E.Jankauskas: „Lengvų pergalių nebus ir niekas jų nesitiki“
Parašė fkt.lt
http://fkt.lt/component/k2/item/143-lengvu-pergaliu-nebus-ir-niekas-ju-nesitiki" onclick="window.open(this.href);return false;
Marius Zaremba, alfa.lt
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų po ilgų klajonių Europoje grįžo į gimtinę. Buvęs „Porto“, Maskvos CSKA, San Sebastiano „Sociedad“, Lisabonos „Benfica“, Belgijos „Brugge“ ir kitų pajėgių klubų puolėjas ėmė vadovauti ambicingiems A lygos naujokams „Trakams“.
Ilgametis mūsų šalies rinktinės futbolininkas savo titulų kraityje turi įvairių nacionalinių pirmenybių čempiono vardą, Europos lygos nugalėtojo statusą ir yra vienintelis lietuvis, triumfavęs Čempionų lygos finale. Įspūdingą pasiekimą 2004-aisiais jis užfiksavo su Jose Mourinho vadovaujamu „Porto“ klubu.
Su naujienų portalu Alfa.lt E. Jankauskas pasidalijo prisiminimais apie šlovingiausias karjeros akimirkas, perspektyvas Lietuvoje, trakiškių tikslus ir atskleidė, ką reiškia žaisti su geriausiais planetos futbolininkais. Strategas prisipažino, kad stoti prie Lietuvos čempionatų naujokų vairo jį pastūmėjo klubo vadovų požiūris: „Sveikintina, kai ambicingi žmonės nori investuoti ir kelti Lietuvos futbolo lygį bei turi nevienadienio projekto konkrečią viziją.“
Kaip vertinate „Trakų“ startą A lygoje? – paklausėme trenerio.
Kaip jaunai komandai buvo labai svarbu, kad pavyko pajusti pergalę jau pačiame pirmame ture. Rungtynėse mus palaikė nemažai sirgalių. Emociškai tai buvo labai teigiamas įvykis. Antro mačo nepavyko laimėti. Aišku, prisidėjo ir prastos oro sąlygos Na, o toliau, nors nemėgstu futbolo laikyti darbu, bet laukia tikrai sunkus darbas. Bus visokių dienų, bet svarbu, kad klubas neprarastų entuziazmo ir žygiuotų link savo tikslo. Lengvų pergalių nebus ir niekas jų nesitiki, nes stiprinasi ir kitos ekipos. Čempionatas turėtų būti įdomus.
Futbolininko karjerą pradėjote Vilniaus „Žalgiryje“. Jau šiandien prieš šią komandą teks kautis priešingoje stovykloje, ar nebus keista? Kaip vertinate dabartinį Vilniaus klubą?
„Žalgiris“ yra pastarųjų A lygos sezonų favoritas, taigi natūralu, jog laukia sunki dvikova. O dėl to, jog esu atstovavęs šiai komandai, tai yra normalu, kad žaidėjai ar treneriai pereina į kitų ekipų gretas ir vėliau turi varžytis prieš buvusias. Nieko keisto ir nuostabaus man tikrai nebus.
Kokį balą skirtumėte Lietuvos rinktinei už pasirodymą per pasaulio čempionato atrankos ciklą?
Buvo gerų rungtynių, buvo prastesnių. Taigi iš karto imti ir analizuoti viso ciklo aš nenorėčiau. Žmonės dirba su rinktine ir jiems akimirksniu skirti balą nebūtų teisinga.
Ar jaunoji mūsų šalies futbolo karta nuteikia optimistiškai?
Turime talentingų žaidėjų. Arvydas Novikovas gali ir turi visas galimybes žaisti. Neeilinis yra ir Gratas Sirgėdas. Su laiku jis turėtų sublizgėti. Džiugina, kad atsiranda vaikų, ir reikia tikėtis, kad su laiku jų atsiras vis daugiau. Žinoma, jiems reikalingos sąlygos, nes vaikystėje yra labai svarbus periodas, kai transformuojasi futbolo supratimas. Vaikai žaisdami neturėtų žiūrėti, kur aikštėje viena bala yra didesnė, o kur mažesnė. Visas mąstymas turėtų būti koncentruotas tik į futbolą. Taigi aikštės turi būti tinkamos, o treneriai turėtų išmanyti tai, ko moko.
Prisiminkime pergalę Čempionų lygoje. Ką tuo metu jautėte?
Kiek atsimenu, tada per daug ir nešventėme. Aišku, buvo laimės, kai nugalėjome, bet tais metais mes įveikėme praktiškai visus, būtent toks ir buvo tikslas. Nors pačioje sezono pradžioje mažai kas tikėjo, jog galime jį pasiekti, bet klubas turi laimėtojų dvasią. Per patį pirmą susirinkimą prezidentas pasakė, jog šį sezoną turime tapti čempionais, laimėti taures, nors tada gal trejus ar ketverius metus „Porto“ iš viso nebuvo laimėjęs jokio titulo.
Laikui bėgant supranti, kad ta organizacija, klubo darbas yra kaip kumštis. Nėra taip, kaip kai kuriuose klubuose, kai iš 50 darbuotojų keli būna negatyvūs ar panašiai. „Porto“ visi dirba viena linkme. Prezidentas ten nesikeičia jau 30 metų ir, matyt, visi žmonės jau atsisijojo. Dirba tik tie, kurie mąsto vienodai. Grįžtant prie Čempionų lygos, tai po finalo grįžome į Portugaliją, mus pasitiko sirgaliai, pravažiavome atviru autobusu ir vėliau visi išsivažinėjome. Nebuvo kažkokio savaitę trukusio šventimo.
Ką reiškia žaisti prieš geriausius pasaulio futbolininkus. Ar jie iš tiesų švyti tokia aura, kokią mato sirgaliai?
Ne, manau, kad mes patys sukuriame tą aurą. Atsimenu, kai iš Belgijos pervažiavau į Ispaniją ir jau pirmosiose rungtynėse turėjau žaisti prieš Madrido „Atletico“, kuriame tuo metu rungtyniavo visas būrys žvaigždžių. Iš pradžių galvojau, „vau“, juk tai tie žmonės, kuriuos aš matydavau per sporto televizijų apžvalgas. Vėliau teko susidurti su „Real“ lyderiais Figo, Ronaldo. Tada galvojau, kad tai bus kažkas tokio. Juk jie turėtų būti daug greitesni ir apskritai viskuo geresni. Ir iš tikrųjų jie buvo geresni, bet ne taip, jog individualiais veiksmais būtų pranašesni kiekvieną kartą ir guldytų ant menčių kiekvienos atakos metu.
Jie tokie patys žmonės. Būdavo dvikovų, kai „užeini“ kiečiau ir matai, kad jam skauda, kad jis jau skundžiasi, nervinasi. Jie lygiai taip pat pavargsta, kaip ir kiti žaidėjai. Tos žvaigždės nėra iš kitos planetos, jie nėra antžmogiai. Aišku, jie patenka į geriausias komandas dėl savo išskirtinio talento, bet neatmeskime galimybės, kad yra ir dar talentingesnių. Pastarieji galbūt neiškilo dėl to, jog kažkur patingėjo ar nuo jų nusisuko sėkmė.
Koks tada buvo Jose Mourinho? Šiandien jį matome sarkastišką, dažnai net piktą.
Tame gyvenimo etape, kuriame mes susitikome, jis dar buvo jaunas, tik pradėjęs vyriausiojo trenerio karjerą. Tada J. Mourinho nebuvo toks, koks dabar. Galbūt sėkmė jį paveikė. Natūralu, kai nuolat laimi ir tampi žymus, visi nori viską apie tave sužinoti, nuolat kalbinti. Taigi pamažu keitiesi.
Tada jis dar buvo be titulų ir tikrai buvo paprastas. Nors su manimi, kai po kokių aštuonerių metų susitikome Bostone, jis bendravo lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Tas jo įvaizdis, kurį mato sirgaliai prieš ir po rungtynių, yra suprantamas. Aišku, kad jis bus kandus, kai jį atakuoja žiniasklaida. Jis jau turi statusą jai nenusileisti ir tikrai nesijaudina, ar dėl tam tikro pasisakymo nepraras darbo. Būnant tokio lygio normalu, kad J. Mourinho nebijo pasekmių.