Tobex
Pranešimai: 7332
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Straipsniai

2019 Rgs 24 10:59

Kauno rajone rastas negyvas buvęs Lietuvos futbolo rinktinės puolėjas
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... s-puolejas
Neoficialiais duomenimis, vyras nusižudė.

Anbo
Pranešimai: 7402
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Straipsniai

2020 Sau 26 10:23

Kurie miestai ir kurie treneriai užaugino žymiausius Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjus?
https://www.sveiksvalio.lt/blog/kurie-m ... os-futbolo

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10816
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2020 Vas 01 20:59

Futbolo rinktinės bėdas įžvelgiantis M. Stankevičius prisiminė nuopuolio pradžią: „Buvome paprašyti išeiti“
Modestas Krukauskas
2020-02-01 11:37
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... -13369807/

Daugiau kaip 13 metų Lietuvos futbolo rinktinei atstovavęs ir kaip dabar tokio nuopuolio nematęs Marius Stankevičius sugrįžta nacionalinės ekipos tvirtovę. Tačiau jau ne kaip žaidėjas, o stratego Valdo Urbono asistentas. „Matau aš tas bėdas – rinktinei reikia vėl išmokti ne spardyti kamuolį, o tiesiog žaisti futbolą“, – nuo kandžių replikų apie Lietuvos futbolą neišsisukinėja 38-erių garsus praeityje žaidėjas.

Dukart iš eilės geriausiu šalies futbolininku nuo 2008-ųjų rinktas M.Stankevičius sausio 8-ąją suraitė po sutartimi parašą, kurioje buvo įrašyta, kad 65 mačus nacionalinėje ekipoje sužaidęs ir 5 įvarčius pelnęs gynėjas tampa ne tik rinktinės trenerio asistentu, tačiau ir Lietuvos septyniolikmečių komandos strategu. Ir tai dar ne viskas – jam teks būti LFF Techninio direktoriaus belgo Patricko de Wilde padėjėju.

„Žinau, koks mūsų dabartinis lygis ir ką mes norime nuveikti. Pabuvęs daugelyje šalių ir pamatęs daug aukšto lygio futbolo bei prikaupęs didelį patirties bagažą supratau, kad atėjo laikas savo patirtimi pasidalinti. Būkime realistais – neateis magas su lazdele, viskam reikia laiko,“ – didesnius optimistus ramino M.Stankevičius.

Prieš du dešimtmečius iš Panevėžio „Ekrano“ klubo sparnus pakėlęs jaunasis gynėjas M.Stankevičius save išbandė daugelyje Italijos pajėgių klubų – „Brescia“, „Sampdoria“, „Lazio“ bei „Siena“, žaidė Ispanijos „Sevilla“ ir „Valencia“, kėlėsi į Turkijos „Gaziantepspor“ bei atstovavo vokiečių „Hannover 96“. Karjeros pabaigoje lietuvis prieš dvejus metus save išbandė „Crema“ ekipoje bei nutarė dėmesį skirti trenerio darbui.

– Kas jums pasiūlė imtis tiek daug darbų Lietuvoje ir kodėl sutikote su visomis pareigomis?, – lrytas.lt paklausė jau į darbus įnykusį M.Stankevičių.
– Pasiūlymas buvo iš futbolo federacijos. Tuomet teko pasikalbėti su Techniniu direktoriumi P.de Wilde ir jau po pirmojo susitikimo galima buvo pajusti, kad yra abipusis supratimas, yra neblogas ryšys. Kai žinai situaciją Lietuvos futbole, natūraliai nori, kad kažkas vis dėlto su tuo mūsų futbolu vyktų, kažkas eitų į gerąją pusę. Dėl ko mes visi gyvename? Dėl savo vaikų ar anūkų. Tad tą darbą ir priėmiau kaip būtinumą galvoti ne apie šią, o rytojaus dieną. Taip, aš turiu nemažai tų pareigų, tačiau susidėliojau sau prioritetus – vis dėlto, visų pirma aš esu treneris, kuris nori perteikti visą turimą informaciją jaunimui, kad jis galėtų pajusti futbolo malonumą, kurį pats turėjau. Tą informaciją, su kuria jie eis iki pagrindinės rinktinės ir nebūtų ji tam jaunam futbolininkui netikėta.

– Darbą federacijoje ir rinktinėje gavote, nes šios organizacijos prezidentas Tomas Danilevičius? Jis su jumis žaidė nacionalinėje komandoje ir gyvena Italijoje.
– Ne, Prezidentas užsiima visiškai kita veikla. Aš turėjau kitų neblogų pasiūlymų. Jei kalbėsime tik apie pinigus, tai tuomet turėjau rinktis kitus variantus ir tikrai nebūti čia. Aš turi patirties ir noriu ją atiduoti Lietuvai. Kad būtų aiškiau, pasiūlymą gavau ne iš Tomo, o federacijos aplinkos.

– Tai jūs jau treneris, ar save dar lepinate žaidėjo vaidmeniu.
– Einant mano karjerai į pabaigą, 2016-ųjų sezone žaidžiau Italijos trečiosios lygos „Siena“ komandoje, o prieš dvejus metus perėjau į pusiau profesionalią ketvirtąją šios šalies lygą. Kitą vertus, jau dabar, žiūrint šalies, aš pats susidėliojau kas yra profesionalu, o kas ne. Kai kas gali pasakyti, kad profesionalus sportininkas yra tas, kuris gauna už savo darbą algą ir gali iš to gyventi. Mano nuomonę, profesionalumas yra tai, kaip tu žiūri į savo veiklą, kiek tu savęs atiduodi tam procesui, nepriklausomai nuo atlygio ar honorarų. Tai tiek tų nukrypimų nuo klausimo...

Taigi, prieš dvejus metus žaidžiau ketvirtosios lygos „Crema“ komandoje, tačiau atėjo iš klubo prezidento pasiūlymas pakeisti esamas pareigas – futbolininko duoną iškeisti į trenerio. Tuo metu ekipa atsisveikino su strategu ir patys žaidėjai pasiūlė vadovui mane. Jau senokai galvojau apie tai, kad ateina laikas perteikti savo turimą informaciją ir emocijas kitiems žaidėjams. Tad jau praėjusiais metais tapau pagrindiniu „Crema“ ekipos treneriu. Dar manęs klausė, ar norėčiau būti žaidžiančiuoju treneriu, tačiau pasakiau, kad nelabai suprantu, kaip tai įmanoma: jei kažkokios veiklos apsiimi, tai turi daryti vieną darbą ir jis privalo būti gerai atliktas. Apsisprendžiau labai greitai, nes man pasidarė aišku – eidamas kaip žaidėjas į žemesnio lygio ekipas aš jau netobulėju, o ir su tavimi žaidžiantys futbolininkai tikrai netobulės. Priimtas sprendimas buvo galutinis – aš jau metus esu tik futbolo treneris.

– Kaip sekėsi jums vadovauti „Crema“ komandai?
– Kai aš ją perėmiau, ekipa buvo dvyliktoje vietoje tarp 18 komandų, o čempionatą baigė šeštoje vietoje. Tas augimas buvo geras, tačiau komandai pritrūko vos vieno taškelio, kad patektume į atkrintamuosius mačus dėl galimybės kilti į aukštesnę lygą. Būtent to ir neįvykdžiau – buvau sau užsibrėžęs su komanda būti atkrintamosiose kovose, tačiau to neįvyko. Kitą vertus, kiekvienas mato tuos rezultatus per savo prizmę – aš džiaugiuosi, kad man vadovaujant pirmą kartą per penkerius metus „Crema“ klube debiutavo net 6 šio klubo jaunieji futbolininkai, o trys net žaidė su kur kas aukštesnio lygio ekipomis taurės varžybose. Tai vadinu savo asmeniniu laimėjimu klube – prikėliau jaunimą, kuris parodė, kad jis sugeba ir nori tobulėti.

– Ar nesusikirs jūsų darbai Italijoje su veikla Lietuvoje?
– Praėjusią vasarą pasibaigė mano kontraktas, derėjomės dėl naujo, tačiau galutinių taškų su „Crema“ nesudėjome. Nors ekipa norėjo matyti mane trenerio kėdėje, vis dėlto vadovybė pasirinko kitą strategą, kurį jau ir atleido. „Crema“ čempionate buksavo, tačiau tai buvo klubo vadovų strategija. Taip, turėjau ir dar iš dviejų komandų siūlymų treniruoti, bet šiai dienai esu Lietuvoje, priėmiau sprendimą perteikti savo žinias čia ir atstovauti būtent Lietuvai. Jei tik kam mano gimtinėje reikia to, kuo tikiu, reikia mano futbolo patirties, tuomet tas bendradarbiavimas bus tikrai sėkmingas.

– Kalbate, kad norite atstovauti Lietuvai, tačiau buvo informacija, kad vilkėjote neegzistuojančios Padanijos valstybės rinktinės marškinėlius pasaulio čempionate? Žaidėte už šią ekipa net šešis mačus.
– Taip, yra toks nepripažintų valstybių ar regionų pasaulio futbolo čempionatas. Jis nepriklauso FIFA ar UEFA sistemai, turnyre negali žaisti profesionalūs futbolininkai, tai daugiau futbolo gerbėjų sueiga. Ir kas svarbiausia – tai nepelno siekiantis renginys, kuriame daugiau kalbama apie futbolo draugystę. Padanija yra toks kaip ir Italijos regionas, bet oficialiai jis neegzistuoja: kažkada labai senai jis turėjo statusą, bet prarado. Tad Padanijos futbolininkai susibūrė į komandą, pakvietė ir mane, teko tame čempionate žaisti ir su Osetijos, Abchazijos, Karpatų, Afrikos regionų, Naujosios Zelandijos ir vienos britų salyno salos rinktinėmis. Būdamas Padanijos ekipos nariu norėjau parodyti, kad ne pinigai viską lemia, yra žmogiškoji pusė, sportas, kuris yra aistra.

– Savo laiku tikinote, kad kalbant apie tam tikrus procesus, reikia atsispirti pradžioje nuo savęs, savo patirties. Kai buvote Lietuvos futbolo rinktinės nariu, mūsų ekipa pasaulio reitinge buvo penkiasdešimtoji, Belgija – keturiasdešimt šeštoji. Dabar Belgija yra pirma, o mes – 130-ioje vietoje. Kodėl taip atsitiko? Du dešimtmečius gyvenate Italijoje, gal iš ten geriau matosi Lietuvos futbolo problemos?
– Na, statistiką visi puikiai žinome, žinome tragišką rinktinės kritimą pasaulio reitinge. Taip, kalbėsiu apie save – negalima jokiais būdais teigti, kad man ar keliems mano draugams pasitraukus iš rinktinės reikalai staiga ėmė blogėti. Tačiau... Buvo labai daug žaidėjų, kurių buvo tiesiog paprašyta išeiti iš rinktinės. Ir tai nebuvo tą taip vadinama kartų kaita – žinote, ji būna natūrali, o kai kada, kaip šiuo atveju, „pastiprinta“ ar „pagreitinta“. Tai dėl tų pastiprinimų ar pagreitinimų šiai dienai mes ir mokame brangią kainą, jaučiame tas pasekmes.

Kartų kaita rinktinėse turi būti tik natūrali, o dabar mes atsiradome tokioje situacijoje, kad neturime futbolininkų, kurie žaistų Italijoje, Ispanijoje ar Anglijoje. Ką mes turime – Arvydą Novikovą, kuris varžosi Lenkijoje, Fiodorą Černychą, kuris save bando Rusijoje ar Vykintą Slivką, kuris kovoja Škotijoje. O kur daugiau žaidėjų? Vadinasi, nėra tos kartos, kuri turėjo natūraliai išaugti, subręsti. Šiuo atveju mes visi turime atsisukti ir paklausti vieni kitų – ką mes padarėme, kad ta karta užaugtų. Ir kas kaltas, kad jos nėra... Kitą vertus, visi tai suprantame, bet kas toliau? Praeitis jau įvyko ir mes jos nepakeisime, todėl reikia pradėti nuo šiandien, kad pakeistume rytojų. Ir kalbas privalu versti darbais.

– Kokie darbai laukia?
– Ko jau ko, tačiau nesuprantu ir netikiu, kad mūsų jaunimas nesugeba žaisti futbolą. Mes krepšininkus, rankininkus ar plaukikus išauginame, o čia futbolininkų nesugebame? Esu realistas ir suprantu, kad per vieną dieną nieko nepakeisi, tačiau viską reikia pradėti keisti nuo savęs. Jei ateiname kažkur į areną ir sakome, kad tie vaikai nėra geri, nelabai perspektyvūs, tai gal reikia savęs paklausti, ką padarei, kad ta perspektyva atsirastų – kuo mažiau bus badoma pirštais ir sakoma, ką kitas padarė ir kuo dažniau bus atsisukta į save, tuo geriau bus futbolui.

– Ne viena Futbolo federacijos vadovų karta tikino, kad imsis, darys, stengsis, tačiau, kaip teigė futbolo žurnalistas Nerijus Kesminas, kaskart pramušdavo jau atrodo pasiektą dugną. Šiai dienai turime 30 pralaimėtų oficialių šalies rinktinės rungtynių, tragišką reitingą ir visiškai nykų šalies futbolo įvaizdį. Kodėl dešimtmetį esame krizėje?
– Jei būtų viena aiški, teisinga ir rezultatą duodanti šabloninė strategija, tuomet visi ja ir naudotųsi. Tačiau jos nėra ir būti negali. Gal žmonės bandė, kažką išėjo padaryti, kažką – ne. Bet kaip sakiau, tai jau praeitis ir mes dabar matome, kad yra negerai. Ne rytoj pamatysime, o dabar matome. Vadinasi, šiandien galime tik keisti tai, ką turime – kviesti kompetetingus žmones spręsti futbolo klausimus, kurie turėtų kuo mažiau savojo ego ir norėtų būti su futbolu, o ne svarbūs futbole. Aktualiausia šiandien yra dirbti, nes tik dirbant bus rezultatas – geresnis ar blogesnis, tačiau jis bus.

– Kada tie rezultatai bus? Juk jūsų ir daugelio futbolo vadovų kontraktai su organizacija yra sudaryti trejiems-ketveriems metams. Dabar diegiama „Anderltecht“ vaikų mokymo programa numatyta net dešimtmečiui. Tad jūs neturėsite galimybių kalbėti apie darbo vaisius.
– Viskas priklauso nuo kompetencijos. Jei matosi, kad viskas veikia, viskas juda į priekį, tai vadovybė turėtų į tai atsižvelgti ir pagalvoti, jog verta su vienu ar kitu žmogumi tęsti pradėtus darbus. Mes niekas nesame apsaugoti nuo nesėkmių – jei nepasiseka, ieškai kito kelio pasiekti tikslų. Juk į numatytą tašką galima patekti ne vienu, o daugeliu kelių.

– Jūs buvote vadinamas Lietuvos futbolo federacijos kritiku. Tačiau vienintele rimtesne kritika galima būtų įvardinti jūsų ir buvusio LFF vadovo Liutauro Varanavičiaus žodinį karą, kai L.Varanavičius jus rėmė prie sienos dėl neva blogo žaidimo rinktinėje ir dėl jūsų neprofesionalumo praleistų penkių įvarčių. Jūs atkirtote, kad Federacijos vadovas privalo dirbti savo darbą, o ne svarstyti kas ir kaip žaidžia. Kodėl, žinant visas šalies futbolo peripetijas, jūs neapsiėmėte viešai aiškinti mūsų futbolo blogybių šaknų?
– Tai, kas buvo praeityje, to nepakeisime. Man svarbu, kad būtų kuo daugiau teisybės gyvenime. Ir kompetencijos. Negalima kritikuoti to, ko pats nelabai supranti. Tai jei kalbėsime apie L.Varanavičių, tai buvo žmogus, kuris kalbėjo tai, ko nesuprato, nes nebuvo kompetetingas sporto reikaluose. Aš jį galėjau kritikuoti dėl jo darbų, bet toje sferoje aš nebuvau kompetetingas. Būkime visi savo vietoje – treneris gali kalbėti apie žaidėjų darbą, vadovas – apie savo veiklą. Kitą vertus, man labiau patinka, kai siekiama bendrauti sprendžiant klausimą tiesiogiai, o ne girdint priekaištus per žiniasklaidą. Reikia visų pirma išmokti bendrauti – kalbėtis. Esu gavęs pamokų aukščiausiame lygyje ir šnekant apie L.Varanavičių, jam trūko kompetencijos – kur, kaip ir su kuo kalbėtis. Tai tokia kritika tuomet ir buvo. Jei kalbėti apie kritiką federacijos atžvilgiu, tai jei matau kažką blogo, aš sakau viską – tik ne būtinai tai darau per žiniasklaidą.

– Būsite Lietuvos futbolo rinktinės stratego asistentu. Ką jau pamatėte susipažinęs su ekipa?
– Lietuva yra labai nedidelė šalis, turinti 2,9 mln. gyventojų. Aš pastaruosius dvidešimt metų gyvenu Italijoje, kur gyvena apie 60 mln. žmonių. Esame maži, tačiau krepšininkus mes vis dėlto mokame išauginti ir jų turime. Kaip ir Urugvajus, kuris turi taip pat apie 3 mln. gyventojų, tačiau turi puikią futbolo rinktinę, kuri kovoja net planetos pirmenybėse. Yra metodai dirbti su rinktinėmis, bet esmė – ji surenka viską, ką turi geriausia. Ir treneris negali žaidėjus rinktis iš viso pasaulio, o tik tai, ką mes patys pas save turime. Mes visi norime, kad mūsų rinktinė prilygtų toms geroms komandoms, tačiau turime tokį lygį, kokį turime. Nacionalinės ekipos pajėgumas priklauso nuo daugelio aspektų: kiek futbolininkų žaidžia namie ar užsienyje, kiek jie gauna laiko žaisti, nuo gaunamos informacijos kiekio, žaidimo greičio. Pasižiūrėkime šiai dienai kad ir Lietuvos čempionatą – žaidimo greitis ir kokybė atspindi Lietuvos rinktinės situaciją. Šiaip, nereikia išradinėti dviračio, jis išrastas – turėsime komandą kurti iš to, ką turime, net ir supaprastinant įsisavinamą informaciją.

– Kuria prasme supaprastinant?
– Sportas yra gyvenimas. Nereikia komplikuoti situacijų, o sunkiausiai yra padaryti tai, kas yra labai paprasta. Reikia paprasčiau žiūrėti į įvykius, procesus ir tuomet bus patogiau ir lengviau žaisti.

– Lietuvos futbolas kasmet „gimdo“ ne vieną skandalą. 2019-ųjų pabaigoje pasižymėjo du Lietuvos A lygos klubai, kurie dėl galimų lažybų ir sutartų mačų buvo išmesti iš čempionato. Galima įsivaizduoti tokį futbolo skandalų skaičių kitose šalyse?
– Tai kad prieš dešimtmetį iš svarbiausio Italijos čempionato į antrąją lygą buvo išmestas ir Turino „Juventus“. Visi įmanomi skandalai yra ne tik futbole ir ne tik Lietuvoje – tai vyksta visose sporto šakose. Man asmeniškai sugrįžus pasijautė labai didelė visų koncentracija į galimus skandalus. Net ir tuomet, kada neįvyksta taip, kaip daug kas prognozuoja – kažkas nelaimėjo ar netikėtai laimėjo, visi pradeda šaukti – va, žiūrėkite, ten yra kažkas negerai, parduota, nupirkta. Labai keista girdėti apie tai... Netoleruoju jokių sutartų mačų ar lažybų ir džiaugiuosi, kad gyvenime nebuvau susidūręs su tokiomis situacijomis – galbūt, nebuvo aplinkoje tų, kurie vestų to link. Man pasisekė, tačiau tą sėkmę vis tiek reikia kurti pačiam.

– Ar prisiimsite atsakomybę, jei jūsų vedama septyniolikmečių rinktinė nerodys tokių rezultatų, kurių tikėsis visuomenė?
– Kas yra rezultatas? Tai vaisius. Turi pasodinti kažką, auginti, puoselėti, žiūrėti, kad būtų gera dirva – ir tik tuomet tu turėsi vaisių. Mes greitai per metus medžio neužauginame... Taip ir su futbolu. Jei mums sakys, kad rytoj turėti rezultatą, stengsiuosi, tačiau man rezultatas bus braižo sukūrimas, supratimas, kad futbolininkai įsivaizduoja, ko iš jų norima. To dabar trūksta mūsų futbolui.

Grįžti į