Futbolo paslapčių išvyko mokytis į Ispaniją
https://www.zemaiciolaikrastis.lt/gyven ... i-ispanija
Gintarė Karmonienė
Kiek daugiau nei prieš metus dabar jau devynmečio
Deivydo Mačiuičio gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Iš Plungės kilęs berniukas kartu su tėvais ir jaunesniu broliuku išvyko gyventi į Ispaniją. Palikti gimtąją šalį, artimuosius ir draugus nebuvo lengva nei Deivydui, nei jo šeimai, bet noras siekti svajonės buvo stipresnis už bet kokias baimes ir abejones.
Ir štai jau metai, kaip Deivydas mažais, bet užtikrintais žingsneliais žengia didžiausio savo troškimo išsipildymo link. Jaunasis sportininkas mokosi vienoje geriausių pasaulio futbolo mokyklų. „Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę treniruotis ir žaisti toje pačioje sporto bazėje, kur tai daro futbolo klubo „Barcelona“ žaidėjai“ – pasakojo devynmetis, sutikęs savo patirtimis, išgyvenimais bei įspūdžiais pasidalinti su gimtojo miesto žmonėmis.
Lengva nebuvo, bet pasiryžo
Prieš pasineriant į pokalbį su Deivydu pirmiausia buvo smalsu susipažinti su jo tėveliais – Asta ir Evaldu Mačiuičiais. Juk būtent jie dėl sūnaus ryžosi palikti gyvenimą Lietuvoje ir pradėti naują Barselonoje. Tiek Asta, tiek Evaldas neslėpė, jog priimti sprendimą persikelti į Ispaniją nebuvo lengva. Šeimai prireikė daugybės pokalbių, pasvarstymų.
„Pasvėrėme visus pliusus ir minusus. Pastarųjų įžvelgėme mažiau. Tiesiog negalėjome vėjais paleisti Deivydo iškovotos galimybės mokytis FC „Barcelona“ futbolo mokykloje. Juk tam, kad jis ten pakliūtų, reikėjo įveikti sudėtingą atranką. Suvokėme, kad toks šansas gali daugiau nepasitaikyti, todėl vieningai nutarėme kelti sparnus. Dėl sūnaus svajonės nepabijojome savo gyvenimą pakeisti iš esmės“, – pasakojo Mačiuičiai.
Vasaros pabaigoje buvo lygiai metai, kai plungiškių šeima gyvenimą kuria Barselonoje. Tiesa, čia jie persikėlė ne iš Plungės, o iš Vilniaus, į kurį taip pat buvo atvedęs Deivydas ir jo didžiulis noras tobulėti kaip futbolininkui.
Nors Mačiuičiai prie pokyčių pripratę, svarstėme, kad, ko gero, nebuvo paprasta įsitvirtinti svečioje šalyje, rasti darbus, įsilieti į visai kitokį gyvenimo ritmą. Tačiau Evaldas tai paneigė. Anot jo, jiems visai neblogai čia sekasi. Esą net baigia priprasti prie gerokai lėtesnio – ispaniško – gyvenimo tempo. „Juk pas juos visada „mañana“ (rytoj – aut.)“, – juokėsi vyras.
Galvos skausmu netapo ir darbo paieškos. Asta tęsia darbą tarptautinėje kompanijoje, suteikusioje galimybę dirbti iš namų, o Evaldas įsidarbino asmeniniu treneriu sporto klube, kuo užsiėmė ir gyvendamas Lietuvoje. Plungiškio teigimu, šis darbas – labai palankus, nes gali pats planuoti savo darbo grafiką. O tai itin svarbu auginant jaunąjį futbolininką, kurį reikia nuvežti į treniruotes ir varžybas, parvežti iš jų. Ant tėčio pečių – ir kiti rūpesčiai, susiję su Deivydo treniruotėmis.
Išskiria kaip lyderį
Laisvu laiku šeima stengiasi pasimokyti ispanų kalbos. „Viskas daroma dėl sūnaus. Kol Deivydas turės galimybę mokytis aukščiausio lygio futbolo mokyklose, tikrai neketiname iš čia niekur vykti. Tad išmokti kalbą – pravartu. Bus dar paprasčiau gyventi“, – įsitikinęs Evaldas.
Kadangi didžiausias vaidmuo, rūpinantis jaunojo futbolininko tobulėjimu, tenka būtent šeimos galvai, nenuostabu, kad ir su Deivydo treneriais daugiausia bendrauja jis. Tad buvo įdomu sužinoti, kaip šie atsiliepia apie devynmetį lietuvį futbolininką. Berniuko tėtis neslėpė, kad sūnus trenerių yra itin teigiamai charakterizuojamas.
Jie lietuvį net išskiria kaip vieną iš komandos lyderių. Esą ypač akcentuojama berniuko disciplina treniruočių metu, pabrėžiamas nepaprastai didelis noras bei užsidegimas sportuoti ir dirbti. Pastebimas ir talentas valdyti kamuolį bei futbolo suvokimas.
„Tikriausiai visiems tėvams atrodo, kad jų vaikas yra pats talentingiausias. Taip manome ir mes. Širdį glosto, kad sūnui taip sekasi, kad jis buvo pastebėtas ir yra vertinamas. Todėl su žmona esame nusprendę daryti viską, kas yra mūsų galioje, kad tik Deivydas turėtų geriausias sąlygas siekti savo svajonės“, – sūnaus pasisekimu džiaugėsi plungiškis.
Vyras neslėpė, kad iki šiol jiems sunku suvokti, kas iš tiesų vyksta: kad jie – Barselonoje, kad vaikas žaidžia vienoje iš geriausių futbolo mokyklų pasaulyje. Šeima didžiuojasi savo vyresnėliu, kuris – pirmas rimtas sportininkas šeimoje. Nors mokyklos ir studijų laikas Evaldas lankė lengvosios atletikos treniruotes, bet iki profesionalaus sportininko, kaip pats sako, neužaugo. O Asta išvis su sportu nedraugauja. Moteris labiau linkus į menus ir muziką.
Mačiuičiai įsitikinę, kad iš šeimos jaunėlio – keturmečio Tito – sportininkas taip pat neišaugs. Berniukas jau dabar kartoja, kad nežada sportuoti. „Titas – visiška brolio priešingybė. Nesidomi nei futbolu, nei kokia kita sporto šaka, ir kol kas mėgaujasi vaikyste – piešia, žaidžia ir savo sukurtais pasakojimais bei linksmu charakteriu palaiko gerą nuotaiką namuose“, – kalbėjo sutuoktiniai.
Su futbolu – nuo trejų
O štai Deivydas tiesiog gyvena sportu. Tiksliau – futbolu, kuriuo jis susižavėjo, kai, būdamas dar visai mažiukas, pamatė pirmąsias rungtynes. Nuo tada berniuko galvelėje ir širdelėje kirba vienintelė mintis bei svajonė – tapti vienu geriausių futbolo žaidėjų. Tačiau apie viską – nuo pradžių tiesiai iš devynmečio lūpų.
– Deivydai, papasakok apie pirmąją savo pažintį su futbolu.
– Iš tikrųjų net pats nebeprisimenu. Ko gero, viskas prasidėjo nuo to, kai mano dėmesį patraukė futbolo rungtynės. Tuomet buvau dar visai mažas. Jei gerai atsimenu, tai buvo Pasaulio čempionatas. Mane labai „užkabino“ tas visas veiksmas futbolo aikštėje, lakstantys žaidėjai ir visa kita. Nė pats nepajutau, kaip įtraukė. Tada ir nusprendžiau – noriu būti futbolininku.
Į pirmą treniruotę mane tėveliai nuvedė, kai buvau trejų, bet rimčiau jas lankyti pradėjau po poros metų. Tai buvo Plungėje. Vėliau, kai buvau šešerių, išsikraustėme į Vilnių. Lankiau „Milan Academy Vilnius“ (dabartinė „Talentų futbolo akademija“ – aut.), o po to – „Žalgiriečio“ futbolo mokyklą.
– O kodėl futbolas, o ne, pavyzdžiui, lietuvių pamėgtas krepšinis?
– Viskas labai paprasta – tiesiog man patinka žaisti kojom. Be to, nuo mažų dienų mėgau spardyti kamuolį, jį valdyti, žongliruoti, spirti į vartus.
– Šiuo metu futbolo paslapčių mokaisi Barselonoje, visame pasaulyje žinomoje ir pripažintoje mokykloje. Kokie įspūdžiai užplūdo pirmąkart pravėrus jos duris?
– Aš labai jaudinausi, bet kartu ir be galo džiaugiausi, kad patekau į šią futbolo mokyklą. Didelį įspūdį padarė visa treniruočių bazė ir jos dydis. Mano svajonė buvo žaisti ir treniruotis ten, kur tą daro futbolo žvaigždės. Ir dabar turiu tokią galimybę treniruotis ir žaisti toje pačioje bazėje, kur tai daro „Barcelona“ futbolo komandos žaidėjai.
– Ar daug laiko per savaitę skiri treniruotėms, kitai veiklai, susijusiai su futbolu?
– Treniruojuosi kasdien. Paprastomis dienomis lankau futbolą bei atlieku fizinio rengimo treniruotes namie su tėčiu, o savaitgaliais dalyvauju varžybose. Ž̌aidžiu futbolo klubo „Barcelona Escola“ bei vietinio miestelio „Sitges“ komandose.
– Ką įvardytum didžiausiu savo pasiekimu?
– Man pats didžiausias pasiekimas buvo įveikti „Barcelona Escola“ bandymus ir patekti į šią mokyklą. Dar vienas iš įsimintiniausių pasiekimų – praėjusiais metais per vienas „Barcelona Escola“ komandos rungtynes pavyko įmušti keturis įvarčius.
– Minėjai, kad tėveliai tave labai palaiko žengiant futbolininko keliu. O ar turi mėgstamiausią futbolininką?
– Žinoma. Tai – Lionelis Mesis. Man jis – pavyzdys ir didžiausias įkvėpėjas, nes yra geriausias pasaulio futbolininkas ir „Barcelona“ žaidėjas. Beje, praėjusiais metais man pavyko su juo nusifotografuoti ir paspausti ranką. Neįsivaizduojate, koks tai geras jausmas. Iš arti mačiau ir kitus „Barcelona“ žaidėjus – Luisą Suarezą ir Ansu Fati.
– Ispanijoje su šeima gyvenai šiek tiek daugiau nei metus. Ar jau spėjai čia apsiprasti? Kaip sekasi bendrauti su bendraamžiais?
– Pirmaisiais metais buvo labai sunku susikalbėti, nes nemokėjau nei ispaniškai, nei kataloniškai. Buvo gana sudėtinga, nes nesupratau, ką man sako ir mokytojai bei treneriai. Kalbos barjeras trukdė jų kažko paklausti ar kažką pačiam pasakyti. Bet dabar jau pramokau kalbą ir yra daug lengviau. Tikiu, kad kiekvienais metais bus vis geriau.
– Tėvelis užsiminė apie iššūkius, su kuriais tau tenka susidurti. Papasakok apie juos.
– Didžiausias iššūkis buvo išmokti kalbą, taip pat įrodyti komandos draugams ir treneriams, kad moku gerai žaistii, nes futbolą čia gerai žaidžia visi.
– O kaip kiti tavo pomėgiai?
– Niekada nebuvau suabejojęs ir visada buvau ištikimas futbolui, tačiau tai nereiškia, kad neturiu kitų pomėgių. Patinka laisvu laiku dainuoti. Lankydamas darželį Plungėje net dalyvavau dainų konkurse. O ateityje norėčiau išmokti groti pianinu bei gitara. Viskas suderinama.
– Ką norėtum perduoti savo bendraamžiams ar tiems, kurie galbūt kažko labai nori, bet nedrįsta to siekti?
– Iš tikrųjų noriu paskatinti visus vaikus tikėti savimi ir savo svajonėmis bei jų atkakliai siekti. Aš esu pavyzdys, kad nėra nieko neįmanomo. O besidominčius futbolu ar tuo, kaip man sekasi, kviečius sekti mano profilį instagrame @Deivydas_11. Čia dalinuosi geriausiomis savo dienos akimirkomis bei vaizdo įrašais, kaip sportuoju. Šiuo metu jau turiu per 3 000 sekėjų. Būtų smagu dar labiau praplėsti jų ratą, susirasti naujų bendraminčių, bičiulių.