dabar ne futbolininkas

O dabar kas???

garsus trenerių asistentas

garsus trenerių asistentas

Geriau butu gabus, o ne garsus. Kiek ten galima asistuoti? reikia ir pačiam pradėti operuoti.

Galėjo eiti LT rinktinę treniruoti vietoj vengro. Dabar iš jo persikėlimo į Heartsus galima spėti, kad Couseiro irgi neužilgo atsidurs ten ir vėl jis liks asistentu.

Galėjo eiti LT rinktinę treniruoti vietoj vengro. Dabar iš jo persikėlimo į Heartsus galima spėti, kad Couseiro irgi neužilgo atsidurs ten ir vėl jis liks asistentu.

Reikia kokį klubą I-oje lygoje patreniruoti, išvesti jį į aukštesnį lygmenį. Jančiauskas kiek kartų taip darė.
Joo, nenustebsiu, jeigu visi ten susigrųs. RANGERS nebebus, tai HEARTS turės daugiau laisvės ir ambicijų.

V.Romanovas: “E.Jankauskas – geriausias Lietuvos treneris”
http://www.futbolas.lt/naujiena/vromano ... s-treneris" onclick="window.open(this.href);return false;

Kai tik lietuviškajame Edinburgo “Hearts” atsirado skylė trenerių štabe, šio klubo savininkas Vladimiras Romanovas nieko nedelsdamas ėmė ją lopyti. Prieš daugiau nei mėnesį jis paskambino Edgarui Jankauskui ir pasiūlė sugrįžti ten, kur pastarasis buvo mylimas, kur iškovojo gražių pergalių ir kur, kaip pats sako, visada jautėsi gerai.
V.Romanovas, savo ruožtu, niekada neslėpė susižavėjimo E.Jankausku ir jo atsidavimui darbui.
“Kai 2006 metais laimėjome Škotijos taurę, tai po finalo E.Jankauskas man prisipažino, kad taip pavargo, jog negalėjo rankų pakelti. Nors tada žaidėme su komanda iš antros lygos”, - prisiminimais dalijosi verslininkas.
Šįkart E.Jankauskas į Škotiją grįžti pakviestas ne kaip žaidėjas, o kaip trenerio asistentas. Nuo to futbolas.lt ir pradėjo pokalbį su V.Romanovu.



- Kodėl Edgaras Jankauskas?
- Yra daug priežasčių. Pirmiausia, jis dalyvavo klubo kūrime, pasiekė gerų rezultatų, ir puikiai žino ekipos istoriją. Taip pat todėl, kad šiandien jis yra geriausias futbolo specialistas Lietuvoje.

- Sakykit, o gal tai kaip nors susiję su dar viena Lietuvos futbolininkų banga į “Hearts”?
- Nesąmonė. Aš nematau futbolo Lietuvoje, o futbolininkai, kurie žaidžia, yra nepatikimi. Jų dauguma yra lažybų rankose, todėl man baisu būtų ką nors kviesti iš Lietuvos. Tiesiog nenoriu rizikuoti. Jei imčiau ką nors, turėčiau labai daug dirbti su juo, kad jis atsikratytų tos šutvės.

- O futbolininkai ne iš Lietuvos. Daug pasikeitimų esate numatęs?

- Viskas paprasta, kiek komanda uždirbs, tiek galės išleisti. Šiandien komanda jau yra suformuota, tad pirkti tikrai nieko neplanuojame. Galime nebent kažką parduoti.



Aurimas Budraitis,

E.Jankauskas: "Neleisk sugriauti savo svajonių ir tikslų"
2012-07-30 11:55
Darius Sėlenis/kauno.diena.lt
http://www.lff.lt/lt/article/ejankauska ... _ir_tikslu" onclick="window.open(this.href);return false;

Vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Edgaras Jankauskas nenori būti šiuolaikiniu tremtiniu, nori gyventi tėvynėje ir būti jai reikalingas. Kol čia futbolo klubai merdi, jis vėl grįžo į „Hearts" komandą. Škotijos sostinė Edinburgas jį pasitiko labai nuoširdžiai.

Su „Hearts" - šilti prisiminimai

Per savo ilgą futbolininko karjerą tituluotas sportininkas bei Čempionų lygos laimėtojas jau įpratęs prie klajonių, todėl į Edinburgo „Hearts", kur jau pradėjo darbą trenerių štabe, atvyko tik su vienu lagaminu. „Treji džinsai, du megztiniai, keli būtiniausi daiktai, mamos dovanota Johno Markso Templetono knyga "Gyvenimo dėsniai„ ir draugų paskolinta Elizabethos Gilbert "Valgyk, melskis, mylėk„ angliškai, kad galėčiau tobulinti kalbą, - lagamino turinį vardijo Edgaras. - Jei ko reikės, nusipirksiu, nes jau įpratau prie tokio gyvenimo. Bet visada labai malonu grįžti ten, kur nuostabūs prisiminimai ir viskas jau gerai pažįstama." „Hearts" komandoje 2005-2007 m. žaidęs E.Jankauskas laimėjo Škotijos futbolo taurę bei „Premier" lygos vicečempiono titulą. Tarsi voratinklius nuvalius nuo „Hearts of Midlothian FC" klubo, trumpiau vadinamo Širdimis (Hearts"), istorijos, kuri kadaise buvo šlovinga, Vladimirui Romanovui tapus komandos savininku, klubas vėl pakilo į Škotijos futbolo aukštumas.

„Ypač puikus buvo pirmasis sezonas, kai užėmėme antrą vietą, iškovojome taurę ir niekas nesitikėjo tokios "Hearts„ sėkmės, - to niekada nepamirš E.Jankauskas. - Kai 2006 m. dar iškovojome Škotijos futbolo taurę, stadione šėlome su keliomis dešimtimis tūkstančių komandos gerbėjų. Po to atviru autobusu važinėjome Edinburgo gatvėmis. Atrodė, kad į jas išėjo visi Škotijos sostinės gyventojai, kad jiems ta diena virto istorine švente ir nieko nebuvo svarbiau už laimėtą taurę. Atmosfera buvo fantastiška!"

Žaluma, lietus ir viskio kvapas

Škotijos gyventojai, ypač „Hearts" gerbėjai, to niekada nepamirš. Kaip ir Edgaro, kurį vėl išvydę nuo 1492 m. Škotijos sostine vainikuotame Edinburge pasitiko su šypsenomis, pasisveikinimais ir prašymais palikti autografą. „Škotai labai draugiški, šilti ir visada nuoširdžiai pasisveikins, - sako E.Jankauskas, o išgirdęs klausimą, su kuo dar asocijuojasi sostinė, nusijuokė: - Žaluma, lietus, svylančių spragintų kukurūzų kvapas, kuris pasklinda vėjui papūtus į miestą iš viskio daryklų... To kvapo niekada nepamirš tas, kas yra buvęs Edinburge." Vos du kilometrai nuo centro trijų kambarių bute gyvenantis Edgaras rekomenduoja pavaikščioti po senąją Škotijos sostinės dalį, pamatyti Edinburgo pilį ir Holirudo rūmus. „Ir būtinai be žemėlapio. Pasivaikščiokite senomis gatvelėmis, pajauskite to miesto dvasią, pabendraukite su žmonėmis - jie draugiški, - nuoširdžiai žavisi Edgaras. - Neseniai vaikščiojau po Vilnių ir supratau, kad nepažinojau gimtojo miesto, nes visada važiuodavau automobiliu."

- Kodėl jis vis dėlto sutiko atvykti į Edinburgą, atsakymo laukti ilgai nereikėjo.
- „Tai - futbolo šalis. Net per sunkmetį nė kiek ne mažiau žmonių eina į futbolo rungtynes. Škotams futbolas - labai svarbi gyvenimo dalis. Ir futbolininkai visada atiduos viską, kiek turi, net ir per treniruotes. Kovingumas nuo seno - jų kraujyje, - giria škotus E.Jankauskas. - Be to, čia puikūs prisiminimai. Pažįstu komandos vyriausiąjį trenerį Johną McGlynną ir asistentus. Man tai - patirtis, tobulėjimas."

Nieko nėra amžino

- Per tavo karjerą buvo labai daug šalių: Rusija, Belgija, Portugalija, Ispanija, Prancūzija, Kipras, JAV, Škotija. Esi nepastovus, nebijai iššūkių ar tai - likimas?
- Sunku pasakyti, - susimąsto. - Gyvenimas lekia labai greitai, todėl reikia jį pažinti, pajausti. Vaikystėje buvo tragedija, kai reikėjo pervažiuoti į kitą mokyklą. O dabar permainos manęs negąsdina. Galiu pakeisti ir žemyną.

- O tai, kad baigęs futbolininko karjerą tapai treneriu, nepanašu į bambagyslės su futbolu nutrūkimą?
- Yra to, - nuoširdžiai pripažįsta. - Aš nuo aštuonerių metų futbole. Perėjau visus etapus nuo mokyklos iki profesionalų. Kai tai beveik 30 metų su manimi, o 20 metų - beveik kasdien, nėra lengva viską nukirsti. Tai savotiškai ir baisu. Aš negaliu nieko neveikti, nors kiti žmonės apie tai tik ir svajoja. Net paplūdimyje aš nemėgstu gulėti po palme ir gerti alų. Futbolas man teikia malonumą, nors jame buvo ir skausmo, nusivylimų, daugybė traumų. Betgi tai - mano gyvenimo dalis.

- Kai kalbėjomės prieš 5-6 metus prasitarei, kad nebijai dienos, kai nežaisi futbolo.
- Suprantu, kad nieko nėra amžino. Paskutinės rungtynės? Ne, tuštumos nejutau, nors žinau, kad ne vienas sportininkas, baigęs karjerą, patiria psichologinių problemų, net palūžta, pasineria į alkoholio liūną. Ateina laikas baigti karjerą, tada labai svarbus perėjimas į kitą etapą. Man pasisekė, nes domina trenerio karjera, noriu tobulėti šioje srityje, todėl džiaugiuosi, kad dirbau su portugalu Jose Couceiro, o dabar - su patyrusiu Johnu McGlynnu.

Edinburge atrado golfą

- Kas nors Edinburge tau primena Lietuvą?
- Oi, čia visi žino, kam priklauso „Hearts" komanda, o jos sirgaliai nuoširdžiai džiaugiasi, kad V.Romanovui pavyko atgaivinti klubo šlovę ir „Hearts" jau iškovojo dvi Škotijos taures, sidabro ir du kartus bronzos medalius. Be to, čia žaidžia du lietuviai. Škotijoje jų gyvena nemažai.

- Turi mėgstamą vietą Edinburge?
- O, taip. Tai - golfo aikštynas. Puiki galimybė patikrinti koncentraciją, šaltakraujiškumą, kaip valdai savo mintis. Įdomu tai, kad žaidžiant golfą dirba net daugiau raumenų nei futbolą!

- Bet lietus, lietus...
- (Juokiasi.) Didžiojoje Britanijoje šis sportas labai populiarus ir sakoma, kad golfui nėra prasto oro. Taip, taip, kaip ir futbolui. Ir jis nėra brangus, tad žaidžia ir santechnikai, ir firmų vadovai. Juk daug geriau pavaikščioti gryname ore, nei sėdėti ir gerti alkoholį kokiame nors bare.

Vertina gilesnius dalykus

- Tau - 37 metai. Artėjant 40-mečiui, vyrai dažnai pajunta lūžį, kitaip žvelgia į gyvenimą, perkainoja vertybes.
- Be abejonės. Sunku ką nors išskirti į pirmąją vietą, bet daug kas pasikeitė. Kitaip žvelgiu į gyvenimą, matau savo klaidas, santykį su aplinka, keičiuosi, įgijau patirties. Nebeliko paviršutiniškumo, euforijos, vertinu kitokius - gilesnius, žmogiškus dalykus, rimtą bendravimą, knygas, golfą. Per ilgą karjerą savotiškai susidraugavau ir su vienatve, kurią taip pat vertinu.

- Kalbiesi su savimi? Žinoma, ne garsiai.
- (Juokiasi, po to jau rimtai.) Žinoma. Analizuoju save, aplinką. Mes visi daugiau ar mažiau turime tai daryti. Kiekvieną sekundę žmogaus galvoje kyla apie 200 minčių, tačiau jis išsirenka dvi pagrindines. Kitos irgi lieka. Vyksta vidinis dialogas.

- Beje, tau labai patiko motociklai. Juos nukonkuravo golfas?
- Patinka ir dabar. Apie tai Maskvoje pasikalbėdavome su Deividu Šemberu. Nemažai važinėjau motociklais, bet yra dalykų, į kuriuos geriau žvelgti iš tolo. Kai turi, vertini kitaip, todėl tegul tai lieka gražia, neįgyvendinta svajone.

Negali gyventi paviršutiniškai

- O kokia buvo didžiausia pamoka?
- Kad ir kaip ant tavęs šauktų, ką besakytų, pasitikėk savimi. Neleisk sugriauti savo svajonių ir tikslų. Siek jų ir eik savo keliu. Gyvenk ne kitų, bet savo gyvenimą.

- Edgarai, kokios gyvenimo akimirkos neparduotum už jokius pinigus?
- Ooo, geras klausimas... Jų buvo daug. Todėl būtų neteisinga išskirti vienos. Žinau, kad padariau klaidų, buvau priėmęs neteisingų sprendimų, tačiau dabar sakyti, kad būčiau daręs kitaip, būtų kvaila. Dabar nieko nepakeisi.

- Kokį save nori matyti ateityje?
- Mane siutina, kai žmonės gyvena paviršutiniškai ir tik šia diena, nori iškart pralobti ir po to nieko nedaryti. Niekas gyvenime neateina šiaip sau. Reikia turėti viziją, galvoti, kas bus rytoj. Negalima rizikuoti gyventi paviršutiniškai, lyg nuo tavęs niekas nepriklausytų. Galvok, planuok, kad po to galėtum kontroliuoti. Ir kalbu ne apie pinigus. Apie išsilavinimą, savęs realizavimą, amatą.

- Tu taip ir neatsakei, kokį save norėtum matyti ateityje? Tarkime, dar po 37-74 metų?
- Oi, tiek neištempsiu, - juokiasi. - Žinoma, gyvenime nėra pagrindinis tikslas ištempti ar neištempti. Svarbu vis dar norėti kažką daryti, siekti, būti reikalingam. O ne užkalti pinigų ir būnant 50-ies sėdėti po palme. Noriu būti reikalingas, dirbti. Futbolo aplinkoje ar prie aikštės ribų.

- Atrodo, netiki likimu ir manai, kad žmogus - savo gyvenimo kalvis?
- Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Yra tikinčių, kad viskas surašyta iš anksto. Apie tai galime daug diskutuoti ir filosofuoti. Bet kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau patirties įgyji. Ir kuo daugiau jos turi, tuo daugiau kyla klausimų.

- Ko norėtum dabar paklausti gyvenimo patirties įgijusio E.Jankausko?
- (Juokiasi.) Oho... Žinai, šis interviu vienas intelektualiausių per pastaruosius dešimt metų... Mes taip ir nekalbėjome apie įmuštus įvarčius, neklausei, kodėl pradėjau žaisti futbolą... Klausimų sau yra ne vienas. Bet kartais nutinka bėda, kad dar prieš klausdamas savęs jau žinai atsakymą.

E. Jankauskas palieka Edinburgo „Hearts“ klubą
http://sportin.lt/naujienos/futbolas/ed ... rts-kluba/" onclick="window.open(this.href);return false;
2013-05-22 21:24

Edgarui Jankauskui teks ieškotis kito darbo. Edinburgo „Hearts“ oficialiai patvirtino, kad treneriu asistentu dirbęs lietuvis palieka klubą. „Tai buvo puiki patirtis, garbė ir privilegija dirbti „Hearts“ klube“, - oficialiam klubo tinklalapiui sakė E.Jankauskas. „Tynecastle“ stadionas yra ypatinga vieta, ir aš išsivežu daugybę atsiminimų, kuriuos pirmiausia sukūrė komandos gerbėjai. Šį sezoną jie buvo tiesiog fenomenalūs, ir man tik belieka atsiprašyti, kad sezonas nebuvo sėkmingas. Aš mėgavausi laiku, praleistu Edinburge, ir tikiu, kad įgyta patirtis padės tolimesnėje mano karjeroje“, - kalbėjo lietuvis. E.Jankauskas pirmą kartą į „Hearts“ klubą atvyko 2005 metais – dar kaip žaidėjas. Sugrįžo praėjusiais – jau kaip vienas iš trenerių. Škotijos lygoje „Hearts“ šį sezoną aplenkė vos dvi komandas ir užėmė 10 vietą.

Po J.Mourinho pamokų E.Jankauskas rengiasi debiutui A lygoje
Giedrius Janonis 2014-03-02 21:53, atnaujinta 2014-03-03 08:16
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/p ... xRLoYVvDVI" onclick="window.open(this.href);return false;

Tituluočiausias visų laikų Lietuvos futbolininkas Edgaras Jankauskas ruošiasi pradėti savarankišką trenerio karjerą.

„Lietuvos ryto“ šaltinių teigimu, 38 metų vilnietis artimiausiu metu taps „Trakų“ treneriu. Oficialiai apie E.Jankausko sutartį su A lygos debiutantais turėtų būti pranešta jau šį pirmadienį.

„Palaukite porą dienų“, - „Lietuvos rytui“ dar penktadienį sakė E.Jankauskas, paklaustas, ar jis jau sulaukė pasiūlymo perimti „Trakų“ vairą.

Turi rinktinės žaidėjų

Pernai šalies pirmojoje lygoje „Trakai“ užėmė trečiąją vietą, bet LFF jiems atvėrė A lygos duris.

2005 metais įsteigtas klubas iki šiol labiausiai spėjo išgarsėti kartu su „AC Milan“ rengiamomis vaikų futbolo stovyklomis, bet puoselėja vis daugiau ambicijų ir Lietuvos pirmenybėse.

Ruošdamiesi debiutui A lygoje „Trakai“ sudarė sutartis su Lietuvos rinktinės žaidėjais: vartininku Pauliumi Grybausku, saugu Vytautu Lukša ir anksčiau nacionalinei ekipai atstovavusiu Dariumi Miceika.

Naujajam sezonui „Trakus“ iki šiol rengė buvęs komandos vartininkas Vaidas Jakimavičius. „Trakai“ jau pateko tarp keturių stipriausių LFF taurės komandų, o šio turnyro pusfinalyje svajoja įkąsti ir Lietuvos čempionams Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkams.

Tarp potencialių kandidatų šį sezoną treniruoti „Trakus“ buvo minimas ir buvęs Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas, tačiau galiausiai klubo vadovai šias pareigas pasiūlė E.Jankauskui.

Ruošėsi trenerio karjerai

E.Jankauskas dar prieš penketą metų ėmė ruoštis trenerio karjerai.

Jis dar net nebuvo oficialiai pakabinęs futbolo batelių ant vinies, kai 2009-ųjų gegužę Kaune gavo UEFA B lygio trenerio licenciją.

2010 metais baigęs profesionalaus futbolininko karjerą E.Jankauskas JAV netrukus išklausė dar vienus trenerių kursus, po kurių gavo amerikietiškąją B licenziją.

„Norėčiau pamėginti pelnytis trenerio duonos. Būtų nesąžininga nepasidalyti savo patirtimi su jaunais žaidėjais“, -- kalbėjo tituluočiausias šalies futbolininkas,

Dirbo J.Couceiro asistentu

E.Jankauskas rimtai svarstė galimybę likti JAV ir dirbti futbolo akademijoje Sietle, bet galiausiai grįžo į gimtinę.

Kai Lietuvos rinktinės vairą perėmė Jose Couceiro, penkis kartus (1997, 1998, 2000, 2001, 2004) geriausiu Lietuvos futbolininku pripažintas vilnietis priklausė trenerio iš Portugalijos štabui.

Vėliau E.Jankauskas lydėjo buvusį Lietuvos rinktinės trenerį į Rusiją ir dirbo Maskvos „Lokomotiv“ štabe (2011-2012 m.), kai J.Couceiro vadovavo šiai rusų komandai.

2012-ųjų liepą buvusią Lietuvos futbolo žvaigždę vėl prisiminė Vladimiras Romanovas. Buvęs Edinburgo „Hearts“ savininkas pakvietė E.Jankauską į jo valdomo Škotijos klubo trenerių štabą.

2005 – 2007 m. jau vilkėjęs Edinburgo komandos marškinėlius E.Jankauskas šį kartą iki 2013-ųjų gegužės buvo „Hearts“ trenerio Johno McGlynno asistentas.

J.Mourinho pamokos

Per futbolininko karjerą E.Jankauskas atstovavo net 9 valstybių komandoms, tačiau labiausiai jį išgarsino bendras darbas su Jose Mourinho „Porto“ klube.
Vadovaujant vienam garsiausių pastarojo dešimtmečio pasaulio futbolo trenerių lietuvis 2003-aisiais laimėjo UEFA taurę, o 2004-aisiais triumfavo ir Čempionų lygoje.

„Iš karto krito į akis, kad jis labai pasitiki savimi. Tuo pasitikėjimą netrukus perėmė ir visi mūsų žaidėjai, -- pažintį su portugalu prisiminė E.Jankauskas. – Per savo karjerą sutikau daug ir skirtingų trenerių. Iš kiekvieno stengiausi perimti tik tai, kas geriausia, bet ne iš karto suvokiau, kokia šios profesijos savybė – sudėtingiausia.

Žaidėjui reikia galvoti tik apie save, o treneriui – apie visą komandą. Po ilgos žaidėjo karjeros, kai atsakai tik už save, nelengva prisitaikyti prie naujo režimo“.

E.Jankausko karjera futbolo aikštėje

1991–1996 m.: Vilniaus „Žalgiris“ – 41 įvartis;

1996 m.: Maskvos CSKA (Rusija) – 9,

1997 m.: Maskvos „Torpedo“ – 10,

1997–1999 m.: „Brugge“ (Belgija) – 16,

2000–2002 m.: San Sebastiano „Real Sociedad“ (Ispanija) – 19,

2002 m.: Lisabonos „Benfica“ (Portugalija) – 8,

2002–2004 m.: „Porto“ (Portugalija) – 19,

2004–2005 m.: „Nice“(Prancūzija) – 2,

2005–2007 m.: Edinburgo „Hearts“ (Škotija) – 9,

2007–2008 m.: Larnakos AEK (Kipras) – 5,

2008 m.: Lisabonos „Belenenses“ (Portugalija) – 0,

2008 m.: Rygos „Skonto“ (Latvija) – 2,

2009–2010 m.: „New England Revolution“ (JAV) – 2,

2010 m.: Voronežo „Fakel“ (Rusija) – 0.

Laimėjimai: Čempionų lygos nugalėtojas (2004 m.), UEFA taurės laimėtojas (2003 m.), Portugalijos čempionas (2003, 2004 m.), Belgijos čempionas (1998 m.), Škotijos taurės laimėtojas (2006 m.), Lietuvos čempionas (1991, 1992 m.).

Lietuvos rinktinėje E.Jankauskas debiutavo būdamas 16-os, kai iš Vilniaus „Panerio“ jaunimo ekipos perėjo į Vilniaus „Žalgirį“.

1991–2009 m. rinktinėje sužaidė 56 mačus, įmušė 10 įvarčių. Rezultatyviausių rinktinės žaidėjų sąraše užima 3-iąją vietą, nusileisdamas tik T.Danilevičiui (19 įvarčių) bei A.Lingiui (12).

Daugiausia kartų – 5 – rinktas geriausiu metų Lietuvos futbolininku (1997, 1998, 2000, 2001, 2004 m.). Po 4 sykius šiuos laurus nuskynė V.Ivanauskas ir A.Narbekovas.

Futbolo legendų rungtynėse - E. Jankausko įvartis į „Barcelona“ klubo vartus
2014 m. liepos 26 d. 11:20
http://www.delfi.lt/sportas/futbolas/fu ... d=65394980" onclick="window.open(this.href);return false;

Penktadienį buvo pagerbtas legendinis portugalų futbolininkas Deco. Šia proga jėgas Porto „Estadio do Dragao“ stadione išmėgino „Porto-2004“ ir „Barcelona-2006“ ekipos, kuriose yra žaidęs žymusis Portugalijos saugas. Deco tuomet su šiais klubais triumfavo UEFA Čempionų lygoje. „Porto“ komandos spalvas gynė ir Edgaras Jankauskas. Vienintelis Čempionų lygą laimėjęs lietuvis „Porto“ klube žaidė 2002-2004 metais. Vienas garsiausių šalies futbolininkų dabar yra „Trakų“ komandos treneris. E. Jankauskas Deco pagerbimo rungtynėse pasižymėjo įvarčiu ir buvo laikinai išvedęs „mėlynuosius“ į priekį (3:2). Mačas baigėsi lygiosiomis rezultatu 4:4. Deco po kėlinį žaidė abejose komandose ir įmušė po įvartį.

Komandų sudėtys:
„Porto“: Vitor Baia, Nuno, Jorge Costa, Pedro Emanuel, Ricardo Carvalho, Ricardo Costa, Carlos Secretario, Nuno Valente, Paulo Ferreira, Mario Silva, Costinha, Sergio Conceicao, Dmitri Alenichev, Jose Bosingwa, Maniche. Carlos Alberto, Marco Ferreira, Pedro Mendes, Edgaras Jankauskas, Derlei, Cesar Peixoto, Benni McCarthy; treneris - Jose Mourinho.

„Barcelona“: Victor Valdes, Albert Jorquera, Juliano Belletti, Rafael Marquez, Carles Puyol, Edmilson, Sylvinho, Oleguer, Thiago Motta, Xavi, Ronaldinho, Giovanni van Bronckhorst, Mark van Bommel, Gabri, Andres Iniesta, Henrik Larsson, Ludovic Giuly, Samuel Eto’o, Maxi Lopez, Lionel Messi, Gianluca Zambrotta, Eric Abidal, Diego Milito, Demetrio Albertini; treneris - Frank Riijkaard.

E.JANKAUSKAS: „ĮVARČIO INSTINKTO PRARASTI NEĮMANOMA“
14 liepos 29, Antradienis 17:45
http://www.fkt.lt/component/k2/item/254 ... -neimanoma" onclick="window.open(this.href);return false;

Po devynerių metų praėjusią savaitę į Portugalijos Porto miestą grįžęs „Trakų“ vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas ne tik dalyvavo Deco atsisveikinimo rungtynėse, tačiau ir prisiminė senas geras vietas, kurias dažnai aplankydavo atstovaudamas „Porto“ ekipai. „Deco norėjo matyti visus žaidėjus, dalyvavusius kelyje į Čempionų lygos sostą ir kartu su jais parungtyniauti prieš „Barceloną“, į kurią jis ir perėjo iš „Porto“. Tokie įvykiai nėra kasdienybė, todėl, aišku, kad norėjau sudalyvauti. Ačiū „Trakų“ vadovams, kad jie neprieštaravo, jog trims dienoms paliksiu komandą“, - apie neplanuotą išvyką pasakojo E.Jankauskas.

Kokį Deco jūs atsimenate iš to laiko, kai rungtyniavote kartu: kaip gerą draugą, kaip draugą, ar kaip komandos draugą?
Mūsų tarpusavio santykiai visada buvo labai geri. Kai nebūdavo Dmitrijaus Aleničevo, su Deco prieš rungtynes gyvendavau vienam kambary. Aišku, dabar nėra taip, kad susiskambintumėm kas savaitę, bet taip jau yra futbole. Kolegų kaita yra labai didelė, tad nieko keisto, kad vieną savaitę dar daliniesi kambariu, o kitą – žaidėjui palikus komandą, ryšys nutrūksta.

Kurį komandos draugą labiausiai norėjote sutikti?
Visus smagu buvo sutikti – tiek D.Aleničevą, tiek Paolo Ferreirą, tiek tą patį Deco, Maniche. Tai yra žaidėjai, su kuriais turėjome daugiau nei darbinius santykius. Nuvykęs ten, pajutau nostalgiją. Geras jausmas.

Ar nuo 2005 metų nors kartą buvote grįžęs į Portugaliją?
Lisabonoje ir Algarvėje buvau, tačiau į Porto grįžau pirmąkart po devynerių metų pertraukos. Miestas pasikeitęs, išgražėjęs. Praėjau pro senai išmintas vietas, kur praleisdavau daugiausiai laiko. Gavau gerą emocionalų jausmų užtaisą.

Sakykite, ar tokioms šventinėms rungtynėms futbolininkai specialiai ruošiasi?
Mes profesionalai, net ir baigę karjeras, negalime sustoti. Kai yra proga, aš asmeniškai visada pajudu tiek su savo komanda, tiek su senjorais. Man nepatinka tas jausmas, kai jaučiuosi sunkus. Visas gyvenimas surištas su judėjimu, tad kurį laiką to nedarant – kūnas pradeda „rūdyti“. Kalbant konkrečiai apie šias rungtynes, aš nesiruošiau. Manau, kad visi kiti – lygiai taip pat.

Ar tikėjotės tokių rungtynių, kokios jos įvyko?
Iš tikro galvojau, kad bus labiau draugiško pobūdžio. Aišku, kad kietesnių „užėjimų“ nebuvo, nes žaidėjai kaip ir saugojo vienas kitą, bet jei būdavo dvikova, nei vienoje niekas nenorėjo pralaimėti. Tie žaidėjai, kurie žaidė ten, niekada nenorėjo pralaimėti ir niekada nenorės. Jokiame lygyje.

Turbūt smagu buvo prisiminti tą jausmą, kai žaidi 55 tūkstančių sirgalių apsuptyje? Labai pasikeitę sirgaliai nuo paskutinio karto, kai juos matėte?
Tie, kas atėjo į stadioną, jie atėjo ne rezultato, o atiduoti pagarbą žaidėjams. Puikiai atsimenu, kaip publika reaguodavo, kai čempionato ar Čempionų lygos rungtynėse per pirmas dvidešimt minučių nesiklijuoja žaidimas. Prasidėdavo didžiulis spaudimas, švilpimai. O dabar visi tiesiog mėgavosi futbolu, palaikymas buvo nuostabus. Vien tik pozityvumas.

Prisiminkite tą epizodą, kai įmušėtė įvartį..
Buvo tolimas smūgis. Vitoras Baia atmušė kamuolį, tad beliko pasiųsti jį į vartus. Nelabai parankiai buvo atmuštas kamuolys, bet pasirodo dar galiu ir „korpusą padėt“, ir susigrupuot. Susitvarkiau. Toje pozicijoje aš žaidęs visą gyvenimą. Toks puolėjo darbas, kad turi visada laukti, visada tikėtis, kad kamuolys atšoks arba nuo vartininko, arba nuo virpsto.

Intstinto, kaip mušti įvarčius, dar nepraradote?
Tokie dalykai arba yra, arba jų nėra. Jeigu jų nėra – jų niekada nebus, o jei juos visą gyvenimą tobulinai, tai kažkur viduje jie yra. Visiškai nesvarbu, kad metai bėga, kad esi lėtesnis ir lašinukų daugiau, kad viską skauda ir galva žila. Meistriškumas dingti negali.

Lietuvos žiniasklaidą apskriejo jūsų nuotrauka su Lioneliu Messi. Tiesa, kad jį taip saugo apsauginiai, kad nusifotografuoti nėra lengva?
Ten kur mes buvome, turiu omeny viešbutį ir restoraną, tai ten jokios apsaugos nebuvo. Ten buvo visi lygūs ir ten nebuvo nuo ko jį saugoti. Bet mieste ar bet kokioje viešoje vietoje aišku, kad jam būtų sudėtinga. Spėju, kad nuo to dėmesio kartais jam būna net bloga.

Ar L.Messi yra geriausias futbolininkas, prieš kurį yra tekę žaisti?
L.Messi yra vienas geriausių futbolininkų per visą futbolo istoriją, tačiau kai žaidžiau Ispanijoje, teko žaisti ir prieš nuostabius žaidėjus, kaip Ronaldo, Ronaldinho, Rivaldo, Figo, Roberto Carlosą. Galbūt jie dabar šiek tiek primiršti, nes yra naujų žvaigždžių, bet meistriškumu iš jų, tikrai nenusileido niekas.

Ką tie žaidėjai turi turi tokio, kad sugebėjo pasiekti tokį lygį?
Tie žaidėjai, kurie patenka į tokį lygį – jie visi kažką turi. Atranka yra nežmoniška. Į tokias komandas, kaip „Barcelona“ ar „Real“ patenka tik vienas žaidėjas iš milijono. Pats geriausias žaidėjas. Todėl tokios kalbos, kad žaidėjui pasisekė, yra tuščios, nes čia pasisekti negali. Kad patektum į tokią „Barceloną“ ar „Benficą“, tu turi stengtis tiek vaikystėje, tiek paauglystėje, tiek patekęs į tą mėsmalę, iš kurios komandos vadovai renkasi, ką pakviesti, o ko ne. Renkasi ne vienas žmogus, o visas skyrius, kuris jau tuos sprendimus yra apsvarstęs tūkstantį kartų.

Vos grįžęs iš Portugalijos, iškart patekote į A lygos sūkurį. Sakykite, ar „Trakai“ sugebėjo pagerinti žaidimą, kurį žaidė prieš vasaros pertrauką?
Taip nebūna, kad praleidusi be rungtynių penkias savaites, komanda žais geriau nei prieš tą pertrauką. Žaidybinis ritmas yra svarbus dalykas, o ta ilga pauzė visada palieka klaustukų. Rungtynių pradžia mums nebuvo pati sėkmingiausia, nes reikėjo laiko įsižaisti. Antrame kėlinyje buvome visai kitokia komanda. Šaunuoliai vaikinai, kad darbą padarė taip, kaip reikia.

„Žalgiris“ žaidė Čempionų lygos rungtynes, todėl priverstinės pertraukos neturėjo. Ar dėl to jis turės pranašumą šį sekmadienį?
Sunku pasakyti, ar kas turės kažkokią persvarą ar kažkokį pranašumą. Nemanau, kad kažkas atsineš negatyvų ar pozityvų bagažą. Visi žinome, kad „Žalgiris“ yra favoritas, tačiau mes nenorime nusileisti ir stengsimės nenusileisti nei viename aikštės centimetre.

E. Jankauskas meile futbolui bando užkrėsti ir savo naują mylimąją
http://www.DELFI.lt" onclick="window.open(this.href);return false;
2014 m. spalio 9 d. 23:26

Ketvirtadienio vakarą futbolo rungtynes tarp Lietuvos ir Estijos rinktinių stebėjo ir vienas garsiausių Lietuvos futbolininkų Edgaras Jankauskas su naująja savo širdies drauge Viktorija Staponaite.

Dabartinis futbolo klubo „Trakai“ treneris E. Jankauskas meiliai asistavo savo širdies draugei viso mačo metu.

http://www.delfi.lt/pramogos/zmones/e-j ... z3FkY8y5jS" onclick="window.open(this.href);return false;

2014.10.31, 09:16 | Komentarų: 0
E. Jankauskas: J. Mourinho gerbė kiekvieną žaidėją
http://penalty.lt/e-jankauskas-j-mourin ... a-zaideja/" onclick="window.open(this.href);return false;

Šiemet sukako 10 metų, kai UEFA Čempionų lygos taurę iškovojo portugalų “Porto” klubas su lietuviu Edgaru Jankausku.

2004-ųjų Čempionų lygos finalas buvo išskirtinis tuo, kad jame kovėsi elitui nepriskiriami klubai. Tuomet Gelzenkirchene Jose Mourinho vadovaujamas “Porto” 3:0 nugalėjo prancūzų “Monaco” ekipą.

E. Jankauskas finale nežaidė, bet tą sezoną Čempionų lygoje pasirodė 10 rungtynių (1 – starto sudėtyje). Pergalės Europoje dešimtmečio proga Rusijos žurnalistai kalbino E. Jankauską.

Nuovargis užgožė emocijas

- Dažnai prisimenate istorinę dvikovą su “Monaco”?

- Pasitaiko. Ypač stebint Čempionų lygos rungtynes. Puikiai prisimenu, kai laimėjome. Ypatingų emocijų nebuvo – na laimėjome, tai laimėjome. Grįžus į Portą mūsų autobusą mieste sveikino minios gerbėjų. O man tuomet labiausiai norėjosi pabėgti nuo viso to šurmulio. Sezonas buvo sunkus, susikaupė pragariškas nuovargis ir nebeliko gerų emocijų, kuriomis galėjau pasidalinti su sirgaliais. Suvokimas, kad laimėjome prestižiškiausią Europos klubų titulą atėjo gerokai vėliau.

- Taip išėjo, kad tai buvo vienintelis finalas naujoje Čempionų lygos eroje, kuriame kovojo klubai, neklasifikuojami į rangus “Top” ir “Super”?

- Mano nuomone, “Porto” klubas yra toks pats, kaip ir kitos pasaulyje žinomos komandos. Aišku, jam sunku lygiuotis į “Man United”, “Real”, “Barcelona” ar “Bayern”, bet patikėkite – “Drakonai” savo darbą ir veiklą sustygavę lyg šveicarišką laikrodį. Manau, tai efektyviausias klubas pasaulyje. Pažiūrėkite, kaip dirba “Porto” skautai. Jie atranda niekam nežinomų talentų ir vėliau parduoda juos dešimt kartų brangiau. Ir tai vyksta daug metų. Sutinku, kad mūsų pergalė buvo sensacinga. Atkrintamosiose varžybose eliminavome “Man United”, “Lyon” ir “Deportivo”, kurie tuomet laikyti superklubais. Kelias į finalą buvo sunkesnis, nei pats finalas. Nors “Monaco” savo ruožtu iki finalo pašalino “Chelsea” ir “Real”.

Beje, mažai kas žino, jog iš “Porto” galėjau pereiti į “Monaco”. Buvo toks variantas, o aš visuomet norėjau žaisti ir gyventi Prancūzijoje. Ten gražu, mėlyna jūra. Galiausiai tai pavyko, tik perėjau ne į “Monaco”, o į “Nice” komandą.

Mokosi iš portugalo

- Kokie priešrungtyniniai prisiminimai?

- Dieną prieš rungtynes stadione vyko tradicinė treniruotė. Mes baigėme pirmi ir po to nevykome į viešbutį, o likome stebėti, kaip treniruojasi prancūzai. Tribūnoje sėdėjau greta J. Mourinho. Kažkurią akimirką Jose atsisuko į mane ir pasakė: “Jei rytoj neįveiksime jų, tai bus neteisingumo viršūnė.”

- Finale jūsų taip ir neįleido į aikštę.

- Prieš “Monaco” J. Mourinho nutarė žaisti be nominalių puolėjų. Aš su Benni McCarthy likau ant suolo. Benni pasirodė aikštėje antro kėlinio pabaigoje. Toks buvo trenerio sprendimas. Ir jis pasiteisino.



- Nugalėjęs finale, 41 metų J. Mourinho tapo jauniausiu treneriu, laimėjusiu Čempionų lygą. Jūs gyvai matėte, kaip Ypatinguoju save vadinantis žmogus žengė pirmuosius trenerio karjeros žingsnius.

- Iki jo “Porto” treniravo Otavio Machado. Nenoriu apie šį žmogų sakyti nieko blogo, bet “Porto” buvo ne jo klubas. Žaidėjai buvo kažkokie suirzę, nervingi, treneris juos dirgino. Po to atėjo J. Mourinho. Nors jis niekada profesionaliai nežaidė futbolo, visuomet buvo proceso viduje – pradėjo kaip vertėjas, po to dirbo asistentu. Jo tėvas buvo profesionalus futbolininkas.

J. Mourinho jau tuomet buvo geras psichologas ir žinojo, ko tiksliai reikia komandai. Kolektyve tarpusavio santykiai buvo grindžiami remiantis abipuse pagarba. To reikalavo klubo prezidentas Pinto da Costa. Jis puikus žmogus, savo profesijos etalonas. P. da Costa visuomet palaikė trenerį. Atėjęs į “Porto”, J. Mourinho buvo praktiškai niekas – jo niekas nežinojo, jis nebuvo iškovojęs didelių pergalių ir titulų. O čia dar kilo konfliktai su garsiais, autoritetą turinčiais futbolininkais. P. da Costa stojo trenerio pusėn ir visą laiką jį rėmė.

Vėliau J. Mourinho pakeitė italas Luigi Delneri. Atrodo, kad jis nesuprato, kur pateko. Iš karto pareiškė: “Žinau, kad jūs laimėjote Čempionų lygą, bet dabar aš vyriausias ir viską darysite taip, kaip liepsiu aš.” Jis “pastatė” save aukščiau komandos. Bet neištempė pareigose net iki sezono pradžios. J. Mourinho buvo protingas ir suprato, kad savo “aš” būtina nustumti kuo toliau. Žaidėjai į jį kreipdavosi kreipiniu “Tu” ir dėl to nekildavo jokių problemų. Trenerio niekas nebijojo, bet visi gerbė, nes ir jis gerbė kiekvieną žaidėją.

- Zlatanas Ibrahimovičius buvo sužavėtas J. Mourinho rodytu dėmesiu, kai žaidė Milano “Inter”. Sakė, kad būdamas rinktinės stovyklose gaudavo trumpąsias žinutes nuo trenerio.

- Jose taip elgėsi ir Porte. ir tai buvo labai malonu. Kartą po rungtynių klube išvykau į rinktinę. Pakeliui gavau sms: “Šaunuolis, gerai sužaidei, sėkmės.”

Videorežisierius A. Villas-Boas

- Toje čempioniškoje “Porto” komandoje vienas asistentų buvo ir Andre Villas-Boas…

- Jis dirbo trenerių štabo analitiku, rengdavo video santraukas. Andre buvo paprastas, malonus vyrukas, didelis futbolo fanatikas, kuris išmanė visas šiuolaikines kompiuterines programas. Po vienų rungtynių paprašiau padaryti mano žaidimo santrauką ir įrašyti į diską. Prašymas buvo išpildytas be jokių klausimų.

Ar galėjau įsivaizduoti, kad A. Villas-Boas vieną dieną taps treneriu? Ne. Žmogus praktiškai dirbu videorežisieriumi – tokiose pareigose parodyti savo trenerio gabumus nerealu. Buvau nustebęs, kai jis pasirinko šį kelią, bet nenustebino jo sėkmė. Kai jis tapo treneriu, “Porto” buvo mašina, kuri važiavo pati – čia žaidė tokie žaidėjai, kaip Hulkas, Radamelis Falcao, Joao Moutinho. Su tokiais vaikinais dirbti vienas malonumas.

- J. Mourinho ar A. Villas-Boasui daug sunkiau pradėti trenerio karjerą, nei tarkim, jums. Nes jie niekada profesionaliai nežaidė futbolo. Sutinkate?

- J. Mourinho sulaužė stereotipą, kad sėkmingu treneriu gali būti tik praeityje garsus futbolininkas. Nors iš pradžių jis mėgindavo su mumis žaisti “kvadratą”, bet greitai suprato, kad geriau to nedaryti (juokiasi).

Treneris ir futbolininkas yra skirtingos profesijos. Treneris privalo mokėti suvaldyti komandą, suprasti žaidėjų nuotaikas, mokėti prieiti prie jų. Aš to mokausi dabar dirbdamas “Trakų” klube. Stengiuosi pozityviai bendrauti su visais, noriu, jog žaidėjai stengtųsi ir nebijotų, kad taptume vieningi. Siekiu kažko panašaus, kokie buvome “Porto” komandoje vadovaujant J. Mourinho. Tačiau sutinku, kad trenerio karjerą pradėti lengviau Zinedine’ui Zidane’ui: jį visi žino, jis turi didžiulę patirtį ir autoritetą. Jis buvo didis žaidėjas. Ar taps didžiu treneriu – didelis klausimas.

- Ar bendraujate su čempioniškos komandos nariais?

- Su Maniche ir Paulo Ferreira bendraujame iki šiol. Porą kartų matėmės su J. Mourinho. Kitų žaidėjų karjeras seku internete.

- Ar apsilankote Portugalijoje?

- Kai dirbau Maskvos “Lokomotiv” štabe, surengėme stovyklą Portugalijoje. Ten žmonės nuolat prašė manęs autografų ir drauge nusifotografuoti. Aš ne tik laimėjau Čempionų lygą, bet dar sugebėjau parungtyniauti dviejuose didžiausiuose Portugalijos klubuose – Lisabonos “Benfica” ir “Porto”. Taigi, dėmesio šioje šalyje man pakaks dar dešimtmečiui (juokiasi).

EJ buvo toks perspektyvus treneris, bet susidėjo su ta buvusia vot-lialia kalendorine ir vietoj to, kad gyventų futbolu, ėmė slankioti po aukštuomenės vakarėlius ir pašlo-pojehalo..

dar kelios tokios kalendorinės dažytos ir matysime tik šlovės musiejuje jo delno įspaudus, o trenerio karjerą ir pasiekimus temdo visokios dažytos bobos..

iki šiol apie cioces geriau atsiliepdavai