„Vaslui“ klubą palikęs V.Černiauskas: apie Rumuniją, Europos lygą ir nemalonų išsiskyrimą
2014-05-14
http://futbolo.tv/straipsniai/2014-meta ... ssiskyrima" onclick="window.open(this.href);return false;
Po kelių itin sėkmingų sezonų Panevėžio „Ekrano“ gretose, 2010 m. vartininkas Vytautas Černiauskas sukirto rankomis su Rumunijos „Vaslui“ ekipa. Šios komandos gretose perspektyvus vartų sargas debiutavo ir UEFA Europos lygos grupių turnyre, kur akis į akį susitiko su pasaulinės klasės žvaigždėmis.
Šiuo metu Vytautas ilsisi – prieš kurį laiką jis, neapsikentęs betvarkės „Vaslui“ klube, nusprendė šiam karjeros etapui padėti tašką. Futbolo.TV nusprendė pasikalbėti su Vytautu apie jo patirtį Rumunijoje, šios šalies futbolą, ateities tikslus, įsimintiniausias rungtynes, laisvalaikį ir ekscentrišką, dabar jau buvusios komandos, vadovą.
- Vytautai, lietuviško futbolo gerbėjai tave geriausiai prisimena kaip Panevėžio „Ekrano“ stebukladarį, tačiau Lietuvoje jau senokai nežaidi. Papasakok, kaip per šį laiką pasikeitei tiek kaip žmogus, tiek kaip futbolininkas, - Futbolo.TV žurnalistas Paulius Jakelis pasiteiravo vartininko.
- Sveikas, Pauliau, visų pirma malonu, kad prisiminei (šypsosi). Kaip žmogus per šį laiką, tikriausiai, pasenau keturiais metais (juokiasi). Jei rimtai, spėjau subręsti ir daug ko išmokti. Išvykau gana jaunas, tai buvo mano pirmoji patirtis užsienio klube. Įgavau daug patirties aukštame lygyje, susipažinau su daugybe įvairių žmonių, kadangi mano komandoje ir žaidėjai, ir treneriai keitėsi labai dažnai.
- Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susidūrei tik atvykęs į Rumunijos „Vaslui“, kiek laiko prireikė, kad pilnai apsiprastum?
- Laiko apsiprasti visiškai neturėjau. Vos atvykus jau po kelių dienų man teko debiutuoti šalies čempionate. Iš pradžių jaučiau kalbos barjerą, turėjau problemų su kalba, kadangi trenerių kolektyvas buvo sudarytas vien iš ispanų ir rumunų, anglų kalba komunikuoti buvo sudėtinga. Tik atvykus sutikau puikų, labai draugišką vartininkų kolektyvą. Šie žmonės man padėjo visur ir visada, tad adaptacija buvo gana greita.
- Kokios rungtynės, vilkint „Vaslui“ marškinėlius, tau dabar kelia daugiausiai prisiminimų?
- Šiame klube teko sužaisti daugybę įsimintinų rungtynių, vis tik labiausiai išskirčiau mūsų dalyvavimą UEFA Europos lygos grupių turnyre. Mums grupėje teko susitikti su Romos „Lazio“, Lisabonos „Sporting“ ir Šveicarijos „Zurich“. Pirmosios rungtynės Romos Olimpiniame stadione man asmeniškai tikrai buvo nepaprastos, maža to, pasiekėme ir gerą rezultatą (2:2). Aikštėje teko akis į akį susidurti su tokiomis pasaulinės klasės žvaigždėmis kaip Miroslavas Klose ar Cisse.
- Po tiek metų Rumunijoje, tave drąsiai galime laikyti šios šalies futbolo žinovu, kadangi viską matei iš vidaus. Koks tas rumunų futbolas, kas tave sužavėjo, kas patiko?
- Nuo lietuviško jis skiriasi labai stipriai. Visų pirma mes kalbame apie labai didelius skirtumus finansų srityje. Klubai gauna didelius pinigus iš televizijos už transliacijas, o ir į stadionus susirenka gana daug žiūrovų. Ypatingai tada, kai susitinka komandos iš lentelės viršutinės dalies. Pats futbolas čia daug greitesnis, reikia greičiau priimti sprendimus aikštėje, yra daugybė individualiai stiprių futbolininkų.
- Ar futbolininkai gatvėje yra atpažįstami, koks šios šalies futbolo aistruolių ir žiniasklaidos susidomėjimas futbolu?
- Rumunijoje futbolas yra sporto šaka numeris vienas. Į stadionus čia susirenka daug aistruolių, visos rungtynės yra transliuojamos per vietos televiziją, taip pat netrūksta įvairių laidų, leidinių apie futbolą. Komandų aistruoliai lankosi net į klubų treniruotes, o kai rezultatai prasti, aktyviai reiškia nepasitenkinimą tuo. Gatvėje žmonės žaidėjus atpažįsta, dažnai prašo autografo ar įsiamžinti bendroje nuotraukoje. Gana dažnas atvejis ir žinutės socialiniuose tinkluose, kur fanai dažnai prašo klubo atributikos.
- Rumunija tokia šalis, iš kurios futbolininkai toli gražu ne visada grįžta vien su teigiamais prisiminimais. Štai Jakubas Wilkas labai džiaugėsi vėl atsidūręs Vilniaus „Žalgirio“ gretose. Kokia ta neigiama Rumunijos futbolo pusė?
- Kai į Rumuniją persikėlė J.Wilkas, komandoje jau buvo finansinės problemos. Kai jos tampa dar didesnės, sportininkams išties tampa sudėtinga žaisti susikoncentravus visu šimtu procentų. Nepavyksta galvoti vien apie futbolą. Man asmeniškai „Vaslui“ komandoje nepatiko, nes komandos savininkas labai aktyviai dalyvauja komandos valdyme, sprendžia taktines problemas ir pasirenka sudėtį rungtynėms. Taip pat čia teko susidurti su daugybe melo ir pažadų.
- Pats tavo išsiskyrimas su „Vaslui“, kiek teko skaityti šios šalies žiniasklaidoje, irgi nebuvo iš maloniausių...
- Tuo metu, kai komandą nusprendė palikti trenerių kolektyvas, apsisprendžiau ir aš, kad ir man laikas palikti „Vaslui“ klubą. Ši ekipa turi didelių finansinių problemų, jie jau kuris laikas nevykdo savo įsipareigojimų visiems ekipos darbuotojams. Maža to, jie negavo kito sezono licencijos, todėl kitame sezone nesivaržys aukščiausioje Rumunijos lygoje. Nusprendžiau nebelaukti sezono pabaigos, dėl neįvykdytų klubo įsipareigojimų nutraukiau sutartį anksčiau laiko.
- Kokios sąlygos „Vaslui“ ekipoje buvo sudarytos, ar jos tenkino?
- Klubas tikrai nesistengė sudaryti gerų sąlygų, kad galėtum galvoti apie futbolą. Visas iškilusias bėdas tekdavo spręsti pačiam, nes iš komandos nesulaukdavau jokios pagalbos. Visa šios ekipos organizacija ir politika nebuvo profesionali.
- Kaip dažniausiai Rumunijoje leisdavai laisvas akimirkas?
- Didžiąją dalį laisvo laiko praleisdavau su savo žmona Toma ir augintine, jorkšyro terjere Deilla. Kadangi miestelis tikrai nedidelis, tai ir išeiti nebūdavo kur. Kartais su komandos draugais keliaudavome kur nors drauge pavakarieniauti ar išgerti kavos, jei turėdavome kelias laisvas dienas, važiuodavome į didesnį miestą, esantį už 70 kilometrų.
- Šiuo metu tau – 25-eri. Kokie artimiausi karjeros planai? Norėtum likti Rumunijoje, ar prioritetą teiktum pasiūlymui iš kitų šalių?
- Dabar būnu namuose Panevėžyje ir laukiu pasiūlymų. Jų turiu, bet nieko konkretaus dar nežinau. Į Rumuniją grįžti nenorėčiau, nors variantų šioje šalyje yra. Prioritetas, manau, būtų išvykti į kitą užsienio šalį.
- Lietuvos futbolo rinktinė – ar tikiesi artimiausiu metu sulaukti kvietimo, turi tokį norą, užsivilkti rinktinės aprangą?
- Be jokios abejonės, žinoma, kad norėčiau gauti kvietimą į reprezentacinę Lietuvos komandą. Būti rinktinės sudėtyje ir ginti šalies garbę yra didelė garbė ir atsakomybė, to nori kiekvienas žaidėjas.
- Kiek žinau, stebi ir A lygos peripetijas. Kokį įspūdį tau palieka dabartinis Panevėžio „Ekranas“ ir apskritai A lyga?
- Šiandieninis „Ekranas“ yra labai pasikeitęs. Klubas pakeitė savo politiką ir šiuo metu remiasi jaunais žaidėjais. Taip pat teko girdėti, kad jie turi nedidelių finansinių problemų. Pats komandos žaidimas, mano akimis, yra tikrai geras, atsižvelgiant į jauną amžių.
Visa lyga šį sezoną atrodo stipresnė ir lygesnė. Žinoma, išskyrus „Dainavą“, kurią visi skriaudžia, ir „Žalgirį“, kuris ir vėl dominuoja Lietuvos futbole, pasistiprinęs patyrusiais futbolininkais. Šiais metais A lygoje daug mažiau nuspėjamų rezultatų, manau, kad pirmenybės ir toliau bus labai įdomios, iki pat paskutinio turo.
Kalbėjosi Paulius Jakelis, Futbolo.TV