Lietuvos rinktinės vilčių muilo burbului – nebylus ištikimiausių fanų nuosprendis
https://www.delfi.lt/sportas/futbolas/lietuvos-rinktines-vilciu-muilo-burbului-nebylus-istikimiausiu-fanu-nuosprendis.d?id=88103509Mindaugas Augustis
Kol Lietuvos futbolo rinktinės trenerių štabas ieško pozityvių bruožų atsinaujinusios komandos veide, jos gerbėjai „balsuoja kojomis“. Net ir patys ištikimiausi. „Reikės svarstyti, ar tokiomis sąlygomis dar verta tęsti, ar ne“, – Delfi sakė žinomiausias šalies futbolo aistruolis Ingvaras Butautas.
Ketvirtadienį lietuviai LFF stadiono aikštėje spurdėjo tik pirmąsias 10 minučių, po kurių pasipylė kaip „Tėve mūsų“ komandos pastaraisiais metais kartojamos klaidos gynyboje. Nors aktoriai buvo kiti, spektaklis – tas pats. Neįspūdingai žaidusi Šiaurės Airijos rinktinė, į Vilnių atvykusi be savo ryškiausių žvaigždžių, namo grįžta pirmą kartą nuo 2007 metų svečiuose sumušusi keturis įvarčius. Į kuriuos šeimininkai atsakė vienintele Rolando Baravyko bomba. Dvikovos eiga buvo permaininga, bet vakaro pabaigoje Lietuvos ekipa liko sutriuškinta.
Sutriuškinta rungtynėse, kurios buvo geriausia proga pabėgti iš nulio zonos pasaulio čempionato atrankos taškų grafoje, kadangi namuose varžytasi su rinktine, pagal pajėgumą artimiausia patiems lietuviams. Naujasis komandos vairininkas Valdas Ivanauskas iš anksto leido suprasti: taškas šen ar ten dabartinėje situacijoje vis tiek esmės nekeistų, nes siekti aukštesnių tikslų Lietuvos rinktinė šiuo metu nėra pajėgi. 55-erių trenerio nuomone, verčiau jau mėginti ieškoti atramos ateities šuoliui aukštyn. Tik klausimas, kas dar tiki šių paieškų perspektyvomis.
V. Ivanauskui debiutuoti naujose pareigose prie Lietuvos ekipos atsarginių suolo neleido COVID-19, tačiau tikrai ne virusas ištuštino aktyviausių komandos sirgalių sektorių LFF stadione.
Įprastame jų prieglobstyje pietinėje arenos tribūnoje ketvirtadienį susirinko vos dvi dešimtys gerbėjų – kelis kartus mažiau nei svečių iš Šiaurės Airijos, kurių iš principo Vilniuje nė neturėjo būti, kadangi FIFA ir UEFA dėl pandemijos formaliai draudžia fanams lydėti savo numylėtinius į išvykos rungtynes. Ir atvykėliai iš Britų salų visiškai nustelbė vangius vietos aistruolius, kurių garsinio fono nepakurstė ir įvykiai aikštėje.
„Nežinau, ką reikės daryti dėl aktyvaus rinktinės palaikymo – tęsti ar ne. Reikės pasitarti. 20 žmonių susirinko, ir tai ne kažkoks vienetinis išskirtinis atvejis. Verta pagalvoti, nes anksčiau tai toli gražu nebuvo norma“, – į vatą nevyniojo I. Butautas.
Patiems jauniausiems futbolo mėgėjams galbūt būtų sunku patikėti, jog organizuoto rinktinės palaikymo pulko gretos kažkada skaičiuotos šimtais. Prieš keletą metų – dar dešimtimis. Tačiau per paskutinius du sezonus nuosmukis „Vyčio“ tribūnoje bado akis. Ir ausis. Ilgus metus sirgalių demonstruotas pavydėtinas atsparumas rinktinės rezultatams ir lietuviško futbolo užkulisių skandalams taip pat pasirodė ne beribis. O naujo trenerio atėjimas, panašu, jokio įkvėpimo neįpūtė.
„Kai žmonių nėra, niekas ir nekalba, kodėl tribūna ištuštėjo. Aišku, rezultatai – tikrai ne paskutinėje vietoje, bet yra ir kitų dalykų. Tik nenoriu į juos veltis, nors turiu savo nuomonę. Aš pats turbūt bet kokiu atveju nesugebėsiu neiti į stadioną, bet bendrai susidomėjimas rinktine tikrai nuslopęs“, – kalbėjo I. Butautas.
Knygos „Anapus futbolo aikštės“ autorius taip pat yra vienas Vilniaus „Žalgirio“ organizuoto palaikymo autoritetų. Lietuvos čempionų gerbėjų anaiptol nesužavėjo ir V. Ivanausko prieš ketvirtadienio rungtynes pažerti priekaištai jų palaikomam klubui dėl to, jog paskutinėje A lygos dvikovoje prieš planetos pirmenybių atrankos „langą“ traumą patyrė į rinktinę kviestas veteranas Saulius Mikoliūnas.
„Tegu jis geriau savo reikalų žiūri, o ne šneka, ką „Žalgiris“ leidžia į aikštę ir ko ne. Jam spręsti, kas turi žaisti rinktinėje, bet vakarykštė sudėtis ir jos parodytas rezultatus vargiai pagausins žmonių fanų tribūnoje. Komanda – dar silpnesnė nei anksčiau, pralaimi dar skaudžiau. Bent jau man taip vakar pasirodė, o kaip bus toliau – matysime“, – reagavo I. Butautas.
V. Ivanausko – kartu su jį techninėje zonoje pavadavusiu asistentu Tomu Ražanausku – sprendimai rikiuojant starto sudėtį išties nustebino daugelį. Nors pats specialistas iš anksto rekomendavo tikėtis netikėtumų.
Į aikštę nuo pirmų minučių jis ryžosi mesti visiškai naują vidurio gynėjų porą: 20-metį Beną Šatkų ir metais vyresnį Edgarą Utkų. Kuriems akivaizdžiai trūko susižaidimo bei patirties, o individualios klaidos virto įvarčiais į Lietuvos vartus. Tokio likimo neišvengė ir savo baudos aikštelėje ranka sužaidęs 22-ejų saugas Linas Mėgelaitis.
Tuo metu puolimo smaigalyje žiūrovus gūžčioti pečiais vertė 23-ejų Edgaras Dubickas, niekaip negalėjęs suvaldyti nuo jo kaip velnias nuo kryžiaus sprukusio kamuolio.
Nors naivu buvo tikėtis kažko kito galvojant, kad desperatiški eksperimentai gali atnešti greitų dividendų. Toliau ieškoti pozityvo Lietuvos rinktinė išvyksta į Bulgariją ir Italiją, bet iš tiesų priešakyje laukia daug ilgesnis ir visus įmanomus kantrybės rezervus patikrinsiantis erškėčių kelias.
Kita vertus, V. Ivanauskas gali drąsiai rizikuoti, nes prarasti jau nebėra ko. Per ištisą nusivylimų dešimtmetį Lietuvos rinktinė ir taip išbarstė viską, įskaitant ir patikimiausią savo užnugarį LFF stadiono užvartyje.
