Užtenka menkinti sportą
http://www.sportas.info/naujienos/611.html

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija siūlo svarstyt galimybę įkurti Lietuvoje Sporto, turizmo ir jaunimo ministeriją ir pakelti sportą į aukštesnį lygį


Ž.Šilgalio nuomone, laikas spręsti esminius sporto klausimus
(avgi.lt nuotrauka)

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos posėdyje svarstyti Kūno kultūros ir sporto įstatymų pakeitimai, nustatantys būsimą Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) statusą ir pavaldumą. Komisija nusprendė nepritarti įstatymų projektams, nes siūlomas KKSD statuso pakeitimas turėtų neigiamos įtakos sportui. Komisijos pirmininko Žilvino Šilgalio nuomone, norint, jog sportas Lietuvoje užimtų deramą vietą ir būtų tinkamai atstovaujamas, laikas pradėti svarstyti galimybę 2011 ar bent 2012 metais, kai bendra situacija šalyje pagerės, įsteigti atskirą ministeriją, kuri galėtų sujungti tris svarbias sritis, iki šiol atstovaujamas tik departamentų lygmeniu.

„Geriausia išeitis būtų įsteigti Sporto, turizmo ir jaunimo ministeriją, ir visas tris labai svarbias sritis deramai atstovauti. Taip yra daugelyje Europos šalių. Kad sporto statusas Lietuvoje per žemas, svarstant KKSD audito išvadas, dėmesį atkreipė ir Valstybės kontrolė. Šiuo metu, kai savo nenuosekliais veiksmais Vyriausybė faktiškai pripažino, jog žlugo konservatorių inicijuota Vyriausybės reforma, kurios vienas iš tikslų buvo tai, kad prie Vyriausybės neliktų nė vienos įstaigos, nebėra jokio būtinumo dar labiau menkinti sporto statusą, KKSD paverčiant tik viena iš įstaigų prie Vidaus reikalų ministerijos. Ir apskritai laikas nustoti tampyti sportą, o iš esmės pradėti spręsti sporto finansavimą, svarstyti sportui svarbius įstatymus, pagaliau priimti parengtą ir Seimui dar praėjusį pavasarį pateiktą Kūno kultūros ir sporto strategiją iki 2020 metų”, – teigė Ž.Šilgalis.

Įdomi ištrauka:

Sporto kuluaruose svarstoma, kas paskatino liberalcentristus gvieštis KKSD, kuriam šiemet teko rekordiškai sumažėję valstybės asignavimai, vadovo posto. Teigiama, kad politikus gali masinti Valstybės investicijų programoje sporto infrastruktūrai plėtoti numatytos lėšos – beveik 60 mln. litų. Nuo šių metų investicijas į sporto objektus administruoja KKSD.

Iš čia:
http://www.diena.lt/naujienos/sportas/d ... n=rss_feed

Įdomi ištrauka:

Sporto kuluaruose svarstoma, kas paskatino liberalcentristus gvieštis KKSD, kuriam šiemet teko rekordiškai sumažėję valstybės asignavimai, vadovo posto. Teigiama, kad politikus gali masinti Valstybės investicijų programoje sporto infrastruktūrai plėtoti numatytos lėšos – beveik 60 mln. litų. Nuo šių metų investicijas į sporto objektus administruoja KKSD.

Iš čia:
http://www.diena.lt/naujienos/sportas/d ... n=rss_feed

manau, tikrai tame tiesos galetu buti...

Kas antra Lietuvos įmonė yra linkusi remti sportą
ELTA ir http://www.lrytas.lt/-12761698591275645 ... mpaign=rss
2010-06-10 14:37

Kas antra Lietuvos įmonė yra linkusi remti sportą, tačiau nesulaukia pakankamai iniciatyvos iš paramos gavėjų. Tokią išvadą veiklą pradedanti Sporto vadybos asociacija (SVA), atlikusi tyrimą apie verslo įmonių požiūrį į sporto rėmimą.

Po gegužės mėnesį rinkos tyrimų bendrovės „Synopticum“ vykdytos 300 įmonių apklausos paaiškėjo, kad šešios iš dešimties (58 proc.) sporto neremiančių įmonių svarstytų galimybę teikti paramą, tačiau niekada nėra gavusios pasiūlymo.

Kita vertus, net 80 proc. paramos teikėjų sportui teigia gavę naudos iš rėmimo veiklos, dauguma ketina ją tęsti.

„Tokie rezultatai rodo, kad yra daugybė neišnaudotų sporto ir verslo bendradarbiavimo galimybių“, - teigia SVA valdybos pirmininkas Tomas Karpavičius, kuris yra ir Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas bei Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidiumo narys.

Tyrimo duomenimis, įmonės, linkusios svarstyti paramos pasiūlymus, vertina keletą sporto rėmimo teikiamų galimybių. Visų pirma, verslininkus remti sportą paskatintų ryšių kūrimas su tikslinėmis grupėmis, klientais, rėmėjais - tai nurodė 55 proc. įmonių. Beveik tiek pat įmonių kaip vieną iš pagrindinių bendradarbiavimo prioritetų nurodė įvairius reklamos ir žinomumo didinimo sprendimus. Apie penktadalis bendrovių norėtų įtraukti į sporto veiklą savo darbuotojus.

Po įprastai daugiausiai paramos sulaukiančio krepšinio (52 proc.), antrą vietą tarp rėmėjų prioritetinių sporto šakų užėmė automobilių sportas (29 proc.), trečiąją - futbolas (25 proc.).

T.Karpavičius spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė, kad šis tyrimas griauna mitą, kad sportą gali remti tik didelės kompanijos. Anot SVA valdybos pirmininko, mažesnės įmonės yra linkusios remti sportą.

T.Karpavičius teigė, kad įmonės, į kurias nesikreipta dėl paramos, per metus sportui galėjo skirti beveik 2 mln. litų.

T.Karpavičius teigė, kad balandį įkurtos Sporto vadybos asociacijos pagrindinis tikslas - skatinti ir vystyti sporto vadybą Lietuvoje. „Sieksime glaudesnio sporto, verslo, mokslo ir valstybinių institucijų bendradarbiavimo“, - teigė SVA vadovas. Anot jo, tokio plataus bendradarbiavimo rezultatai būtų aktualūs ir svarbūs visuomenei. Tai padėtų vystyti infrastruktūrą ir sporto objektus, skatinti jaunimo užimtumą, turizmą, geresnių produktų gamybą.

SVA įkūrimo iniciatoriai - verslo konsultantai „Deloitte“, advokatų kontora „Evershed Saladžius“ ir komunikacijos agentūra „VRP Hill & Knowlton“.

Artimiausiu metu asociacijos veiksmai bus susiję su jaunųjų vadybos talentų paieška ir jų skatinimu. Asociacija ketina rengti sporto vadybininkų apdovanojimus.

Asociacijos pristatyme dalyvavęs LSFS prezidentas Rimantas Kveselaitis sakė, kad šiuo metu lėšų pritraukimas į sportą yra viena didžiausių problemų. Anot 70 sporto šakų federacijų vienijančios organizacijos vadovo, sporto visuomenei labai reikia vadybos specialistų, kurie padėtų federacijoms ir klubams pritraukti lėšų ir patartų, kaip efektyviau vykdyti veiklą.

Vilniaus sporto mokyklos kol kas nebus uždaromos
2010-06-11, 10:29
http://www.diena.lt/naujienos/sportas/v ... n=rss_feed

Vilniaus valdžia nepritarė alternatyviam sporto mokyklų reorganizacijos planui, tačiau jo iniciatoriai neabejoja įvykdę pagrindinę savo užduotį – sustabdę sporto sistemos griovimą.

Laimėjo pralaimėję

Vilniaus miesto taryba atmetė sporto mokyklų reorganizacijos projektą, pagal kurį dešimt sostinėje veikiančių biudžetinių jaunųjų sportininkų ugdymo įstaigų turėjo būti sustambintos paliekant penkias mokyklas. Taip tikėtasi daugiau nei dukart sumažinti sporto mokyklų administracinio ir techninio personalo ir sutaupyti maždaug milijoną litų per metus.

Nepaisant nesėkmės, projektą teikęs tarybos narys Povilas Tamošauskas dienraščiui aiškino pernelyg nenusivylęs sprendimu, mat tarybos palaiminimo kol kas nesulaukė ir sporto visuomenės itin kritiškai sutiktas sostinės vicemero Gintauto Babravičiaus pasiūlymas visas dešimt sporto mokyklų sujungti į vieną Vilniaus sportininkų ugdymo centrą.

Pastarasis projektas taip pat buvo įrašytas į trečiadienio tarybos posėdžio darbotvarkę, tačiau prieš jo pradžią iniciatoriai savo siūlymą atsiėmė.

"Tai yra tolesnio mūsų sistemos tobulinimo pradžia. Svarbiausia, ką mes laimėjome, yra tai, kad sustabdėme jaunųjų sportininkų sistemos griovimą", – teigė P.Tamošauskas.

Pergudravo oponentus?

Konservatorius svarstė, kad G.Babravičius sportininkų ugdymo centro projektą atsiėmė nesitikėdamas sulaukti politinio palaikymo. P.Tamošausko įsitikinimu, prieš ketinimus centralizuoti miesto sporto sistemą yra nusistačiusios tiek valdančiosios konservatorių ir socialdemokratų, tiek opozicinės frakcijos.

Tačiau savivaldybės užkulisiuose kalbama, kad sportininkų ugdymo centro projektą remiantys Liberalų ir centro sąjungos nariai pergudravo ne tokį radikalų sporto mokyklų reorganizavimo planą parengusius oponentus, mat šie savo projektą galės tarybai pakartotinai teikti tik po pusės metų. G.Babravičius patvirtino, kad planus sporto mokyklas sujungti į vieną centrą tarybos balsavimui pateiks artimiausiu metu, o sostinės politikams apsispręsti dėl sporto sistemos reorganizavimo teks nebeturint kitos alternatyvos.

"Nežinau, ar tai galima vadinti pergudravimu. Tiesiog tai yra reglamento ir politinių procesų žinojimas. Norėjome pirma pažiūrėti, kaip tarybos nariai vertina kolegų pateiktą pasiūlymą, todėl savąjį ir atsiėmėme", – dėstė G.Babravičius, kuris teigė nežinantis, kiek tarybos narių palaiko jo siūlomą projektą.

Tiesa, net jei sostinės taryba palaimintų ketinimus centralizuoti sporto mokyklas, naujoji sistema neįsigaliotų anksčiau kaip kitais metais.

Primename, kad G.Babravičiaus puoselėjami planai įsteigti sportininkų ugdymo centrą, iniciatorių teigimu, per metus sutaupysiantį iki 1,5 mln. litų, sukėlė audringą sporto organizacijų reakciją. Jos baiminosi, kad krepšinis ir futbolas naujajame centre užgoš kitas 34 Vilniuje propaguojamas sporto šakas, nukentės sportininkų ugdymo procesas, o centralizuota sistema esą tenkins tik privataus verslo interesus.

Raštiškai šį projektą sukritikavo Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija, Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Vilniaus Gedimino technikos ir Mykolo Romerio universitetų mokslininkai.

Mokyklos prigąsdintos

P.Tamošauskas negalėjo pasakyti, ar pasinaudos galimybe savo pasiūlymą teikti po pusmečio, ar imsis rengti naują projektą.

Tarybos nario teigimu, optimizuoti sporto mokyklų administracinį aparatą reikėtų, tačiau tai esą savarankiškai galėtų padaryti pačių mokyklų vadovybė.

"Mokyklų direktoriai sportininkų ugdymo centro bijo kaip velnias kryžiaus. Pajutę grėsmę, jie tikrai patys sumažins išlaidas iki minimumo. Tokiu keliu nuėjo Kaunas – mokykloms buvo nustatyti taupymo planai, ir jos pačios klusniai viską įgyvendino", – tvirtino P.Tamošauskas. Praėjusių metų duomenimis, dešimtyje sostinės sporto mokyklų, kurias lanko 4,5 tūkst. auklėtinių, buvo 151 administracijos darbuotojų etatas.

Vilniaus futbolo mokyklos, kuri pagal alternatyvų sporto įstaigų reorganizavimo planą turėjo būti prijungta prie krepšinio mokyklos, direktorius Kęstutis Paknys sutiko su siūlymu savarankiškai taupyti, jei tik tai padėtų išvengti sporto kolūkiu praminto Vilniaus sportininkų ugdymo centro grėsmės.

"Mes jau sumažinome savo administraciją keturiais ar penkiais etatais. Taip pat elgiasi visos mokyklos. Labai daug erdvės toliau karpyti nebėra, bet vieną kitą etatą dar būtų galima sutaupyti. Kiek reikės, tiek ir braukysime, nes tas jungtinis sportininkų centras – labiau nei kritikuotinas, Vilniui toks modelis tikrai netinka", – dėstė K.Paknys.

Pasak P.Tamošausko, ateityje taip pat būtina keisti vaikų atranką į sporto mokyklas, kad į jas patektų tik gabesni ir labiau motyvuoti auklėtiniai, o mokyklų finansavimą susieti su jų darbo rezultatais.

Kauno meras Andrius Kupčinskas – apie futbolą
2010.06.17, 12:49
http://penalty.lt/kauno-meras-andrius-k ... e-futbola/

Kauno meras Andrius Kupčinskas – sportiškas žmogus. 35 metų vyras dažnai užlipa ant dviračio, o ypač gerai jaučiasi krepšinio aikštelėje. Tačiau dabar vyksta pasaulio futbolo čempionatas, todėl Penalty.lt žurnalistas su meru kalbėjosi apie futbolą.

Valdas KASPERAVIČIUS

– Daugeliui žmonių pasaulio futbolo čempionatas – ilgai laukta šventė. Ar save priskirtumėte prie tokių? – paklausėme A.Kupčinsko.
– Greičiausiai taip, nes nesu abejingas daugeliui aukščiausio lygio sporto varžybų. Nesvarbu, kad Lietuvoje populiariausias krepšinis ir pats jį žaidžiu, „World Cup“ negali neįtraukti į tą pašėlusį verpetą. Be to, vaikystėje po krepšinio treniruočių iki nakties kieme dar gainiodavome futbolo kamuolį, tik paskui pamokas ruošdavome, tad kaip gali likti abejingu?

– Kuris buvo pirmasis jūsų matytas planetos čempionatas, kuris labiausiai įstrigo?
– Sunku dabar atsiminti ir pasakyti, nes jau nuo mokyklos pradžios vasaros atostogų metu stebėdavome kiekvieną čempionatą. Paskui vakare rinkdavomės, susiskirstydavome komandomis ir rengdavome vietinį “kiemų pasaulio čempionatą“. Skaičiuojant pagal amžių, galiu būti stebėjęs jau kokius 6-7 pasaulio čempionatus.

– Kurias rinktines palaikydavote ankstesniais metais, ar dabar yra ekipa, kuriai simpatizuojate?
– „Kiemų pasaulio čempionate“ labiausiai visi norėdavo pakliūti į Brazilijos, Argentinos, Vokietijos, Olandijos ar Italijos „rinktines“. Tad už jas labiausiai ir sirgdavome, nes imponavo Diego Maradona, Ruudas Gullitas, Marco van Bastenas, Lotharas Matthaeusas, Jurgenas Klinsmannas ir kiti.

– Nuo birželio pradžios esate komandiruotėje JAV. Ar lieka laiko pažiūrėti pirmenybių rungtynes? Ar daug jų matėte, kurios labiausiai patiko?
– Prisipažinsiu, kad nelabai randu laiko varžybų žiūrėjimui, nes laiko skirtumas ir dalyvavimas merų kongreso programoje nepalieka daug laiko rungtynėms stebėti. Dar NBA finalas čia vietiniuose TV kanaluose dominuoja, bet jis greitai pasibaigs! Tačiau vakarais pažiūriu visas apžvalgas, seku rezultatus. Be to, vis paskambinu i Lietuvą, kur pirmokas sūnus Jokūbas visas čempionato peripetijas man iškloja.

– Prognozės – nedėkingas dalykas. Vis dėlto pamėginkite atspėti naujuosius pasaulio čempionus ir prizininkus…
– Nesu orakulas, tik dabar susipažįstu su komandomis ir kadangi, kaip sakėte, prognozės – nedėkingas dalykas, tai ir palikime visa tai intrigai, kuri visus labiausiai žavi. Juolab kad šveicarai įveikė Europos čempionus ispanus!

– Futbolininkai savo meistriškumą įrodo aikštėje. Puikus puolėjas muša įvarčius, vartininkas – atremia klastingai varžovų smūgiuotus kamuolius. Kaip politikui tiesiogiai pademonstruoti, kad jis – doras ir gerai atliekantis savo pareigas?
– Čia kur kas sunkiau. Sporte egzistuoja taisyklės, yra teisėjai. Politinėje aikštelėje to nėra, kiekvienas žaidžia pagal savo taisykles, o dažnai rungtynės vyksta išvis be taisyklių, nuošalės, geltonos ar raudonos korteles irgi neegzistuoja. Apie „Fair Play“ taip pat neverta kalbėti! Gal todėl politika nėra tokia populiari kaip futbolas, nes ją suprasti reikia nemažai pastangų, o rezultatai nėra akivaizdūs ir apčiuopiami taip, kaip po teisėjo švilpuko futbolo aikštelėje. Nepaisant to, vis daugiau politikų pasirodo ir sporto aikštelėse, tai teikia vilties, kad susikalbėjimas ir garbingas žaidimas įsivyraus ir politikoje. Tuo tarpu Kaunas yra lyderis bendruose sporto pasiekimuose Lietuvoje, todėl ir merui privalu palaikyti gerą sportinę formą.

Panevėžys – futbolo ar krepšinio miestas?
Trečiadienis, 16 Birželis 2010 09:27
http://www.panevezieciai.lt/lt/naujieno ... nio-kratas

Pietų Afrikos Respublikoje vykstantis Pasaulio futbolo čempionatas – puiki proga giliau pastumti jau ir taip užsisenėjusią rakštį į minkštąsias Panevėžio politikų vietas ir pamąstyti apie Panevėžio ateities viziją.

Visada buvo ir dar tebėra universalios „Cido“ arenos priešininkų, tačiau jos nauda Panevėžiui nesuabejojau nei karto. Gal ir smuko bilietų pardavimai į koncertus ir kitus renginius organizuojamus arenoje, gal kas ir pakeitė savo planus atvykti į Panevėžį, tačiau jau dabar akivaizdu, jog arena miestui suteikia daugiau gyvybės, o netrukus ir galimybę užsidirbti. Kalba vyksta apie arenos pastatymo priežastį – artėjanti Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje. Jei tik miesto politikai sugebės išnaudoti progą, čempionato pogrupio varžybos miestui virs didžiulėmis galimybėmis ir neabejotinai – didžiausiu renginiu pritraukusiu daugiausiai užsienio svečių per visą nepriklausomos Lietuvos Panevėžio istoriją. Tikiuosi.

Kaip parodė arenoje rengtos šventės, mes ir svečius priimti mokame, ir gražius renginius organizuoti gebame, tik žinoma, jų galėtų būti ir daugiau. O tikrai galėtų būti, jei mieste turėtume labiau pajėgią krepšinio komandą. Oficialusis Panevėžys galėtų demonstruoti daugiau iniciatyvos, kad mieste suburtume stipresnę, pajėgesnę krepšinio komandą. Tačiau pastarųjų metų įvykiai tik rodo, jog geriau knaisiotis finansinėse ataskaitose ir sėti nepasitikėjimo bei įtarimų sėklą, nei padėti komandai. Kaip tikri lietuviai... Bet arena būtų gyvesnė, jei joje vyktų, kad ir pavyzdžiui, LKL finalo serija tarp Panevėžio „Techaso“ ir Kauno „Žalgirio“ ar Vilniaus „Lietuvos ryto“, o gal net Europos klubinio krepšinio finalai (EUROCUP). Kodėl ne?

Ta pati tema, tik jau ne apie krepšinio vidutiniokus, o apie stipriausią futbolo komandą Lietuvoje – Panevėžio „Ekraną“. Apie komandą, kuri retai sugadina nuotaiką savo sirgaliams ir ne vienerius metus demonstruoja aukštos klasės futbolą. Kita vertus, ar galite įsivaizduoti kas būtų, jei mūsų visų mylima komanda nužygiuotu toliau nei bet kada UEFA čempionų lygos atrankos varžybose? Greičiausiai tektų perkelti „Ekrano“ rungtynes į artimiausią aukščiausios kokybės futbolo stadioną Rygoje ar kitame mieste, nes mūsų stadionas tokio lygio varžyboms mažų mažiausiai netinka. O kad tiktų, reikia kuo greičiau pasukti galvą ir rasti visiems tinkamą sprendimą dėl savivaldybės žemės parinkimo naujo stadiono statybai.

Įsivaizduokite, „Ekranas“ iš miesto net neprašo pinigų stadiono statybai, tik žemės, kurią gali skirti mūsų miesto politikai. Prisimenu kelių dienų istoriją su gražiu Panevėžio politikų sutarimu dėl lėšų skyrimo pasirengimui Europos vyrų krepšinio čempionato pogrupio etapui Panevėžyje ir tikiu, jog tokia dvasia būtų galima priimti sprendimą ir dėl žemės skyrimo stadiono statybai. Kad ir prie tos pačios „Cido“ arenos.

Bent jau man vizija aiški: Panevėžys turi visas galimybes tapti Lietuvos sporto sostine. Supratingų politikų vystoma sportinė infrastruktūra miestui pritrauktų ir investicijų, ir sukurtų naujų darbo vietų, ir garsintų Panevėžio vardą pasaulyje!

Įsivaizduokite, Panevėžys 2015 m.: mieste vyksta Pasaulio dviračių sporto čempionatas, „Techasas“ žaidžia Eurolygos pajėgiausių komandų ketverto finale, o „Ekranas“ pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje žaidžia UEFA čempionų lygos rungtynes. Nuo ko pradėti? Protingų mūsų valdžios sprendimų.

Martynas Tracevskis

Lietuvos futbolas ir valdžios „dovanėlės“
Alvydas Medalinskas | „Lietuvos žinios“
2010-08-06 07:18
http://www.alfa.lt/straipsnis/10398873/ ... 8-06_07-18

Lietuva, kaip ir visas pasaulis, šią vasarą gyveno futbolu. Tačiau mūsų krašte futbolas nėra sportas Nr. 1. Kodėl? Kitą savaitę į savo paskutinę stovyklą prieš Europos čempionato atrankos rungtynes, kurios prasidės rugsėjį, susirinks Lietuvos futbolo rinktinė. Kada sulauksime jos pergalių? Mūsų sirgaliai po prieš mėnesį pasibaigusio pasaulio futbolo čempionato vis svarsto, ko reikia, kad lietuviai futbolą žaistų panašiai, kaip įspūdingai Pietų Afrikoje pasirodę urugvajiečiai?

Prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras VARANAVIČIUS, Lietuvos futbolo nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Raimondas ŽUTAUTAS, buvęs ilgametis Lietuvos futbolo nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas LIUBINSKAS, Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo vykdomoji direktorė Vilma VENSLOVAITIENĖ ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kodėl Urugvajus, o ne Lietuva?

A.Medalinskas. Kodėl Urugvajus, turintis panašiai gyventojų kaip Lietuva, galėjo taip gerai pasirodyti? Ar gali ateityje tokių rezultatų, tegul patekusi ir ne į pasaulio, bet į Europos čempionatą, pasiekti ir mūsų šalis?

R.Žutautas. Urugvajaus futbolininkai žaidžia Italijos, Anglijos, Ispanijos aukčiausiojoje lygoje. Kai ir Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėjai žais panašiuose futbolo klubuose ir įgaus daug meistriškumo, pasieksime tiek, kiek Urugvajus.

A.Medalinskas. O kodėl nežaidžia?

R.Žutautas. Todėl, kad gimė Lietuvoje. Jei palyginsime Lietuvos vaikų meistriškumą su jų bendraamžiais Brazilijoje, Urugvajuje ar Paragvajuje, tai skirtingi dalykai. Nors pasigirti idealiomis sąlygomis futbolininkams rengti ir jie negali. Brazilai neturi gerų stadionų, bet ten išauga geri futbolininkai. Jų yra 180 mln. ir turi iš ko atsirinkti, pas mus tik 3,5 milijono. Dalis jau pabėgo į užsienį, kiti sėdi prie kompiuterių ir sportuoti neina.

L.Varanavičius. Šiandien tik 5 proc. vaikų kaip popamokinę veiklą renkasi sportą, o Skandinavijoje ar buvusios Jugoslavijos šalyse apie 60-70 proc. vaikų. Lietuvoje visi sportuojantys vaikai nuo 6 metų bandomi daryti krepšininkais. Jei sulaukia 10-11 metų ir paaiškėja, kad krepšiniui netinkami, tokių vaikų tiesiog atsisakoma, nes į kitą sporto šaką persikvalifikuoti dažnai būna jau vėlu. Dėl tokio požiūrio kenčia visos sporto šakos. Todėl nėra galimybės atsirinkti tikrai gerų žaidėjų. Renkamės iš 400-500 vaikų, kuriems 10-13 metų, kai kiti renkasi iš tūkstančių.

A.Liubinskas. Lietuva skiriasi nuo Urugvajaus savo klimatu. Ir futbolininkai ten greičiau bręsta. Vilniuje turime daugiau nei šimtą krepšinio salių, o futbolui - tik dvi tris aikštes. Brazilų vaikai žaidžia ir paplūdimyje. Mes vaikystėje eidavome į pievas žaisti, o kur vaikams dabar eiti?

R.Žutautas. Lietuvos futbolo federacija padarė didelį darbą organizuodama „Ežiogolą“, Lietuvos seniūnijų futbolo rungtynes, įtraukdama į šias žaidynes daugiau nei 700 komandų. Pats ten buvau, stebėjau varžybas ir mačiau, kad auga įdomių vaikų. Bet nustebino, kad šiame renginyje nedalyvavo nė vienas treneris. Tai kaip vaikai užaugs?

A.Liubinskas. Vilniuje ir organizuotoms komandoms, kurių dalyvaujančių pirmenybėse yra apie 130, nėra kur žaisti. Visi stadionai žlugo, o naujų neatsirado. „Vėtros“ stadionas buvo sutvarkytas, bet dabar pati „Vėtra“ dėl finansavimo stokos pakibo. Kiti žaidžia futbolą dirvonuose, buvusiame „Dinamo“ stadione. „Sportima“ žaidžiantiesiems ten vasarą žiemą siūlo pigiau nuomoti salę, bet kas nori žaisti futbolą po stogu vasarą?

Ar Lietuvos politikai prieš nacionalinį futbolą?

A.Medalinskas. Gal trūksta ir valdžios dėmesio? Šiomis dienomis, kai atrankos varžyboms rengiasi Lietuvos futbolo rinktinė, visų akys labiau įsmeigtos į Lietuvos krepšinio rinktinės pasirengimą čempionatui. Kodėl dėmesio nerodo savo nacionalinei futbolo rinktinei ir Lietuvos futbolui?

L.Varanavičius. Tai esminis klausimas, kuriuo nedrįstama diskutuoti krepšinio krašte. Spaudoje jau buvo rašyta, kad jei bent pusė tų milijonų, kuriuos Lietuva be didelės naudos sukišo į krepšinį, būtų atitekę futbolui, mūsų rinktinė (ir taip FIFA reitinge užimanti gana aukštą 49 vietą) beveik garantuotai būtų žaidusi Pietų Afrikoje ir garsinusi Lietuvos vardą ne prasčiau nei Urugvajus. Nenoriu nieko priešinti ir sakyti, kad krepšiniui nereikia skirti pinigų, bet sporto sistema Lietuvoje ydinga. Pamirštame, kad be vaikų užimtumo, jų sportavimo gerų futbolininkų neišugdysime.

A.Medalinskas. O kas trukdo įrengti, sutvarkyti futbolo aikštes prie mokyklų?

A.Liubinskas. Mokyklų futbolo aikštėse koją galima nusilaužti, o specialių aikščių įrengti niekas neleidžia. Pradėjome rengti mažą aikštelę prie Mykolo Biržiškos mokyklos. Atsirado politikų, kurie lipo ant bačkos ir aiškino, kad kamuolių smūgiai trukdys visiems gyventojams. Tada Jono Basanavičiaus mokyklos buvęs direktorius, o dabar Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris Rimantas Remeika ėmė agituoti, kad tokios futbolo aikštės nereikia.

L.Varanavičius. Vilniaus savivaldybėje yra sporto priešininkų. Kai kurie jų aiškina, kad sporto aikštės šalia gyvenamųjų namų numuša namo kainą. Pasakytume kokiam vokiečiui, kad prie stadiono gyvens, jis tik pamanytų, kad vertė didesnė, nes jo vaikas bus užimtas, galės žaisti nuo ryto iki vakaro tame stadione.

Miestas, leisdamas statyti ar plėsti gyvenamąjį rajoną, gali reikalauti iš verslininkų, statančių namus, įrengti ten ir aikštę, o dabar turime daug brangių namų, bet vaikai neturi kur sportuoti.

A.Medalinskas. Ar yra Lietuvoje miestas, kur politikai supranta futbolo svarbą?

R.Žutautas. Gargždai. Aš, kaip Gargždų miesto savo komandos valdybos pirmininkas, galiu pasakyti, kad mums labai padeda savivaldybė, meras ir visi kiti. Nėra daugiau Lietuvoje tokio miesto.

A.Medalinskas. O Marijampolė?

L.Varanavičius. Iš pradžių ten buvo puiku. Investavo Europos struktūrinius pinigus ir sąlygos žaisti futbolą tapo labai geros. Bet vėliau...

A.Medalinskas. Kas vėliau?

L.Varanavičius. Yra bendrų bėdų, kodėl futbolas Lietuvoje neįsivažiuoja, ypač klubinis futbolas. Klubai buvo kuriami ne tuo principu. Kai iš dangaus ateidavo pinigai, nuspręsta steigti futbolo klubą. Anksčiau klubų, kurie būtų bendruomenės dalis, turėtų viso miesto palaikymą, praktiškai nebuvo. Dabar atsiranda. Gargždai - labai geras pavyzdys, nes tai miesto klubas, apie kurį buriasi bendruomenė.

A.Liubinskas. Paminėčiau ir savo gimtųjų Kybartų klubą, kuris beveik 90 metų išlaikė savo pavadinimą ir žaidė įvairiose lygose. Daug klubų tik sužiba ir nebelieka, nes nėra futbolo klubų tradicijų. Ir Vilniuje prisisteigę vadinamųjų klubų, akademijų, tačiau jos neturi jokios programos, specialistų, kvalifikuotų trenerių. Ateina iš gatvės, tėvams smegenis pripudrina ir luošina vaikus. Reikėtų visiems vienodų reikalavimų.

R.Žutautas. Kol to nėra, ir vaikai neturi futbolininko ateities. Įsikuria mokykla, paaugina vaikus iki 17 metų, jie baigia mokyklą ir kur toliau eiti? Tėvai veža į užsienį, bet dažnai jie ten nereikalingi su tokiu parengimu.

A.Liubinskas. Ar žinote, kad sportas savivaldybėse iki šiol neprivaloma funkcija. Švietimas yra privalomas, bet lėšų sportui savivaldybė gali visai neskirti. Man pavyko padidinti šios srities finansavimą nuo 2 mln. iki 15 mln. litų, bet dabar vėl sumažėjo.

A.Medalinskas. Tai gal reikėtų priimti teisinius aktus, kad savivaldybės privalėtų finansuoti?

L.Varanavičius. Turime suprasti, kad jokie iš viršaus nuleisti reikalavimai nieko nepakeis ir nesureguliuos. Turime skatinti privačią iniciatyvą.

Jeigu negali valdžia, ar gali privati iniciatyva?

A.Medalinskas. Krepšiniui padeda ne tik valdžia. Kauno „Žalgiris“ remiamas ir miesto savivaldybės, ir privataus verslo. Yra buvusių krepšinio grandų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Valdemaro Chomičiaus privačios mokyklos. Ar yra kokių nors planų, kad prasimušęs Europoje ar Rusijoje garsus Lietuvos futbolininkas ir ten uždirbęs net daugiau, nei uždirba krepšininkai, atidarytų panašią mokyklą?

R.Žutautas. Mūsų krepšininkai, kai baigė karjerą ir grįžo į Lietuvą, buvo labai šiltai Vyriausybės priimti. Parodyta daug dėmesio ir suteiktos labai palankios sąlygos krepšinio mokykloms steigti. Jeigu savivaldybė skirtų paramą kokiam nors futbolo klubui, kaip Kauno „Žalgiriui“, kiekvienas klubas dideles aukštumas pasiektų. Ir, matyt, ne tik Lietuvoje.

L.Varanavičius. Iš valstybės finansavimą gavo trys organizacijos: A.Sabonio, Š.Marčiulionio krepšinio mokyklos ir Vilniaus „Žalgiris“, kuris vėliau gavo ir sportinę bazę, bet greitai viso to neliko, nes buvo išparduota.

A.Medalinskas. Tiksliau, „prichvatizuota“? Bet krepšinio mokyklos veikia. O jeigu jums panašios sąlygos būtų suteiktos futbolui vystyti, kaip minėtoms krepšinio mokykloms, ar ryžtumėtės investuoti ir savo lėšas į tokį projektą?

R.Žutautas. Jei tada, kai baigiau karjerą, kas nors būtų davęs stadioną ir pasakęs: „Padaryk sporto mokyklą“, būčiau padaręs. Žinote, kiek kainuoja įrengti paprastą aikštutę? Du su puse milijono litų.

L.Varanavičius. Buvo įvairių projektų: Naujojoje Vilnioje, Jomanto parke, kur savivaldybė turėjo tik padėti sutvarkyti dokumentus. Bet niekas nepadėjo.

A.Medalinskas. Jeigu ateina koks visiškai nežinomas verslininkas ir ne tik pareiškia norą nusipirkti futbolo klubą, bet ir tikisi sulaukti valdžios paramos, ar valdžia turėtų tokiam verslininkui padėti? Verta prisiminti pastarojo meto įvykius su Vilniaus „Žalgiriu“ ir jo buvusiu savininku. Tada kilo įspūdis, kad norima ne pradėti vystyti futbolą ir užsidirbti sau, o prieiti tik prie gerų žemės plotų, kur buvo visos sporto bazės, ir juos privatizuoti. Bet jei interesą kurti futbolo akademiją pareikštų garsūs mūsų futbolininkai, tapę moraliniais autoritetais sporto pasaulyje?

V.Venslovaitienė. Vien pasitikėjimo neužtenka. Juk ir A.Sabonis atidarė akademiją šalia klubo. O kas yra futbolo akademija ant plyno lauko? Niekas, komercinis objektas. Todėl štai tokie verslininkai ir ateina.

R.Žutautas. Kai steigėme akademiją Gargžduose, paskambino du verslininkai ir pasisiūlė pagelbėti atgaivinti futbolą. Susėdome gal dešimt žmonių ir sutarėme, kad reikia prikelti tą klubą. Pradėjome nuo nulio. Stadionas po neaiškaus sandėrio atiteko „Žalgirio“ draugijai, kaip ir kiti stadionai, todėl reikėjo jį atsiimti, rekonstruoti. Sulaukėme lengvaatlečių pageidavimų, kad neišimtume jų bėgimo takų. Tada prireikė restauruoti ir jų takus, kad mes ten galėtumėme žaisti futbolą.

A.Medalinskas. Ir patys sutvarkėte tą futbolo aikštę?

R.Žutautas. Taip. Šiandien tai vienas gražiausių stadionų Lietuvoje. Nedidelis - 2000 sėdimų vietų, bet labai tvarkingas stadionas su naujausia sintetine danga. Kas žaidė, neturėjo jokių nusiskundimų. Stadionas garantuoja vaikų užimtumą. Vienintelis dalykas, ko nepadarėme dėl lėšų trūkumo, - apšvietimas, bet rudenį ir tai išspręsime. Tai didelės investicijos. Jeigu Vilniaus „Žalgiriui“ 4 mln. duotų, o paskui dar pridėtų, jis šiandien būtų šalies čempionas nesibaigus trečiajam ratui.

L.Varanavičius. O jeigu, kaip šalies čempionas, įveiktų Čempionų lygos atrankinėse rungtynėse nors vieną etapą, gautų dar ir du su puse milijono eurų.

A.Liubinskas. Niekas taip paprastai steigti naujų futbolo aikščių neleidžia. Galime prisiminti valdininkijos mentalitetą. Kuo didesnis miestas, tuo brangesnė žemė. Nėra problemų statantiesiems didelius prekybos centrus. Kai tik pradedame kalbėti apie sporto objektų statybas, atsiranda didžiausių kliūčių. Kiek panaudojome Europos Sąjungos pinigų? 19 procentų. O galėjome panaudoti visą šimtą ir gyventi kur kas geriau.

V.Venslovaitienė. Marijampolė taip ir padarė. Miesto valdžia sėkmingai panaudojo Europos pinigus, pasistatė puikiausią maniežą. Jie spėjo panaudoti šioms reikmėms skirtus Europos pinigus, o dabar tie fondai jau uždaryti ir daugiau pinigų nežadama.

Net Vilniaus „Žalgiris“ žaidžia baisiomis sąlygomis

A.Medalinskas. Ar gali mūsų futbolininkai demonstruoti gerus rezultatus, kai net legendinis Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubas turi žaisti ir treniruotis baisiomis sąlygomis?

V.Venslovaitienė. Džiaugiamės nemažu Vilniaus „Žalgirio“ rungtynių lankomumu, nors vasara, kai vyko pasaulio futbolo čempionatas, mums šiek tiek pakenkė, bet vidurkis vis tiek per sezoną buvo 1200-1300 žiūrovų.

A.Medalinskas. Kiek yra vietų „Žalgirio“ stadione?

V.Venslovaitienė. Statistinių formalių vietų yra daug, bet sėdimų apie 5,5-6 tūkstančius.

R.Žutautas. Bet ten nėra gerų sąlygų žmonėms ateiti. Juo labiau su šeimomis. O Gargžduose ateina jau ne tik vyrai, bet ir moterys. Ir ateina šeimomis.

V.Venslovaitienė. Mes irgi kviečiame atvykti šeimomis. Štai surengėme 600 metų „Žalgirio“ minėjimą ir pasikvietėme Gdansko „Lechią“. Deja, „Žalgiris“ šiemet nežaidžia Europos turnyruose, bet mes surengėme draugiškas rungtynes ir nepralaimėjome. Baigėme 0:0. Gdansko „Lechia“ yra iš pirmojo penketuko Lenkijoje. Mūsų komandos kokybinis lygis kyla. Apmaudu, kad žmonės ateina į apgailėtiną stadioną. Patys šluojamės, kėdes valome, kad suteiktume žiūrovams bent elementarias sąlygas.

A.Liubinskas. Bet vieną dieną jie gali išgirsti: eikite lauk. Ir bus viskas.

A.Medalinskas. Kas taip gali pasakyti?

A.Liubinskas. Savininkas.

L.Varanavičius. Stadionas priklauso Ūkio banko investicinei grupei, vadovaujamai Vladimiro Romanovo.

A.Liubinskas. Kai buvo paklota sintetinė danga, liepė ją nuimti, o treniruotis pasiūlė ant smėlio.

A.Medalinskas. O planų statyti stadioną jie turi?

L.Varanavičius. Projektas yra, bet būtų neetiška apie tai kalbėti. Visi leidimai ir detalusis planas yra. Jeigu atsirastų toks stadionas, valstybė lėšų galėtų skirti sporto bazėms. Valstybė turėtų remti bet kurią privačią iniciatyvą. Jei kas nors ateina ir sako, kad nori savais pinigais statyti stadioną, valstybė turi jį remti, kad ta iniciatyva jam atsipirktų. Kai buvo projektuojamas Šeškinės stadionas, siūlyta užuot kišus ten pinigus geriau paremti kokią nors iniciatyvą pastatyti privatų stadioną. Visiems nuo to būtų buvę tik geriau.

V.Venslovaitienė. Bet futbolui neužtenka tik stadiono. Reikia dar mažiausiai trijų natūralių aikščių. Kad galėtų treniruotis 300-400 vaikų, reikia turėti maniežą, porą dirbtinių aikščių: jei treniruojiesi manieže, turi žaisti ant dirbtinės dangos, jeigu žaidi stadione, turi treniruotis natūralioje aikštėje. Tokiame mieste kaip Vilnius reikia 3-4 aikščių, 2 dirbtinių aikščių ir maniežo.

A.Medalinskas. Girdėjome ir apie Naujosios Vilnios projektą. Kas nutiko jam?

L.Varanavičius. Šis projektas parengtas nuo 2004 metų. Iš pradžių ežiukai ten bėgiojo, paskui visi, kas netingėjo, trukdė, kol galiausiai atėjo krizė ir savivaldybė - 50 proc. dalininkė - pasakė, kad nebeturi pinigų. Mes dar laukiame, nes ir Vyriausybė iš pradžių buvo patvirtinusi jo statybą, bet vėliau šis objektas buvusio Sporto departamento direktoriaus Algirdo Raslano dėka išbrauktas iš visų planų.

A.Medalinskas. Ar negalėtų tame objekte, jeigu jis būtų pastatytas, žaisti Vilniaus „Žalgiris“, jei kiltų problemų dėl aikštės, kurioje sostinės komanda žaidžia dabar?

V.Venslovaitienė. Dabar rengiama šio stadiono galimybių studija. Sako, kad stadioną 2012 metais nori baigti. Siekiame, kad Nacionalinis stadionas būtų ir „Žalgirio“ namų stadionas, bet svarbu, kokiomis sąlygomis. Gerai, jei sostinės komandai bus leista šiuo stadionu nemokamai naudotis ir imtis atsakomybės už bilietus į rungtynes, nes klubas iš to gyvena. Mes patys pradėjome Vilniaus „Žalgirio“ gaivinimo darbus, įtikinome savivaldybę, ji prisijungė ir tapo klubo dalininkė. Tačiau nebūtinai Nacionalinis stadionas turi būti toje pačioje vietoje, kur dabar yra statomas. Galbūt verčiau valdžia tegu parduoda negaišdama tą sklypą komerciniam investuotojui, šis įrengs dar vieną prekybos centrą. Vilniuje yra kitų sklypų, o futbolui reikia kitokio stadiono.

Politikų afera su Nacionaliniu stadionu

A.Medalinskas. Tačiau kodėl statyti kitoje vietoje, kai tiek lėšų jau įdėta į šio stadiono statybą? Tiesa, tai priminė labiau ne statybą, o pinigų plovimą. Juk, atrodo, buvo „Maximos“ savininkų įsipareigojimas skirti lėšų stadiono statybai už leidimą statyti šį prekybos gigantą ant Šeškinės kalnų. Kur tie pinigai?

A.Liubinskas. „Maxima“ davė 40 mln. litų savivaldybei, kaip ir buvo sutarta, bet tie pinigai nežinia kur išgaravo.

A.Medalinskas. Kaip? Vilniaus savivaldybė pinigus, kurie turėjo būti skirti stadionui statyti, praganė? Kada tai atsitiko? Kas tada buvo meras?

L.Varanavičius. Tai įvyko „Akropolio“ statybos laikais. Faktas vienas: verslininkai savivaldybei sumokėjo pinigus, kurie turėjo būti skirti stadionui statyti.

A.Medalinskas. Tada buvo lyg ir mero Artūro Zuoko laikai.

A.Liubinskas. Nesu tikras, bet, atrodo, taip.

A.Medalinskas. Dar viena nutylėta afera? Tai baisu. Bet jei tie pinigai ir būtų paskirti stadionui statyti, nelabai ką už juos būtų galima pastatyti. Ir tada, kai Vilniaus miesto meru jau buvo Juozas Imbrasas, Vyriausybė skyrė 100 mln. litų stadionui statyti. Tačiau sakyta, kad už tokius pinigus nieko nepadarysi. Iki šiol nematyti, kas už tuos 100 mln. litų padaryta. O „Maxima“ skyrė tik 40 milijonų. Ką už tokius pinigus galima buvo padaryti? Kiek dar būtų reikėję valstybei pridėti?

V.Venslovaitienė. Už 40 mln. litų galima pastatyti pusę geriausio stadiono.

A.Medalinskas. Tada už 100 mln. litų buvo galima pastatyti visą stadioną. Jo vis nėra, nes savivaldybė sakė, kad Vyriausybė duoda tik trupinius, nes stadiono kaina pagal sąmatą buvo ne vienas šimtas milijonų litų. Kam tą sąmatą taip išpūtė tie, kurie norėjo gauti pinigų stadionui statyti?

L.Varanavičius. Nežinau, bet norėta statyti tokį stadioną, kurio tikrai nereikia.

R.Žutautas. Jeigu toks stadionas, kaip norėta, būtų pastatytas, pagal sąmatą tai būtų, matyt, pats brangiausias stadionas Europoje.

L.Varanavičius. Vemblio stadionas Londone buvo brangesnis, bet jį sugalvota plėsti ir renovuoti, o ten yra gyvenamųjų namų, juos reikėjo išpirkti. Pas mus statyba turėjo vykti plyname lauke. Pastatyti futbolo stadioną, kuriame būtų 20 tūkst. vietų, kainuotų apie 70 mln. litų.

A.Medalinskas. Ar tokio pakaktų, kad Lietuva kiekvieną kartą, kai tik ateina atrankinės ar kokios nors tarptautinės varžybos, nebūtų murdoma į purvą, nes neturi gerų stadionų?

V.Venslovaitienė. Tokio stadiono mums visiškai pakaktų. Tai būtų ketvirtos kategorijos stadionas, turintis puikias sąlygas žaidėjams ir žiūrovams.

L.Varanavičius. Kai buvo duoti tie 40 mln. litų, savivaldybei nedaug tereikėjo pridėti, kad tas normalus stadionas būtų pastatytas.

A.Liubinskas. Tuo metu buvo labai dideli pinigai.

V.Venslovaitienė. Buvo statybų krizė ir už tuos pinigus praktiškai galima buvo atlikti didžiąją dalį darbų.

A.Medalinskas. Kartą buvo skirta 40 mln. litų nacionaliniam stadionui statyti ir nieko nepastatyta. Kai Vilnių valdė partija „Tvarka ir teisingumas“ - jau 100 milijonų. Bet rezultatas tas pats. Tai ar ne politikai atsakingi, kad nacionalinė Lietuvos futbolo rinktinė vis dar neturi tarptautinius standartus atitinkančio stadiono, kur rungtynes galėtų stebėti gausus žiūrovų būrys?

A.Liubinskas. Neužmirškime, 30 mln. auksinių rublių buvo skirta tokiam stadionui statyti ir sovietiniais laikais. Bet architektai projektavo stadioną jau griūnant Sovietų Sąjungai. Ir stadionas liko nepastatytas. Pinigai iš Maskvos nebuvo panaudoti.

L.Varanavičius. Tuo metu, kai jis buvo projektuojamas, 1985 metais, jis buvo modernus. Bėda ta, kad praėjo tiek metų, o jo projekto taip niekas ir nepakeitė.

A.Medalinskas. Kokiam skaičiui žmonių jis buvo projektuotas?

L.Varanavičius. 30 tūkst. žiūrovų. Jei jis būtų buvęs tada pastatytas, būtų kažkas panašaus į Minsko stadioną, kuris nėra blogas, tik statytas ankstesniais laikais pagal tų laikų projektą.

R.Žutautas. Tačiau būtų galima jį rekonstruoti ir sėkmingai žaisti.

L.Varanavičius. Net žinant, kad ten sukišta 100 mln. litų, labiau apsimokėtų jį visiškai nugriauti, perprojektuoti ir pastatyti naują, negu dar kažką daryti. Ir statyti stadioną tik futbolui.

A.Medalinskas. Kodėl tik futbolui? Kai politikai aiškino, kad būtina skirti ne 100 mln. litų, o bent tris kartus daugiau šiam stadionui statyti, tvirtinta, kad Nacionalinio stadiono reikia Tūkstantmečio dainų šventei, lengvaatlečių varžyboms.

L.Varanavičius. Nenoriu įžeisti lengvaatlečių, bet realiai įvertinkime situaciją. Jei tai bus 30 tūkst. vietų olimpinis stadionas, kiek kartų aukšto lygio lengvosios atletikos varžybų gali vykti? Kartą per dvidešimt metų? Kam jis reikalingas? Kaune yra puikus stadionas, į kurį investuoti pinigai ir jį gali naudoti lengvatlečiai. Yra bazė, treniruočių aikštelės. Nacionalinis stadionas, kuriame joks klubas nežais, neturi ateities.

Jeigu būtų nutarta toliau šį stadioną statyti ir įkišti ten dar 200 mln. litų, būtų visiškas nusikaltimas.

A.Medalinskas. Visa šio stadiono statybos ar nestatybos istorija panaši į nusikaltimą. Tada, prieš 12 metų, ir dabar. Tik neaišku, kas konkrečiai sugebėjo pasišildyti iš tokios statybos ir prisikrauti kišenes.

L.Varanavičius. Būtų nusikaltimas dar keletą šimtų milijonų investuoti tam niekam nereikalingam stadionui statyti. Geriau pastatyti modernų už 70 mln. litų, o likusių pinigų, numatytų stadiono statybai, užtektų dešimčiai sporto bazių įrengti.

V.Venslovaitienė. Stadiono statyba jau geriau tegu būna paminklas.

L.Varanavičius. Tokia nereali statyba - tik dalis problemos. Yra atlikti oficialūs ekspertų skaičiavimai, kad, šiam stadionui pradėjus veikti sulauktume 10 mln. litų nuostolio per metus. Apie tai vis kalbame, bet niekas negirdi.

A.Medalinskas. Gal todėl, kad politikai, iki šiol rodę interesą statyti šį stadioną, baigdavo tik aferomis ir nežinia kur išleisdavo pinigus. Jie suinteresuoti didesnėmis sąmatomis, nes gauna didesnę asmeninę grąžą arba „otkatą“ iš tų statybų.

L.Varanavičius. Valstybė turi mąstyti, ypač krizės metu, kokias lėšas skirti ir ką su jomis daryti.

Kaip sakoma posideli, popyzdeli i razošlys, bloga skaityt

Kaip sakoma posideli, popyzdeli i razošlys, bloga skaityt

Tai ir yra politikavimas. Nieko naujo neperskaičiau

Futbolui valstybė nėra dosni
2011.02.21, 19:58
http://penalty.lt/futbolui-valstybe-nera-dosni/" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas paskirstė šių metų sporto biudžetą. Federacijoms lėšos bus skirtos iš sporto rėmimo fondo, kurį sudaro 18,5 milijono litų. Kaip jau įprasta, mūsų valstybė sporto karaliaus pinigais nelepina. Numatyta, kad šiais metais Lietuvos futbolo federacijai (LFF) bus skirta 278 400 litų – 178 400 litų rinktinių reikmėms ir 100 000 litų projektui „Sugrąžinkime vaikus į stadionus“. Dar 350 000 litų atseikėta Kaune esančiai Nacionalinei futbolo akademijai, kuri rengia žaidėjus rinktinėms. Daugiau pinigų už Futbolo federaciją gavo net šešios sporto šakos. Jau įprasta, kad prioritetą valstybė skiria krepšiniui – 2011 metais Lietuvos krepšinio federacijai skirta 2 milijonus litų. Kitų sporto šakų atstovus pasieks gerokai mažesnės pinigų sumos. Lengvaatlečiai gaus 675 tūkst., šiuolaikinės penkiakovės atstovai 515 tūkst., aviacijos sporto šakos 491 tūkst., plaukimas 415 tūkst., ir dviračių sportas 405 tūkst.

Politiniai žaidimai pribloškė futbolo aistruolius
http://www.sportas.info/naujienos/5543.html" onclick="window.open(this.href);return false;
2011 m. vasario 23 d. 14:50


Straipsnis iš rinkimų agitacijai skirto leidinio.

Su bendraminčiais legendinam Vilniaus "Žalgiriui" prisikelti padėjęs ištikimiausias klubo gerbėjas nustėro išvydęs vienos partijos rinkimų agitaciją. Vienos partijos rinkimų laikraštyje pasirodė "trenerio Andrejaus Sorokino pamąstymai, užrašyti vieno iš "žalgiriukų" tėčio". Ten buvusio žalgiriečio lūpomis kalbama apie tai, koks geras buvo šiuo metu už grotų Rusijoje sėdintis "Žalgirio" prezidentas Vadimas Kastujevas ir kokie niekšai yra tie, kurie sugebėjo išsaugoti iš futbolo žemėlapio beveik išnykusį legendinio "Žalgirio" vardą ir suburti komandą, iškovojusią Lietuvos čempionato bronzą. Agitacinį laikraštį savo pašto dėžutėję radęs vienas ištikimiausių "Žalgirio" aistruolių nutarė netylėti: Kartais nerašyti tiesiog negali… Kad ir suprastum, kad tikėti kiekvienu žodžiu, priešrinkimininėje partijų agitacijoje neverta, kad purvo pylimas ant konkurentų, nepatinkančių žmonių maišymas su žeme yra šios kovos tradicija, kad tai, kas kiauliška, pretendentams į valdžią – gražu. Bet aš nesu Jūsų konkurentas. Aš nepretenduoju į darbą Vilniaus savivaldybėje. Esu tiesiog futbolo gerbėjas. Galbūt negalintis pasigirti, kad visą gyvenimą jam atidaviau, kaip Tamsta, Andrejau, bet lyjant, sningant ar kepinant saulei kone visada atsirasdavęs to stadiono, kur žaidė “Žalgiris” ar Lietuvos rinktinė, tribūnoje. Ir tada, kai buvau mažas bamblys ir dabar, kai žili plaukai puošia mano šukuosena.

Pamenu šaunų “Žalgirio” gynėją Andrejų Sorokiną. Pamenu, kaip griebdavausi už galvos, kai jis suklysdavo, kaip džiaugdavausi, kai jis nutraukdavo pavojingą varžovo ataką. Ir to džiaugsmo būdavo daugiau negu tų klaidų. Kaip ir Jūs, Andrejau, aš irgi stebėjausi žalgirietiška dvasia ir užsidegimu. Kaip ir Jūs, aš irgi turiu sentimentų “Žalgirio” namams – bazei Žolyno gatvėje. Kaip ir Jums, man dabar irgi begaliniai skaudu matyti, kas iš jos liko. Taip, Andrejau, Jūs teisus, nugalėjo žmonių godumas. Įvardinti kieno? Ar ne to žmogaus, kuris sėdi kaimyninės šalies kalėjime už reketą? Ar ne to žmogaus, kuris atsitikus šiai “nelaimei”, kaip yra teigiama straipsnyje, rūpinosi savo ferariais, žemės plotais Antakalnyje, visu kitu turtu, “Žalgirį” palikęs jo fanų rupesčiui? Kas jei, ne Kastujevas sugriovė "Žalgirį", profesionalų futbolą? Kas jei ne Vadimas svajojo apie “vipinį kvartalą Antakalnyje”? Ir kas “Žalgiriui” padėjo išgyventi? Atkūrė jį nuo nulio? Tada, kai nei Kastujevas Maskvos kalėjime, nei jo vietininkai Vilniuje nė negalvojo apie profesionalų ar net megėjišką klubą. Kai Kastujevas ir jo žmonės netgi į kalbas nėjo apie galimybę atsistatydinti iš "Žalgirio" vadovo posto. Reikalaudami už "Žalgirį" milijonų. Daug. Kaip teroristai su įkaitu: arba sumokat, arba nužudau.

Nepavyko. Futbolininkai sutiko žaisti nemokamai, tapti neprofesionalais. Fanai, žiūrovai, tie, kuriems buvo svarbus “Žalgiris” – liaudis, Jūsų partijos terminologija, iš savo varganai uždirbtų pinigų išlaikė Žalgirį. Išlaikė, kad jis neišnyktų iš Lietuvos futbolo dabarties, sugebėjo padaryti tai, kad po dviejų sezonų po Kastujevo bandymo “Žalgirį” sunaikinti, jis ne tik atsikūrė, kaip profesionalus klubas, bet ir tapo šalies čempionato prizininku. Ko nebuvo per visą tą laiką, kol klubą valdė Vadimas.

Todėl nedrįskit meluoti taip žiauriai, Andrejau. Apie “buterbrodus su lašiša”, apie “peilius nugaron”, apie įvairias draugijas, griovusias Žalgirį. Tai jau peržengia bet kokios politinės demagogijos ribas. Šlovinga “Žalgirio” istorija nepriklauso Vadimui Kastujevui. Ji priklauso mums: futbolininkui, sutikusiam atstovauti “Žalgirį” be atlygio, statybininkui, pardavėjui, valstybės tarnautojui, smulkiam verslininkui, netgi kuklias santaupas aukojusiam bedarbiui, įvairaus išslavinimo, socialinės padėties, politinių pažiūrų žmonėms – liaudžiai. Tiems, kurie išgelbėjo Žalgirį, verslo ryklių pasmerktą mirti. Tie, kurie susibūrė į Vilniaus miesto futbolo draugiją, tie, kurie ir yra "Žalgiris", tie, kurių dvasios nepalauš nei ekonominiai sunkumai, nei priešų melas.Matyt dėl to, kad ta dvasia – žalgirietiška.

Jūs juos įžeidėte, Andrejau. Nuvylėte. Tuos, kurie galbūt galėjo būti Jūsų rinkėjais. Parodėte, kad nepaisant visos pagarbos Jums, kaip futbolininkui, Jūs žadate atstovauti ne liaudies, o kastujevų interesus, jeigu tapsite Vilniaus tarybos nariu.

Ir vis dėl to aš nesu įsitikinęs, kad tai iš tiesų yra Jūsų atsiminimai, Andrejau. Dėl ko? Dėl tos istorijos Brazilijoje. Nebuvau aš Terezinos stadiono aikštėje, nebuvau netgi jo tribūnose. Žiūrėjau televizorių, pergyvenau už Jus ir kitus Lietuvos rinktinės vyrus, džiaugiausi Oresto Buitkaus įvarčiu ir didžiavausi lietuviais, net pralaimėjus 1:3. Būtent 1:3, o ne 1:2, kaip rašoma rinkiminiame laikraštuke. Ir dėl to man sunku patikėti, Andrejau, kad žmogus vienintelį kartą gyvenime žaidęs prieš brazilus, neatsimintų rungtynių rezultato...

Todėl ir nepykstu ant Jūsu. Galbūt partijos „grinčai“ tiesiog pavogė Jūsų vardą?..

Vis dar su pagarba
Ingvaras Butautas

cia kaip suprantu prunskienes partija, tie tai geri aferiugos, ne veltui kunigaikstiene is rusijos finansuojama

2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimai

ANDREJUS SOROKINAS

Savivaldybė: Vilniaus miesto (Nr. 57)
Iškėlė: Lietuvos liaudies partija
numeris sąraše: 20

Jis tikrai yra kniagynės bendražygis.

Premjeras: kol neturėsime sėkmingai žaidžiančių futbolo komandų, tol neturėsime stadionų
http://www.balsas.lt/naujiena/534085/pr ... e-stadionu" onclick="window.open(this.href);return false;

Premjeras Andrius Kubilius, anksčiau teigęs, kad Lietuvoje atsiras stadionų, kai čia pradės lankytis Madrido „Real“ ar „Chelsea“ futbolo komandos, ketvirtadienį pareiškė, kad aikštynai rasis, kai šalies futbolas pasieks tokį aukštą lygį kaip krepšinio. „Noriu priminti, kad siūliau ieškoti investicijų ne tik į stadionus, bet ir investicijų į futbolo komandas. Nes iš tikrųjų, kol neturėsime Lietuvoje komandų, kurios sėkmingai žais Europos aukščiausiose lygose, taip, kaip žaidžia krepšinį, tol turėsime tų problemų, kurių nesugebame išspręsti per visus 20 metų su tais pačiais stadionais“, - į parlamentaro, Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko Žilvino Šilgalio repliką, ar viešojoje erdvėje susilaikys nuo komentarų sporto tema, atsakė Premjeras, Seime pristatydamas Vyriausybės praėjusių metų veiklos ataskaitą.