Futbole – Ivanas Rūstusis, gyvenime – atviras ir šiltas Valdas Ivanauskas
http://www.fcsiauliai.lt/lt/futbolo_naujienos/rec_12184" onclick="window.open(this.href);return false;

Aušra LAURINKIENĖ
Jį žino tūkstančiai Lietuvos, Vokietijos ir Austrijos futbolo sirgalių. Prie jo driekėsi eilės gerbėjų, rankose laikiusių dievaičio nuotrauką ir laukusių išsvajotojo autografo. Ryžtingais žingsniais iš vargingo Kauno miesto rajono į futbolo olimpą užkopęs Valdas Ivanauskas neslepia: „Dėmesys – malonus, tačiau aš jau jį turėjau. Man jo nereikia. Gyvenime svarbūs kiti dalykai...”.


Išskirtiniame interviu 44-erių „Šiaulių” futbolo komandos vyriausiasis treneris, dar šių metų pradžioje išsiskyręs drauge Ugne, „Šiaulių naujienoms” atskleidė, kad gyvenimas nestovi vietoje, Šalia vieno iš geriausių Lietuvos futbolininkų, buvusio Vokietijos pirmosios bundeslygos „Hamburger” bei Austrijos „Austria” komandų žaidėjo ir ilgamečio šalies nacionalinės rinktinės trenerio, yra nuostabi moteris, nepabūgusi Ivano Rūsčiojo etiketės.

- Daug kas Jus pristato kaip legendinį Lietuvos futbolo žmogų, vieną iš geriausių šalies futbolininkų. Ką Jums reiškia šie epitetai?

- Lietuvoje futbolininkų ar krepšininkų pripažinimas – tik epitetai. Mano pripažinimas Austrijoje ar Vokietijoje – dešimt kartų didesnis. Tuo įsitikinau dar kartą, kai šį rudenį buvau nuvykęs į savo buvusį klubą – „Hamburger SV”, kur dalyvavau ten vykusiame labdaros renginyje, žaidžiau draugiškose rungtynėse tarp Vokietijos ir Hamburgo futbolo žvaigždžių. Ten žmonės gyvena futbolu.

Krepšininkais ar senosios kartos futbolininkais tokia maža valstybė kaip Lietuva turi didžiuotis, tačiau to nėra. Nedaug Lietuvoje yra legendų, kad būtų galima taip lengvai jas užmiršti... Malonu, kad mane prisimena šiuos epitetus vis vartojanti žiniasklaida. Dėmesys – malonus, tačiau aš jau jį turėjau. Man jo nebereikia...


Rugsėjo 5-ąją lietuvis dalyvavo Hamburgo klubo ir Vokietijos rinktinės, sustiprintos garsiais žaidėjais iš viso pasaulio, „Žvaigždžių rungtynėse”.
Asmeninio Valdo IVANAUSKO albumo nuotr.





- Ar vaikystėje, vos tik pradėjęs žengti pirmuosius žingsnius futbolo pasaulyje, svajojote, kad tapsite žinomu šios sporto šakos atstovu?

- To siekti pradėjau nuo kokių keturiolikos metų, nes pajutau, kad turiu gyslelę ir duomenis, kurie gali padėti kažko pasiekti. Buvo visko – ir džiaugsmo, ir skaudžių nesėkmių, bet kryptingai siekiau tikslo ir man pavyko.
- Valdas Ivanauskas vaikystėje buvo...

- ... užsispyręs, darbštus ir judrus vaikas. Sakote išdykėlis? (juokiasi) Nepasakyčiau, nes tėvai ir pirmasis treneris griežtai prižiūrėjo, spaudė, kad derinčiau mokslą ir futbolą. Taip, buvau labai judrus, tačiau nepadykęs. Mokykloje gerai mokiausi, stengiausi.

- Viename interviu sakėte, kad būtumėte puikus krepšininkas. Ar aktyviai sekate šio sporto naujienas? Kurį klubą palaikote? O gal ir pats pamėtote kamuolį į krepšinį?

- Taip, krepšinį kartais žaidžiu ir dabar. Mėgstu šį žaidimą. Tuo metu buvo dvi religijos. Legendinė „Žalgirio” komanda mus palaikydavo vasarą, mes ją – žiemą. Visi esame vieno kraujo. Tai, kad būčiau buvęs puikus krepšininkas, galiu pakartoti ir dabar. Dar kyla klausimas ar krepšinyje nebūčiau pasiekęs daugiau, nei pasiekiau futbole. Tačiau nesigailiu dėl savo pasirinkimo, kai žaidžiau užsienyje, pajutau, kad futbolas pasaulyje yra sporto šaka numeris vienas.

Ar palaikau kokį šalies krepšinio klubą? Ne. Žiūriu rungtynes tarp „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto”, tačiau sergu už Lietuvos krepšinio rinktinę. Šiuolaikinis žaidimas paskutiniame čempionate – nerealus. Net trūkstu žodžių pasakyti savo susižavėjimui.

- Sulaukiate didelio futbolo mylėtojų dėmesio? Pamenate pirmąjį autografą gerbėjui?

- Jeigu neklystu, tai buvo 1984 metais Maskvoje per Europos krepšinio čempionatą. Tąkart sužaidžiau efektingai, su jaunių rinktine tapau Europos vicečempionu ir tuomet prasidėjo didysis pakilimas mano karjeroje. Nepamenu, ką tada jutau ir kam pasirašiau. Tuo metu pripažinimo nevertinau. Tą supratau tik vėliau.

Autografų išdalinau be galo daug. Užsienyje buvo privalomos vadinamos „autogramų valandos”. Per mėnesį duodavo po penkis ar dešimt tūkstančių nuotraukų, ant kurių reikėjo pasirašyti. Prieidavo gerbėjai, gerbėjos. Autografai užsienyje, kitaip nei mūsų šalyje, – labai vertinami. Tą patyriau ir dabar Hamburge (Vokietija). Nors praėjo dvidešimt metų nuo to laiko, kai ten buvau, žmonės stojo į eilę ir laukė, kol pasirašysiu. Ten mane prisimena ir garbaus amžiaus futbolo gerbėjai, ir jaunimas. Čia, „Šiauliuose”, taip pat priėjo keli gerbėjai, paprašė, kad pasirašyčiau knygoje. Pamenu, po rungtynių su „Žalgiriu”, kai jau ėjau iš aikštės, iš tribūnų garbaus amžiaus vyriškis paprašė autografo. Tuomet užplūdo labai malonus jausmas.

- Futbole dėl agresyvaus, karšto žaidimo įgijote Ivano Rūsčiojo pravardę. Ar tokia pravardė jums tinka ir tuomet, kai esate namie? Ar už aikštės ribų esate visiškai kitoks žmogus? O gal ši etiketė Jums nebetinka?

- Aikštėje taip, ši pravardė man tinka, tačiau gyvenime esu kitoks. Jeigu kažkas netenkina, būna visko, tačiau tokio žiauraus veido, koks būna futbolo aikštėje, nemato daugiau niekas (juokiasi).

- Garsėjote ne tik puikiu žaidimu, bet ir pašėlusiu gyvenimo būdu.

- Tais tarybiniais laikas ištverti devynių mėnesių įtampą buvo sunku. Galima sakyti – praktiškai neįmanoma. Be to, ilgai buvau vienas (šypsosi). Buvo visko – ir didelių, ir įdomių įvykių. Prisiminimais negyvenu, bet kad nebuvau šventas – faktas. Tuometiniai treneriai toleravo mano išsišokimus ir nuodėmes, nes žinojo, kad uždraudus taip elgtis, bus dar blogiau. Žinoma, jeigu būčiau nerodęs rezultatų, būtų kilę problemų. Tačiau strategus mano žaidimas džiugino, o aš nekenkiau nei komandai, nei jos įvaizdžiui. Tiesiog toks jau esu - linksmas, draugiškas, mėgdavau draugų kompanijas...

- Dabar esate kitoks?

- Taip. Trenerio duona priverčia pasitempti. Kai esi pavyzdys komandos žaidėjams, kitaip būti ir negali. Žinoma, po gerų ar blogų rungtynių būna sunku suvaldyti emocijas.

- Praskleiskite asmeninio gyvenimo šydą. Ne paslaptis, kad Jūsų su žmona keliai išsiskyrė, o gyvenime atsirado mergina, vardu Ugnė. Ar esate vis dar kartu?

- (Šypteli). Ne, su Ugne kartu praleidome penkerius normalaus gyvenimo metus, tačiau viskas baigėsi prieš kokius metus. Kiekvienas nuėjome savais keliais ir vienas kitam neturime jokių pretenzijų. Tai buvo gražūs metai ir tiek.


- Valdo Ivanausko gyvenime yra nauja moteris?

- Taip. Jos vardas yra Laima. Ji – labai nuostabi moteris iš Kauno. Mano gyvenimo draugė nuo futbolo yra labai toli, tačiau nuolat stebi rungtynes Šiauliuose, lydi išvykose, palaiko mano vadovaujamą komandą. Pamačiusi, kad rezultatas manęs netenkina, kuo skubiau padeda tai pamiršti.

- Bendraujate su buvusia žmona?

- Taip, tačiau tai – dalykinis dviejų suaugusių žmonių, kažkada buvusių kartu, bendravimas iš būtinybės. Buvusi žmona gyvena Šiaurės Vokietijoje, dukra – Miunchene.

- Jūsų dukra prieš kelerius metus dalyvavo populiariame Vokietijos muzikiniame realybės šou „Popstars”. Kaip jai sekėsi ir ar vis dar siekia popžvaigždės karjeros? O gal svajonė jau tapo realybe?

- „Popstars” tikslas buvo suburti merginų grupę, kuri sugebėtų įsitvirtinti rinkoje. Visas etapas truko net aštuonis mėnesius įvairiausiuose Vokietijos miestuose. Jai teko išeiti iš mokyklos, nes svajonė tapti dainininke užgožė mokslus. Iš trijų tūkstančių merginų, dalyvavusių atrankoje, mano dukra Patricija pateko tarp dvylikos geriausiųjų, kurios jau įsikėlė į vadinamuosius popgrupės namus Miuncheno vilų kvartale. Šiame name dalyvės pačios tvarkėsi, gamino valgį, repetavo, mokėsi judėti scenoje. Vėliau Patricija tapo ir finalo, vykusio Amsterdame (Olandija) dalyve.

Manau, kad ji buvo verta nugalėtojos vardo, tačiau liko antra ir į grupę nepateko. Kai pasibaigus projektui kalbėjau su prodiuseriais, jie pritarė mano nuomonei ir kartojo, kad tai Patricija Ivanauskas (tokia merginos pavardė, - aut. past.) turėjo nugalėti. Tačiau pati suprantate, kaip ten viskas vyksta.
Šiek tiek jaučiuosi kaltas, kad per tuos aštuonis mėnesius neatvykau stebėti kitų atrankos etapų ir pasirodžiau tik finale. Vokietijoje mane visi žino, galbūt, jei būčiau pasirodęs anksčiau, mano pripažinimas ir įtaka būtų padėję dukrai tapti nugalėtoja... Deja, laimėjo tie, kurie turėjo didesnę įtaką visais atžvilgiais.

- Dukra nenusivylė poppasauliu?

- Tuo metu jai buvo labai skaudu. Jei ji būtų buvusi silpnesnė už nugalėtoją, būtų lengviau susitaikiusi su pralaimėjimu. Tačiau ir ji pati žinojo tą patį, ką ir visa Vokietija. Į grupę turėjo patekti būtent ji... Jos dainininkės karjera tuo ir pasibaigė. Patricija baigė mokyklą ir su labai aukštais balais įstojo į vienintelę muzikos akademiją Vokietijoje bei dabar gyvena Miunchene. Aš ja labai didžiuojuosi. Po kelių metų ji nuspręs, kuo nori tapti – dainininke ar prodiusere. Bet kad tai bus susiję su muzika – nėra jokių abejonių.

- Su Patricija palaikote glaudžius ryšius?

- Po mėnesio jai sueis devyniolika metų. Aplinkybės neleidžia daug laiko praleisti greta. Nors, savaime suprantama, to labai norėtųsi. Tas atstumas mus atitolino. Labai skaudu... (pauzė). Bet yra kaip yra... Ji – jau didelė mergaitė. Nebe ta mažytė Patricija, kokia buvo anksčiau. Nebėra ir tokio glaudaus bendravimo. Ją supa kitas žmonių ratas, mama gyvena toje pačioje šalyje, tad dukra artimesnė su mano buvusia žmona. Kaip bebūtų, manau, kad tai – tik laiko klausimas...



Valdas Ivanauskas neslepia, kad jam skaudu, jog atšalo bendravimas su Miunchene (Vokietija) gyvenančia dukra Patricija.

Ivanauskas futbolo kekse, laksto is vieno klubo i kita toi koks uzsenio klubiukas pasiulys kontrakta ir begs is siauliu kaip ir is bangos

gaila man tokiu stotiniu,apgailetini personazai,net bijantys ne anonimiskai parasyt posta:) Ivanas the best taskas:)

gaila man tokiu stotiniu,apgailetini personazai,net bijantys ne anonimiskai parasyt posta:) Ivanas the best taskas:)

Na, tpc - ne mažiau anonimiškas. Negi daug yra pažįstančių tokią svarbią personą tik iš trijų raidžių

gaila man tokiu stotiniu,apgailetini personazai,net bijantys ne anonimiskai parasyt posta:) Ivanas the best taskas:)

Na, tpc - ne mažiau anonimiškas. Negi daug yra pažįstančių tokią svarbią personą tik iš trijų raidžių

Šiaip tikrai nemažai, šiame forume įtariu koks pusė lankytojų jį pažįsta asmeniškai ar bent jau žino, kas toks yra topikas

na jusu pagalba as jau cia zvaigzde patapsiu,inicialai tpc yra ne kas kita kaip topic:) na jus zinot kas as,bet va kas yra "siaip","komodo",tai as jus priskirciau stotiniu kastai visgi,nes esat uzsimaskave personazai

na jusu pagalba as jau cia zvaigzde patapsiu,inicialai tpc yra ne kas kita kaip topic:) na jus zinot kas as,bet va kas yra "siaip","komodo",tai as jus priskirciau stotiniu kastai visgi,nes esat uzsimaskave personazai

Visiškai teisingai, bet tokios internetinių forumų žaidimo taisyklės, visi pasirašinėja pseudonimais, o tai, kad tų pseudonimų savininkus kas nors pažįsta arba ne, tai čia atskira tema. Aš pvz. nesu ultra, taigi tau mano vardas pavardė nieko nesakys.

komodo,as taip pat neesu ultra jei ka,nors man ta etikete klyjuoja kiti:)

Ivanauskas lieka Rusijoj.

http://penalty.lt/v-ivanauskas-toliau-t ... o-komanda/" onclick="window.open(this.href);return false;

V. Ivanauskas: paskutinė žvaigždė Lietuvos rinktinėje buvau aš
http://penalty.lt/v-ivanauskas-sveicara ... iena-koja/" onclick="window.open(this.href);return false;

šveicarai laimėtų net žaisdami viena koja?

Prieš šeštadienio rungtynes tarp Šveicarijos ir Lietuvos laikraštis „Blick“ pakalbino vieną geriausių praeities lietuvių futbolininkų Valdą Ivanauską, šiuo metu treniruojantį Chabarovsko „SKA-Energija“ (Rusija) komandą. Jis tikino, kad Šveicarijos rinktinei neturėtų kilti sunkumų, o lygiosios mūsiškiams prilygtų nacionalinei šventei.

– Atrankos ciklą Lietuva pradėjo iškovodama 2 pergales per 3 turus. Galbūt esate šių rungtynių favoritai?
– Jokiu būdu. Lietuviams nėra šansų. Šveicarija turi tokių neįtikėtinų žaidėjų kaip Xherdanas Shaqiri ar Ricardo Rodriguezas. Beveik visa rinktinė žaidžia Vokietijos Bundesligoje. Jūs laimėtumėte šias rungtynes net žaisdami viena koja. O mums taškas Sankt Galene prilygtų nacionalinei šventei.
– Kas dabartinė jūsų rinktinės žvaigždė?
– Nėra tokių. Paskutine žvaigžde buvau aš. Neturime užsienyje žaidžiančių garsių futbolininkų. Nacionalinio čempionato pajėgumas lygus nuliui, ne ką stipresnė ir rinktinė.
– Nejaugi Lietuvos futbolas tikrai toks silpnas?
– Pažiūrėkite: Šveicarijos U-17 rinktinė prieš penketą metų tapo pasaulio čempione ir išugdė daug puikių futbolininkų. Lietuvoje nėra daug žadančių talentų ir nebus artimiausius 5-6 metus. Tai didžiulė problema, nes neturime nei jaunimo skatinimo programos, nei koncepcijos ar treniravimo metodikos. Federacijos bosai sėdi sau patenkinti, nors rinktinės ir klubų lygis žemas. Mūsų šalyje futbolas išgyvena sunkmetį. Taip pat esame vienintelė šalis, neturinti normalaus stadiono. Labai liūdna.
– Ir futbolas Lietuvoje nėra sporto šaka numeris vienas.
– Numeris vienas yra krepšinis. Turime 2,8 mln. gyevntojų, o 2,7 mln. iš jų žaidžia krepšinį. Krepšininkai visuomet patenka į Europos bei pasaulio čempionatus, ir visa tauta tuo didžiuojasi. Tuo metu futbolą populiarumu jau aplenkė plaukimas. Tai įvyko, kai Rūta Meilutytė Londono olimpiadoje iškovojo auksą būdama vos 15 metų. Bet ji gyvena ir mokosi Anglijoje. Kaip ir dauguma mūsų jaunimo.
– Kaip tai?
– Jaunimas bėga iš Lietuvos, nes čia nemato perspektyvos dėl aukšto nedarbo lygio. Jie vyksta į Angliją, Norvegiją, Vokietiją, Ispaniją. Dėl emigracijos pastaraisiais metais Lietuvoje sumažėjo 500 tūkst. gyventojų. Mus palieka ir kvalifikuoti savo sričių specialistai. Dėl to liūdna. Esame darbšti ir išdidi tauta, kuri po SSRS iširimo išgyvena sunkų laikotarpį.

- Šitas senolis iš kuklumo nemirs..

_ tuoj litvinai atims IVANUI pilietybę ir galės jis tame Chabarovske prie Amūro žiemoti ir su visam likti..

Futbolo treneris Valdas Ivanauskas Kaune susituokė su Laima Vaičiuliene
Publikuota: 2013 liepos 11d. 14:53

Ilgametis Lietuvos futbolininkas ir treneris Valdas Augustinas Ivanauskas (46) ketvirtadienį popiet Kauno Rotušėje meilę ir ištikimybę prisiekė savo išrinktajai Laimai Vaičiulienei (46), praneša portalas Žmonės.lt. Moteris pasirinko vyro pavardę ir nuo šiol vadinsis Ivanauskiene.

Pora į Rotušę atvyko lydima gausaus būrio sveikintojų. Valdas Ivanauskas vilkėjo klasikinį kostiumą, o jo mylimoji – baltą itališką suknelę, įsigytą vienoje parduotuvėje. Ponios Laimos plaukus puošė ne nuometas ar gyvos gėlės, o elegantiška skrybėlė.
Jaunieji, kaip įprasta, pasikeitė žiedais. Po ceremonijos laimingi jaunavedžiai pasirodė Rotušės balkone ir susirinkusiųjų akivaizdoje meiliai pasibučiavo. Žmonės.lt žiniomis, šventiniai pietūs vyko greta Rotušės esančiame „Medžiotojų užeigos“ restorane.
Ivanauskai šiai ceremonijai ruošėsi spontaniškai. „Metus laiko vestuvių tikrai neplanavome“, – sakė L.Ivanauskienė.
Šio mėnesio paskutiniąją dieną 47-ąjį gimtadienį švęsiantis V. Ivanauskas sakė, kad tuoktuvėms pasirinkta data tarp dviejų futbolo sezonų. „Supratome, kad šįmet turėsiu tik šį, trumpą atostogų tarpą. Kito, ilgesnio teks palaukti metus“, – kalbėjo futbolo treneris.

2013-2014 metų sezono Rusijos pirmojo diviziono futbolo pirmenybėms besiruošiančio Chabarovsko „SKA-Energija“ klubo treneris Valdas Ivanauskas į Rusiją išvyksta jau penktadienio naktį. „Šįmet dar grįšiu į Lietuvą. Tik nežinau kada“, – portalui Žmonės.lt sakė V.Ivanauskas.
Jo mylimoji taip pat vyks į Rusiją, kur pora įsikurs klubo parūpintuose namuose. Kol kas Vilniuje gyvenantys, bet iš Kauno kilę sutuoktiniai, Rotušėje susituokti nuspendė dėl šio pastato grožio ir iškilmingumo.
„Dabar viskas įvyko greitai, bet kitąmet tikrai kelsime puotą“, – portalui Žmonės.lt tvirtino L.Ivanauskienė. Šios puotos laukia ir plati susituokusiųjų giminė, ir patys jaunieji.
Beje, netrukus L.Ivanauskienė dalyvaus dar vienoje asmeninėje šventėje – šį mėnesį tuoksis jos vyriausiasis sūnus Rokas (26).
L.Ivanauskienė yra užauginusi dukrą Kamilę, o V.Ivanauskas – dukrą Patriciją. „Dabar lauksime anūkų!“, – sutartinai sako prieš ketverius metus draugų būryje susipažinusi pora.

Solidi futbolininko karjera

V.Ivanauskas žaisti futbolą pradėjo Kauno vaikų klube „Vilija“. Pirmasis jo profesionalus klubas – Vilniaus „Žalgiris“. Vėliau jis atvyko į Maskvą ir ten žaidė „Lokomotyvo“ bei „CSKA“ komandose. 1988 m. debiutavo SSRS vienuolikėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jai atstovavo 23 rungtynėse. Aktyvią žaidėjo karjerą baigė „BV Cloppenburg“ komandoje.
Ivanauskas 2002 m. gavo trenerio kvalifikaciją (Vokietijos Kelno aukštoji sporto mokykla) ir nuo 2003 m. dirbo Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerio asistentu atrankos varžybose į 2004 m. Europos futbolo čempionatą Portugalijoje. 2010 m. pasirašė sutartį su „Šiaulių“ futbolo klubu ir treniravo jį iki sezono pabaigos. Šiuo metu V.Ivanauskas treniruoja Rusijos Chabarovsko „SKA-Energija“ klubą.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/zmones/naujiena/lie ... z3J8dSVuwJ" onclick="window.open(this.href);return false;

- pernai jis apsiženijo.. kažkaip visiems tasai faktas pro akis prasprūdo.. kažkaip ne kalendorinė , atrodytų..
net keista

Įsižeidęs A.Novikovas: „Valdas Ivanauskas – durnelis, tegul mažiau geria“
2014-11-17, 17:45 http://futboloekspertas.lt/isizeides-a- ... iau-geria/" onclick="window.open(this.href);return false;
Arvydas Novikovas / lff.lt

Jo vardas – Arvydas, numeris – 11-tas ir jis – rinktinės lyderis. Jei prieš jį dvigubinama gynyba, tuomet jis atlieka tokius perdavimus, kurie varžovams atima norą taip gintis ir toliau. Tačiau jis žaidžia futbolą, o ne krepšinį ir tikina, kad tokį numerį pasirinko atsitiktinai, o ne dėl savo bendravardžio Sabonio, kuris gimtadienį švenčia tik diena vėliau nei jis pats.

„Tiesiog, kai atėjau į rinktinę, Deividas Česnauskis žaidė 18-tu numerius, jis buvo užimtas, todėl pasiėmiau 11-tą“, – paaiškino po mėnesio, gruodžio 18 dieną, 24-erių metų sukaktį minėsiantis A. Novikovas.

Techniškasis saugas net ir po skaudžiai 0:4 Sankt Galene pralaimėtų rungtynių Šveicarijai sutiko portalui DELFI papasakoti apie savo karjerą Vokietijoje, būsimus lietuvių iššūkius ir žodžius, kurie užgavo ne tik jį, bet ir visą Lietuvos rinktinę.

– Panašu, kad šveicarai gindamiesi jums skyrė išskirtinį dėmesį ir kartais net dviese pasitikdavo jus su kamuoliu. Ar jautėte tai?

Gal kažkiek ir jaučiau didesnį varžovų dėmesį. Šveicarija kaip komanda yra gera ir ginasi gerai. Kai gaudavau krašte kamuolį, mane jie pasitikdavo dviese. Sunku žaisti, kai gauni kamuolį vieną kartą per 10 minučių ir tada tu turi kažką padaryti. Mes net dešimt perdavimų iš eilės nesugebėdavome atlikti.

Treneris padarė viską, ką galėjo, o mes – ne visai. Mums reikia žaisti futbolą, o ne spardytis. Bet mes mokomės iš klaidų ir aš manau, kad mes dar nustebinsime savo fanus ir Lietuvą.

– Kai kurie specialistai teigia, kad jums kartais dar trūksta šaltakraujiškumo priimant sprendimus aikštėje. Štai ir mače su šveicarais padarėte vieną klaidelę, dėl kurios Igoris Pankratjevas nebuvo labai patenkintas.

Ne, man šaltakraujiškumo užtenka. Tiesiog taip išėjo. Klaidų būna visur. Bent jau bandau žaisti.

– Esate minėjęs, kad kol kas geriausias futbolininkas, prieš kurį jums yra tekę žaisti, – Garethas Bale‘as (2011 m. UEFA Europos lygos atkrintamosios varžybos: Edinburgo „Hearts“ prieš Londono „Tottenham“ 0:5, – DELFI). Gal po rungtynių su šveicarais į jūsų sąrašo viršūnę pakilo Xherdanas Shaqiri? Juk jis pasižymėjo dviem įvarčiais ir dar atliko rezultatyvų perdavimą?

Ne, nepakilo. Taip, jis pasiekė dublį… Buvo nurodymas prižiūrėti jo kairę koją, nes jis gali ja ir perdavimus atlikti, ir pramušti. Bet kaip gali mažiausias varžovų žaidėjas (169 cm ūgio – DELFI) baudos aikštelėje įmušti mums įvartį galva? Čia nieko nepadarysi.

– Kitos atrankos turnyro rungtynės – su Anglija. Ir jos vyks legendiniame Londono „Wembley“ stadione. Ar laukiate šios dvikovos? Tuo labiau, kad ne vieną sezoną praleidote Škotijoje.

Aišku, laukiu. „Wembley“ yra malonumas žaisti, o dar ir prieš anglus. Kai 2010 metais Anglijoje žaidėme su U-21 rinktine, pralaimėjome 0:3, o dabar tie patys žaidėjai yra jų nacionalinėje sudėtyje (Chrisas Smallingas, Philas Jonesas, Jordanas Hendersonas, Tomas Cleverley, Jackas Wilshere‘as, Danielis Sturridge‘as, Danny Welbeckas ir kiti – DELFI). Žiūrėsime, kaip dabar bus. Gal pavyks atsirevanšuoti jiems kaip nors.

– Kaip vertinate dabartinę mūsų padėtį grupėje? Ar šansų pakilti turime?

Šansų visada yra. Reikia tikėti, o ne apkalbinėti.

– Turbūt girdėjote, kaip apie Lietuvos rinktinę atsiliepė Valdas Ivanauskas?

Neįdomus man jis. Kaip taip žmogus gali kalbėti? Durnelis jis, reiškia, yra.

– Jis pareiškė, kad nacionalinėje komandoje nėra nė vieno gero žaidėjo Ar sutinkate?

Tai gerai, jeigu jis žvaigždė… tegul mažiau geria.

– Ar tokie žodžiai supykdo ir papildomai motyvuoja?

Žinoma, kad supykdo. Jis – juk buvęs Lietuvos U-21 rinktinės treneris (kai joje žaidė ir A.Novikovas – DELFI). Kaip jis taip gali apie savo buvusius žaidėjus sakyti? Tas pats, kas aš dabar apie jį pradėčiau nesąmones kalbėti.

– Jūsų atstovaujamam Aujės „Erzgebirge“ klubui Vokietijos antros lygos čempionate taip pat kol kas sekasi sunkiai (16 vieta tarp 18 ekipų – DELFI). Koks jūsų vaidmuo komandoje ir jos tikslai?

Vaidmuo kaip ir visur – žaisti, mušti įvarčius ir atlikti perdavimus, o komandos tikslas – likti lygoje ir surinkti kuo daugiau taškų. Žinoma, bus sunku, nes antroje lygoje visi klubai – stiprūs.

– Karjeros Škotijoje metu žiniasklaida jums dėl šukuosenos buvo prilipdžiusi Justino Bieberio pravardę. Vokietijoje gal irgi kaip nors panašiai vadina?

– Ne, nes nusikirpau.

Konkrečiai pasakysiu: Valdas Hamburgeryje žaidė 91 mačą ir imušė 13 bankų. Tai kam išsibalivyt reik?

Novikovas dar mažas, vis dar perspektyvus.. gal kada ir jis prasimuš į tą BudesLygą.. gal net kokį įvartį pelnys..

V. Ivanauskas – apie uodus, rublius ir Lietuvos futbolo žaizdas
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/v ... aizdas.htm" onclick="window.open(this.href);return false;

Kęstutis Rimkus („Lietuvos rytas“) 2015-01-17

Ne varžovai, bet atšiaurios gamtinės sąlygos bei dažna aklimatizacija po ilgų skrydžių kelia bėdų Valdui Ivanauskui, treniruojančiam prie Kinijos sienos esančio Rusijos miesto Chabarovsko klubą „SKA-Energija“, - rašo „Lietuvos rytas“.
Vidutinė oro temperatūra Chabarovske sausį yra 19,8 laipsnio žemiau nulio. Kartais šaltis ten nukrinta iki 40 laipsnių.
Todėl žiemos pertrauka antrosios pagal pajėgumą Rusijos futbolo lygos pirmenybėse buvo pačiu laiku V.Ivanauskui, antrą sezoną dirbančiam treneriu per 9 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusiame mieste.
„Pavyko peržiemoti Europoje, kai Chabarovske buvo iškritęs didžiausias sniego kiekis per pastaruosius 80 metų, – sakė V.Ivanauskas. – Iš komandos atstovų pasakojimų ir nuotraukų mačiau, kad ten sniego pusnys siekė namų pirmo aukšto lubas.“
600 tūkst. gyventojų turintis Rusijos miestas prie Kinijos sienos yra šeštoji 48 metų trenerio karjeros stotelė po etapų Lietuvoje, Škotijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje.
Kol 12-ąją vietą tarp 18 komandų užimanti „SKA-Energija“ ilsėjosi, V.Ivanauskas lankė artimiausius žmones Kaune, o prieš tai penkioms dienoms keliavo į Hamburgą. Ten buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas rungtyniavo 1993–1997 metais, kai dėl beribio pasitikėjimo savimi ir agresyvaus žaidimo jam buvo prilipdyta Ivano Rūsčiojo pravardė.
Nuo tada lietuvio žaidimą pamėgęs banko tarnautojas Michaelis Rieke per kiekvieną bundeslygos mačą Hamburgo stadiono tribūnose pakabina didelę trispalvę su užrašu „Ivanauskas“.
Šią savaitę V.Ivanausko atostogos baigėsi ir jis iškeliavo atgal į Rusiją. Tik ne į Chabarovską, bet į šalies pietuose esantį Krymską, kuris tapo laikinaisiais komandos namais dėl kitos gamtos stichijos.
„Pernai Chabarovske buvo šimtmečio potvynis, visiškai suniokojęs mūsų klubo stadioną. Ten dabar klojama dirbtinė danga su apšildymo sistemomis, bet dėl šalčio darbai užsitęsė, – pasakojo futbolo treneris. – Todėl namų rungtynes planuojame žaisti Krasnodaro krašte, Krymsko miestelyje, kur jau rengėme treniruočių stovyklą pernai. Į Chabarovską grįšime tik gegužės pabaigoje.“
Prieš išvykdamas į Krymską V.Ivanauskas pasakojo „Lietuvos rytui“ apie darbo Rusijoje subtilumus, politiką, Lietuvos futbolo žaizdas ir vaistus.

– Valdai, regis, jums neliūdna buvo gyventi Rusijos rytuose, kur pasitaiko didelių potvynių ir sniego lavinų?

– Neliūdna, bet daugybė nepatogumų kildavo dėl ilgų kelionių į varžybas. Ne dėl skrydžio baimės, o dėl milžiniškų laiko skirtumų.
Lietuvą ir Chabarovską skiria aštuonių valandų laiko juosta. Komanda vien iki Maskvos skrenda 8 valandas.
Kaip treneris galiu pakęsti tokias apkrovas, bet žaidėjams po ilgų kelionių reikia bėgti ir žaisti. Tai atsiliepia rezultatams. Bet komanda yra patenkinta mano darbu ir atsižvelgia į objektyvias priežastis.

– Kokie didžiausi privalumai ir trūkumai dirbant taip toli Rytuose?

– Pliusas, kad esame arti Japonijos, Kinijos, tik valanda skrydžio iki Korėjos, o tai kultūriniu ir ekonominiu atžvilgiu daro įtaką ir Chabarovsko gyvenimui
Parduotuvėse netrūksta šių šalių maisto produktų ir kitų prekių.
Klimatas, žinoma, specifinis. Žiemą išvengiu šalčių, bet vasarą tenka kęsti karštį. Esant 30 laipsnių karščiui tvyro labai didelė drėgmė. Du mėnesius 24 valandas per parą tokia pati temperatūra.
Dėl drėgmės labai sunku – pila baisus prakaitas, o atvėsti negali net naktį.
Vasarą kokį mėnesį būna uodų metas. Tik pradėjęs dirbti to nežinojau, tad labai nustebau, kai vieną kartą į treniruotę komandos gydytojai atsinešė 10 buteliukų purškalų. Tuo metu tvyrojo 30 laipsnių karštis, o asistentas atėjo mūvėdamas ilgas kelnes.
Pamatęs mano nustebimą jis sako: palauk, palauk. Iš tiesų, netrukus įsitikinau, kad stovėti ramiai tampa neįmanoma. Užpurškus ant drabužių apsaugo kokias 10 minučių, o tada vėl reikia purkštis.

– Prieš pusantrų metų dar kartą vedėte. Chabarovske gyvenate ne vienas?

– Taip, su žmona. Vienam būtų tikrai sunku. Ypač dėl skrydžių.
Nuskridus į europinę Rusijos dalį dar nieko, tačiau sugrįžus atgal 2–3 dienas trunkanti aklimatizacija ypač sunki – diena maišosi su naktimi.

– Chabarovsko klubas dabar dalijasi 12–13 vietomis Rusijos antrojoje lygoje. Kokių tikslų turite?

– Praėjusį sezoną turėjome progą žaisti atrankos rungtynes ir bandyti kopti aukštyn. Bet klubo infastruktūra silpnoka – aukščiausiojoje lygoje būtų labai sudėtinga. Tai supranta ir klubo prezidentas, ir srities gubernatorius.
Be to, kiekvieną sezoną sudėtis labai keičiasi, nes ne visi žaidėjai pripranta prie nuolatinių laiko juostų skirtumų. Svarbiausia užduotis – nekristi žemiau.

– Į kokią vietą Lietuvos A lygoje galėtų pretenduoti jūsų treniruojama komanda?

– Jei ne ilgų skrydžių poveikis, tikrai kovotume dėl titulo.

– Ar dirbant Rusijoje dažnai tenka kalbėtis apie politiką?

– Kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje – dažnokai. Mano nuomonė šiuo klausimu europietiška ir aš jos nekeičiu.

– Laikantis europietiškos nuomonės turėtų kilti ginčų su rusais?

– Žmonės supranta, kad mano nuomonė yra neutrali. Žinoma, televizija Lietuvoje ir Rusijoje įvykius nušviečia labai skirtingai, bet aš esu susidaręs objektyvią nuomonę.

– Kokią įtaką jums ir Chabarovsko futbolininkams daro rublio nuvertėjimas?

– Man asmeniškai tai dideli nuostoliai.
Legionieriams, kurių turime šešis, o iš jų tik trys gali žaisti vienu metu aikštėje, – taip pat.
Sutartys buvo pasirašytos rubliais – tai privaloma pagal Rusijos įstatymus. Rubliais buvo sudaryta ir mano sutartis pirmam sezonui, rubliais mokame mokesčius.
Rusijos piliečiams yra ir pliusų, ir minusų. Tačiau man, neslėpsiu, skaudu.

– Kaip Rusijos futbolo klubus veikia krizė?

– Kad nebus į naudą – faktas. Bet didieji klubai – Sankt Peterburgo „Zenit“, Maskvos „Spartak“, „Lokomotiv“, „Dinamo“, Kazanės „Rubin“ – turėtų išlaikyti savo lygį. Vidutiniokams ir silpnesniems klubams gali būti sunkiau.
Tačiau 2018 metais Rusijoje vyks pasaulio čempionatas. Todėl vyriausybė padarys viską, kad pirmenybės būtų surengtos aukščiausiu lygiu – kaip Sočio žiemos olimpinės žaidynės
Kita vertus, visi nepatenkinti Rusijos rinktinės pasirodymu 2014 metų pasaulio čempionate, todėl futbole turėtų būti permainų. Klausimas, ar ne per vėlai?

– Praėjusį mėnesį lankėtės Hamburge, kur stadione jau 18 metų kabo trispalvė su jūsų pavarde. Ką veikėte Vokietijos mieste?

– Gavau kvietimą į „Hamburg“ namų rungtynes. Pirmą kartą kaip sirgalius žiūrėjau rungtynes Hamburgo naujajame stadione.
Labai malonūs įspūdžiai, o vieno aistruolio į kiekvienas „Hamburg“ rungtynes atsinešama vėliava yra išskirtinis atvejis futbole.
Nors iš senosios komandos sutikau tik klubo vadovą, žiūrovai mane ten atpažįsta dar labiau nei Lietuvoje. Buvo malonių prisiminimų, o aš džiaugiausi galimybe apžiūrėti klubo futbolo akademiją, pasikalbėti su treneriais.

– Hamburge praleidote geriausius savo, kaip futbolininko, laikus?

– Vertinant rezultatus, tai buvo Vienos „Austria“, su kuria laimėjome ir šalies pirmenybes, ir taurę. Galėjau likti Austrijoje ilgiau, kaip Arminas Narbekovas – galbūt 5 ar 6 metams. Bet man to buvo per mažai. Visą gyvenimą norėjau didesnių iššūkių, tad persikėliau į „Hamburg“, kuris man davė labai daug.
Tai buvo ryškiausias klubas mano karjeroje.
Bundeslygos klubų darbo sistema yra aukščiausio lygio pasaulyje – dirba kaip laikrodis. Tai įrodo ir vokiečių titulas pasaulio pirmenybėse pernai.

– Cristiano Ronaldo šią savaitę vėl buvo išrinktas geriausiu pasaulio futbolininku. Ar jūs tokios pat nuomonės?

– Manau, Manuelis Neueris nusipelnė būti geriausias praėjusiais metais, bet reikia suprasti, kad tokiuose rinkimuose visuomet būna dalis šou ir politikos.
C.Ronaldo irgi buvo įspūdingas, bet jis titulus laimėjo tik su Madrido „Real“ klubu, o ne su Portugalijos rinktine. Aš manau, kad veidrodis yra rinktinė.
M.Neueris buvo daugiau nei 50 proc. priežasčių, kodėl Vokietija tapo pasaulio čempione.

– Lietuvoje geriausiu 2014 metų šalies futbolininku praėjusį mėnesį išrinktas vartininkas Giedrius Arlauskis. Ir jūs būtumėte balsavęs už jį?

– Giedriui antroji sezono dalis Bukarešto „Steaua“ klube buvo tikrai gera. Jis puikiai gynė vartus Lietuvos rinktinės rungtynėse Šveicarijoje, kur jo žaidimas išgelbėjo nuo didesnės gėdos.
Giedrius, kaip tikras žemaitis, tvirtai ėjo tuo keliu ir nusipelnė tokio pripažinimo. Bet tai, kad vartininkas išrenkamas geriausiu šalies futbolininku, mane stebina.
M.Neueris šįmet tikrai buvo geriausias pasaulyje, bet nelaimėjo rinkimų. O Lietuvoje išrinktas vartininkas.
Nors mes visais laikais turėjome labai gerų vartininkų, mano nuomone, vartininkai nelaimi rungtynių. Todėl man keista, kai G.Arlauskis, prieš porą metų Žydrūnas Karčemarskas Lietuvoje išrinkti geriausiais.

– Prieš porą mėnesių aštriai kritikavote Lietuvos futbolą. Sakėte, kad šalies čempionato lygis nulinis, ryškių talentų nėra ir nebus bent 5–6 metus. Ką siūlytumėte keisti?

– Pamatas yra jaunimas – futbolo akademijos ir mokyklos. Jau 10–12 metų nėra rezultatų, bet niekas nesikeičia. Tai didžiausia tragedija.
Lietuvos futbolo federacijos darbuotojai savo darbu yra patenkinti, jiems viskas gerai. Nacionalinėje futbolo akademijoje irgi jau 10–12 metų dirba žmonės su Stasiu Stankumi priešakyje, bet rezultatas – nulis.
Vienintelis šansas – užversti šį puslapį ir pradėti viską iš naujo.
Manau, reikėtų ieškoti finansinių galimybių ir pasikviesti aukšto lygio jaunimo futbolo specialistų iš Vokietijos, Olandijos, Belgijos, Šveicarijos.
Greta tų specialistų reikėtų auginti ir savus jaunus trenerius. Tai brangus projektas, bet reikėtų rizikuoti ir bandyti auginti naują futbolininkų kartą nuo mažens.
Atėjus užsieniečiams, turėtų išnykti giminių ryšiai, neaiški vaikų atranka.
Kito kelio nematau. Kitaip plauksime ta upe žemyn – visi bus patenkinti, turės gerus darbus, bet rezultatų nebus.

– Kas turėtų imtis šių permainų?

– Lietuvos futbolo federacija. Ir nelaukdama Vyriausybės pagalbos.
Jeigu negalime pasistatyti bent vieno gero stadiono, o politikai kalba, kad to nebus, kol neatvažiuos „Chelsea“ ar „Real“, tik juokas ima.

– Ar matote žmonių, kurie galėtų sujudinti federaciją?

– Dėl darbų Rusijoje dabar esu atitolęs. Pastaraisiais metais nebesidomiu, kas vyksta. Man net neįdomu, nes nematau jokių pokyčių.
Jaunimas galėtų būti sudomintas rinktinės rezultatais ir įvykiais.
Krepšinis jau seniai yra aukščiau, bet plaukimas ir lengvoji atletika taip pat lenkia futbolą.
Smagu, kad Rūta Meilutytė laimi viską, kas įmanoma. Lietuvos krepšinio rinktinė kasmet žaidžia Europos ar pasaulio pirmenybėse, Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Lietuvos rytas“ – Europoje. O futbole įvykių reikia laukti.
Aštuonerius metus ruošėmės Europos jaunimo futbolo pirmenybėms Lietuvoje. 2013 metais čempionatas įvyko, dvi savaites Kaune buvo pakilimas, bet paskui rezultatų – nulis.
Reikėtų įvykių. Šįmet tokiu taps rungtynės su Anglija. Kelioms dienoms Vilnių ir Kauną užplūs anglų sirgaliai, bet to neužtenka. Reikia pastovumo, struktūros, kuri skatintų vaikus eiti į futbolą.

– Pats ne kartą buvote tarp kandidatų treniruoti Lietuvos rinktinę. Ką būtumėte daręs, jei taip netikite šalies futbolu?

– Tai buvo prieš 4–5 metus, kai galbūt ką nors dar buvo galima nuveikti. Tačiau tada treneriu tapo Csaba Laszlo, apie kurio darbo rezultatus visi žinome.
Šiuo metu aš tikrai nepavydžiu rinktinės treneriui Igoriui Pankratjevui. Jis gauna produktą, su kuriuo turi dirbti. Tačiau kur tas jaunimas? Taip, kažkas ateina, bet ateina tik tam, kad ateitų.
Pastaruosius kelerius metus vis nuvažiuoju į Vokietiją. Lankiausi futbolo akademijose Lėverkuzene, Hofenheime, Hamburge. Matau, kiek daug atsiliekame.
Ne taip paprasta surasti gerų vaikų ir jaunimo trenerių. Tai visai kita darbo specifika. Aš pats negalėčiau dirbti su jaunimu.
Šiuolaikiniai jauni žaidėjai yra kitokie. Juos reikia mokėti sudominti. Bet jeigu treneris dirba su jais kokius aštuonerius metus ir pažangos nėra?
Jaunimas mato, kad jų bendraamžiai Vokietijoje ar Belgijoje žaidžia visai kitu lygiu.
Vokietijoje jauni žaidėjai turi paskatų, jie tiki galimybėmis ką nors pasiekti – jei ne bundeslygą, tai antrąją ar trečiąją lygą.
Lietuvoje neaišku, kas jų laukia po futbolo akademijos.

– Per karjerą treneriu dirbate jau šeštoje šalyje. Kaip įsivaizduojate savo ateitį?

– Savo darbu esu patenkintas, ne paslaptis, kad klubas norėtų su manimi pratęsti sutartį.
Šiuo metu aš didelių tikslų neturiu. Dirbu Rusijoje darbą, kurio mokiausi Vokietijoje, ir esu susitelkęs į klubą. Žiūrėsime, kaip aplinkybės susiklostys ateityje.

V.Ivanausko karjeros laiptai

Futbolininko karjera

1984 m. Vilniaus „Žalgiris“ – 12 rungtynių (1 įvartis).
1985–1986 m. Maskvos CSKA (Rusija) – 32 (2).
1986–1989 m. Vilniaus „Žalgiris“ – 83 (19).
1990 m. Maskvos „Lokomotiv“ (Rusija) – 16 (7).
1991–1993 m. Vienos „Austria“ (Austrija) – 78 (28).
1993–1997 m. „Hamburg“ (Vokietija) – 91 (13).
1997–1999 m. „Salzburg“ (Austrija) – 35 (7).
1999–2001 m. „Wilhelmshaven“ (Vokietija) – 50 (16).
2001–2002 m. „Cloppenburg“ (Vokietija) – 21 (8).
1988–1990 m. SSRS rinktinė – 5 (0).
1990–1998 m. Lietuvos rinktinė – 28 (8).

Trenerio karjera

2003–2004 m. Lietuvos rinktinė (asistentas).
2004 m. Vilniaus „Vėtra“
2004–2005 m. „Kaunas“.
2005–2007 m. Edinburgo „Hearts“ (Škotija).
2007–2008 m. Jenos „Carl Zeiss“ (Vokietija).
2008 m. Lietuvos jaunimo (iki 18 m.) rinktinė.
2008–2009 m. Gargždų „Banga“.
2009 m. Lietuvos jaunimo (iki 21 m.) rinktinė.
2009 m. Sumgaito „Standard“ (Azerbaidžanas).
2010 m. „Šiauliai“.
2012 m. Vilniaus „Reo“.
2013 m. Gorio „Dila“ (Gruzija).
Nuo 2013 m. Chabarovsko „SKA-Energija“ (Rusija).