Lietuviškai kalbantis garsiausias visų laikų A lygos legionierius: apie Romanovo asmenybę, patirtį Lietuvoje ir ateities planus
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10/1337465/lietuviskai-kalbantis-garsiausias-visu-laiku-a-lygos-legionierius-apie-romanovo-asmenybe-patirti-lietuvoje-ir-ateities-planusLietuvos futbolo istorijoje būtų sunku rasti garsesnį legionierių nei Rafaelis Ledesma. 38-erių kamuolio virtuozas iš Brazilijos šiuo metu gyvena ir vis dar žaidžia Maltoje, Goco saloje. Puikiai lietuviškai kalbantis brazilas pastarąjį kartą Lietuvoje lankėsi 2019-aisiais, kai trumpam užsivilko Panevėžio komandos marškinėlius. Tai, ko gero, buvo paskutinė R. Ledesmos karjeros stotelė mūsų šalyje. LRT.lt pasikalbėjo su futbolininku, kuris iš esmės pakeitė legionieriaus sampratą Lietuvos futbolo istorijoje.
Įžūliai kūrybingą, kamuolio toli nuo kojų nepaleidžiantį R. Ledesmą pirmą kartą savo akimis Lietuvos futbolo sirgaliai išvydo 2006-aisiais, kai jį iš stipriausioje Brazilijos futbolo lygoje rungtyniavusio „Atletico Mineiro“ klubo pasikvietė Vladimiras Romanovas, kuriam priklausė tuomet stipriausias šalies futbolo klubas „FBK Kaunas“. Kaip prisimena futbolininkas, jam Lietuva iki tol buvo visiškai nežinomas pasaulio taškas, į kurį atviliojo pelninga penkerių metų sutartis. Ji, beje, iki šiol laikoma didžiausia Lietuvos futbolo istorijoje.
Neoficialiai skelbiama, kad V. Romanovas tuometei „FBK Kauno“ žvaigždei kas mėnesį mokėjo 15–20 tūkst. eurų. Tuomet dar solidaus verslininko vardą turėjęs V. Romanovas su legionieriumi iš Brazilijos siejo dideles viltis ir šis jas iš esmės pateisino. 2008-aisiais brazilo vedama Kauno komanda atvertė naują puslapį Lietuvos futbolo istorijoje, kai S. Dariaus ir S. Girėno stadione 2:1 palaužė Glazgo „Rangers“ ir tapo pirmi iš lietuvių, kurie pateko į trečiąjį UEFA čempionų lygos atrankos etapą. 87-ą rungtynių minutę po R. Ledesmos pakelto kampinio, kurį jis pats ir uždirbo, pergalingą įvartį įmušė Linas Pilibaitis. Tai buvo viena įsimintiniausių „FBK Kauno“ pergalių. Tiesa, ilgai pasidžiaugti tokiomis pergalėmis Kauno ekipai neteko – pasibaigus sezonui klubą užgulė finansinė našta, o pats R. Ledesma pasuko į kaimyninę Baltarusiją ir vėl tapo V. Romanovo projekto dalimi – prisidėjo prie Minsko „MTZ-Ripo“ klubo. Karjeros etapas Baltarusijoje saugui prasidėjo sudėtingai – dėl patirtos traumos be futbolo teko praleisti metus. Vis dėlto šios šalies R. Ledesma palikti neskubėjo ir „MTZ-Ripo“ komandoje žaidė iki 2011-ųjų, o galiausiai perėjo į Minsko „Dinamo“.
2012-aisiais R. Ledesma vėl rado kelią į Lietuvą. Galutinai ryšius su V. Romanovu nutraukęs brazilas prisidėjo prie Marijampolės „Sūduvos“ ir joje, kaip tikina, statistiškai turėjo vieną sėkmingiausių karjeros etapų – per 44 rungtynes įmušė 26 įvarčius ir atliko 18 rezultatyvių perdavimų. Taigi, per rungtynes mušė vidutiniškai po įvartį arba atliko po rezultatyvų perdavimą.
R. Ledesmai, 2007-aisiais laimėjusiam geriausio Lietuvoje žaidžiančio futbolininko apdovanojimą, sugrįžimas į Lietuvą buvo svarbus ir asmeniniame gyvenime, nes čia gyveno lietuvė žmona ir jųdviejų vaikai. Jie šiuo metu, kaip ir pats R. Ledesma, įsikūrę Maltoje.
Po „Sūduvos“, su kuria išsiskirta ne pačiu gražiausiu būdu, penkiomis kalbomis kalbančio brazilo laukė karjeros etapas Kipre, vėliau – įvairūs klubai Maltoje, trumpas vizitas Latvijoje bei Baltarusijoje ir sugrįžimas į A lygą su „FK Panevėžiu“ 2019-aisiais. 37-erių veteranas per 28 rungtynes Panevėžio ekipoje pasižymėjo 6 įvarčiais. Po „FK Panevėžio“ R. Ledesma kurį laiką buvo pamiršęs futbolą, tačiau po 8 mėnesių nežinios rado klubą Goco saloje. Čia iš viso žaidžia devynios ekipos, o pats R. Ledesma atstovauja „Oratory Youths“ klubui. Sportininkas neslepia, kad futbolo lygis šioje saloje nėra itin aukštas, bet futbolas jam pastaruoju metu ir nebėra pagrindinis gyvenimo užsiėmimas.
– Rafaeli, šiuo metu gyvenate Maltoje. Kodėl pasirinkote šią šalį?– Maltoje gyvenu su pertraukomis. Pirmą kartą atvykau 2014-aisiais ir prabuvau dvejus metus. Vėliau išvykau žaisti į Latviją ir Baltarusiją, o 2018-aisiais sugrįžau. 2019-aisiais išvykau į „FK Panevėžį“ ir netrukus vėl grįžau į Maltą, kur gyvena mano vaikai. Tuomet dar nežinojau, ar ir toliau žaisiu futbolą. Pagrindinis siekis buvo grįžti gyventi su vaikais. Iš pradžių nepavyko rasti komandos, todėl be klubo teko pabūti apie 8 mėnesius. Dabar viskas gerai, vėl rungtyniauju, lygis gal ir nėra pats aukščiausias, bet svarbiausia – žaidžiu.
– Ar Maltoje vis dar žaidžiate profesionaliai? Kokia tai lyga?– Praėjusią vasarą radau klubą. Gyvenu Goco saloje, kuri priklauso Maltai. Jeigu noriu pasiekti pačią Maltą, turiu keltis keltu. Šioje saloje yra ir atskiras futbolo čempionatas. Pačioje Maltoje čempionato lygis, žinoma, aukštesnis. Pas mus irgi pasirašai profesionalo sutartį, bet vis tiek ne toks lygis kaip Maltoje. Dabar, kai man 38-eri, svarbiausia yra žaisti, nebežiūriu į finansinę pusę. Žaisiu tiek, kiek leis sveikata. Futbolas nebeužima svarbiausios vietos gyvenime. Žmonės dabar nori matyti jaunimą, todėl žaisiu tol, kol galėsiu, o jeigu tik sveikata leis, galbūt žaisiu ir iki 50-ies.
– Ar jau apmąstėte, ką veiksite baigęs karjerą?– Mūsų treniruotės vyksta tik porą valandų, tad dabar turiu pakankamai laiko, bandau sužinoti kuo daugiau apie patį futbolą. Norėčiau įsidarbinti agentu, kartais apie tai pasikalbu su treneriais ir klubų direktoriais, kuriuos pažįstu iš anksčiau. Kaip ir sakiau, futbolininko karjera po truputį stoja, tai nebėra svarbiausias dalykas, todėl galvoju apie naujas veiklas. Baigus karjerą man būtų lengviau pasilikti futbole ir dirbti su žaidėjais ar klubais, bet negaliu sakyti, kad taip ir bus.
– Pasikalbėkime apie jūsų pirmą kartą Lietuvoje. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte „FBK Kauno“ klube, apie kurį tuomet tikriausiai nežinojote nieko?– Žaisdamas aukščiausiojoje Brazilijos lygoje sulaukiau pasiūlymo iš „FBK Kauno“, atsiuntė sutartį ir tada ją tiesiog įvertinau. Vėliau pradėjau domėtis pačiu klubu – kur jis įsikūręs, koks tai miestas, kokia šalis. Iš pradžių išsigandau, nes pamačiau, kad tai visiškai skirtinga kultūra, jeigu lygintume su brazilų. Bijojau ne tik dėl žmonių, bet ir dėl oro. Visgi pasikalbėjau su savo klubu Brazilijoje, pasakiau, kad esu gavęs finansiškai geresnį pasiūlymą. Susitariau tiek su jais, tiek su „FBK Kaunu“ ir išvykau į Lietuvą.
– Kokia tuomet pasirodė jums Lietuva? Ar kas nors nustebino iš gerosios ir blogosios pusės?– Į Lietuvą atvykau balandį. Atsimenu tiek, kad man buvo labai šalta. Atskridau į Vilnių, mane vežė naktį į Kauną ir atsimenu, kad viskas aplink buvo juoda. Apsistojau senovinio stiliaus viešbutyje, kuris, nors ir buvo geras, pasirodė labai keistas. Kitą dieną susitikau su „FBK Kauno“ direktoriumi Romualdu Kontrimu. Turėjome padėti parašus ant sutarties, bet iškart pamačiau, kad sutartis visiškai kitokia nei ta, kurią gavau Brazilijoje. Buvo daug mažesnė suma, iškart pasakiau, kad nepasirašysiu šios sutarties, galite pirkti bilietą ir grįšiu į Braziliją. Kitą dieną jie atspausdino naują sutartį ir viskas išsisprendė.
– Kalbama, kad iki šiol esate didžiausią atlyginimą Lietuvos A lygoje gavęs žaidėjas. Ar tiesa, kad V. Romanovas tais laikais jums mokėjo didžiulius pinigus?– Gali būti. Tikrai nežinau, kiek uždirbo kiti. „FBK Kaunas“ manęs labai norėjo. Manau, visi atsimena, ką aš pasiekiau šioje komandoje. Vieną dalyką prisimenu labai gerai – pasirašant sutartį „FBK Kauno“ direktorius keistai paspaudė ranką ir pasakė, kad dar pažiūrės, ar esu vertas. Vėliau, manau, savo žaidimu ir pergalėmis įrodžiau, koks žaidėjas buvau.
– Su kokiomis problemomis teko susidurti gyvenant ir žaidžiant Lietuvoje?– Pirma problema, su kuria susidūriau, buvo tai, kad iš pradžių negalėjau kalbėti angliškai. Tuo metu buvo labai blogai, nes visiškai negalėjau komunikuoti su treneriais ir žaidėjais. Dabar, kai jau pažįstu Lietuvos žmones ir kultūrą, galėčiau čia grįžti rytoj ir laisviausiai apsigyventi. Žinočiau, kaip reikia elgtis, kaip reikia šnekėti ir panašiai. Tuo metu nieko panašaus padaryti negalėjau. Kai šiek tiek apsipratau, matydavau, kad iš tolimų šalių atvykusiems žaidėjams yra gana sunku. Patys lietuvių žaidėjai ne tai kad su mumis nebendrauja, bet žiūri kitaip. Nėra smagu, ypač pradžioje. Jeigu rytoj pasirašyčiau sutartį su Lietuvos klubu, jie į mane žiūrėtų jau kaip į lietuvį, nes galėčiau kalbėti ta pačia kalba.
– Kaip jums pavyko taip greitai įsilieti į gyvenimą ir futbolą Lietuvoje?– Mano nuomone, kiekvienoje šalyje futbolo adaptacija yra vienoda. Taip, Brazilijoje mes esame techniškesni, Lietuvoje – fiziškai stipresni. Tačiau, jeigu tu gebi žaisti futbolą, prisitaikyti gali labai greitai. Aišku, ne visiems žaidėjams gali būti taikomas šis pavyzdys, nes labai svarbu ir tavo psichologija. Jeigu esi psichologiškai stiprus, manau, adaptacija neužtruks.
– Kokius pagrindinius kultūrinius skirtumus pastebėjote tarp Lietuvos ir Brazilijos?– Skyrėsi beveik viskas: maistas, orai, žmonės, futbolas. Tačiau tai normalu, nes visi žmonės yra skirtingi. Dėl orų – ten, kur aš gyvenau Brazilijoje, žiemos man buvo šaltos, todėl kažkiek buvau susidūręs su tuo. Be to, prieš atvykdamas į Lietuvą žaidžiau Portugalijoje, ten irgi reikėjo adaptuotis prie naujos kultūros.
– Dauguma užsieniečių sako, kad išmokti lietuvių kalbą yra sudėtinga. Kaip jums pavyko taip greitai persilaužti?– Pirmiausia išmokau anglų kalbos, o dėl lietuvių – tiksliai neatsimenu to momento, kai pradėjau kalbėti lietuviškai. Man buvo lengviau rašyti lietuviškai nei kalbėti. Jeigu reikėdavo ką nors pasakyti treneriui ar kitiems, man labiau patikdavo, kai galėdavau rašyti – ar telefonu, ar ant popieriaus, nesvarbu. Vėliau susituokiau su lietuve, pradėjau kalbėti namuose ir taip po truputį išmokau. Niekada neprireikė kalbos kursų.
– Iš viso kalbate penkiomis kalbomis. Kuri pasirodė sunkiausia?– Sunkiausiai išmokti buvo lietuviškai. Kitos kalbos buvo panašios į mano gimtąją. Rusiškai irgi mokėjau, bet dabar jau šiek tiek primiršau. Tačiau tada kalbėti rusiškai buvo lengviau nei lietuviškai.
– Kai atvykote į Lietuvą, „FBK Kaunas“ buvo didelė jėga A lygoje. Kokį prisimenate šį klubą? Ar galėtumėte jį palyginti su kitais Lietuvos klubais dabartiniame kontekste?– Visi žino, ką nuveikė „FBK Kaunas“, kokie žaidėjai išvyko į kitas komandas ir geresnes lygas. Visi žino ir tai, koks buvo V. Romanovas. Žaidėjai čia gaudavo tikrai gerus atlyginimus. Jeigu dabar pažiūrėtume į Marijampolės „Sūduvą“ ir Vilniaus „Žalgirį“ – tai geros organizacijos, bet nežinau, ar finansiškai yra tokios galingos, koks tada buvo V. Romanovo „FBK Kaunas“.
Žinoma, būnant „FBK Kaune“ buvo ir blogų, ir gerų dalykų. Šiandien Lietuvoje yra galbūt trys komandos, kurios turi gerą struktūrą. „Sūduva“ turi gerą stadioną, savo maniežą ir porą aikščių šalia, o „FBK Kaunas“ tuomet neturėjo nieko. S. Dariaus ir S. Girėno stadionas jiems nepriklausė, nebuvo jokio maniežo ir pačią treniruočių aikštę reikėjo nuomotis. Man atrodė, kad žmogus, galintis mokėti tokius didelius atlyginimus, turėtų labiau galvoti apie infrastruktūrą.
– Kiek jums pačiam yra tekę kalbėtis su V. Romanovu? Kokia tai asmenybė?– Kadangi buvau vienas pagrindinių žaidėjų jo komandoje, mūsų tarpusavio santykiai buvo geri. Daug komandos rezultatų priklausė nuo manęs. Jeigu man reikėjo pagalbos, visada galėjau pasikalbėti su V. Romanovu. Beveik visą laiką, kai žaidžiau, viskas su juo ir klubu buvo gerai. Dauguma žmonių į V. Romanovą žiūri kitaip nei aš. Kaip žmogus jis man atrodė labai normalus. Aišku, turėjo savo „bajerių“, kurie kitiems nepatikdavo, bet mano atveju viskas buvo gerai. Vėliau „FBK Kaune“ prasidėjo problemos, bet aš spėjau pabėgti.
– Po „FBK Kauno“ išvykote žaisti į Baltarusiją. Dėl kokių priežasčių atsidūrėte šioje šalyje?– Dar žaidžiant Kaune pats V. Romanovas pasiūlė išvykti rungtyniauti į Baltarusiją, į Minsko „MTZ-Ripo“ klubą, kuris irgi buvo jo. Sutartis liko ta pati, atvažiavau į Baltarusiją, bet jau po keturių turų gavau traumą ir negalėjau žaisti daugiau nei metus. Tai buvo blogiausias momentas karjeroje.
– Ar rungtyniaujant Kaune nebuvo galimybės išvykti į Edinburgo „Hearts“ klubą, kuris taip pat priklausė V. Romanovui?– V. Romanovas labai norėjo, kad ten žaisčiau, bet nebuvau Europos Sąjungos pilietis, todėl negalėjau ten nuvykti. Buvo bandymų gauti Lietuvos pilietybę, bet neišėjo ir neišeis niekada dėl jūsų šalies įstatymų.
– Vėliau vėl grįžote į Lietuvą, į Marijampolės „Sūduvą“. 2012-ųjų sezonas jums buvo puikus – daug žaidėte ir įmušėte nemažai įvarčių. Kaip prisimenate tą laikotarpį?– Tai buvo laikotarpis, kai pas V. Romanovą prasidėjo problemos, o jis visada rūpindavosi mano padėtimi. Kai jo nebeliko, galvojau, ką daryti toliau. Norėjau pasilikti Lietuvoje, nes gimė vaikas. Tad galiausiai pasirinkau Marijampolę. „Sūduvoje“ sužaidžiau vieną geriausių sezonų karjeroje, įmušiau 26 įvarčius. Aš maniau, kad žaidžiau gerą sezoną, bet klubas turėjo kitą nuomonę. Negaliu pasakyti tiksliai, bet atrodo, kad su „Sūduva“ turėjau 2–3 metų sutartį. Tačiau klubo vadovybė nebuvo patenkinta, todėl išėjau.
– Esate žaidęs Brazilijoje, Portugalijoje, Kipre, Maltoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Kurioje šalyje, jūsų nuomone, žaidėte geriausiai ir kuri lyga pasirodė stipriausia?– Jei kalbame apie patį futbolo lygį, neabejodamas sakyčiau, kad Portugalija. Jautėsi, kad gera žaidimo kokybė, bet aš pats tuomet buvau labai jaunas, žalias ir nestiprus. Jeigu reikėtų vertinti tik savo žaidimą, manau, Lietuvoje turėjau geriausią patirtį, labai gerai buvo ir Baltarusijoje. Kipre irgi patiko, bet klubas turėjo finansinių problemų. Jeigu tu pusę metų negauni atlyginimo, aišku, kad nežaisi to futbolo. Maltoje irgi per pirmą sezoną įmušiau 15 įvarčių, jaučiausi gerai. Buvau tikrai daug gerų momentų karjeroje.
– O koks yra jūsų geriausias karjeros momentas žaidžiant Lietuvoje?– Jų buvo ne vienas. Manau, 2007-aisiais turėjau geriausią sezoną su „FBK Kaunu“, o po metų buvau rezultatyviausias šalies čempionate. Su „Sūduva“ tas pats, manau, neblogai buvo ir su „Panevėžiu“ 2019-aisiais. Ten treneris mane leisdavo nuo suolo, bet per 30 minučių arba įmušdavau, arba atlikdavau rezultatyvų perdavimą. Manau, kaip tokio amžiaus žaidžiau neblogai. Aišku, ne visi į mano žaidimą žiūri taip, kaip žiūriu aš. Aš techniško ir atakuojamojo futbolo mėgėjas, visada žiūriu tik į priekį, visada noriu žiūrėti gražų futbolą, nors, aišku, rezultatas yra svarbiausia.
– Ar turite ypač skaudžių karjeros prisiminimų?– Buvo tikrai liūdnų momentų. Pavyzdžiui, su „FBK Kaunu“ pasiekėme trečiąjį UEFA čempionų lygos etapą, dar prieš tai – antrąjį, su „Sūduva“ irgi buvome pasiekę antrąjį etapą. Galų gale, kai reikia žaisti trečiajame ar ketvirtajame etape, manau, su Baltijos šalių komandomis patekti į grupės varžybas yra labai sudėtinga. Mano manymu, reikia kitokio žaidimo – ne tokio, su kuriuo galima laimėti Lietuvos čempionatą. Galbūt reikia daugiau europietiško stiliaus, didesnių investicijų ir dar geresnių žaidėjų.
– Ar esate sulaukęs ir nepriėmęs pasiūlymo, dėl kurio dabar gailitės?– Aš pats jokių pasiūlymų negaudavau. Nesu sulaukęs skambučio iš garsaus klubo. Kiek girdėjau, panašių pasiūlymų yra sulaukęs V. Romanovas, bet jis nenorėjo manęs perleisti. Nežinau, galbūt norėjo didesnės sumos už mane. Atsimenu, pats V. Romanovas man sakydavo, kad mano laikas dar ateis. Jis yra bandęs kalbėtis su Maskvos CSKA, bet sandoris neįvyko.
– Ar baigęs karjerą neketinate grįžti į Lietuvą?– Aš neturiu plano, gyvenu šia diena. Maltoje yra svarbiausi mano gyvenimo dalykai – vaikai. Kol jie bus čia, čia būsiu ir aš, o jeigu jie grįš į Lietuvą, galbūt grįšiu ir aš.
