Audrius ir Arvydas Veikučiai – apie gyvenimo įvarčius ir didžiąją aistrą
http://www.snaujienos.lt/the-newslt/mon ... idij-aistr" onclick="window.open(this.href);return false;
Aušra LAURINKIENĖ
Broliai Audrius ir Arvydas Veikučiai – skirtingi, tačiau juos sieja neblėstanti aistra futbolui. Šį sezoną „Šiaulių” futbolo komandos gretas papildę futbolininkai juokiasi, kad jų žmonos jau susitaikė su meile šiai sporto šakai ir neperjungia televizijos kanalo, dieną ir naktį transliuojančio futbolo varžybas. Su 31-erių metų Audriumi ir septyneriais metais jaunesniu Arvydu susitinkame prieš rytinę treniruotę. Puikiai nusiteikę broliai prie garuojančios kavos puodelio noriai dalijosi prisiminimais ir gyvenimo įvarčiais, o vėliau nė kiek nesispyriodami kantriai pozavo fotografui.
Susituokė... futbolo manieže
Saulės mieste įsikūrę broliai gyvena atskirai ir laukia iš jų gimtojo miesto Vilniaus atvyksiančių žmonų. Audrius nekantrauja kuo greičiau išvysti gyvenimo draugę Iną ir aštuonerių mėnesių sūnelį Tomą: „Labai retai matau savo atžalą. Kai jis gimė, po dviejų savaičių išvykau į Estiją, dabar vėl esame atskirai... Labai laukiu, kol žmona ir sūnus persikels į Šiaulius” Arvydas taip pat nekantriai laukia savo mylimosios - Erikos. Beje, pastaroji vestuvių su Arvydu dieną įrodė, kad futbolas jai – nesvetimas. Praėjusių metų birželio 25-ąją gyvenimus sujungę jaunuoliai ceremonijai pasirinko neįprastą vietą – sostinės futbolo maniežą. Šventiškus apdarus papildę spalvingomis futbolininkų kojinėmis ir avalyne, čia jaunieji ne tik prisiekė amžiną meilę bei ištikimybę, bet ir kartu su palyda žaidė futbolą. Beje, žaismingo vestuvių dienos scenarijaus ir nuotaikingos fotosesijos iniciatorė – futbolininko mylimoji: „Erika pati pasiūlė susituokti manieže, o aš nė nedvejodamas sutikau. Nesinorėjo tos dienos paversti banalia. Kai įstatymai leido tuoktis įvairiose vietose, nusprendėme tai padaryti futbolo manieže”, - „Šiaulių naujienoms” gražiausios gyvenimo šventės detales atskleidė Arvydas.
„Prisidirbdavo” abu, o kaltę prisiimdavo jaunėlis
Paklausti, kuo yra panašūs ir kuo - skirtingi, draugų dėl pavardės Veikėjais vadinami Audrius ir Arvydas negalvodami atsakė, kad skiriasi jų charakteris. Vyresnėlis – impulsyvesnis, aikštėje lieja emocijas, o Arvydas – ramesnis. Panašūs Veikučiai ne tik tuo, kad nuo pat mažens kiekvieną laisvą akimirką spardė kamuolį, pragyvenimui užsidirba žaisdami futbolą, bet ir tuo, kad į kavą deda po du šaukštelius cukraus. Ne paslaptis, kad augdami broliai dažnai vienas kitą skundžia tėvams. „O kaip buvo jūsų šeimoje?”, - smalsaujame. Arvydas juokdamasis atskleidė, kad jei jau „prisidirbdavo”, tai abu, o kaltę dažniausiai prisiimdavo jis pats: „Augome draugiškai, visada vienas kitą palaikėme. Taip yra ir dabar”. Į vaikystę mintimis sugrįžęs Audrius pridūrė, kad iki pat šios dienos yra įstrigusi viena iš „bendrų nuodėmių”: „Namuose futbolą žaisdavome ilgame koridoriuje. Kartą, kai nebuvo tėvų, sudaužėme palubėje kabėjusį šviestuvą, o tėvams aiškinome, kad jis nukrito, nes viršuje gyvenantys kaimynai labai stipriai šokinėjo. Žinoma, jie mumis nepatikėjo – gavome pylos”. Didžiausia bausmė Veikučiams būdavo atimtas kamuolys. „Kai imdavo drebėti visos sienos, atėjusi mama atimdavo kamuolį, tad, vos tik išgirdę jos žingsnius, skubėdavome jį paslėpti. Atėjus mamai apsimesdavome, kad ramiai sėdime ir šnekučiuojamės, o kodėl bilda butas – neturime jokio supratimo”, - juokėsi Audrius.
Pasirinko futbolą, nes vartai – didesni už krepšinio lanką
Draugystę su kamuoliu pirmasis užmezgęs vyresnysis brolis sako, kad tėvai liepė rinktis – krepšinis arba futbolas, kad tik nelakstytų „laukais”: „Dabar juokas ima prisiminus, kad pasirinkau futbolą dėl didesnės galimybės pataikyti – juk vartai yra kur kas didesni už krepšinio lanką”. Pirmosios treniruotės Audrius taip pat vis dar nepamiršo: „Pamenu, kiaurai permirkau, nes lietus pylė kaip iš kibiro, tačiau tai manęs nė kiek neatbaidė – priešingai, dar labiau „užkabino”. Netrukus futbolą žaisti ėmė ir Arvydas. Kieme nebuvo su kuo spardyti kamuolį, tad brolį statydavau į vartus, o vėliau jis ir pats susidomėjo šia sporto šaka”. Tuo tarpu 24 metų centro saugas Arvydas pridūrė, jog Audrius visada buvo puikus žaidimo ir gyvenimo pavyzdys, į kurį jis stengiasi lygiuotis nuo pat mažens: „Mane žavi jo atsidavimas absoliučiai viskam, ko jis imasi. Jei jau daro – tai tik iki galo. Net nereikėdavo girtis, kad mano brolis – futbolininkas. Mano vaikystės draugas už mane tai visiems pirmas pranešdavo. O tuomet pasipildavo klausimai: „Kaip jam sekasi? Kiek uždirba?”. Tiesa, pavyzdys ne visada buvo tinkamas – vyresnysis dažnai mokyklos suolą iškeisdavo į futbolo treniruotę. „Nelabai norėjau mokytis... Mokykla trukdė sportui, o kaip sako vienas treneris, tokiu atveju reikia mesti mokslus”, - šyptelėjo Audrius. Nors jo pavyzdžiu tėvai ragino nesekti, Arvydas neslepia – ir čia ėjo brolio pėdomis: „Mokiausi šiek tiek geriau, tačiau situacija buvo labai panaši”.
Tapęs kapitonu pasijuto nejaukiai
Dar besirengdama naujajam sezonui, paskutinių kontrolinių rungtynių išvakarėse, „Šiaulių” futbolo komanda slapto balsavimo metu išsirinko kapitoną. Komandos žaidėjai ir treneriai nusprendė, kad kapitono raištį šį sezoną ryšėti vertas Audrius Veikutis. Pats futbolininkas sako nesitikėjęs tokio pripažinimo – juk komandoje yra žmonių, daugelį metų ginančių klubo garbę. Deivydas Lunskis – vienas iš jų. Gynėjas neslepia – sužinojęs, kad tapo kapitonu, pasijuto nejaukiai: „Atrodė, kad nesu to vertas, o ir prieš Deivydą, visiškai atsidavusį „Šiaulių” klubui, buvo nesmagu. Nesiveržiau būti kapitonu, tačiau tai, kad manimi pasitiki – malonu. Stengsiuosi tas pareigas atlikti kiek galima geriau”. Anot 31-erių metų žaidėjo, kapitonas turi ne tik vadovauti komandai aikštėje, bet ir būti tarpininku tarp futbolininkų ir klubo vadovų.
Kartu – trečiame klube
„Šiauliai” - ne vienintelis klubas, kuriame broliai kartu žaidžia. Per savo karjeras jie kartu gynė „Žalgirio” ir Silamejės „Kalev” (Estija) klubų garbę. „Nėra taip, kad negalime vienas be kito, - juokiasi Audrius, pirmasis papildęs Saulės miesto futbolo ekipos gretas. - Arvydą į Šiaulius pakviečiau, kai sužinojau, jog ieško centro saugo. Tuomet ir pasiūliau brolio kandidatūrą”. Vertindamas savo karjerą Audrius neslepia, kad ji galėjo susiklostyti ir geriau: „Netrukus man sukaks 32 metai, tad išvykti į kokį klubą tampa vis sunkiau. Vis dažniau išgirstu, kad esu per senas, tad teko pasirinkti „Šiaulių” klubą, tačiau dėl to – tikrai nesigailiu. Atmosfera čia – puiki, draugiška komanda. Man patinka trenerio Sauliaus Širmelio strategija, mąstymas. Jau ir anksčiau teko su juo susidurti. Puikus žmogus. Manau, kad komanda – labai gerai sukomplektuota, tad šį sezoną tikimės puikių rezultatų”. Sulaukęs pasiūlymo tapti „Šiaulių” klubo dalimi, savo pasirinkimu džiaugiasi kapitono brolis Arvydas: „Kitų variantų lyg ir nebuvo. Sulaukiau puikaus „Šiaulių” klubo pasiūlymo, man suteiktos geros sąlygos, kurios mane tenkina, tad iškart pasirašiau sutartį”. Broliai Veikučiai tikina, kad gyvendami Saulės mieste jaučiasi puikiai. „Viskas čia puiku – žmonės draugiški, „fainas” miestas, - sako Audrius. - Gyvenome kur kas mažesniame mieste Estijoje, tad Šiauliai – labai patinka”.