#4 - Ernestas Lukoševičius | Futbolo gigantai, karališkosios šeimos ir darbas iš baidarės

„Viską ėmiau jėga ir greičiu“
http://www.vilniausfutbolas.lt/naujiena ... eiciu/6169

3 minutės ir 48 sekundės. Tiek truko paskutinės Valentino Baranovskio rungtynės didžiojo futbolo aikštėje. Spalį 40 metų jubiliejų švęsiantis V. Baranovskis nusprendė: užteks ir paniro į verslo reikalus.

Buvęs „Žalgirio B“, „Polonijos“, „Vėtros“, „Geležinio Vilko“, „Utenio“, „Vidzgirio“, REO, „Dainavos“ ir „Sūduvos“ futbolininkas šiemet prisijungė prie III lygoje žaidžiančios Šalčininkų „Keteros“ komandos, bet jo mėgėjiška karjera truko labai trumpai.


– Valentinai, į „Keteros“ komandą atėjote tyliai, iš jos išėjote dar tyliau. Kas nutiko?
– Mielai žaisčiau ir toliau, bet kūnas leido suprasti, kad metas baigti. Išeini, sužaidi 20 minučių ir po to praleidi 2 rungtynes. Kadangi Šalčininkų stadione yra elektrinė švieslentė, užfiksavau, kad per rungtynes su „Areono“ komanda nuo mano pasirodymo aikštėje iki raumens patempimo praėjo 3 min. 48 sek.

Man greitai sukaks 40 metų ir organizmas jau sako „sorry“. Tegul žaidžia kiti. O aš pažiūrėsiu iš šalies.

– Kokios traumų priežastys?
– Treniruočių stoka. Negali atvykti tik į rungtynes ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Aš sportuoju salėje, žaidžiu padelį, bet ten visiškai kitoks judėjimas. Futbolo treniruotėms neturiu laiko. Taip ir gavosi. O kai išeini į aikštę, tai atrodo kaip tam žirgui uždeda akiraičius ir bėgi pirmyn nesidairydamas į šonus. Bet supranti, kad nesi toks jaunas. Aišku, sunku savyje „nužudyti“ futbolininką. Pažiūri rungtynes iš šono ir užsisvajoji, kad dar pats galėtum gerai pajudėti. Išbėgi pažaisti ir tuomet supranti: ne, negalėčiau (juokiasi).

– Negalvojote likti „Keteroje“ ir padėti savo patarimais?
– Šiuo metu labai trūksta laiko. Turiu šeimą, darbą, kuriam skiriu daug laiko. Gal ir norėčiau padėti, bet treniravimas ne man – nervai neatlaikytų. O ir šeimai laiko neliktų. Dar žaisdamas „Keteroje“ aikštėje klykaudavau kaip treneris. Vis tos emocijos. Nebūtų iš manęs gero trenerio.

– Prieš keletą metų atradote salės futbolą. Gal ten dar pajudėsite?
– Ne, situacija ta pati. Traumos sufleruoja, kad pasitraukti reikia tinkamu metu. Futsalą aš pamilau, man labai patiko jį žaisti ir net turėjau neblogų perspektyvų. Bet su laiku reikėdavo vis daugiau laiko atsistatyti po rungtynių ir tai buvo signalas, kad metas baigti. Ypač, kai niekada nebuvau protaujantis futbolininkas, viską imdavau ištverme ir greičiu. Visą laiką juk nebėgsi pilna jėga.

– Man įsiminė epizodas iš 2014 metų sezono, kai atstovaudamas „Sūduvai“ po įmušto įvarčio susiėmėte už galvos. Po rungtynių interviu sakėte, kad už galvos reikia griebtis kai įmuši, o ne kai neįmuši. Kieno tai frazė?
– Čia viena iš daugelio linksmojo trenerio Audriaus Ramono citatų. Daug įvarčių aš niekada nemušdavau. A. Ramonas man sakydavo: „Valia, kodėl tu griebiesi už galvos neįmušęs? Juk tu dažniausiai ir neįmuši, griebkis kai įmuši.“ Tą ir padariau. O tas rungtynes rodė televizija, manęs interviu paklausė, aš taip ir pasakiau.

– Stebėtina, kad futbolą pradėjote žaisti tik nuo 13 metų. Įvertinus šį faktą, karjera gavosi nebloga?
– Treneris Vincas Kateiva juokais sakydavo, kad man žaisti tik namų valdybos lygoje. Iš tiesų, mano šeima nebuvo sportiška, tėtis ir mama nesportavo, tačiau pats turėjau didžiulį norą ir patekau į sporto mokyklą pas trenerį Vorobjovą. Karjera nebuvo įspūdinga, bet tikriausiai iš savęs išspaudžiau maksimumą.

Viską pasiekiau per jėgą ir ištvermę. Buvau žemas ir liesas. 17 metų patekęs į „Poloniją“ svėriau tik 52 kg. V. Kateiva pasakė: šitas privalo „desetką“ pridėti. Na, davė man štangą ir liepė pritūpimus daryti. Per pusantrų metų priaugau iki 63 kg.

Gerbiamas Robertas Vėževičius sakė, kad tokią ištvermę turi tik žmonės su dviem širdimis. O pas V. Kateivą treniruotės buvo pagerintos. Prie „Žalgirio“ bazės žiemą pusnyse šuoliukus darydavome. Pora žaidėjų dėl širdies ydų net baigė karjeras.

– O kaip garsieji Cooperio testai (Ištvermės pratimas, kai atletas 12 minučių privalo bėgti maksimaliu tempu)?
– Cooperis buvo mano mėgstamiausias dalykas! Tikrai. „Žalgiryje“ geriau Cooperį prabėgdavo tik Andžejus Maksimovičius. Nebuvo šansų jį pavyti. „Sūduvoje“ apskritai rekordus mušdavau. Aš mėgau ištvermės treniruotes. Tėvas kažkaip šito išmokė.

– Iš daugybės trenerių savo karjeroje išskyrėte Vladimirą Čeburiną. Bet ir jis garsėja alinančiomis treniruotėmis.
– Su V. Čeburinu „Sūduvoje“ dirbau tik pusę metų. Jis labai prietaringas žmogus ir turėdavo savo ritualų, bet man patikdavo profesionalus jo požiūris. Jis mokėjo nuteikti komandą ir rasti tinkamą žodį. Treniruotės pas V. Čeburiną kartais trukdavo 3 valandas. Bet man patikdavo.

Čia dar niekis palyginti su Edgaro Gesso muštru „Vėtros“ laikais. Pas jį treniruotėse mes mirdavome, daug kas neatlaikydavo. Svėriau 62 kg, man užmeta ant pečių 80 kg svorį, liepia daryti pritūpimus, o po to bėgti sprintą. Rimta. Dabar visi nusimano apie treniruočių procesus ir metodikas, o tada buvo kaip natūrali gamtos atranka.

– Grįžkime prie mėgėjų. Pusmetį „pačiupinėjote“ VRFS III lygą. Kokia ji?
– Neblogai, galima žaisti. Jei komandos treniruotųsi dažniau, lygis būtų dar aukštesnis, bet kaip mėgėjams ir taip visai gerai. Pavyzdžiui, su „Ketera“ LFF taurėje žaidėme prieš Mažeikių „Atmosferą“. Jie visa galva pranašesni, bet vienų vartų aikštėje nebuvo. Sužaidėme protingai, pakovojome ir pralaimėjome 0:2 – tai padorus rezultatas. III lyga įdomi ir konkurencinga. Šiemet čempionatas labai intriguojantis. Įdomu viską stebėti.

– „Keteros“ klubas Šalčininkuose turi didelių ambicijų plėstis, auginti jaunimą ir jau galvoja apie žaidimą LFF II lygoje. Kaip manote, šiame regione gali įvykti futbolo proveržis?
– Net neabejoju tuo. Vadovas Edvardas Jočis, treneris Gžegožas Vilkinas ir rėmėjai turi labai daug entuziazmo ir ambicijų. Gerbiu juos už tai. Tiesa sakant, ne visuose profesionalų klubuose mačiau tiek užsidegimo.

Šalčininkai turi puikų stadioną su nuostabia veja, futbolą lanko daug vaikų. Svarbu, kad ir rajono savivaldybė padėtų šiai komandai. Jei protingai ir kantriai dirbs, to regiono futbole gali atsirasti kai kas didingo. „Ketera“ gali išaugti į rimtą organizaciją, to jiems labai linkiu.

Iš Biržų skverelių – į prestižines futbolo aikštes
https://siaure.lt/is-birzu-skvereliu-i- ... o-aikstes/

Jei reikėtų išrinkti daugiausiai futbolo srityje pasiekusį ir ryškiausią indėlį į jo vystymąsi įnešusį biržietį, tai pirmutinėse gretose be didelės konkurencijos rikiuotųsi Saulius Širmelio vardas. Jis treniravo Lietuvos ir Kazachstano futbolo rinktines, pajėgiausias Lietuvos komandas, dirbo užsienio klubuose Latvijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje.

S. Širmelis gyvena Ukmergėje. Jo žmona Laima – taip pat biržietė. Išaugino sūnų Gintą ir dukrą Živilę. Sūnus ėjo tėčio pėdomis – jis profesionaliai žaidė futbolą, tapo Lietuvos, Estijos čempionu. Biržuose gimusio Ginto pirmasis treneris buvo, žinoma, tėtis. Dabar futbolo tradicijas tęsia šešiolikmetis Sauliaus anūkas Viljamas – jis treniruojasi Anglijoje.

Begalinis noras žaisti

Neseniai 70-ąjį jubiliejų atšventusio Lietuvoje žinomo futbolo stratego kelias į didįjį sportą prasidėjo Biržų skvereliuose. Saulius Širmelis gimė 1956 metais Biržuose, lankė tuometinę pirmąją vidurinę mokyklą. Kaip ir visi vaikai, sportuoti mėgo, bet sporto šakų pasirinkimas anuomet buvo labai ribotas.

„Futbolo Biržuose tada nebuvo. Kalbu apie vaikų futbolą. Tad teko pradžioje išbandyti viską, o tas viskas – tai Biržuose iš esmės buvo dvi sporto šakos: krepšinis arba šaudymas. Na dar gal kažkiek lengvoji atletika. Krepšinyje buvau pats mažiausias, o tuo metu reikėjo aukštų vyrukų. Šaudyme irgi ypatingo taiklumo nebuvo, tai pradėjome žaisti futbolą. Patys vaikai būrėmės, patys treniravomės. Su didžiuliu entuziazmu. Tai kažkas kai kam gavosi ir daugiau“, – pirmuosius žingsnius sporte prisimena pašnekovas. „Tokio kaip trenerio Biržuose nebuvo. Nebeatsimenu tiksliai, bet gal dvylika man metų buvo, kai pačiam teko kone trenerio rolės imtis. Tais laikais jau buvo kažkokios informacijos apie futbolą. Knygas teko siųstis iš Maskvos. Tada labai stipriai pradėjau futbolu domėtis“, – pasakojo būsimas futbolo strategas.

Ne tik S. Širmelis, bet ir visi kiti bendraminčiai degė begaliniu entuziazmu ir noru žaisti.

„Vaikų amžiuje visi skvereliai būdavo nutrypti, iš jų mus vaikydavo, nes išmindavome žolę. Ne tik mus, bet ir visus kitus vaikus, kurie kamuolį gainiodavo. Kur tik buvo įmanoma, ten ir žaisdavome. Žiemą nuvalytoje aikštelėje priešais J. Janonio paminklą sportuodavom. Į sales niekas neįleisdavo, tai patys savavališkai pro langelį į sporto mokyklos salę, esančią prie bažnyčios, įlįsdavom. Nors ten ir nešildoma, baisu buvo, bet vis vien po stogu“, – didžiulę aistrą sportuoti mena pašnekovas.

Didžiulį entuziazmą keldavo „Odinio kamuolio“ gatvės futbolo turnyrai. „Pats jaunimas turnyrus organizuodavo, būdavo krūvos komandų, kelios amžiaus grupės. Nuo ryto iki vakaro futbolas dabartinės gimnazijos stadione vykdavo. Pamenu, kartą prieš varžybas tiek prilijo, kad stadione dešimties centimetrų gylio bala atsirado. Žaisti neįmanoma. Su R. Dzelziu iškasėm duobes ir iš jų vandenį kibirais sėmėm. Taip per kelias valandas stadioną nudrenavom, duobes užvertėm. Ten taip ar taip žolės nelabai buvo. Galiausiai rungtynės įvyko“, – prisiminimais dalinosi biržietis.

Tie, kurie netiko krepšiniui

Futbolą Biržuose žaidė Rimantas Matulionis, Arūnas Vaitaitis, Kęstutis Karosas, Remigijus Averinas, Ritas Vaiginas, anapilin jau iškeliavę Romualdas Dzelzis ir Audrius Palšys, taip pat daug kitų entuziastų.

„Tikrai nebegaliu visų atsiminti ir įvardinti, bet praėjo daug vaikinukų. Nes iš esmės kas netikdavo krepšiniui, visi ateidavo į futbolą. Mūsų buvo gana daug, tik skirtumas tas, kad mes organizuodavomės viską patys. Po instituto jau kaip ir galėjo mus treniruoti Viktoras Kurganovas, bet jam teko išvažiuoti į tarnybą armijoje. Man buvo 17 metų, kai mane pripažino sporto veikėju. Šiek tiek finansų pradėjo skirti, kad galėtų vyrukai sportuoti“, – pasakojo visą gyvenimą futbolo lydimas biržietis.

Pašnekovas gerai prisimena savo ir dar dviejų bendražygių debiutą už Biržų vyrų komandą.

„Pirmas rungtynes už vyrus sužaidžiau, kai man buvo penkiolika. Kartu su manimi debiutavę R. Matulionis ir R. Dzelzis buvo metais vyresni. Į Žagarę visa komanda nuvažiavom gaziku, visą kelią gale ant metalinio borto prasėdėjau. Visus nustebinom, kai iš devynvietės mašinytės penkiolika mūsiškių išlipo. Mes, visi trys debiutantai, saugų liniją sudarėme. Tiesą pasakius, nelabai gerai mes, paaugliai, ten atrodėm prieš vyrus žaisdami. Bet mums tai buvo didžiulis įvykis, nes mus, vaikus, pamatė, pakvietė žaisti“, – pasakojo buvęs futbolo profesionalas.

Anot S. Širmelio, anuomet Biržų komanda labai didelių pasiekimų neturėjo. Tada didelis pasiekimas buvo apskritai baigti sezoną. „Kai mes jaunesni pradėjom žaisti, tai visą sezoną atžaisdavome. Mat ankstesni vyrai, kurie organizuodavosi dalyvauti pirmenybėse, vis jų nebaigdavo. V. Garastas tada traukdavo per dantį, kad atseit šitie tai žiemą nori žaisti futbolą, o vasarą – ledo ritulį“, – pasakojo S. Širmelis.

Šiais laikais, anot futbolo specialisto, tikslas komandai vien tik egzistuoti jau yra nebesuprantamas, būti Lietuvos lygoje nėra labai didelis laimėjimas ir ten išlikti nėra stebuklas.

„Gal Biržams ir kai kurioms kitoms komandoms žaisti lygoje yra pasiekimas. Bet jei klubas turi ambicijų, tai nesinorėtų, kad komanda ties tuo ir pasiliktų. Viena aišku, kad jokia komanda neis į priekį, jei nepradės kiek profesionaliau treniruotis. Norint treniruotis – reikia paskatų, finansų. Su viena treniruote per savaitę ar dviem kelti labai didelių tikslų neįmanoma. Reikia dėkoti žmonėms, kurie futbolą remia, nes kitaip nebūtų to futbolo nei Biržuose, nei kažkur kitur“, – kalba daug patyręs treneris.

Be pasišventimo stebuklų nebūna

Treneris pastebi, kad laikai keičiasi, entuziazmo mažėja, o kai kuriuos jaunus žmones jam darosi sunku suprasti. Pasak jo, visa infrastruktūra šiais laikais yra. Viskas yra, viskas eina į priekį, išskyrus rezultatus…

„Sunku suprasti tuos jaunus žmones, kurie labai daug mėgsta kalbėti apie šeimas, kad jie dėl to atseit negali daug sportuoti, neturi tam tiek laiko. O būna ir taip, kad vietoje to, kad pasportuotų, nueina į pub‘ą išgerti pintą alaus. Štai ir visas bendravimas su šeima. Noro siekti tikslo trūksta. Jei jaunas žmogus vieną kartą pasitreniruoja ir savaitgalį kažką bando pademonstruoti, tai tikrai nieko neišeis. O kur dar komanda, susižaidimas“, – apmaudo neslepia iš Biržų kilęs treneris. Tam, kad futbolas gyvuotų, ypač mažuose miestuose, reikia futbolo entuziastų su didele širdimi, kuriems futbolas – gyvenimo tikslas.

„Viskas priklauso nuo žmogaus. Jei bus entuziastų su didele širdim, kuomet futbolas yra gyvenimo tikslas, tuomet jis gyvuos. Kai yra idėjų generatorius, aplink kurį viskas sukasi, tuomet nebelabai svarbu, kuriame mieste tu esi. O futbolininkų rasti nėra sudėtinga“, – įsitikinęs S. Širmelis. Anot jo, statistika akivaizdžiai rodo, kad futbolas tarp vaikų yra populiariausia sporto šaka. Ypač kalbant apie didmiesčius.

„Futbolą lankyti pradeda ir baigia žymiai daugiau vaikų nei bet kurioje kitoje sporto šakoje. Ginčytis jau nėra ko, nes yra statistika ir tai aiškiai matyti. Futbolas, ypač didžiuosiuose miestuose, aplenkia krepšinį tuo, kad sudomina juo jau vaikų darželyje. Pradžioje ypatingų sąlygų nereikia, vaikai mėgsta žaisti. Pergalės, įvarčio azartas jau penkerių metų vaikui aiškus. Žinoma, kad ateitų vaikai žaisti, reikia labai daug nuveikti, nes dabar yra tiek įvairiausių sporto šakų ir veiklų. Bet jei yra kam tuo užsiimti, dirbti su vaikais, tai viskas įmanoma“, – kalbėjo treneris.

Susitiko gatvių turnyre

S. Širmelį Biržuose prisimena daug kas, bet ypač gražus ryšys liko su Arūnu Vaitaičiu. Žinomas verslininkas taip pat kadaise žaidė futbolą. Per sportą užsimezgusi draugystė tęsiasi iki šiol. Arūnas prikaupęs daugybę istorijų apie Biržų futbolą, todėl jo prisiminimai papildo S. Širmelio pasakojimą.

Arūnas sako gerai pamenantis pirmąjį jų susitikimą 1968-aisias, kai buvo surengtas „Odinio kamuolio“ turnyras, kuriame dalyvavo susibūrusios skirtingų amžiaus grupių Biržų gatvių komandos. Arūnas žaidė komandoje „Ereliukas“, o Saulius – „Raketoje“. Tai buvo skirtingų amžiaus grupių komandos. „Ereliukui“ tuomet atstovavo L. Abazorius, V. Galeckas, A. Rusteika, R. Vaiginas, G. Kručkauskas ir kt. Vėliau į „Raketą“ buvo pakviestas A. Vaitaitis ir L. Abazorius.

Pagalbos prašė… sąjunginio laikraščio

Arūnas su šypsena prisimena vadinamąsias treniruotes, kurios vykdavusios pušynėlyje lakstant apie medžius arba prie autobusų stoties buvusioje pievoje. Prie tos pačios stoties besitreniruojančius vaikus sykį pamatęs tuometinį naftotiekį statęs rusas ir pasiūlęs parodyti futbolo gudrybių. Buvo atsiradęs ir dar vienas panoręs treniruoti, bet tik pinigus (po rublį vaikų suneštus) susirinkęs ir dingęs.

Pagrindinis paauglių treneris buvo knygelė apie futbolą ir jų begalinis noras žaisti. Todėl jiems buvo nesunku patiems ir aikšteles įsirengti, ir vartus statytis. Futbolininkams vadovavo ne kas kitas, o Saulius. Pasak Arūno, Saulius vaikus treniruoti, jiems vadovauti pradėjo būdamas gal dvylikos metų.

Žinoma, jaunimui reikėjo ir suaugusių pagalbos. Ir jie mynė slenksčius su Sauliumi priešakyje. Arūnas prisimena, kaip Saulius, būdamas paauglys, rašė laišką sąjunginiam laikraščiui, kad Biržuose neskiriamas dėmesys futbolui.

„Už tai vietiniai partiniai gavo per galvas, kad nesirūpina jaunimu“, – sako Sauliaus bičiulis. Po to įvykio kurį laiką biržiečiai žaidė su marškinėliais, ant kurių buvo užrašas „Lietuva“ – juos padovanojo Lietuvos sporto komitetas. O tuomet Biržų sporto mokykloje dirbęs V. Garastas pasakęs: „Tie vaikai, matyt, tikrai nori žaisti“.

Aikštėje savęs negailėjo

Lietuvos pirmenybėse anuomet žaisdavo vyresniųjų komanda (jai priklausė Mangotas, Radzevičius, Mizincovas ir kt.). Prie vadinamųjų senelių kviesdavo pažaisti ir Saulių su Romu Dzelziu. Arūnas pamena, kaip 1975 metų rudenį iškilo ginčas, kas žais už Biržus, – „seniai“ ar jaunimas. Buvo surengtas mačas, kuris baigėsi jaunųjų pergale. „Taigi turėjome pilną teisę atstovauti Biržams“, – sako buvęs futbolininkas.

1975 metais A. Vaitaitis išvažiavo į Vilnių studijuoti, o S. Širmelis liko Biržuose ir aktyviai žaidė futbolą. Vėliau jis išvyko žaisti į Ukmergės komandą „Vienybė“. Tačiau jo karjera nesiklosčiusi taip, kaip norėta. Saulius gavo rimtą traumą. „Jis aikštėje buvo tikras lyderis. Labai aršus, savęs negailėjo“, – pastebi Arūnas. Todėl ir trauma, matyt, buvo neišvengiama.

S. Širmelis pradėjo dirbti sporto mokykloje treneriu, paskui įstojo į Kauno kultūros institutą, kurį baigė su pagyrimu. Vėliau buvo pakviestas į Vilniaus „Panerį“, kuris žaidė aukščiausioje lygoje. Būtent nuo čia ir prasidėjo profesionalaus trenerio karjera. „Turbūt nėra Lietuvoje komandos, kurios jis nebūtų treniravęs“, – sako žymiojo trenerio draugas.