Lietuvos futbolo forumas

Nevadinu juk. Bet, kai mane koks PYPT`ukas mieluoju ima vadinti, tai pasidarau teisingas išvadas.
O dar tas noras, kad Ražanauskas tau šildytų lovą, tai ką man galvoti???

P.S. Tai Kalėdų Senelis išpildė tą norą??? Ar radai Ražanauską po eglute ir jis pašildė tau lovą???

Žinoma, kad radau, smarkiai pašildė

Nevadink manęs pediku, aš ožkos metais gimiau

tai ozis esi

V. Ivanauskas - į Gruziją?
http://www.sportas.info/naujienos/15351 ... uzija.html" onclick="window.open(this.href);return false;
2013 m. sausio 18 d. 10:33

Anot Gruzijos žurnalistų, Gorio komandą "Dila" netrukus turėtų pradėti treniruoti lietuvis Valdas Ivanauskas. Gruzijos internetinė žiniasklaida praneša, kad šios dėl šios šalies čempionato aukso kovojantis Gorio klubas "Dila" derasi su Lietuvos futbolo treneriu Valdu Ivanausku. Anot Gruzijos žurnalistų, derybos eina į pabaigą ir neilgai trukus lietuvis turi atvykti į Gruziją pasirašyti sutarties. "Dila" Gruzijos pirmenybių turnyro lentelėje yra antra. Ji trimis taškais atsilieka nuo lyderės Tbilisio "Dinamo" komandos. Šiuo metu Gruzijos čempionate yra žiemos pertrauka. Šįryt V. Ivanauskui prisikambinti nepavyko - jo telefonas buvo išjungtas.

Legendinis sovietmečio "Žalgirio" futbolininkas nuo 2003-iųjų dirba treneriu. Tačiau jo trenerio karjera yra banguota ir dažnai trūkinėjanti. V. Ivanauskas yra dirbęs Gruzijos kaiminystėje - Azerbaidžane. Ten jis kurį laiką treniravo Sumgaito "Standard" klubą. Be Azerbaidžano ir Lietuvos, V. Ivanauskas yra dirbęs Škotijoje ir Vokietijoje (treniravęs Edinburgo "Heart of Midlothian" ir Jenos "Carl Zeiss" klubus). Pernai trumpą laiką V. Ivanauskas dirbo Vilniaus REO klubo konsultantu. Vasarą tam klubui pasitraukus iš Lietuvos čempionato, jis netreniravo jokios komandos.

V. Ivanauskas: „Manęs Vokietija neužmiršo, tik lietuviai gali tą padaryti“
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/v ... daryti.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
2013-02-08 14:02

Valdo Ivanausko trenerio kelias neprimena jo svaiginančios žaidėjo karjeros, kai vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų greitai užkariavo lietuvių, o vėliau ir austrų bei vokiečių širdis. 2004 metais V. Ivanauskas tapo šalies čempionu treniruodamas FBK „Kauną“, o nuo 2006 metų vadovavo pagrindinei Edinburgo „Hearts“ ekipai. Lietuvis vyriausiojo trenerio poste išbuvo dvylika mėnesių ir per šį laikotarpį jo treniruojama komanda laimėjo Škotijos taurę, o nacionalinėse pirmenybėse iškovojo antrąją vietą. Po šių pergalių treneris pakeitė ne vieną klubą - vadovavo Vokietijos II „Bundesliga“ klubui „Carl Zeiss Jena“, tačiau dėl prastų rezultatų buvo atleistas. Vėliau Gargždų „Banga“, Azerbaidžano „Standard Sumgayit“, „Šiauliai“ - nė vienoje ekipoje treneris neužsibuvo ilgiau nei vieną sezoną. Šių metų pradžioje futbolo specialistas persikėlė į Gruziją, kur pradėjo treniruoti praėjusių metų taurės laimėtojų Gorio „Dila“ klubą. Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės puolėjas neslepia, kad jaučiasi neįvertintas tėvynėje, bet yra gerbiamas vokiečių ir reikalingas gruzinams.

Sąlygomis Gruzijoje patenkintas

- Kaip atsidūrėte Gruzijoje? - portalas lrytas.lt paklausė V. Ivanausko
- Sausio mėnesį buvau išvykęs į Vokietiją stažuotis vienoje iš „Bundesliga“ ekipų, vėliau kartu su ta pačia komanda išvykau į pasiruošimo stovyklą Turkijoje. Skambino buvę draugai, vienas bičiulis turi futbolo akademiją Tbilisyje. Jis manęs paprašė kartu su vokiečių specialistais padėti ugdyti Gruzijos futbolo pamainą. Taip susiklostė situacija, kad Gorio „Dilos“ komandos vyriausiasis treneris išvyko dirbti į Rusijos aukščiausiosios lygos klubą, taigi, kaip būna gyvenime, draugai mane rekomendavo klubo vadovams, o jie paprašė vadovauti klubui iki sezono pabaigos. Be to, kaip tik klube rungtyniauja keturi tos Tbilisio futbolo akademijos auklėtiniai. Viskas sutapo. Vienai dienai grįžau į Lietuvą pasiimti svarbiausių daiktų. Sausio pabaigoje iškart grįžau į Tbilisį. Šiuo metu esame Turkijoje, ruošiamės antrajai sezono pusei, sužaidėme vienerias draugiškas rungtynes. Pasirašiau kontraktą iki sezono galo, iki gegužės pabaigos. Taip pat bendradarbiausiu su Tbilisio jaunimo futbolo akademija. Man padės fizinio parengimo specialistas iš Vokietijos

- Ar jau spėjote įsikurti Gruzijoje?
- Visa komanda gyvena Tbilisyje, Gorio mieste žaidžiame tik namų rungtynes. Treniruosimės taip pat Tbilisyje, tik kartą per savaitę surengsime pratybas Gorio stadione. Iki jo nuo Tbilisio - valanda kelio.

- Goryje nėra tinkamų sąlygų treniruotėms?
- Pačiame miestelyje futbolo bazės nėra, todėl klubas treniruojasi šalia Tbilisio. Tiesą pasakius, toje bazėje, kur klubas paprastai treniruojasi, dar nebuvau, neturėjau laiko. Tbilisyje praleidau tik dvi dienas ir skridome į Turkiją. Taip pat su pačiu Gorio miesteliu dar nespėjau susipažinti.

- Kokio lygio jūsų naujoji ekipa, ar galėtų laimėti Lietuvos pirmenybes?
- Komandos lygis yra aukštas. Nenoriu nieko įžeisti, manau, Lietuvoje būtų pirmaujanti komanda.

- Kokia kalba bendraujate su žaidėjais, administracija?
- Įvairiai. Su kai kuriais rusų kalba, su kitais anglų, nes jaunesni gruzinai, kaip ir jaunimas Lietuvoje, nemoka rusiškai. Su fizinio pasirengimo treneriu - vokiškai. Problemų nėra, administracijoje dirba išsilavinę žmonės, mokantys anglų kalbą.

- Ar Gruzijos futbolo bazės, klubų galimybės yra geresnės nei Lietuvos ekipų?
- Tikrai taip. Ne visi klubai gali tuo pasigirti, bet Tbilisio „Dinamo“ ir „Zestafoni“ turi europinio lygio sąlygas, geromis galimybėmis gali pasigirti Kutaisio „Torpedo“, Batumo „Dinamo“. Be to, naujoji Gruzijos vyriausybė nusprendė skirti daugiau dėmesio futbolui, stiprinti sporto šakos pozicijas. Žmonės myli futbolą, tai populiariausias sportas Gruzijoje.

Lietuvoje nemato perspektyvų

- Ką veikėte iki sausio mėnesio, iki šių permainų?
- Iš futbolo pasaulio niekur nebuvau dingęs. Manęs Vokietija neužmiršo, tik lietuviai gali tą padaryti. Bendradarbiavau su viena Vokietijos futbolo kompanija. Turėjau galimybę dirbti viename iš lyderiaujančių „Bundesliga“ klubų skautu.

- Gal jus kvietė „Hamburger SV“, kuriam atstovavote ketverius metus?
- Taip, sulaukiau skambučio ir iš Hamburgo. Tačiau ne su šiuo klubu buvau Turkijoje, nes ji stovyklavo Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

- Ar nejaučiate apmaudo, kad negalite savo žinių pritaikyti gimtojoje šalyje?
- Ne, nėra jokio nusivylimo. Paprasčiausiai nesimato perspektyvos, pakanka pasidomėti federacijos veikla, taip pat nėra nuoseklios jaunimo ugdymo programos. Nestovėsime vietoje, bet ir toliau risimės žemyn. Situacija tokia, kokią matome. Lietuvos futbolo problemų šaknys slypi vaikų ugdymo procesuose. Nežinau, kodėl federacija mažai kreipia dėmesio į tai, gal nenori, gal negali, nežinau. Kol nepakeisime bendros vaikų treniravimo sistemos, tol Lietuvoje nematysime gerų rezultatų.

Nori dirbti Gruzijoje

- Per ligšiolinę trenerio karjerą ilgai neužsibūdavote vienoje komandoje. Galbūt Gruzija bus ilgesnė trenerio karjeros stotelė?
- Paprasčiausiai toks trenerio gyvenimas, niekada nežinai, kur gali atsidurti kitą sezoną, ką treniruosi kitais metais. Dėl to aš nesijaudinu. Žinoma, norisi kažkokio stabilumo. Treneris žino, kad kažkada turės palikti klubą. Dirbu tą darbą, kuris man patinka, ir jam skiriu visą dėmesį, ką galiu, tą atiduodu.

- Kuri pergalė įsimintiniausia per jūsų trenerio karjerą?
- Nėra jokių abejonių, tai Vladimiro Romanovo valdomame „Hearts“ klube, kai užėmėme antrąją vietą, aplenkėme Glazgo „Rangers“, laimėjome šalies taurę. Turiu būti dėkingas V. Romanovui už suteiktą galimybę treniruoti Edinburgo komandą. Šie pasiekimai su „Hearts“ yra patys įsimintiniausi.

- Ar šią žiemą sulaukėte pasiūlymų treniruoti kurią nors Lietuvos futbolo ekipą?
- Taip, buvo skambučių. Tačiau nemačiau jokios perspektyvos dirbti Lietuvoje. Žinau mūsų šalies realybę, kokiomis sąlygomis ruošiasi klubai. Daugeliui klubų žiemos mėnesiai iki sezono pradžios yra kančios. Nėra galimybių Lietuvoje tinkamai pasiruošti sezonui. Išvykti į užsienį gali Lietuvos čempionai, gal dar viena, kita komanda. Turėjau pasiūlymų dirbti Lietuvoje, bet juos atmečiau.

- Ar norėtumėte likti Gruzijoje ilgesniam laikui, treniruoti komandą ir kitą sezoną?
- Tai priklausys nuo rezultatų. Konkuruoti su Tbilisio „Dinamo“ bus tikrai sunku, jų biudžetas gerokai didesnis. Pagrindiniai varžovai - Kutaisio „Dinamo“, „Zestafoni“, su šia ekipa žaisime supertaurės rungtynes. Komandai iškelti aukšti tikslai, tą iššūkį aš priimu. Čia matau perspektyvų. Noriu dirbti Gruzijoje.

- Jums tai nauja šalis, nežaidėte šios šalies klube, netreniravote nė vieno klubo. Nebijojote bėgdamas nuo vilko užšokti ant meškos?
- Žinojau, kad Gruzijos situacija nelengva, ypač po karo su Rusija. Pastaruosius dvejus metus šalis gyvena ramiai. Naujoji vyriausybė siekia, kad futbolas augtų. Šalis turi talentų, galimybių taip pat, jai reikalinga sistema. Manau, mano ryšiai su Vokietija padės Gruzijos futbolui. Pasikartosiu, šioje šalyje yra perspektyvų.

- Kokį įspūdį per pirmas kelias dienas paliko Gruzija, Tbilisis, žmonės? Kaip jus sutiko Gruzijoje?
- Tbilisyje man teko būti prieš ketverius metus, čia gyvena nemažai draugų. Manau, miestas keičiasi kiekvieną dieną, jis gražesnis, tvarkingesnis. Gruzinų svetingumas ir draugiškumas ribų neturi, bet, kaip jau minėjau, atvykau ne gruzinų tautos pažinti ir ne Tbilisio pamatyti, o dirbti. Gruzijoje buvau dvi dienas, dabar esame Turkijoje, pasiruošimo stovykloje. Vasario 22 dieną laukia pirmosios oficialios rungtynės. Man atvykus dirbti į klubą buvo surengta spaudos konferencija, iš žiniasklaidos susidomėjimo, gausybės kamerų galima spręsti, kad futbolas užima svarbią vietą gruzinų gyvenime. O futbolo specialistai mane pažįsta, prisimena.

Iš „Žalgirio“ išspirtas treneris: apie lietuvius jie prastos nuomonės
Paskelbta 2013-02-19, 21:17
Sportin.lt inf.
http://www.diena.lt/naujienos/sportas/i ... n=rss_feed" onclick="window.open(this.href);return false;
(Gedas Saročka)

Mindaugui Čepui šis pokalbis nebuvo malonus. Ilgos pauzės, apmąstymai, atsakymai ne į visus klausimus. „Nenoriu iš namų išnešti suplyšusių skalbinių“, – įpusėjus interviu sakė pašnekovas. Namais M. Čepas vis dar vadina komandą, kurią išsaugojo ir iš kurios neseniai buvo atleistas – VMFD „Žalgirį“. Tiesa, „Žalgirio“ fanų numylėtinis į praeitį per daug nesižvalgo – lanko kursus UEFA PRO A trenerio licencijai gauti, ieško naujų galimybių, o joms atsiradus, žada pasinaudoti.

- Mindaugai, kad nepratęs sutarties, VMFD „Žalgirio” valdžia jums pranešė sausio 21 dieną, kuomet A lygos komandos jau buvo sukomplektuotos ir darbą rasti sunku. Kaip reagavote?
- Net negalvojau, kad man atsitiks situacija, į kurią papuoliau. Negalvojau, kad man teks palikti klubą. Ar tai normalu, tegul sprendžia tie žmonės, kurie taip pasielgė. Galima buvo ir anksčiau pranešti. Kad ir pasibaigus sezonui. Man būtų buvę paprasčiau susirasti darbą.

- Ar po žinios apie atleidimą iš „Žalgirio“ sulaukėte susidomėjimo iš kitų klubų?
- Ir taip, ir ne. Konkrečių pasiūlymų šiandien neturiu, bet skambučių sulaukiau. Kokie jie – tebūnie paslaptis.

- Persikelkime į praeitį. Ar „Žalgiriui“ grįžus į A lygą tikėjotės tapti komandos vyr. treneriu? Ar per trejus metus buvo galimybių, pasiūlymų?
- Kuris kareivis nenori tapti generolu? Aišku tikėjausi. Aišku norėjau. Buvo ir situacijų, kuomet teoriškai taip galėjo įvykti. Pagalvodavau apie tai. Bet pasiūlymų iš valdžios nebuvo. Nebuvo net užuominų. Matyt, mano kvalifikacija per prasta. Arba aš esu tiesiog nepatogus valdžiai.

- Esate tas žmogus, kuris bene daugiausiai prisidėjo prie „Žalgirio“ išlikimo. Nesijaučiate blogai, kad pačioje pradžioje, kuomet žaidėte I lygoje, buvote vyr. treneris, „Žalgiriui“ grįžus į A lygą tapote trenerio asistentu, vėliau dublerių ir galiausiai – „Žalgiris-3“ treneriu. Nekilo klausimų, kodėl pareigos ir atsakomybė vis mažėjo?
- Man kilo. Net mano žmonai kilo. Dar dabar tas klausimas mano galvoje kirba. Bet ne man šį klausimą reikia užduoti. „Žalgirio“ klubo valdžiai reikia jį adresuoti. Kiek su jais teko bendrauti, jie apie Lietuvos trenerius ne pačios geriausios nuomonės.

- Ar šiame interviu jūs atviras? Sakote viską, ar dalį pasiliekate sau?
- Savo mintis reikšti tikrai galiu. Tik iš namų nenoriu išnešti suplyšusių skalbinių. Tie, kas futbole, puikiai viską žino ir supranta, kas ten vyksta.

- Kaip vertinate VMFD „Žalgirio“ metus A lygoje kaip treneris ir kaip komandos dalininkas?
- Kaip treneris dirbau su stipriais specialistais, pasisėmiau patirties. Su kiekvienais metais rezultatai gerėjo. Biudžetas augo. Visi puikiai supranta, kad čempioniškai komandai suburti reikia laiko, reikia pastovumo, kad nekamuotų nežinia dėl atlyginimo ir t.t. Kas liečia komandos rezultatus – komanda eina į priekį. Pirmais metais – trečia vieta, paskui – dvi antros. Po dešimties metų pertraukos iškovojom LFF taurę. Manau, kad šiais metais komandai atėjo laikas kilti dar vienu laipteliu aukštyn.

- Žinutė apie jūsų atleidimą pasirodė žiniasklaidoje, o ne oficialioje komandos svetainėje. Į tai sureagavęs VMFD „Žalgiris“ atsakė pranešimu, kuriame teigiama, kad nuo „Žalgirio“ reikalų nenutolsite. Jei taip, kokios bus jūsų pareigos, koks bus jūsų konkretus darbas klube?
- Joks darbas, jokios pareigos. Tik tiek, kad esu klubo steigėjas ir dalininkas. Vyks dalininkų susirinkimai, o ten sprendimus priima klubo valdyba.

- Kiek klube turite galios, būdamas jo steigėju? Kiek galite įtakoti klubo valdymą?
- Nei keik. Vienas aš negaliu nieko. Ten yra kam vadovauti.

- Jei išeisite dirbti į kitą A lygos komandą ir būsite Vilniaus „Žalgirio“ priešų stovykloje, žodžių, kad „Žalgiriui“ laikas kilti laipteliu aukštyn, neatsiimsite?
- Ne kartą minėjau ir pakartosiu dar kartą: mano venomis teka žaliai baltas kraujas ir man „Žalgiris“ yra daugiau nei komanda. „Žalgiris“ – lyg pirma meilė. Tačiau trenerio tokia dalia - jei viename klube esi nereikalingas, tavo paslaugų prireiks kitur. Kai gaivinome „Žalgirį“, buvau vienas, be šeimos. Dabar jaučiu atsakomybę prieš šeimą, žmoną, po namus laksto jis (rodo į sūnų – SportIN.lt pastaba), ir jam nesvarbu, kokios komandos aš treneris. Kad ir kaip norėčiau dirbti „Žalgirio“ labui, negaliu. Tokia yra situacija. Valdžia priėmė tokį sprendimą, aš jį gerbiu ir nestovėsiu vietoje. Komandai noriu palinkėti sėkmės, kad galų gale iškovotų aukso medalius, kad futbolo sostine taptų Vilnius, o sirgaliai sulauktų šventės, kurios yra verti.

Reikėjo pačiam Čepui susiprasti, kada jis tapo nereikalingu. Negi nemato, kas per žmonės toje administracijoje. Romanovo mokykla ...

Kaizeris tikslo siekė reiklumu
Vilmantas REMEIKA
http://www.lzinios.lt/Sportas/Kaizeris- ... e-reiklumu" onclick="window.open(this.href);return false;
[email protected]
2013 m. balandžio 18 d., 06:00

Tie, kas domisi Lietuvos futbolu, negali nežinoti Kęstučio Latožos - legendinio Vilniaus "Žalgirio" gynėjo, trenerio, dirigavusio Vilniaus "Žalgiriui", Lietuvos rinktinei, išugdžiusio ne vieną žinomą futbolininką. Vilniuje gyvenantis futbolo specialistas šiuo metu darbuojasi sostinės futbolo mokykloje, kur šio žaidimo paslapčių moko jaunuosius sportininkus. 62 metų K.Latoža futbolo pasaulyje dar žinomas Kaizerio pravarde. Paklaustas apie šio "krikšto" aplinkybes, treneris nusišypso. Jaunystėje jis žavėjosi legendiniu vokiečių futbolininku Franzu Beckenbaueriu, vadintu Kaizeriu (liet. - Imperatorius). Be to, pats buvo griežtas ir reiklus sau, tad bendražygiai ir praminė jį lietuviškuoju Kaizeriu.

Tėvas neperkalbėjo

Futbolininkas K.Latoža tapo neatsiejama Vilniaus "Žalgirio" dalimi, jo simboliu. Vilniaus klubo garbę jis gynė net 15 sezonų - nuo 1968-ųjų iki 1983-iųjų, sužaidė per 500 rungtynių. Jau vaikystėje visos aplinkybės tarsi bylojo, kad Latožų Kęstučiui lemta tapti futbolininku. Jo tėvas irgi žaidė "Žalgirio" meistrų komandoje. Šeima gyveno greta "Žalgirio" stadiono, o kaimynai buvo garsieji Paberžiai. Vyresnysis šviesaus atminimo Stasys ir jo sūnus Gediminas taip pat krimto futbolininko duoną.
"Atrodo, futbolas buvo įaugęs į kraują. Bėgdavome į stadioną stebėti, kaip treniruojasi meistrų komandos, padavinėdavome kamuolius. Pasižiūrėję rungtynes susirinkdavome kieme ir mėgindavome pakartoti žalgiriečių veiksmus aikštėje. Vartus atstojo ant metalinio sandėlio kreida nubraižytas kreivas stačiakampis", - prisimena K.Latoža.

Sykį pastebėjęs jaunesniojo Latožos talentą futbolo treneris Jonas Muliuolis pakvietė jį treniruotis ir pastatė darbuotis gynybos širdyje. Paradoksalu - vyresnysis Latoža nevertė sūnaus žaisti futbolo, priešingai - netgi prieštaravo tam. "Tėvukas nelabai džiaugėsi mano ryžtu. Ragino mokytis, įgyti specialybę, nes kartojo, kad futbolu sotus nebūsiu. Pats neturėjo aukštojo išsilavinimo, tad nenorėjo, kad ir sūnus baigęs karjerą susidurtų su šia problema. Jei tik gaudavau prastesnį pažymį, tuoj uždrausdavo treniruotis, kol negausiu geresnio įvertinimo", - pasakoja K.Latoža. Tačiau lietuvių Kaizeris buvo užsispyręs. Jau tapęs futbolininku krimto statybos ekonomikos mokslus, vėliau baigė kūno kultūrą tuomečiame Pedagoginiame institute. "Visko pasiekiau savo darbu ir užsispyrimu. Būdavau savikritiškas, likdavau padirbėti ir po treniruočių. Treneriams raginti manęs nereikėjo, pats ieškojau būdų tobulėti. Fiziškai nebuvau tobulai sudėtas, bet stengiausi gerinti technines savybes. Valdžiau kamuolį neblogai ir man būdavo gėda jį išspirti į užribį, jei galėdavau išsaugoti. Nesu uždirbęs nė vieno 11 m baudinio į "Žalgirio" vartus", - tvirtina jis.

Olandų vilionės

"Žalgiryje" K.Latoža su Valdu Kasparavičiumi sudarydavo plieninę vidurio gynėjų porą. "Žalgirio" stadione žiūrovai kalbėdavo: kai gynyboje žaidžia juodu, tribūnose publika sėdi ramiai. "Su Valdu vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnio, iš pusės žodžio. Buvome puikiai susižaidę, mokėjome pasitikti puolėjus. Visuomet stengdavomės pradėti komandos ataką, todėl man keista, kai dabar gynėjai negalvodami kartais spiria kamuolį į užribį. Be abejo, jautėme konkurenciją, nes už klaidas galėjai ilgam sėsti ant suolo. Dabar futbolininkai pasirašo ilgalaikes sutartis ir atsipalaiduoja", - teigia legendinio "Žalgirio" gynėjas. Pasak jo, dabar futbolas pasikeitęs. Daug žaidėjų žaidžia susispietę siaurame plote, kompaktiškai. Anuomet komandos žaisdavo plačiau išsidėsčiusios, kelti didesni reikalavimai fiziniam parengimui, nes reikėjo geros "sprogstamosios" jėgos.

Geriausiais savo laikais K.Latoža sulaukė ir SSRS grandų dėmesio. Vilnietį į savo gretas kvietė Maskvos "Spartak", Sankt Peterburgo "Zenit". Pastarieji net siūlė 3 kambarių butą Piteryje ir automobilį "Volga". Bet rusų vilionėms nepasidavė. O griežta tuometinė politika ir geležinė uždanga neleido išsipildyti svajonei - atstovauti galingam Vakarų klubui... "1971-aisiais su SSRS rinktine dalyvavome stovykloje Olandijoje. Sulaukiau Amsterdamo "Ajax" pasiūlymo. Tais metais jie buvo laimėję Čempionų lygą ir jau tuomet laikėsi politikos į savo akademiją pritraukti talentingo jaunimo iš kitų šalių. "Ajax" tuo metu atstovavo Johanas Cruyffas. Pasivaikščiojau po klubo bazę - viskas kaip pasakoje. Jie man pasiūlė 4 tūkst. guldenų mėnesinį atlyginimą. Naujas automobilis kainavo 2,8 tūkst. Dėl to mes SSRS žaisdavome visą karjerą. Priėmęs "Ajax" pasiūlymą būčiau tapęs "tėvynės" išdaviku ir savo šeimą pakišęs po giljotina", - atsidūsta K.Latoža.

Nuo žaidėjo iki trenerio

"Žalgirio" gynėjui buvo vos 32-eji, kai nutarė pakabinti sportbačius ant vinies. Tai padaryti vertė nesiliaujantys dubens kaulų skausmai. Kaip tik tuomet "Žalgiris" pagaliau iškopė į aukščiausiąją lygą. "Man atrodė, kad futbolą žaisiu šimtą metų. Tačiau tie skausmai varė į neviltį. Operacijos darytis nesiryžau, juk nebe jaunuolis buvau. Iš tiesų tais laikais daug futbolininkų baigdavo karjerą vos perkopę per 30. Krūviai būdavo nežmoniški, kartais treniravomės tris kartus per dieną, per stovyklas Palangoje išardavome visą paplūdimį. O atstatančiosios priemonės prastos. Gaudavome keistų geltonos spalvos vitaminų ir kalio tablečių širdžiai stiprinti. Viskas, - prisimena Kaizeris. - Karjeros pabaiga buvo sunki, dažnai sapnuodavau, jog žaidžiu. Ilgainiui su tuo susitaikiau."

Nuo futbolo K.Latoža nenutolo. Tapo treneriu ir vadovavo Vilniaus "Pažangai", "Lokomotyvui", "Žalgiriui". Su žaliai baltais Kaizeris tapo Lietuvos čempionu ir laimėjo taurę. Blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu. Todėl 1998 metais sulaukęs kvietimo treniruoti Lietuvos rinktinę strategas nesuabejojo nė akimirkos. Deja, geri norai prasilenkė su realybe. 2000-ųjų Europos čempionato atrankos cikle lietuviai per 10 rungtynių sukrapštė 11 taškų, bet liūdnai pagarsėjo lygiosiomis su Farerų Salomis ir pralaimėjimu Estijai. "Rinktinės treneris turi būti puikiai pasirengęs psichologiškai. Mes visuomet puoselėjame dideles viltis, todėl atsimušame į skaudžią realybę. Yra daug valstybių, turinčių puikią infrastruktūrą, pavyzdžiui, - Austrija, Belgija, bet jos daug metų nieko nelaimi. O mes staiga norime visus nušluoti. Mūsų rinktinė yra puiki vieta treneriui nusilaužti sprandą. Lūkesčiai didžiuliai, jų įgyvendinti neįmanoma, o kaltas, žinoma, treneris. Bet sulaukęs pasiūlymo treniruoti rinktinę, negali jo atmesti", - dėstė K.Latoža.

Egzotiška patirtis

Skausmingos skyrybos su rinktine treneriui suteikė naujos patirties, kuri pakeitė trenerio gyvenimą. Vos sužinoję apie Lietuvos futbolo federacijos (LFF) sprendimą, K.Latožos telefono numerį surinko Farerų Salų klubo "Vagar" vadovai. Pakvietė atvykti ir padėti aukščiausiosios lygos naujokams išsilaikyti egzotiškos šalies futbolo elite. Užduotį lietuvis įgyvendino, o apie trylikos metų senumo patirtį iki šiol kalba tik gražiai. "Šių salų žmonės itin draugiški. Vos ten nuvykus mane priėmė taip, lyg būtume pažįstami daugybę metų. Kviesdavo į svečius, vaišindavo vietiniais patiekalais, veždavosi stebėti banginių medžioklės", - pasakoja lietuvis. Jis mėgaudavosi gaiviomis vasaromis, kai termometro stulpelis retai pakyla aukščiau 16-17 laipsnių šilumos, ir džiaugdavo kalvota gamta bei egzotiškais paukščiais. Kaizeriui baimę keldavo tik salas talžydavę uraganai. Užsispyrę, disciplinuoti ir neblogai valdantys kamuolį. Tokie yra Farerų Salų futbolininkai.

"Pagrindinė problema, kad jie beveik visi turi darbus ir treniruojasi pusiau profesionaliai. Bet ir tokiomis aplinkybėmis jie dirba nuoširdžiai. Garsus danų treneris Allanas Simonsenas yra pasakęs: fareriečiai pasižymi savybe - jei jiems nesiseka, pirštu parodys į kitą. Palaukite, o kurioje šalyje tokios savybės nėra?", - nusijuokė K.Latoža. Treneris į Farerų Salas atsivežė ir savo šeimą. Tai pakeitė jo dukrų gyvenimą. Vyresnioji Kristina Farerų Salose sutiko daną, su kuriuo netrukus sukūrė šeimą. Jaunesnioji Agnė taip pat pasuko į Daniją, ten šiuo metu studijuoja.

Ratas apsisuko

Nemažą trenerio karjeros dalį K.Latoža praleido dirbdamas su jaunuoliais. Tai buvo prieš priimant pasiūlymą treniruoti rinktinę. Kaizeris ugdė tokius žaidėjus kaip Donatas Vencevičius, Eimantas Poderis, Rimantas Žvingilas, Vidas Dančenka, Povilas Lukšys. Visi ilgiau ar trumpiau atstovavo šalies rinktinei. Buvę K.Latožos auklėtiniai pabrėždavo, kad jų treneris pasižymėdavo griežtumu ir nemenkais krūviais. "Stengiausi būti griežtas, nes visi vaikinai gyveno internate, atitrūkę nuo tėvų, todėl buvo svarbu juos kontroliuoti ir priversti mokytis. O dėl krūvių - nemanau, kad jie nukentėjo. Treniravomės sporto internate, maniškiai fiziniu pasirengimu pranokdavo net lengvaatlečius ar irkluotojus. Tai labai erzino šių sporto šakų trenerius, - šypteli Kaizeris. - Tai duodavo naudos. Juk 1995 metais su šešiolikmečiais laimėjome tarptautinį turnyrą Norvegijoje. Pakeliui į finalą nugalėjome brazilų ekipą. Kad ir kokia ji būtų, tai - brazilai. O šiais laikais džiaugiamasi, jei jaunimas dar sugeba prieš ką nors laimėti."

Treneris buvo griežtas, tačiau turėjo puikų humoro jausmą. Jei auklėtiniai žaisdavo prastai, šis jiems tiesiai šviesiai išpyškindavęs: "Man nuo jūsų žaidimo akis skauda." Būta ir juokingesnių pareiškimų. Priminus tai, K.Latoža pradeda kvatoti: "Kartais reikia ir pajuokauti. Manau, kad juokais ištartą frazę žaidėjas įsimins geriau nei begalinį rėkimą. Humoras būtinas. Futbolininkai - taip pat žmonės." Gyvenimo ratas apsisuko - K.Latoža vėl darbuojasi su vaikais. Prieš trejus metus Vilniaus futbolo mokykloje subūrė 7-8 metų berniukų grupę. Dabar jiems - po 10-11. "Visokių vaikų turime. Vieni paklusnūs, kitus reikia raginti ar pabarti. Trečius būtina padrąsinti. Yra ir tokių, kuriuos tėvai kone verčia treniruotis. Matyt, nori atitraukti nuo kompiuterių", - svarsto treneris.

Lietuvos futbolo kuluaruose jis sukasi daugybę metų. Pergyveno LFF griūtį, kai susikompromitavusį LFF prezidentą V.Dirmeikį prieš daugiau nei dešimtmetį pakeitė Liutauras Varanavičius su Vladimiru Romanovu užnugaryje. Bet Kaizeris niekada neužsiėmė politika. "Aš visuomet stengiausi laikytis atokiau. Juk nieko jiems nepaaiškinsi. Žinau, kad visi skandalai, pramanyti ar ne, daro didelę žalą futbolui. Todėl nemažai tėvų numoja į futbolą ir savo atžalas veda į krepšinio treniruotes. Manau, dėl to netenkame daug talentų", - įsitikinęs K.Latoža.

"Rinktinės treneris turi būti puikiai pasirengęs psichologiškai. Mes visuomet puoselėjame dideles viltis, todėl atsimušame į skaudžią realybę. Yra daug valstybių, turinčių puikią infrastruktūrą, pavyzdžiui, - Austrija, Belgija, bet jos daug metų nieko nelaimi. O mes staiga norime visus nušluoti. Mūsų rinktinė yra puiki vieta treneriui nusilaužti sprandą. Lūkesčiai didžiuliai, jų įgyvendinti neįmanoma, o kaltas, žinoma, treneris. Bet sulaukęs pasiūlymo treniruoti rinktinę, negali jo atmesti", - dėstė K.Latoža.

- Mintys apmąstymams..

Treneris-operatorius Rimas Mažuika

Dienos mačų prognozės pagal Rimą Mažuiką
http://penalty.lt/dienos-macu-prognozes ... a-mazuika/" onclick="window.open(this.href);return false;

Legendinis Vilniaus “Žalgirio” futbolo klubo operatorius Rimas Mažuika turi sukaupęs didelę futbolo rungtynių kolekciją. Nemažai jo kolekcijoje ir įvairių pasaulio futbolo čempionatų rungtynių įrašų.

Marijus RIMAS

Operatorius pasakojo, kad legendinio “Žalgirio” laikais jis treneriui Benjaminui Zelkevičiui sumontuodavo epizodus iš geriausių rinktinių žaidimo. Treneris ypač domėdavosi, kaip komandos atlieka standartines padėtis, kaip rezga savo atakas.

Jaunystėje R.Mažuika buvo Brazilijos ir Italijos rinktinių gerbėjas. Šiame pasaulio čempionate jam patiko Brazilijos, Argentinos ir Ganos komandos. Pašnekovas pabrėžė, kad čempionato nugalėtoją atspėti yra sunku, tačiau mano, kad favoritės yra Argentinos ir Brazilijos rinktinės.
Kalbėdamas apie ispanus, R.Mažuika pastebėjo stabilumo trūkumą jų žaidime ir pabrėžė, kad be to daug pasiekti – sunku.

Vakar per lietuvosryto.tv rodė, kad jis benamis, gyvena be elektros ir vandens buvusioje ŽALGIRIO sporto bazėje. Gauna 350 lt pensiją... ir bijo, kad jį išvarys iš tos bazės. o būdavo toks šumnas vaikis...

Iš direktoriaus kėdės – į benamių luomą
Artūras Jančys 2013-04-21

Skurdžiumi tapusio Vilniaus „Žalgirio” futbolo klubo bazės buvusio direktoriaus Rimo Mažuikos ką tik gimęs proanūkis pirmąsias gyvenimo savaites irgi praleis be vandens, kanalizacijos, elektros.



DAUGIAU: http://www.lrytas.lt/-13664082881364595 ... mpaign=rss" onclick="window.open(this.href);return false;

V.Dambrauskas: mūsų futbolui trūksta kūrybiškumo
2013 liepos mėn. 14 d. 14:22:55
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... rybiskumo/" onclick="window.open(this.href);return false;
Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas



Liepos 16 d., antradienį, Panevėžio „Ekranas“ savo aikštėje žais pirmąsias UEFA Čempionų lygos antrojo atrankos etapo rungtynes su praėjusių metų Islandijos čempionais FH „Hafnarfjordur“ vienuolike. „Ekrano“ žaidėjai šiam susitikimui ruošiasi ne tik taktiškai. Lietuvos čempionų ekipos treneris Valdas Dambrauskas neslepia, kad po paskutinės nesėkmės Lietuvos futbolo A lygos rungtynėse su Pakruojo „Kruoja“ prieš kovą su islandais tenka daugiau dėmesio skirti žaidėjų psichologiniam pasirengimui. Su Anglijos futbolo klubuose patirtį kaupusiu 36-erių V.Dambrausku „Sporto gyvenimas“ kalbėjosi ne tik apie būsimą dvikovą su islandais, bet ir apie banguotą žaidimą šalies A lygos čempionate bei Lietuvos futbolo problemas.

- Tikriausiai turėjote progos susipažinti su būsimu varžovu. Ar burtus, jums skyrusius islandus, galima vadinti sėkmingais? Kokia tai komanda? - „Sporto gyvenimas“ pasiteiravo Valdo DAMBRAUSKO.

- Viena vertus, galėjo būti ir sunkesni varžovai. Atrodo, kad „Žalgiris“ džiaugėsi jiems tekusiais airiais, „Sūduvai“, atrodo, tiko Makedonijos ekipa iš miesto, kuriame tik 500 gyventojų. Bet juk svarbu rezultatai. Mums, lietuviams, nėra tokios komandos Čempionų lygoje, kurią ištraukę galėtume džiaugtis ir sakyti, kad mes jau 99 proc. esame patekę į kitą etapą. Manau, kad kovos su islandais galimybė 50:50. Gal būtų kiek geriau susitikti su estais ar latviais, nes mentalitetas panašus. Klubo administracijai tolima kelionė nėra tokia miela, nes labai brangi. Juk Lietuvoje futbolui nėra lengva, skaičiuojamas kiekvienas litas.

- Ką žinote apie varžovus?

- Manau, turime pakankamai informacijos. Praėjusią savaitę buvau pats nuskridęs į Islandiją. Geras įspūdis, sprendžiant iš matytų rungtynių, neblogo lygio komanda. Dabar komanda žengia antroje vietoje Islandijos čempionate. Negalėčiau pasakyti, kad Lietuvos čempionatas yra aukštesnio lygio. Jų žaidimas galbūt šiek tiek skandinaviškas, paremtas gana stipria priekine linija. Įsiminė jaunas 19 metų puolėjas, kuris porą metų buvo „Liverpool“ komandos futbolo akademijoje, bet, matyt, grįžo nepatekęs į pirmąją komandą. Žaidžiama dažniausiai schema 4-4-1-1, daug dėmesio neskiriama vidurinei linijai, dominuoja ilgesni perdavimai, du puolėjai labai gerai susižaidę. Saugai greiti, techniški. Aišku, jų žaidimas priklauso nuo to, kaip priešininkai jiems leidžia žaisti. Didžiulė jėga FH standartinės padėtys, aukšti žaidėjai, dėl to tikrai gali būti vargo. Kaip parodė paskutinės rungtynės su „Kruoja“, mums tai yra nemaža problema.

- Beje, paskutinės A lygos rungtynės su Pakruojo „Kruoja“ savo aikštėje pralaimėtos net 1:3. Nuo čempionato lyderio „Žalgirio“ atsiliekate jau 9 taškais. O sirgaliai, žinoma, norėtų savo komandą matyti ne antroje ar trečioje vietoje.

- Aš juos puikiai suprantu. Visi įpratę, kad „Ekranas“ negali užimti žemesnės nei pirma vieta. Problema ta, kad ta pirma vieta tik viena ir visiems jos reikia. Galbūt reikėtų pažiūrėti plačiau. Reikia suprasti, vien todėl, kad tu užsivelki raudonus „Ekrano“ marškinėlius ir eini į aikštę, dar nereiškia, kad tu būsi pirmoje vietoje. Reikia pažiūrėti, kokius žaidėjus turime, kokią sudėtį ir kokios mūsų galimybės. Taigi lygindami šiemetinį ir praėjusių metų „Ekraną“ matome, kad trylika žaidėjų yra pasikeitę.

Palyginome praėjusių metų susitikimą su „Anderlecht“ ir paskutines rungtynes su „Kruoja“: pagrindinėje sudėtyje žaidė tik vienas žaidėjas Aurimas Vertelis. Visi kiti dešimt žaidėjų yra pakitę. Kas stebi mūsų žaidimą, mato, kad dabar komandos branduolį sudaro tie žaidėjai, kurie pernai žaidė dublerių čempionate. Edvinas Girdvainis, Rytis Pilotas, Dovydas Norvilas, Edgaras Baranauskas, Arnas Ribokas, Lukas Čerkauskas, Lukas Narbutas, Kornelijus Timofejevas, Rokas Stanulevičius - jie pernai net nepatekdavo į registruojamų žaidėjų 18-uką. O šiandien mes tikimės, kad jie būtų lyderiai. Taip nebūna. Reikia metų dvejų ar trejų. Neabejoju, kad jie bus pasiruošę ateityje, bet šiemet trūksta patirties. Jie progresuoja, aš tai matau. Kai kurie jau turi tvirtą vietą pagrindinėje sudėtyje.

Mus vėlgi kamavo traumos. Sezono pradžioje iškrito Aurimas Kučys, kuris yra lyderis ne tik aikštėje, bet ir už aikštės ribų. Labai didelė netektis. Dar du vyresni žaidėjai Giedrius Tomkevičius ir Donatas Petrauskas taip pat negali rungtyniauti. Ilgą laiką dėl sulaužyto žandikaulio nežaidė Vitalijus Kavaliauskas. Taigi visas krūvis tenka jauniems žaidėjams. Neturime daug legionierių, tenka verstis su savais. Tai ir lemia nestabilų rezultatą. Kartais jau atrodo, kad žaidimo kreivė kyla, viskas gerai, bet nutinka ir tai, ko mažiausiai tikiesi. Pagrindiniai priešininkai - „Atlantas“, „Žalgiris“ - sustiprėjo, o mes šiek tiek susilpnėjome. Bet, manau, tai yra laikina, anksčiau ar vėliau „Ekranas“ vis viena atsidurs ten, kur žiūrovai įpratę jį matyti.

- Sezonui įsibėgėjus į Brunėjų žaisti išvažiavo ir puolėjas Artūras Rimkevičius.

- Žaidėjus irgi galima suprasti. Artūrui jau 30 metų, jis gavo gerą pasiūlymą ir gali užsidirbti tiek, kiek Lietuvoje uždirbtų per kelerius metus. Todėl žaidėjams išvažiuoti netrukdoma. Bet netekti žaidėjo, kuris atėjo ir pradėjo mušti įvarčius - irgi minusas. Gerbėjams reikėtų tai suprasti ir būti kiek kantresniems, palaikyti komandą, kai jai nesiseka.

- Ar komandą papildę du serbai gali kompensuoti netektis?

- Su „Kruoja“ buvo registruotas vienas Markas Vučetičius, bet jis patyrė traumą. Čempionų lygoje jau, tikimės, žais ir Dejanas Djeničius. Tai kvalifikuoti, profesionalūs futbolininkai, kaip ir pas mus anksčiau žaidę Dušanas Matovičius ar Marko Andželkovičius. Tikimės, kad naujokai nenuvils. Aišku, į juos dėti daug vilčių nederėtų. Futbole taip nebūna, kad ateis vienas žaidėjas ir išspręs visas problemas. Nei trenerių, nei žaidėjų su burtininko lazdelėmis nebūna. Ta lazdelė - kasdienis darbas. Bet jų patirtis, manome, duos naudos, padės patekti į kitą etapą ir sėkmingai baigti sezoną. Turime penkis legionierius. Iš kai kurių tikėjomės daugiau, bet jiems tai pirmas sezonas, aklimatizacija. Tai irgi turi įtakos netolygiam komandos žaidimui.

- Jūs ilgai treneriu dirbote Anglijoje. Ko būtų galima pasimokyti iš anglų ir ką pritaikyti Lietuvos futbolui?

- Nemanau, kad Anglijos futbolo mokykla yra gera. Tai rodo anglų rezultatai. Bet stebina jų aistra futbolui. Ne tik trenerių, žaidėjų, bet apskritai visų. Anglija, nors pagal gyventojų skaičių nėra didžiausia šalis, turi apie 50 tūkst. registruotų futbolo klubų. Mes sakome, kad dieviname krepšinį, bet ta aistra kitokia. Anglų nacionalinę rinktinę į Europos ar pasaulio čempionatus išlydi visa šalis puoselėdama dideles viltis, o kai ji grįžta skaudžiai pralaimėjusi, žvaigždės išdeda į šuns dienas. Bet į kitas rungtynes su San Marinu ar Makedonija Vemblio stadione visi bilietai vėl būna parduoti. Tai ir yra aistra. O pas mus ji atsiranda tada, kai tu laimi. Tai du skirtingi dalykai.

Lietuvos futbolui reikėtų palinkėti tobulėti, turėti savo žaidimo stilių, mokyklą. Mes esame prisitaikėliai, kaip ir visa mūsų tautos istorija. Tas pats ir kalbant apie futbolą. Mes žiūrime, ką kitas darys. Ką vienas nusipirko, tą nusipirks ir kitas, kokį namą pasistatė kaimynas, tokį pastatysiu ir aš. Treniruojant vaikus matyti, kad jiems trūksta saviraiškos. Grįžęs į Lietuvą treniravau dublerius. Pusę metų negalėjau įtraukti jų į diskusiją, kad išsakytų savo nuomonę. Anglijoje vaikai niekada nebijos pasakyti savo nuomonės. Vienam Anglijos futbolo akademijos direktoriui, atvykusiam į vaikų futbolo turnyrą Lietuvoje, į akis labiausiai krito emocijų nebuvimas. Ten vaikas, apėjęs gynėją ir gražiai įmušęs įvartį, džiaugsis taip, kaip džiaugiasi tikros žvaigždės. O mūsų vaikas, įmušęs įvartį, eina nuleidęs galvą bijodamas parodyti emociją. Taip mes prarandame žaidėjus, kurie norėtų išreikšti save, galėtų imtis iniciatyvos. Anglijoje teko dirbti su progresyviais treneriais, kurie irgi mano, kad angliškas futbolas nėra toks, koks turėtų būti. Jie skatina žaidėjus parodyti kažką naujo, žaisti kaip brazilai, netikėtai, originaliai. O mūsų rungtynėse vaikas, jeigu pabandė gudriau sužaisti, kulnu perduoti kamuolį, bet jį prarado, sulauks trenerio priekaištų, kad daro nesąmones.

- Dažnai girdime priekaištų, esą mūsų futbolininkams trūksta meistriškumo.

- Mūsų futbolui trūksta visko. Trūksta technikos, trūksta mąstymo, aikštės matymo, trūksta ryšių su mokslu, bet labiausiai trūksta kūrybingumo. Per visą Lietuvos futbolo istoriją buvo du trys, o gal keturi nestandartiniai žaidėjai, turėję savo techniką, žaidimo supratimą, mąstymą. Dabar sukeiskite marškinėlius ir nesuprasite, kas žaidžia, visi vienodi. Pas mus kuriasi futbolo akademijos. Bet žinant, kaip jose dirbama, vargu ar galima tikėtis, kad ten išaugs talentai. Treneriai dirba, bet procesas nekontroliuojamas. Tokioje sistemoje gali 20 metų nieko nebūti, o paskui atsiras kokie penki geri žaidėjai ir vėl bus tyla. Krepšinyje bent šiokia tokia sistema yra. Nors Sabonio kasmet negalime išauginti, bet ten procesas kontroliuojamas. Jaunimas konkurencingas, pakliūva į pasaulio, Europos čempionatus. Futbole to nėra. Ir negali būti rezultato, kai vienas treneris vaikus treniruoja, kol jiems sukaks 18 metų. Koks būtų rezultatas, jeigu jūsų vaiką nuo pirmos klasės iki mokyklos baigimo mokytų tas pats mokytojas?

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“

A.Liubinskas: A lyga labai silpna, todėl „Ekranui“ bus sunku
http://penalty.lt/a-liubinskas-a-lyga-l ... bus-sunku/" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos čempionai Panevėžio „Ekrano“ futbolininkai šiandien pradeda 2013–2014 metų UEFA Čempionų lygos varžybas. Pirmasis panevėžiečių varžovas – Islandijos čempionas „Hafnarfjördur“ klubas.

„Žinių radijas“

Islandų klubinis futbolas lietuviams yra pažįstamas tik tuo, kad 1997 metais „Intertoto“ taurės turnyre FBK „Kaunas“ išvykoje 3:2 nugalėjo „Leiftur“ klubą (namie nežaidė) ir tuo, kad 1998 metais Vilniaus “Žalgiris” pirmajame UEFA taurės etape įveikė „Akranes“ futbolininkus.

Kur kas geriau lietuviams yra pažįstama Islandijos nacionalinė rinktinė, kuri ne kartą žaidusi su lietuviais ir juos nugalėjusi.

„Paprastai jie neblogai žaidžia „antrame aukšte“, gerai žaidžia atletišką futbolą bei daro tai, pasiaukodami. Lietuvos čempionatas, savo ruožtu, šiuo metu yra labai silpnas. Komandos per metus sužaidžia vos po dvejas, trejas rimtas rungtynes, todėl „Ekranui“ prieš islandus bus sunku. Pažiūrėkite, „Žalgiris“ vos įveikė mėgėjų komandą. Aišku, aš nemačiau „Ekrano“ priešininkų, tačiau neabejoju, kad jie žais taktiškai brandą futbolą, technišką ir labai pasiaukojantį“, – „Žinių radijui“ sakė buvęs Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas.

„Ekrano“ varžovų treneris Heimiras Gudjonssonas pažymėjo, kad jo ekipą Panevėžyje tenkintų lygiosios.

O paėmė ir nugalėjo mūsų galingiausią klubą...

Lygiosios sunervino V.Ivanauską: Esu labai piktas
http://penalty.lt/lygiosios-sunervino-v ... ai-piktas/" onclick="window.open(this.href);return false;

Rusijos žurnalistai sekmadienį įsitikino, kad lietuvis treneris Valdas Ivanauskas iš auklėtinių reikalauja tik maksimumo.

Sekmadienį Rusijos I lygos 9 turo rungtynėse V.Ivanausko treniruojama Chabarovsko “SKA-Energija” namie su Nalčiko “Spartak” sužaidė lygiosiomis 1:1. Svečiai pirmavo po Arseno Gošokovo įvarčio 6 min., o rezultatą 56 min. išlygino Aleksandras Radčenko.

“Esu labai, labai piktas, – po rungtynių sakė V.Ivanauskas. – Kalbant apie pirmą kėlinį, tai tokios savivalės ir netvarkos mūsų žaidime dar nėra buvę. Kai kurie žaidėjai nesuvokia, kad turi sunkiai dirbti. Dėl antro kėlinio esu patenkintas. Įmušėme tik kartą, bet progų sukūrėme daug”.

Po šio turo “SKA-Energija” su 13 taškų užima 7 vietą.

Geriau sekasi Vladikaukazo “Alanija” komandai, kurioje žaidžia Deividas Šemberas. “Alanija” namie 2:1 nugalėjo Volgogrado “Rotor” ir su 17 taškų pakilo į 3 poziciją. D.Šemberas žaidė visas rungtynes.

PIKT`S IVAN`S

Neregėtų potvynių zonoje atsidūręs V. Ivanauskas žavisi rusų gebėjimu išgyventi nelaimes
2013 m. rugsėjo 5 d. 08:50
http://www.sportin.lt" onclick="window.open(this.href);return false; ir http://www.delfi.lt/news/daily/world/ne ... d=62240641" onclick="window.open(this.href);return false;


Chabarovsko futbolo stadionas (fc-skaenergy.ru nuotr.)

Dėl Amūro upės potvynio Rusijoje smarkiai kenčia ir lietuvio Valdo Ivanausko treniruojamas Chabarovsko „SKA-Energija“ klubas. Lenino vardu pavadintas šios komandos stadionas yra visiškai užlietas, ir šiuo metu yra tinkamas nebent vandens sporto šakoms, o ne futbolui. Ir išties – burlenčių sporto entuziastai jau išbandė stadiono vėją ir bangas. Kaip pastebėjo oficialus „SKA-Energija“ tinklalapis, Chabarovsko stadionas ko gero tapo pirmu pasaulyje, kuriame buvo praktikuojamas burlenčių sportas. Pranešama, kad toks didelis potvynis Amūro srityje nebuvo užfiksuotas jau 120 metų. Dėl liūčių vandens lygis pakilo daugiau nei 8 metrais. Potvynis sugadino miesto šildymo sistemą, padarė milžinišką žalą regiono anglies ir aukso kasybos pramonei, žemės ūkiui, dėl potvynio evakuota apie 20 tūkst. gyventojų.

V. Ivanauskas: žaviuosi rusų žmonėmis

Valdas Ivanauskas portalą sports.ru patikino, kad jo šeima dėl potvynio nenukentėjo. Klube nepaisant stadiono būklės, darbas taip pat eina sena vaga. „Dabar pas mus puikus oras. Saulė šviečia, 22 laipsniai šilumos. Net neįsivaizduoju iš kur to vandens tiek. Miestas paminėjo rugsėjo 1-os šventę, žmonių nuotaika puiki, buvo koncertas. Tačiau gali nutikti visko. Amūro upės vandens lygis jau dabar viršija 8 metrus“, – pasakojo V. Ivanauskas. „Aš žaviuosi rusų žmonėmis. Nežinau, kaip viskas baigtųsi, jei tai būtų įvykę Austrijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje, kur man yra tekę gyventi. Jūsų tokia liaudis – kentėjo ir kentės. Daugelis prarado savo namus, bet mieste nėra panikos. Tai džiugina. Tiesa, baisiausia laukia lapkritį, kai prasidės šalčiai, mat vanduo neatslūgs dar kelis mėnesius“. „Man ir daugeliui žaidėjų klubas išnuomojo butus tame pačiame pastate miesto centre. Namas ant kalvos, mes gyvename 7 aukšte, todėl jaučiamės saugūs. Žmona kasdien leidžiasi žemyn ir matuoja vandens lygį. Labiausiai nukentėjusių rajonų savo akimis nemačiau, nes ten be kariškių ir spec. tarnybų nepateksi, mačiau tik vaizdus per televiziją“, – pasakojo treneris. „Stadionas labai smarkiai nukentėjo. Klubas prarado savo namus. Stadiono danga buvo šildoma, neaišku, kokios būklės dabar visos sistemos. Aplietos buvo netgi administracinės patalpos. Kai rugpjūčio pabaigoje išvykome į Jaroslavlį žaisti su „Saturn“ klubu, vanduo buvo šalia stadiono, o po keturių dienų jau visas skendėjo. Buvau šoke tai pamatęs“.

V. Ivanauskas teigė, kad komandai leista žaisti kitame stadione. Treneris tikino, kad žaidėjai didelių nepatogumų treniruotėse nejaučia, darbas vyksta kaip vykęs. Vienintelis nepatogumas, kad iki „Jaunystės“ stadiono reikia vykti valandą, kai anksčiau tai užtrukdavo 10 minučių. V. Ivanauskas tikino, kad nė vienam žaidėjui nė mintis nešovė į galvą dėl stichijos palikti komandą. „Bet suprasime, jei kas norės su šeimomis palikti miestą. Klubas netgi apmokės išlaidas. Mūsų komandoje – penki vietiniai žaidėjai, bet nė vieno iš jų šeimos nenukentėjo“. „Artimieji nuolat skambina ir teiraujasi, kaip mes. Iš Miuncheno skambina dukra. Visiems atrodo, kad mes čia be elektros ir dujų likome, bet mums tai negresia. Žinoma, labai gaila kitų žmonių. Kelių kaimų aplink miestą išvis nebeliko. Net nesitiki, kad tai nutiko“.