Vitalijus Stankevičius : „Sezonas buvo nelengvas, bet įdomus”
2016-12-08 Naglis Miknevicius ;
http://pirmalyga.lt/naujiena/Vitalijus-Stankevicius-Sezonas-buvo-nelengvas-bet-idomus/924" onclick="window.open(this.href);return false;
Vienas iš malonių netikėtumų pasibaigusios šių metų Pirmosios lygos pirmenybėse – Kėdainių „Nevėžio” ekipos žaidimas. Per daug nesišvaitę pažadais prieš pirmenybių startą, kėdainiečiai viso sezono metu išsiskyrė stabiliu, kovingu ir maloniu akiai žaidimu, nusipelnė tiek futbolo specialistų ir žiūrovų, tiek varžovų pagarbos. Pačioje finišo tiesiojoje „Nevėžiui” iš rankų išsprūdo medaliai, bet užimta ketvirtoji vieta, ir , kas svarbiausia, pademonstruotas žaidimas nusipelno pačių geriausių žodžių.
Toks „Nevėžio” pasirodymas - neabejotinai ir patyrusio futbolo Vitalijaus Stankevičaius nuopelnas .
Treneris pasidalino mintimis tiek apie praėjusį komandos sezoną lygoje, tiek ir apie kitus mus dominančius dalykus
- Pradėkime nuo pradžių. Kada apsisprendėte dėl darbo „Nevėžyje” ir kokie buvo pirmieji įspūdžiai bei jūsų žingsniai ?
Visų pirma, norėčiau priminti, kad esu jau anksčiau dirbęs Kėdainiuose, šioje komandoje ir tai nebuvo jau toks didelis „žingsnis į nežinią”. Sausio mėnesio pradžioje sulaukiau skambučio iš Sauliaus Skibiniausko („“Nevėžio” komandos direktorius – past.). Ilgai įtikinėti nereikėjo, visgi esu futbolo žmogus ir trenerio darbas man patinka. Vasario 9 dieną susirinkome į pirmąją treniruotę (beje, joje dalyvavo tik 9 žmonės J). Nebuvau atitrūkęs nuo lietuviško futbolo ir apie ekipą turėjau nuomonę, buvo aiškios pozicijos, kurias reikėjo stiprinti. Vienas esminių ir, manau, teisingų sprendimų – buvo orientacija į vietinius žaidėjus. Kai kas gal buvo ir užmiršti ar atitrūkę nuo futbolo, turėjo kitų užsiėmimų, bet pavyko per draugus, pažįstamus prikalbinti, prisijungė jaunimo ir jau vasario gale kartais treniruotėse būdavo ir netoli 30-ies žaidėjų. Prie ekipos prisijungė ir kėdainiečiai, žaidę kitose komandose (A.Gėgžna, R.Lipnevičius) taip pat žaidėjai iš kitų miestų, su kuriais tikrai „pataikėme” – jie suvaidino labai svarbų vaidmenį sezono metu (N.Bjelanas, D.Gražys, M.Atmanavičius).
Jau treniruočių bei pirmųjų draugiškų rungtynių metu pastebėjau tai, ką vėliau ne kartą pažymėjo ir kiti futbolo specialistai – komandos charakterį. Treniruotės nebuvo lengvos, ypač turint omenyje, kad visgi esame mėgėjų komanda, bet dirbo vaikinai nuoširdžiai ir tai davė rezultatą.
- Ar prieš sezono pradžią buvo kelti konkretūs uždaviniai ekipai ?
Na, mes per daug nedeklaravome ir neskelbėme viešai apie aukštus tikslus, medalius ir pan. Mūsų komanda gana jauna ir tai, kažkiek ir padėjo – kartais didelis psichologinis spaudimas trukdo žaidėjams. Mes dirbome savo darbą aikštėje, kovojome ir rezultatai pradėjo kalbėti patys už save.
- Komanda nuo pirmųjų turų išsiskyrė kovingumu. Ne kartą rungtynių eigoje buvote atsidūrę sunkiose situacijose, atsilikinėjote, kartais net keliais įvarčiais, bet niekuomet nenuleisdavote rankų. Kas padėdavo sėkmingai varžytis su priešininkais, kuriš gretose būdavo galbūt ir garsesnių vardų ?
Jau minėjau, jog kovingumas, geras nusiteikimas rungtynėms matėsi jau draugiškų rungtynių metu ir mane, kaip trenerį tai negalėjo nedžiuginti. Nuteikinėti kovai vaikinų nelabai reikėjo. Gal sunkesnis dalykas buvo įdiegti didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Juk, kalbant tiesiai šviesiai, daugelio konkurentų kovoje dėl aukštų vietų sudėtyse buvo daug garsių vardų, žmonių, išsiskiriančių individualiu meistrškumu, klase.
Daug dėmesio skyrėme pasiruošimui konkretiems varžovams. Visuomet stengdavausi „gyvai” ar per futbolo.tv pažiūrėti būsimų konkurentų rungtynes, įvertinti jų privalumus ir trūkumus. Paruošdavome konkrečius planus , atsižvelgdavome į tam tikrus taktinius niuansus konkrečioms rungtynėms ir tai davė rezultatą. Keliose rungtynėse mums pavykdavo „išjungti” pagrindinius oponentų žaidėjus , apsunkinti jų veiklą.
- Apibūdinkite „Nevėžio” komandą. Kas sudarė ekipos „stuburą” ?
Vienas svarbesnių dalykų, leidusių demonstruoti neblogą žaidimą yra tai, kad ekipoje pavyko pasiekti balansą. Beveik kiekvienoje grandyje turėjome ir patyrusių ir jaunų žaidėjų, kurie papildė vieni kitus. O įsibėgėjus sezonui žaidybiniai tarpusavio ryšiai vis gerėjo.
Kalbant apie atskiras grandis – mums pavyko „pataikyti” su vartininku. Nemanja Bjelanas vykusiai įsiliejo į ekipą ir buvo vienas pastebimiausių vartininkų lygoje. Kuomet jis buvo traumuotas ar negalėjo žaisti, komandai stipriai pagelbėjo Martynas Šležys.
Gynybos pagrindą sudarė jauni žaidėjai (Rukuiža, Trakšelis, Petrėnas) kuriems tikra paspirtimi tapo vyresniųjų ( Slepakovo, Kestenio) patirtis ir patarimai.
„Smogiamaja” atakuojančia jėga tapo saugų grandis – vienas rezultatyviausių lygos žaidėjų Aretas Gėgžna, kitame flange aktyviai ir rezultatyviai žaidęs Evaldas Kugys buvo vieni pagrindinių komandos atakų „varikliai”. Gerą sezoną sužaidė Rimvydas Lipnevičius, daug komandai naudos davė ir jaunesnieji – Šarūnas Činikas, Rokas Mikuckis ir kiti.
Nors žaidėme gana rezultatyviai, turėjome problemų puolimo linijoje, bandėme įvairius variantus, nepavyko toje pozicijoje atsiskleisti D.Stradalovui, antroje sezono pusėje šioje pozicijoje žaisdavo M.Atmanavičius, kartais jam tas pavykdavo visai neblogai.
Antroje sezono pusėje sulaukėme Kėdainių futbolo auklėtinių , grįžusių iš NFA - jie irgi įnešė savo nemažą indėlį į komandos žaidimą.
Tikru dvasiniu komandos vedliu, lyderiu galėčiau pavadinti Deividą Gražį – savo charakterio savybėmis, nusiteikimu jis buvo pavyzdys, ypač jaunesniems komandos nariams.
Naudodamasis proga, norėčiau padėkoti visems komandos nariams, aptarnaujančiam personalui, vadovybei už bendrą darbą viso sezono metu.
- Kurias rungtynes pirmenybėse pavadintumėte geriausiomis – nebūtinai rezultato, o turinio prasme ?
Ir atvirkščiai – kurios kelia ne itin malonius prisiminimus ?
Sužaidėme nemažai gerų rungtynių – man patiko abejos rungtynės prieš „Panevėžį”, Vilniuje – prieš „Vilniaus Vytį”, abejos rungtynės prieš nugalėtojus – Kazlų Rūdos „Šilą”, išskirčiau ir susitikimą išvykoje prieš „Palangą”.
Tarp prasčiausios – labai skaudžios buvo lygiosios prieš „Šilutę” namuose, kaip vėliau parodė laikas tada mes praradome gal lemiamus taškus kovoje dėl medalių. Nepatiko (nepaisant pergalės) rungtynės Kretingoje prieš „Miniją”, netikėtas pralaimėjimas prieš Kelmėje prieš „Kražantę”. Matyt, ne visuomet pavykdavo tinkamai nusiteikti rungtynėms prieš nominaliai silpnesnius varžovus – iš dalies tai irgi galima būtų paaiškinti patirties stoka.
- Kokie buvo didžiausi iššūkiai, sudėtingiausi etapai sezono metu ?
Kaip dažnai būna, buvo gana sunkoka pradžia, ne iš karto „pagavome ritmą”, pirmosios rungtynės su „Lokomotyvu” nelabai nusisekė. Kaip vieną sunkiausių periodų įvardinčiau gegužės mėnesio pabaigą – birželio pradžią – taip gavosi, kad tuo metu kovojome net keliais frontais – pirmenybės, LFF taurės rungtynės, prisidėjo dar UEFA Regionų taurė, kur atstovavome Lietuvą. Vaikinams teko itin didelis krūvis, šis laikotarpis atėmė daug fizinių jėgų. Galbūt jų kiek ir pritrūko sezono pabaigoje
- Nekilo mintis, kad galbūt reiktų kiek pasitaupyti, gal ir paaukoti, pvz. LFF taurės turnyro rungtynes ?
Ne, ir paaiškinsiu, kodėl. Mūsų komandoje daug jaunų žaidėjų ir kiekvienos rungtynės su A lygos komandomis, ypač oficialiame turnyre – neįkainuojama patirtis ir mokykla pirmiausiai jiems. Todėl norėjom, kad tokių rungtynių būtų kuo daugiau. Ir, sakyčiau, kad tai mums pavyko – LFF taurėje sužaidėm dvejas rungtynes su I lygos ekipomis („Kaunu” ir „Banga”) ir dvejas - su aukščiausio Lietuvos futbolo diviziono atstovais – nugalėjome „Utenį”, nusileidome „Stumbrui”. Ir tos dvikovos buvo labai naudingos.
- Labai nedaug, bet visgi pritrūko iki prizinės vietos. Ko labiausiai pritrūko, kad užsikabintumėte medalius ?
Visų pirma, pritrūko patirties, savotiškos komandinės brandos. Sezono pabaigoje kiek mažiau buvo ir fizinių jėgų, bet taip turbūt buvo ir likusiom komandoms. Dar vienas momentas - antroje pirmenybių pusėje mus jau kitaip pradėjo vertinti ir varžovai, rimčiau ruošdavosi, sunkiau būdavo įgyvendinti mūsų žaidybinius planus.
- Bendri įspūdžiai apie Pirmąją lygą. Ar buvo nustebinusių ekipų ?
Kaip ir sakiau sezono pradžioje, bent pusė lygos komandų galėjo pretenduoti į medalius – konkurencija tikrai buvo labai didelė. Sakyčiau, turnyrinės intrigos prasme Pirma lyga ženkliai lenkė A lygą, kur komandos „susisluoksniavo” žymiai anksčiau ir kiek didesnė intriga buvo tik kovoje dėl bronzos medalių. Iš malonių netikėtumų paminėčiau „Palangą” – nesitikėjau, kad jie sudarys tokią rimtą konkurenciją iki pat sezono pabaigos kovoje dėl pirmos vietos. Lygos nugalėtojai – Kazlų Rūdos „Šilas” laimėjo pelnytai, visgi gerai sukomplektuota ekipa, žaidėjai, „pauostę parako” ir aukščiausioje lygoje, tad jų pergalė nebuvo nelaukta.
Kiek daugiau, kaip ir dauguma, turbūt tikėjausi iš Gargždų „Bangos”, Alytaus „Dainavos”, bet šį sezoną jiems geriau pasirodyti sutrukdė savos problemos.
Žvelgiant priekin – kitais metais Pirmoji lyga gali būti dar įdomesnė, nes kovon turėtų prisijungti stipresnės komandos, nei šiemetiniai autsaideriai.
- Žaidėjai iš kitų lygos komandų, kurių žaidimą išskirtumėte.
Beveik visose lygos komandose buvo asmenybių, savo ekipų lyderių. Išskirčiau Gvidą Jušką – sėkmingam „Palangos” žaidimui jis darė didžiulę įtaką. Kazlų Rūdos „Šile” atakuojantis žaidimas sukosi aplink Evaldą Grigaitį. „Vilniaus Vytyje” buvo daug žinomų vardų – kad ir Gediminas Vičius, antroje pirmenybių pusėje tapęs vienu stipriausių vilniečių koziriu. „Panevėžys” vis dar sunkiai įsivaizduojamas be Manto Savėno, perdavimų ir standartinių situacijų meistro. Žaidžiant prieš Gargždų „Bangą” išskirtinį dėmesį teko skirti Aurelijui Staponkai. Telšių „Džiugo” ekipoje protingu žaidimu išsiskyrė Andrius Lipskis, „Žalgirio B” gretose išskirtinė figūra – Justas Lasickas, „Trakai B” ekipai gerai dirigavo Titas Vitukynas
- Kaip vertintumėte teisėjavimą lygos varžybose ?
Jei penkių balų sistemoje – 4 su pliusu. Klaidų pasitaikydavo, gal ir mes keliose rungtynėse nukentėjome, bet šiaip situacija – tikrai nebloga ir teisėjavimu esame patenkinti.
- Pirmai lygai šiemet nepavyko išvengti ir ne visai malonių incidentų dėl galimai nesąžiningų rungtynių baigčių. Ar su tuo susidūrėte ?
Deja, buvo tokių įtartinių rungtynių, neslėpsiu, ir tai daro labai didelę žalą. Pasitaikydavo keistų , beveik dviženkliu rezultatu pasibaigusių rungtynių, sunkiai paaiškinamų klaidų ar kitokių momentų. Su šia blogybe būtina kovoti, žinau ,kad tai daroma, vyksta tyrimai ir šiuos dalykus būtinai reikia tvarkyti.
- Daug metų dirbote Lietuvos nacionalinėje rinktinėje, taip jau atsitiko, kad, ypač paskutiniame darbo etape, rinktinės štabas buvo nemažai kritikuojamas. Ką pasakytumėte apie tai ?
Na, gal dabar susidaro toks įvaizdis, kad praeito ciklo metu treneriai nedirbo. Nieko panašaus - dirbome ir mes, analizavome, naudojomės ir programine įranga.
Aišku, kiekvienas treneris turi savas taisykles, darbo stilių. Gal viena mūsų trenerio štabo bėdų buvo ta, kad nesugebėjome reikiamai pateikti visuomenei informacijos apie savo atliekamą darbą.
Kalbant apie rinktinės žaidimą, praeitame cikle komanda atjaunėjo. Žiūrint į dabartinius rezultatus – žaidžia tie patys žaidėjai, tik pora metų vyresni, o tai daug ką lemia – komanda turi subręsti. Mes neturime tokio pasirinkimo, kaip pirmaujančios futbolo šalys, tad mūsų sprendimas patikėti jaunimu (kad ir V.Slivka ir pan.) rezultatą duoda tik dabar.
- A lygos komandose antroje sezono pusėje vyriausiųjų trenerių postuose liko tik trys treneriai – lietuviai. Pirmąją lygą turbūt galima pavadinti savotišku Lietuvos trenerių darbo poligonu ?
Na, tokia yra dabartinė futbolo gyvenimo realybė. Pirmoje lygoje išties dirbo visas būrys patyrusių Lietuvos trenerių. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad beveik visoms pirmaujančioms komandoms ir vadovavo treneriai iš šio grupės. Aišku, gerai, kad pradeda dirbti ir jauni specialistai – kad ir Valdas Trakys, kuriam metai buvo labai sėkmingi. Didelio skirtumo ar kažkokio atotrūkio tarp Lietuvoje dirbančių užsieniečių ir vietinių trenerių tikrai nėra. Na, bet trenerių samdymas - klubų vadovų reikalas, gal toks kelias dabar jiems atrodo patrauklesnis.
- Kas ateityje, ar tęsite darbą Kėdainiuose ?
Dabar – trumpas atokvėpis, kol kas tolimesnių planų neturiu, kaip sakoma, gyvenimas parodys.
-Dėkui už pokalbį.
