Kalinauskas
Pranešimai: 2288
Užsiregistravo: 2014 Sau 25 23:44

Re: Valdas Urbonas

2019 Lap 26 18:31

Ir apskritai labai pasimatė, kad šis treneris tarptautiniu lygmeniu per silpnas. Viskas ką jis gali vietinis čempionatas. Užsienyje patirties jis neturėjo ir tas neturėjimas jam kiša didelę koją.
Su kokiu treneriu būtų aplošę ukrainiečius ir portugalus?

mafia7
Pranešimai: 7174
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Valdas Urbonas

2019 Lap 26 18:41

Nei su jokiu

Respublik
Pranešimai: 3353
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 10 09:35

N. Kesminui prieštaraujantis V. Urbonas gavo žurnalisto kirtį: „Kur jūs matote gėrį?“
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... -12848858/

Lrytas.lt kalbėjosi su šalies rinktinę jau dešimtyje mačų paskui save vedančiu treneriu Valdu Urbonu ir garsiausiu futbolo komentatoriumi žurnalistu 48-erių Nerijumi Kesminu, su kuriais pabandė išsiaiškinti, ar turi ši sporto šaka ateitį Lietuvoje.

– Nerijau, metų pradžioje pasakėte, kad užimti rinktinės trenerio postą reikia drąsos. Toks žmogus atsirado, kačiau dabar V. Urbonas yra kalamas prie kryžiaus už visus nacionalinės ekipos trejų metų rezultatus. Tai drąsiai pasielgė treneris ir kodėl jūs pirmasis eilėje stovite su plaktuku su vinimis?
Nerijus Kesminas – N.K.) Na, tikrai nestoviu su tais vinimis prie kryžiaus. Aš sakiau dėl šio posto panašiai – šiuo atveju lipantis į „Titanic“ laivą jau iš anksto žino, kas jo laukia. Tad tokia čia ir drąsa. Iš tikrųjų aš bandau atkreipti dėmesį į sistemines futbolo bėdas, o ne kalti trenerį už jo atėjimą prie nacionalinės komandos vairo .Juk futbolo specialistas ateina treniruoti tuos žaidėjus, kurie pas jį atvažiuoja kartą per kelis mėnesius. Bėdos futbole prasideda ne nuo rinktinės, o nuo vaikų futbolo – tu šiai dienai turi tokius futbolininkus, kurie yra pasiūloje ir geresniais jie netaps, nes vėlu. Jų nepakeisi. Trenerio pozicija yra labiausiai matoma ir jį kritikuoti yra įprastas dalykas. Tačiau šiuo atveju yra bėda ne treneris Urbonas ar Jankauskas ar net Pankratjevas – Lietuvos futbolas serga labai stipriai ir tai reikia aiškiai pasakyti.

– Gerbiamas rinktinės treneri, N.Kesminas ne kartą viešai jums mėtė kritikos strėles, kad per visą jūsų dešimties mėnesių vadovavimo laikotarpį jūs taip ir nesugebėjote „sudėlioti“ rinktinės stuburo.“Jo nėra“, tai bestuburė rinktinė“, – kalbėjo žurnalistas. Kodėl? Ir ar taip yra?
Valdas Urbonas – V.U.) Džiugu, kad šalia sėdi ir pats žurnalistas N.Kesminas – galime vienas kitam į akis pasižiūrėti, nes iš tikro, jis būna už taip vadinamos širmos: anapus televizijos ekrano ir iš ten skelbia savo nuomonę. Jei kalbėsime apie kritiką, vis dėlto norėtųsi, kad ji nebūtų tik dėl kritikos, o gerintų situaciją Lietuvos futbole.

Jei šnekėti apie taip vadinamą stuburą, tai praėjo aštuonios Europos čempionato atrankos rungtynės ir aš iš arti, kur jau arčiau, susipažinau su situacija rinktinėje – pamačiau futbolo piramidės viršūnę. Tikrai nesutikčiau, kad rinktinė yra bestuburė ar turi kažkokių nukrypimų. Galima labiau diskutuoti apie sistemines klaidas, tačiau šiai dienai tie futbolininkai, kurie atstovavo Lietuvos ekipai atrankos ciklo metu, yra geriausi šalyje ir tikrai motyvuoti rodyti gerus rezultatus. Tačiau sporte būna ir taip, kad ne tik nuo psichologinio nusiteikimo ar noro priklauso galutinis rezultatas. Į tai taip pat reikia atsižvelgti. Technika, taktika, fizinis pasirengimas – reikia plačiau ir į tai pasižiūrėti. Noriu pasakyti, kad nė vienam žaidėjui dėl jo noro padėti rinktinei, jo atsidavimo, siekio kuo geriau reprezentuoti Lietuvą, pretenzijų neturiu. Taigi, galime diskutuoti, ką reikėtų padaryti, kad Lietuvos futbolui vis dėlto būtų geriau, o ne kritiškai rodyti pirštais į besistengiančius aikštėje žaidėjus – tokiam pokalbiui erdvės tikrai daug...

– Nerijau, savotiškai piktinatės, kad V.Urbonas per atranką išbandė 30 futbolininkų. Buvęs strategas E.Jankauskas į komandą kvietė apie pusšimtį žaidėjų – kokios gali būti pretenzijos šiam specialistui, kuris ieško kelių iš aklavietės, į kurią jis įstumtas ne savo noru?
N.K. – Gal tik aš taip matau, tačiau visiškai nesimato rinktinės krypties ir progreso. To progreso nėra rinktinėje. Suprantate, dviračio išradinėti nereikia – pasaulio stipriosios rinktinės turi aiškią komandos ašį, kurią įprastai sudaro vidurio gynėjų pora bei atraminiai saugai – visą kitą galima aplipdyti taip vadinama „mėsa“. Bet per tuos V.Urbono dešimt vadovavimo mėnesių taip ir nepamačiau, kur mes einame, kodėl mes ten einame. Yra objektyvių priežasčių – futbolininkų traumos, atsirado būtinybė kartų kaitai. Tačiau šiuo atveju nežinia kur einame, man sunku logiškai suprasti tą blaškymąsi ir sunku tai įvertinti.

– Bet E.Jankauskas dar daugiau žaidėjų išbandė ir taip pat neturėjo bet padoraus rezultato.
N.K. – Tai rezultato nebus. Apsiraminkime. Pasižiūrėkime į Belgijos sėkmės istoriją, kur per 12 metų šios šalies rinktinė iš nykštuko tapo pirmąja FIFA pasaulio reitinge. Tai dabar aš nesuvokiu, kodėl Lietuvos rinktinėje dabar žaidžia vidurio gynėjo pozicijoje 32 metų futbolininkas, kuris nuo scenos nueis po metų-dviejų. Dar suprasčiau, kad jis būtų galva geresnis, bet dabar. Bet ir su visa pagarba tam futbolininkui... Tiesiog keista, nebandau primesti savo nuomonę, tačiau tai labai keista.

– Treneri, jums reikėjo laukti 10 rungtynių, kol nacionalinė komanda jums iškovojo pirmąją pergalę – tiesa, ne oficialiose rungtynėse, o kontrolinėse su Naująja Zelandija. Bet ir po pergalės išgirdote klausimą apie galimą atsistatydinimą iš pareigų, nes Europos atrankoje komanda sužaidė tragiškai. Lietuvos futbolas nuo 2016 metų patyrė 20 pralaimėjimų, dukart sužaidė lygiosiomis, įvarčių santykis tragiškas – 12-71, 37 mėnesiai be oficialių pergalių. Jums to reikia?
V.U. – Žinote, savo asmeninių pasirinkimų nenorėčiau komentuoti. Labiau norėčiau sugrįžti prie klausimo, kurį palietė Nerijus, jog jis nemato visumos ar sistemos. Kai ateini į naują vietą, turi pasižiūrėti, kas darosi, kokios tendencijos – aš tikrai turėjau ir turiu rinktinės viziją. Sutinku, kad būtinas stabilumas rinktinėje, tačiau tam taip pat reikia privalomų akcentų. Pavyzdžiui, norėjosi, kad vartininko pozicija būtų stabilesnė, tačiau buvome priversti išbandyti net 4 vartų sargus. Jei šnekėsime apie žaidėjus, tai atsiranda traumų klausimas, atsiranda akcentai „žaidžia-nežaidžia“ savo klube, pačios komandos pozicija nacionalinės ekipos atžvilgiu – kaip matome, atsiranda begalė povandeninių srovių. Ir kai reikia priimti sprendimus, greičiausiai Nerijus tikrai neturi tos platesnės informacijos, o man reikia sudėlioti viską taip, kad ekipoje būtų mintis ir logika.

Apie žaidėjų pasirinkimus rinktinei esu pasirengęs kalbėti, nes nė vienas sprendimas nepriimamas spontaniškai – jokių eksperimentų su rinktine aš nedarau. Mes siekiame suformuoti nacionalinės ekipos branduolį ir jau metus tai vyksta. Ir tęsiasi: turime aiškią viziją, jog ta grupė žmonių, kuri pateko į rinktinę, suprastų, ką ji daro. Galime spręsti dėl vieno ar kito žaidėjo pozicijos – tiek Nerijus, tiek ir aš esame subjektyvūs, tačiau galutinį sprendimą juk vis tiek priima treneris. Vis dėlto norėčiau atkirsti kritikams: mano nuomone, rinktinė progresuoja, tačiau pamatyti tą progresą sutrukdė grupės komandos, kurios tiesiog neleido mums pasirodyti. Tai per stiprios komandos.

N.K. – O juk kitaip ir nebus, mes greitai visų atrankų burtų katile būsime paskutiniai ir turėsime tik kur kas galingesnes komandas, o ne mūsų lygio.

V.U. – Kas bus, tai dar pamatysime. Taip, reikia galvoti apie šią dieną ir rytojų, tačiau jei galvosime apie tai, kad kitąmet mūsų lauks dar vienas krachas ar laidotuvės, tai niekada iš to uždaro rato neišeisime. Manau, tik mąstant pozityviai įmanoma siekti tikslų – man atspirties taškas yra dvikova su Naująja Zelandija, kuri nėra kažkur visiškai toli reitinguose nuo mūsų – arčiau mūsų pajėgumo ir rinktinių katilo. Pasižiūrėkime į tą mačą ir pamatysime daug pozityvo, pastangų, gero žaidimo.

– Nerijau, trenerio pozityvus požiūris į įvykius tikrai džiugina. Jūs matote rinktinės judėjimą į priekį?
N.K – Žinote, prisiminkime buvusio trenerio Igorio Pankratjevo frazę: „Aš niekada tai toli nežiūriu“. Tai labai geras požiūris klubiniam treneriui. Rinktinė strategas turi žiūrėti kitaip – kas bus po dviejų, ketverių metų. Tai ne šalies čempionatas, kuris trunka gal 28-36 rungtynes, o komandos tikslas – kuo daugiau surinkti taškų turnyrinėje lentelėje ir neiškristi į žemesnį lygį. Šiuo atveju aš nematau jokio ateities matymo. Suprantu, kad kiekvienam mačui reikia rinktis žaidėjus, žiūrėti, kas tiktų varžovui, tačiau dabartinėmis sąlygomis tai tikrai nėra mūsų kelias. Dar kartą pasikartosiu: belgai aukojo rezultatą. Bet bėda, kad Lietuva negali aukoti tai, ko neturi, mes tiesiog niekuo nerizikuojame. Koks skirtumas, gauti 4 ar 6 įvarčius į savo vartus... Blogiausia, kad nėra tikėjimo rinktine: nėra tikėjimo, kad šiandien gavę 6 įvarčius, kitąmet rinktinė gaus tik du, o dar po metų apskritai gal nepralaimės. Man tai būtų gera idėja, tačiau to nebus, netikiu, nes mes iš to nesimokome.

V.U. – Aš tikrai nekuriu strategijų nuo rungtynių iki rungtynių. Yra trys nacionalinės komandos žaidėjų segmentai: pirmasis – gal jis nėra šįkart labai pozityvus, tačiau tai tie futbolininkai, kurie įgavo patirties tarptautinėje arenoje. Antrasis – žaidėjai be patirties, tačiau su dideliu noru atstovauti rinktinei ir trečiasis segmentas – visiškai nauji rinktinės nariai. Galime kalbėti apie Paulių Golubicką, Justiną Marazą, Deividą Matulevičius ar Domantą Šimkus. Taip, tai natūrali rinktinės kaita, tačiau apie tai reikia galvoti. Be to, negali juk aštuoniolikmečio vaikinuko mesti nė iš šio nė iš to į rinktinės batalijas – jis greičiausiai apsvils nagus, sudegs ir tuomet mes neturėsime ne tik būsimo gero žaidėjo rinktinei, tačiau ir to trisdešimtmečio, kurį iškeitėme į aštuoniolikmetį.

Nežinau, gal Nerijus ir turi burtininko lazdelę, jis gal gali pasakyti tų žaidėjų pavardes, kurių mes neišbandėme ir turėtume kviesti į rinktinę, kuriais jis tikėtų? Galiu pasakyti, kad kai kada ir rizikavau su sudėtimi, žinodamas, kad pralaimėsime, tačiau galvojau visada apie ateitį, kad ta nesėkmė suteiktų futbolininkams pridėtinę vertę.

– Dar šių metų pradžioje per šalies žiniasklaidą juoktasi, kad mes neturime futbolo koncepcijos, neturime futbolo akademijos, kuri dabar labiau panaši į lentpjūvę, neturime jokios futbolo piramidės. Koncepciją ateidamas į postą per tris mėnesius pasižadėjo sukurti Valdas Urbonas. Kas apie ją girdėti? Ir jei dar nėra tos koncepcijos, ar reikalinga tuomet rinktinei strategija?
N.K. – Žinoma kad nacionalinei ekipai reikalinga strategija (juokiasi). Žinoma, kai tik bus koncepcija. Šiaip, nereikia išradinėti jokių dviračių: rimtų futbolo šalių rinktinės žaidžia pagal vieną koncepciją ir strategiją: net ir potencialus nacionalinės ekipos žaidėjas, kuriam penkiolika metų, einantis per visas amžiaus grupes, žino apie rinktinės varžybų schemas, ko iš jo bus norima nacionalinėse ekipose. Aš net Lietuvos vyrų rinktinėje nematau aiškios žaidimo schemos – nematau sistemos. Grįžkime prie tų pačių belgų – jie susitarė, kad visos rinktinės žais pagal sistemą keturi-trys-trys, kad ir kaip bebūtų, to laikomasi. Tai vadinama schema. Belgai žinojo, kad gal ir rezultatas bus nekoks, bet po to vaisiai bus saldūs. Mūsų rinktinė žaidžia taip: šiandien mums taip tinka, o rytoj pasižiūrėsime, o po pusmečio dar kažkaip. Man rinktinės žaidimas primena vieno Šveiko knygos personažo mintį: „Juk niekada nebuvo taip, kad niekaip nebūtų“.

– Treneri, turite parengęs šalies futbolo koncepciją?
V.U. – Ji yra, jos projektas parengtas ir pristatytas. Kodėl tik projektas – dar ir tam, kad galėtume jį papildyti ir turėtume atspirties tašką. Pagrindinis akcentas šios koncepcijos – taktinės schemos.

– Nerijau, nėra malonu sakyti, tačiau jūs ne kartą teigėte, kad Lietuvos rinktinei nereikia jokio trenerio – juo galėtų būti ir peliukas Mikis. Tai lyg ir įžeidimas Lietuvos futbolo rinktinių treneriams
– Tai kad rezultatas bus toks pats – koks skirtumas, kas vadovaus. Tai ne Valdo Urbono įžeidimas. Tai tiesiog: ar su Edgaru Jankausku, ar su Valdu Urbonu, mes vis tiek neturime jokio rezultato. Mes neturime ką aukoti.

– Kokią matote Lietuvos futbolo rinktinės ateitį?
N.K. – Nuo LFF prezidento Liutauro Varanavičiaus laikų buvo tokie svaisčiojimai – mes būsime čempionate po ketverių, me būsime po šešerių metų. Pažadai buvo, kad po ketverių metu kažkas tikrai įvyks, tačiau visą laiką šalies futbolo padangėje buvo daroma tas pats ir taip pat. Aš nematau ilgalaikės strategijos – ir galvoti reikia ne apie kelis metus į priekį, o mąstyti apie aštuonerių būsimų metų veiklą. Bet tam reikia labiau daryti, o ne žadėti. Kalbama, kad žuvis pūva nuo galvos – nesakau, kad problema yra Lietuvos futbolo federacijoje. Aš kalbu, kad ji neturi iniciatyvos imtis darbų. Prisimenu LFF prezidento Edvino Eimonto žodžius, kad Lietuvos futbolui reikia ne revoliucijų, o evoliucijų. Tai aš pasakysiu, kad tai yra nesąmonė – mums dabar reikia revoliucijos: prasivalyti apačias, tuos, kas stabdo mūsų futbolą. Purtyti reikia nuo viršaus iki apačios.

V.U – Klausausi ir stebiuosi Nerijumi. Laukti pokyčių kalbomis yra lengviausia. Būtina kalbėti apie sisteminius pokyčius, kurie yra skausmingiausi. Kitas dalykas, viskas priklausys ne nuo strategijų, o nuo jų vykdymo – juk ne federacija tai darys, o žmonės. Jau dabar vyksta pokyčiai, tik jie nėra tokie dideli, kaip mes norėtume, nes Europa jau seniai pasistūmėjo į priekį, o mes vis dar šnekame apie programų įdiegimą. Tačiau mes vis dėlto turime gerbti federaciją, jos vadovus, kurie gyvena futbolu...

N.K. – Ponai Dirmeikis su Kvedaru taip pat gyveno futbolu, ir ką?

– Kokie bus kiti metai, galvojant apie rinktinę? Gal įsivažiuos jaunų futbolininkų rengimo „Anderlecht“ programa? Kaip galvojate, futbolas atsistos ant kojų? Gal verta paieškoti pozityvaus požiūrio?
N.K. – Pozityvus požiūris į Lietuvos futbolą būtų tik meškos paslauga. V.Urbonas sako, kad jog reikia daryti viską, kad futbolui būtų kuo geriau – ir tai tiesa. Taigi, tepdamas Lietuvos futbolą medumi aš nedaryčiau jam gerą. Jei aš taip daryčiau, tai būtų blogis. Pokyčiai, kurie neva matomi? Žmonės jų nemato: 37 nesėkmės tarptautinėje arenoje, skaudžios devynių įvarčių porcijos tarptautinėje arenoje – ir tai tik vyrų rinktinės pasirodymas. Aš jau nekalbu apie jaunimo ekipas.

V.U – Aš matau progresą. Kas liečia rinktinę, mes nesame tokie, kokius mus norima padaryti. Aš tikiu, kad ši nurašoma rinktinė turi potencialo, tik jai reikia leisti dirbti ir neformuoti nuomonės, kad esame plynas laukas.

Anbo
Pranešimai: 8307
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 10 10:42

Man įdomiausias vienas dalykas, kurio žurnalistas neišklausinėjo. Urbonas minėjo, kad tikrai turi rinktinės viziją, tačiau taip ir nepaaiškino kokia ji. Būtų įdomu išgirsti :) Dabar gi Urbonas praslydo pasinaudodamas bendrom frazėm, taip nieko konkretaus ir nepasakęs. Tiesą sakant iš šito interviu nieko svarbaus nesužinojom, išskyrus "nesikabinėkit ir duokit dirpt".
Paskutinį kartą redagavo 1 Anbo. Iš viso redaguota 2019 kartus.

GS3
Pranešimai: 2518
Užsiregistravo: 2014 Sau 16 18:58

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 13 18:32

Zmogus, kuris atejo i posta del geresnes algos, nes rinkoj jam nieko geresnio nesisviete (ir nesisviecia). O su tokiu darbo "kruviu", tai isvis pasaka. Siuo atveju tinka posakis, kad vieni i darba eina dirbti, o kiti - pasiimti atlyginima...

Anbo
Pranešimai: 8307
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 13 19:08

o tai kiek jis uždirbo Žalgiry ir kiek rinktinėj uždirba?

GS3
Pranešimai: 2518
Užsiregistravo: 2014 Sau 16 18:58

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 18 14:37

https://www.futbolas.lt/naujiena/407322 ... bent-metus

Idomu, kas tie "konkretus tikslai"? Neiskristi is diviziono Tautu lygoje?...

JonasPetraitis
Pranešimai: 204
Užsiregistravo: 2018 Lap 04 21:23
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 19 08:05

„Pirmoje metų pusėje rinktinei bus keliamas tikslas laimėti Baltijos taurės turnyrą. Kovo mėnesį po burtų sužinosime ir varžovus UEFA Tautų lygos C divizione. Tada kelsime tikslus šioms varžyboms“, – žadėjo LFF generalinis sekretorius."

Anbo
Pranešimai: 8307
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 19 10:03

kai bus aiškūs varžovai Tautų lygoje, matyt dar kels tikslą surinkti keletą taškų. Nes neiškristi iš C diviziono na nelabai realu :D

Respublik
Pranešimai: 3353
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 22 14:07

Valdas Urbonas mūru stoja už rinktinės vyrus: „Pašaipių epitetų klijavimas niekur neveda“
http://lrytas.lt/sportas/futbolas/2019/ ... -12966956/

„Svarbiausia buvo pačiam į situaciją pasižiūrėti iš vidaus ir įsivertinti. Vienas dalykas, kai stebi rinktinės rungtynes pats tiesiogiai nedalyvaudamas ir kitas dalykas – kai betarpiškai prisilieti prie visų procesų“, – sako Valdas Urbonas apie savo pirmuosius metus Lietuvos futbolo rinktinės trenerio poste.

Lietuvos rinktinės rezultatas 2019-ųjų oficialiuose ir kontroliniuose mačuose – 1 pergalė, 2 lygiosios ir 7 pralaimėjimai.

„Ta negatyvi rezultatų serija daro įtakos bendrai nuotaikai komandoje, bet noras atstovauti rinktinei dėl to niekam nemažėja“, – interviu lrytas.lt sakė V.Urbonas.

– Ko rinktinei 2019-aisiais trūko labiausiai?
– Sunku būti apibrėžti kokį nors vieną dalyką, kurį išsprendus mūsų rezultatai staiga pagerėtų. Yra daug veiksnių, iš kurių susidėlioja rinktinės mozaika. Mano įsitikinimu, pirmiausia reikia galvoti ne apie rezultatą, o apie patį žaidimą. Futbolininkai turi būti vaidmenų atlikėjai ir daryti tai kaip komanda – futbole po vieną nieko nenuveiksi. Todėl siekiame, kad rinktinėje susidarytų branduolys, kuriam galėtum kelti tikslus siekti rezultato ir kuris galėtų tą padaryti.

Gal ir skamba banaliai, bet Europos čempionato atrankoje mes susidūrėme su labai stipriomis rinktinėmis. Bet aš turiu tai priminti, kad apginčiau mūsų žaidėjų ego. Jie nori kautis, bet jėgų santykis būna ne mūsų pusėje. Ukraina, Portugalija, Serbija – tokios komandos šiai dienai mums sunkiai įveikiamos. Tokie ir buvo visi metai: iš vieno pusės – noras kažką nuveikti, kažką pakeisti. Iš kitos pusės, tą mūsų žaidybinę pažangą – o aš matau, kad ji yra, kad pajudėjome gera linkme – akivaizdžiai stabdė rezultatų nebuvimas.

– Futbolininkai noriai atsiliepia į kvietimą žaisti rinktinėje?
– Nebuvo tokio fakto, kad kažkuris nenorėtų. Kartais sustabdo kokie nors niuansai dėl kontraktų su klubais, šeimos problemos ar traumos, bet noro niekam netrūksta. Žaidėjai laukia, kada galės atvažiuoti į rinktinę. Netgi pasakyčiau, kad yra išsiilgę to skambučio. Man labiausiai norisi, kad vyrams atstovavimas rinktinei nepavirstų rutina, nepaisant, kad šiai dienai nesiseka, nėra rezultatų. Bet vėlgi: rezultatams reikia laiko, todėl svarbu, kad mes nesustotume ir kryptingai eitume to rezultato link.

– Komandos žaidimo braižą lemia tai, kokius futbolininkus treneris turi ir prieš kokio stiliaus varžovą tenka kovoti. O jei atmetus šiuos objektyvius veiksnius, jums prie širdies labiau gynybinis ar atakuojantis futbolas?
– Aš save priskiriu prie trenerių-praktikų. Teorija yra viena, o sunkiausias dalykas – įgyvendinti ją praktiškai. Įvertinti futbolininkų galimybes, jų pozicijas aikštėje ir tada pasirinkti žaidimo schemą.

Pirmą pusmetį mes naudojome vieną schemą, o paskui rinktinėje turimi futbolininkai ir stiprūs varžovai pastūmėjo persitvarkyti. Dabartinė mūsų schema universalesnė, lanksti, labiau mums tinkanti, kurią galima pritaikyti ir žaidžiant su Ukraina ar Portugalija, ir su Naująja Zelandija. Nenoriu, kad kiekvienose rungtynėse futbolininkai turėtų daryti kažką naujo. Nenoriu kardinaliai keisti mūsų žaidimo stiliaus. Noriu, kad būtume nuoseklūs, kad nebijotume kontroliuoti kamuolio, nepaisant su kokiu varžovu žaidžiame. Žiūriu pragmatiškai: suprantu, kad mūsų futbolas negali būti taip vadinamas „totalus“ ir taip pat nenoriu, kad būtų gynybinis. Siekiu rasti tą aukso vidurį, kuris atitiktų mūsų galimybes ir mūsų lūkesčius.

– Ar būti Lietuvos futbolo rinktinės treneriu reiškia išskirtinį psichologinį spaudimą?
– Į situaciją žiūriu per darbo prizmę. Einu į darbą ir stengiuosi jį kuo geriau atlikti. Koncentruojuosi į procesą, o ne į pašalines mintis: oi, kiek čia to spaudimo. Skaitau ir girdžiu visokių rinktinės vertinimų, bet tų pašaipių epitetų klijavimas niekur neveda. Norisi kalbėti iš esmės, konstruktyviai ir taisyti, ką galime, o ne gyventi negatyvu. Stengiuosi, kad ir žaidėjai tą suvoktų, kiek galėdamas norėjau atriboti juos nuo tos kritikos lavinos. Jie gyvi žmonės ir aš geriau negu bet kas kitas jaučiu ir žinau, kad vyrai rinktinėje atiduoda viską, ką gali.

– Kurias rinktinės rungtynes iš ligšiolinių jums vadovaujant pavadintumėte geriausiomis ir kodėl?
– Pagal žaidimo turinį – namuose su Serbija, Portugalija ir Liuksemburgu. Ir žinoma, paskutinės – su Naująja Zelandija: tai, ką darėme aikštėje, manau, turėjo patikti ir žiūrovams.

– Kone prieš tris dešimtmečius pats žaidėte Lietuvos rinktinėje. Kokia anuometė komanda išlikusi jūsų atmintyje?
– Tada buvau žaidėjas, dabar – treneris, bet pati nuotaika rinktinėje nepasikeitė: visi nori atstovauti Lietuvai. Rinktinėje tada pagrindiniais smuikais griežė Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai – Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Stasys Baranauskas, Arvydas Janonis, Stasys Danisevičius. Žaisti kartu su jais man buvo svajonės išsipildymas. Tarpusavio bendravimas buvo normalus, viskas pasirodė paprasčiau negu būčiau galėjęs pagalvoti: juk kai ateini į komandos rūbinę, tai ir tampi tos komandos dalimi. Tokia pat draugiška aplinka rinktinėje yra ir dabar. Jauni žaidėjai jaučiasi gerai: jie žino savo vietą, bet ta vieta tikrai nėra kur nors kampe. Jie – komandos dalis.

Nenurašant mūsų praeities, vis dėlto akivaizdu, kad futbolas į priekį eina dideliais kokybės žingsniais. Manau, kad dėl to visa aplinka dabar yra gerokai konkurencingesnė negu tada, kai aš žaidžiau. Anksčiau buvo aiškesnis komandų žaidimo braižas pagal geografinį principą: galėjai numatyti, kas ką labiau linkęs daryti aikštėje. Dabar futbolo sintezė tokia, kad visos rinktinės supanašėjo, bet kokybės atžvilgiu – labai smarkiai ūgtelėjo.

– Rinktinei atstovavote 14 rungtynių ir, būdamas gynėjas, pelnėte vieną įvartį – būtent per savo debiutą 1991-aisiais. Nepamiršote, kam įmušėte ir kaip atrodė tas įvartis?
– Tai buvo Baltijos taurės turnyras, kuriame žaidė Lietuva, Latvija ir Estija – pirmasis atgavus Nepriklausomybę. Pirmos mūsų rungtynės vyko Klaipėdos „Žalgirio“ stadione su estais. Gerai prisimenu, kad tada lapkričio mėnesį aikštė buvo ne tai kad bloga, o tiesiog tragiška – natūralus dumblas, kurį mums teko minkyti visas 90 minučių. Atsilikome 0:1, bet sugebėjome atsitiesti ir laimėti 4:1. O mano įvartis buvo iš tolimos distancijos: gal iš maždaug 25 metrų pavyko stipriu smūgiu nuginkluoti vartininką.

– Kokias žaidėjų savybes jūs kaip treneris labiausiai vertinate?
– Gebėjimą apjungti žaidimo idėjas ir priimti teisingus sprendimus. Patinka futbolininkai, kurie mėgsta kurti ir improvizuoti.

– O kas jums yra trenerio idealas ir kodėl?
– Aš žiūriu į trenerį pirmiausiai kaip į lyderį, sugebantį valdyti grupę žmonių, nustatyti taisykles ir kryptį. Tai tarsi verslo vadybos modelis. Lyderystė yra gebėjimas kiekvieną savaitę užvesti, motyvuoti rungtynėms net ir didžiausias žvaigždes, sukelti jų ambicijas.

Jurgenas Kloppas, Carlo Ancelotti, Maurizio Sarri, Josepas Guardiola – patinka stebėti, kaip dirba šie treneriai. Nesakau, kad mėginu kažką kopijuoti, bet mokydamasis iš jų bandau pritaikyti tam tikrus dalykus turimoms sąlygoms.

– Esate pasiekęs unikalų rezultatą – jūs vienintelis treneris, kurio komanda penkis kartus iš eilės tapo Lietuvos čempione. Kuo nepaprasti buvo tie 2008-2012 metai su Panevėžio „Ekranu“?
– Mano karjeros atspirties taškas ir buvo tie 2008-ieji, kai atėjau į „Ekraną“ be jokios ypatingos treniravimo patirties. Gavau užduotį užimti 4-5 vietą. Bet buvo ir geri žaidėjai, ir geras trenerių kolektyvas, todėl mums pavyko tokioje įnirtingoje bekompromisėje kovoje dėl čempionų titulo laimėti prieš FBK „Kaunas“. O kai užlipi ant aukščiausio laiptelio, tavo tikslas tampa ten ir išsilaikyti, kas yra dar sunkiau. Tai čempioniškai serijai padėjo ir kitos aplinkybės. Po 2008 m. sezono neliko FBK „Kauno“ savininko finansinės injekcijos, pati lyga prasiskiedė naujomis komandomis. Žinoma, konkurencija buvo, bet mūsų pergalės lėmė sudėties stabilumas.

„Ekrane“ tada buvo daug vietos futbolininkų, ir būtent tas branduolys užtikrino rezultato tęstinumą. Natūralu, kad kasmet įsiliedavo du trys nauji žmonės, bet apskritai komanda buvo pribrendusi nugalėti. Galėjome sužaisti prastesnes rungtynes, bet tai būdavo išimtis.

– Dažnas Lietuvos futbolo gerbėjas turi ir mėgiamą užsienio klubą, yra Anglijos, Vokietijos, Ispanijos ar kurio kito nacionalinio čempionato gerbėjas. O jūs namuose neturite, tarkim, Madrido „Real“ šaliko?
– Negalėčiau savęs priskirti jokiais stovyklai. Dabar žiūrėdamas futbolą pirmiausiai stebiu, kaip treneriai ateidami į komandą atneša savo braižą. Tie „topiniai“ treneriai, kuriuos minėjau – nesvarbu, kur jie būtų: „Chelsea“, „Napoli“ ar „Juventus“ – aš pradedu sekti jų darbą. Nes tie žmonės atsineša savo filosofiją ir man labiausiai įdomu būna stebėti komandos transformacijos procesą. Įspūdinga, kaip treneris sugeba nustatyti grupę žaidėjų veikti pagal jo atsineštą schemą. Pavyzdžiui, J.Kloppas: visi pripažįsta, kad jis į „Liverpool“ perkėlė ankstesnės Dortmundo „Borussia“ modelį. O kai tas modelis veikia ir žaidimo, ir rezultatų prasme – tai yra sėkmės istorija.

– Nekalbant apie Čempionų lygą, kiek realu, kad kuris nors Lietuvos klubas patektų į Europos lygos grupių varžybas? Ar esame iš karto pasmerkti dėl mažų biudžetų?
– Pinigai svarbu, bet labai svarbu ir komandos branduolys – tik jam susiformavus gali tikėti rezultato. Komanda turi priaugti iki tam tikro lygio – vienu mostu nieko nepadarysi. Nevienadieniškumo pavyzdys galėtų būti Marijampolės „Sūduva“ – komanda trejus metus Europos lygoje būna per žingsnį nuo grupių. Ir čia tikrai ne dėl atsitiktinumo ar sėkmingų burtų. Marijampoliečiai tam ilgai brendo. Atsimenu, dar prieš dešimtmetį „Sūduva“ pakankamai rimtai konkuravo kovoje dėl Lietuvos čempionų vardo, nuo „Ekrano“ atsilikdavo gal pora trimis taškais. Tuo keliu eidama „Sūduva“ pribrendo ir laimėti Lietuvos čempionatą, ir geram pasirodyti Europoje. Yra stabilumas, nes yra treneriai ir žaidėjai, galintys spręsti keliamas užduotis.

– Kaip manote, kokios šalies pavyzdžiu geriausiai būtų konstruoti Lietuvos futbolo modelį, kuris galbūt kada nors atneštų sėkmę tiek rinktinei, tiek klubams?
– UEFA nesistengia daryti įtakos vidiniams futbolo procesams atskirose šalyse. Kiekvienas gali rinktis savo vystymosi kelią. Žinoma, galime remtis sėkmės modeliais: tarkim, Islandijos, Belgijos – tai šalys, kurios kadaise buvo kažkur žemai, bet kryptingai dirbdamos, padariusios sisteminius pokyčius, nusistačiusios modelį pasiekė aukštumas. Bet kiekvienos jų kelias buvo savitas, todėl savitas turi būti ir Lietuvos. Nepakanka sukurti strategiją – būtina, kad ji peraugtų į vykdymą. Čia negali būti vieno architekto, kuri pasakytų: einam ten ir rasim aukso slėnį. Turi bendrai dirbti didelė grupė žmonių, išjudinti procesus ir nesustoti.

Talentingų vaikų turime labai daug – pats tą matau važinėdamas po turnyrus, Tik kur jie paskui dingsta? Turime susitvarkyti, kad būtų nuoseklus darbo tęstinumas: nuo pradinių grandžių trenerių iki jaunimo ir vyrų trenerių. Iki šiol yra taip, kad tarsi plaukiame pasroviui, paties futbolo kūrimo proceso nekontroliuojame: ima kilti koks nors žaidėjas – gerai, jei dar kažkas kažkur pasirodys – irgi paimsime. Bet turime statyti piramidę, kurios pagrindas užtikrintų patikimumą, stabilumą ir nuo to pamato prasidėtų ėjimas aukštyn.

– Bet apie šiuos dalykus kalbama ne vienerius metus. Kiek viskas dar gali trukti?
– Sunku pasakyti. Gal 10-15 metų. Bet tikrai matau perspektyvą: turime jaunų entuziastingų žmonių, kurie pasijuto futbolo dalimi, nori pokyčių ir yra savo darbo fanatikai.
Yra šitame straipsnyje pateikiama ir viršuje esančio interviu (Kesmino su Urbonu) pilna video versija. Kažko naujo aišku ten nėra, bet kontekstiniai dalykai truputėli kitaip ir aiškiau susidėlioja už patį straipsnį.

Anbo
Pranešimai: 8307
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Valdas Urbonas

2019 Gru 22 14:18

Urbonui aiški amnezija. Liuksemburgo nu niekaip neprisimena, lyg su jais išvis nebūtų žaidę :)

Respublik
Pranešimai: 3353
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2020 Geg 09 20:20

Gimtinėje karantiną leidžiantis Urbonas – apie pirmuosius metus rinktinėje, atsinaujinusį štabą ir kompiuterinius žaidimus
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... s-zaidimus

Kovo pabaigoje Lietuvos futbolo rinktinė turėjo atidaryti 2020-uosius dviem kontrolinėmis akistatomis su Kazachstano ir Estijos vienuolikėmis, tačiau pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija nukėlė šiuos planus neribotam laikui.

Šie du susitikimai turėjo pažymėti ir antrųjų Valdo Urbono metų prie rinktinės vairo startą. Pirmieji metai lengvi nebuvo – rinktinė iš viso per juos sužaidė 10 rungtynių (8 oficialias ir 2 draugiškas), tačiau per jas iškovojo vos vieną pergalę, kai metų pabaigoje Vilniuje 1:0 nugalėjo itin blankiai atrodžiusią Naujosios Zelandijos vienuolikę. Kitose draugiškose rungtynėse su Azerbaidžano futbolininkais lietuviai išvykoje išsiskyrė be įvarčių 0:0.

Visgi, oficialiuose susitikimuose mūsiškiai vargo daug labiau. Atrankoje į šiais metais vykti turėjusį, tačiau į kitus nukeltą Europos futbolo čempionatą lietuviai per aštuonerias rungtynes sukrapštė vos vieną tašką ir liko B grupės dugne. Negana to, lietuviams teko sugerti ir ne vieną skaudų smūgį – trimis įvarčiais arba daugiau Valdo Urbono auklėtiniai nusileido Ukrainai (0:3), Serbijai (1:4) ir du kartus – Portugalijai (1:5 ir 0:6).

Nors metai ir nebuvo lengvi, V. Urbonas, bendraudamas su LRT.lt, teigė, jog savo tikslų neišsižada ir toliau sieks įdiegti rinktinėje savitą žaidimo braižą, o tam padės ir pamažu kuriama šalies futbolo piramidė. Pokalbyje su LRT.lt treneris įvertino pirmaisiais metais rinktinėje išmoktas pamokas, nupasakojo savo kasdienybę karantino metu, įvertino galimą pandemijos įtaką Lietuvos ir pasaulio futbolui, pristatė naująjį ir šiek tiek pasikeitusį rinktinės trenerių štabą bei išsakė savo nuomonę apie tikrąjį futbolą šiuo metu pakeitusį e. sportą.

– Kaip atrodo jūsų karantinas? Likote namuose ar išvykote toliau nuo viso šurmulio?
– Visi esame situacijos įkaitai. Karantino metu būnu Aukštaitijoje, Panevėžyje. Aišku, tas laikas toks… Visi turime savo privatų laiką, stengiuosi dirbti darbus su futbolu, bet susirasti ir veiklų šalia futbolo.

– Kol gyvos rungtynės nevyksta, įvairios platformos (UEFA, FIFA) kviečia peržiūrėti senas, istorines rungtynes. Pats tokias stebite ar visgi labiau koncentruojatės į kitus dalykus, analizes?
– Kažkiek žiūriu, gera grįžti, bet daugiau stengiuosi būti su Lietuvos rinktine. Yra ir tos analizės iš praeitų metų, medžiagos, tad galima žiūrėti ir mąstyti, ką geriau galima padaryti ateityje.

Vėlgi, kitas dalykas, kaip tai atsilieps žaidėjams, sportinei formai. Reikalingas ryšys tarp žaidėjų, taktika, tai uždaroje patalpoje, kambario sąlygomis nėra lengva. Klausimas, kiek laiko reikės, kol pavyks atsistatyti, grįžti į normalias vėžes.

– Užsiminėte apie rinktinę. Prabėgo pirmieji jūsų metai su rinktine, kaip galėtumėte juos reflektuoti? Kokių pamokų galbūt gavote, ką pavyko išmokti?
– Aišku, visų pirma yra ta patirtis, tos dešimt rungtynių. Man tai buvo daug naujų dalykų, kaip elgtis vienu ar kitu momentu, bet vėlgi, negali sakyti, kad tos pamokos jau yra išmoktos ir kad ateityje kažkokių klaidų nebus. Tų klaidų būna visą laiką, klaidos ar pokyčiai kartais nėra matomi. Dešimt rungtynių su aukšto lygio varžovais ir žaidėjams, ir visam trenerių štabui davė prieaugį, kurį bus galima panaudoti ateityje.

– Dėl kurių neigiamai pasibaigusių rungtynių jums galbūt pačiam apmaudžiausia, kad nepavyko iškovoti teigiamo rezultato?
– Visų pirma apmaudu buvo dėl rungtynių su Liuksemburgu, ten galėjome daugiau. Ir, aišku, tos dvejos rungtynės su jais, tas taškų kiekis ir nulėmė bendras mūsų ir jų pozicijas lentelėje. Galėjome pasirodyti ir kiek geriau. Bet, aišku, ir kitos rungtynės – buvo žaista su stipriais varžovais, bet buvo galima išgauti kažką daugiau, užsikabinti už taškų.

Tačiau šioje vietoje kažko trūko. Atrodo, nedaug, bet tas nedaug pavirsta į tą distanciją, o taškų rinkimas tarptautiniame lygmenyje nėra lengvas, viską reikia išsikovoti. Gerų epizodų būdavo galima rasti kiekvienose rungtynėse, norėtųsi, kad tie intarpai būtų ilgesni, kokybiškesni. Tačiau dažnai neleistinai klydome, darėme nemažai klaidų, ypač savo baudos aikštelėje, o tokiame lygyje kiekviena smulki klaida gali pavirsti į įvartį.

Aišku, galima išeiti, kovoti, daug bėgti ir taip toliau, bet aš noriu, kad mes galvotume ir kurtume žaidimą. Ir ta žaidėjų atranka rėmėsi tuo, kad galėtume ne tik gintis ir laukti kažkokių kontratakų, tačiau ir perėmę kamuolį turime žinoti, ką su juo daryti, kaip kurti žaidimą ir pozicinį žaidimą. Mūsų ateitis turėtų būti pozicinio žaidimo kūrimas ir primetimas varžovui.

– Rinktinėje bus atsinaujinęs trenerių štabas, prie jo prisijungė Marius Stankevičius. Ką jame įžvelgėte ir kokios bus jo atsakomybės naujajame štabe?
– Aišku, tų pokyčių buvo ir daugiau, žaidėjams buvo išsiųsti kvietimai, buvo suplanuota spaudos konferencija ir trenerių štabe, kad būtų galima pristatyti tuos pokyčius, tačiau taip neįvyko.

Atsirado M. Stankevičius, didelė žaidėjo patirtis, daug kur buvęs ir daug ką matęs. Taip pat neturime tiek daug tų žmogiškųjų resursų ir tą patirtį turime priimti, dėl to buvo nuspręsta, kad jis dirbs ir su U17 rinktine, kaip ir Andrius Skerla su U15, kad būtų tam tikras tęstinumas ir jauniems treneriams, kaip Marius ar Andrius, kad jie turėtų platformą, treniruočių atsakomybę. Aišku, nėra taip, kad rinktinė būtų ledkalnio viršūnė, svarbu buvo tas piramidės suformavimas.

Taip pat fiziniu treneriu dabar dirbs Marius Čeliauskas, pasikeitė ir analitikas – Luką Žėką štabe pakeis Rokas Pranaitis.

Buvome numatę draugiškoms rungtynėms ir sudėties atnaujinimą, bet dabar neaišku, kada ir kaip rinksimės. Tačiau ruoštis turime. Aišku, kaip ta situacija atsilieps bendram futbolo ūkiui, pasakyti sunku, bet turime dabar žiūrėti savo vidinius darbus ir kaip geriau organizuoti darbą akademijose.

Tas komandinis darbas su LFF Techniniu departamentu vyksta tinkama linkme ir tas grįžtamasis ryšys, ką gauname iš aplinkos, rodo, kad tie pokyčiai juntami, ir reikia tikėtis, kad jie peraugtų į geresnį rezultatą aikštėje.

– Kiek palaikote ryšį su trenerių štabu, žaidėjais šiuo metu? Ar pasidomite, kaip laiką leidžia jie?
– Kažkiek nesistengiu lįsti į tą aplinką. Kiek žinau, visi sveiki, ta jų rutina panaši visų, tai per daug nesistengiu veržtis į jų erdvę. Pabendrauju su trenerių štabu, daugiau su ta aplinka, nes žaidėjams dabar nemanau, kad yra tas metas, kai turiu kažką labai pasakyti.

– Minėjote, jog į planuotas draugiškas rungtynes su Kazachstanu ir Estija būtumėte kvietęs ir naujų žaidėjų, tai su kokiais naujais futbolininkais galbūt bendravote, ką svarstėte įtraukti į savo planus?
– Dabar tai jau liko istorija, tos mūsų rungtynės ir tie kvietimai. Kada bus numatytos kitos rungtynės, vėl reikės komplektuoti. Bet noras buvo jauninti sudėtį, ieškoti resursų, rezervo ir bandyti padaryti tą tokį proveržį.

– Žvelgiant į platesnį paveikslą, A lyga dėl savo formato tikrai bus pratęsta, tačiau, žvelgiant į didžiąsias lygas – Angliją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją, – ar jos gali būti užbaigtos? Ar visgi tie reikalavimai, pavyzdžiui, iš UEFA pusės, kad turnyrus būtina pabaigti, yra kiek nepamatuoti?
– Manau, kad tas UEFA fokusavimasis yra teisingas, kadangi ten generuojamos pagrindinės lėšos. Europos lygos yra labai svarbus dalykas ne tik sportiniu, bet ir finansiniu principu. Turime tą dalyką suprasti ir yra natūralu, kad UEFA kreipia dėmesį, ir manau, kad tos lygos atsinaujins. Futbolas tapo kaip tam tikra šaka, pramonės šaka, kuri generuoja lėšas, kuria produktą.

Manau, kad tas UEFA noras užbaigti čempionatus, Čempionų lygą yra suprantamas, o nuo klubinio futbolo atsinaujinimo priklausys ir rinktinių varžybos, rinktinių grafikai. Bet visų pirma turi pradėti dirbti klubai, tik tada būtų galima kalbėti apie vienas ar kitas rinktinių varžybas.

– Didieji Europos klubai skaičiuos milijoninius nuostolius, o kaip, jūsų manymu, tai gali atsiliepti Lietuvos futbolo rinkai? Kiek gali trauktis biudžetai, kiek gali atsitraukti rėmėjai?

– Sunku pasakyti. Visų pirma, manau, tai yra tiesioginis ryšys su ekonomika, su verslu. Kuo verslui bus sunkiau, tuo mažesnė tikimybė, kad verslas padės futbolui. Jei kalba eina apie verslo išgyvenimą, tai tikrai sudėtinga bus rasti finansinių resursų futbolui. Ypač Lietuvoje, kur klubai nėra turtingi rėmėjų, žiūrovų dėmesio. Belieka tik laukti, tikėtis, kad viskas nebus labai blogai ir galėsime toliau džiaugtis futbolu, A lyga.

Respublik
Pranešimai: 3353
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2020 Rgs 08 17:56

V.Urbonas – kantriausiai pirmos pergalės laukęs rinktinės treneris
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-1373202

Respublik
Pranešimai: 3353
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2020 Lap 29 23:22

Rinktinę nuo dugno atkėlęs Valdas Urbonas padebesiais neskraido: pažiūri į praėjusių metų rezultatus ir atsisėdi
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... r-atsisedi

Lietuvos futbolo rinktinės treneris Valdas Urbonas gali džiaugtis ir plačiai šypsotis. Po kone tragiškų 2019 metų ir kelių triuškinamų pralaimėjimų 2020-ieji, nors ir sugadinti pasaulinės pandemijos, mūsų šalies rinktinei buvo kelissyk sėkmingesni. Net 4 pergalės per 8 susitikimus (skaičiuojant ir draugiškus) bent laikinai tildo Lietuvos futbolo kritikus, nors ir pasiektos ne prieš elitines komandas. LRT.lt kartu su V. Urbonu ilgame interviu reziumavo 2020 metus.

Lietuvos rinktinė per metus sužaidė 8 rungtynes, iš kurių dvejos buvo draugiškos, o likusios šešerios – UEFA Tautų lygos C divizione.

Metai rinktinei prasidėjo tik rugsėjo mėnesį, kai namuose 4 d. buvo patirtas pralaimėjimas 0:2 prieš Kazachstano futbolininkus. Tačiau po trijų dienų Tiranoje po Donato Kazlausko įvarčio 1:0 įveikta Albanija.

Antrajame rinktinių lange spalio 7-ąją Taline 3:1 lietuviai nepaliko šansų Estijos rinkinei. Du įvarčius pelnė Arvydas Novikovas, kartą pasižymėjo Gratas Sirgėdas. Po keturių dienų namuose lietuviai 2:2 sužaidė su Baltarusija (įmušė – A. Novikovas ir Karolis Laukžemis), o spalio 14 d. irgi namuose 0:0 sužaidė su Albanija.

Trečiasis langas jau vyko lapkritį ir jo pradžioje namuose 2:1 buvo įveikti Farerų salų futbolininkai (įvarčius pelnė G. Sirgėdas). Lapkričio 15 dieną Minske 0:2 teko pripažinti baltarusių pranašumą, tačiau po trijų dienų Nursultane 2:1 įveiktas Kazachstanas po A. Novikovo įvarčio jau per teisėjo pridėtą laiką (pirmą įvartį įmušė Modestas Vorobjovas).

Pastarąjį sykį 4 pergales per vienerius metus, skaičiuojant ir draugiškas rungtynes, Lietuvos rinktinė buvo pasiekusi tik 2008-aisiais.

– Jums tampant rinktinės treneriu buvo įteikti marškinėliai su 133-uoju numeriu, simbolizuojančiu tuometį mūsų FIFA reitingą. Šiuo metu esame keturiais laipteliais aukščiau – 129-oje vietoje. Kritikai, specialistai dažnai sako, kad reitingo sureikšminti nereikia. O jums pačiam ar jis yra svarbus?
– Galbūt tai viena iš bendro mūsų Lietuvos futbolo rezultatų išraiškų, turime kreipti dėmesį, galime ginčytis, ar mes esame ten, kur reikia būti, ar privalome būti aukščiau. Kiekviena šalis gauna reitingą pagal rezultatus ir nuopelnus. Klasifikacija apima visą pasaulį, visas konfederacijas, kurios sudarė FIFA. Lygintis su komandomis, su kuriomis niekada neteks žaisti... Geriausias rodiklis yra aikštė, po rungtynių gali sakyti, kad esi stipresnis už kažkurią komandą. Bet reitingas rodo, kad yra kur stiebtis ir kur kilti.

– „Su kuo sulyginti Lietuvos futbolą? Su paveikslu. Dailininkai į paveikslus žiūri atsitraukę iš toliau, kad matytų visumą. Lietuvos futbole atsiranda mėgėjų, kurie nori atsidurti arčiau paveikslo, kur dulkės ir purvas ant rėmelio“ – ši jūsų frazė, pasakyta per pristatymą, sulaukė nemažai dėmesio. Kvietėte į rinktinę žiūrėti per pozityvumo prizmę, tačiau 2020 metais tokios dirbtinės prizmės nereikėjo, nes pozityviu tapo rinktinės žaidimas ir rezultatai. Ar jums pačiam tas paveikslas dabar labiau patinka, ar yra gražesnis?
– Ar aš būsiu, ar kas kitas bus – paveikslas vis tiek kabės. Nepriklausomai, kas bus prie valdžios, futbolas bus. Paveikslas kabės – žemiau ar aukščiau. Mano idėja šio palyginimo buvo, kad mes turėtume žiūrėti plačiau, iš toliau, kad pamatytume tam tikras detales. Konstatuoti, kad mūsų spalvos tik tamsios, kad paveikslas kone ant grindų guli, neduoda mums kaip šaliai jokio pozityvo, galvojimo ar tikslo siekimo, kaip padaryti geriau. Mano viena minčių buvo, kad turime kiekvienas asmeniškai paklausti, ką aš darau, kad tas paveikslas būtų geresnėje salėje ir geriau apšviestas. Tokia buvo mano pagrindinė idėja. Aišku, pakeisti žmonių mąstymą, pradinį nusistatymą, yra pakankamai sudėtinga. Tai ypač pajutau pernai. Argumentų galima išsakyti labai daug, bet kai tablo rezultatas rodo pralaimėjimą, tada aš prarandu praktiškai visus argumentus apsiginti. Rezultatas vis dėlto apsprendžia daug ką, bet ne viską.

Manau, kad šiemet bendruomenė tapo kažkiek vieningesnė, žmonės pradėjo išgyventi dėl rezultato, dėl žaidimo, atsirado daugiau teigiamų diskusijų. Manau, kad paveikslas tikrai įgavo daugiau šviesų.

– Sutikite, startas prie vairo nebuvo geras, Europos čempionato atrankoje surinktas tik taškas, per aštuonerias rungtynes praleisti 25 įvarčiai, įmušti tik 5. Kas lėmė, kad likote prie rinktinės vairo? Spaudimo tikrai turėjo būti nemažai.
– Vienas dalykas – turėjau sutartį. Kitas dalykas – lėmė žmonių, kurie priima sprendimus, kantrybė, duotas pasitikėjimas toliau tęsti darbą. Nors rezultatai nebuvo geri, bet vėlgi buvo objektyvių priežasčių. Aišku, faktas toks – surinkome tik vieną tašką, man tai nebuvo geras rezultatas. Tie metai buvo reikalingi galbūt ir tam, kad pasiektume šių metų rezultatus. Reikėjo tai praeiti.

Buvo žaidėjų rotacija, negaliu priimti labai greitų sprendimų, kas liečia jauninimą ar sudėties keitimą. Turėjau įsivertinti kiekvieno galimybes, jos buvo vertinamos oficialiose rungtynėse. Atsirado eksperimentinės sudėtys, bet tai buvo procesas. Šie metai parodė, kad turime žaidėjų, kurie mažiau žaisdavo rinktinėje, save užsirekomendavo. Buvo žaidėjų, kurie rinktinei atiduodavo kone duoklę. Manęs tai netenkino, man reikalinga atiduoti širdį, „dušią“. Komandinė mūsų širdis šiemet ryškiai atsiskleidė, manau, kad tie laimėjimai buvo pagrįsti tuo psichologiniu pasitikėjimu, įtampos atsikratymu. Aišku, čia gal reikėtų daugiau žaidėjų nuomonės klausti, bet ką aš mačiau rūbinėje, buityje, komanda tikrai susilipdė ir buvo labai vieninga.

– 2019 m. baigėsi pergale, tegul ir draugiškose rungtynėse, prieš Naująją Zelandiją. Kiek jums tada tai buvo svarbu? Kiek galbūt padėjo patikėti, kad su šia komanda galima siekti geresnių rezultatų?
– Sporte atsitinka toks įdomus dalykas – virsmas. Pernai pralaimėjome išvykoje Portugalijoje 0:6, grįžtame su skaudaus pralaimėjimo nuotaika, mes negalime atsiriboti nuo aplinkos, viską suprantame, girdime. Laikas gydo žaizdas, o to laiko nėra – už dviejų dienų reikia žaisti namuose rungtynes. Aišku, Naujoji Zelandija nėra Portugalija, bet tos rungtynės tapo tokiu virsmu, atsigavimu. Rezultatas pasiektas geras, buvo gerų momentų, žaidėjų atsidavimas buvo labai svarbus.

Šiemet buvo panašiai, kai namuose pralaimėjome Kazachstanui ir važiavome į Albaniją, kur irgi atrodė lyg esame pasmerkti pralaimėjimui. Bet radome žaidėjus, kurie galėjo išeiti ir kovoti dėl pergalės, ją iškovoti. Tokios patirtys labai psichologiškai sucementuoja, sujungia komandą.

– Mažai kas tikėjo jumis prieš mačą Albanijoje. Kas per tas tris dienas atsitiko? Ar albanai iš tiesų jūsų neįvertino?
– Prisiminkime, kad į rungtynes su Kazachstanu susirinkome po labai ilgos pertraukos. Rinktinė ir taip nėra vieta, kur būtų daug treniruočių, o šįkart paskutines rungtynes buvome žaidę lapkričio viduryje, o tada susitikome tik rugsėjo pradžioje. Rungtynėse su Kazachstanu galbūt kai kurie sprendimai ir sudėtyje nebuvo tinkami, ko tikėjausi rinkdamas sudėtį. Buvo žaidėjų, kurie neišpildė to, ko aš tikėjausi. Nors antrasis kėlinys tikrai nebuvo blogas, žaidimo turinys buvo, pritrūko kažkiek sėkmės, slėgė įtampa ir tas rezultatas toks išėjo.

Kalbėdami apie rungtynes Albanijoje visų pirma norėčiau, kad žiūrėtume į save, o ne kur ten kas šventė... Atsiranda sąmokslo teorijos apie pardavimus, toks turgus, komentuojami pašaliniai dalykai, bet nežiūrimas žaidimas, jo turinys, kodėl ir kaip kažkas įvyko. Buvo akivaizdžių taktinių sprendimų, kurie suveikė. Eliminavome jų stipriąsias puses, džiaugiuosi, kad individualias užduotis gavę žaidėjai su jomis susitvarkė.

– Įvartį Tiranoje pelnė Donatas Kazlauskas, šiemet tapęs vienu svarbiausių rinktinės žaidėjų atakose. Tai futbolininkas, kuriam vienas bandymas kilti į aukštesnį lygį (2015 m. išvyko žaisti į Lenkiją – LRT), jau nepasisekė, dabar galime vadinti antru bandymu (žaidėjas neseniai išvyko į Ukrainą). Ką jums davė Donatas, ko iš jo tikėjotės ir ką jis įnešė į rinktinę?
– Kalbėti galima ne tik apie Donatą, apie daugiau žaidėjų, A lygos žaidėjų, kurių šių metų sudėtyje buvo nemažas skaičius. Buvo noras rotuoti žaidėjus, pasirinkti motyvuotus, atsidavusius ir savo meistriškumo lygiu galinčius kovoti. Donatas yra vienas iš tokių. Tačiau sublizgėjimas ir vieno kito įvarčio įmušimas nėra ženklas, kad reikia sustoti. Konkurencija futbole yra milžiniška, tai turi būti stimulas siekti daugiau, užlipus tuo laipteliu pabandyti pasiekti jau kitą. Kai žaidėjais bus stipresni individualiai, bus galima tikėtis ir bendrai stipresnės komandos.

– Jeigu 2019 m. ne kartą kalbėdamas prieš rungtynes ir komentuodamas rinktinės žaidėjų sąrašą sakėte, kad nėra daug žaidėjų, kuriuos galėtumėte kviesti, 2020 m. atrodė visai kitokie. Didžioji dalis rezultatų pasiekta be pripažintų lyderių – Fiodoro Černycho, Vykinto Slivkos, trauma stabdė Paulių Golubicką, nebuvo Vytauto Andriuškevičiaus, Ernesto Šetkaus. Nemažai žaidėjų gavo pirmuosius iškvietimus į rinktinę. Kodėl šiemet, atrodo, išdrįsote labiau eksperimentuoti? Atrodė, kad tie, kurie nežaidžia klube, kad ir kokia būtų jų pavardė, ir rinktinėje vietos tikėtis galėjo mažiau.
– Tikrai neturiu tokios galimybės ar privilegijos rinktis žaidėjus tuos, kurie žaidžia klube. Yra nežaidžiančių, tas nėra gerai, tai nėra siekiamybė, bet taip nutinka. Jau bandžiau paaiškinti, kodėl vyko ta rotacija. Iš kitos pusės, pažiūrėkime, kur buvo pernai Gratas Sirgėdas, kur buvo Justas Lasickas, kuris tik metų pabaigoje buvo kviečiamas į rinktinę, Martyno Dapkaus forma irgi netenkino, tas pats Tomas Švedkauskas pernai dėl objektyvių priežasčių buvo iš esmės eliminutas iš rinktinės, nes Belgijos pirmos lygos tvarkaraštis sutapdavo su langais.

Tačiau procesas turėjo vykti, reikėjo ieškoti variantų. Svarbu tinkamai sureaguoti, įvertinti žmogų, surasti jam vietos komandoje. Kad ir Tautvydo Eliošiaus pavyzdys, tai nebuvo eksperimentas, jis nusipelnė vietos komandoje savo darbu treniruotėse, savo žaidimu. Atrodė, kad jau nurašytas žaidėjas, bet matėme, kai puikiai įėjo į mačą Kazachstane. Nupūti dulkes ir bandai tuose žmogiškuosiuose resursuose, kuriuos turi, išgauti kokybę.

Galime kalbėti ir apie U-21 žaidėjų įvedimą. Bandytas Domantas Antanavičius, Gytis Paulauskas, Edgaras Utkus, Linas Mėgelaitis. Tai savotiškas signalas, parodymas, kad mums rūpi artima ateitis, aš pasirengęs suteikti galimybę išbėgti į aikštę, kad jie pamatytų, ką reiškia atstovauti nacionalinei rinktinei.

– Artimiausiu metu turbūt teks į šiuos žaidėjus atsisukti vis daugiau?
– Taip, bet reikia suprasti, kad negali perskubėti. Kiekvienas žaidėjas turi priaugti ir psichologiškai, ir fiziškai, ir taktiškai. Avansai galimi, bet juos reikia atidirbti. Galvoti apie ateitį turime, bet dabartinio komandos branduolio ir gylio praplėtimas buvo vienas tikslų. Kai atsitinka traumos, formos svyravimai, taip lengviau kompensuoti netekus kurio žaidėjo. Visi žinome Fiodoro Černycho galimybes, tačiau kai jis dėl tam tikrų priežasčių nėra optimalios formos, turime ieškoti alternatyvų. K. Laukžemis, tas pats D. Kazlauskas pasistengė, kad ta probleminė pozicija nebuvo tokia matoma ir pastebima.

– Ką jūs pamatėte Mindaugo Paliono žaidime to, ko nematė prieš jus buvę rinktinės treneriai? Rinktinėje jis debiutavo dar 2008 m., sužaidė trumpai 2013-aisiais, ir iki pat jūsų atėjimo buvo pamirštas.
– Kiekvienas treneris turi savo viziją ir supratimą, kas reikalinga vienoje ar kitoje pozicijoje. Ir pirmoje spaudos konferencijoje sakiau, kad noriu matyti jį rinktinėje, nors nebuvau pažįstamas ar gerai įsivertinęs jo galimybių. Mačiau atsakingą disciplinuotą, profesionalų žmogų. Jo reikšmė komandos viduje buvo svarbi. Tai vyresnis žaidėjas, kartu su Sauliumi Mikoliūnu, Egidijumi Vaitkūnu – tai žmonės, kuriems virš 30 metų, jie liko sudėtyje šiemet. Jie išlaiko balansą rūbinėje, rinktinės buityje, treniruotėse.

Vienas didžiausių tikslų buvo surasti centro gynėjų porą – futbole tai kertinis dalykas. Pernai praleidome daug įvarčių, bet šie metai parodė, kad Edvinas Girdvainis ir M. Palionis yra gera pora. Atsirado jų tarpusavio supratimas, vienas kito palaikymas. Jų ir T. Švedkausko trijulė buvo kertinė gynyboje. Šiemet tikrai nebuvome „kiauri“, prie mūsų vartų niekas nesusikūrė labai daug progų. Gaila, kad Mindaugo nebuvo paskutinėse trijose rungtynėse, tačiau Vytas Gašpuitis gavo šansą ir puikiai juo pasinaudojo.

– Domantas Šimkus ir Modestas Vorobjovas, atrodo, tapo rinktinės rezultatų garantu. Ką galite pasakyti apie šį duetą ir jų pažangą 2020-aisiais?
– Jų pažanga yra akivaizdi, bet tai nepasidarė per vieną dieną. Atsiminkime, kad praėjusiais metais D. Šimkus žaidė mažai „Žalgiryje“, bet rinktinėje buvo vienas pirmųjų pagal sužaistas minutes, pasitikėjau juo ir pernai. Šiai dienai jau daugiau žmonių pamatė ir įvertino jo potencialą, kad jis tikrai vertas žaisti tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Man labai džiugu už jį, kai duodi žaidėjui pasitikėjimą, o jis tau atsidėkoja geru žaidimu. Pamatėme Modesto galimybes, rinktinėje anksčiau jis turėjo daugiau gynybinių funkcijų, žaidėme su tokiomis rinktinėmis, kaip Serbija ar Portugalija, jis buvo net dešiniojo gynėjo pozicijoje. Šiemet ir Albanijoje, ir Kazachstane jis atliko specifines funkcijas, žaidė daugiau priekyje, sugebėjo ir pelnyti įvartį. Jie abu padarė didelį žingsnį pirmyn. Dabar svarbu nesustoti, negalvoti, kad jau viskas pasiekta ir ieškoti galimybių toliau tęsti karjerą.

– Ką manote apie situaciją su A lygos finišu, kai „Žalgiris“ neišleido savo žaidėjų į rinktinę, dėl ko Baltarusijoje negalėjote remtis visais svarbiausiais savo žaidėjais. Po poros dienų atvykę D. Šimkus su M. Vorobjovu parodė, kad Minske turbūt galėjo būti visiškai kitas rezultatas?
– Kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę – niekas nežino. Aišku, rezultatas nuliūdino visus. Negalima į šį sprendimą žiūrėti vienpusiškai ir vienareikšmiškai. Buvo tokia situacija, reikėjo į ją atsižvelgti. Rungtynės buvo atidėtos, reikėjo ieškoti sprendimo, jis nebuvot tobulas, bet reikėjo kažką pasirinkti. Nusprendėme kolegialiai, tai nebuvo vienpusis sprendimas. Bet tai nenuima atsakomybės nuo manęs, jos atsiranda tik dar daugiau. Reikėjo ieškoti, kaip užkišti tas skyles, pralaimėti nebuvo malonu, iškilo rizika, kad iškrisime į D divizioną. Sprendime buvo rizikos ir labai daug atsakomybės.

Manęs labiau netenkina, kaip sudaromas visos A lygos tvarkaraštis, manau, kad rinktinės treneris čia irgi turėtų išreikšti poziciją. Buvo tai paleista savivalei, čempionatas baigėsi spalio 31 d., o rinktinė žaidžia tik lapkričio 11 d., tarpas nebuvo geras. Atsirado dar ir tendencija rinktinių lango metu žaisti rungtynes A lygoje. Atsimenu, kad taip buvo pernai, buvo ir šiemet, kai „Sūduva“ žaidė rungtynes, tai pasikartojo ir lapkritį. Aš nematau beveik jokioje šalyje, kad taip būtų daroma. Neatkreipiame dėmesio ir tai tampa kone tendencija.

– Visi žinome, ką gali aikštėje daryti Arvydas Novikovas, jis šiemet buvo tikras lyderis. Ar jūs turite jį raginti būti komandos lyderiu, imtis iniciatyvos, ar tai jam yra natūralu?
– Visi matome, kad jis yra rinktinės lyderis aikštėje, pasiekė daug įvarčių. Matome, kad jo ne tik techninis arsenalas, individualus meistriškumas sukelia pagarbą, bet jis pelno ir įvarčius. Arvydas jau yra patyręs, jam bus 30 metų, matęs daug šilto ir šalto, jam specialų raginimų ar nurodymų nebuvo. Arvydas randa galimybes atsidurti tuose momentuose, kur gali pelnyti įvartį ar atlikti pavojingą perdavimą. Su albanais namuose puikiai atsimename kelis įkirtimus, kur jis buvo arti įvarčio, teisėjas ir 11 metrų baudinį galėjo paskirti. Jis tikrai yra lyderis ir tai demonstruoja. Savotiškas netikėtumas buvo jo toks greitas atsigavimas. „Legia“ jis tikrai turėjo problemų su kojomis, traumų, buvo daug abejonių dėl jo sportinės formos. Pandemija ir karantino pauzė nebuvo jam labai dėkinga sportinės formos prasme. Mane labai maloniai nustebino, kad jis nuvykęs į naują erdvę Turkijoje labai greitai adaptavosi. Kai spalio mėnesį jį pamačiau stovykloje, jis buvo puikios formos, mane tas labai nudžiugino.

– Vieni sako, kad 2020 m. buvo sėkmingi tik dėl to, kad nesusitikome su tokiomis komandomis kaip Portugalija ir Serbija, kad žaidėme tiesiog savame lygyje. Kiti sako, kad nesvarbu, su kuo žaidi, rinktinės žaidimas džiugina, o ir varžovai nebuvo pastumdėliai. Tautų lyga buvo sužaista per du su puse mėnesio, kitas dalykas – nebuvo rungtynių su itin galingomis rinktinėmis, kurios galbūt įmuštų nemažai įvarčio. Ar tai galėjo padėti palaikyti gerą psichologinę būseną ir nuotaiką?
– Žaidėme C divizione su sąlyginai panašaus pajėgumo komandomis, bet prie mūsų dabartinės situacijos futbole visų pirma turime žiūrėti, kaip aplenkti komandas, kurios yra panašios į mus. Vienas dalykas yra žaisti su Portugalija, kur žinai, kad šansų daug nebus, nebent įvyks stebuklas. Tačiau sugebėti apžaisti savo lygio komandą irgi reikia. Mes turėjome žaidimo braižą, buvome išsikėlę tikslus ir pasiekėme pergales. Susitikus panašaus pajėgumo atstovams abi komandos siekia pergalės, varžovai į mus žiūri taip, kaip mes į juos. Tada ir kontrolinės rungtynės įgauna kitokią svarbą. Turėjome įrodyti savo pranašumą aikštėje, pergales reikėjo pelnyti ir aš tuos džiaugiuosi.

– Nepaisant pergalių ir sėkmingų metų jūs padebesiais neskrajojate?
– Tikrai ne, užtenka atsiversti praėjusių metų rezultatus atrankoje ir greit atsisėdi ant žemės. Žaidėjų pasitikėjimas, komandinė dvasia, atsidavimas buvo toks, kad buvo labai malonu. Nors ir padarėme klaidų, bet niekas mums negali prikišti, kad kažkur nesistengėme ar nekovojome. Buvome maksimaliai susikoncentravę.

Respublik
Pranešimai: 3353
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Valdas Urbonas

2021 Sau 22 15:12

Galvos skausmas: sutarties sąlygas su LFF suderinęs rinktinės treneris liko be pagalbininkų
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-1441200

2020-ųjų pabaigoje Lietuvos rinktinę sutikęs toliau treniruoti Valdas Urbonas susidūrė su neplanuotais rūpesčiais. Aiškėja, kad 53-ejų metų panevėžiečiui teks ieškotis naujų asistentų, nes iki šiol vyriausiojo trenerio padėjėjais buvę Andrius Skerla ir Marius Stankevičius pasitinka naujus išbandymus.

V.Urbono kandidatūrą gruodžio viduryje patvirtino Lietuvos futbolo vykdomasis (LFF) komitetas. Netrukus po to strategas buvo susitikęs su LFF vadovybe ir apsitarė dėl naujos sutarties finansinių sąlygų. „Viską susitarėme, treneriui pasiūlytos sąlygos tiko“, – 15min sakė LFF generalinis sekretorius E.Stankevičius.

Lietuvos rinktinę V.Urbonas treniruoja nuo 2019-ųjų pradžios. Praėjusių metų pabaigoje baigėsi jo dvejų metų sutartis, tačiau solidūs komandos rezultatai 2020-aisiais užtarnavo strategui kontrakto pratęsimą.

LFF iškėlė V.Urbonui tikslą laimėti Baltijos taurės turnyrą bei 2022-ųjų pasaulio čempionato atrankos grupėje aplenkti bent vieną varžovą, tačiau šiuos uždavinius panevėžietis jau spręs turėdamas naujus pagalbininkus.

Praėjusiais metais V.Urbono asistentai buvo buvę Lietuvos rinktinės gynėjai A.Skerla ir M.Stankevičius. Aiškėja, kad abiejų jų nacionalinės rinktinės trenerių štabe veikiausiai neliks. A.Skerla prieš kelias savaites buvo pristatytas naujuoju A lygoje debiutuosiančio Kauno „Hegelmann Litauen“ strategu, tad darbo nacionalinėje komandoje atsisakė.

„Tiek rinktinės treneris Valdas sunkiai įsivaizdavo, kad Andrius galėtų derinti abu darbus, tiek Kauno klubas norėjo, kad Skerla koncentruotųsi tik į savo komandos reikalus. Dabar V.Urbonas turi apsispręsti, kas jį štabe pakeis“, – 15min pasakojo LFF generalinis sekretorius E.Stankevičius.

Anot LFF vadovo, nemažas klaustukas yra pakibęs ir virš antrojo buvusio V.Urbono asistento Mariaus Stankevičiaus. Lygiai prieš metus legendinis Lietuvos rinktinės gynėjas sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas U-17 rinktinės treneriu. Vėliau Marius tapo ir V.Urbono asistentu nacionalinėje rinktinėje. Vis dėlto liepos mėnesį M.Stankevičius sulaukė dėmesio iš Italijos, kurioje giliai šaknis yra įleidusi futbolininko šeima. Lietuviui trenerio darbą pasiūlė penktoje pagal pajėgumą Italijos lygoje žaidžiantis „Lumezzane“ klubas. Tuomet LFF neprieštaravo, kad M.Stankevičius grįžtų į Apeninus. 39-erių buvęs futbolininkas atsisakė pareigų LFF techniniame departamente, tačiau liko dirbti tiek su U-17, tiek su nacionaline rinktine.

Visgi šiuo metu situacija yra kiek pasikeitusi. 15min žiniomis, M.Stankevičius yra gavęs kvietimą likti V.Urbono asistentu, bet galutinio sprendimo dar nėra priėmęs ir kur kas labiau tikėtina, jog toliau nacionalinėje rinktinėje nedirbs ir koncentruosis į naujus iššūkius Apeninuose. Įmanomas ir toks variantas, kad M.Stankevičiui bus patikėtas kurios Lietuvos jaunimo rinktinės trenerio postas.

Kad M.Stankevičiaus ateitis nėra aiški, 15min užsiminė LFF generalinis sekretorius. Su mūsų portalu bendravęs V.Urbonas taip pat neslėpė, kad klaustukų dėl Mariaus ateities yra nemažai. „Asistentų klausimas kol kas yra atviras. Svarstymų yra įvairių, variantų taip pat turiu, bet norisi pažiūrėti ir į bendrą visų jaunimo rinktinių paveikslą. Dėl Mariaus taip pat kol kas neaišku. Viskas – organizacinėje stadijoje“, – teigė V.Urbonas.

Per savo profesionalo karjerą Italijoje M.Stankevičius yra atstovavęs „Cosenza“, Genujos „Sampdoria“, Romo „Lazio“,„ Siena“, „Crema“ klubams, o „Brescia“ ekipos garbę gynė net 165 kartus. „Lumezzane“ klubas yra iš Brešijos provincijos, kurioje iki šiol gyvena Stankevičių šeima. Futbolininko sūnus Kajus yra žaidęs šio regiono komandose „Franciacorta“ ir „Atletico Castegnato“.

E.Stankevičiaus teigimu, permainų Lietuvos rinktinių štabuose bus ir daugiau.

„Pirmiausia norėtume pilnai suformuoti V.Urbono štabą, o vėliau bursime ir jaunimo rinktinių trenerių komandas. Šiuos darbus norėtume atlikti iki sausio pabaigos. Vasario mėnesį jaunimo rinktinės jau turi suplanuotas stovyklas. Permainų tikrai bus, nes, pavyzdžiui, A.Skerla treniravo penkiolikmečius, tad teks ieškoti naujo stratego“, – sakė E.Stankevičius.

Lietuvos U-21 rinktinę pastaruoju metu treniravo Donatas Vencevičius, U-19 – Valdas Trakys, U-17 – M.Stankevičius, U-15 – A.Skerla.

Grįžti į