„Jeigu sulauksime miesto pagalbos, tikimės keliauti į pirmąją futbolo lygą“Alfredas PUMPULIS, 2011 10 17
http://www.palangostiltas.lt/sportas,7,1,9.htmlVaikystėje buvęs didelis nenuorama, aplankęs turbūt visus įmanomus būrelius Linas Vaitkus, dabartinis Lietuvos futbolo antros lygos komandos „FK Palanga“, jau šiemet užsitikrinusios lygos čempionės titulą, kapitonas, prisipažįsta vaikystėje svajojęs žaisti Europos futbolo klubuose, tačiau likimas kol kas „nori“, kad jis žaistų Palangoje. Pašnekovas sutiko atskleisti ne tik komandos vidinį „gyvenimą“, tačiau ir savo požiūrį į futbolą.[Paveikslėlis]Koks buvo jūsų kelias į futbolą, „FK Palangą“?Pradėjau žaisti futbolą nuo antros klasės, tad visas gyvenimas – vien futbolas. Tokia buvo mano vaikystės svajonė – tapti žinomu futbolininku. Tik žaisti svajojau ne Lietuvoje, o kur nors užsienyje, Europos klubuose. Šiais metais mums pasakė, jog kuria naują futbolo klubą. Kūrė jį išties rimtai. Ir štai matome rezultatą – mes tapome lygos čempionais. Smagu.
Kas vaikystėje jus labiausiai įtakojo pasirinkti futbolą?Vaikystėje lankiau, ko gero, visus įmanomus būrelius, kol galop pasirinkau futbolo būrelį. Draugas mane į jį nusivedė, kadangi ir pats jį lankė. Tik kiek vėliau jis perėjo į boksą. Ten jis taip pat pasiekė gerų rezultatų. Vaikystėje buvau „hiperaktyvus“ vaikas. Būdavo net taip, jog vienu metu lankiau ir boksą, ir futbolą. Tada energija liejosi per kraštus.
Ar nesigailite, jog pasirinkote futbolą?Tikrai ne. Sportuosiu tikriausiai iki pat pensijos. Sportas man tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Na, o kai jau nebegalėsiu taip aktyviai sportuoti, norėčiau tapti geriausiu futbolo treneriu!
Kas šiame sporte sunkiausia?Sunkiausia, manyčiau, susikaupti emociškai. Būna, kad varžovai kerta per kojas – reikia išsilaikyti. Ir, žinoma, valdyti nervus!
Būna, kad pratrūkstate?Būna visko. Kartais puolame ir ginčytis. Tenka išsilaikyti, susitvardyti.
Kaip sutari su kitais komandos nariais?Puikiai. Komanda surinkta iš tikrų specialistų. Po truputi su ja „susigludinome“. Dabar komandos atmosfera – „super“. Visi ateina į treniruotes su užsidegimu treniruotis. Kaip matote, rezultatai kalba patys už save.
Kiek kartų per savaitę treniruojatės?Paskutiniu metu treniravomės tik po du kartus. Vis dėlto antra lyga... Kai kurie komandos žaidėjai treniruodavosi ir asmeniškai. Asmeniškai man dviejų treniruočių būdavo per mažai. Paprastai nesitreniruoju tik prieš ir po varžybų.
Kaip atšvenčiate laimėtas pergales?Asmeniškai aš tiesiog skaniai pavalgau. Man to užtenka.
Būna, jog žaidėjai užtrenkia durimis ir išeina, rodo savo kaprizus, ypač po nesėkmingai susiklosčiusių rungtynių?Trenerio visi klauso pavyzdingai. Nėra jokių nusiskundimų. Kartais jaunesni žaidėjai atėję nori padūkti. Su treneriu tikrai niekas nesipyksta. Visi puikiai supranta, jog jis yra vadas. Vykdome viską, ko jis prašo. Būna, jog aikštelėje kas nors „užsidega“. Stengiamės tai greitai numalšinti vienas kitam padėdami.
Kas dar be žaidėjų ir trenerio profesionalumo prisidėjo prie pergalės čempionate?Puikus komandos vadovų Romo Zubernio, Vido Burbos darbas. Rėmėjai, kurie tikėjo, jog Palangos komanda gali laimėti, tad mes jų nenuvylėme. Taip pat sulaukėme ir šiokio tokio finansavimo – gavome šiek tiek pinigų už malonų darbą. Man nėra geresnių pinigų už tuos, kuriuos gaunu žaisdamas futbolą.
Prieš varžovus čempionate dažnai laimite tokiu skirtumu, kad jam išreikšti neužtenka ir vienos rankos pirštų. Negaila varžovų?Na, jei varžovas ateina taip pasiruošęs... Kartais būna taip, jog varžovai rodo savo nepagarbą mums. Atvažiuoja nepasiruošę, laiku nesusirenka – verčia mus laukti. Už tai tuos įvarčius ir „kalame“.
Kaip jus po pergalių paskatina treneris?Nors ir gauname šiokias tokias premijas, tai nėra didžiausia paskata stengtis. Po pergalės mūsų trenerio-„tėvo“ veide matyti džiaugsmas, kurį mes suteikiame jam laimėdami. Tai nuteikia mus, jog nėra tokios komandos, kuri mus galėtų parklupdyti. Tai mums suteikia pasitikėjimo savo jėgomis. Taip ir skiname pergales (šypsosi).
Kaip jums klostėsi šis sezonas?Žaidžiant draugiškas varžybas, sekė vieni pralaimėjimai. Tik prasidėjus tikrosioms kovoms, susižaidėme ir kol kas nepatyrėme nė vieno pralaimėjimo.
Linai, kaip komandos kapitonas, kokias pareigas atliekate? Ar kapitono raištelis ką nors reiškia jums?Kapitonas paprastai malšina aistras aikštelėje, jei kuris nors žaidėjas „užsidegė“. Tekdavo ir po treniruočių truputį žaidėjams pavadovauti. Man tai – didelis įpareigojimas ir atsakomybė.
Kokie jūsų ateities planai?Tikimės keliauti į pirmą Lietuvos futbolo lygą. Tik jei sulauksime finansavimo. Dar turi būti paruoštas miesto stadionas: įrengti dušai, persirengimo kambariai ir kiti būtini dalykai. Klubo vadovai mus patikino, jog tai bus padaryta. Tad su nekantrumu naujo sezono laukia ir patys žaidėjai.
Ar jau numatėte, kaip keisite savo treniruočių režimą, kai žaisite pirmoje Lietuvos futbolo lygoje?Automatiškai bus daugiau treniruočių, taip pat, manau, bus priimta naujų žaidėjų.
Kaip vertinate Lietuvos vyrų futbolo rinktinės atrankines kovas į „Euro2012“ čempionatą?Sunkoka atsakyti į šį klausimą. Manau, kad norint patekti į šį čempionatą, vyrams pritrūko gero pasiruošimo, nusiteikimo. Į atrankines kovas, anksčiau ar vėliau tikrai būtų galima patekti. Yra daug gerų žaidėjų. Gal reikia pakeisti tuos žaidėjus jaunesniais. Lietuvoje tikrai netrūksta jaunų, perspektyvių žaidėjų.
Ar rekomenduotumėte futbolą jaunimui?Be abejo. Tai padeda viskam: lavinti bendravimą, susirasti naujų draugų, turiningai leisti laisvalaikį ir būti fiziškai aktyviam. Futbolas yra perspektyvus sportas. Reikia steigti ne tik aukšto lygio krepšinio mokyklas, bet ir futbolo. Yra daug žaidėjų, kurie puikiai žaidžia, ir kaip bebūtų gaila, išvažiuoja į užsienį.
Ačiū tau ir sėkmės karjeroje. 
