Kalinauskas
Pranešimai: 2039
Užsiregistravo: 2014 Sau 25 23:44

Re: Valdas Urbonas

2019 Lap 26 18:31

Ir apskritai labai pasimatė, kad šis treneris tarptautiniu lygmeniu per silpnas. Viskas ką jis gali vietinis čempionatas. Užsienyje patirties jis neturėjo ir tas neturėjimas jam kiša didelę koją.
Su kokiu treneriu būtų aplošę ukrainiečius ir portugalus?

mafia7
Pranešimai: 7123
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Valdas Urbonas

2019 Lap 26 18:41

Nei su jokiu

Respublik
Pranešimai: 2230
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 10 09:35

N. Kesminui prieštaraujantis V. Urbonas gavo žurnalisto kirtį: „Kur jūs matote gėrį?“
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... -12848858/

Lrytas.lt kalbėjosi su šalies rinktinę jau dešimtyje mačų paskui save vedančiu treneriu Valdu Urbonu ir garsiausiu futbolo komentatoriumi žurnalistu 48-erių Nerijumi Kesminu, su kuriais pabandė išsiaiškinti, ar turi ši sporto šaka ateitį Lietuvoje.

– Nerijau, metų pradžioje pasakėte, kad užimti rinktinės trenerio postą reikia drąsos. Toks žmogus atsirado, kačiau dabar V. Urbonas yra kalamas prie kryžiaus už visus nacionalinės ekipos trejų metų rezultatus. Tai drąsiai pasielgė treneris ir kodėl jūs pirmasis eilėje stovite su plaktuku su vinimis?
Nerijus Kesminas – N.K.) Na, tikrai nestoviu su tais vinimis prie kryžiaus. Aš sakiau dėl šio posto panašiai – šiuo atveju lipantis į „Titanic“ laivą jau iš anksto žino, kas jo laukia. Tad tokia čia ir drąsa. Iš tikrųjų aš bandau atkreipti dėmesį į sistemines futbolo bėdas, o ne kalti trenerį už jo atėjimą prie nacionalinės komandos vairo .Juk futbolo specialistas ateina treniruoti tuos žaidėjus, kurie pas jį atvažiuoja kartą per kelis mėnesius. Bėdos futbole prasideda ne nuo rinktinės, o nuo vaikų futbolo – tu šiai dienai turi tokius futbolininkus, kurie yra pasiūloje ir geresniais jie netaps, nes vėlu. Jų nepakeisi. Trenerio pozicija yra labiausiai matoma ir jį kritikuoti yra įprastas dalykas. Tačiau šiuo atveju yra bėda ne treneris Urbonas ar Jankauskas ar net Pankratjevas – Lietuvos futbolas serga labai stipriai ir tai reikia aiškiai pasakyti.

– Gerbiamas rinktinės treneri, N.Kesminas ne kartą viešai jums mėtė kritikos strėles, kad per visą jūsų dešimties mėnesių vadovavimo laikotarpį jūs taip ir nesugebėjote „sudėlioti“ rinktinės stuburo.“Jo nėra“, tai bestuburė rinktinė“, – kalbėjo žurnalistas. Kodėl? Ir ar taip yra?
Valdas Urbonas – V.U.) Džiugu, kad šalia sėdi ir pats žurnalistas N.Kesminas – galime vienas kitam į akis pasižiūrėti, nes iš tikro, jis būna už taip vadinamos širmos: anapus televizijos ekrano ir iš ten skelbia savo nuomonę. Jei kalbėsime apie kritiką, vis dėlto norėtųsi, kad ji nebūtų tik dėl kritikos, o gerintų situaciją Lietuvos futbole.

Jei šnekėti apie taip vadinamą stuburą, tai praėjo aštuonios Europos čempionato atrankos rungtynės ir aš iš arti, kur jau arčiau, susipažinau su situacija rinktinėje – pamačiau futbolo piramidės viršūnę. Tikrai nesutikčiau, kad rinktinė yra bestuburė ar turi kažkokių nukrypimų. Galima labiau diskutuoti apie sistemines klaidas, tačiau šiai dienai tie futbolininkai, kurie atstovavo Lietuvos ekipai atrankos ciklo metu, yra geriausi šalyje ir tikrai motyvuoti rodyti gerus rezultatus. Tačiau sporte būna ir taip, kad ne tik nuo psichologinio nusiteikimo ar noro priklauso galutinis rezultatas. Į tai taip pat reikia atsižvelgti. Technika, taktika, fizinis pasirengimas – reikia plačiau ir į tai pasižiūrėti. Noriu pasakyti, kad nė vienam žaidėjui dėl jo noro padėti rinktinei, jo atsidavimo, siekio kuo geriau reprezentuoti Lietuvą, pretenzijų neturiu. Taigi, galime diskutuoti, ką reikėtų padaryti, kad Lietuvos futbolui vis dėlto būtų geriau, o ne kritiškai rodyti pirštais į besistengiančius aikštėje žaidėjus – tokiam pokalbiui erdvės tikrai daug...

– Nerijau, savotiškai piktinatės, kad V.Urbonas per atranką išbandė 30 futbolininkų. Buvęs strategas E.Jankauskas į komandą kvietė apie pusšimtį žaidėjų – kokios gali būti pretenzijos šiam specialistui, kuris ieško kelių iš aklavietės, į kurią jis įstumtas ne savo noru?
N.K. – Gal tik aš taip matau, tačiau visiškai nesimato rinktinės krypties ir progreso. To progreso nėra rinktinėje. Suprantate, dviračio išradinėti nereikia – pasaulio stipriosios rinktinės turi aiškią komandos ašį, kurią įprastai sudaro vidurio gynėjų pora bei atraminiai saugai – visą kitą galima aplipdyti taip vadinama „mėsa“. Bet per tuos V.Urbono dešimt vadovavimo mėnesių taip ir nepamačiau, kur mes einame, kodėl mes ten einame. Yra objektyvių priežasčių – futbolininkų traumos, atsirado būtinybė kartų kaitai. Tačiau šiuo atveju nežinia kur einame, man sunku logiškai suprasti tą blaškymąsi ir sunku tai įvertinti.

– Bet E.Jankauskas dar daugiau žaidėjų išbandė ir taip pat neturėjo bet padoraus rezultato.
N.K. – Tai rezultato nebus. Apsiraminkime. Pasižiūrėkime į Belgijos sėkmės istoriją, kur per 12 metų šios šalies rinktinė iš nykštuko tapo pirmąja FIFA pasaulio reitinge. Tai dabar aš nesuvokiu, kodėl Lietuvos rinktinėje dabar žaidžia vidurio gynėjo pozicijoje 32 metų futbolininkas, kuris nuo scenos nueis po metų-dviejų. Dar suprasčiau, kad jis būtų galva geresnis, bet dabar. Bet ir su visa pagarba tam futbolininkui... Tiesiog keista, nebandau primesti savo nuomonę, tačiau tai labai keista.

– Treneri, jums reikėjo laukti 10 rungtynių, kol nacionalinė komanda jums iškovojo pirmąją pergalę – tiesa, ne oficialiose rungtynėse, o kontrolinėse su Naująja Zelandija. Bet ir po pergalės išgirdote klausimą apie galimą atsistatydinimą iš pareigų, nes Europos atrankoje komanda sužaidė tragiškai. Lietuvos futbolas nuo 2016 metų patyrė 20 pralaimėjimų, dukart sužaidė lygiosiomis, įvarčių santykis tragiškas – 12-71, 37 mėnesiai be oficialių pergalių. Jums to reikia?
V.U. – Žinote, savo asmeninių pasirinkimų nenorėčiau komentuoti. Labiau norėčiau sugrįžti prie klausimo, kurį palietė Nerijus, jog jis nemato visumos ar sistemos. Kai ateini į naują vietą, turi pasižiūrėti, kas darosi, kokios tendencijos – aš tikrai turėjau ir turiu rinktinės viziją. Sutinku, kad būtinas stabilumas rinktinėje, tačiau tam taip pat reikia privalomų akcentų. Pavyzdžiui, norėjosi, kad vartininko pozicija būtų stabilesnė, tačiau buvome priversti išbandyti net 4 vartų sargus. Jei šnekėsime apie žaidėjus, tai atsiranda traumų klausimas, atsiranda akcentai „žaidžia-nežaidžia“ savo klube, pačios komandos pozicija nacionalinės ekipos atžvilgiu – kaip matome, atsiranda begalė povandeninių srovių. Ir kai reikia priimti sprendimus, greičiausiai Nerijus tikrai neturi tos platesnės informacijos, o man reikia sudėlioti viską taip, kad ekipoje būtų mintis ir logika.

Apie žaidėjų pasirinkimus rinktinei esu pasirengęs kalbėti, nes nė vienas sprendimas nepriimamas spontaniškai – jokių eksperimentų su rinktine aš nedarau. Mes siekiame suformuoti nacionalinės ekipos branduolį ir jau metus tai vyksta. Ir tęsiasi: turime aiškią viziją, jog ta grupė žmonių, kuri pateko į rinktinę, suprastų, ką ji daro. Galime spręsti dėl vieno ar kito žaidėjo pozicijos – tiek Nerijus, tiek ir aš esame subjektyvūs, tačiau galutinį sprendimą juk vis tiek priima treneris. Vis dėlto norėčiau atkirsti kritikams: mano nuomone, rinktinė progresuoja, tačiau pamatyti tą progresą sutrukdė grupės komandos, kurios tiesiog neleido mums pasirodyti. Tai per stiprios komandos.

N.K. – O juk kitaip ir nebus, mes greitai visų atrankų burtų katile būsime paskutiniai ir turėsime tik kur kas galingesnes komandas, o ne mūsų lygio.

V.U. – Kas bus, tai dar pamatysime. Taip, reikia galvoti apie šią dieną ir rytojų, tačiau jei galvosime apie tai, kad kitąmet mūsų lauks dar vienas krachas ar laidotuvės, tai niekada iš to uždaro rato neišeisime. Manau, tik mąstant pozityviai įmanoma siekti tikslų – man atspirties taškas yra dvikova su Naująja Zelandija, kuri nėra kažkur visiškai toli reitinguose nuo mūsų – arčiau mūsų pajėgumo ir rinktinių katilo. Pasižiūrėkime į tą mačą ir pamatysime daug pozityvo, pastangų, gero žaidimo.

– Nerijau, trenerio pozityvus požiūris į įvykius tikrai džiugina. Jūs matote rinktinės judėjimą į priekį?
N.K – Žinote, prisiminkime buvusio trenerio Igorio Pankratjevo frazę: „Aš niekada tai toli nežiūriu“. Tai labai geras požiūris klubiniam treneriui. Rinktinė strategas turi žiūrėti kitaip – kas bus po dviejų, ketverių metų. Tai ne šalies čempionatas, kuris trunka gal 28-36 rungtynes, o komandos tikslas – kuo daugiau surinkti taškų turnyrinėje lentelėje ir neiškristi į žemesnį lygį. Šiuo atveju aš nematau jokio ateities matymo. Suprantu, kad kiekvienam mačui reikia rinktis žaidėjus, žiūrėti, kas tiktų varžovui, tačiau dabartinėmis sąlygomis tai tikrai nėra mūsų kelias. Dar kartą pasikartosiu: belgai aukojo rezultatą. Bet bėda, kad Lietuva negali aukoti tai, ko neturi, mes tiesiog niekuo nerizikuojame. Koks skirtumas, gauti 4 ar 6 įvarčius į savo vartus... Blogiausia, kad nėra tikėjimo rinktine: nėra tikėjimo, kad šiandien gavę 6 įvarčius, kitąmet rinktinė gaus tik du, o dar po metų apskritai gal nepralaimės. Man tai būtų gera idėja, tačiau to nebus, netikiu, nes mes iš to nesimokome.

V.U. – Aš tikrai nekuriu strategijų nuo rungtynių iki rungtynių. Yra trys nacionalinės komandos žaidėjų segmentai: pirmasis – gal jis nėra šįkart labai pozityvus, tačiau tai tie futbolininkai, kurie įgavo patirties tarptautinėje arenoje. Antrasis – žaidėjai be patirties, tačiau su dideliu noru atstovauti rinktinei ir trečiasis segmentas – visiškai nauji rinktinės nariai. Galime kalbėti apie Paulių Golubicką, Justiną Marazą, Deividą Matulevičius ar Domantą Šimkus. Taip, tai natūrali rinktinės kaita, tačiau apie tai reikia galvoti. Be to, negali juk aštuoniolikmečio vaikinuko mesti nė iš šio nė iš to į rinktinės batalijas – jis greičiausiai apsvils nagus, sudegs ir tuomet mes neturėsime ne tik būsimo gero žaidėjo rinktinei, tačiau ir to trisdešimtmečio, kurį iškeitėme į aštuoniolikmetį.

Nežinau, gal Nerijus ir turi burtininko lazdelę, jis gal gali pasakyti tų žaidėjų pavardes, kurių mes neišbandėme ir turėtume kviesti į rinktinę, kuriais jis tikėtų? Galiu pasakyti, kad kai kada ir rizikavau su sudėtimi, žinodamas, kad pralaimėsime, tačiau galvojau visada apie ateitį, kad ta nesėkmė suteiktų futbolininkams pridėtinę vertę.

– Dar šių metų pradžioje per šalies žiniasklaidą juoktasi, kad mes neturime futbolo koncepcijos, neturime futbolo akademijos, kuri dabar labiau panaši į lentpjūvę, neturime jokios futbolo piramidės. Koncepciją ateidamas į postą per tris mėnesius pasižadėjo sukurti Valdas Urbonas. Kas apie ją girdėti? Ir jei dar nėra tos koncepcijos, ar reikalinga tuomet rinktinei strategija?
N.K. – Žinoma kad nacionalinei ekipai reikalinga strategija (juokiasi). Žinoma, kai tik bus koncepcija. Šiaip, nereikia išradinėti jokių dviračių: rimtų futbolo šalių rinktinės žaidžia pagal vieną koncepciją ir strategiją: net ir potencialus nacionalinės ekipos žaidėjas, kuriam penkiolika metų, einantis per visas amžiaus grupes, žino apie rinktinės varžybų schemas, ko iš jo bus norima nacionalinėse ekipose. Aš net Lietuvos vyrų rinktinėje nematau aiškios žaidimo schemos – nematau sistemos. Grįžkime prie tų pačių belgų – jie susitarė, kad visos rinktinės žais pagal sistemą keturi-trys-trys, kad ir kaip bebūtų, to laikomasi. Tai vadinama schema. Belgai žinojo, kad gal ir rezultatas bus nekoks, bet po to vaisiai bus saldūs. Mūsų rinktinė žaidžia taip: šiandien mums taip tinka, o rytoj pasižiūrėsime, o po pusmečio dar kažkaip. Man rinktinės žaidimas primena vieno Šveiko knygos personažo mintį: „Juk niekada nebuvo taip, kad niekaip nebūtų“.

– Treneri, turite parengęs šalies futbolo koncepciją?
V.U. – Ji yra, jos projektas parengtas ir pristatytas. Kodėl tik projektas – dar ir tam, kad galėtume jį papildyti ir turėtume atspirties tašką. Pagrindinis akcentas šios koncepcijos – taktinės schemos.

– Nerijau, nėra malonu sakyti, tačiau jūs ne kartą teigėte, kad Lietuvos rinktinei nereikia jokio trenerio – juo galėtų būti ir peliukas Mikis. Tai lyg ir įžeidimas Lietuvos futbolo rinktinių treneriams
– Tai kad rezultatas bus toks pats – koks skirtumas, kas vadovaus. Tai ne Valdo Urbono įžeidimas. Tai tiesiog: ar su Edgaru Jankausku, ar su Valdu Urbonu, mes vis tiek neturime jokio rezultato. Mes neturime ką aukoti.

– Kokią matote Lietuvos futbolo rinktinės ateitį?
N.K. – Nuo LFF prezidento Liutauro Varanavičiaus laikų buvo tokie svaisčiojimai – mes būsime čempionate po ketverių, me būsime po šešerių metų. Pažadai buvo, kad po ketverių metu kažkas tikrai įvyks, tačiau visą laiką šalies futbolo padangėje buvo daroma tas pats ir taip pat. Aš nematau ilgalaikės strategijos – ir galvoti reikia ne apie kelis metus į priekį, o mąstyti apie aštuonerių būsimų metų veiklą. Bet tam reikia labiau daryti, o ne žadėti. Kalbama, kad žuvis pūva nuo galvos – nesakau, kad problema yra Lietuvos futbolo federacijoje. Aš kalbu, kad ji neturi iniciatyvos imtis darbų. Prisimenu LFF prezidento Edvino Eimonto žodžius, kad Lietuvos futbolui reikia ne revoliucijų, o evoliucijų. Tai aš pasakysiu, kad tai yra nesąmonė – mums dabar reikia revoliucijos: prasivalyti apačias, tuos, kas stabdo mūsų futbolą. Purtyti reikia nuo viršaus iki apačios.

V.U – Klausausi ir stebiuosi Nerijumi. Laukti pokyčių kalbomis yra lengviausia. Būtina kalbėti apie sisteminius pokyčius, kurie yra skausmingiausi. Kitas dalykas, viskas priklausys ne nuo strategijų, o nuo jų vykdymo – juk ne federacija tai darys, o žmonės. Jau dabar vyksta pokyčiai, tik jie nėra tokie dideli, kaip mes norėtume, nes Europa jau seniai pasistūmėjo į priekį, o mes vis dar šnekame apie programų įdiegimą. Tačiau mes vis dėlto turime gerbti federaciją, jos vadovus, kurie gyvena futbolu...

N.K. – Ponai Dirmeikis su Kvedaru taip pat gyveno futbolu, ir ką?

– Kokie bus kiti metai, galvojant apie rinktinę? Gal įsivažiuos jaunų futbolininkų rengimo „Anderlecht“ programa? Kaip galvojate, futbolas atsistos ant kojų? Gal verta paieškoti pozityvaus požiūrio?
N.K. – Pozityvus požiūris į Lietuvos futbolą būtų tik meškos paslauga. V.Urbonas sako, kad jog reikia daryti viską, kad futbolui būtų kuo geriau – ir tai tiesa. Taigi, tepdamas Lietuvos futbolą medumi aš nedaryčiau jam gerą. Jei aš taip daryčiau, tai būtų blogis. Pokyčiai, kurie neva matomi? Žmonės jų nemato: 37 nesėkmės tarptautinėje arenoje, skaudžios devynių įvarčių porcijos tarptautinėje arenoje – ir tai tik vyrų rinktinės pasirodymas. Aš jau nekalbu apie jaunimo ekipas.

V.U – Aš matau progresą. Kas liečia rinktinę, mes nesame tokie, kokius mus norima padaryti. Aš tikiu, kad ši nurašoma rinktinė turi potencialo, tik jai reikia leisti dirbti ir neformuoti nuomonės, kad esame plynas laukas.

Anbo
Pranešimai: 7497
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 10 10:42

Man įdomiausias vienas dalykas, kurio žurnalistas neišklausinėjo. Urbonas minėjo, kad tikrai turi rinktinės viziją, tačiau taip ir nepaaiškino kokia ji. Būtų įdomu išgirsti :) Dabar gi Urbonas praslydo pasinaudodamas bendrom frazėm, taip nieko konkretaus ir nepasakęs. Tiesą sakant iš šito interviu nieko svarbaus nesužinojom, išskyrus "nesikabinėkit ir duokit dirpt".
Paskutinį kartą redagavo 1 Anbo. Iš viso redaguota 2019 kartus.

GS3
Pranešimai: 2518
Užsiregistravo: 2014 Sau 16 18:58

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 13 18:32

Zmogus, kuris atejo i posta del geresnes algos, nes rinkoj jam nieko geresnio nesisviete (ir nesisviecia). O su tokiu darbo "kruviu", tai isvis pasaka. Siuo atveju tinka posakis, kad vieni i darba eina dirbti, o kiti - pasiimti atlyginima...

Anbo
Pranešimai: 7497
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 13 19:08

o tai kiek jis uždirbo Žalgiry ir kiek rinktinėj uždirba?

GS3
Pranešimai: 2518
Užsiregistravo: 2014 Sau 16 18:58

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 18 14:37

https://www.futbolas.lt/naujiena/407322 ... bent-metus

Idomu, kas tie "konkretus tikslai"? Neiskristi is diviziono Tautu lygoje?...

JonasPetraitis
Pranešimai: 122
Užsiregistravo: 2018 Lap 04 21:23
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 19 08:05

„Pirmoje metų pusėje rinktinei bus keliamas tikslas laimėti Baltijos taurės turnyrą. Kovo mėnesį po burtų sužinosime ir varžovus UEFA Tautų lygos C divizione. Tada kelsime tikslus šioms varžyboms“, – žadėjo LFF generalinis sekretorius."

Anbo
Pranešimai: 7497
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 19 10:03

kai bus aiškūs varžovai Tautų lygoje, matyt dar kels tikslą surinkti keletą taškų. Nes neiškristi iš C diviziono na nelabai realu :D

Respublik
Pranešimai: 2230
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 22 14:07

Valdas Urbonas mūru stoja už rinktinės vyrus: „Pašaipių epitetų klijavimas niekur neveda“
http://lrytas.lt/sportas/futbolas/2019/ ... -12966956/

„Svarbiausia buvo pačiam į situaciją pasižiūrėti iš vidaus ir įsivertinti. Vienas dalykas, kai stebi rinktinės rungtynes pats tiesiogiai nedalyvaudamas ir kitas dalykas – kai betarpiškai prisilieti prie visų procesų“, – sako Valdas Urbonas apie savo pirmuosius metus Lietuvos futbolo rinktinės trenerio poste.

Lietuvos rinktinės rezultatas 2019-ųjų oficialiuose ir kontroliniuose mačuose – 1 pergalė, 2 lygiosios ir 7 pralaimėjimai.

„Ta negatyvi rezultatų serija daro įtakos bendrai nuotaikai komandoje, bet noras atstovauti rinktinei dėl to niekam nemažėja“, – interviu lrytas.lt sakė V.Urbonas.

– Ko rinktinei 2019-aisiais trūko labiausiai?
– Sunku būti apibrėžti kokį nors vieną dalyką, kurį išsprendus mūsų rezultatai staiga pagerėtų. Yra daug veiksnių, iš kurių susidėlioja rinktinės mozaika. Mano įsitikinimu, pirmiausia reikia galvoti ne apie rezultatą, o apie patį žaidimą. Futbolininkai turi būti vaidmenų atlikėjai ir daryti tai kaip komanda – futbole po vieną nieko nenuveiksi. Todėl siekiame, kad rinktinėje susidarytų branduolys, kuriam galėtum kelti tikslus siekti rezultato ir kuris galėtų tą padaryti.

Gal ir skamba banaliai, bet Europos čempionato atrankoje mes susidūrėme su labai stipriomis rinktinėmis. Bet aš turiu tai priminti, kad apginčiau mūsų žaidėjų ego. Jie nori kautis, bet jėgų santykis būna ne mūsų pusėje. Ukraina, Portugalija, Serbija – tokios komandos šiai dienai mums sunkiai įveikiamos. Tokie ir buvo visi metai: iš vieno pusės – noras kažką nuveikti, kažką pakeisti. Iš kitos pusės, tą mūsų žaidybinę pažangą – o aš matau, kad ji yra, kad pajudėjome gera linkme – akivaizdžiai stabdė rezultatų nebuvimas.

– Futbolininkai noriai atsiliepia į kvietimą žaisti rinktinėje?
– Nebuvo tokio fakto, kad kažkuris nenorėtų. Kartais sustabdo kokie nors niuansai dėl kontraktų su klubais, šeimos problemos ar traumos, bet noro niekam netrūksta. Žaidėjai laukia, kada galės atvažiuoti į rinktinę. Netgi pasakyčiau, kad yra išsiilgę to skambučio. Man labiausiai norisi, kad vyrams atstovavimas rinktinei nepavirstų rutina, nepaisant, kad šiai dienai nesiseka, nėra rezultatų. Bet vėlgi: rezultatams reikia laiko, todėl svarbu, kad mes nesustotume ir kryptingai eitume to rezultato link.

– Komandos žaidimo braižą lemia tai, kokius futbolininkus treneris turi ir prieš kokio stiliaus varžovą tenka kovoti. O jei atmetus šiuos objektyvius veiksnius, jums prie širdies labiau gynybinis ar atakuojantis futbolas?
– Aš save priskiriu prie trenerių-praktikų. Teorija yra viena, o sunkiausias dalykas – įgyvendinti ją praktiškai. Įvertinti futbolininkų galimybes, jų pozicijas aikštėje ir tada pasirinkti žaidimo schemą.

Pirmą pusmetį mes naudojome vieną schemą, o paskui rinktinėje turimi futbolininkai ir stiprūs varžovai pastūmėjo persitvarkyti. Dabartinė mūsų schema universalesnė, lanksti, labiau mums tinkanti, kurią galima pritaikyti ir žaidžiant su Ukraina ar Portugalija, ir su Naująja Zelandija. Nenoriu, kad kiekvienose rungtynėse futbolininkai turėtų daryti kažką naujo. Nenoriu kardinaliai keisti mūsų žaidimo stiliaus. Noriu, kad būtume nuoseklūs, kad nebijotume kontroliuoti kamuolio, nepaisant su kokiu varžovu žaidžiame. Žiūriu pragmatiškai: suprantu, kad mūsų futbolas negali būti taip vadinamas „totalus“ ir taip pat nenoriu, kad būtų gynybinis. Siekiu rasti tą aukso vidurį, kuris atitiktų mūsų galimybes ir mūsų lūkesčius.

– Ar būti Lietuvos futbolo rinktinės treneriu reiškia išskirtinį psichologinį spaudimą?
– Į situaciją žiūriu per darbo prizmę. Einu į darbą ir stengiuosi jį kuo geriau atlikti. Koncentruojuosi į procesą, o ne į pašalines mintis: oi, kiek čia to spaudimo. Skaitau ir girdžiu visokių rinktinės vertinimų, bet tų pašaipių epitetų klijavimas niekur neveda. Norisi kalbėti iš esmės, konstruktyviai ir taisyti, ką galime, o ne gyventi negatyvu. Stengiuosi, kad ir žaidėjai tą suvoktų, kiek galėdamas norėjau atriboti juos nuo tos kritikos lavinos. Jie gyvi žmonės ir aš geriau negu bet kas kitas jaučiu ir žinau, kad vyrai rinktinėje atiduoda viską, ką gali.

– Kurias rinktinės rungtynes iš ligšiolinių jums vadovaujant pavadintumėte geriausiomis ir kodėl?
– Pagal žaidimo turinį – namuose su Serbija, Portugalija ir Liuksemburgu. Ir žinoma, paskutinės – su Naująja Zelandija: tai, ką darėme aikštėje, manau, turėjo patikti ir žiūrovams.

– Kone prieš tris dešimtmečius pats žaidėte Lietuvos rinktinėje. Kokia anuometė komanda išlikusi jūsų atmintyje?
– Tada buvau žaidėjas, dabar – treneris, bet pati nuotaika rinktinėje nepasikeitė: visi nori atstovauti Lietuvai. Rinktinėje tada pagrindiniais smuikais griežė Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai – Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Stasys Baranauskas, Arvydas Janonis, Stasys Danisevičius. Žaisti kartu su jais man buvo svajonės išsipildymas. Tarpusavio bendravimas buvo normalus, viskas pasirodė paprasčiau negu būčiau galėjęs pagalvoti: juk kai ateini į komandos rūbinę, tai ir tampi tos komandos dalimi. Tokia pat draugiška aplinka rinktinėje yra ir dabar. Jauni žaidėjai jaučiasi gerai: jie žino savo vietą, bet ta vieta tikrai nėra kur nors kampe. Jie – komandos dalis.

Nenurašant mūsų praeities, vis dėlto akivaizdu, kad futbolas į priekį eina dideliais kokybės žingsniais. Manau, kad dėl to visa aplinka dabar yra gerokai konkurencingesnė negu tada, kai aš žaidžiau. Anksčiau buvo aiškesnis komandų žaidimo braižas pagal geografinį principą: galėjai numatyti, kas ką labiau linkęs daryti aikštėje. Dabar futbolo sintezė tokia, kad visos rinktinės supanašėjo, bet kokybės atžvilgiu – labai smarkiai ūgtelėjo.

– Rinktinei atstovavote 14 rungtynių ir, būdamas gynėjas, pelnėte vieną įvartį – būtent per savo debiutą 1991-aisiais. Nepamiršote, kam įmušėte ir kaip atrodė tas įvartis?
– Tai buvo Baltijos taurės turnyras, kuriame žaidė Lietuva, Latvija ir Estija – pirmasis atgavus Nepriklausomybę. Pirmos mūsų rungtynės vyko Klaipėdos „Žalgirio“ stadione su estais. Gerai prisimenu, kad tada lapkričio mėnesį aikštė buvo ne tai kad bloga, o tiesiog tragiška – natūralus dumblas, kurį mums teko minkyti visas 90 minučių. Atsilikome 0:1, bet sugebėjome atsitiesti ir laimėti 4:1. O mano įvartis buvo iš tolimos distancijos: gal iš maždaug 25 metrų pavyko stipriu smūgiu nuginkluoti vartininką.

– Kokias žaidėjų savybes jūs kaip treneris labiausiai vertinate?
– Gebėjimą apjungti žaidimo idėjas ir priimti teisingus sprendimus. Patinka futbolininkai, kurie mėgsta kurti ir improvizuoti.

– O kas jums yra trenerio idealas ir kodėl?
– Aš žiūriu į trenerį pirmiausiai kaip į lyderį, sugebantį valdyti grupę žmonių, nustatyti taisykles ir kryptį. Tai tarsi verslo vadybos modelis. Lyderystė yra gebėjimas kiekvieną savaitę užvesti, motyvuoti rungtynėms net ir didžiausias žvaigždes, sukelti jų ambicijas.

Jurgenas Kloppas, Carlo Ancelotti, Maurizio Sarri, Josepas Guardiola – patinka stebėti, kaip dirba šie treneriai. Nesakau, kad mėginu kažką kopijuoti, bet mokydamasis iš jų bandau pritaikyti tam tikrus dalykus turimoms sąlygoms.

– Esate pasiekęs unikalų rezultatą – jūs vienintelis treneris, kurio komanda penkis kartus iš eilės tapo Lietuvos čempione. Kuo nepaprasti buvo tie 2008-2012 metai su Panevėžio „Ekranu“?
– Mano karjeros atspirties taškas ir buvo tie 2008-ieji, kai atėjau į „Ekraną“ be jokios ypatingos treniravimo patirties. Gavau užduotį užimti 4-5 vietą. Bet buvo ir geri žaidėjai, ir geras trenerių kolektyvas, todėl mums pavyko tokioje įnirtingoje bekompromisėje kovoje dėl čempionų titulo laimėti prieš FBK „Kaunas“. O kai užlipi ant aukščiausio laiptelio, tavo tikslas tampa ten ir išsilaikyti, kas yra dar sunkiau. Tai čempioniškai serijai padėjo ir kitos aplinkybės. Po 2008 m. sezono neliko FBK „Kauno“ savininko finansinės injekcijos, pati lyga prasiskiedė naujomis komandomis. Žinoma, konkurencija buvo, bet mūsų pergalės lėmė sudėties stabilumas.

„Ekrane“ tada buvo daug vietos futbolininkų, ir būtent tas branduolys užtikrino rezultato tęstinumą. Natūralu, kad kasmet įsiliedavo du trys nauji žmonės, bet apskritai komanda buvo pribrendusi nugalėti. Galėjome sužaisti prastesnes rungtynes, bet tai būdavo išimtis.

– Dažnas Lietuvos futbolo gerbėjas turi ir mėgiamą užsienio klubą, yra Anglijos, Vokietijos, Ispanijos ar kurio kito nacionalinio čempionato gerbėjas. O jūs namuose neturite, tarkim, Madrido „Real“ šaliko?
– Negalėčiau savęs priskirti jokiais stovyklai. Dabar žiūrėdamas futbolą pirmiausiai stebiu, kaip treneriai ateidami į komandą atneša savo braižą. Tie „topiniai“ treneriai, kuriuos minėjau – nesvarbu, kur jie būtų: „Chelsea“, „Napoli“ ar „Juventus“ – aš pradedu sekti jų darbą. Nes tie žmonės atsineša savo filosofiją ir man labiausiai įdomu būna stebėti komandos transformacijos procesą. Įspūdinga, kaip treneris sugeba nustatyti grupę žaidėjų veikti pagal jo atsineštą schemą. Pavyzdžiui, J.Kloppas: visi pripažįsta, kad jis į „Liverpool“ perkėlė ankstesnės Dortmundo „Borussia“ modelį. O kai tas modelis veikia ir žaidimo, ir rezultatų prasme – tai yra sėkmės istorija.

– Nekalbant apie Čempionų lygą, kiek realu, kad kuris nors Lietuvos klubas patektų į Europos lygos grupių varžybas? Ar esame iš karto pasmerkti dėl mažų biudžetų?
– Pinigai svarbu, bet labai svarbu ir komandos branduolys – tik jam susiformavus gali tikėti rezultato. Komanda turi priaugti iki tam tikro lygio – vienu mostu nieko nepadarysi. Nevienadieniškumo pavyzdys galėtų būti Marijampolės „Sūduva“ – komanda trejus metus Europos lygoje būna per žingsnį nuo grupių. Ir čia tikrai ne dėl atsitiktinumo ar sėkmingų burtų. Marijampoliečiai tam ilgai brendo. Atsimenu, dar prieš dešimtmetį „Sūduva“ pakankamai rimtai konkuravo kovoje dėl Lietuvos čempionų vardo, nuo „Ekrano“ atsilikdavo gal pora trimis taškais. Tuo keliu eidama „Sūduva“ pribrendo ir laimėti Lietuvos čempionatą, ir geram pasirodyti Europoje. Yra stabilumas, nes yra treneriai ir žaidėjai, galintys spręsti keliamas užduotis.

– Kaip manote, kokios šalies pavyzdžiu geriausiai būtų konstruoti Lietuvos futbolo modelį, kuris galbūt kada nors atneštų sėkmę tiek rinktinei, tiek klubams?
– UEFA nesistengia daryti įtakos vidiniams futbolo procesams atskirose šalyse. Kiekvienas gali rinktis savo vystymosi kelią. Žinoma, galime remtis sėkmės modeliais: tarkim, Islandijos, Belgijos – tai šalys, kurios kadaise buvo kažkur žemai, bet kryptingai dirbdamos, padariusios sisteminius pokyčius, nusistačiusios modelį pasiekė aukštumas. Bet kiekvienos jų kelias buvo savitas, todėl savitas turi būti ir Lietuvos. Nepakanka sukurti strategiją – būtina, kad ji peraugtų į vykdymą. Čia negali būti vieno architekto, kuri pasakytų: einam ten ir rasim aukso slėnį. Turi bendrai dirbti didelė grupė žmonių, išjudinti procesus ir nesustoti.

Talentingų vaikų turime labai daug – pats tą matau važinėdamas po turnyrus, Tik kur jie paskui dingsta? Turime susitvarkyti, kad būtų nuoseklus darbo tęstinumas: nuo pradinių grandžių trenerių iki jaunimo ir vyrų trenerių. Iki šiol yra taip, kad tarsi plaukiame pasroviui, paties futbolo kūrimo proceso nekontroliuojame: ima kilti koks nors žaidėjas – gerai, jei dar kažkas kažkur pasirodys – irgi paimsime. Bet turime statyti piramidę, kurios pagrindas užtikrintų patikimumą, stabilumą ir nuo to pamato prasidėtų ėjimas aukštyn.

– Bet apie šiuos dalykus kalbama ne vienerius metus. Kiek viskas dar gali trukti?
– Sunku pasakyti. Gal 10-15 metų. Bet tikrai matau perspektyvą: turime jaunų entuziastingų žmonių, kurie pasijuto futbolo dalimi, nori pokyčių ir yra savo darbo fanatikai.
Yra šitame straipsnyje pateikiama ir viršuje esančio interviu (Kesmino su Urbonu) pilna video versija. Kažko naujo aišku ten nėra, bet kontekstiniai dalykai truputėli kitaip ir aiškiau susidėlioja už patį straipsnį.

Anbo
Pranešimai: 7497
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 22 14:18

Urbonui aiški amnezija. Liuksemburgo nu niekaip neprisimena, lyg su jais išvis nebūtų žaidę :)

Respublik
Pranešimai: 2230
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2020 Geg 09 20:20

Gimtinėje karantiną leidžiantis Urbonas – apie pirmuosius metus rinktinėje, atsinaujinusį štabą ir kompiuterinius žaidimus
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... s-zaidimus

Kovo pabaigoje Lietuvos futbolo rinktinė turėjo atidaryti 2020-uosius dviem kontrolinėmis akistatomis su Kazachstano ir Estijos vienuolikėmis, tačiau pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija nukėlė šiuos planus neribotam laikui.

Šie du susitikimai turėjo pažymėti ir antrųjų Valdo Urbono metų prie rinktinės vairo startą. Pirmieji metai lengvi nebuvo – rinktinė iš viso per juos sužaidė 10 rungtynių (8 oficialias ir 2 draugiškas), tačiau per jas iškovojo vos vieną pergalę, kai metų pabaigoje Vilniuje 1:0 nugalėjo itin blankiai atrodžiusią Naujosios Zelandijos vienuolikę. Kitose draugiškose rungtynėse su Azerbaidžano futbolininkais lietuviai išvykoje išsiskyrė be įvarčių 0:0.

Visgi, oficialiuose susitikimuose mūsiškiai vargo daug labiau. Atrankoje į šiais metais vykti turėjusį, tačiau į kitus nukeltą Europos futbolo čempionatą lietuviai per aštuonerias rungtynes sukrapštė vos vieną tašką ir liko B grupės dugne. Negana to, lietuviams teko sugerti ir ne vieną skaudų smūgį – trimis įvarčiais arba daugiau Valdo Urbono auklėtiniai nusileido Ukrainai (0:3), Serbijai (1:4) ir du kartus – Portugalijai (1:5 ir 0:6).

Nors metai ir nebuvo lengvi, V. Urbonas, bendraudamas su LRT.lt, teigė, jog savo tikslų neišsižada ir toliau sieks įdiegti rinktinėje savitą žaidimo braižą, o tam padės ir pamažu kuriama šalies futbolo piramidė. Pokalbyje su LRT.lt treneris įvertino pirmaisiais metais rinktinėje išmoktas pamokas, nupasakojo savo kasdienybę karantino metu, įvertino galimą pandemijos įtaką Lietuvos ir pasaulio futbolui, pristatė naująjį ir šiek tiek pasikeitusį rinktinės trenerių štabą bei išsakė savo nuomonę apie tikrąjį futbolą šiuo metu pakeitusį e. sportą.

– Kaip atrodo jūsų karantinas? Likote namuose ar išvykote toliau nuo viso šurmulio?
– Visi esame situacijos įkaitai. Karantino metu būnu Aukštaitijoje, Panevėžyje. Aišku, tas laikas toks… Visi turime savo privatų laiką, stengiuosi dirbti darbus su futbolu, bet susirasti ir veiklų šalia futbolo.

– Kol gyvos rungtynės nevyksta, įvairios platformos (UEFA, FIFA) kviečia peržiūrėti senas, istorines rungtynes. Pats tokias stebite ar visgi labiau koncentruojatės į kitus dalykus, analizes?
– Kažkiek žiūriu, gera grįžti, bet daugiau stengiuosi būti su Lietuvos rinktine. Yra ir tos analizės iš praeitų metų, medžiagos, tad galima žiūrėti ir mąstyti, ką geriau galima padaryti ateityje.

Vėlgi, kitas dalykas, kaip tai atsilieps žaidėjams, sportinei formai. Reikalingas ryšys tarp žaidėjų, taktika, tai uždaroje patalpoje, kambario sąlygomis nėra lengva. Klausimas, kiek laiko reikės, kol pavyks atsistatyti, grįžti į normalias vėžes.

– Užsiminėte apie rinktinę. Prabėgo pirmieji jūsų metai su rinktine, kaip galėtumėte juos reflektuoti? Kokių pamokų galbūt gavote, ką pavyko išmokti?
– Aišku, visų pirma yra ta patirtis, tos dešimt rungtynių. Man tai buvo daug naujų dalykų, kaip elgtis vienu ar kitu momentu, bet vėlgi, negali sakyti, kad tos pamokos jau yra išmoktos ir kad ateityje kažkokių klaidų nebus. Tų klaidų būna visą laiką, klaidos ar pokyčiai kartais nėra matomi. Dešimt rungtynių su aukšto lygio varžovais ir žaidėjams, ir visam trenerių štabui davė prieaugį, kurį bus galima panaudoti ateityje.

– Dėl kurių neigiamai pasibaigusių rungtynių jums galbūt pačiam apmaudžiausia, kad nepavyko iškovoti teigiamo rezultato?
– Visų pirma apmaudu buvo dėl rungtynių su Liuksemburgu, ten galėjome daugiau. Ir, aišku, tos dvejos rungtynės su jais, tas taškų kiekis ir nulėmė bendras mūsų ir jų pozicijas lentelėje. Galėjome pasirodyti ir kiek geriau. Bet, aišku, ir kitos rungtynės – buvo žaista su stipriais varžovais, bet buvo galima išgauti kažką daugiau, užsikabinti už taškų.

Tačiau šioje vietoje kažko trūko. Atrodo, nedaug, bet tas nedaug pavirsta į tą distanciją, o taškų rinkimas tarptautiniame lygmenyje nėra lengvas, viską reikia išsikovoti. Gerų epizodų būdavo galima rasti kiekvienose rungtynėse, norėtųsi, kad tie intarpai būtų ilgesni, kokybiškesni. Tačiau dažnai neleistinai klydome, darėme nemažai klaidų, ypač savo baudos aikštelėje, o tokiame lygyje kiekviena smulki klaida gali pavirsti į įvartį.

Aišku, galima išeiti, kovoti, daug bėgti ir taip toliau, bet aš noriu, kad mes galvotume ir kurtume žaidimą. Ir ta žaidėjų atranka rėmėsi tuo, kad galėtume ne tik gintis ir laukti kažkokių kontratakų, tačiau ir perėmę kamuolį turime žinoti, ką su juo daryti, kaip kurti žaidimą ir pozicinį žaidimą. Mūsų ateitis turėtų būti pozicinio žaidimo kūrimas ir primetimas varžovui.

– Rinktinėje bus atsinaujinęs trenerių štabas, prie jo prisijungė Marius Stankevičius. Ką jame įžvelgėte ir kokios bus jo atsakomybės naujajame štabe?
– Aišku, tų pokyčių buvo ir daugiau, žaidėjams buvo išsiųsti kvietimai, buvo suplanuota spaudos konferencija ir trenerių štabe, kad būtų galima pristatyti tuos pokyčius, tačiau taip neįvyko.

Atsirado M. Stankevičius, didelė žaidėjo patirtis, daug kur buvęs ir daug ką matęs. Taip pat neturime tiek daug tų žmogiškųjų resursų ir tą patirtį turime priimti, dėl to buvo nuspręsta, kad jis dirbs ir su U17 rinktine, kaip ir Andrius Skerla su U15, kad būtų tam tikras tęstinumas ir jauniems treneriams, kaip Marius ar Andrius, kad jie turėtų platformą, treniruočių atsakomybę. Aišku, nėra taip, kad rinktinė būtų ledkalnio viršūnė, svarbu buvo tas piramidės suformavimas.

Taip pat fiziniu treneriu dabar dirbs Marius Čeliauskas, pasikeitė ir analitikas – Luką Žėką štabe pakeis Rokas Pranaitis.

Buvome numatę draugiškoms rungtynėms ir sudėties atnaujinimą, bet dabar neaišku, kada ir kaip rinksimės. Tačiau ruoštis turime. Aišku, kaip ta situacija atsilieps bendram futbolo ūkiui, pasakyti sunku, bet turime dabar žiūrėti savo vidinius darbus ir kaip geriau organizuoti darbą akademijose.

Tas komandinis darbas su LFF Techniniu departamentu vyksta tinkama linkme ir tas grįžtamasis ryšys, ką gauname iš aplinkos, rodo, kad tie pokyčiai juntami, ir reikia tikėtis, kad jie peraugtų į geresnį rezultatą aikštėje.

– Kiek palaikote ryšį su trenerių štabu, žaidėjais šiuo metu? Ar pasidomite, kaip laiką leidžia jie?
– Kažkiek nesistengiu lįsti į tą aplinką. Kiek žinau, visi sveiki, ta jų rutina panaši visų, tai per daug nesistengiu veržtis į jų erdvę. Pabendrauju su trenerių štabu, daugiau su ta aplinka, nes žaidėjams dabar nemanau, kad yra tas metas, kai turiu kažką labai pasakyti.

– Minėjote, jog į planuotas draugiškas rungtynes su Kazachstanu ir Estija būtumėte kvietęs ir naujų žaidėjų, tai su kokiais naujais futbolininkais galbūt bendravote, ką svarstėte įtraukti į savo planus?
– Dabar tai jau liko istorija, tos mūsų rungtynės ir tie kvietimai. Kada bus numatytos kitos rungtynės, vėl reikės komplektuoti. Bet noras buvo jauninti sudėtį, ieškoti resursų, rezervo ir bandyti padaryti tą tokį proveržį.

– Žvelgiant į platesnį paveikslą, A lyga dėl savo formato tikrai bus pratęsta, tačiau, žvelgiant į didžiąsias lygas – Angliją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją, – ar jos gali būti užbaigtos? Ar visgi tie reikalavimai, pavyzdžiui, iš UEFA pusės, kad turnyrus būtina pabaigti, yra kiek nepamatuoti?
– Manau, kad tas UEFA fokusavimasis yra teisingas, kadangi ten generuojamos pagrindinės lėšos. Europos lygos yra labai svarbus dalykas ne tik sportiniu, bet ir finansiniu principu. Turime tą dalyką suprasti ir yra natūralu, kad UEFA kreipia dėmesį, ir manau, kad tos lygos atsinaujins. Futbolas tapo kaip tam tikra šaka, pramonės šaka, kuri generuoja lėšas, kuria produktą.

Manau, kad tas UEFA noras užbaigti čempionatus, Čempionų lygą yra suprantamas, o nuo klubinio futbolo atsinaujinimo priklausys ir rinktinių varžybos, rinktinių grafikai. Bet visų pirma turi pradėti dirbti klubai, tik tada būtų galima kalbėti apie vienas ar kitas rinktinių varžybas.

– Didieji Europos klubai skaičiuos milijoninius nuostolius, o kaip, jūsų manymu, tai gali atsiliepti Lietuvos futbolo rinkai? Kiek gali trauktis biudžetai, kiek gali atsitraukti rėmėjai?

– Sunku pasakyti. Visų pirma, manau, tai yra tiesioginis ryšys su ekonomika, su verslu. Kuo verslui bus sunkiau, tuo mažesnė tikimybė, kad verslas padės futbolui. Jei kalba eina apie verslo išgyvenimą, tai tikrai sudėtinga bus rasti finansinių resursų futbolui. Ypač Lietuvoje, kur klubai nėra turtingi rėmėjų, žiūrovų dėmesio. Belieka tik laukti, tikėtis, kad viskas nebus labai blogai ir galėsime toliau džiaugtis futbolu, A lyga.

Grįžti į