Prarado trenerio pasitikėjimą, neatrodo, kad Rusijos premier lygoje jam tinkama vieta.
Mes mylime abi šalis. Fedor Černychhttps://facebook.com/AntraGeltona/photos/spoon-%C5%A1iame-sezone-u%C5%BE-orenburg-klub%C4%85-nuomos-pagrindais-lo%C5%A1ia-m%C5%ABs%C5%B3-rinktin%C4%97s-kapi/2698761380161785/Šiame sezone už „Orenburg“ klubą nuomos pagrindais lošia mūsų rinktinės kapitonas Fedor Černych. Pirmus penkis metus jis gyveno Maskvoje, o paskui atsikraustė į Vilnių. F.Černych buvo pakviestas į Lietuvos jaunimo rinktinę, tačiau dėl šios progos jam reikėjo atsisakyti rusų pilietybės. F.Černych sutiko ir tapo Lietuvos rinktinės kapitonu.
„Mano senelis Ruslanas buvo kareivis ir dėl tarnybos daug keliavo po Tarybų Sąjungą. Jis su močiute turėjo šešis vaikus, vieni iš jų gimė Sakartvelo, mano mama gimė Armėnijoje, o kiti Rusijoje. Kai šeima atvyko į Lietuvą, senelį ištiko paralyžius ir šeima pasiliko Lietuvoje. Mama išaugo ir išvyko mokytis į Maskvą. Motina ištekėjo, Maskvoje gimiau aš ir brolis. Paskui tėvai išsiskyrė ir po gal penkerių metų mes grįžome į Vilnių. Lietuvoje mama nežinojo į kokį užsiėmimą mane išsiųsti, tad buvau įrašytas į karatę, plaukimą ir netgi į modelių mokyklą. Ten mane mokė kaip taisyklingai eiti. Kartą pakvietė į pristatymą, aprengė kažkokiais rūbais, kelis kartus nužingsniavau ir tiek. Lankiau mokyklą gal tris ar keturias savaitės. Tačiau nepatiko, man atrodė tai ne visai vyriška.
Lietuvoje krepšinis yra daug daugiau populiaresnis nei futbolas. Futbolas šalyje yra gal antrame ar netgi trečiame plane, į BC Žalgiris Kaunas dvikovas renkasi pilna arena. Jeigu pažiūrėtume į miegamuosius rajonus tai rastume ten daug krepšinio aikštelių. Kartais rasti normalią futbolo aikštę yra sunkoka. Tačiau vaikystėje prie mano namų susirinkdavo daug vaikų, nes prie pat buvo kaip tik futbolo aikštė. Mama pasakojo, kad po visokių burelių grįždavau namo ir iškart bėgau žaisti futbolą su kiemo vaikais. Jie buvo vyresni už mane bet lošiau geriau už juos, tad jie mane nuvedė pas savo futbolo trenerį. Tik po savaitės pasakiau motinai, kad lankau futbolo treniruotes. Treniruotės vyko gan toli nuo namų, važinėjau ten autobusu vienas, gal dėl to ir bijojau viską papasakoti. Kai atėjo laikas rinktis kokį užsiėmimą pasirinkti tai pasirinkau futbolą ir plaukimą.
Niekad negalvojau, jog sugebėsiu pasiekti profesionalų lygį. Žinojau, kad sekasi neblogai: vaikų Lietuvos turnyruose bei čempionatuose buvau rezultatyviausias, kai kur vadino geriausiu puolėju. Tačiau kai visiems vaikams sukako po 14 ar 15 metų jie smarkiai išaugo, o aš likau mažas. Visi tapo fiziškai stipresniais, o aš ne. Toliau mušiau įvarčius, bet kiekvieną kartą darėsi vis sunkiau. Pradėjau galvoti apie mokslą, gal vertėtų pradėti. Ėmiau jaustis prastai. Kartais nutikdavo taip, kad nevykau į treniruotes. Noriu padėkoti savo treneriui Nikolajus Pupkinas, jis man daug padėjo. Sakydavo: dirbk ir viskas pavyks. Jeigu neateidavau į treniruotę, tai jis kitą dieną aplankydavo mane, griebdavo už ausies, sodino į mašiną ir vežė į treniruotę.
Treniravausi su 1990-ųjų metų gimimo vaikais, jie buvo metais vyresni už mane. Kartais padėdavau savo amžiaus komandai. Treneriai aptardavo su manim galimybę pakeisti pilietybę, tada mane pakviestų į jaunimo rinktinę. Kai apie tai kalbėjau su motina tai ji nebuvo labai patenkinta. Patys suprantate: keisti pilietybę dėl futbolo, o jeigu nieko nepavyks? Koks yra futbolas Lietuvoje jau paaiškinau. Galiausiai ją įkalbėjau. Man tuo metu nebuvo 16-os, tad iš manęs nieko nebuvo reikalaujama. Tačiau motinai reikėjo surinkti krūvą dokumentų, kad galėčiau atsisakyti rusų pilietybės. Mama nunešė ir pridavė visus dokumentus į Rusijos ambasadą Vilniuje. Paskui motinai reikėjo išlaikyti tris egzaminus – du raštiškai ir vieną žodžiu. Tiesą sakant mes bijojome, kad jai nepavyks: lietuvių kalba sunki, o ypač gramatika. Jai buvo sunku, vakarais ji sėdėjo ir skaitė knygas, mokėsi konstituciją, praktikavosi kalbėjimą. Bet mano mama nuostabi, viską išlaikė. Mes kartu ėjome į egzaminus, visada laukiau jos prie kabinetų, labai jaudinausi. Po vieno iš egzaminų mums pasakė: štai ir viskas. Davė kažkokį popierių, kuris leido mums gauti Lietuvos pilietybę. Paskui viskas gan greitai suvaikščiojo, tačiau viskas vyko du metus.
Atsimenate pasakojau, kad kiti išaugo, o aš likau mažas? Dėl to, kai pasikeičiau pilietybę manęs vis tiek nepakvietė į rinktinę. Pasakė: čia kviečiami fiziškai stiprūs vaikinai, o aš mažas ir niekam nesu reikalingas. Labai pergyvenau, net motinai nepasakojau. Mama nieko nežinojo, internete apie tai niekas nerašė. Ji nuolat klausinėjo: „Kada rinktinė? Kada?“. Atsakydavau jai: „Mūsų gimimo metų dar nerenka“. Ar peikė mane mama, kai viską sužinojo? Neeee, ji visada mane palaikė. Net gi tada, kai iškilo klausimas – futbolas ar mokslas, jis pasakė: daryk tai kas tau patinka.
Žinoma net nežinojau kuo norėčiau būti, ką mokytis. Buvau pasinėręs į futbolą. Mušinėjau kamuolį kieme: ant vienos, ant kitos kojos. Mano galvoje buvo tik futbolas. Kiemas ir treniruotė. Viskas. Kartais galėjau užsukti pas draugus į svečius. Praėjo gal du metai, per vieną vasarą išaugau 16 centimetrų. Vasarą treneriai manęs nematė. Pirmas rungtynes žaidėme prieš Kauno komandą, kur treniravo pažįstamas treneris. Jis priėjo ir paklausė: „Kas tai per naujas vaikis?“. Jam atsakė, kad čia aš. Jis liko nustebęs kad tai buvau aš. Nuo tos akimirkos lankiausi visose rinktinėse.
Kai rungtyniavau Lenkijoje, už Górnik Łęczna ir Jagiellonia Białystok tai man labai padėjo draugystė, kurią turėjau Vilniuje. Sugebėjau greičiau priprasti prie kitos aplinkos, adaptuotis prie kitos šalies. Matote, Lietuvoje gyvena daug lenkų ir mes dažnai leisdavome laiką kartu: rusai, lenkai, lietuviai. Kieme turėjome tiek krepšinio, tiek futbolo aikštelę. Lietuviai mėtė į kašį, rusai su lenkais žaidė futbolą. Bendraudamas su jais aš įsiminiau daug lenkiškų žodžių. Išėjo taip, kad praėjus daug metų man tai išėjo į naudą.
Nepasakyčiau, kad kalbos yra panašios. Jeigu tu žinai rusų kalbą, tai išmokti lenkų nėra taip sunku. Kai atvykau į „Gornik“, tai paprašiau visų kalbėti su manim ne angliškai, o lenkiškai. Namie žiūrėjau lenkų televiziją. Po trijų mėnesių per interviu laisvai kalbėjau lenkiškai. Vaikinai matė, kad pas mane buvo noras mokytis lenkų kalbą, pas kitus legionierius – ne. Dėl to, kolektyvas mane greitai priėmė. Lenčna yra mažas miestelis, tačiau stadionas buvo visada pilnutėlis. Visi juokavo, kad rungtynėse susirinko pusė miesto, stadionas talpina 7 tūkstančius sirgalių, o mieste gyveno apie 14. Po Baltarusijos, kur rungtyniavau už Mogiliavo „Dnepr“ man visur buvo žaisti gerai.
Pirmus du ar tris metus nesinuomavau buto Mogiliave, gyvenau klubo bazėje – tai buvo sena vaikų vasaros stovykla. Rekonstruoti blokai ir iš jų padaryti kambariai, padarė valgyklą ir kelias futbolo aikštes. Vasarą dar galima buvo gyventi, bet žiemą kambariuose nebuvo šildymo, pirko elektrinius šildytuvus. Buvo septyni kambariai, kai įjungi septyniuose kambariuose šildytuvus tai išmušdavo elektrą. Įsivaizduokite: -30, šeši kambariai šildosi, o vienas laukia. Pas vienus sušilo, keičiamės. Jeigu kažkas nori pasidaryti arbatos tai reikia išjungti vieno kambario šildytuvą. Dar buvo taip, kad po penkis mėnesius negaudavome algos. Visi kas gyveno bazėje atsiveždavo kažką iš namų. Nebuvo jokio autobuso iš bazės iki miesto centro, tekdavo eiti pėsčiomis. Tai trys kilometrai mišku iki stotelės, paskui 40 minučių iki centro autobusu. Tačiau „Dnepr“ davė man daug. Jie paėmė mane jaunu ir išaugino, ten tapau tikru futbolininku. Tai buvo gera gyvenimiška patirtis bei pamoka.
Būti Lietuvos rinktinės kapitonu yra garbė, juk gyvenu čia be galo daug laiko. Pradžioje norėjau tiesiog žaisti rinktinėje, tačiau jeigu treneris patikėjo man kapitono raištį, reiškia manim pasitiki, o tai daug atsakomybės. Privalau rodyti pavyzdį vaikinams kaip reikia kovoti. Kažkam pagelbėti, kažkam patarti. Metus buvo sunku, bet paskui pripratau. Kai prieš keturis metus į rinktinę atėjo Edgaras Jankauskas mes išvykome į draugiškas rungtynes prieš Rumuniją. Po pietų turėjome pasitarimą ir jis priėjęs prie manęs pasakė: „Šiandien išvesi komandą į aikštę“. Nustebau, nes komandoje buvo vyresnių žaidėjų, kurie sužaidė daug rungtynių. Pasakiau, kad gal kažkas kitas turėtų išvesti komandą. E. Jankauskas pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Kas tau? Tu apsi*ikai?“.
Atsakiau neigiamai ir išvedžiau komandą. Mano motyvacinė kalba buvo tokio gerumo, kad po jos vaikinai juokavo, kad iš manęs raiščio jau nebeatims. Nervinausi viso apšilimo metu, galvojau ką pasakyti vaikinams. Gale norėjau pasakyti: „Vienas, du, trys“. Bet paskui pasakiau: „Vienas, trys, du“. Buvau pasakęs ir daugiau. Norėjau pasakyti: „Jeigu gerai sužaisime, atiduosime visas jėgas, tai pažadu, jog viskas baigsis gerai“, tačiau dar kartą viską sumaišiau ir pasakiau: „Jeigu gerai sužaisime, atiduosime visas jėgas, tai pažadu bus gera pabaiga“. Tą vakarą buvo įsitempę ne tik žaidėjai, bet ir treneriai. Jie visi žiūrėjo į mane ir juokėsi. Po rungtynių treneris pasakė: „Dar niekas gyvenime nebuvo nuėmęs jaudulio prieš rungtynes kaip tu“. Pralaimėjome rumunams 0:1, bet žaidėme gerai.
Kai mane pakvietė į Футбольный клуб "Динамо" (Москва), tai buvau nustebęs. Galvojau, kad tik domisi. Žinote kaip būna: tau skambina agentas, sako, jog tavim domisi. O paskui viskas dingsta. Kai gyvenau Baltarusijoje mes nuolat stebėjome Rusijos Premier lygą. Kai lankydavausi Maskvoje eidavome su šeima į FC Lokomotiv Moscow rungtynes. Labai įsiminė Dmitrijus Syčevas, buvo mano numylėtinis. Iki 26-erių palaikiau „Loko“, kol neprisijungiau prie „Dinamo“. Man tai nebuvo svajonė, bet norėjau pažaisti Rusijoje. Kai mama sužinojo, jog žaisiu Rusijoj ji pasveikino mane ir pasakė, kad myli mane. Paskui juokavome, kad jeigu turėčiau rusų pasą tai nesiskaityčiau legionieriumi. Atsakiau, kad jeigu būtų rusų pasas tai nepasiekčiau Rusijos Premier lygos. Manęs nepakviestų į rinktinę. Nemanau, kad Rusijoje stebėtų jaunuolį iš Lietuvos jaunimo rinktinės. Išvis atrodo, kad jeigu likčiau Rusijoje tai nežaisčiau futbolo. Čia kieme nebuvo futbolo aikštelės, vaikščiojau tik į baseiną. Gal aukštumų pasiekčiau plaukime, gal dalyvaučiau Olimpiadoje. Bet pradėjau žaisti futbolą tik Lietuvoje. Niekada nesigailėjau, kad teko pakeisti pilietybę. Tai mano kelias: kažkada ryžausi tai padaryti ir dabar žengiu link savo tikslo. Mano visi šeimos nariai rusų kilmės, bet Lietuvoje gyvenau visą savo gyvenimą. Mes mylime abi šalis.
