slasher
Pranešimai: 5333
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Straipsniai

2010 Gru 11 18:46

Futbolą žlugdo korupcija
http://www.balsas.lt/naujiena/515394/fu ... -korupcija" onclick="window.open(this.href);return false;
Kodėl pasaulyje karaliaujantis futbolas Lietuvoje merdi? Futbolo veteranai apgailestauja, kad pinigai užgožia jaunų futbolininkų troškimą laimėti bet kokia kaina, o kelerius metus miesto futbolo klubui vadovavęs Adomas Klimavičius sako nusprendęs pasitraukti dėl šioje sporto šakoje klestinčios korupcijos.

„Netiko nei bendravimas, nei žemas žaidėjų mentalitetas"

Visiems sporto aistruoliams puikiai žinoma, kad „Šiaulių" klubas mėgino sujungti krepšinį ir futbolą. Anot Adomo Klimavičiaus, Šiaulių verslininkai nenorėjo remti tuometinio „Sakalo" futbolo ekipos, iškritusios iš aukščiausiosios lygos, ir buvo garsiai kalbama, kad lėšų futbolininkams jie skirtų tik tuo atveju, jei komandai vadovauti imtųsi patyręs krepšininkų vadovas.

„Maniau, kad žiemą rūpinsiuosi krepšinio, vasarą – futbolo reikalais ir viskas bus gerai, tačiau po poros metų bendradarbiavimo supratau labai klydęs. Negalėjau vienas visko gerai padaryti, o daryti bet kaip - nenorėjau. Kai atėjau, klube buvo vos du žmonės... Futbolui skyrėme dalį krepšinio komandos lėšų, suvežėme dvylika žaidėjų. Man netiko nei bendravimas, nei žemas žaidėjų mentalitetas", - „Šiaulių naujienoms" sakė Adomas Klimavičius, tuomet nusprendęs visą dėmesį skirti tik krepšinio sporto šakai.
Jis neslėpė, jog didelę įtaką šiam sprendimui turėjo ir futbole klestinti korupcija: „Dabar visiems svarbiausia – pinigai. Antrus metus, nuėjus į stadioną, mane tiesiog „purtydavo". Visas kūnas pašiurpdavo. Negalėjau žiūrėti į tai, kas ten dėjosi – papirkinėjami ir vartininkai, ir teisėjai... Dešimtą susitikimo minutę priešininkai pirmaudavo jau dviem įvarčiais. Sakoma, kad nepagautas – ne vagis, tačiau ten dedasi labai negeri dalykai. Taip dirbti nenorėjau. Nuvykus į asociacijos susirinkimus buvo sprendžiami tik „Kauno", „Ekrano" ir „Sūduvos", „Klaipėdos" reikalai. Jie pasidalydavo vietas, o į visus kitus žiūrėjo kaip į nulį. Kitų klubų klausimų net neprotokoluodavo. Pamačiau, kad už viską ten reikia mokėti", - atviravo krepšinio klubo vadovas.

Pinigai žmones gadina

Neretai dabar, kai krepšinis vadinamas antrąja šalies religija, daugelis pamiršta, kad dar 1924 metais Šiauliuose žaisti pradėtas futbolas mieste turėjo gilias tradicijas - po Antrojo pasaulinio karo šiauliečiai susibūrę į „Vėliavos", „Tauro", „Spartako", „Statybininko" bei „Elnio" komandas, dominavo Lietuvos aikštėse.

Paklaustas, kas, jo nuomone, nusmukdė futbolo lygį Šiauliuose, Adomas Klimavičius sakė, kad tai paveikė pakitusi bendra šalies ekonomika, kriterijai ir per didelis komandų skaičius: „Kiti klubai turi galimybę nusipirkti stipresnius žaidėjus, nei tai gali padaryti „Šiaulių" futbolo klubas. Dabar vos ne kiekvienas rajonas ir gyvenvietė turi po pusiau profesionalią futbolo komandėlę ir nuo pat jaunystės pradeda „tampyti" žaidėjus, siūlyti jiems vis geresnes sąlygas. O pinigai žmones gadina... Jauni žaidėjai pradeda per gerai save vertinti ir rodyti kaprizus: „Čia nežaisiu, to nenoriu" ir panašiai. Jiems reikia ir mašinos, ir buto. Jie reikalauja atlygio už tai, kad lanko treniruotes ir ateina į varžybas. Nebėra patriotinio, idėjinio žaidimo, kovos „miestas prieš miestą ar rajonas prieš rajoną". Juk anksčiau futbolininkai turėjo daugiau entuziazmo, žaisdavo už maistą, į varžybas skubėdavo po darbų... Jiems buvo garbė ginti miesto vardą"
Buvo kitas klimatas - futbolo klimatas

Visi šios sporto šakos gerbėjai puikiai žino legenda tapusia Šiaulių „Elnio" komandą, kurios žaidėjai neturėjo sau lygių Lietuvoje nuo 1947 iki 1961 metų. Per šiuos metus elniečiai septynis kartus tapo Lietuvos čempionais, tris – vicečempionais, bei tris kartus laimėjo LFF taurę, tuomet vadiną „Tiesos" taure. 1947 metais įkurtas klubas iširo po 39 gyvavimo metų, tačiau „Elnias" iki šiol išlieka viena iš daugiausiai titulų iškovojusių komandų Lietuvoje.

Kartu su komanda kelis kartus Lietuvos čempionu tapęs 81-erių Romualdas Urnikas – vienintelis likęs gyvas „Elnio" žaidėjas. Anot vyriškio, elniečiai nesiskundė, neverkšleno, kad trūksta to ar ano, jie žaidė. Komandoje buvo kitas klimatas - futbolo klimatas. Nesėkmių kartėlį vyrai išgyvendavę per vieną naktį, o į aikštę išeidavę dar labiau sutvirtėję.

„Anksčiau futbolas buvo mėgėjų veikla, o dabar – darbas, profesija, pinigai... Kai augome, nebuvo nei kavinių, nei interneto – tik futbolas. Viską šiai sporto šakai ir atidavėme. Žinoma, nusmukusiam futbolo lygiui Šiauliuose įtakos turėjo ir sugriauta Tarybinių laikų mokykla. Man, žaidžiant „Elnyje" ir iš jo išėjus į „Statybininką", kvietėme trenerius, gabius vyrus. Viską „statėme" ant vaikų futbolo, tik vietiniai „kadrai" galėjo remti šį reikalą. Prisiminkime „Karedą", kuri iširo ir liko tik vienas Kančelskis".
R. Urnikas: „Dabar su futbolu yra kažkokia netvarka"

Anot futbolo veterano, sportinę karjerą pradėjusio bokso ringe, dabar jaunimas – labai išlepintas gyvenimo: „Į varžybas važiuodavome atvirose mašinose lyjant lietui, o dabar futbolininkai keliauja patogiais autobusais. Įsivaizduokime, kas būtų, jei juos susodintų taip, kaip mus. Turbūt jie visai nežaistų futbolo", - šmaikštavo Romualdas Urnikas.

Garbaus amžiaus vyriškis, futbolui atidavęs 35-erius savo gyvenimo metus, paantrino Adomui Klimavičiui ir sakė, jog jaunimas nieko doro nenuveikia, o reikalauja pinigų: „Ar jis vertas tų pinigų? Man atrodo, kad dabar su futbolu yra kažkokia netvarka. Mes žaisdavome be geriausių aikščių... bet su nepalaužiamu noru laimėti. Už miestą, už Lietuvą. Kažkada tai buvo didelė garbė. Šiandien matau norą žaisti tik tada, kai tūkstantinė minia ar mokami geri pinigai. Treneriai keičiasi per sezoną du–tris kartus. Kur tai matyta? Kad ir Valdas Ivanauskas. Atrodo, šių metų „Šiaulių" sezonas baigtas gražiai, o klubui jo nebereikia, ar kas ten yra... Neranda pinigų, ar jis pakėlė savo kainą..."

Nori „karaliauti"? Turėk pinigų


Paklaustas apie futbole klestinčią korupciją, nuo trylikos metų futbolą žaidęs Romualdas Urnikas, savo „sąskaitose“ turintis ir šalies bokso čempiono titulą, buvo atviras: „Korupcija sporte – ne naujiena. Ji čia įleido šaknis. Nereikia čia sukti kalbų ir muštis į krūtinę, kad esi kitoks. Mes praėjome per visą šį reikalą. Žinote, jei tu to nedarysi, tau tą padarys kiti. Kaip apsiginti? Daryti tą patį". Vienas gyvas „Elnio" komandos, penkiolika metų Lietuvoje diktavusios sąlygas, atstovas neslėpė, jog dabar „Šiauliams", norint „karaliauti" Lietuvos futbolo olimpe, reikia turėti labai daug pinigų.
Anksčiau su veteranais kiekvieną ketvirtadienį į stadioną skubėdavęs, o vėliau ir pirtelėje pasikaitindavęs Romualdas Urnikas sako pastebėjęs skirtingą dabartinių ir ankstesnių futbolo atstovų požiūrį: „Lietuvos futbolas užaugo ant akmenų, mes aikščių neturėdavome, treniruodavomės Juliaus Janonio gimnazijos stadione ir žaisdavome purve ligi čiurnų, „Elnias" treniruodavosi nuo dvyliktos valandos nakties, o aštuntą žaidėjai stovėdavo darbe prie staklių. Antrą grįždavai, pavalgydavai, kokią ketvirtą užmigdavai. Taip kūrėsi ir augo žaidėjai, o dabar – pristatyta maniežų, svarstoma, kokias sąlygas žaidėjams sukurti, kokią mašiną kam duoti. Ne taip viskas turėtų būti, bet visi žiūri savaip... Gaila, kad nebuvote tuo laikotarpiu, būtumėte pamačiusi daug „gražių“ dalykų..."

Č. Kančelskis: „Šiauliuose" netrūksta tokių, kurie vaidina, jog yra viską pasiekę"

Talentu Romualdo Urniko vadinamas 61-erių Česlovas Kančelskis - kitas futbolo veteranas, sakantis, kad pinigai gadina jaunąją futbolo kartą.
„Nesakyčiau, kad dabar futbolas žemo lygio, tačiau jis – kitoks. Dabar viską lemia materialinė gerovė. Kai kurie per daug tai sureikšmina. Žinoma, yra ir tokių, kurie treniruojasi iš pašaukimo, nori pasiekti kažko daugiau. „Šiauliuose" netrūksta tokių, kurie vaidina, jog yra viską pasiekę. Nors iki to lygio jiems dar reikia dirbti ir dirbti. Kai mes žaidėme, neturėjome jokių kitų pramogų, tik futbolą. Dėl to visą energiją ten ir išliedavome. Prisimenu, kai prieš 51-erius metus pradėjau lankyti Šiaulių miesto sporto mokyklos futbolo sekciją, čia buvo tik vienas treneris – Pijus Paukštis".

Po penkerių metų, 1965-aisiais, Česlovas Kančelskis buvo pakviestas į Šiaulių „Statybininko" komandą, kurios sudėtyje kitais metais užėmę antrąją vietą Lietuvos futbolo čempionate. Vėliau, nuo 1968 metų, žaidė Vilniaus „Žalgirio", uostamiesčio „Atlanto" ir Rusijos Smolensko „Iskros" meistrų komandose. 1974-aisiais kartu su „Statybininku" tapo Lietuvos „Tiesos" taurės laimėtoju, o po trejų metų - Lietuvos futbolo čempionu, o 1987-aisiais - Lietuvos futbolo čempionato sidabro medalio laimėtoju.

Futbolo meistras juokiasi, kad sūnums - „Šiaulių" antrosios komandos treneriui Deiviui Kančelskiui bei Tomui, daugkartiniui šalies čempionui, vilkinčiam geltonai juodai dryžuotus mūsų miesto futbolo vienuolikės marškinėlius, patarimų neduoda: „Apie futbolą kalbamės, tačiau jie patys sugeba nuspręsti, kaip ir ką daryti".

Kai kurie žaidėjai tiesiog plaukia pasroviui


Futbolo veteranui pritarė ir rugpjūčio 14-ąją prie „Šiaulių" komandos vairo stojęs bei iki sezono pabaigos jį savo rankose laikęs Valdas Ivanauskas: „Tas nuosmukis yra ne tik „Šiaulių", bet ir kitų miestų. Tai – natūralus gyvenimo procesas. Tarybiniais laikais stengėmės kabintis į kiekvieną šansą. Futbolas buvo vienas iš jų, o dabar viskas yra kitaip. Žaidėjai šiuo metu turi pasirinkimą, kurio mes neturėjome. Liūdina, kad dabar jie yra patenkinti tuo, ką turi ir plaukia pasroviui. Retas žaidėjas turi kažkokį užsibrėžtą tikslą. Jaunimas – išlepintas gyvenimo"
Paklaustas, ar kada nors pasieksime tokį lygį, kokį futbolo legenda matė žaisdamas svetur, Valdas Ivanauskas neslėpė: „Realybės mažai... Nėra kvalifikuotų specialistų. Ypač – vaikų, jaunių futbole. Žmonės, patenkinti savo darbo vieta, per ilgai joje užsisėdi. Nenoriu kritikuoti kolegų, tačiau matau, kad jiems to užtenka. Kiekvienam aišku, kad vaikams tai trukdo tobulėti, nes jiems reikalingos naujovės, kurių nesimato jau kokius penkerius metus. Kol nebus postūmio šioje vietoje, duobėje liksime dar ilgam".

Savo ateities planų bei klubų, iš kurių sulaukė pasiūlymų, Valdas Ivanauskas neįvardijo: „Kad neužsisėdėsiu be darbo – aišku. Turiu realių planų, tačiau kol kas nenoriu nieko dar sakyti".

Aušra LAURINKIENĖ

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2011 Sau 21 11:11

Kodėl lietuviškas futbolas panašus į Lietuvos geležinkelius?
Inesa Gailienė
2011-01-21 06:51
http://www.lrytas.lt/-12955854951293682 ... kelius.htm" onclick="window.open(this.href);return false;

Kodėl futbolas ir geležinkeliai yra panašūs? Iš pirmo žvilgsnio niekuo nepanašūs ir neturėtų tokiais būti, tačiau Lietuvoje tiesiog labai panašus požiūris į šias dvi sritis ir elgesys jų atžvilgiu. Tiek futbolą, tiek geležinkelius mes turėjome, kai neturėjome pačios Lietuvos ir net gražiausiuose sapnuose sunkiai įsivaizdavome save Europos dalimi. Tada traukiniai vežė į Varšuvą, Rygą, Taliną, Rytų Berlyną. Šiuo atveju nesvarbu, kad galbūt nieko nereiškė tai, kad traukinys veža, nes nuvykti negalėjai. Turėjome ir futbolą, futbolo mokyklą, legendinį Vilniaus „Žalgirį“, trenerių, išties gerų žaidėjų. Šiuo atveju nesvarbu ir tai, kad negalėjo mūsų žaidėjai atstovauti savo valstybei. Taigi nepriklausomybės svajos virto realybe, ir mes jau senokai esame bei jaučiamės tikrais europiečiais. Bet nei futbolo, nei geležinkelių, tokių kokius juos turi Europos valstybės, mes neturime. Jei nebūtume turėję, matyt, nebūtų skaudu.

Futbolas Europos sporto pasaulio padangėse yra tikrai išskirtinė sporto šaka. Tai – verslas, šou, sportas, pramoga. Futbolo infrastruktūros išvystymas galėtų būti drąsiai naudojamas kaip vienas iš rodiklių šaliai apibūdinti. Traukiniai yra įprastinė įprastinio europiečio susisiekimo priemonė. Galima tik pamėginti įsivaizduoti, koks taptų europiečio gyvenimas netikėtai dingus geležinkeliams. Nebūtų įprasta kokiam prancūzui kelis šimtus kilometrų lėkti savo automobiliu, kuriame neįmanoma patogiai atsilošti ir padirbėti kompiuteriu, pavartyti spaudą, o gal net pasnausti. Rinktis kelionę lėktuvu irgi ne visada patogu, nes vargina ilga kelionė į oro uostą, be to, juk neatvyksi į oro uostą prieš keliolika minučių ir neįšoksi į „benuskrendantį“ lėktuvą.

Futbolas yra tai, ką mes galėtume, sugebėtume, bet ko neturime dėl neatleistinų priežasčių. Pavyzdžiui, visiems iki skausmo žinomos nesibaigiančios istorijos apie tai, kad mes neturime stadiono, kuris atitiktų UEFA reikalaujamą statusą vykdyti tarptautinėms rungtynėms. Vilniaus miesto „stadiono vaiduoklio“ statybos tai vykdomos, tai konservuojamas, tai dėl jų kyla skandalai, tada jos stabdomos ir taip be galo be krašto. Stadiono kaip nebuvo taip nėra. Kaune nesutariama, kas gi yra stadiono savininkas, kas turi ruošti techninį rekonstrukcijos projektą, tad stadiono būklė lieka nepakitusi. O krepšinio arenos visoje Lietuvoje dygsta kaip grybai po lietaus.

Neturime Lietuvos futbolo pasaulyje kažko fundamentalaus, kas mus neštų teisinga linkme inertiškai, arba naujo, bet labai stipraus, kas išneštų iš duobės. Gal užtektų vieno atsitiktinio, bet fantastiško pasirodymo, o pamačius rinktinę kokiame Europos čempionato finale, atsigautų viskas, kas susiję su futbolu. Tokie norai grįsti svajonėmis ir tikėjimu atsitiktinumais. Tačiau dabar toliau kantriai laukiame istorinių pergalių ir kad vienų fantastiškų rungtynių įspūdžiai neblėstų po beviltiškų kitų. Laukiame tiesiog kitokio dėmesio šiai sporto šakai.

Profesionalus sportas apskritai pernelyg aukštinamas ir neadekvačiai vertinamas, todėl masinis ir mėgėjiškas sportas neranda tinkamos vietos žmonių gyvenime. Retas man pritartų, kad iš tribūnų įprasta nuolat kartoti sportiškosios ambasadorystės reikšmę. Tuomet reikėtų kurti stiprų „diplomatinį korpusą“ ten, kur jis geriau atliktų savo misiją. Todėl vėl, visų pykčiui, kartosiu, kad reikėtų priversti save truputį pamiršti krepšinį ir skirti daugiau dėmesio futbolui. Arba nustoti kalbėti apie sporto reikšmę šalies įvaizdžiui. Kaip sakė S.Parulskis, „aš nenoriu tapatintis su jokiu sporto žaidimu, nes tai tik sumautas žaidimas, tai pramoga, laisvalaikio praleidimas, tik tiek...“

Jei neįtikinau, nieko keisto, juk čia Lietuva, čia kitais metais vyks dar vienas niekam, išskyrus mus pačius, neįdomus Europos krepšinio čempionatas, o mes būsime tiek Lietuvos patriotai, kiek trispalvių prisikaišiosime prie automobilių langų. Vėl jausimės Europos centru, tiek kažkieno atrastu geografiškai, tiek emocionaliai. Tačiau ar tai bus tiesa? Manau, kad ne. Vėlgi, sutikę su prielaida, kad sportas apskritai gali būti svarbus, liksime nykia provincija. Galime surengti ir pasaulio virvės traukimo čempionatą, bet tai bus tik virvės traukimo čempionatas. Žinoma, šaunu, kad kažkas žavisi tokiu sportu, šaunu, ir kad žaidžia krepšinį, tinklinį bei renkasi kitas sporto šakas, bet juk pas mus neįprasta tiesiog sportuoti, įprasta „garsinti šalį“.

Geležinkeliai irgi yra tai, ką mes turime, bet dėl dar mažiau suprantamų priežasčių naudojame kažkaip specifiškai lietuviškai: tiesiog džiaugiamės tuo, ką turime, ir nesidairome nei į šonus, nei į priekį. AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra neabejotinai pelninga įmonė, kurioje yra daugiau nei 10 tūkst. darbo vietų, kuri yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų, bet aš šiuo atveju kalbu apie keleivių vežimą, kuris bendrovei yra nuostolingas. Valstybei nenuostolingas, nes net pakankamai subsiduoti šios nuostolingos veiklos ji nepersistengia, todėl geležinkeliai toliau veža keleivius „į minusą“. Ir akivaizdu, kad jokiais paprastais ir įprastais rinkodaros triukais šiai bendrovei nepavyks žmonių susodinti į traukinius. Reikalingi kitokie sprendimai. Reikia, kad judėjimo kryptys būtų nustatytos ten, kur kuriamos strategijos. Kiek kartų žmonės manęs klausė, kodėl negalima nuvažiuoti iš Lietuvos į Vakarų Europą traukiniu. Jau turiu atsakymams paruoštas tipines frazes, kurias galiu sėkmingai naudoti daugelį metų.

Kai žmonės nuoširdžiai stebisi ir piktinasi, kodėl negali geležinkeliais nukeliauti į Vakarų Europą, aš primenu, kad mes traukiniu negalim nuvažiuoti ir į Rygą ar Taliną, kur netgi geležinkelio vėžė yra tokio pat pločio kaip mūsų. Kaltų yra, matyt, daug. Priežasčių, kodėl taip yra, dar daugiau, tačiau pats faktas, kad taip yra, ir stebina, ir piktina. Svarbiausia, kad ilgam laikui netekę galimybės keliauti traukiniais, nebeteksime įpročio kaip vieną iš alternatyvų svarstyti traukinio naudojimą kelionei.

Taip kažkada neturėjome įpročio skraidyti lėktuvais. Pasikeitusios sąlygos, lanksčios kainos visa tai pakeitė. Šiandien jau nedaugelis galėtų pasakyti, kad kelionės lėktuvais jiems yra neprieinamas ar net nesvarstytinas judėjimo būdas. „Rail Baltica“ – tai projektas, į kurį dedama labai daug vilčių. Manau, kad reikėtų daugiau politinės valios, daugiau įžvalgos apie ateities perspektyvas ir galimas tendencijas ir, be abejo, sutarimo, kad geležinkeliams derėtų skirti ypatingą dėmesį mūsų transporto sistemoje. Skaičiavimais šiandien sunku pagrįsti net „Rail Baltica“ atsipirkimą, tačiau, ačiū Dievui, šis projektas pajudėjo. Tvirtinama, kad mūsų šalis įdomi turistams, kad jų srautai smarkiai padidėtų, jei būtų suteikiama daugiau informacijos užsienyje apie Lietuvą ir jei ji būtų lengviau pasiekiama. Transporto požiūriu Lietuva šiuo metu yra pati tikriausia provincija ir neįtikėtinas užkampis. Akivaizdu, kad reikia pasiūlyti galimybių paprastai ir greitai pasiekti Lietuvą, o tada galvoti, kaip tokias paslaugas parduoti.

Labai jau neperspektyvu būti Europoje ir neturėti geležinkelio jungties su ja. Tačiau, kita vertus, ir pakankamai įprasta mūsų šalyje neturėti įvairios paskirties jungčių su Europa. Neturėti galimybės nuvykti traukiniu į Taliną ar Rygą jau yra labiau skandalinga nei tiesiog įstabu ir keista. Nustatyta, kad traukiniai konkurencingiausi, kai kelionės atstumas yra tarp 500 km (trumpesniuose atstumuose traukiniai nusileidžia automobiliams) ir 1000 km (didesniuose atstumuose traukiniai sunkiai konkuruoja su oro transportu). Todėl akivaizdu, kad į Prahą, Varšuvą, Berlyną, Taliną, o ką jau kalbėti apie Rygą, į kurią dabar sėkmingai skraidome, galėtume keliauti traukiniais.

Daug kartų pakartoti žodžiai „turėjome“ ir „neturime“ subrandino išvadą, kad geležinkeliai ir futbolas liūdnai panašūs. Tiek viena, tiek kita Lietuvoje turėjome ir vis dar tebeturime, nežiūrint akivaizdžios tinkamo dėmesio stokos. Ir viena, ir kita yra labai svarbu daugelyje Vakarų Europos, ir ne tik, šalių, tačiau mūsų provincialumas neleidžia to pamatyti arba suprasti, todėl mes visur ir visada važiuojame automobiliu arba skraidome pigiomis avialinijomis netgi į Rygą, žaidžiame krepšinį tokiu mastu, kad mano sūnus jaučiasi nenormalus mokykloje, nes jis vienintelis klasėje nenori jo žaisti.

Taip ir gyvename turėdami puikių galimybių puikiems dalykams, tačiau jų neišnaudodami. Ir kaip nenormalu neturėti Lietuvoje stadiono, kuriame galėtų būti vykdomos tarptautinės rungtynės, lygiai taip pat nenormalu turėti geležinkelių tinklą, leidžiantį važiuoti į visas keturias kaimynines valstybes, tačiau vežantį tik į Rusiją ir Baltarusiją.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2011 Vas 15 13:28

Kodėl 2010-ieji nebuvo geriausi futbolo metai
2011.02.15, 12:09
http://penalty.lt/kodel-2010-ieji-nebuv ... olo-metai/" onclick="window.open(this.href);return false;
Vilmantas REMEIKA

2010 metų Lietuvos futbolo sezoną ir visas jo peripetijas beveik pamiršome, visai ne už kalnų naujasis 2011-ųjų sezonas. Klubai vis didina apsukas rengdamiesi naujam A lygos čempionatui, po šešių savaičių kovas Europos čempionato atrankos varžybose pratęs Lietuvos rinktinė. Futbolo termometras kaista, darosi įdomiau ir karščiau. Kol naujasis sezonas nepriartėjo prie starto linijos, kol kas yra puikus metas prisiminti 2010 m. sezoną ir pakalbėti apie jį.

O pakalbėti yra apie ką. Šioje Penalty.lt svetainės socialinėje rubrikoje „Nuomonė“ aš, dienraščio „Lietuvos žinios“ sporto žurnalistas Vilmantas Remeika pamėginsiu kritiškai įvertinti praėjusių metų pabaigoje pateiktą Lietuvos futbolo federacijos (LFF) metinį apibendrinimą, kuris kai kuriems sirgaliams sukėlė šypsenas dėl propagandinių apraiškų.

„Niurzgėti – lietuviška. Ir dar lietuviška yra nepastebėti gerų darbų“, – po metinio pranešimo kritiką atrėmė LFF prezidentas Liutauras Varanavičius. Iš dalies jis teisus. Sutinku, kad teigiamai reikėtų vertinti LFF iškovotą teisę 2013 m. Lietuvoje organizuoti devyniolikmečių Europos čempionatą, gerėjančią stadionų būklę ir į TV ekranus sugrįžusias nacionalinio čempionato kovas. Nors pastarasis aspektas civilizuotose valstybėse seniai suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas.

Tačiau pateiksiu bent šešias priežastis, kodėl 2010-ųjų nederėtų laikyti sėkmingais. LFF nuolat deklaruoja, kad priima bei vertina kritiką, tačiau reakcija į ją verčia manyti kitaip. Bet nuo to tik įdomiau. Taigi…

1. Rinktinės rezultatai – ne stebuklas

Visa širdimi esu lietuvis ir išgyvenu dėl nacionalinės rinktinės, tad džiaugiuosi jos sėkmingu startu Euro 2012 atrankos turnyre ir surinktais keturiais taškais, ką reiktų vertinti pozityviai. Vis dėlto sėkmingas atrankos ciklo startas mums jau nėra naujiena. Ši subrendusi ir kartu ne vieną pūdą druskos prie trijų skirtingų trenerių suvalgiusi rinktinė jau senokai prinoko aukštiems tikslams. Deja, praktika rodo, kad vėliau stojame į savas vėžes.

Bet dabar norėtųsi apie rezultatų įvertinimą iš LFF varpinės. „Atlaikytas amžinas varžovas Škotijos rinktinė“. Sakykite ką norite, bet joks futbolą suprantantis ir save gerbiantis lietuvis nulinių lygiųjų namie su tiesmuką primityvų futbolą žaidžiančia pilka Škotijos komanda netraktuos teigiamai. Ypač, kai deklaruojamas tikslas prasiskinti kelią į Europos pirmenybes.

„Pasiekta įspūdinga pergalė prieš Čekijos rinktinę“. 1:0 – ne toks ir įspūdingas rezultatas, ypač turint omenyje, kad varžovai nerealizavo 11 m baudinio. Tačiau džiaugsmo tai nemažina. Laimei, atsidūrėme tinkamu laiku tinkamoje vietoje – permainų vėjų blaškoma ir kartų kaitą išgyvenanti varžovų komanda pagaliau krito.

Einame toliau… – „Įmušta į pasaulio čempionų vartus“. Taip, Darvydas Šernas tą spalio vakarą mums trumpam buvo suteikęs dvi minutes šlovės. Tačiau mūsų draugai škotai ispanams įspyrė du įvarčius, bet to prie svarbiausių metų laimėjimų nepriskyrė. Nes taip pat pralaimėjo. Nes taip pat kaunasi dėl kelialapio į Europos pirmenybes ir suvokia, kad norint jį iškovoti, reikia rinkti taškus. O norint rinkti taškus, privalu mušti įvarčius, nesvarbu su kuo žaidi.

LFF pasidžiaugė, kad praėjusią vasarą pavyko laimėti Baltijos taurę. Aš asmeniškai šio butaforinio laimėjimo nevertinu, nes tai yra ne kas kitas, kaip tik draugiškas turnyras, nesurenkant nė pusės stipriausių sudėčių. Norite sureikšminti draugiškas rungtynes? Prisiminkite neskanų R.Žutauto debiutą gegužę Ukrainoje (0:4), skaudžią baltarusių pamoką Kaune rugpjūtį (0:2) ir beviltišką blaškymąsi aikštėje lapkritį Vengrijoje (0:2). Nekoks vaizdelis…

2. Jaunimo vargai ir kančios

Lietuvos jaunimo rinktinėms taikomas apibūdinimas „garbingai kovojo“ tinka nebent U-21 komandai, per aštuonerias atrankos ciklo rungtynes sukrapščiusiai penkis taškus. Kaip atrankos turnyruose namie kovojo jaunesni – puikiai žinome. U-19 komanda pralaimėjo visus tris susitikimus ispanams, armėnams ir žydams neįmušusi nė įvarčio. U-17 2:5 neatsilaikė prieš belgus, net 0:7 prieš danus, o savo garbę šiek tiek apgynė kuklia pergale 1:0 prieš Velsą.

Jaunimo rinktinių nesėkmės mūsų neturėtų stebinti. Kartais sugebame iššauti (1979-ųjų A.Veličkos, R.Poškaus, ar 1984-ųjų S.Mikoliūno, E.Česnauskio karta), tačiau visa kita, anot LFF techninio direktoriaus Stasio Stankaus – „pilkos pelytės“. Nerimą turėtų kelti tai, kad per tiek metų perspektyvos nelabai matyti. Garsiai išreklamuota Nacionalinė futbolo akademija stebuklų nesukūrė. LFF pripažįsta, kad kol kas neatrado tobulo akademijos valdymo modelio ir dalį kaltės dėl tragiškų jaunimo rezultatų verčia sporto mokyklų treneriams, kurių darbo metodika neva atgyvenusi. Šie mūru stoja už save ir tuo pačiu – už tenkantį finansavimą, bei kritikams duoda grąžos. Viskas vyksta lyg užburtame rate, o besitęsiant jaunimo komandų skaudžioms nesėkmėms LFF tenka kartoti puikiai išmoktą frazę – „Ne kasdien tenka tokie varžovai“.

Federacija išreiškė viltį, kad šiemet nacionalinę komandą papildys dalis jaunimo rinktinės žaidėjų. Bet kurioje šalyje jaunimo rinktinė neatlieka funkcijos teikti pamainą „seniams“?

3. A lygos lygis

Praėjęs A lygos sezonas buvo masiškiausias iš pastarųjų. Jį pirmą kartą nuo 1998 m. pradėjo daugiau nei 10 klubų. Tačiau taip pat pirmą kartą jame du klubai startavo su minusiniu taškų kraičiu. Ir dar liūdniau – pirmą kartą nuo tų pačių 1998-ųjų sezono eigoje netekome komandos. Šį kartą užduso ilgai besikankinusi Vilniaus „Vėtra“. Ir vien dėl to sezono vadinti sėkmingu neapsiverčia liežuvis.

Nacionalinio čempionato pajėgumą labai objektyviai atspindi rezultatai tarptautinėje arenoje – UEFA turnyruose. O Europoje mes buvome tik statistai. Iš keturių klubų pirmąjį etapą sugebėjo peržengti tik vienas. Pastarąjį kartą taip buvo nutikę 2003 m. Prasčiau buvo tik 2001-aisiais, kuomet visas ketvertukas („Kaunas“, „Atlantas“, „Žalgiris“ ir „Ekranas“) varžovams pasitraukė iš kelio. 2010 m. tik „Tauras“ įveikė pirmą etapą. Tačiau varžovo – pusiau mėgėjiško Velso klubo „Llanelli“ – nugalėti per pagrindinį rungtynių laiką abu kartus taip ir nepavyko. Gelbėjo pratęsimas.

4. Teisėjavimo skandalas

Pastebėtina, kad iš A lygos žemėlapio išnykus „Kaunui“ ir Klaipėdos „Atlantui“, sumažėjo ir įvairių intrigų bei skandalų, susijusių su teisėjavimu. Arbitrai patiria mažiau spaudimo, todėl gali labiau koncentruotis į tiesiogines savo pareigas. Lietuvos teisėjai vertinami tarptautiniu lygiu, jiems skiriamos aukštesnės kvalifikacijos. Tas yra gerai. Tačiau 2010 m. teisėjų darbą sugadino riebus nesusipratimas per LFF taurės pusfinalio rungtynes balandį Marijampolėje tarp „Sūduvos“ ir „Vėtros“ komandų. Paaiškėjo, kad ne visi arbitrai skaito varžybų reglamentą. Nesusipratimas dėl svečiuose pelnytų įvarčių taisyklės traktavimo vos nevirto didžiuliu skandalu. Nuo jo išgelbėjo akylas LFF varžybų vykdymo vadybininkas Romas Pikčilingis. Jis priminė, jog taurės varžybose rungtynėms pasibaigus lygiosiomis po pratęsimo bet kokiu atveju mušami 11 m baudiniai. Savo pergale dėl svečiuose pelnytų įvarčių taisyklės įsitikinusiai „Vėtros“ komandai drabužinėje teko į šalį padėti šampaną ir nenorom grįžti į aikštę. Tačiau baudinių serijoje vilniečiai buvo tikslesni ir galėjo švęsti toliau.

5. Taurės varžybos

Federacijos ar asociacijos taurės varžybos visame pasaulyje laikomos prestižiniu turnyru. Lietuvoje kartais atrodo, kad jos rengiamos lyg per prievartą. Tik 2007 m. turnyre leista dalyvauti visiems norintiems – o tai ir yra taurės varžybų dvasia. Daugelis itin neigiamai vertina LFF iniciatyvą kaip įmanoma apsaugoti favoritus – į kovą dėl taurės jie įsitraukia tik ketvirtfinalyje. Nuo šiol lyderiai į kovą bus metami nuo aštuntfinalio. Mano manymu, ir to negana. Galbūt nederėtų „Šiaulių“ ar „Tauro“ suvesti su Sekmadienio lygos komandomis pirmame rate, tačiau A lygos klubai į kovą turėtų įsilieti anksčiau. Siekiame futbolo populiarinimo? Pamąstykime, kaip prie to prisidėtų rungtynės, kuriose aukščiausios lygos klubas atvyktų į mažą miestelį žaisti su mėgėjais. Bijome triuškinamų rezultatų? Dar neseniai dviženkliai skirtumai buvo fiksuojami A lygoje. Jų neišvengsime.

Dar vienas taurės varžybų minusas – tvarkaraštis. Jei turnyro nepavyksta organizuoti lygiagrečiai pavasario – rudens sezonui, galėtume pasistengti bent dėl rungtynių datos. Sezono pradžioje rengiamas pusfinalio etapas, klubai neretai žaidžia maniežuose, kartais – net kitame mieste. Juk tokio rango varžybose namų aikštės pranašumas yra itin svarbus, padedantis siekti pergalės.

6. Ateitis neprognozuojama

Šis tarpsezonis niekuo neišsiskiria iš kitų, kurie buvo iki šiol. Iki numatyto A lygos starto lieka mažiau nei mėnuo, o mes vis dar nežinome, kiek ir kokios komandos rungtyniaus čempionate. Galime numanyti, kad galbūt bus įgyvendinta idėja „12+12“. Bet tik galime numanyti.

„O ką tu siūlai, kai Lietuvoje tokia ekonominė situacija?“, – kartą manęs tiesiai šviesiai paklausė LFF prezidentas L.Varanavičius, kai abu bandėme diskutuoti apie A lygos privalumus ir trūkumus. Prisipažinsiu, po šio klausimo sutrikau. Tačiau ar aš turėčiau kažką siūlyti, ar tie, kurie dirba ten dešimt metų, giria nuveiktus darbus ir savo strategiją, tačiau dar nesugebėjo išrasti formulės, garantuojančios nacionalinių pirmenybių stabilumą?

Tik nekritikuokite LFF. Kartą duodamas interviu man, čempionų treneris paleido nemažai kritikos strėlių futbolo funkcionierių stovyklos kryptimi. Vėliau sužinojau, kad treneris sulaukė sankcijų. Tik neklauskite, kokia tai buvo bauda ir kieno iniciatyva (LFF ar klubo) ji skirta.

Vietoje epilogo

Nuomonę norėčiau baigti su šokia tokia ironijos ir sarkazmo gaidele. Baigiantis 2010-iesiems, LFF pasveikino redakcijas, išsiuntė joms kalendorius, dovanų pridėjo ir informacinių knygelių. Vienoje jų dėmesį patraukė intriguojantis rašinėlis „10 mitų apie Lietuvos futbolą paneigimas“. Tačiau perskaičius jį susidariau nuomonę, kad kai kurie tariami mitai tėra konkretūs faktai, kurių paneigti beveik neįmanoma.

Pavyzdžiui, kad ir mėginimas paneigti mitą „Futbolas Lietuvoje nepopuliarus“. Ten aiškinama, kad socialinių tyrimų duomenimis, 2010 m. pasaulio futbolo čempionatą mūsų šalyje stebėjo 80 proc. žmonių. Todėl futbolas esą labai populiarus. Bet tokioje logikoje nėra logikos. Prisiminkime, kad pernai vyko ir Vankuverio žiemos olimpinės žaidynės. Specialiai pateikiau užklausą žiniasklaidos auditorijos tyrimus atliekančiai bendrovei TNS Gallup, mėgindamas išsiaiškinti olimpiados auditoriją mūsų krašte. TNS Gallup atsakė – transliacijas iš Vankuverio be atidarymo ir uždarymo renginių stebėjo 74,5 proc. lietuvių. Ar dabar galime teigti, kad žiemos sportas Lietuvoje populiarus? Vargu…

Problema yra kitur. Per pasaulio ar Europos čempionatus sporto karaliui neabejingas tampa beveik kiekvienas. Tuomet net mano močiutė lauke džiaustydama skalbinius kaimynei gali papasakoti, kaip keiktis sugeba Nicolas Anelka, kaip kadaise su Vicente del Bosque pasielgė Madrido „Real“, ar kas per šėtono išmislas tos vuvuzelos. Tačiau ji neišvardins nė pusės A lygos komandų, nepasakys, kokiame klube žaidžia Mindaugas Panka, o paklausta, kokioje lygoje pernai rungtyniavo „Kaunas“, pateiks klaidingą atsakymą. Taip yra ir su statistiniu lietuviu. Kas antrą vasarą jis apsikabina televizoriaus ekraną ir tampa anglų, vokiečių, olandų gerbėju, net nusiperka šios rinktinės marškinėlius. Tačiau jam nusispjauti ant to, kad vyksta už lango, lietuviškame futbolo kieme. Deja….

Noriu palinkėti visiems sėkmingo 2011 m. sezono. Kad pasitikdami 2012-uosius galėtume sakyti – šie metai tikrai buvo geri.

karys
Pranešimai: 6665
Užsiregistravo: 2010 Vas 24 08:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Straipsniai

2011 Vas 15 13:40

pati formuluote nekorektiska, pavadinima "geriausi" man rodos lff taip niekru enteige, o ir veliau "geresni" tai uz kuriuos gi geresni? uz uzpraeitus be abejones, kad yra istorijoje ir geresniu buve irgi be abejones, kad poslinkis teigiama prasme, manau, taip, kad yra daug problemu irgi taip...

kas del taisytinu vietu, kruie nera adekvatus musu finansiniai padeciai:

1) taures sistemos debilumas...
2) jaunimo ruosimo neadekvatumas (kazkoks nesusiprantamas priestaravimas tarp klubo ruosiamo jaunimo ir tos uz lff islaikomos akademijos)...
3) nesmaoningas licenzijavimas, tai jei jau taip reikia tu licenziju gal galima sutvarkyti taip, kad butu aisku aks zais cempe ne pries menesi iki jo...

visa kita finansai, butu babkiu butu ir etapai europos taurese pereiti...
Apie Vilniaus “Žalgirį” ir futbolą apskritai… http://offside.blogas.lt" onclick="window.open(this.href);return false;

šiaip
Pranešimai: 3274
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 17:49

Re: Straipsniai

2011 Vas 15 13:50

3) nesmaoningas licenzijavimas, tai jei jau taip reikia tu licenziju gal galima sutvarkyti taip, kad butu aisku aks zais cempe ne pries menesi iki jo...
Čia dar gerai būtų, jei prieš mėnesį žinotų :) A lygos startas planuojamas kovo 12 dieną. Pirmieji klubai, kurie gaus A lygos licencijas, bus aiškus vasario 24 dieną [16 dienų iki starto]. Kas negaus licencijų, teiks apeliacijas, kurios bus svarstomos kovo 9 dieną [3 dienos iki starto]. Jei dar kai kurie negaus licencijų, galės kreiptis į LFF Vykdomąjį komitetą (kuris matyt vyks arba kovo 9, arba kovo 10) ir prašyti leidimo dalyvauti A lygoje be licencijos.

karys
Pranešimai: 6665
Užsiregistravo: 2010 Vas 24 08:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Straipsniai

2011 Vas 15 13:58

3) nesmaoningas licenzijavimas, tai jei jau taip reikia tu licenziju gal galima sutvarkyti taip, kad butu aisku aks zais cempe ne pries menesi iki jo...
Čia dar gerai būtų, jei prieš mėnesį žinotų :) A lygos startas planuojamas kovo 12 dieną. Pirmieji klubai, kurie gaus A lygos licencijas, bus aiškus vasario 24 dieną [16 dienų iki starto]. Kas negaus licencijų, teiks apeliacijas, kurios bus svarstomos kovo 9 dieną [3 dienos iki starto]. Jei dar kai kurie negaus licencijų, galės kreiptis į LFF Vykdomąjį komitetą (kuris matyt vyks arba kovo 9, arba kovo 10) ir prašyti leidimo dalyvauti A lygoje be licencijos.
tuo labiau, komedija auksciausios rusies :) o koks yra lff motyvas to nepadaryti anskciau?
Apie Vilniaus “Žalgirį” ir futbolą apskritai… http://offside.blogas.lt" onclick="window.open(this.href);return false;

šiaip
Pranešimai: 3274
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 17:49

Re: Straipsniai

2011 Vas 15 14:23

tuo labiau, komedija auksciausios rusies :) o koks yra lff motyvas to nepadaryti anskciau?
Tipo, klubai negali anksčiau pateikti audituotos finansinės dokumentacijos. Dabar pateikia: I lyga - vasario 1 dieną, A lyga - vasario 10 dieną.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2011 Kov 17 13:19

„Dai­na­vos” puo­lė­jas Pau­lius Sa­ka­lis: „Aist­ruo­liai - dvy­lik­ta­sis ko­man­dos žai­dė­jas”
Al­do­na KU­DZIE­NĖ
http://www.alytausnaujienos.lt/alytausn ... /?nid=6895" onclick="window.open(this.href);return false;

Aštuonmetis Paulius Sakalis kelią į futbolą, galima sakyti, susirado pats. Iki šiandienos jis nė karto nesudvejojo savo pasirinkimu. Šiuo metu Alytaus „Dainavos“ komandos puolėjo pozicijoje žaidžiančio Pauliaus per daug nenuliūdino skaudi nesėkmė ką tik prasidėjusiame šalies futbolo čempionate. „Pralaimėję pamatėme, ko mums šiai dienai trūksta, į ką turėtume atkreipti dėmesį per likusius 32 susitikimus“, - teigė profesionalus futbolininkas.

„Man futbolas patiko nuo mažens. Tėtis mėgo stebėti varžybas ir mane vesdavosi kartu. Pradėjęs lankyti mokyklą, nueidavau tai į vieno, tai į kito trenerio treniruotes, kol mane į savo grupę išrinko Remigijus Klimavičius. Baigęs sporto mokyklą, vieną sezoną žaidžiau „Vidzgiryje“, šešis - „Alytyje“. Jie buvo stipresni ir persiviliojo mane. Komandoms susijungus, tapau „Dainavos“ puolėju. Pasiūlymo įsilieti į Lietuvos nacionalinę rinktinę kol kas dar negavau“, - šelmiškai šypteli Paulius, kiekvieną savaitę futbolo treniruotėms skiriantis po 15-17 valandų. Alytiškis neslepia, kad kelias futbolininkų ir aistruolių kartas sujungęs „Dainavos“ vardas jį nuteikia patriotiškai, verčia didžiuotis savo miestu.

P.Sakalis futbolo karjeroje net dvejus metus turėjo galimybių iš arčiau susipažinti ir su Norvegijos futbolu, treniruotis idealiomis sąlygomis. „2009 metų vasarą nuvykau pas bičiulius į Skieną. Įsidarbinau statybose, o kad neužleisčiau mėgstamo sporto - žaidžiau vietos „Heistad“ futbolo komandoje. Tais metais turėjau progą tik keturis mėnesius gyventi šioje šalyje, 2010-ieji buvo dosnesni - visą sezoną atstovavau trečioje lygoje žaidžiančiam „Tollnes“ klubui. Nebuvo paprasta įsilieti į Norvegijos komandą, lėtapėdžiai vietiniai labai atsargiai vertina ir sunkiai priima nepažįstamus kitataučius. Man padėjo šioje šalyje gerai užsirekomendavę mano draugai Rokas Rasikas ir Deimantas Markauskas. Įtakos, matyt, turėjo ir geri prisiminimai apie kažkada Norvegijoje žaidusį lietuvį Tomą Ražanauską. Sulaukus gero įvertinimo pirmoje komandoje, nesunku buvo įsitraukti ir į kitą“, - prisimena Paulius.

Sportu domėtis skatins vaikų globos namų auklėtinius

Jis pastebi, kad į futbolą Norvegijoje kitaip žiūrima. Ši sporto šaka yra populiariausia, rodos, kiekvienas norvegas moka ir žaidžia futbolą. Kiekvienas rajonas turi savo įvairaus lygio komandų ir sąlygas, nepalyginamas su esamomis Lietuvoje. Dirbtinės dangos aikštės, uždari universalūs stadionai iki vėlumos būna pilni besitreniruojančių įvairaus amžiaus žmonių. Tėvai į sportą labai anksti atveda ir savo vaikus. Prie kiekvieno klubo buriasi rėmėjai, jie skatina komandas įvairiais būdais. Rungtynių metu vyksta aukcionai, loterijos, įvairiaspalvė prekyba. Sveiką gyvenimo būdą propaguojantys, daug keliaujantys norvegai, Pauliaus pastebėjimu, yra fiziškai stiprūs ir ilgaamžiai žmonės. Antroji sporto šaka po futbolo - žiemos sportas, slidinėjimas. Norvegai mėgsta žaisti ir rankinį.

Dvidešimt trejų metų futbolininkas neapleidžia mokslų, jau įkopė į Vilniaus universiteto Verslo vadybos ir administravimo specialybės ketvirto kurso studijas. Vaikinui prie širdies ir visuomeninė veikla. Su kolega Algiu Žemaičiu Paulius įkūrė viešąją įstaigą „Dėl vaikų ateities“, kurios pagrindinis tikslas - vaikų globos namų auklėtinius sudominti sportu ir kultūrine veikla. Kad kuo daugiau laiko jie norėtų praleisti ne prie kompiuterių, o gryname ore sportuojant, organizuojant įvairius žygius, gal net sulaukti jų moralinio palaikymo per įvairius susitikimus.

Laukia derbis su „Mažeikiais“

P.Sakalis neslepia, kad suburtai naujai „Dainavos“ komandai startavus A lygoje, maloniai nuteikė sirgaliai, gausiai užpildę „Arvi“ areną Marijampolėje, jiems susitikus su „Sūduva“. „Jautėme vieningą palaikymą, aistruoliai tarsi dvyliktasis vienuolikės žaidėjas. Pralošėme netikėtu rezultatu, bet, manau, sirgaliai mus suprato, juk žino, kad dar neturime treniruočių stadiono, daugiau grūdinamės fiziškai, o ne gainiojame kamuolį“, - sakė Paulius.

Balandžio 17 dieną namų stadione Alytaus „Dainava“ susitiks su Mažeikių „Mažeikiais“. Pauliaus tvirtinimu, tai bus savotiškas, didelį ažiotažą keliantis derbis, sutrauksiantis daug aistruolių. Juk „Mažeikius“ dabar treniruoja buvęs ilgametis „Alyčio“ treneris Ričardas Grigaliūnas, žaidžia ir keli buvę šios komandos žaidėjai.

„Mes stengsimės nenuvilti savo sirgalių, pažadame gražų žaidimą. Kviečiame jų susirinkti kuo daugiau, kurti skanduotes, savas tradicijas“, - ragina Paulius, šiuo metu kupinas jėgų. Sveriantis 74 kg 177 cm ūgio futbolininkas teigia, kad atsakingai laikosi sportininko dietos: sotūs pusryčiai, normalūs pietūs ir lengva vakarienė. Kuo mažiau bulvinių patiekalų ir persivalgymų. Tik po labai gerai sužaisto sezono Paulius sau leidžia atsigaivinti bokalu alaus

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2011 Kov 25 19:36

Krepšinio šalyje nėra vietos futbolo stadionams
Autorius Vilhelmas Negerovė Data 2011-03-22
http://www.negerove.lt/2011/03/22/kreps ... tadionams/" onclick="window.open(this.href);return false;

Paveikslėlis
Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadionas. Pirmame plane – Nemunas.

Europos ir pasaulio čempionai atvyksta į Lietuvą

Lygiai po savaitės, kovo 29 dieną, vyks 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos rungtynės tarp Lietuvos ir Ispanijos. Kad ir kokiu rezultatu pasibaigs rungtynės, Lietuvai bus arba gėda, arba labai gėda. Rungtynės vyks Dariaus ir Girėno pievoje, kuri yra Kaune, kuris yra Lietuvoje, kurioje nėra nė vieno normalaus futbolo stadiono. Ispanai jau kartą žaidė Lietuvoje (2004 m. spalį) ir jiems tai nepatiko. Ne tiek dėl rezultato (rungtynės baigėsi Lietuvos pergale rezultatu 0:0), kiek dėl žaidimo sąlygų. Tąkart rungtynės vyko Žalgirio mūšio laikus menančiame Žalgirio stadione Vilniuje. Ispanus taip pašiurpino stadiono būklė, kad nenorėdami rizikuoti savo sveikata jie atsisakė treniruotis „ryžių lauke“. Savo nelaimei ispanai vis dėlto buvo priversti ten žaisti. Namų aikštė lietuviams suteikė ne tik psichologinį, bet ir techninį pranašumą: lietuviai mintinai žinojo visas aikštės duobes ir buvo pasiruošę tam, kad riedantis kamuolys gali staigiai keisti judėjimo kryptį. Ispanijos spauda netylėjo ir sukėlė skandalą. Per visą pasaulį nuskambėję pasišaipymai iš apgailėtinos Lietuvos futbolo stadionų būklės sumenkino Lietuvos įvaizdį, bet kadangi jis niekada nebuvo aukštas, niekas to nepastebėjo. Šių metų Ispanijos rinktinėje yra tik penki žaidėjai iš 2004 metų rinktinės. Penki žaidėjai nesugebėjo perkalbėti visos komandos, todėl bus priversti Lietuvoje apsilankyti antrą kartą. Geriausią atmintį ir šviesiausią protą turintis Ispanijos rinktinės narys Carlesas Puyolis šiuo metu simuliuoja traumą ir džiaugiasi galintis pasilikti tėvynėje.

Kur emigruos Lietuvos rinktinė?

Prieš septynerius metus įvykęs skandalas po savaitės vėl bus primintas. Šiandieninis Dariaus ir Girėno stadionas ne ką geresnis už tuometinį Žalgirio stadioną. Pagal pernai UEFA patvirtintas patikslintas stadionų taisykles oficialios tarptautinės rinktinių rungtynės gali vykti tik ne žemesnį nei 3 UEFA kategorijos statusą turinčiame stadione. Tokio statuso Lietuvoje neturi nė vienas stadionas. Tam, kad D&G stadionas atitiktų UEFA keliamus reikalavimus, užtektų vos 4 milijonų litų – 42 kartus mažiau nei kainavo Žalgirio arena (čia ta, kur skirta krepšiniui) ir 92 kartus mažiau nei planuojama iš viso sukišti į Valdovų rūmus (čia tie, kur neatlieka jokios naudingos funkcijos). Tačiau planuota D&G stadiono rekonstrukcija atidedama neribotam laikui. Labai tikėtina, kad po savaitės UEFA paskelbs, jog Lietuvos futbolo rinktinė negali žaisti Lietuvoje, nes tai pavojinga žaidėjų bei žiūrovų sveikatai. Tegul visas rungtynes žaidžia išvykoje arba nuomojasi padorų stadioną Latvijoje ar Lenkijoje. Lenkija, kartu su Ukraina rengianti 2012 metų Europos futbolo čempionatą, stadionų tikrai turi. Apie tai, kad Lietuvos rinktinei gali tekti emigruoti iš Lietuvos, kalbėta ir prieš septynerius metus, tik šįkart tai gali tapti realybe. Tarptautiniai reikalavimai stadionų kokybei tik auga, o Lietuvos stadionų kokybė tik prastėja.

STADIONAI LIETUVOJE: GERI, BLOGI IR ŠLYKŠTŪS

Krepšinio šalyje nėra vietos futbolo stadionams. Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta tik vienetiniam renginiui skirtos krepšinio arenos, o futbolo gerbėjai gali džiaugtis tik sovietmečio palikimu ir atsitiktiniais stebuklais.

Geri

Vėtros stadionas Vilniuje ir Sūduvos stadionas Marijampolėje yra vieninteliai futbolo stadionai, pastatyti Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Stadionuose telpa atitinkamai beveik 6 tūkstančiai ir šiek tiek daugiau nei 6 tūkstančiai žiūrovų. Europos mastu tai mikroskopiniai stadionai, todėl paskelbti vieną šių stadionų pagrindiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės stadionu būtų visiškai ne lygis. Palyginimui, prieš 11 metų pastatytame Rygos Skonto stadione telpa 10 tūkstančių žiūrovų, kas jau yra lygis. Tiesa, 2008 ir 2009 metais Lietuvos rinktinė žaidė trejas rungtynes Sūduvos stadione (Pasaulio čempionato atrankoje). Rungtynių transliacijas stebėję austrai, rumunai ir serbai tikriausiai pamanė, kad skūpiems suvalkiečiams labiau patinka rungtynes žiūrėti per kaimyno televizorių: Sūduvos stadionas turi tik vieną didelę tribūną, kuri nepatenka į filmavimo kamerų akiratį, todėl televizijos žiūrovams atrodo, kad rungtynės kažkokioje tvora aptvertoje aikštėje vyksta beveik be žiūrovų. Nepavykus įgyvendinti D&G stadiono rekonstrukcijos, LFF kalba, kad galbūt reikėtų bandyti tuos kelis milijonus skirti Vėtros stadionui, kad šis įgytų reikiamą UEFA statusą ir taptų pagrindiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės stadionu. Kitaip tariant, Lietuvos futbolą reprezentuotų 6 tūkstančių vietų neturintis stadionas.

Judama link to, kad tarptautinės futbolo varžybos vyks stadionuose, kuriuose yra perpus mažiau vietų nei krepšinio arenose. Ši tendencija palanki ir kitiems Lietuvos miestams: Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Alytus puoselėja pagrįstas viltis priimti Lietuvos rinktinę. Kadangi nėra jokio rimto konkurento (stadiono, kuris būtų vienareikšmiškai laikomas nacionaliniu), iš prasto stadiono padaryti geriausią šalies stadioną galima sąlyginai pigiai. Stadionų rekonstrukcijos Lietuvoje atrodo taip: sudedamos ryškių spalvų plastikinės kėdės, aikštėje sulyginami kurmiarausiai, aplinkinių gyventojų paprašoma išsivesti stadione ganomas karves. Tai trumpam nuramina tarptautinių asociacijų ekspertus ir šie suteikia stadionui licenciją dar vieniems metams. Minimaliai pakėlus stadionų būklės reikalavimus, visi Lietuvos stadionai iškart atsiduria už borto ir kosmetinės renovacijos pradedamos iš naujo. Bet tuo pačiu tai reiškia, kad net keli stadionai atsiduria panašioje startinėje pozicijoje ir turi lygias galimybes tapti Lietuvos geriausiais.

Blogas

Didžiausiame Lietuvos stadione – Vilniaus Žalgirio stadione – telpa 15 tūkstančių žiūrovų. Istorinis Lietuvos stadionas ir futbolo simbolis dabar atlieka tik nostalgijos kėlimo funkciją. Statytas vokiečių belaisvių (ne Žalgirio mūšio, bet Antrojo pasaulinio karo) ir jau sulaukęs vyrų pensinio amžiaus (šiais metais stadionui sukaks 63 metai) šiuo metu stadionas yra uždarytas ir ruošiamas nugriauti. Žalgirio stadionas, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai bei teritorija aplink stadioną (iš viso 13 hektarų) priklauso Ūkio Banko Investicinei Grupei (ŪBIG), kuri savo ruožtu priklauso Vladimirui Romanovui, kuriam priklauso viskas, kas turi Žalgirio vardą. Kada nors toje teritorijoje turėtų atsirasti kultūrai, sportui, laisvalaikiui ir verslui skirtas modernus kompleksas su 10 tūkstančių vietų stadionu priešakyje. Kada tai bus, neaišku, nes futbolo projektai Lietuvoje juda lėčiau nei stadionuose auga žolė. Dar 2004 metais pradėtas Naujosios Vilnios futbolo komplekso projektas šiuo metu nekruta. O iš žiemos miego prikelti dar stambesni projektai pasibaigia skandalais ir apsivertę ant kito šono miega toliau.

Šlykštus

Vilniuje, ant Šeškinės kalvos, Akropolio paunksmėje dunksantis Nacionalinis stadionas vadinamas arba amžiaus statybomis, arba Lietuvos gėda, kas realiai reiškia tą patį. Vietoje universalios paskirties, su dengtomis tribūnomis ir 25 tūkstančių sėdimų vietų, dvasinę ir materialinę naudą valstybei teikiančio stadiono šiuo metu tėra užkonservuoti betoniniai griaučiai. Pradėtas statyti dar prie Gorbačiovo, 1987 metais, stadionas pirmą kartą numirė 1993 metais. 2007 metais jis prisikėlė iš mirusių, bet tik tam, kad po metų vėl numirtų. Didžiausias skandalas tas, kad apskritai niekas neturėjo teisės pradėti gaivinti stadiono: Aukščiausiasis teismas konstatavo, jog statybos sutartis buvo pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė. Kaip įprasta Lietuvoje, sutarties niekiškumas nebuvo kliūtis apsukriems rangovams praturtėti. Bendra Nacionalinio stadiono sąmata turėjo siekti maždaug kaip dvejų Valdovų rūmų. Universalios paskirties statinys ir turi kainuoti daugiau nei jokios paskirties neturintis statinys, taigi viskas čia suprantama. Tik kad istoriniai duomenys rodo, jog egiptiečiai per trumpesnį laiką ir su mažesne darbų sąmata pastatė Cheopso piramidę. Stadionas turėjo būti atidarytas iki 2009 metų Dainų šventės. Dabar mąstoma, kad gerai būtų Nacionalinį stadioną pastatyti iki Lietuvos vardo dviejų tūkstančių metų jubiliejaus. Ekspertai prognozuoja, kad tada futbolas bus pasikeitęs neatpažįstamai: teisėjams jau bus leidžiama peržiūrėti ginčytinų momentų vaizdo pakartojimus.

D&G – GERIAUSIA, KĄ TURIME

Šiuo metu nacionalinio futbolo stadiono vaidmenį atlieka jau ne kartą minėtas Dariaus ir Girėno stadionas Kaune. Tai pirmasis sporto stadionas Lietuvoje, atidarytas dar 1925 metais. Paskutinįkart D&G stadionas renovuotas 1998 ir 2005 metais. Šiuo metu stadionas netenkina tarptautinių reikalavimų. Po savaitės vyksiančias rungtynes tarp Lietuvos ir Ispanijos čia leista rengti išimties tvarka, LFF prezidentui Liutaurui Varanavičiui pažadėjus seksualiai patenkinti UEFA prezidentą Michelį Platini. Anot patikimiausio informacijos šaltinio internete Vikipedijos, D&G stadione telpa arba 8248, arba 9180 žiūrovų. Nors tribūnos sustatytos kiek kitaip nei Sūduvos stadione, vis tiek yra daug atvirų vietų su langais į gamtą. Užsieniečius stebina šalia D&G stadiono žaliuojantys žmogaus rankos nepaliesti pirmykščiai miškai, kuriuose klaidžioja meškos ir vilkolakiai.

Problemos

Kaip ir daugumos Lietuvos stadionų, pagrindinė D&G stadiono problema yra aikštė. Lietuviai yra žemdirbių tauta ir futbolo aikštes naudoja bulvėms auginti (sporto varžybos rengiamos tais metais, kai aikštė pūdymuoja). Tokioje aikštėje tiesiai paridentas kamuolys šokinėja, neprognozuojamai keičia judėjimo kryptį, o įkritęs į gilesnę duobę visai sustoja. D&G stadionas tinkamas tik mėtyti diską. Nenuostabu, kad 2000 metais Virgilijus Alekna ten pasiekė antrą geriausią visų laikų rezultatą pasaulyje (73,88 m). Beje, tai nutiko todėl, kad tuo metu stadione vyko dar ir futbolo varžybos, ir diskas, atsitrenkęs į vieno futbolininko galvą, nulėkė keliais metrais toliau nei turėtų. Kadangi, kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, disko metimų teisėjas buvo Aleknos švogeris, jis įskaitė rezultatą. Šiuo metu D&G stadiono aikštės kokybė ypač aktuali dėl to, kad rungtynės vyks kovo mėnesį, kai Lietuvoje dar sniegas neištirpęs ir dar galima šlapdriba. Todėl visai tikėtina išvysti Ispanijos futbolininkus, nerangiai klampojančius po šlapią ir minkštą aikštę, ir Ikerą Casillasą, stovintį iki kelių purve. Belieka palinkėti, kad prie tokių sąlygų įpratę lietuviai tuo pasinaudotų. Dar vienas išskirtinis D&G stadiono bruožas – apšvietimas. 60 vatų lemputės neapšviečia visos aikštės, todėl žaidėjai dažnai atsiduria šešėlyje. Tada būna sunku atskirti, kur lietuvis, kur ne lietuvis. Pernai rugsėjį vykusiose rungtynėse škotų sirgaliai (kurių stadione buvo daugiau nei lietuvių) problemos nematė, nes atvykę į Lietuvą jie ne pieną gėrė. Tačiau prie plačiaekranių televizorių prilipę ir gražių futbolo vaizdų išlepinti ispanai tikrai bus nusivylę.

Sąmokslas

Ir visgi Dariaus ir Girėno stadionas yra geriausia, ką šiuo metu Lietuva gali pasiūlyti stipriausiai planetos komandai – dabartiniams Europos ir pasaulio čempionams. Futbolo šalyse, tokiose kaip Anglija ar Ispanija, net vaikų darželiai turi geresnius stadionus. Į Lietuvą atvykusiam Davidui Villai D&G stadionas grąžins vaikystės prisiminimus. Neturėdama lėšų normalaus stadiono statybai, Lietuva stengiasi bent jau nesakyti užsieniečiams, kad D&G stadionas yra geriausias šalyje. LFF daug investuoja į viešuosius ryšius, kad pasaulis manytų, jog D&G stadionas yra tik 16-as pagal gerumą Lietuvoje: maždaug, visi kiti stadionai šiuo metu rekonstruojami, todėl galime priimti tik šitame. Futbolo šalių atstovai vis tiek būna pasibaisėję: 16-as pagal gerumą ir toks prastas – vadinasi, Lietuvoje yra labai menkai išvystyta futbolo infrastruktūra, reikėtų pasitempti. Lietuviai pritardami tik palinguoja galvom ir apsidžiaugia tokiems svečiams išvykus. Šalyje, kurioje futbolą pradeda žaisti tik vaikai, stipresnių bendraamžių išvaryti iš krepšinio aikštelių, ir kurioje visų rungtynių rezultatai žinomi sezonui į priekį, mums gerai ir taip.

ŠALYS, KURIAS LIETUVA LENKIA

Lietuvos futbolo stadionai gali konkuruoti nebent su Europos nykštukinių valstybių stadionais. Liuksemburgo, kuris pasaulyje pirmauja pagal vienam gyventojui tenkantį BVP, stadiono aikštė išklota žaliais 100 eurų banknotais. Tai neatitinka UEFA keliamų reikalavimų aikštės dangai. Be to, tokią aikštės dangą nuolatos išardo ir išsiveža futbolininkai iš Rytų Europos šalių.

Andoros plotas yra mažesnis už futbolo stadiono plotą, todėl rungtynių metu vienas vartininkas stovi Ispanijos teritorijoje, kitas – Prancūzijos. Kadangi Andora nepriklauso Šengeno erdvei, futbolo rungtynių tempas būna lėtas: pribėgę baudos aikštelės ribas žaidėjai turi parodyti pasus.

Farerų salose stadionas taip pat netelpa į salą, todėl vartininkai stovi vandenyje ir tuo metu, kai niekas neatakuoja jų vartų, medžioja banginius. Dėl stadiono glaudaus santykio su vandeniu, šis stadionas taip pat naudojamas vandensvydžio varžyboms. Sporto varžybos yra pagrindinė priežastis, dėl ko aplinkiniuose vandenyse mažėja banginių populiacija.

San Marinas dažniausiai neturi futbolo stadiono, nes negali suformuoti pilnos futbolo rinktinės – šalyje paprastai yra mažiau nei 20 gyventojų. Aukščiausias San Marino pasiekimas šalies futbolo istorijoje – pergalė 1:0 (vėliau paskelbta nacionaline švente) prieš amžiną varžovą Lichtenšteiną, kuriame gyvena dvigubai daugiau žmonių ir kuriam, norint turėti pilną futbolo rinktinę, nebūtina laukti kartų kaitos.

Lichtenšteinas turi stadioną kalno šlaite, todėl kamuolys į papėdėje esančius vartus rieda pats. Dėl tokios stadiono padėties pirmame kėlinyje įvarčius muša tik viena komanda, antrame kėlinyje – tik kita. Sklandžiam žaidimui nuolatos trukdo Alpių ožkos ir violetinės Milkos karvės.

Monako stadiono aikštę kerta Formulės 1 trasa, kuri nevykstant Formulės 1 lenktynėms naudojama kaip pagrindinė miesto gatvė. Stadione net ir futbolo rungtynių metu vyksta intensyvus automobilių eismas. Siekiant didesnio saugumo UEFA įpareigojo Monako futbolo federaciją stadione įrengti šviesoforus.

Vatikanas neturi futbolo stadiono, nors Šv. Petro bazilikos viduje toks tikrai tilptų. Verta atkreipti dėmesį, kad Vatikanas apskritai neturi futbolo rinktinės: UEFA uždraudė Vatikanui turėti bet kokią futbolo komandą, nes ši su Dievo pagalba įveiktų bet ką, o tai būtų nesąžininga tų komandų, kuriose žaidžia ir netikintieji, atžvilgiu.

Čia juokinga, nes aukščiau pateikti faktai nėra tikri. Iš tikrųjų Lietuva pagal stadionų būklę nelenkia jokios kitos šalies.

mafia7
Pranešimai: 6616
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Straipsniai

2011 Kov 26 16:28

Pašol visi nuo mūsų galvos su tais savo stadionais.
Tokie ten bl** ir futbolistai visos aikštės blogos tegul važiuoja į Sibira ar į Antarktida ir žaidžia.
Ne stadionas esmė o žaidimas gali ir iš viso tų fanų nebūt, kam jie reikalingi?

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2011 Geg 09 16:00

Kas valdo Lietuvos futbolą
http://www.balsas.lt/naujiena/537373/ka ... os-futbola" onclick="window.open(this.href);return false;
2011.05.09 11:00
Dailius Dargis

Lietuvos futbolo federaciją persekioja senos gaujos šešėlis. Vienu įtakingiausių Lietuvos futbolo federacijos (LFF) žmonių laikomas Julius Kvedaras minimas garsiojoje Kauno mafijozų gaujos byloje. Lietuvos futbolo pasaulį drebina kriminalinio pobūdžio skandalai. Neseniai Vokietijos muitininkai su 162 kg (jo vertė juodojoje rinkoje siekia 1,4 mln. eurų arba apie 4,83 mln. litų) hašišo siunta sulaikė vieną geriausių Kauno futbolo klubo „Atletas“ žaidėjų Vaidą Macianskį. Klaipėdoje nuskambėjo eismo įvykis, kurio metu nežabotu elgesiu garsėjančio uostamiesčio klubo „Atlantas“ vadovo Vaclovo Lekevičiaus vairuojamą visureigį „Land Rover“ taranavo kita mašina. Paaiškėjo, kad V. Lekevičiaus kraujyje aptikta 0,65 promilės alkoholio. Kodėl kukliais uždarbiais besitenkinantys futbolo pasaulio veikėjai, siekdami nelegaliai užsidirbti pragyvenimui, vis dažniau griebiasi kraštutinumų, o susikaupusią įtampą priversti skandinti alkoholio taurėje? Akivaizdu, kad dėl to atsakomybė turėtų kristi dabartiniams LFF vadovams. Vis dėlto jie dėl minėtų skandalingų sensacijų nesivargino pasiaiškinti visuomenei ir galiausiai nuleido jas negirdomis. Matyt, LFF vadovams kur kas labiau rūpi futbolo žaidėjų ir trenerių sąskaita gausinti savo turtus ir pikuotis prieš aplinkinius išskirtine prabanga.

Daktarų bylos figūra

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugelis sporto šakų, tarp jų ir futbolas, tapo mafijos įkaitu. Šiandien profesionalūs futbolo žaidėjai dažniausiai priklauso nuo turtingų, įtakingų verslo ryklių malonės, tačiau su šešėliniu pasauliu glaudžiai siejami asmenys toliau siekia daryti įtaką futbolo atstovams. Tokie įtarimai apniko kai kuriuos dabartinius ir buvusius Lietuvos futbolo pasaulio žmones, tarp kurių gausu rimtų verslininkų, visuomenės veikėjų. Jiems rimtų abejonių kelia LFF generalinis sekretorius J. Kvedaras. „Balsas.lt savaitės“ šaltinių žiniomis, kaunietis J. Kvedaras ne sykį buvo pastebėtas kriminalinio pasaulio veikėjų susibūrimuose. Be to, vyriškis tarp liūdnai pagarsėjusios Kauno Daktarų nusikalstamos grupuotės šulų kadaise bene geriausiai buvo pažįstamas Lialkos pravarde. Šių eilučių autorius bene vienintelis iš žurnalistų turėjo galimybę susipažinti su 70 tomų apimties Daktarų gaujos nusikaltimų byla, kuri Klaipėdos apygardos teisme bus atversta gegužės 16 dieną. J. Kvedaro vardas amžiaus kriminaline byla vadinamoje Daktarų nusikaltimų istorijoje minimas ne kartą, tačiau jo statusas yra dviprasmiškas. J. Kvedaras nėra patrauktas kaltinamuoju, tačiau jo pavardė nuolat figūruoja tarp daugybės skandalingai pagarsėjusių asmenų, su kuriais neleidžiama palaikyti ryšių pagrindiniams kaltinamiesiems. Klaipėdoje dirbantys žurnalistai nuo „Balsas.lt savaitės“ neslėpė, kad dėl ne vienus metus truksiančio Daktarų teismo proceso pradžios Klaipėdos apygardos teismo darbuotojai itin nerimauja. Bene didžiausią rūpestį jiems kelia tai, kaip ankštoje teismo salėje pavyks sutalpinti nemažai žmonių: kaltinamuosius, liudytojus, konvojaus pareigūnus, liudytojų apsaugininkus, bylos dalyvių artimuosius ir žurnalistus. Neatmestina, kad tarp 200 liudytojų į teismą gali būti iškviestas ir J. Kvedaras.

Banditų pokylių svečias

Prieš keletą metų kriminalistai, aktyviai rinkę įkalčius prieš dar ne taip seniai Lietuvą šiurpinusios banditų gaujos narius, atliko kratas Daktarų gaujos lyderiu tituluojamo Henriko Daktaro, pravarde Henytė, ir jo artimiausių parankinių būstuose. Per jas surinkta nemaža krūva fotografijų ir vaizdajuosčių, kuriose buvo užfiksuotos senosios Vilijampolės banditų kartos puotų vaizdo įrašai. J. Kvedaras taip pat užfiksuotas keliose garsiausių mafijozų pasilinksminimų vaizdajuostėse. Jos, kaip nenuginčijamas įrodymas, leidžiantis nustatyti Daktarų gaujos narių ryšius, yra pridėtos prie uostamiesčio teisėjus pasiekusios bylos. Pavyzdžiui, J. Kvedaras nufilmuotas 1993 metų gegužės 25 dieną Daktarų tėvonijoje „Slabodkėje“ – Vilijampolėje veiklą pradėjusiame „Vilijos“ restorano atidarymo iškilmėse. Matyti, kaip jis sėdi prie vieno stalo su garsiausiais anuomet Kauno gangsteriais ir prieštaringos reputacijos verslininkais. Garbingiausiais šio vakarėlio svečiais buvo Daktarų gaujos lyderiai – H. Daktaras, Egidijus Abarius, pravarde Goga, Vidmantas Gudzinskas, pravarde Guzas, ir praėjus pusmečiui saviškių žiauriai išniekintas, nužudytas bei nežinomoje vietoje užkastas Mongolo pravarde pagarsėjęs Rimantas Ganusauskas. Vėliau kraupiomis kitų Daktarų veikėjų egzekucijomis pagarsėjusio restorano patalpose tarp daugybės neaiškia veikla besivertusių ir trumpai gyvavusių įmonių veikė ir bendrovė „Paloma“. Joje buvo įdarbintas ir pats J. Kvedaras. Per kratas paimtose vaizdajuostėse galima pamatyti ir 2001 metų vasarą Kaune, kavinėje „Bernelių užeiga“, surengtame prieš keletą metų mirusio Daktarų gaujos veterano Alvydo Viktoro Laurinavičiaus, pravarde Luras, 50 metų jubiliejaus pokylio svečius. Stebina, kad J. Kvedaras, tais metais vos kojas apšilęs LFF, nepabūgo sudalyvauti ir kitame gimtadienyje. Jame susirinko visas Kauno mafijos žiedas – Goga, Guzas, Deivis Ganusauskas, pravarde Mongoliukas, Jonas Romeika, pravarde Romėnas, paties H. Daktaro sūnus Enrikas Daktaras. Be minėtų asmenų, tą vakarą pasveikinti Luro atvyko ir kitų miestų kriminalinių gaujų lyderiai.

Sustabdė įtartiną žaidėją

J. Kvedaras į aplinkinių klausimus ir argumentus niekada nereaguodavo – dažniausiai viską pats nuspręsdavo ir padarydavo. Taip „Balsas.lt savaitei“ pasakojo futbolo užkulisius neblogai žinantis „Vilniaus“ futbolo klubo įkūrėjas, kelių įmonių savininkas Algimantas Breikštas. Apie tai, kad J. Kvedaras galėjo būti siejamas su kriminaliniu pasauliu, keletą metų futbolo pasaulyje aktyviai dalyvavusiam A. Breikštui nebuvo jokia naujiena. „Kaip ir Liutauro Varanavičiaus (dabartinio LFF vadovo – red. past.) vadovavimas kelia ne mažiau abejonių. Sunku pasakyti, ar tikrai jis taria galutinį žodį sprendžiant svarbiausius klausimus. Šlovingais klubo gyvavimo laikais mums pavyko laimėti kelias svarbias varžybas, bet kai kurios sukėlė išties nemažų abejonių. Kartą prieš rungtynes su Panevėžio „Ekranu“ sulaukiau skambučio iš vieno garsaus vaikų futbolo trenerio ir išgirdau, kad vienas mūsų klubo žaidėjas ketina žaisti „Ekrano“ naudai. Kai tiesiai šviesiai apie tai pasakėme įtarimų sukėlusiam žaidėjui, šis persirengimo kambaryje vos nenualpo. Tą vakarą jam neleidome išeiti į aikštę, varžybas sužaidėme lygiosiomis“, – prisiminė A. Breikštas. Jo žiniomis, prieš keletą metų su kriminaliniu pasauliu susiję asmenys užsienyje veikiančiose lošimų bendrovėse pradėjo statyti apvalias sumas už kinų, rusų ar menkai žinomas Europos šalių futbolo lygas. Šiose šalyse jų parankiniai „kontroliuodavo“ varžybų rezultatus. „Jei netyčia koks lietuvių klubelis padarydavo 100 tūkst. eurų nuostolį, manau, kad milijonines sumas uždirbantys lažybų punktai jų nė nepastebėdavo. Bet čia tik mano versija. Manau, būtina atkreipti dėmesį į visame pasaulyje veikiančių lažybų kontorų statymus tam tikrų varžybų metu. Kažkada buvau aktyviausias kovotojas, kad principingose varžybose būtų kviečiami teisėjai iš užsienio, bet viskas buvo palikta kai ir anksčiau. Tokie federacijos veiksmai kelia tam tikrų minčių“, – kalbėjo šiandien nebeegzistuojančio „Vilniaus“ futbolo klubo steigėjas A. Breikštas.

Lažybų punktai – žudikai

Pašnekovas pripažino, kad septynerius metus futbole jam teko deginti ne tik nervus, bet ir finansus. Ne paslaptis, kad daugelis žmonių, valdantys šią sporto šaką, nesivadovauja futbolo filosofija, o siekia tik riebesnio lito. „Visame pasaulyje veikia jauno žaidėjo paruošimo direktyvos. Jų nesilaikoma tik nežinomose Afrikos šalyse. Jei jis 12–23 metų žaidė kokiame nors futbolo klube, jam kasmet priklauso pamažu kaupiamos kompensacijos. Už dešimtmetį tokiam žaidėjui skiriama apie 100 tūkst. litų. Nors esame paruošę net 25 talentingus žaidėjus, kurie žaidžia visos šalies miestuose, galiausiai viskas buvo padaryta taip, kad negavome nė lito. Dėl to ne kartą bandėme prisibelsti į FIFA (Tarptautinė futbolo federacija – red. past.), bet jie viską nuleisdavo mūsiškei LFF, ir jokių atsakymų nesulaukdavome. Jei šiandien ateitų žmogus, geranoriškai nusiteikęs investuoti į futbolą, jam visais dokumentais pagrįsčiau, kad tokia investicija labai rizikinga“, – teigė A. Breikštas.

Sostinėje jaunuosius futbolininkus treniruojantis Lietuvos jaunimo iki 19 metų rinktinės treneris Ivanas Švabovičius piktinosi, kad pastaruoju metu jam su LFF tenka bendrauti tik per pasisvaidymus žiniasklaidoje. „Jie (LFF – red. past.) aiškina, kad šalyje neliko tinkamų futbolo trenerių. Tačiau jie nė trupučio neprisideda, kad būtų išsaugoti ir finansiškai aprūpinti talentingi šalies treneriai. Daugelis mūsų esame entuziastai ir su jaunimu dirbame už menkus uždarbius, tačiau sulaukiame kaltinimų nekompetencija. Esu įsitikinęs, kad didžiausias futbolo žudikas – tai dabar klestintys lažybų punktai“, – „Balsas.lt savaitei“ guodėsi būsimas futbolo žvaigždes ruošiantis ilgametis treneris. Kol Lietuvos futbolininkai vaikšto kiauromis kišenėmis, o kai kurie dėl sotaus gyvenimo yra priversti imtis net kvaišalų tiekėjų amato, viešumo vengiantys LFF šulai toliau džiaugiasi sočiu gyvenimu. Redakcijos žiniomis, J. Kvedaras jau ne vienus metus gyvena brangiai apstatytame nuosavame name Kaune, Skirmanto gatvėje, ir vairuoja prabangių markių automobilius.

CITATA

J. Kvedaras užfiksuotas keliose garsiausių mafijozų pasilinksminimų vaizdajuostėse Neatmestina, kad tarp 200 liudytojų į teismą gali būti iškviestas ir J. Kvedaras

TIK FAKTAI

„Ar turite klausimų apie futbolą?“ – prieš kelias dienas „Balsas.lt savaitei“ pareiškė vienas LFF vadovų J. Kvedaras, kai paklausėme, kodėl jis minimas Daktarų gaujos nusikaltimų byloje. Galiausiai, kaip ir ankstesnių telefoninių pokalbių metu, J. Kvedaras tiesiog nutraukė pokalbį mobiliuoju telefonu. Prieš keletą metų Vilniuje narkotikų prekyba, padirbtos užsienio valiutos platinimu, kontrabanda, automobilių vagystėmis besivertusios Smauglių (Udavy – red. past.) gaujos vadeivos broliai Eduardas ir Aleksandras Kliukai, pravardėmis Bambula ir Fitilis, neoficialiai rėmė sostinės futbolo čempionate dalyvavusią „Vilniaus svajotojo“ komandą. 2004–2005 metais „Vilniaus svajotojo“ rėmėjai Smauglių gaujos bosai į rungtynes atvykdavo kaip į mafijos puotą. Jiems specialiai šalia aikštės būdavo pastatomi staliukai, nukrauti alkoholiniais gėrimais ir užkandžiais. Smauglių vadeivoms „apšilus“ tiek aikštelėje, tiek už jos ribų prasidėdavo cirkas. Bene labiausiai nuskambėjo 2004 metų spalio įvykis, kai „Vilniaus svajotojas“ žaidė su „Vilniaus Polonija“. Mače, kurį svečiuose 3:0 laimėjo „Vilniaus Polonija“, šios ekipos varžovai nuolat priekaištavo arbitrui Zigmantui Markovskiui. Kai teisėjas už šiurkštų žaidimą vienam šeimininkų futbolininkui parodė raudoną kortelę, į aikštę įbėgo vienas „Sostinės svajotojo“ komandos rėmėjų ir užpuolė arbitrą. Užpuolikas smogė jam į veidą. Teisėjas ėmė bėgti. Gaudynes nutraukė „Vilniaus Polonijos“ futbolininkai, kurie apgynė Z. Markovskį. Jei ne jie, arbitras tikriausiai būtų neišvengęs smurto. Tuo metu stumdėsi beveik visi abiejų ekipų žaidėjai, vienas kitam į atlapus puolė ir treneriai. Vienas agresyviausių sirgalių buvo ne kas kitas, o A. Kliukas.

mafia7
Pranešimai: 6616
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Straipsniai

2011 Geg 10 08:27

Šio straipsnio net neskaičiau, neįdomu.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2011 Geg 19 15:57

L.Varanavičius: pasiruošimas krepšinio čempionatui kirto per kišenę Lietuvos futbolui
http://www.sportas.info/naujienos/6727- ... ntami.html" onclick="window.open(this.href);return false;
2011 gegužės mėn. 18 d. 19:07
Ingvaras Butautas

Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Liutauras Varanavičius neslepia – Europos krepšinio čempionatas kirto per kišenę Lietuvos futbolui. Su L. Varanavičiumi kalbėjomės ir apie UEFA prezidento Michelio Platini vizitą mūsų šalyje praėjusią savaitę, Lietuvos futbolo aktualijas, infrastruktūros klausimus, paties LFF vadovo mokslus.

– Koks buvo UEFA vadovo M. Platini apsilankymo Lietuvoje tikslas? Tai buvo labiau oficialus ar draugiškas vizitas?
– Daugiau draugiškas. Kai man nepavyko iš naujo patekti į UEFA Vykdomąjį komitetą, jis sakė: „nenusimink, atvažiuosiu, aplankysiu, paaiškinsiu visiems, kam bus įdomu, kaip jis veikia“. Bet dabar, kai atvažiavo, tai jau nelabai ką liko plačiau ta tema kalbėti. Ji jau buvo ne tokia aktuali.

– M. Platini Lietuvoje ne pirmą kartą. Ar jis visose UEFA šalyse taip dažnai lankosi?
– Ne. Kiek aš žinau, pavyzdžiui, Estijoje, tik vieną kartą buvo. Pernai pirmą kartą atvyko pas mus. Kai kuriose šalyse lankosi dažniau. Tai turbūt labiau priklauso nuo asmeninių santykių.

– Dažnai vadinate M. Platini asmeniniu draugu. Kaip bendrauja asmeniniai draugai neoficialioje aplinkoje. Su vertėju? Ar pats mokate prancūziškai?
– Ne, mes kalbamės angliškai.

– Bet UEFA prezidento susitikimui su spauda ieškojote prancūzų kalbos vertėjo...
– Suprantama, jis labiau mėgsta kalbėti prancūziškai. Ypač spaudos konferencijose. Taip jis gali tiksliau išreikšti savo mintis. Bet jis tikrai gerai kalba angliškai.

– Ar buvo laiko su UEFA prezidentu pabendrauti neformaliai?
– Mes tris valandas vakarieniavome kartu su Vilniaus ir Kauno merais. Jis pamatė entuziazmą, kurio daug turi ir Artūras Zuokas, ir Rimantas Mikaitis. „Dabar aš tikrai tikiu, kad kažkas įvyks“, – sakė jis ir merams, ir mums, LFF atstovams. Buvo tikrai malonu pabendrauti su futbolo legenda neformalioje aplinkoje.

– Kaip vis dėl to atsitiko, kad M. Platini nepateko pas Lietuvos Premjerą?
– Andriaus Kubiliaus vizitas buvo suplanuotas daug anksčiau ir jis negalėjo dėl M. Platini pakeisti susitikimo laiko. Vyriausybei atstovavo KKSD vadovas Klemensas Rimšelis. Nežinau, kodėl bandoma įtikinti, kad vyriausybė nebendrauja, juk jai atstovavo Sporto departamento direktorius. Mano supratimu, mes tikrai negalime kaltinti Vyriausybės nebendravimu, juolab kad ji išsakė poziciją, jog bus svarstoma Kauno stadiono renovacija. Manau, kad mums vyriausybės dėmesio tikrai pakanka ir nesijaučiame bėdžiai. Kai pasakiau M. Platini, kad Premjeras negalės dalyvauti susitikime, jis atsakė: „ne bėda, susitiksime kitą kartą“.

– Ką reikštų Kauno stadiono renovacija? Nugriauti S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro stadioną ir pastatyti naują?
– Ne, tam pinigų nėra. Tokiam darbui reikėtų apie 40 milijonų litų. Buvo kalbama apie naują tribūną ten, kur dabar yra švieslentė, o ši būtų perkelta į šoną. Taip pat buvo kalbama apie būtinybę įrengti vietas ypač svarbiems asmenims, šiuolaikiškus persirengimo kambarius, sudaryti geras sąlygas dirbti žurnalistams, svarstyta ir dėl aikštės šildymo.

– Ar palaikote bent vieną iš neseniai skambėjusių politikų siūlymų dėl stadiono Vilniuje statybų? Kas jums atrodo geriau: grįžti prie stadiono Šeškinėje idėjos ar rekonstruoti Vilniaus „Žalgirio“ stadioną?
– Aš negaliu nepalaikyti bet kurios idėjos, kuri yra susijusi su stadionų statyba. Gerai, jei valstybė nuspręs baigti Šeškinės stadioną. Vieno tokio stadiono šaliai reikia. Mano supratimu, tai nėra pats didžiausias prioritetas, bet jeigu nuspręs, tai tegu daro. Tik vienintelė sąlyga – sporto bendruomenės prašymas būtų, kad tai nebūtų daroma už visus sporto pinigus. Kaip kad dabar visi sporto pinigai yra sukišti į krepšinio arenų statybas. O mums aktualiausia, kad būtų futbolo stadionų. Tad jei pasisektų projektas su „Žalgirio“ stadionu, būtų nuostabu.

– Ko futbolas konkrečiai negavo dėl pasirengimo Europos krepšinio čempionatui?
– Beveik 30 procentų mums buvo sumažintas finansavimas. Negavome finansavimo 19-mečių rinktinei pasirengti Europos čempionatui. Sunervino dvigubi standartai. Krepšinio federacija gavo finansavimą jaunimo rinktinių pasirengimui, o mes - kažkodėl ne. Nors čempionatas vyks kitais metais Lietuvoje ir mes tikrai norėtume gerai jame pasirodyti. Pačiam čempionatui rengti mes iš valstybės neprašome nė cento, nes ne mes UEFA mokame, o UEFA sumoka rengimo išlaidas. Tad keista, kad vyriausybė negalėjo sukrapštyti 100 tūkst. litų mūsų komandos pasirengimui.

– Kaip pakomentuotumėte situaciją, kad penki A lygos klubai žaidžia ne savo miestų stadionuose. Tai normalu?
– Aišku, kad situacija nėra normali. Bet atsižvelgiant į tai, kokie projektai šiuo metu vyksta, ji atrodo suprantama. Projektai tikrai gana sėkmingai juda. Tauragės stadionas iki liepos mėnesio bus rekonstruotas ir atidarytas, „Tauras“ žais ten. „Žalgirio“ klausimas turėtų išsispręsti, kai buvusiame „Vėtros“ stadione bus paklota danga. Tai bus irgi liepos mėnesį. Klaipėdos pasiaiškinimai, kodėl į stadioną neįsileidžiami miesto klubai, – visiškai nesuprantami. Ir Kauno situacija. Jeigu „Kauno“ klubas sako tiesą, kad miestas už stadioną iš jo reikalauja labai daug pinigų, tai yra keista. Bet klausiau Kauno mero, tai jis šitos problemos nežinojo. Manau, kad jeigu „Kaunas“ norėtų, jis išsispręstų klausimą ir galėtų žaisti S. Dariaus ir S. Girėno sporto komplekso stadione.

– Ar buvusioje „Vėtroje“ vyksta kokie nors darbai? Ar buvo laukiama UEFA sprendimo dėl tų darbų dalinio finansavimo?
– UEFA sprendimas finansuoti buvo padarytas antradienį. Darbai stadione vyksta jau seniai. Mes žinojome, kad sprendimas bus toks ir darbus pradėjome. Danga jau nuimta, padarytas drenažas ir faktiškai iki liepos visa nauja danga turėtų būti jau sudėta.

– Neseniai teko skaityti, kad vykote į kursus Paryžiuje. Ko mokėsi LFF vadovas?
– Yra tokia speciali programa, pavadinta „Europos sporto vadybos magistras“. Apie dvidešimt žmonių kas du mėnesius po savaitę skirtinguose pasaulio universitetuose ją studijuoja. Mano kolegos – „FIBA-Europe“ prezidentas, Ledo ritulio federacijos generalinis sekretorius, daug žmonių iš futbolo, įvairaus lygio vadovų. Tai labai įdomūs mokslai. Briuselyje susipažinome su visų Europos sąjungos komisijų koridoriais. Paryžiuje turėjome galimybę pamatyti, kaip dirba „Canal Plus“ televizija. Anglijoje paskaitą skaitė Arsene’as Wengeras.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2011 Lie 29 22:51

Lietuviško futbolo pasaulyje trūksta žmogiškumo? Priešingai - limitai seniai išeikvoti
http://www.lrytas.lt/-13117943021310326 ... ikvoti.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
Nerijus Kesminas
2011-07-28 14:03

Artėdamas prie jubiliejaus, kurio proga per pageidavimų koncertus solenizantas įtikinėjamas, jog „penkiasdešimt metų - tai labai mažai“, Vacys Lekevičius grįžo į futbolo A lygą. 48-erių Klaipėdos „Atlanto“ vartininkas, prezidentas, mecenatas, legenda, simbolis, košmaras, neradęs kitos galimybės, pakeitė traumuotą komandos vartų sargą rungtynėse su „Mažeikiais“ ir tapo vyriausiu žaidėju lygos istorijoje. Pats šis faktas iš esmės nėra blogis. Tas, kuris pareikš, kad seneliams profesionalų futbole - ne vieta, yra tikrų tikriausias homofobas. Blogis yra aplinkybės, privertusios V. Lekevičių grįžti į aikštę. Ir dėl šių aplinkybių Vacys nekaltas. Kalta sistema. Sistema, priglaudusi A lygoje finansine ir organizacine prasme netgi ne paliegusį, o luošą klubą. Luošą, derėtų pabrėžti, toli gražu ne pirmus metus. Suprantama, V. Lekevičius turi savo nuomonę apie dabartinį šalies futbolą. Žmogiškojo pavidalo „Atlanto“ sinonimui atrodo, kad šalies stadionuose trūksta žmogiškumo. Esą teisėjas, puikiai žinantis, kad „Atlantas“ turi tik vieną vartininką, užuot laikęsis kažkokių kvailų kažkieno kažkada sukurtų ir periodiškai vis patobulinamų žaidimo taisyklių, turėtų saugoti tą vartininką nuo pavojingų fizinių kontaktų su varžovais. Piktadarys teisėjas to nepadarė. Jokio žmogiškumo. Šioje vietoje: stop. Jeigu Lietuvos futbole - bent laikinai - ir turėtų būti uždraustas koks nors reiškinys, į pirmąją sąrašo poziciją reikėtų įrašyti būtent žmogiškumą. Nagrinėti derėtų nuo pradžios. Prieš pusantro dešimtmečio, kai Lietuvos futbolą už virvučių tampė šalies kontrabandos ir reketo šviesuliai, klausimai buvo sprendžiami paprastai: teisėjams ir kitiems reikalingiems žmonėms - po „štuką baksų“ arba į dantis. Priklausomai nuo to, kaip tuo metu futbolo rėmėjų verslas sekėsi. Primityvi, bet vis dėlto tvarka. Vėliau atėjo Vladimiras Romanovas, o su juo ir principas: „iš smėlio dėžės lipsite ir žuvų taukų gerti klusniai eisite, kai tik tėtė lieps“. Visi lipo, visi gėrė. Tvarka, nors ir ydinga, buvo. Kai V. Romanovas išėjo, futbolas susirgo nauja liga. Žmogiškumu. Tuo pačiu žmogiškumu, kuris leido, apeinant visas galiojančias taisykles, sugrąžinti į A lygą Vilniaus „Žalgirį“. Tai - ne priekaištas. Išimtį, padarytą „Žalgiriui“, drąsiai galima vadinti išmintingu sprendimu - klubas realizavo daugumą savo ambicijų ir tesėjo daugumą pažadų. Futbolas - ir, kas be ko, Vilniaus sirgaliai - iš to laimėjo. Galima būtų džiaugtis, jei ši išimtis būtų vienintelė. Bet ji tokia netapo. Žmogiškumas liejosi, ir vis dar liejasi, laisvai, tvarką keisdamas vis pasikartojančiomis chaoso apraiškomis. Žmogiškumu apsikrėtęs Futbolo federacijos licencijavimo komitetas praėjusį sezoną leido pradėti A lygos sezoną finansinio bado nukamuotai Vilniaus „Vėtrai“ - vėliau aiškinta, kad taip, esą, bandyta sudaryti galimybę futbolininkams susigrąžinti bent dalį skolų. Praėjusių metų vasarą pūlinys sprogo - klubas sužlugo, sujaukdamas sezono pabaigą. Tarsi Licencijavimo komitetui nebūtų buvę aišku, jog būtent taip ir atsitiks. Tik dėl to paties žmogiškumo šį sezoną ir „Atlantas“ į A lygą grįžo. Joks kitas kriterijus septintą vietą dešimties komandų pirmojoje lygoje užėmusios komandos aukštyn pakelti negalėjo. Sportinis principas? Sako, kažkur - Šiaurėje, Pietuose, Rytuose, Vakaruose, kitaip sakant, visur, tik ne pas mus - jis yra taikomas. Lietuvoje - kitaip. Lietuvoje indulgencijas dalija Licencijavimo komitetas. Kurių galų Vacys ir jo būrys buvo sugrąžinti į A lygą? Klauskite Futbolo federacijos. Taip, uostamiesčio klubo vardas legendinis, bet jo niekas negynė taip, kaip sirgalių buvo ginama „Žalgirio“ teisė grįžti į elitą. Ir konkrečiais - na, galbūt apykonkrečiais - finansiniais planais V. Lekevičius viešoje erdvėje neoperavo taip, kaip tai darė atgimstantis „Žalgiris“. O kodėl būtų turėjęs? „Atlantas“ ir finansų skaidrumas - jau daugybę metų jokių sąlyčio taškų neturinčios sąvokos. Grąžinant Klaipėdos klubą į A lygą, matyt, ir vėl nugalėjo žmogiškumas. Žmogiškumas, dėl kurio „Atlanto“ žaidimas, rezultatai, anekdotinės situacijos, kai komanda į varžybas išvyksta be vartininko arba į vartus yra priverstas stoti iš pelenų prisikėlęs futbolininkas V. Lekevičius, daro gėdą ir taip Lietuvoje ne itin gerą reputaciją turinčiai lygai. Todėl gal užteks žmogiškumo? Gal tegul pradeda valdyti sausi ir konkretūs nuostatų paragrafai, kuriuose, beje, net ir sportinis principas numatytas?

mafia7
Pranešimai: 6616
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Straipsniai

2011 Lie 29 22:56

iš pelenų prisikėlęs futbolininkas V. Lekevičius :D
Būtų įdomu sužinoti ar Vacys kartais nėra seniausias pasaulyje profesionaliai, šiuo metu žaidžiantis futbolo žaidėjas

Grįžti į