http://www.15min.lt/naujiena/sportas/futbolas/i-utenio-kluba-is-uzbekistano-24-410517" onclick="window.open(this.href);return false;
Į „Utenio“ klubą – iš UzbekistanoĮ atkurto Utenos futbolo klubo “Utenis” vartus stojęs patyręs vartininkas 35 metų Pavelas Leusas ir pats žais, ir perduos patirtį jaunimui.
1995-aisiais Pavelas Leusas pradėjo savo vartininko karjerą Vilniaus „Paneryje“. Tęsė ją įvairiuose klubuose ir šalyse: Vilniaus „Žalgiryje“, Plocko „Orlen“ (Lenkija), Voronežo „Fakel“ (Rusija), Taldykorgano „Žetisu“ (Kazachstanas), „Almaty“ (Kazachstanas), „Vilniuje“, Karši „Nasaf“ (Uzbekistanas), Helsinkio „Atlantis“ (Suomija), „Buxoro“ (Uzbekistanas), Zarafšono „Qizilqum“ (Uzbekistanas), Guzaro „Shurtan“ (Uzbekistanas), Namangano „Navbahor“ (Uzbekistanas).
Aštuonerias rungtynes Lietuvos rinktinėje sužaidęs vartininkas po 2013-ųjų, praleistų tolimajame Uzbekistane, nutarė sugrįžti namo. Ir netrukus atsidūrė Utenoje atkurto klubo „Utenis“ gretose.
– Kaip po klajonių po egzotiškas Vidurio Azijos šalis atsiradote Utenoje?– Pakvietė „Utenio“ vyriausiasis treneris Mindaugas Čepas. Mes su juo bendraamžiai, nuo mažens futbolą lankėme kartu. Mūsų grupėje dar buvo Rolandas Džiaukštas, Deividas Šemberas. Dabar jau trise iš tos grupės – „Utenyje“. M. Čepas žinojo, kad esu grįžęs iš Uzbekistano ir pasiūlė man pažaist Utenos komandoje. Čia bus ir R.Džiaukštas.
– Uzbekistaną palikote galutinai?– Grįžau galutinai. Pakaks. Jau man kiek metų – norisi gyventi namuose. Nes tenai aš be šeimos, vienas. Nusprendžiau, kad reikia Lietuvoje vietos ieškotis. Gal trenerio darbo, gal kokio panašaus.
– Atsidūrėte Lietuvos pirmojoje lygoje. Nejaučiate jokio diskomforto?– Šiaip man labai įdomus šis projektas. Ir jei bus dirbama rimtai, tai ne už kalnų tas laikas, kai komanda žais A lygoje. Organizacija yra puiki, viskas sutvarkyta, Lietuvoje taip nelabai dažnai ir būna. Porą savaičių pasitreniravome, mačiau, kaip stengiamasi, kad Utenoje būtų normali komanda.
– Nebuvo keista: iš kur ta Utena atsirado Lietuvos futbolo žemėlapyje?– Kai pasidomėjau ir pamačiau, koks ten atrestauruotas stadionas, tai tikrai nenustebau, kad miestas pradėjo burti komandą. Stadione aišku nėra šimtatūkstantinių tribūnų, bet jis gražiai sutvarkytas. Todėl ir siekiama, kad ten žaistų ne žemiausios lygos komanda.
– Ar ilgai dar tęsite žaidėjo karjerą?– Dabar man jau nemažai metų. Bet, aišku, vartininkas gali žaisti ilgai. Priklauso, kaip išlaikysi savo sportinę formą. Reikia, kad nebūtų sunkių traumų. O šiaip juk Lietuva – vartininkų šalis. Jų yra pakankamai daug, todėl žaisiu tol, kol dar būsiu reikalingas. Kai jau neduosiu naudos vartuose, padėsiu kitiems, perduosiu, ką pats patyriau, sužinojau, kuo galiu pasidalinti.
– Esate ir „Utenio“ žaidžiantysis treneris?– Galima sakyti ir taip. Mane kvietė ir į kitas pirmosios lygos komandas. Bet „Utenyje“ buvo pliusas – pradėti trenerio darbą. Ypač – kartu su gerai pažįstamais M. Čepu ir R. Džiaukštu. Jie baigė žaisti anksčiau už mane ir dirbti treneriais taip pat pradėjo anksčiau. O aš seku jų pėdsakais. Žiūrėsiu, kaip tai pavyks.
– Komanda kuriama nuo nulio. Ko iš jos galima tikėtis?– Pamatysime. Kol kas padirbėjome dvi savaites. Jaučiasi futbolininkų noras įrodyti savo galimybes. Dar iki čempionato yra beveik pusantro mėnesio, tad susižaisti spėsime. Jaunimas mato, kad komanda yra rimta, tai ir stengiasi. Nes visos sąlygos mums yra sukurtos. Utenos rajono savivaldybė ir klubo administracija padarė ir viską padarys, kad čia būtų aukšto lygio komanda.
„Utenis“ – profesionalus klubas. Mes niekuo kitu neužsiimame, tik treniruojamės ir žaidžiame.
