Nerijus Barasa – apie teigiamas Vladimiro Romanovo savybes, karjeros metais išlietas alaus upes ir Lietuvos futbolo valdymą
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... -24-217705

nepaisant to kad futbolo.lt darytas interviu, bet labai neblogas

Aikštėje – ir sėkmė, ir skausmas
http://www.sportas.info/naujienos/12254 ... usmas.html" onclick="window.open(this.href);return false;



Būdamas dešimties į futbolo treniruotę atėjęs Vaclovas Jurkus iki šiol nesiskiria su sporto karaliumi. Nors legendiniam vartininkui teko patirti ne tik triumfo akimirkų, bet ir nuoskaudų, jis tikina: „Pakartočiau viską nuo pradžių. Tik dirbčiau dar su didesne energija ir entuziazmu. Juk dabar, kaip sakydavo sovietmečiu, „atviri visi keliai jaunimui, tik norėk ir sveikatos turėk.“

PRADŽIA. Gimtojoje Plungėje V. Jurkus pateko į trenerio Romaldo Kerpos rankas. „Jam būsiu dėkingas visą gyvenimą. Norėjau tapti panašiu į Antaną Jadziauską. Iš pasakojimų vaizduotėje buvau susikūręs nepaprastai darbštaus, pasiaukojančio vartininko modelį. Treneris daug laiko skyrė individualioms treniruotėms. Be futbolo, patiko gimnastika, čiuožimas, slidinėjimas. Traukė ir menai – ragavau aktoriaus pradmenų, lankiau liaudies ir pramoginius šokius, dainavau chore. Vartininko duoną pasirinkau dėl to, kad tingėjau bėgioti. O jei rimtai, norėjau būti Pilėnų gynėjų palikuonis – ginti savo bendražygių tvirtovę – futbolo vartus. Nemėgdavau pralaimėti, išsiugdžiau kovotojo savybes. Per juodą darbą iškopiau iki profesionalaus sportininko“, – kalbėjo V. Jurkus.

Plungės „Babrungo“ komandoje V. Jurkus debiutavo būdamas 15 metų. Po metų jį į savo tinklus bandė prisivilioti Klaipėdos futbolo „žvejai“. Bet talentingas sportininkas paklausė A. Jadziausko patarimo ir pasiliko Plungėje.

KARJERA. 1974 m. V. Jurkus buvo pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę. 1976 m. – SSRS moksleivių spartakiadoje pirmasis iš lietuvių pripažintas geriausiu vartininku. Spartakiadoje susipažino su krepšininke Irena Miškenyte, su kuria vėliau sukūrė šeimą, užaugino sūnų ir dukrą.

Po spartakiados V. Jurkaus gyvenimo traukinys nuriedėjo ne į Plungę, bet į Vilnių. „Žalgirio“ treneris Benjaminas Zelkevičius įžvelgė neeilinį vartininko talentą ir pakvietė į komanda. 1977 m. plungiškis debiutavo kaip pagrindinės „Žalgirio“ sudėties žaidėjas, o po metų tapo pirmuoju ekipos vartininku. Už jo pečių – 356 rungtynės. V. Jurkui su „Žalgiriu“ teko kopti iš atsiliekančiųjų – trečiosios lygos – iki SSRS čempionato aukščiausiosios lygos bronzos medalio laimėtojų (1987).

Prie „Žalgirio“ pergalių daug prisidėjo patikimas V.Jurkaus žaidimas. Jis pirmasis iš Lietuvos vartininkų pateko į 33 geriausių SSRS futbolininkų sąrašą, vartininkų pozicijoje buvo antras po SSRS rinktinės ir Maskvos „Spartako“ vartininko Rinato Dasajevo.

Geriausias to laiko SSRS vidurio puolėjas Olegas Protasovas apie V. Jurkų yra atsiliepęs taip (1985): „Patinka V. Jurkus, kaip jis pasitiki savimi stovėdamas vartuose, atrodo, kad žino, kur puolėjas smūgiuos, neapgausi net klaidinančiu judesiu. Jau prieš smogdamas prarasi pasitikėjimą. Nustebau, kai po „Spartako“ ir „Žalgirio“ rungtynių R. Dasajevas jam padovanojo savo pirštines, nes žinojau, kad draugai jie nebuvo.“

V. Jurkus išsiskyrė nepaprasta kamuolio gaudymo technika. Viena kamuolio gaudymo akimirka užfiksuota rungtynių nuotraukoje. Ji buvo reklamuota kaip mokomoji specialiame SSRS sporto leidinyje „Sportivnyje igry“.

„Žaisdami savitu braižu įrodėme, kad nesame iš kelmo spirti, privertėme mus gerbti visus tuomečius SSRS futbolo grandus. Tai buvo sunkaus, įtempto darbo rezultatas. Kasdien dvi treniruotės ir nelengva rytmetinė mankšta. Trenerių komanda labai rūpinosi žaidėjų poilsiu, jėgų atkūrimu. Prieš rungtynes buvome surenkami į vadinamuosius „karantinus“, po rungtynių vykdavome į gamtą – pažvejoti, pagrybauti. Privaloma buvo pirtis, plaukimas baseine ar ežere. Nebuvome šventi. Vadovavausi taisykle – „žinok laiką, saiką ir vietą“. Su draugais ir šio to stipresnio paragaudavome, ir į gražesnes paneles akis paganydavome. Ne be reikalo Pietų IV tribūna skanduodavo „Jurkui – alaus, alaus!“, – juokėsi V. Jurkus.

TRAUMOS. Vartininkas neslepia – kiekvienoms rungtynėms jis rengdavosi lyg svarbiausioms gyvenime: „Pagalvodavau – mane stebi visa Lietuva. Varžovų aikštėse tekdavo dar labiau stengtis. Psichologiškai „užsikimšdavau“ ausis – negirdėdavau švilpimo, tribūnų gausmo. Sporto Fortūna kartais nusisukdavo – 1979 m. SSRS tautų spartakiadoje Maskvoje rungtynėse su Gruzijos rinktine praleidau labai apmaudų įvartį – kamuolys beveik iš aikštės centro į vartus pateko pro tarpkojį. Liūdnas buvau ir 1988 m. po UEFA taurės rungtynių prieš Austrijos čempionę Vienos „Austria“ – penkis kartus turėjau traukti kamuolį iš vartų tinklo.“
Žalgiriečiui teko patirti ir fizinio skausmo. Vienoje treniruotėje Sigitas Jakubauskas, išsiskyręs stipriu smūgiu koja, taip spyrė ne į kamuolį, o V. Jurkui į ranką, kad kaulai tiesiog subyrėjo.

„Kitą kartą – dar baisiau. Veteranų rungtynėse Plungėje per ranką terkštelėjo brolis, tad ši lūžo kaip šakaliukas. Traumas stengdavausi kuo greičiau „išsilaižyti“, norėjau kuo greičiau grįžti į vartus“, – prisiminė V. Jurkus.

NUOSKAUDA. „Žalgirį“ V. Jurkus paliko po 11 metų sąžiningos tarnybos – 1988-aisiais. Jis su širdgėla prisimena: „Pasigydęs po traumos atkakliai treniravausi, jaučiau, kad galiu žaisti, tačiau treneriai neregistruodavo net dublerių rungtynėms. Metų pabaigoje treneriai su žaidėjais pasirašinėjo naujas sutartis, bet man nepasiūlė. Baimindamasis, kad neištiktų panašus likimas kaip Vladimiro Buzmakovo ar Algio Mackevičiaus, kai šie po traumų buvo atleisti, padaviau prašymą, motyvuodamas, kad baigiu sportinę karjerą. Užgavo ir tai, kad treneriai neįtraukė manęs į delegaciją, vykusią rungtyniauti į VDR.

Galėjau dar pasitarnauti „Žalgiriui“, padėti jauniems vartininkams. Be išleistuvių palikęs „Žalgirį“ (tai patyriau ne aš vienas), širdimi likau su juo visą gyvenimą. Nurijęs karčią piliulę ir pasitaręs su šeima, užuot ėjęs užtarnauto poilsio pasirinkau legionieriaus gyvenimą. Jaučiau, kad dar turiu fizinių ir dvasinių jėgų.“

V. Jurkus sukirto rankomis su Maskvos „Lokomotiv“ klubo vadovais ir tapo „Žalgirio“ varžovu. „Lokomotiv“, priešingai nei „Žalgiryje“, vartininkams buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jiems rengti buvo specialus treneris. Atsisakęs buto lietuvis įsikūrė klubo sporto bazėje, kurioje buvo puikios buities ir treniruočių sąlygos.

„Lokomotiv“ tapo lietuvių kolonija. Čia rungtyniavo visas „Žalgirio“ žvaigždynas: Robertas Fridrikas, Viačeslavas Sukristovas, Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Arvydas Janonis. Žaidėjams bėgant į aikštę maskviečiai šaukdavo: „Žalgiris“ davaj“.

„Maskva man tapo tarpine stotele. Norėjau ištrūkti į Vakarus, pamatyti pasaulio, užsidirbti senatvei, nes mačiau, kaip buvę žalgiriečiai, praleidę gyvenimą aikštėse, senatvėje skursta.“ 1991 m. „Lokomotiv“ vadovai, atsidėkodami lietuviams už suteiktą pagalbą, gerą žaidimą, padėjo išvykti į užsienį: R. Fridrikas, A. Janonis, V. Ivanauskas ir A. Narbekovas atsidūrė Austrijoje, V. Sukristovas ir V. Jurkus – Izraelyje.

IZRAELIS. „Pakeliui į Izraelį sutiktas Minsko „Dinamo“ treneris Eduardas Malofejevas stebėjosi, ko aš lendu į tą pragarą, o ten jau žaidęs V. Sukristovas išpyškino: „Nebūtum vartininkas, nes vartininkams šio to truputį trūksta“, – šyptelėjo V. Jurkus.

Iš tiesų tuo metu Izraelis gyveno karo parengties režimu. Irakas buvo užgrobęs Kuveitą ir grasino susidorosiąs ir su Izraeliu. Izraeliečiai, baimindamiesi cheminės atakos, dieną naktį nesiskirdavo su dujokaukėmis, sukaukus sirenoms bėgdavo į slėptuves.

„Kai pirmą kartą iš viešbučio išbėgau į mankštą, – sako V. Jurkus, – praeiviai į mane žiūrėjo kaip į nesveiką. Įpratau prie pavojaus sirenų, gyvenimo būdo ir sėkmingai sužaidęs du futbolo sezonus grįžau į tėvynę.“

TRENERIS. „Sporto karjeros tašką padėjau ten, kur ją ir pradėjau, – tėviškėje, – sako V. Jurkus. – Atidaviau duoklę – pusantro sezono žaidžiau „Babrungo“ komandoje. Prieš tai 1993–1994 m. gyniau Vilniaus „Panerio“ vartus, kartą tapome šalies čempionato bronziniais prizininkais.

Trenerio darbas per daug neviliojo, bet gyventi reikėjo. Todėl septynerius metus treniravau įvairias Vilniaus futbolo komandas. Kelis kartus „Panerio“ ekipa buvo pakilusi iki prizininkų trejeto. Kurį laiką buvau pamirštas. Kai 2005 m. buvau pamalonintas – pakviestas dirbti į tuometę „Žalgirio“ A. Narbekovo futbolo mokyklą. Dėkingas Lietuvos futbolo federacijai, pakvietusiai treniruoti jaunimo rinktinės vartininkus.“

Geras straipsnis-interviu. Tuomet praktiškai nebūdavo info, kodėl dingdavo iš Žalgirio vienas ar kitas žaidėjas. Dabar visai įdomu būtų paskaitinėti ir kitų užmirštų žaidėjų istorijas. Bet matomai apie LT futbolą rašantys žurnalistai tiek užsivertę darbais nušviečiant dabartines LT futbolo aktualijas, kad nelieka laiko surasti tokius žaidėjus, kaip pvz. V.Kasparavičius, S.Jakubauskas, V.Rasiukas, Gražulis, S.Danisevičius , bei paimti iš jų interviu.

Geras straipsnis-interviu. Tuomet praktiškai nebūdavo info, kodėl dingdavo iš Žalgirio vienas ar kitas žaidėjas. Dabar visai įdomu būtų paskaitinėti ir kitų užmirštų žaidėjų istorijas. Bet matomai apie LT futbolą rašantys žurnalistai tiek užsivertę darbais nušviečiant dabartines LT futbolo aktualijas, kad nelieka laiko surasti tokius žaidėjus, kaip pvz. V.Kasparavičius, S.Jakubauskas, V.Rasiukas, Gražulis, S.Danisevičius , bei paimti iš jų interviu.

aga 100 proc, sutinku, kad bent apie tas aktualijas normaliau kas parašytu, na vienžo ačiū bent už tiek

Geras straipsnis-interviu. Tuomet praktiškai nebūdavo info, kodėl dingdavo iš Žalgirio vienas ar kitas žaidėjas. Dabar visai įdomu būtų paskaitinėti ir kitų užmirštų žaidėjų istorijas. Bet matomai apie LT futbolą rašantys žurnalistai tiek užsivertę darbais nušviečiant dabartines LT futbolo aktualijas, kad nelieka laiko surasti tokius žaidėjus, kaip pvz. V.Kasparavičius, S.Jakubauskas, V.Rasiukas, Gražulis, S.Danisevičius , bei paimti iš jų interviu.

Abejoju, ar tie žurnaliūgos iš viso žino šitas pavardes.

S.Baranauskas: žaidėjai neturi bijoti trenerio
Evaldas GELUMBAUSKAS, „Respublikos“ žurnalistas
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... _trenerio/" onclick="window.open(this.href);return false;

Buvęs legendinio Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas Stasys Baranauskas prieš mėnesį atšventė 50 metų jubiliejų - ir papildė Lietuvos bedarbių gretas. Daugiau nei šešerius metus Vilniaus REO ekipą treniravęs futbolo specialistas gimimo dienos proga sulaukė neįprastos dovanos - pasiūlymo atsisveikinti su vyriausiojo trenerio pareigomis.Net ir praėjus daugiau nei mėnesiui po priverstinio pasitraukimo iš REO komandos S.Baranauskas vis dar neslepia nusivylimo tokiu klubo vadovų sprendimu. Nuo 2006 m. šią ekipą treniravęs futbolo specialistas su REO laimėjo Lietuvos futbolo III, II ir I lygų čempionatus, o šiais metais debiutavo aukščiausioje - Lietuvos futbolo A lygoje. Tiesa, debiutas A lygoje nebuvo ilgas. Gegužės 7 d. Vilniaus savivaldybėje S.Baranauskui 50-mečio proga buvo įteiktas III laipsnio medalis „Už nuopelnus Vilniaus sportui“, o kiek vėliau sulaukė žinios, kad darbas klube yra baigtas. Oficialiai S.Baranauską vyriausiojo trenerio poste pakeitė jo padėjėjas Viačeslavas Sukristovas, o trenerių kolektyvo konsultantu tapo Valdas Ivanauskas.

„Aš manau, kad po šešerių metų darbo su komanda, kurioje žaidė mėgėjai, su kuria iškopėme į A lygą, patekome į Lietuvos futbolo federacijos taurės pusfinalį, nusipelniau kitokio elgesio. Bent jau paaiškinimo, kas buvo blogai, kas netenkino. Aišku, galima sakyti, kad mane pakeitęs V.Ivanauskas padėjo komandai surinkti daugiau taškų ir pan. Bet kokių nors stebuklų ar didelių permainų jis nepadarė, tiesiog perėmė komandą, kurią aš ruošiau sezonui. Tik dabar, po pertraukos galėsime įsitikinti, ką naujo Valdas davė komandai“, - sakė S.Baranauskas.

- Kai prieš mėnesį tarėmės dėl interviu, sakėte, kad norite viską apmąstyti, nusiraminti. Ar prabėgus mėnesiui vis dar jaučiate kartėlį? - „Sporto žmonės“ paklausė S.BARANAUSKO.

- Pradėkime nuo to, kad šitą komandą aš kūriau nuo nulio. Šešerius metus dirbau vienas, buvau ir vyriausiasis treneris, ir padėjėjas, ir vadovas. Per tuos metus mes iš Vilniaus apskrities pirmenybių pakilome iki aukščiausiosios Lietuvos futbolo lygos. Beveik visą tą laiką komandoje žaidė paprasti futbolo mėgėjai. Tik pernai prie komandos prisijungė aukščiausio lygio futbolo ragavę Tomas Ražanauskas ir Mindaugas Grigalevičius. O iki tol pas mus žaidė tie futbolininkai, kurie kitiems paprasčiausiai nebuvo reikalingi. Ir su tokia komanda mes pakilome iki A lygos. Todėl man tikrai apmaudu, kad visas darbas buvo taip lengvai nubrauktas. Dar skaudžiau, kad apie tai, jog esu nebereikalingas, pasakė ne komandos vadovai, o mano asistentas V.Sukristovas. Kaip tyčia ši žinia sutapo su mano gimtadieniu, tad gavau tikrai įsimintiną dovanėlę.

Žmogiškas treneris

- Kalbama, kad jūs pernelyg gerai sutarėte su futbolininkais, esą komandoje trūko drausmės.

- Jei tarp žaidėjų ir trenerių yra pasitikėjimas, tada bus ir rezultatas. Visų pirma aš tuos žaidėjus pats kviečiau į komandą, per šešerius metus mes drauge nuėjome ilgą kelią, tad natūralu, kad mūsų santykiai buvo geri. Be to, man nepriimtina tokia poza, kai treneris šūkauja, rėkauja ir kitaip demonstruoja save. Per treniruotes aš net švilpuko nenaudoju, nes esu įsitikinęs, kad su kiekvienu žaidėju galima normaliai pasikalbėti, išsiaiškinti jo rūpesčius, bėdas. Jei žmogus naktį dirbo, tai natūralu, kad jis gal kiek kitaip treniruosis ir pan. Man atrodo, kad čia ir buvo mūsų komandos stiprybė - draugiškas, vieningas kolektyvas. O jei nebūtų komandoje drausmės, tai mes tikrai niekur nebūtume nuėję.

- Per futbolininko karjerą jums tikriausiai teko sutikti įvairiausių trenerių - ir diktatorių, ir demokratų?

- Taigi, kad ne. Taip sutapo, kad mano gyvenime buvo tik žmogiški treneriai, gal todėl ir aš toks pats. Kai žaidžiau „Žalgiryje“, šią komandą treniravo Benjaminas Zelkevičius ir kiek trumpiau - Algimantas Liubinskas. Su abiem treneriais santykiai buvo normalūs. Man gal didžiausią įtaką padarė B.Zelkevičius. Jo darbo rezultatai gana iškalbingi. Su juo „Žalgiris“ iškopė į SSRS aukščiausią lygą, iškovojo bronzos medalius, tapo universiados nugalėtojais. Tokių pergalių atsitiktinai neiškovosi. Jis mokėjo bendrauti su futbolininkais, niekada nešaukė, negąsdino. Nors į „Žalgirį“ patekau būdamas 18-os, bet niekada nebuvo taip, kad bijočiau treneriui kažką pasakyti, kalbėtis.

Įdomiausia, kad ir užsienio klubuose susidūriau su panašiais treneriais. Kai išvažiavau į Izraelį, patekau pas Avramą Grantą, vėliau treniravusį ir Londono „Chelsea“ ekipą, Austrijoje dirbau su buvusiu šios šalies rinktinės treneriu Ditmaru Konstantiniu (Dietmar Constantini). Su visais treneriais santykiai buvo gana šilti, netgi draugiški. Tų vadinamųjų diktatorių aš paprasčiausiai nesutikau, gal todėl man ir sunku suprasti, kaip galima šaukti ant žaidėjo ir pan. Tiek Izraelyje, tiek Austrijoje buvo tokia tradicija, kad po rungtynių treneriai ir žaidėjai eidavo kartu į kavinę, pasėdėdavo, pasikalbėdavo.

Todėl aš nemanau, kad geri trenerio ir žaidėjo santykiai yra blogybė. Man netgi nepatiktų, jei žaidėjai manęs bijotų. Tai sukuria nereikalingą įtampą, o dėl to geriau žaisti futbolininkai tikrai nepradės.

- Ar ryžtumėtės dar kartą pakartoti tokį eksperimentą ir vėl pradėti darbą su mėgėjų klubu?

- Kodėl gi ne? Tik reikėtų pasirinkti tinkamus žmones, bendražygius. Kita vertus, dabar jau turiu pakankamai patirties, manau, kad procesas neužtruktų. Kalbų visokių yra, noro taip pat yra, bet reikia rimtai viską apsvarstyti.

Į „Žalgirį“ - per Panevėžį

- Vilniaus „Žalgiryje“ žaisti pradėjote būdamas 18 metų. Koks buvo jūsų kelias į šią komandą?

- 1977-aisiais iš Kauno išvažiavau į Panevėžį, pradėjau lankyti sportinį internatą, o netrukus mane pakvietė Lietuvos čempionate žaidęs Panevėžio „Ekranas“. Panevėžyje baigiau mokyklą, sulaukęs kvietimo 1980 m. atvykau į Vilnių ir pradėjau žaisti „Žalgirio“ komandoje.

- Ar nebuvo baisoka 18-mečiui debiutuoti SSRS I lygos pirmenybėse?

- Labai gerą vyriško futbolo mokyklą išėjau „Ekrano“ komandoje. Tuo metu galiojo taisyklė, kad Lietuvos čempionate kiekvienoje komandoje turėjo žaisti bent du jaunesni nei 18 metų futbolininkai. Tai aš nuo 15 metų ir žaidžiau su vyrais. O Lietuvos čempionatas tuo metu buvo tikrai aukšto lygio, komandose žaidė pajėgūs futbolininkai, ragavę ir meistrų duonos.

- Kaip manote, kodėl per kelis dešimtmečius taip drastiškai pasikeitė Lietuvos futbolo padėtis? Dabar čempionate žaidžia vos 10 komandų, o ir toms neužtenka pajėgių žaidėjų.

- Reikia pažiūrėti, kas buvo daroma su futbolu prieš 10-15 metų. Buvo sugriauta senoji jaunųjų futbolininkų rengimo sistema, o naujos niekas nesukūrė. Tokiu būdu buvo prarastos kelios futbolininkų kartos. Kai žaidžiau „Žalgiryje“ futbolas Lietuvoje buvo labai populiarus, vaikai stovėdavo eilėse, kad patektų į sporto mokyklas. O vėliau futbolas neatlaikė konkurencijos su krepšiniu ir kitomis sporto šakomis. Manau, kad prie to prisidėjo ir įvairūs futbolą lydėję skandalai, ir apleistas infrastruktūros klausimas.

Paprasčiausias pavyzdys - dar mano laikais Vilniuje visi treniruodavosi greta „Žalgirio“ stadiono esančioje „Marakanoje“. Ant smėlio, purvo, dulkėse ir pan. Bet prieš 30 metų ir bendra žmonių gyvenimo kokybė buvo panaši. O vėliau ta gyvenimo kokybė gerėjo, bet vaikai ir toliau treniravosi „Marakanoje“. Nenuostabu, kad tėvai, tai matydami, mieliau renkasi „švaresnes“ sporto šakas - krepšinį, tenisą ir pan.

S.Danisevičius: „Rinktinė prasideda nuo vaikų
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... nuo_vaiku/" onclick="window.open(this.href);return false;

Nesėkmingas Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės startas atrankos į 2014 metų pasaulio futbolo čempionatą varžybose apnuogino sistemines mūsų šalies futbolo bėdas. Futbolo ekspertai, kalbėdami apie primityvų ir lengvai nuspėjamą Lietuvos rinktinės žaidimą, konstatuoja, kad komandoje nėra ryškių asmenybių, galinčių organizuoti komandos žaidimą.

Dažniausiai nostalgiškų prisiminimų apie praeities futbolo laimėjimus herojais mūsų šalyje tampa legendinio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai. Jaunesni futbolo mėgėjai dar prisimena žalgiriečius Arminą Narbekovą ar Valdą Ivanauską, šiek tiek vyresni - dažniausiai atkreipia dėmesį į Stanislovą Danisevičių.

1976-1986 m. Vilniaus „Žalgirio“ klube žaidęs S.Danisevičius savo laiku garsėjo kaip vienas techniškiausių ir kūrybingiausių Lietuvos futbolininkų. 1979 ir 1984 m. išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku, su „Žalgiriu“ iš Sovietų Sąjungos antrosios lygos iškopęs į aukščiausią, S.Danisevičius iš komandos pasitraukė reikšmingiausių jos pergalių išvakarėse. Vėliau pažaidęs Klaipėdos „Atlanto“ ir Vilniaus „Panerio“ klubuose, futbolininko karjerą S.Danisevičius baigė 1992 m.

Prabėgus dviem dešimtmečiams buvęs futbolininkas vis dar nepamiršta futbolo.

Prieš kelias savaites 55-ą gimtadienį atšventęs S.Danisevičius pasidalijo savo mintimis su „Sporto žmonėmis“ apie dabartines Lietuvos futbolo realijas ir perspektyvas.

- Bendraujant su futbolo specialistais, buvusiais legendinio Vilniaus „Žalgirio“ treneriais ir futbolininkais, dažnai išgirsdavau, kad dabartinei Lietuvos futbolo rinktinei labiausiai trūksta tokio žaidėjo kaip Stanislovas Danisevičius. Ką jūs pats manote apie tai?
- Aš dar papildyčiau, kad rinktinei trūksta ne tik žaidimą kuriančio saugo, bet apskritai trūksta aukšto individualaus meistriškumo žaidėjų visose grandyse. Su esamais žaidėjais siekti aukštų tikslų, ar kalbėti apie patekimus į pasaulio ar Europos futbolo čempionatus yra nerealu. Ir, atvirai pasakius, kažkokių šviesesnių perspektyvų aš nematau. Šiandien Lietuvos futbolo rinktinė netgi neturi konkretaus žaidėjų branduolio, kiekvieną kartą komanda buriama tarsi iš naujo, iš skirtingų žaidėjų, jos žaidime nesimato jokio braižo ir minties. Ir tai tikrai nėra kokia nors nauja tendencija. Šis procesas tęsiasi jau ilgai, o galo jam dar nematyti.

- Tačiau per paskutinius kelis atrankos ciklus rinktinėje lyg ir susiformavo tam tikras žaidėjų branduolys: vartininkas Žydrūnas Karčemarskas, gynėjas Marius Stankevičius, saugai Deividas Šemberas, broliai Edgaras ir Deividas Česnauskiai, puolėjas Tomas Danilevičius. Šie futbolininkai nacionalinėje ekipoje kartu žaidžia jau ne vienus metus.
- Taip, bet ar su šiais žaidėjais rinktinė pasiekė kokių nors rezultatus? Futbolininkų gal ir yra, bet pagrindinio komandos stuburo nėra. Turi būti aiškus lyderis vidurio gynėjų pozicijoje, pajėgus gynybines funkcijas atliekančio vidurio saugas ir atakuojantis vidurio saugas arba puolėjas. Aplink tokius žaidėjus ir turėtų būti lipdoma komanda, kuriamas jos žaidimas. O dabar rinktinėje tokių aiškių lyderių nėra.

- Tada kyla natūralus klausimas - kodėl prieš 20-30 metų Lietuvoje turėjome tokius futbolininkus kaip Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Viačeslavas Sukristovas, Arvydas Janonis, Sigitas Jakubauskas, jūs ir kiti, o dabar jų nebėra? Kas nutiko?
- Viskas prasideda nuo vaikų futbolo. Tie jūsų išvardyti futbolininkai nenukrito iš dangaus, su jais buvo tikslingai, nuosekliai ir svarbiausia - kompetentingai dirbama nuo mažų dienų. Tuo metu dirbo puikūs, aukštos kvalifikacijos treneriai, tikri savo darbo fanatikai. To paties Vilniaus „Žalgirio“ pakilimas prasidėjo nuo šiandien mažai kam žinomo trenerio Algirdo Klimkevičiaus. Jis treniravo „Žalgirį“ 1974-1976 m. ir buvo vienas iš pirmųjų, kuris pradėjo komandai ruošti potencialius žaidėjus.

Aš į jo akiratį patekau dar besimokydamas 9-oje klasėje. Tikrai nebuvau toks vienas, jis rinko jaunus futbolininkus iš visos Lietuvos ir geriausius vasarą kviesdavo į „Žalgirio“ treniruočių stovyklas. Jų metu A.Klimkevičius smulkiai surašydavo kiekvieno futbolininko stipriąsias ir silpnąsias vietas, parengdavo išsamius planus, kad galėtume dirbti individualiai ir tobulinti savo žaidimą. Tai darydavome jau grįžę į savo miestus, savo komandose. Šiandien iš viso nematyti tokio darbo su jaunimu apraiškų. Pažiūrėkite, kokie specialistai dabar vadovauja Lietuvos jaunimo rinktinėms, kaip jie dirba? Pamatysite, kad tai yra tik Kauno Nacionalinės futbolo akademijos atstovai. Bet talentingo jaunimo yra ne tik Kaune. Jų yra visoje Lietuvoje.

Bet tai tik viena vaikų futbolo bėda. Kita - tai turima futbolo infrastruktūra. Su nedidelėmis išimtimis galima sakyti, kad mes taip ir likome 8-9 dešimtmečių lygyje. Neturime normalių aikščių, kad ne tik būtų galima kamuolį spardyti, bet ir persirengti, nusiprausti po treniruotės. Tokiomis sąlygomis tėvai savo atžalas mieliau leidžia į krepšinį ar į kitą sporto šaką. Su tokiu vaikų futbolu, koks jis yra dabar, mes niekada ir neturėsime geros rinktinės. Manau, kad tai yra visos Lietuvos futbolo federacijos, visų buvusių ir esamų jo vadovų kaltė, kad per dvidešimt metų dėl vaikų futbolo nieko nebuvo padaryta, netgi atvirkščiai, jam buvo atvirai kenkiama.

- Kritikuojate Nacionalinę futbolo akademiją, bet ji juk tik atkartoja sovietmečiu Lietuvoje sėkmingai veikusio Panevėžio sporto internato modelį.
- Man internate sportuoti neteko. Aš lankiau Panevėžio sporto mokyklą, pas puikų vaikų trenerį, kuris mokėjo ne tik kalbėti, bet ir galėjo pats parodyti kiekvieną judesį su kamuoliu. Tai pats geriausias vaikų trenerio pavyzdys. Dabar yra vadinamųjų vaikų trenerių, kurie nemoka dorai net ir kamuolio varytis, o tada Lietuvoje buvo daug trenerių, kurie futbolą išmanė ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

- Kita vertus, dabar madinga kurti futbolo akademijas, mokyklas, būrelius. Bent jau Vilniuje vaikams tikrai yra kur ir pas ką žaisti futbolą.
- Vyksta chaotiškas procesas, federacija nesugebėjo sukurti efektyviai veikiančios sistemos. Reikia, kad vaikai nuo mažumės dalyvautų varžybose, siektų tam tikrų tikslų, o ne tik stumdytųsi „Sportimos“ arenos aikštėje, kuria dalijasi bent penkios futbolo akademijos.

- Bet juk jūsų laikais nebuvo ir tos pačios „Sportimos“, o talentingų vaikų trūkumo nesijautė.
- Žinote, sovietmečiu gimę ir augę žmonės kitaip žiūrėjo į gyvenimą nei šiuolaikinis jaunimas. Norėjosi užsikabinti už gyvenimo, o futbolas galėjo suteikti tokią galimybę. Prasimušti į „Žalgirį“, žaisti šioje komandoje - štai didžiausia to meto svajonė. Aš į Vilnių persikėliau 1975 m., o pirmas rungtynes sužaidžiau dar po metų, kai „Žalgiris“ dar žaidė Sovietų Sąjungos antroje lygoje. Kai 1983 m. debiutavome aukščiausioje lygoje, turėjome subrendusią ir labai įdomią komandą. Žaidėme, kaip tada sakydavo, lietuvišką futbolą, kuris patiko ne tik mums, bet ir visiems futbolo mėgėjams.

- O kuo tas lietuviškas futbolas buvo ypatingas?
- Galima pasakyti, kad žaidėme protingą ir gerai subalansuotą futbolą. Visi „Žalgirio“ futbolininkai mokėjo ir gintis, ir pulti, o svarbiausia - žaidė ne po vieną, o kaip komanda. Mūsų žaidimas buvo grindžiamas kamuolio kontrole, tiksliais perdavimais. Mes net išvykoje sugebėdavo kontroliuoti kamuolį, atlikdavome po 20-25 tikslius perdavimus. O dabar pamėginkite prisiminti, kiek perdavimų neprarasdama kamuolio atlieka Lietuvos futbolo rinktinė? Štai jums ir skirtumas. Gal mums trūko ryškių atakuojančių žaidėjų, bet puikiai darbavosi saugai, o aukšti „Žalgirio“ gynėjai - Valdas Kasparavičius, Kęstas Latoža - buvo standartinių padėčių asai, pelnę ne vieną įvartį ir po kampinių, ar baudos smūgių. Tačiau galiausiai ta auksinė Lietuvos futbolo ir „Žalgirio“ era baigėsi. Kai karjerą baigė A.Narbekovas, V.Ivanauskas, jų pamainos Lietuvoje taip ir neatsirado. Kodėl? Nes federacija visiškai apleido vaikų futbolo ūkį. Užmigome ant laurų ir net nepajutome, kaip Lietuvoje prasidėjo katastrofiškas futbolo nuosmukis. Taip pastaruosius dvidešimt metų ir smunkame į bedugnę.

- Minėjote, kad dabartinės Lietuvos futbolo rinktinės perspektyvos yra ne pačios geriausios. Pastaraisiais metais daug kalbama apie neišvengiamą kartų kaitą rinktinėje. Ar matote, kas galėtų pakeisti dabartinius rinktinės senbuvius?
- Jei tie futbolininkai kur nors ir yra, tai tikriausiai tik darželyje. Neabejoju, kad būsimi rinktinės žaidėjai kur nors auga, bet su jais reikia atitinkamai dirbti, kad jie gautų tokias futbolo pamokas, kurios leistų jiems tobulėti ir kaip futbolininkams, ir kaip asmenybėms. Jau minėjau, ir dar kartą pakartosiu - būtina sukurti bendrą vaikų futbolo sistemą, jungiančią visus dabar veikiančius vaikų futbolo klubus, mokyklas, akademijas. Būtina, kad visos šios grupės dalyvautų čempionatuose, bet tai padaryti neturint tinkamos futbolo bazės yra neįmanoma.

- Bet juk ir dabar Lietuvoje vyksta vaikų, jaunučių, jaunių futbolo čempionatai.
- Jie vyksta jau bent penkiasdešimt metų. Tik anksčiau tų čempionatų lygis buvo aukštesnis, o dabar - žemesnis. Kai nėra bendros sistemos, nėra ir progreso.

Geras žaidėjas ir dar dabar smegenų pakankamai turi, aiškiai mintį vynioja ir negali nesutikti su jo nuomone.

Aš tik vieno iki galo nesuprantu - kodėl jis susidėjo su Тurskiais & Co..

Aš tik vieno iki galo nesuprantu - kodėl jis susidėjo su Тurskiais & Co..

Naiviai tikėjo, kad naujieji gudai paauksuos jam delniuką. Pervertino šituos geradėjus ir tiek.

o gal kas pamena priežastis, kodėl jis taip staiga iš Žalgirio dingo?

Kažko su Zelkum nepasidalino? Tikrai girdėjau tą istoriją, bet kadangi man tai visiškai neįdomu, iš galvos ir iškrito..

o gal kas pamena priežastis, kodėl jis taip staiga iš Žalgirio dingo?

Tai ne tik jis. Kartu dar ir V.Kasparavičių išpirdolino. Po to abu kartu už Atlantą lošė.

Tai ne tik jis. Kartu dar ir V.Kasparavičių išpirdolino. Po to abu kartu už Atlantą lošė.

aha, ir tas panašiu metu dingo. Bet jo tuomet nelabai pasigedau, jis man visada į žaidžiantį senelį su švytinčia plike panašus buvo. Kur jis dabar kažin?