2015-12-12 10:13 · #89643
mi tai pats sau į klausimą atsakai, vien nuo tas formalumas kad kažkas nėra sostinė, nereiškia kad miestas nedidėja,pilna tiek europoje tiek pasaulyje pavyzdžių, kai miestai puikia vystėsi nebūdami sostinėmis, o Kaunas prie sovietų, nebūdami jokia sostinė, augo sparčiau nei tarpukariu. Esmė, kažkokiu būdų įgauti kritinę masę, o poot jeigu nėra jokių kataklizmų žmonės traukia žmones.
Lyg tyčia spintoj turiu straipsnių rinkinį "Lietuvos Rytai" (1993 m.). Pati gyventojų skaičiaus kaita nėra detaliau aprašyta (pagrindinis dėmesys - nacionaliniams procesams), tačiau nurodoma, kad pagal 1937 m. surašymą Vilniuje gyveno 209,4 tūkst. gyventojų (pirminis šaltinis: Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa 1939 m. spalio 27 d. - 1940 m. birželio 15 d. Vilnius, 1990, p.49). Taigi aiškiai matom, kad per tarpukarį Vilniaus gyventojų skaičius pasiekė prieškarinį lygį, bet ne daugiau. Be abejo po I pas. karo ir vėliau sekusių konfliktų Vilnius turėjo po truputį atsistatyti - tai natūralus procesas. Gera vieta tuščia nebūna, ją vistiek kažkas užpildo. Vis dėlto Vilnius buvo vaivadijos sostinė, čia koncentravosi įvairios įstaigos, veikė universitetas, stovėjo didelis karinis garnizonas ir t.t. Bet prekių, finansų ir žmonių srautai jau buvo mažesni nei prieš I pas. karą, nes nuo Vilniaus buvo atkirsta didelė Lietuvos dalis su daugiau kaip 2 milijonais gyventojų.
Toliau, Zigmas Zinkevičius nurodo (22 psl.), kad tarpukariu "iš tikrosios Lenkijos į okupuotą Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tūkst. lenkų kolonistų ("osodnikų"), kurie buvo pagrindinė valdininkijos - Lenkijos valdžios atrama." Vietos gyventojai tokius atvykėlius vadino "varšaviakais". Reiktų paieškoti daugiau duomenų apie šitą procesą, nes čia gali būti atsakymas. Be abejo, nemaža dalis atvykusių lenkų "nusėdo" Vilniuje. Po II pas. karo jie repatriavo į Lenkiją pagal 1944 m. pasirašytą Lenkijos ir Lietuvos SSR susitarimą - šis procesas yra gerai uždokumentuotas. Vien Vilniuje po II pas. karo užsiregistravo išvykti 111341 lenkai (288 p., 3 lentelė), realiai repatriavo 89,6 tūkst., arba net 80 proc. tuometinių Vilniaus miesto gyventojų (293 p.). Tai buvo marga publika - tiek vietiniai gyventojai, tiek jau minėti "varšaviakai", tiek lietuviai, kurie pasinaudojo proga pabėgti iš Sovietų Sąjungos.
Vilniaus padėtis tarpukariu buvo bloga tuo, kad tai buvo Lenkijos "užkampis" (savotiška kišenė), o Lietuvos-Lenkijos siena buvo uždaryta, taigi Vilnius ne tik neturėjo tiesioginio išėjimo į jūrą (Klaipėda juk daug arčiau nei Gdanskas), bet ir neteko didelė dalies lietuviško teritorijos, kuri iki tol (ir po to) gravitavo į Vilnių. Dėl karo stovio buvo apsunkinta prekyba žmonių judėjimas. Be abejo šios aplinkybės stabdė Vilniaus raidą. Lenkija čia turėjo savų interesų, jos pirminis tikslas buvo ne krašto ekonominis vystymas, bet savo įtakos stiprinimas ir lenkinimas - kaip rodo kolonistų atkėlimas ir išplėtota lenkinimo politika tuo laikotarpiu.
mi tai pats sau į klausimą atsakai, vien nuo tas formalumas kad kažkas nėra sostinė, nereiškia kad miestas nedidėja,pilna tiek europoje tiek pasaulyje pavyzdžių, kai miestai puikia vystėsi nebūdami sostinėmis, o Kaunas prie sovietų, nebūdami jokia sostinė, augo sparčiau nei tarpukariu. Esmė, kažkokiu būdų įgauti kritinę masę, o poot jeigu nėra jokių kataklizmų žmonės traukia žmones.
