Kitą savaitę LRT.lt portale pasirodys Roko tėčio Mindaugo Pukšto interviu. Buvęs Lietuvos maratono rekordininkas papasakos apie savo sportinę karjerą, gyvenimą JAV ir sūnaus progresą futbole.
JAV gyvenantis Lietuvos olimpietis – apie Atėnų olimpines žaidynes ir sūnaus futbolo kelionę iš „Barcelona“ akademijos į Kroatiją
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... i-kroatija
Prieš du dešimtmečius Lietuvą palikęs ilgų nuotolių bėgikas ir rekordininkas Mindaugas Pukštas šaknis įleido už Atlanto, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2004-aisiais Lietuvai Atėnų olimpinėse žaidynėse atstovavęs sportininkas neslepia pasiilgęs gimtosios šalies, tačiau pripažįsta, kad išvykimas į JAV atvėrė galimybių duris ne tik jam, bet ir visai šeimai. 42-ejų vyras su portalu LRT.lt pasikalbėjo apie sportinę karjerą, gyvenimą svetimoje šalyje ir futbolininko kelią pasirinkusį sūnų Roką.
Šalia Kauno esančioje Domeikavoje gimęs M. Pukštas dar ankstyvoje vaikystėje pasirinko sportininko gyvenimą. Iš pradžių žaidė krepšinį ir futbolą, bet vėliau atsiradusi meilė bėgimui virto nuolatiniu darbu ir varžybų rutina, o galiausiai nuvedė į olimpines žaidynes.
M. Pukštas į JAV 2002-aisiais išvyko kartu su žmona Živile, daugkartine šalies trišuolio čempione, šiuo metu dirbančia trenere Oklahomos valstijos universitete. Pats M. Pukštas, baigęs sportininko karjerą, pasuko į apskaitos ir audito mokslus, tačiau meilės sportui nepamiršo – toliau sėkmingai bėga maratonus ir atidžiai seka 16-mečio sūnaus Roko karjeros kelią.
Apie Roką, šiuo metu besitreniruojantį Splito futbolo klubo „Hajduk“ akademijoje, rašėme anksčiau. M. Pukštas dar išsamiau papasakojo apie sūnaus vaikystę, kelią į futbolą ir iššūkius, su kuriais susidūrė abu.
– Kiek tiksliai metų gyvenate JAV? Kokiais tikslais išvykote?
– Pirmą kartą išvažiavome 2002-aisiais. Anksčiau į Lietuvą tekdavo grįžti dažniau – vasaromis, kai dar buvome studentai. Abu su žmona tuo metu buvome lengvaatlečiai, gavome stipendijas. Universitetas moka tau už mokslą, o tu universiteto vardu dalyvauji varžybose. Tokiu būdu ten ir atsidūrėme. Tiesa, kai išvažiavome į JAV, jau buvome baigę mokslus Lietuvoje, todėl ten buvome magistrantai. Truputį gal ir pavėlavome išvažiuoti...
– Kuo šiuo metu užsiimate JAV?
– Žmona nuo pat pradžių dirbo trenere. Aš dar sportavau, bet vėliau išėjau mokytis buhalterinės apskaitos ir šiek tiek dirbau pagal tą profesiją. Paskui grįžau į universitetą, kur žmona dirba trenere, ir dabar esu vidaus auditorius.
– Iš maratono nusikelkime į futbolą. Iš kur atsirado meilė šiai sporto šakai?
– Mano laikais Lietuvoje buvo du sportai – krepšinis ir futbolas. Buvo Sabonio „Žalgiris“, kurį aš pats sekiau ir džiaugiausi pergalėmis, bet buvo ir Vilniaus „Žalgiris“. Tikrai neprasta komanda: Narbekovas, Ivanauskas, Sukristovas, Pankratjevas, Baranauskas. Aš, kaip ir dauguma vaikų, išbandžiau ir sekiau abu sportus. Vienu metu, kai gyvenau netoli Kauno, kažkaip gavome progą išvažiuoti į Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes ir mane kažkuo patraukė tas buvimas stadione su pilnomis tribūnomis žmonių. Nuo to karto man futbolas patiko žymiai labiau nei krepšinis. Iki pat dabar seku futbolą. Esu, žinoma, bandęs žaisti ir pats, sportavau su Andriumi Velička, Mantu Samusiovu ir kitais. Kai kurie iš jų pasiekė tikrai daug, bet aš vėliau perėjau prie bėgimo.
„Žalgiris“ man buvo didelis dalykas. Prisimenu jų rungtynes Europoje, kai žaidė su austrais, po to buvo žaidėjų pardavimas Austrijos komandoms. „Žalgirio“ pakilimas buvo, kai buvau maždaug aštuonerių. Atsimenu, užsisakydavome čekiškų žurnalų – juose būdavo dideli visų komandų plakatai. Labai įdomus dalykas buvo.
– Kaip Rokas atsidūrė futbole? Jūsų iniciatyva?
– Jis nuo mažens buvo sportiškas. Bandėme kelias sporto šakas: buvo krepšinis, plaukimas, karatė. Paskui nuėjome į futbolą. Kadangi ir man patiko futbolas, galbūt jį ir paspausdavau. Tada pamatėme, kad jis futbolą geba žaisti geriau nei kiti vaikai. Jam buvo penkeri, nereikėjo laikyti už rankučių ir rodyti, kur bėgti, – pats suprato. Matėme, kad greitai tobulėja, ir, aišku, atsirado noras, kad jis liktų futbole. Jis ir pats užsikabino, nes pamatė, kad sekasi geriau nei, tarkim, žaisti krepšinį. Be to, buvo labai konkuruojantis, visada norėjo nugalėti.
– Ar anksti supratote, kad sūnus turi daug šansų užsikabinti ir galbūt tapti profesionaliu žaidėju?
– Sunku pasakyti, kada tiksliai. Futbolas Amerikoje yra gana slidus dalykas. Tai yra labai didelė šalis. Mes patys gyvename netoli Oklahomos, Teksase – maža, agrarinė valstija. Čia iš viso nėra futbolo kultūros, neišplėtotas vaikų futbolas, labai sudėtinga situacija.
Roko atveju, manau, padėjo universiteto miestelis, kur tokių žmonių kaip mes, atvykusių iš kitų šalių, yra labai daug. Iš pradžių užsikabinome savaitgaliais – kiekvieną šeštadienį 9 valandą žaisdavome futbolą. Ten buvo žmonių iš visų šalių: Papua Naujoji Gvinėja, Kamerūnas, Nigerija, Serbija, Lietuva, Meksika ir daug kitų. Buvo tokia grupelė žmonių, pradėjau su savimi temptis ir Roką.
Jam esant maždaug 8–9 metų supratome, kad jis čia nebegali žaisti, turi kur nors išvažiuoti. Pradėjome ieškoti vietų, suradome ir jį vežiojome į treniruotes. Čia ne taip, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje, kur yra užmiestinių autobusų. Taip maždaug 2–3 metus pasikeisdami su žmona jį vežiojome į treniruotes pačioje Oklahomoje.
– Kokia buvo jo futbolo kelionė – nuo vaikystės klubų, akademijų iki dabar Kroatijoje?
– Oklahomoje situacija irgi buvo bloga. Labai sunku ką nors išspausti, futbolas labai neišsivystęs. Jeigu tu gyventum Los Andžele ar Niujorke, kur daug klubų, būtų visai kas kita. Pas mus nėra labai daug klubų, o tuo metu dar susipyko vieni klubai su kitais, išsiskirstė. Iš pradžių dar buvo kokios keturios geros komandos, vėliau liko tik dvi. Paprasčiausiai nebeliko su kuo žaisti.
Tada pradėjome ieškoti ko nors kito. Bandėme prasimušti į MLS akademijas, kurios jau profesionaliai vykdo savo veiklą. Mes gyvename tarp Dalaso ir Kanzas Sičio. Kai Rokui buvo 13 metų, išėjo ten, į „Sporting KC“ akademiją. Pasilikome Kanzase, nes jis ten turėjo kur gyventi, o Dalase būtų tekę gyventi internate, ko mes nenorėjome. Kai pradėjo ten rungtyniauti, visiškai pakilo ir jo žaidimo lygis. Jie renka geriausius vaikus, esančius aplink. Jie ir žaidė su geromis komandomis, ne taip kaip Oklahomoje, pradėjo skraidyti į Denverį, Hjustoną ir kitur.
Skirtumas tarp Amerikos ir Europos, bent jau man atrodo, yra tas, kad sportas, pavyzdžiui, futbolas, dar tik pradeda vystytis ir amerikiečiai į viską žiūri tik iš finansinės pusės. Jie investuoja į tave, bet nori gauti atgal. Ten nėra kaip Anglijoje, kur pradėjęs žaisti Londono „Arsenal“ akademijoje bet kada gali išeiti ir žaisti kitur. Kol esi vaikas, gali išeiti iš „Manchester United“ į „Manchester City“ akademiją. O ten, kai jau pradedi žaisti, viskas – tampi jų nuosavybe, jie turi į tave visas teises ir tik nuo jų sprendimo priklauso, ar gali pereiti į kitą akademiją.
Mes susipykome, kai Rokas buvo kviečiamas į rinktinės stovyklą Anglijoje, bet jo neišleido. Jie gal ir turėjo tokią teisę, bet buvo taip, kad mums net nieko nesakė. Mums tai nepatiko, buvo kažkoks nepasitikėjimas. Jie turėjo daug vyresnių vaikų, atrodė, kad Rokui negali pasiūlyti visko, bet ir paleisti nenori. Rokas norėjo eiti į priekį, važiuoti į Europą, bet išėjo taip, kad jie laikė. Rokas žaidė su vyresniais, matė, kad yra gal net geresnis, bet jie kažkaip į tai nežiūrėjo. Buvo planas praėjusį pavasarį išvažiuoti į Europą ir pasibandyti kur nors, bet prasidėjo pandemija ir niekur nebegalėjome išvažiuoti.
– Praėjusiais metais buvo „Barcelona“ akademija Arizonoje, tada – Kroatija. Kas lėmė tokias permainas?
– Su „Sporting KC“ akademija buvo toks dalykas, kad jie neleido mums išvykti. Pavyzdžiui, negali išvykti į Dalasą ar kitas akademijas, kurios priklauso MLS sistemai. Kadangi rezidencinė „Barcelona“ akademija nėra susijusi su MLS, Rokas nuėjo ten, bet dėl pandemijos turėjo grįžti namo jau po kelių savaičių. Su Kroatija atsitiko taip, kad jie pirmieji iš Europos pradėjo įsileisti užsieniečius. Atsirado „Hajduk“ pasiūlymas ir išvažiavome.
Jeigu ne pandemija, gal būtų atsiradę ir kitų galimybių Europoje. Man pačiam labiau norėjosi sūnų pamatyti Olandijoje ar Vokietijoje. Tik, aišku, nežinau, kaip jam ten būtų pasisekę. Galvojome gal dar palaukti, bet Kroatijoje taip pat geras paruošimas, o patekti į stipriausią lygą irgi nebūtų tas pats, kaip būnant Gelzenkircheno „Schalke“ ar Dortmundo „Borussia“ akademijoje. Mums susidarė įspūdis, kad pasiekti pirmąją komandą Kroatijoje gal bus lengviau nei Vokietijoje.
– Kaip jūsų sūnus atsidūrė JAV rinktinėje? Jį greitai pastebėjo skautai?
– 14 metų jis sulaukė kvietimo į 15-mečių rinktinę. Amerikoje rinktinės prasideda nuo U-15. Buvo čia Šiaurės, Centrinės Amerikos ir Karibų konfederacijos (CONCACAF) turnyras, jo ciklo metu jis ir buvo pakviestas. Įdomu tai, kad pirmoji kelionė su JAV rinktine buvo į Kroatiją, Velika Goricą. Jam teko pabūti rungtynėse, kur „HNK Gorica“, kurioje dabar yra lietuvių (V. Dambrauskas ir M. Nikoličius jau išvyko – LRT.lt.), kovojo dėl patekimo į pirmąją lygą. Taip sutapo, kad jis dabar vėl grįžo į Kroatiją. Po CONCACAF turnyro Rokas automatiškai perėjo į 17-mečių rinktinę, bet dėl pandemijos ir „Sporting KC“ sprendimo dar nesužaidė nė vienų rungtynių. Gaila, kad buvo atšauktas šiais metais turėjęs vykti pasaulio futbolo čempionatas, – jame Rokas turėjo dalyvauti su JAV 17-mečių rinktine.
– Ar teko kada kalbėtis su Lietuvos futbolo federacija dėl Roko galimybių žaisti mūsų šalies rinktinėje?
– Kai jis atsidūrė Kroatijoje, aš pasikalbėjau su A. Velička, jis perdavė tokio Lietuvos skauto kontaktus. Bet ką jie ten padarys? Taip, pakalbėjom, paprašė daugiau informacijos apie Roką, ir tiek. Aš norėčiau, kad jam atsirastų galimybių. Jis dar nėra atsiskleidęs žaidėjas, tačiau, kai dabar yra Europoje, netoli Lietuvos, gali atvažiuoti ir pasižiūrėti.
Buvo pokalbių, kad atvažiuotume į Lietuvą, kai jis dar žaidė Kanzas Sityje, bet toks dalykas nelabai buvo įmanomas. Jis ten jau gyveno, jie jį apgyvendino, tad nebūtų taip paprastai pavykę bet kada išvykti. Negalėjau taip paprastai jo paimti iš „Sporting KC“ ir mėnesiui išvažiuoti į Lietuvą. Dabar gal taip ir išeitų, bet tada buvo kita situacija. Ta sutartis buvo visada, bet tai laikas neleido, tai dabar dar ta pandemija.
Jeigu jis tik Lietuvai tinka, manau, tikrai galėtų pabandyti pažaisti kokiame turnyre, kol dar nepradėjo žaisti su vyrais. Aš nežinau, gal jam patiks čia ir norės atstovauti Lietuvai. Be to, Amerikoje jis dar neturėjo progos žaisti su stipriomis komandomis. Mūsų žemyne yra Meksika, o daugiau ko nors rimtesnio – ne. Europoje visada yra daugiau galimybių, stiprių varžovų.
– Su žmona taip pat auginate dukrą Gabiją. Ar ji irgi eina sporto keliu?
– Ji irgi ganėtinai sportiška – greita, šokli ir visa kita, bet vienos konkrečios sporto šakos nėra. Dabar jai patinka akrobatiniai šokiai, kur, pavyzdžiui, pasirodai per amerikietiškojo futbolo rungtynes. Nežinau, ar ji irgi norės būti sportininkė. Rokas visada norėjo nugalėti, nesvarbu – žaisdamas futbolą ar kortomis. Gabija yra šiek tiek kitokio būdo.
– Kada pastarąjį kartą lankėtės Lietuvoje? Tikriausiai planų sugrįžti gyventi neturite?
– Seniai, jau net gėda... Gal prieš šešerius ar septynerius metus. Anksčiau į Lietuvą grįždavome dažniau, būdavome pas žmonos tėvus Kėdainiuose, kur futbolą žaidė Rokas. Jis ten nuo ryto iki vakaro žaisdavo, važiavo ir į užsienį, dalyvavo įvairiuose turnyruose. Jam labai patiko čia.