keliauti po visą Sovietų sąjungą. Kai šeima gyveno čia, jį užklupo liga ir visi apsistojo Lietuvoje. Kažkas iš vaikų grįžo į Rusiją, kiti liko čia, tad dabar turiu daug giminių tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje.

- Papasakok apie savo šeimą.

- Gyvenu su mama ir jaunesniu broliu, kuris lanko ledo ritulį. Lietuvoje taip pat gyvena ir mamos sesės bei brolio šeimos, o mes labai gerai sutariame. Beje, mano mamos sesės sūnus seka mano pėdomis ir bando tapti futbolininkų, lanko „Žalgirio“ treniruotes. Kas ten žino, galbūt jam pavyks vieną dieną tapti profesionalu.

- Pačiam netenka kartu su broliu pažaisti ledo ritulio?

- Žinokit labai norėjau pabandyti ir jei ne futbolas, galbūt rimtai užsiiminėčiau kuo nors kitu – tiek ledo ritulys, tiek tas pats rankinis mane tikrai labai traukia. Deja, dabar laiko nelabai yra, bet galbūt kažkada pavyks išbandyti.

- Baltarusijos spaudoje teko skaityti, jog Fedoras Černychas neblogai dainuoja...

- Mokykloje pirmose klasėse muzikos mokytoja pastebėjo, kad turiu kažkokį balsą ir pakvietė į chorą. Per ten praleistą laiką teko netgi keletą solo dainų atlikti. Vėliau man tai pradėjo nelabai patikti, o ir suderinti su treniruotėmis neišeidavo, tad taip viskas ir baigėsi. Prisimenu, mokytoja dar skambino, prašė mesti futbolą ir toliau dainuoti, bet man futbolas pasirodė žymiai įdomesnis.

- Beje, kaip sekėsi lankyti mokyklą Lietuvoje?

- Kai atvažiavome ir pradėjau lankyti pirmą klasę rusų mokykloje Lietuvoje maniau, jog lietuvių kalba tai ta pati rusų tik su galūne „as“. Prisimenu, buvo lietuvių pamoka ir mokytoja sako, jog štai, atėjo laikas užsidirbti pirmus dešimtukus ir paklausė, kaip lietuviškai bus žodis pienas. Aš kaip pats „kiečiausias“ pirmokas pakėliau ranką ir sakau „molokas“.

Kitas vaikinas ištarė teisingą variantą, o aš sėdžiu visas liūdnas ir galvoju, kaip čia taip. Antras klausimas mane apskritai „nužudė“, nes paklausė, kaip bus kefyras. Pasirodo, jog taip ir bus. Tada jau man galva visai susisuko, supratau, jog tai visiškai atskira kalba ir rimtai pradėjau mokytis, gana greitai viską įsisavinau.

- Grįžkime prie futbolo, kaip sekėsi pas trenerį N.Pupkiną?

- Tai buvo 90 m. gimusių berniukų komanda, aš buvau metais jaunesnis, tačiau su visais gerai sutardavau. Mes vadinomės Vilniaus futbolo mokykla, o sostinėje tuo metu buvo dar kita mokykla, tad nuo mažų dienų turėjome savotišką derbį. Prisimenu, žaidėme visuose „Ežiogoluose“, buvome daugkartiniai prizininkai. Su manimi kartu išaugo Artūras Žulpa, Jevgenijus Morozas, Ronaldas Solominas, tas pats Arvydas Novikovas pasitreniruodavo, žodžiu būdavo daug gerų vaikinų.

Kai baigėsi tos visos „Ežiotaurės“ N.Pupkinui pasiūlė treniruoti Naujosios Vilnios „Granitą“, tad mes visi praktiškai ir persikėlėme bei mėginome jėgas antroje lygoje. Ten sužaidęs pusantro sezono išvažiavau į Baltarusiją. Iš tikro norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti treneriui N.Pupkinui už suteiktas žinias, patarimus ir dėmesį, galbūt be jo dabar nebūčiau ten, kur esu.

- Truputį paaugęs pakeitei pilietybę.

- Turėjau rusišką ir kai man buvo gal 14 m. prasidėjo tos visos jaunimo rinktinės ir man pasiūlė ją pasikeisti, kad galėčiau atstovauti Lietuvai. Pakalbėjau su mama ir ji pritarė, jei tik tai man padės futbole. Iš tikro su tuo keitimu buvo įdomi situacija, nes staiga tapau nereikalingas rinktinėms, matyt tuo metu silpnas buvau ir mama manęs vis klausdavo, kada ta rinktinė.

Tekdavo meluoti, jog jų dar nėra, tik U-17 ir U-19 bus. Kai man buvo 17 metų pagaliau pakvietė į U-19 ir nors pirmuoju šansu nepasinaudojau bei kurį laiką nekvietė, sulaukus kito skambučio progą išnaudojau ir visada buvau kviečiamas.

- Gimei Maskvoje, tačiau augai Lietuvoje. Ką ši šalis tau reiškia?

- Iš tikrųjų laikau Lietuvą savo gimtine, nes čia gyvenu tiek metų, kiek prisimenu. Iš Rusijos atvažiavau labai mažas ir nieko praktiškai neprisimenu. Čia išmokau kalbą, mano mentalitetas irgi lietuviškas, nes Baltarusijoje man dažnai sako, jog aš visiškai nepanašus į rusą.

- Kai buvai paauglys, kiek žinau, Vilniuje persikėlei į lietuvišką mokyklą, kur buvo nemažai nuotykių, papasakok!

- Rusų mokykloje tai jokių bėdų nebuvo, o kai devintoje klasėje persikėliau į Ozo sporto mokyklą, tada prasidėjo... Tuomet „Vilniaus“ klubas rinko žaidėjus akademijai ir jie mokėsi Oze. Man sunkiai sekėsi su rašymu ir gramatika, net dvejeto negaudavau ir mane į viršų traukė tik skaitymo pamokos.

Labai sunku buvo biologijoje, chemijoje, fizikoje, nes tų dėsnių visai nesuprasdavau, kuri čia ląstelė, kas ir kaip. Dešimtoje klasėje paskutinį trimestrą man pasakė, kad gal pasimatysime kitais metais toje pačioje klasėje, kai tai išgirdau perėjau į rusų mokyklą, kur mokytojai padėjo ir manęs „neskandino“.

- Tai gal buvai labai „šūstras“ paauglys?

- Ne, ne, tikrai tai ne dėl „šūstrumo“, save priskirčiau prie ramesnių vaikų.

- Po to laiko praleisto Vilniaus „Granite“ iškeliavai į Baltarusiją, kur žaidi ir dabar. Kaip atsirado ta galimybė?

- Žiemą nuvažiavome į vieną turnyrą, kurį rengė „Dnepr“, ten taip pat dalyvavo Sankt Peterburgo komanda ir mes, „Granitas“. Atvažiavome tie, kurie sezono metu mažiau rungtyniavo, tačiau patys to norėjo. Aš irgi pasiprašiau ir leido važiuoti. Po to turnyro prie manęs priejo „Dnepr“ prezidentas ir paklausė trenerių, kokia mano kaina, taip pat pasiteiravo, ar pats turėčiau noro pabandyti įsitvirtinti pas juos.

Mano atsakymas buvo teigiamas ir po dviejų savaičių atvykau į peržiūrą. Viskas susiklostė sklandžiai ir pasirašiau ilgalaikę penkių metų sutartį. Tada mane sužavėjo nuostabi jų už miesto įrengta treniruočių bazė - tai buvusi jaunimo stovykla, tik perdaryta, tad puikūs kambariai, geras maitinimas, daug aikščių – visa tai paliko įspūdį.

- Ar greitai įsitvirtinai pirmoje komandoje?

- Iš pradžių tris rungtynes man teko sužaisti už dublerius, bet ten nieko gero neparodžiau – neįmušiau įvarčių, neatlikau perdavimų, visiškai neišsiskyriau. Nepaisant to, kiek vėliau mane užregistravo pirmos komandos rungtynėms, sėdėjau ant suolelio. Nesitikėjau, tačiau vienu metu priėjo treneris ir pasakė, jog gausiu šansą pažaisti. Prisimenu, tai buvo mačas su „Smorgon“ ir išleido 70-ąją minutę, o man pavyko įmušti du įvarčius ir laimėjome 4:0. Po šio įvykio reguliariai leisdavo rungtyniauti.

- Kokias rungtynes Baltarusijoje dar išskirtum?

- Manau taurės finalas ir debiutas man įsiminė labiausiai. Galbūt dar priskirčiau pirmą pasiektą pergalę prieš Baltarusijos grandą BATE, tai irgi buvo įspūdingos akimirkos.

- Baltarusijoje žaidi nuo 2009 m., tau tai tapo savotiškais antrais namais?

- Ir taip galima sakyti, nes pripratau prie žmonių, prie kultūros, prie visko. Man tai artima šalis, tačiau tiesą sakant visai norėčiau išvažiuoti kur nors kitur, tiesiog norisi pakeisti aplinką, čia jau daug laiko praleista.

- Negi niekada per šiuos metus nebuvai išvykęs į jokią peržiūrą užsienyje?

- Buvau, buvau. Ukrainoje „Karpaty“ klube praleidau net 40 dienų ir turėjau ne tik kontraktą pasirašyti, bet ir gauti pirmą algą. Buvo atvykęs prezidentas, mano agentas, vyko derybos dėl mano perėjimo. Viskas buvo lyg ir sutarta, bet paskutinę akimirką kažkas nepavyko, teko grįžti į Baltarusiją.

Taip pat buvau išvykęs į Turkijos „Ankaraspor“ ekipą, kur man tikrai labai patiko, nes priėmė labai maloniai. Apie tuos žmones galiu pasakyti tik geriausius žodžius. Ukrainoje pvz. tave uždaro bazėje ir sėdi, lauki treniruočių, tuo tarpu Turkijoje prezidentas ar koks direktorius tave nuolat pasiema kartu, nuveža į kokį restoraną, pabendrauja, aprodo apylinkes, miestą, gražias vietas. Visada klausdavo, jei ko nors reikėdavo. Deja, bet ten viskas gavosi taip, kad komanda negavo licencijos aukščiausiai lygai, o antroje pagal pajėgumą lygoje yra vos kelių legionierių limitas. Žodžiu, nepasisekė.

- Pastaruoju metu nejauti didesnio susidomėjimo savimi?

- Anksčiau mano agentas šnekėdavo apie tai, bet dabar iki sezono pabaigos paprašiau, kad „neūžtų“ man galvos, norisi tiesiog gerai sužaisti likusią sezono dalį. Kontraktas jau artėja prie pabaigos, galbūt paskui pavyks kur nors išvykti. Laikas parodys.

- Jei galėtum rinktis, kurios šalys tau labiausiai imponuoja?

- Manau, jog mane labiausiai trauktų Vokietija. Ten futbolas pačiame aukščiausiame lygyje, viskuo pasirūpinta ir tai man labai patinka.

- Tai visai norėtum pas Arvydą Novikovą?

- Pas Arvydą būtų gerai (juokiasi).

- Vos prieš keletą dienų į Latvijos rinktinės vartus įmušei ne tik įvartį, bet ir spėjai atlikti rezultatyvų perdavimą. Tai tavo karjeros rungtynės?

- Jei kalbame apie rungtynes rinktinėje tai tikrai taip. Aš netgi jaunimo rinktinėse niekada tų įvarčių nemušdavau. Man rodos pavyko pasižymėti tik už U-19 draugiškose, bet tai nesiskaito, o čia – nacionalinėje ir iš karto įvartis bei perdavimas. Prisimenu, kažkas jaunimo rinktinėse juokaudavo, kad tavo įvarčiai bus mušami nacionalinėje, matyt kažką žinojo (juokiasi).

- Kažkada turėjai tokį tikslą žaisti nacionalinėje rinktinėje?

- Galima sakyti ėjau ta linkme, labai norėjau pakvietino į nacionalinę rinktinę. Baltarusijoje visada atiduodavau visas jėgas, tikėdavausi kvietimo. Kai sulaukiau, rinktinės stovyklose visada bandžiau treneriams įrodyti, kad galiu žaisti ir sulaukęs šanso galbūt juo pasinaudojau.

- Jau netrukus rungtynės su bosniais, ko iš jų tikiesi?

- Puikiai suprantu, kad bosniai tai ne latviai ir čia bus žymiai sunkiau. Maža to, jiems tai lemiamos rungtynės, nes jei jie mus įveiks, pateks į pasaulio čempionatą. Bosniai bus labai susikaupę ir atvyksta tik pergalės. Nepaisant to, bandysime nenusileisti, parodyti savo žaidimą ir tikiuosi, viskas baigsis gerai.

- Labai norėtum, jog treneriai ir vėl išleistų į aikštę?

- Aš visada noriu rungtyniauti ir visada pykdavau, net ir mažas būdamas, jei neišleisdavo į aikštę ar pakeisdavo. Dabar į tai reaguoju kitaip, bet žaisti vis tiek norisi.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV

perkėliau matvaju (http://www.90min.lt/matvaju-u79/" onclick="window.open(this.href);return false;) įdėta straipsnį:

Deividas Šemberas – atvirai apie tamsiąją rinktinės pusę, skautų ignoruojamus lietuvius ir atsisveikinimo rungtynes
http://sportin.lt/naujienos/futbolas/de ... rungtynes/" onclick="window.open(this.href);return false;

Neišsigąskite, Lietuvos futbole nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti perskaičius interviu su Deividu Šemberu. Tiesiog geri dalykai (tokie kaip Nacionalinė futbolo akademija, Vilniaus „Žalgiris“, Jankauskas, Skarbalius, Pankratjevas, Narbekovas bei Spalvis su Sirgėdu), kurie buvo apkalbėti su vienu iš geriausių Lietuvos futbolininku, netilpo į šiuos keturis puslapius. Lygiai taip pat, kaip netilpo ir visas blogis.
Tačiau pora kibirų TIESOS apie Lietuvos futbolą į LFF daržą buvo išpilta: nacionalinės rinktinės reitingas rekordiškai kritęs, Čempionų lygos grupių etapuose nežaidžia nei vienas lietuvis, talentingas jaunimas vyrų futbole pradingsta ir nebeatsiranda, suinteresuoti rinktinės treneriai į komandą kviečia „savus“ žaidėjus, paskui tie treneriai būna keičiami kaip kojinės, geri seni futbolininkai baigia karjeras arba… prieš gražią pabaigą jiems būna nukertamos galvos.
Vasario 25 dieną (šis išskirtinis interviu – iš SportIN žurnalo kovo mėnesio numerio), kuomet „darganotą popietę jaukioje kavinukėje kalbėjomės“ su D.Šemberu, pastarasis buvo apsisprendimo kryžkelėje. Galimybių buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas matė porą: tęsti futbolininko karjerą arba ieškoti veiklos futbolo klubų struktūroje. Aišku buvo tik viena – su rinktine baigta. „Federacijos vadovai davė suprasti, kad nebesu laukiamas. Aš užuominą supratau. Duris į rinktinę užvėriau visiškai“, – sakė Vilniuje atostogavęs futbolininkas.
Kai durys užsidaro, lieka langai. Pro juos pažiūrėjome į Lietuvos futbolo rinktinės ir Lietuvos futbolo problemas apskritai. Pasikalbėjome atvirai. Be trypčiojimų, „myžčiojimų“ ir vengimų atsakyti į klausimus.
– 2008 metų spalį Lietuvos futbolo rinktinė pasaulio reitinge buvo 37-oje vietoje. Prabėgo šešeri metai ir mes – už šimtuko ribos. Kaip jautiesi buvęs ir senosios, ir dabartinės rinktinės dalimi?
– Sugebėjome būti Top-40, reiškia, kilti su tuo, ką turime lietuviško, galime. To ir reikia siekti. Tik dėl to reikėtų kovoti. Į rinktinę reikia žiūrėti kaip į nacionalinę vertybę, nebandyti ja prisidengus siekti asmeninės naudos. Tik tokiu atveju ji veiktų.
Dabar mūsų rinktinės kreivė krenta žemyn. Sako, neturime nei žaidėjų, nei sąlygų, tai iš kur tikėtis rezultatų? Toks požiūris yra „atmaskė“. Man asmeniškai dėl to yra gėda.
– Kritimo priežasčių, matyt, ne viena. Kokios pagrindinės?
– Pradėti reikėtų nuo vaikų trenerių kvalifikacijos kėlimo. Norėčiau, kad su mūsų mažiais, kurie nori žaisti, kurių yra daug, dirbtų stiprūs specialistai. Ne vienas treneris dvidešimties vaikų grupėje, o du-trys, kaip daroma užsienyje. Ne nuo 7-8 metų, o nuo 4-5.
Lietuvoje visada buvo talentų, natūralu, kad jų yra ir bus. Tačiau kitose valstybėse iš jų kažkas išauga, o pas mus – ne. Matyt tai reiškia, kad pas mus neteisingai dirbama. Nesiūlau trenerius kviesti iš Madrido ar Barselonos, ruoškime savus.
– Vos išaugę vaikiškus marškinėlius, talentingesni paaugliai išvažiuoja į Anglijos, Italijos, Vokietijos klubų akademijas...
– Ten jie gauna geresnius trenerius, geresnes sąlygas. Ten jiems atsiveria perspektyvos patekti į gerų klubų pagrindines komandas. Bet jie nesupranta vieno – patekti į gerų klubų pagrindines komandas yra labai sunku.
Perėjimas iš vaikų į suaugusiųjų futbolą yra pagrindinis futbolininko karjeros žingsnis. Tarp vaikų, norinčių kilti aukštyn, užsienyje yra labai didelė konkurencija. Lietuviui, kuris ten išvažiuoja 12-13 metų, jau yra per vėlu. Pažiūrėkime, ar yra bent vienas lietuvis, iš namų išvažiavęs 10-13 metų, ten treniravęsis ir žaidęs akademijoje, kuris dabar žaistų bent vidutinio Europos klubo pagrindinėje sudėtyje? Nėra.
– Tau irgi teko iš vaikų futbolo pereiti į suaugusiųjų. Koks tas žingsnis buvo?
– Ačiū „Žalgiriui“, kad manęs neatidavė į kažkokią akademiją ar vaikų komandą, kad nesitryniau tarp bendraamžių. Iškart patekau į pagrindinę komandą, kur nuo pirmos dienos treniravausi ir dirbau su subrendusiais vyrais. Fiziškai buvau silpnesnis, bet savo ryžtu, savo noru aš jiems nenusileisdavau. Taip iškovojau teisę žaisti pagrinde ir užsirekomendavau save.
Aš esu tos nuomonės, kad jauną žaidėją geriau auginti čia ir parduoti ar, jei niekas neperka, atiduoti į vyrų komandas, o ne į klubų akademijas. Nauda bus didesnė visam Lietuvos futbolui.



– Lyg paneigdamas tavo svarstymus, talentingiausias Lietuvos futbolininkas Gratas Sirgėdas išvyko į VfB „Stuttgart“ (Vokietija) jaunimo komandą.
– Tai didelė klaida. Labai noriu, kad jis išaugtų į gerą žaidėją, nes tokių talentų Lietuvoje yra mažai. Kuo greičiau reikia jį iš ten ištraukti ir atiduoti į vyrų komandą. Jis jau nebe vaikas, jam devyniolika, jis privalo žaistu si vyrais, tarp vyrų ir tapti vyru.
Kadangi berniukas sužibėjo Europos jaunimo čempionate, buvo paskubėta už kelias kapeikas jį parduoti. Po metų ar kelių jį buvo galima parduoti žymiai brangiau ir į pagrindinę „Stuttgart“ komandą, o ne į akademiją. Vokiečiai Sirgėdu domėjosi, būtų domėjęsi ir toliau. Rimtų komandų skautingas dirba labai rimtai. Garantuoju, kad jie Gratą žinojo nuo 16 metų, sekė ne vienerius metus. Lygiai taip pat jį žinojo bei sekė ir kiti dideli klubai.
Luko Spalvio pavyzdys Danijoje yra kur kas geresnis. Jis žaidžia ne tokioje stiprioje komandoje, tačiau treniruojasi ir žaidžia su vyrais. Po metų galime pamatyti atvirkštinį vaizdą – jis bus stipresnis už vaikinus, kurie žaidžia jaunimo komandose.
– Kaip užsienio klubai žiūri į Lietuvos futbolininkus ir lietuvišką futbolo rinką?
– Labai silpnai. Lietuva jiems – apgailėtinas variantas, ne futbolo šalis. Jei radare pasitaiko lietuvis, jie net nededa papildomų pastangų surinkti daugiau duomenų. Vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje nieko gero būti negali.
– Kol kas palietėme problemas „iki rinktinės“. Tačiau joje, matyt, bėdų – dar daugiau. Ne kartą sklandė kalbos, kad priklausomai nuo to, koks treneris stoja prie nacionalinės komandos vairo, su kokiais agentais jis draugauja, priklauso kas yra kviečiami į rinktinę. Ar tos kalbos – tiesa?
– Pasakysiu atvirai, dalis tiesos jose yra. Apie tai garsiai niekas nekalba, bet taip yra. Kažkurie talentingi jauni žaidėjai per pažintis yra labiau patraukiami į rinktinę. Mano manymu, tai yra blogai. Kitam geram žaidėjui dėl to į rinktinę užsidaro durys.
Noriu, kad sporte nebūtų jokių interesų, tik sportinis principas. Rinktinė yra nacionalinė vertybė ir joje negali būti jokių interesų. Nacionalinėje komandoje turi žaisti ne trenerius tam tikrais interesais dominantys žaidėjai, o geriausiai tuo metu rungtyniaujantys futbolininkai. Man apie tai skaudu kalbėti. Jei rinktinėje futbolininkai žaidžia dėl interesų, tai yra tragedija.
– Blogai ruošiame vaikus, per anksti, per pigiai ir ne ten, kur reikia, paleidžiame paauglius, į nacionalinę rinktinę kviečiame „savus“ futbolininkus. Negana to, dar ir treneriams, kurie su Lietuvos rinktine sugeba kažką gero pasiekti, nukapojame galvas. Kad ir tam pačiam Jose Couseiro.
– Mano manymu, Lietuvos rinktinę pradėjo statyti Liubinskas. Jis sukūrė gerą atmosferą, gerą komandą ir neturėjo jokių interesų. Jis į komandą kviesdavo tik geriausius tai dienai žaidėjus. Jis buvo stiprus ir neleido kažkam iš viršaus nurodinėti, ką turėtų daryti. Lygiai taip pat ir Couseiro. Tų trenerių rinktinės rodė rezultatą, jos buvo pike. Lietuvos futbolas buvo gerbiamas. Liubinsko ir Couseiro dėka rinktinė pakilo į aukščiausias vietas Lietuvos istorijoje.
O nuimti gerai dirbusiam treneriui galvą prisidengus vienu pralaimėjimų Farerų salų komandai, kas tikrai buvo nepriimtina ir treneriui, ir žaidėjams – buvo labai blogas sumanymas. Tai buvo didelis smūgis mums visiems. Aš manau, kad Jose Couseiro Lietuvos futbolui buvo geriausia kada nors nutikusi dovana.



– Po J. Couseiro rinktinės treneriai toliau keitėsi, toliau krito galvos – viena lietuviška, kita užsienietiška. Kokia Lietuvos futbolui šiuo metu tiktų geriau?
– Lietuvos rinktinei reikia trenerio lietuvio. Mes negalime samdyti gero specialisto užsieniečio, nes tam neturime lėšų. Lieka auginti gerą lietuvį trenerį, gerą specialistą, turintį savo ilgalaikę programą ir tokį, kuriam po vieno ciklo, ar net jam nesibaigus, nebūtų nukertama galva.
Igoris Pankratjevas, Arminas Narbekovas yra matę gerų Europos valstybių futbolo. Jie gali būti rinktinės treneriais ir gali užaugti į labai gerus. Dar yra Aurelijus Skarbalius, kuris dirba Danijoje, yra Edgaras Jankauskas, kuris turi trenerio asistento patirties, kuris dirbo kartu su Jose Mourinho, kuris matė jo metodikas, treniruotes. Neabejoju, kad jis jas turi net susikonspektavęs.
– Per vieną mėnesį ženkliai nepasenai, žaidimo kreivė irgi nesmuko, tačiau atėjo diena, kai tau, vienam geriausių Lietuvos futbolininkų, irgi buvo nukirsta galva. Kuo nusikaltai?
– Buvo skelbiama, kad vyksta rinktinės jauninimas. Aš jo nemačiau. Buvo pakviesti keli talentingi jauni futbolininkai, bet jie prasėdėjo ant suolo, ko jauninimu nepavadinsi. Jei yra stipresnių, prašau, ateikite ir padėkite. Sportininkai supranta, kam skirtos rinkinės. Pasikartosiu sakydamas, kad rinktinė yra nacionalinis turtas ir joje turi žaisti geriausi žaidėjai be jokių interesų, o ne avansu jauni ar už nuopelnus seni.
Gal interesai susipynė, gal kažkas užpyko ant manęs dėl interviu ar aštresnio žodžio, kurio pasakyti nevengiu: jei yra blogai, aš pasakau, kad yra blogai.
Aš pats neturiu jokio atsakymo, kodėl nebuvau pakviestas į rinktinę. Atsakymo negirdėjau ir iš LFF atstovų. Jei nėra atsakymo, matyt, buvo kažkokie interesai.
– Tą dieną, kai nebuvai pakviestas į rinktinę, jauteisi, kad esi rinktinės lygio žaidėjas?
– Be abejo. Net neabejoju, kad dar dabar galėčiau žaisti rinktinėje ir būti naudingas. Esu rinktinės lygio futbolininkas, bet jau ne rinktinės narys. LFF vadovai davė suprasti, kad nesu laukiamas, aš užuominą supratau ir uždariau duris. Pasakiau, kad atėjo laikas rinktinėje nebežaisti.
– Futbolo valstybėse įprasta, kad geriausi šalių futbolininkai sužaidžia atsisveikinimo rungtynes. Tokio renginio, emocijų, žesto iš Lietuvos futbolo valdžios norėtum?
– Nežinau. Nelabai norėčiau susigraudinti ir viešai rodyti jausmus (juokiasi). Gal geriau išeiti ramiai. Nepakeičiamų nėra, ateis kiti ir žais. Duok Dieve, kad žaistų geriau, kad pasiektų geresnių rezultatų nei mes.
Nepasiekėme nieko drastiškai gero, tačiau norėtųsi, kad reitinge būtume ne 102-oje vietoje, o vėl sugrįžtume į 50-uką ir ten užsikabintumėm ilgesniam laikui. Bet tam reikia daug dirbti. Ir žaidėjams, ir visam Lietuvos futbolui apskritai.