Lietuvos futbolo rinktinės treneris Csaba Laszlo: atvykau ne mokyti, atvykau padėti
http://www.15min.lt/naujiena/sportas/fu ... z1muZLBVGC" onclick="window.open(this.href);return false;
Publikuota: 09.23 / Autorius: Nerijus Kesminas / Savaitraštis „15min“
Iš šiurpiomis legendomis apipintos Rumunijai šiais laikais priklausančios Transilvanijos kilęs futbolo treneris Csaba Laszlo 48-ąjį savo gimtadienį vasario 13-ąją atšventė speigo sukaustytame Vilniuje. Tačiau naujojo Lietuvos rinktinės vairininko galvoje – darbas, o ne šventės.
„Nemėgstu gimtadienių. Žinote, kodėl? Todėl, kad po jų kaskart tampi metais vyresnis“, – sako keturiomis – anglų, vokiečių, vengrų ir rumunų – kalbomis laisvai bendraujantis C.Laszlo ir iškart prabyla apie futbolą: „Vakarykštės rungtynės Marijampolėje (jas žaidė „Šiauliai“ ir Pakruojo „Kruoja“) buvo geriausios, kurias mačiau čia iki šiol.“
– Treneri, atvykote į Lietuvą vadovauti rinktinei. Kokie pirmieji įspūdžiai apie šalį?
– Pirmiausia, labai šalta. Visa kita man didele staigmena netapo – kaip ir jūs, esu gimęs Rytų Europoje, todėl žmonių mentalitetas man gerai pažįstamas.
Žinau, kad vos prieš porą dešimtmečių atgavote nepriklausomybę nuo sovietų. Manau, kad Rumunijoje psichologinė ir politinė aplinka iki tol buvo panaši į jūsiškę. Dabar man krenta į akis, kad Lietuvoje daug išsilavinusių žmonių, kurie stengiasi, jog gyvenimas kasdien būtų vis geresnis. Išsikovojote laisvę, o tai reiškia, kad turite stiprų charakterį. Mano darbas – padaryti taip, kad panašų charakterį aikštėje rodytų lietuviai futbolininkai.
– Koks yra Vilnius jūsų akimis?
– Pirmą kartą čia lankiausi prieš keletą metų. Buvau atvykęs ir vėliau. Esu buvęs Kaune, Klaipėdoje, tame miestelyje saloje prie jūros. Nida? Turbūt. Žinau, kad Vilniaus senamiestis – vienas didžiausių Europoje, ir pasakysiu, kad jis tikrai įspūdingas. Man Vilnius panašus į Edinburgą – neįžvelgiu daug skirtumų.
– Kas paskatino jus jau prieš keletą metų aplankyti Lietuvą? Ilsėjotės čia ar dirbote?
– Tuo metu treniravau Edinburgo „Hearts“. Klubo savininkas gyvena Lietuvoje, jis mane neretai kviesdavosi čia, kad aptartume komandos reikalus. Daug bendravome, pažįstu ir Vladimiro Romanovo šeimą.
– V.Romanovas ir dabar yra „Hearts“ savininkas. Ką galėtumėte pasakyti apie jį?
– Jis man buvo geranoriškas. Kai atėjau į komandą, pirmą sezoną „Hearts“ balansavo turnyro lentelės apačioje. Škotijos čempionatą baigėme treti. Antrą sezoną, mano suvokimu, rezultatai taip pat nebuvo tragiški – klupinėjome „Premier“ lygoje, bet iškopėme į taurės turnyro finalą. Mūsų keliai išsiskyrė sezono viduryje – sausį ar vasarį. Dėl to jaučiausi nusivylęs, bet toks trenerio gyvenimas: kartais tave atleidžia dėl blogų rezultatų, kartais – net ir tada, kai rezultatai geri.
Kad ir kaip būtų, visada linkėjau ir V.Romanovui, ir „Hearts“ tik gero. Gyvenime visada laikiausi principo: gerbk žmones, ir jie gerbs tave.
– Ar jūsų šeima jau Vilniuje?
– Ne. Jie atvyks kovą kelioms savaitėms per atostogas. Bėda ta, kad vyresnei dukrai – septyniolika, artėja laikas, kai ji baigs mokyklą, todėl iki to laiko žmona ir abi dukros, matyt, liks Edinburge, kur dabar gyvena. Galima sakyti, kad dabartinė mano šeima – Lietuvos futbolas.
Afrikos pamokos
– Nacionalinės rinktinės treneriu tapote antrą kartą gyvenime. Iki šiol esate treniravęs Ugandos rinktinę.
– Dirbau ir Vengrijos rinktinės trenerio asistentu, pas legendinį vokietį Lotharą Matthaeusą. Iki šiol esu dėkingas jam už suteiktą galimybę, nors pastaruosius porą metų net telefonu nebendravome – jo gyvenimas ir nuo futbolo nutolo, ir šiaip yra pernelyg audringas. Kita vertus, mielai susitikčiau su Lotharu, jei jis rastų tam laiko.
– O Afrika?
– Dabar džiaugiuosi, kad nepraleidau tos gyvenimo suteiktos progos. Tuo metu Vengrijoje dirbau labai sėkmingai – pirmą kartą per Budapešto „Ferencvaros“ istoriją išvedžiau komandą į UEFA turnyro grupės varžybas, buvau išrinktas geriausiu šalies treneriu. Atėjo laikas svarstyti galimybę išbandyti save užsienyje.
Agento tada neturėjau, bet man paskambino vienas ispanas ir paklausė, ar nenorėčiau, kad jis atstovautų man. Pasisiūlė pasiderėti dėl kelių galimų variantų Škotijos ir Šveicarijos klubuose. Sutikau.
Kai paaiškėjo, kad manimi domisi Ugandoje, pirmoji reakcija buvo: „Ką???“. Aišku, žinojau, kur yra ta šalis, bet tik tiek. Paskambinau žmonai, ji irgi išsigando. Bet afrikiečiai atvirai formulavo: situacija tokia, jums galime pasiūlyti tą ir aną, norime, kad padėtis pagerėtų.
Kai atskridome į Ugandą, žmona su dukromis pakeliui iš oro uosto į miestą net pro automobilio langą žiūrėti bijojo. Po poros metų, kai pasakiau, kad keliamės į Edinburgą, reakcija buvo priešinga: tau reikia, tu ir važiuok, mes liekame čia.
Manau, kad iš Afrikos grįžau stipresnis. Ir turtingesnis – kalbu ne apie kišenes, o apie galvą ir širdį. Išmokau dirbti su Afrikos futbolininkais. Ne su tais, kurie daugelį metų žaidžia Europoje, o su vietiniais. Susipažinau su kultūra, kuri neįtikėtinai skiriasi nuo tos, prie kurios buvau įpratęs.
– Afrikos komandos dažnai susiduria su problemomis dėl europiečių trenerių požiūrio. Jie leidžia laiką namuose, pateikdami vis tą patį argumentą: kam man būti Afrikoje, jei dauguma rinktinės žaidėjų rungtyniauja Europos klubuose?
Nesutinku su šia pozicija – šiais laikais, kai yra televizija, vaizdo įrašai, apie žvaigždes gali sužinoti viską. Treneris turėtų būti arti tų, kurie mažiau matomi. Būti šalyje, kurios komandą treniruoja. Tokios pozicijos laikiausi Ugandoje, taip ketinu elgtis ir Lietuvoje.
Vardų magija neveiks
– Ar tai reiškia, kad Lietuvoje jus kiekvieną savaitgalį matysime stadionų tribūnose per A lygos rungtynes?
– Būtinai. Nemėgstu švenčių ir poilsio dienų – man šventė yra futbolas, stadione aš dirbu, bet taip pat ir ilsiuosi. Be to, man reikia matyti jaunus, pergalių alkanus žaidėjus. Žinau apie jūsų rinktinės pastarojo meto rezultatus ir nesu toks kvailas, kad tikėčiau, jog daugelis dalykų pasikeis nekeičiant žmonių.
„Galima sakyti, kad dabartinė mano šeima – Lietuvos futbolas“.
Nesakau, kad patyrusių futbolininkų komandoje nebebus. Be patirties, vien talentu, neišsiversi. Juolab kad tik talento ir nepakanka – įpratau sakyti, jog talento turi būti 30 procentų, kiti 70 – valia ir noras laimėti. Ir, aišku, darbas – juk net ant grindų radęs 100 litų kupiūrą be darbo jos nepasiimsi. Vis tiek reikės pasilenkti.
Tvirtai sakau, kad man nebus svarbios žaidėjų pavardės. Jeigu jau federacija futbolininkui nupirko lėktuvo bilietą, jis čia atskris ne pasimatyti su savo moterimis, giminėmis ar pasimaivyti su rinktinės marškinėliais.
Žaidėjas turės kovoti už savo šalį, už savo tautą, kuri kažkada jam iškovojo galimybę vilkėti šios rinktinės aprangą. Pagaliau prisiminkime emigracijos problemą – manau, kad mūsų pergalės ir tiems žmonėms, kurie ieško geresnių galimybių svetur, būtų stimulas nenusisukti nuo tėvynės.
Atvykau ne mokyti, atvykau padėti. Bet jeigu jau vėliava mano rankose, aplink turės būti žmonės, su kuriais sieksime bendrų tikslų.
– Kaip įvardytumėte tuos tikslus?
– Turėtume pakovoti dėl vietos 2016 metų Europos čempionato finalo turnyre. Neseniai man skambino škotų žurnalistas ir klausė, kokie tikslai keliami 2014-ųjų pasaulio pirmenybių atrankai. Atsakiau: aš nieko nežadu. Labai norėčiau būti Brazilijoje su lietuvių komanda ir darysiu viską, kad taip atsitiktų, bet nieko nežadu, nes esu realistas.
Labai geras dalykas, kurį matau Lietuvoje, – futbolo akademija. Esu daug keliaujantis žmogus, bet man niekur kitur neteko matyti, kad futbolo vadovai taip rūpintųsi panašiu projektu.
Kažkada Vokietijoje dirbau Menchengladbacho „Borussia“ jaunimo akademijos treneriu – ten mano karjera ir prasidėjo. Todėl noriu prižiūrėti – nesakau „kontroliuoti“, tai būtų per stipru – akademijoje vykstančius procesus.
Namo niekas nepradeda statyti nuo stogo – pirmiausia klojami pamatai. Pamatai turėtų būti akademija kartu su stadionais bei futbolo aikštėmis, kurių Lietuvoje dabar trūksta. Nesu iš tų žmonių, kurie sako įžvelgią pozityvių dalykų ten, kur jų nėra. Matau federacijos pastangas padaryti viską, kad Lietuvoje atsirastų reprezentacinis stadionas ir futbolo bazės, bet neišsisukinėdamas tvirtinu, kad dabar situacija prasta.
Taip pat žinau, kad futbolas Lietuvoje turi stiprų varžovą – krepšinį. Nesirengiu konkuruoti – man rūpi mano darbas, o mano darbas yra futbolas. Bet pritraukti daugiau vaikų į savo sporto šakos treniruotes mes galime. Paaiškinsiu, kodėl. Futbolui nereikia krepšio, specifinės dangos ar kitos įrangos – užtenka nedidelio žolės ploto ir kamuolio. Be to, prisiminkime, kaip dauguma žmonių elgiasi vaikystėje – pirmiausia kūdikis spiria kamuolį, o tik po to bando imti į rankas.
2016-ųjų Europos čempionatas galėtų būti strateginis tikslas. Esu girdėjęs, kad Lietuvoje daugelis žmonių futbolą vertina skeptiškai. Bet taip pat matau, jog lietuviai – sėkmės siekianti tauta. Todėl mums reikia dirbti bendrą darbą. Jei bus pergalių, stiprės ir šalies rinktinės reitingas, ir žaidimo įvaizdis. Tuo pat metu gerės ir jaunų futbolininkų galimybės žengti karjeros laiptais. Gerai bus visiems.
Skaitykite daugiau:
http://www.15min.lt/naujiena/sportas/fu ... z1mucIXJ4y" onclick="window.open(this.href);return false;