Čia tik iškarpos, vien tik 1 dalis šio interviu gerokai ilgesnė
Stevenas Thicot – „Kauno Žalgirio“ legionierius, startavęs geriausioje Prancūzijos futbolo akademijoje, o Škotijoje sutikęs brolį lietuvį (I dalis)
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... vi-i-dalis
Karjeros pradžia – Prancūzijos talentų kalve vadinamoje akademijoje
Karjerą S. Thicot pradėjo legendinėje Klerfonteno akademijoje, kuri laikoma viena geriausių ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje. Į akademiją S. Thicot pateko būdamas trylikos metų ir iškart pradėjo ruoštis sunkiems išbandymams.
„Patekti ten yra vienas sunkiausių dalykų Paryžiuje ir visoje Prancūzijoje, nes turi gyventi Paryžiuje. Patekti ten galima dviem būdais: per regioną arba bandyti savo jėgomis. Aš ten patekau per regioną – buvau pasirinktas į regiono komandą, ten žaidėjai buvo atrinkti iš maždaug 400–500 vaikų, o po to visi regionai geriausius žaidėjus surenka į vieną vietą ir į akademiją patenka, man regis, 24 vaikai. Kai susirenka visų amžiaus grupių komandos, būna 800–1 000 vaikų.
Jaučiausi labai laimingas, nes jau buvau rungtyniavęs su akademijos auklėtiniais ir mačiau skirtumus tarp savo ir jų žaidimo kokybės. Tuo metu akademija turėjo sutartį su „Adidas“ ir kas kartą, kai žaisdavome su kuo nors iš akademijos, matydavome juos, avinčius „Copa Mundial“ sportinius batelius, todėl žinodavome, kad jie iš ten. Patekti į akademiją – puikus pasiekimas, tačiau tai buvo tik pradžia. Nuo pat mažens sakydavau tėvams, kad noriu žaisti futbolą profesionaliai. Tad, kai gavau kvietimą, buvau tikrai patenkintas“, – prisiminė pašnekovas.
Ši akademija garsėja trenerių profesionalumu ir rimtu požiūriu į darbą. Būtent tai darė įspūdį ir S. Thicot.
„Treneriai tuo metu buvo geriausi. Man teko garbė darbuotis su jais visais. Įdomu tai, kad paskutiniais metais akademijoje turėjau tą patį trenerį, su kuriuo dirbau regiono komandoje. Akademijos treneriai užsiima tuo visą gyvenimą, žino, ką ir kada tau pasakyti, daugiausia moko technikos, kaip prisitaikyti prie naujų pozicijų, nes žino, kad kai paliksi akademiją, treneriai klubuose norės tave išbandyti kitose pozicijose, todėl nori tam paruošti.
Visi, kurie buvo akademijoje ir turėjo galimybę bendrauti su ten dirbančiais treneriais, pasakys tą patį – kad didžiuojasi tekusia galimybe dirbti su tokiais specialistais.
Jie pakeitė mano požiūrį į futbolą. Patekęs į akademiją manai esąs geras žaidėjas, tačiau suvoki, kad išties dar nieko neįrodei. Tu esi geresnis tik už tą, kuris nebuvo pasirinktas. Pirmą savaitę pamatai savo tobulėjimą, tada gauni galimybę rungtyniauti, o tėvai, stebėję tas rungtynes, nustebę sako: „Juk prieš dvi savaites dar negalėjai to padaryti.“ Mano šeima mane sekė visada, tėvai, broliai nuolat ateidavo į rungtynes ir kiekvieną savaitę matė, kaip keičiuosi. Kai grįžti penktadienį, šeštadienį žaidi rungtynes, o sekmadienį vėl turi išvykti, šeimą matai neilgą laiką, tad kiekvieną savaitę jie iš esmės pamato naują žaidėją“, – apie tai, kad nuo mažens teko gyventi be šeimos, atvirai pasakojo futbolininkas.
Vis dėlto jis tikino nuo pat mažumės buvęs tikras, kad norės tapti profesionaliu futbolininku, todėl natūraliai priėmęs tekusius išbandymus.
„Aš buvau tam pasiruošęs nuo pat pradžių, nes futbolas man niekada nebuvo tiesiog žaidimas. Ten, iš kur esu kilęs, nežaidi futbolo tik tam, kad žaistum. Tu žaidi dėl pergalės, nes jei nelaimi, turi laukti dvi su puse ar tris valandas, kad galėtum žaisti vėl, – žaidi trys prieš tris, aikštelė pilna komandų, kurios nori tave pakeisti. Aš labai mėgstu konkuruoti, o kartais žmonės to nesupranta. Labai daug reikalauju iš savęs. Jei esi mano komandoje ir nenori laimėti – su manim geriau nežaisk.
Man teko žaisti tikrai gerose lygose, su geromis komandomis. Yra skirtumas tarp gero žaidėjo ir aukščiausio lygio žaidėjo. Jie (geri žaidėjai – LRT.lt) gali būti geri, bet neturi tinkamo mąstymo, neturi tiek noro laimėti. Laimėti bet kur – žaidžiant stalo tenisą, futbolą penki prieš penkis, du prieš du, vienas prieš vieną, todėl yra ten, kur yra“, – apie mentaliteto formavimąsi pasakojo futbolininkas.
Trenerius prilygina šeimai: jie buvo dar vieni mano tėvai
S. Thicot taip pat prisiminė, kokią neįtikėtiną pagarbą akademijos auklėtiniai jautė savo treneriams. Taip pat pabrėžė, kad šiais laikais to šiek tiek pasigenda.
Kiekvienoje komandoje treneriai iš karto pasakydavo, kad gal 5–6 žaidėjai pasieks aukščiausią lygį, bet iš mūsų komandos tokių buvo daugiau. Kai kurie jų jau sustojo, tačiau kurį laiką vis tiek žaidė profesionaliai“, – sakė S. Thicot.
Etapas Škotijoje padėjo atgaivinti karjerą
Bet kokiu atveju „Hibs“ daugeliu aspektų buvo geriausias klubas, kuriame per karjerą man teko žaisti. Pavyzdžiui, infrastruktūra. Rungtyniavau Prancūzijoje, Rumunijoje, aukščiausiojoje Portugalijos lygoje, bet niekur kitur nemačiau tokios infrastruktūros. Į treniruotę atvykdavau apie devintą valandą ryto, išvykdavau apie ketvirtą po pietų. Tapau profesionalu, turinčiu dienotvarkę: pusryčiai, treniruotė, priešpiečiai, papildomos treniruotės, laisvalaikis.
Net ir dabar į treniruotę atvykstu pirmas, o jaunesni vyrukai kartais atkeliauja tik prieš pat treniruotės pradžią. Man laikas itin svarbus – jei aš girdžiu, kad pradedame dešimtą valandą, privalome pradėti dešimtą. Man nesvarbu, ką veikei iki tol, nes Prancūzijoje, jei nurodytu laiku nepasirodai aikštėje, moki baudą. Padarai taip antrą kartą – trims savaitėms keliauji treniruotis su rezervine komanda.
Net ir dabar pakalbu su treneriais, klausiu – ar manote, kad aš, būdamas 33-ejų, turėčiau rinkti ir ruošti inventorių, kamuolius? Aš tai dariau būdamas 18-os. Tai turi daryti jaunesni – turi atvykti anksčiau už visus, o mes, tik išėję iš rūbinės, turime pradėti treniruotę. Viskas, ką nori pasidaryti iki tol – apšilimas, dviračio mynimas, kiti dalykai, – turi būti padaryta anksčiau.
Aš noriu, kad jie tai suprastų. Tai nėra pomėgis, tai yra darbas. Treniruotės laiką atidirbkite sąžiningai ir tai padės išsiugdyti teigiamus įpročius.
Aš pats kasdien keliuosi 7.30 val., susiruošiu, suruošiu vyresnę dukrą, nuvežu ją į mokyklą, pavalgau pusryčius, pasirūpinu kita dukterimi, pabendrauju su žmona, keliauju į treniruotę, pasirengiu jai. Aš per daug visa tai myliu. Jei po treniruotės noriu pailsėti, viskas gerai, jokių bėdų.
Tad Škotija buvo geras pasikeitimas, bet visos šalys, kuriose žaidžiau, buvo geri pasikeitimai“, – pasakojo pašnekovas.
Edinburge sutiktas Lietuvos futbolininkas tapo broliu
Įdomu tai, kad paskutinį sezoną rungtyniaudamas Edinburge (2010–2011 m,) S. Thicot sutiko vieną žaidėją, su kuriuo užmezgė itin draugiškus santykius. Tas žaidėjas – buvęs Lietuvos futbolo rinktinės narys, šiuo metu šalies jaunimo rinktinės treneriu dirbantis Valdas Trakys.
Paprašytas apibūdinti savo ryšį su V. Trakiu rungtyniaujant Škotijoje, S. Thicot ilgai negalvojo ir atsakė vienu žodžiu.
„Broliai. Aš su Valdu elgiausi taip, kaip su manimi elgėsi žmonės Škotijoje. Jam atvykus į šalį jo anglų kalba buvo labai minimali. Mes gyvenome netoli vienas kito, tad aš kasdien jį veždavau į treniruotę ir atgal, padėdavau kuo galėdamas. Tada jis pradėjo gerinti savo anglų kalbos žinias, iki dabar palaikome puikius santykius. Gal prieš trejus metus sulaukiau Valdo žinutės (mes buvome ilgai nebendravę) – jis visiškai nelauktai padėkojo už pagalbą, teigė niekada to nepamiršiantis. Man tai reiškia pasaulį. Perskaičiau žinutę ir atrašiau, kad jis nesupranta, kokią įtaką pats padarė man. Vadinasi, tai, ką mes turėjome, buvo tikra.
Kartą jis buvo Paryžiuje drauge papietavome. Kai jis pamatė, kad pasirašiau sutartį su „Kauno Žalgiriu“, labai apdžiaugė ir pakvietė jį aplankyti. Kol kas to padaryti nepavyko, bet būtinai tai padarysiu. Myliu šį vyruką. Jei visi futbole būtų kaip Valdas, pasaulis būtų daug geresnis. Jis spinduliuoja meile, pagarba, yra žmogus su vertybėmis. Galiu apie jį kalbėti valandų valandas. Tai tiesiog mano bičas“, – plačiai šypsodamasis sakė S. Thicot.
Antroje pokalbio dalyje žaidėjas pasakos apie ne visada pozityvią patirtį rungtyniaujant Rumunijoje ir Graikijoje, itin skaudžią komandos vadovų išdavystę Portugalijoje, triumfą Europos jaunimo futbolo čempionate ir reakciją pirmą kartą sužinojus, kad „Kauno Žalgiryje“ bus vyresnis už pagrindinį komandos trenerį Roką Garastą.