2013 Lap 17 21:50
A.Skerla: vis dar būsiu reikalingas – bandysiu padėti „Žalgiriui“ toliau (interviu)
2013-11-17 17:06
B.Šmigelskas, alfa.lt
Ateinantį pavasarį 37-ąjį gimtadienį švęsiantis futbolo klubo Vilniaus „Žalgiris“ gynėjas Andrius Skerla dar nežino, ar jį sutiks ant žaliosios vejos.
„Kol kas norisi tik poilsio, gali būti visaip“, – į klausimą apie karjeros pabaigą portalui Alfa.lt atsakė sužaistų mačų Lietuvos rinktinėje rekordininkas.
Per 17 profesionalaus futbolo sezonų žalgirietis rungtyniavo aukščiausiose Olandijos, Rusijos, Škotijos, Lenkijos ir Lietuvos lygose.
Su PSV „Eindhoven“ Olandijos čempionu tapęs ir Lenkijos taurę į viršų kėlęs vilnietis auksiniu tapusį A lygos sezoną vadina vienu geriausių savo karjeroje. „Žalgiris“ ne tik po 14 metų pertraukos susigrąžino stipriausios Lietuvos komandos vardą, antrąkart iš eilės triumfavo (Lietuvos futbolo federacijos taurėje), o Europos lygoje pasiekė Lietuvos klubams iki šiol nematytus horizontus – nukeliavo iki paskutiniojo ketvirtojo atrankos etapo.
A. Skerla po pergalingo sezono atvirai ir nuoširdžiai, kaip jam ir įprasta, sutiko pasidalyti mintimis apie klubo vadovų tikslus kitų metų Čempionų lygos atrankoje, prieštaringai vertinamus rinktinės virtuvės reikalus ir ateities planus.
Apie Čempionų lygą: kartas nuo karto sėkmė gali šyptelėti
Kaip jaučiatės atslūgus emocijoms po dramatiško A lygos finišo? – paklausėme Andriaus.
Džiugu, kad į sostinę pagaliau sugebėjome sugrąžinti čempionų vardus. Buvo arti to, kad liūdnai prisižaistume. Paskutinėmis savaitėmis jautėme vis didėjančią įtampą ir nerimą. Tačiau visa tai dabar jau nesvarbu.
Ką pagalvojote, kai LFF taurės ketvirtfinalio rungtynėse Pakruojyje varžovų smūgiuotas kamuolys sustojo baloje prieš pat vartų liniją?
Tuo metu jau atsilikome 0:1. Pamaniau, kad dabar tikrai įvyks kažkas netikėto. Aikštė paprasčiausiai nebuvo paruošta. Buvau įsitikinęs, kad visa tai atsisuks prieš juos pačius. Taip ir įvyko.
Klubo vadovai prakalbo apie svajonę patekti į pagrindines Čempionų lygos varžybas. Ką apie tai manote?
Žinote, tai sudėtingas kelias. Norint tai pasiekti, reikėtų ne tik gero žaidimo, bet ir sėkmės. Kartas nuo karto į grupių etapą pavyksta prasimušti mažiau žinomoms ir Europos elitui nepriklausančioms komandoms.
2012-aisiais į Lietuvą grįžote su tikslu laimėti šalies pirmenybes. Tai įgyvendinote antruoju bandymu. Ar tai buvo paskutinis jūsų sezonas profesionalo karjeroje?
Kol kas į šį klausimą negaliu atsakyti nei taip, nei ne. Sezonas buvo tikrai labai ilgas ir sekinamas. Dabar norisi tik kelių mėnesių poilsio. Po jų priimsiu sprendimą. Jeigu vis dar būsiu reikalingas – bandysiu padėti „Žalgiriui“ toliau, tačiau gali būti visaip. Kalbant apskritai, šis sezonas buvo vienas geriausių mano karjeroje.
„Žalgiris“ Lenkijoje pastumdėlis nebūtų
Kaip pasikeitė futbolas nuo 1996-ųjų, kai pradėjote eiti šiuo keliu?
Žaidimas keitėsi su lyg kiekvienais metais. Šiuo metu futbolas reikalauja daugiau greičio ir ištvermės. Galbūt jis anksčiau buvo šiek tiek lėtesnis, tačiau visi tobulėjame, žaidimas keičiasi.
Jums teko rungtyniauti Balstogės „Jegiellionia“ klube. Šiemet su „Žalgiriu“ įrodėte, kad esate pajėgesni už Poznanės „Lech“. Ar pirmųjų Lietuvos ir Lenkijos komandų pajėgumas panašus?
Jeigu dabar įmestume „Žalgirį“ į aukščiausiąją lenkų lygą, mums būtų sudėtinga. Tačiau jeigu ten žaistume metai iš metų, viskas būtų kitaip. Rungtyniaudami su stipresniais klubais, tobulėtume patys. Patys žinote, kad Lietuvoje rimtai kovoti reikia su 3–4 komandomis. Lenkijoje į rungtynes ateina labai daug žiūrovų. Kai stadionas pilnas, žaidėjas vienoje ar kitoje situacijoje simuliuoti negali. Lenkų spaudos vaidmuo taip pat svarbus – jeigu futbolininkai žaidžia prastai, jie sulaukia atviros kritikos. Manau, apsitrynus toje lygoje žaistume geriau, nei tai darėme praėjusį sezoną. Ten – viskas visiškai kitaip.
Amžinas nestabilumas
Kaip vertinate Lietuvos 19-mečių pasirodymą Europos čempionate?
Jų neslėgė jokia našta. Žaidėjai padarė ką galėjo, tačiau esami trūkumai vis vien išryškėjo. Kaip bebūtų, mūsų mokykla nėra tokia stipri kaip olandų, portugalų ar ispanų. Tarp jaunų žaidėjų potencialo yra. Labai svarbu, kaip jiems pavyks pereiti į vyrų futbolą. Esu matęs labai daug talentingų vaikinų, kuriems to padaryti nepavyko – jie tiesiog kažkur dingo.
2016-aisiais į Senojo žemyno pirmenybes pateks nebe 16, o 24 komandos. Vis dėl to LFF prezidentas Julius Kvedaras netiki nė menkiausia galimybe ten patekti – vieni bus nepriaugę, kiti per seni. Kada tas laikas galėtų ateiti? Juk galime taip teisintis amžinai...
Vyrų rinktinė niekada rimtai nepretendavo patekti į finalinius etapus. Būta drąsių pareiškimų, kad štai dabar Lietuva kovos, tačiau niekada net nebuvome arti atkrintamųjų varžybų. Buvo galima pakovoti, bet tai vyko praėjusiame amžiuje. Prie to reikia eiti palaipsniui. Nesant stabiliam rinktinės žaidimui, negalime kalbėti apie jokias pretenzijas. Galime iššauti per 2–3 rungtynes, tačiau vėliau mus ištinka duobė.
Jeigu pagrindiniai rinktinės futbolininkai žaidžia ir savuose klubuose, jie į stovyklą atvyksta būdami geros sportinės formos. Tačiau jeigu vienas kitas iškrenta – neturime kuo jų pakeisti, nėra konkurencijos. Kai rinktinė stabiliai sužais bent 5–7 rungtynes ir rodys gerą futbolą su solidžiomis komandomis, tada rinktinei ir bus galima kelti kažkokių tikslų.
Nedraskė branduolio
Kokie prisiminimai išliko iš Jose Couceiro treniruojamos rinktinės laikų? Ar nesusidaro įspūdis, kad tada rinktinė žaidė su didžiausiu polėkiu?
Tuo laiku, kai portugalas iš Algimanto Liubinsko perėmė rinktinės vairą, dabartiniai veteranai buvo pasiekę savo karjeros piką. Jie išgyveno vienus iš geriausių metų savo karjeroje. Dauguma atstovavo galingiems klubams. Ne tik jiems priklausė, bet juose ir žaisdavo. Tai labai svarbu. Pažiūrėkite, ar šiuo metu kas nors žaidžia aukščiausioje Rusijos lygoje? Tuomet ten buvo Deividas Šemberas, Edgaras Česnauskis, keli žaidėjai rungtyniavo Škotijoje. Kur dabar žaidžia esami rinktinės nariai? Turime pripažinti, dauguma jų yra tik vidutinių gabumų futbolininkai.
Vienas iš didžiausių J. Couseiro pliusų buvo tas, kad jis nebuvo drastiškas. Treneris matė, kad su tuometine rinktine buvo galimą šį tą nuveikti ir nedraskė jau esamo branduolio. Į visa tai jis atsižvelgė taktiškai. Negaliu sakyti, kad jo vedamos pratybos smarkiai skyrėsi nuo A. Liubinsko ar kitų strategų treniruočių. Tačiau jautėsi, kad portugalas su žaidėjais turėjo itin gerą ryšį.
Treneris turi pasirinkti pats
Pritariate, kad per artėjančią Europos čempionato atranką rinktinei turėtų vadovauti lietuvis?
Bučiau linkęs, kad rinktinei vadovautų lietuvis. Atėjęs į šį postą, jis turėtų savarankiškai nuspręsti, kas turėtų būti jo asistentais. Kaip buvo dabar? Csaba Laszlo galbūt ir norėjo atsivežti savo padėjėjų, tačiau jam to greičiausiai neleido. Kai atvažiuoji į svetimą šalį ir tau pastato vieną ar kitą trenerį, kurio tu nepažįsti... Supraskite mane teisingai, vyriausiasis treneris nori, kad šalia jo būtų žmonės, kuriais jis pasitiki, o ne tie, kuriuos jis pažįsta kelias savaites. Viena kryptimi žvelgiantis trenerių štabas yra labai svarbus.
Niekada nebuvau prieš rinktinės jauninimą, tą reikėdavo daryti nuolat. Tačiau galbūt yra svarių priežasčių, kodėl tas nebuvo daroma? Gal tų žaidėjų paprasčiausia nebuvo? Vieni sako – galėjo tas, galėjo anas, tačiau kur jie yra? Kur jis žaidžia? Ar visi jo žaidimu taip sužavėti, kad stebėtųsi, kodėl jis nėra kviečiamas į rinktinę? Jauni žaidėjai tikrai galėtų padėti, tačiau juos reikia išbandyti draugiškose rungtynėse, o ne mesti į oficialius mačus. Patikėkite, tų kontrolinių susitikimų tikrai trūksta. Juose iš esmės žaidžia tie patys žaidėjai. Dabar bandoma eiti teisinga kryptimi, gal kažkas pasikeis.
Į rinktinę nepakviestas Marius Stankevičius yra retoriškai paklausęs – negi jauni žaidėjai mokysis iš savęs..?
Marius pasakė daug teisybės. Mūsų karjeros pradžioje mokėmės iš vyresnių žaidėjų. Atsižvelgdavome į jų patarimus, tobulėdavome. Gal kažkokia kritika ir buvo išsakyta tarp žaidėjų, o viešumoje, kiek žinau, pasisakymai pasirodė po to, kai vyresni futbolininkai nebuvo pakviesti į rinktinės stovyklą. Gaila, kad tai nutrūko. Nesakau, kad jie būtinai turėjo žaisti visas 90 minučių, tačiau jie tikrai būtų padėję sunkiais momentais. Nesinori tikėti, kad kažkas viską reguliuoja iš viršaus.
Ar matote save ateityje dirbantį futbolo struktūroje?
Norėčiau likti futbole. Galbūt treniruoti jaunimą, vaikus. Tos patirties yra sukaupta gana nemažai, galėčiau ją perduoti. Būtų tikrai gaila, jeigu visa tai pasibaigtų ir tektų pereiti į kitą sferą. Manau, Vilnius tam būtų tinkamiausia vieta (šypsosi).
vienintelė motyvacija, kai po sezono darzelinukai eilėraštukus deklamuoja...
