Lietuvoje žaidęs, o dabar karo siaubiamoje šalyje savanoriaujantis ukrainietis Jefremovas: visi yra nusiteikę kovoti iki pabaigos
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... i-pabaigos
Vasario 25 d. Jevgenas Jefremovas turėjo sužaisti pirmąsias rungtynes Ukrainoje atstovaudamas „Minaj“ futbolo ekipai, tačiau jau vasario 24 d. jį ankstyvą rytą pažadino naujienos apie tai, kad Rusija užpuolė jo gimtąją šalį. Lietuvoje žaidęs futbolininkas dabar visą savo dėmesį ir pastangas yra sutelkęs į pagalbą ukrainiečiams ir tiki, kad Ukraina nugalės: „Gėris visada nugali prieš blogį, tik taip gali būti.“
J. Jefremovas praėjusiame A lygos sezone atstovavo Marijampolės „Sūduvos“ ekipai, o šiame sezone jau buvo sukirtęs rankomis su Ukrainoje žaidžiančiu „Minaj“ klubu.
Savanoryste Ukrainoje užsiimantis J. Jefremovas trumpam užsuko į Lietuvą surinkti reikalingos pagalbos Ukrainai ir sutiko pasikalbėti su Lietuvos žurnalistais.
Visiškas šokas prasidėjus karui
Futbolininkas LRT.lt paklaustas, kur jį užtiko karas, teigė, kad ryškiai prisimena pirmuosius momentus.
„Buvau Užhorodėje, mano komanda ten buvo, tai yra netoli Vengrijos. Gal šeštą ryto mane pažadino ir pasakė, kad prasidėjo karas. Paskambinau tėvams, įsijungiau televizorių, ten jau kalbėjo Zelenskis, o visoje Ukrainoje pradėjo kristi raketos. Visiems ukrainiečiams tai buvo didelis šokas – kaip tai gali būti, kad nepriklausomą valstybę užpuolė Rusija. Pirmos trys dienos irgi buvo tokios, viskas buvo labai netikėta, sunku buvo tuo patikėti. Juk puolė iš visur – iš viršaus, iš apačios, iš rytų ir vakarų, taip pat ir iš Baltarusijos. Jie juk po trijų dienų netoli Kyjivo buvo“, – kalbėjo J. Jefremovas.
Futbolininkas teigė, kad jo komandos laukė pirmosios dvikovos aikštėje, tačiau jų sulaukti nepavyko. Kitos Ukrainos futbolo komandos prasilenkė su mirtimi arba išvis nebegalėjo atvykti į šalį.
„Mano komanda atskrido 22 d., 25 d. turėjome žaisti pirmąsias rungtynes namuose. Laukėme rungtynių. Kita komanda į Kyjivą atvyko 1 val. nakties, o jau 4:30 val. nakties į Boryspilio oro uostą atskrido raketos. Kita komanda turėjo atvykti rytą į Mariupolį, tačiau ji jau nebegalėjo atvykti į šalį“, – pasakojo J. Jefremovas.
Kaip teigė J. Jefremovas, jis yra kilęs iš Donecko, kuriame Rusijos kariai pasirodė dar 2014 m., pats futbolininkas teigia, kad karas jam būtent dėl to prasidėjo dar prieš 8 metus.
„Man asmeniškai karas prasidėjo prieš aštuonerius metus, aš iš Donecko. Man tai jau seniai prasidėjo. Tada tiek daug apie tai niekas nekalbėjo. Rusija ten atėjo, kareiviai, tankai, viską paėmė ir viskas. Buvo visiškas chaosas, mėtė Molotovo kokteilius į bankus, viskas vyko labai arti. Ką darė rusų kariai...
Tuo metu buvau „Šachtar“ futbolo klube, mus tiesiog autobusais vežė į protestą, palaikantį Ukrainą. Surinko autobusus, vykome juose kartu su vaikais, visais, vykome palaikyti Ukrainos. Rusijos kariai sustabdė mūsų autobusą, atėjo su automatais ir pasakė, kad jeigu važiuosime toliau, mus tiesiog visus sušaudys. Taip viskas prasidėjo Donecke. Nežinai net – kur bėgti? Į Kyjivą atvyko daug žmonių. Mano pažįstami prarado namus Donecke, atvyko į Kyjivą, nusipirko butą, o ir tą butą subombardavo, ačiū Dievui, kad gyvi liko“, – pasakojo J. Jefremovas.
J. Jefremovas teigė, kad pirmosiomis karo dienomis jam svarbiausia buvo šeima ir kasdienis bandymas susigaudyti situacijoje.
„Pirmiausiai skambinau artimiesiems: mano artimieji – brolis ir sesė – buvo Kyjive, mama buvo Donecke. Visi patraukėme į vietą tarp Lvovo ir Kyjivo. Viskas iš pradžių buvo šokas. Tiek daug pabėgėlių, visi bėga, nežinai, kas bus toliau. Pirmiausia buvo šokas. Po trijų dienų prasideda patriotizmas, matai, kas vyksta, prasideda ir neapykanta viskam, kas vyksta“, – pasakojo J. Jefremovas.
Futbolininko tėvai – jau saugūs, o mamai išvykstant iš Donecko su pernelyg didelėmis problemomis susidurti neteko, tačiau išgirsti beprasmiškos propagandos žodžius teko.
„Mano tėvai atvyko į Lietuvą, yra Marijampolėje, esu labai dėkingas draugams. Jie išvyko iš to pragaro, ten, kur jie buvo, Doneckas ir jo apskirtis, tai yra tikras pragaras. Esu labai dėkingas ir „Sūduvos“ prezidentui Vidmantui Murauskui, nes jis labai padėjo, atidavė savo butą mano tėvams, jie ten įsikūrė, ieško darbo. Man dabar, kaip sūnui, yra žymiai lengviau, nes mano tėvai yra saugūs.
Mama karo pradžioje buvo Donecke, iš ten išvyko balandžio viduryje. Jie ten viską uždarė dar prieš karą. Kai bandė išvažiuoti, lyg ir nebuvo pernelyg didelių problemų, bet bandė ją ten ir išlaikyti. Sakė: kur jūs važiuojate, mes gi jums padedame, pas mus gi viskas gerai, kur jūs čia į Vakarus važiuojate. Ačiū Dievui, kad ją pavyko saugiai išgabenti. Bet dabar jau girdėjau, kad ten ima moteris ir jau siunčia į karą.
Sesuo išvyko į Graikiją, ji dirba IT srityje, jai nesunku, ji dirba nuotoliniu būdu. Mano brolis, kaip ir aš, užsiima savanoryste, humanitarine pagalba. Visą tai daro mūsų šeima. Ukrainoje žmonės labai daug atiduoda, dėl to daug kas pavyksta“, – pasakojo J. Jefremovas.
Savanorystė, „skruzdėlynu“ tapusi Ukraina ir karo siaubas
„Iš pradžių nežinojau, ką daryti. Nežinai, kiek laiko tęsis karas – dieną, dvi, kiek tai gali tęstis. Viskas buvo tiesiog nerealu, nesuprasi, kiek tęsis. Kaip suprantu, Rusija norėjo viską laimėtis per tris dienas, kad greitai viskas baigtųsi. Praėjus gal trims ar keturioms savaitėms pamačiau, kad yra galimybės suteikti pagalbą žmonėms. Pradėjau savanorišką veiklą ir pradėjom teikti pagalbą artimiausiems rajonams – Kyjivo rajonui, Bučoje, Irpenyje, Černihive ir Černihivo regionui. Kiekvieną dieną jau tris mėnesius žmonės dirba, atsiranda ir nuovargis, bet… Ukraina tapo dideliu skruzdėlynu – kiekvienas atlieka savo darbą, kažkas kariauja, kažkas padeda. Moterys daro tinklus, uniformas… Visi labai susivienijo ir dirba savo darbus“, - apie savanorystės pradžią kalbėjo ukrainietis.
Futbolininkas pats pradėjo rinkti lėšas, jam padėjo ir šeima, o už jas ėmėsi organizuoti humanitarinę pagalbą savo tautiečiams.
„Iš pradžių viską darėme tik dėl žmonių. Priėmėme žmones iš visur. Niekada nežinai, iš kur gali atskristi bombos. Vieną dieną pas mus visiškai niekas nevažiavo, o jau kitą dieną gali atvykti 200 žmonių, kažkur raketa sprogo ir žmonės bėga.
Pirmiausiai pradėjome teikti pagalbą produktais. Dabar jau didėja ir sumos, tad galima padėti daugiau, galima padėti ir kariškiams. Dabar jau yra leidžiama iš Ukrainos išvykti savanoriams, kurie gali supirkti ir daugiau produktų, galime teikti ir daugiau pagalbos. Produktų mums dabar jau pakanka, bet labai didelės problemos yra su kuru. Bando viską pervežti ir elektriniais automobiliais. Benzino gal dar ir yra, bet dyzelis visiškai yra dingęs“, – kalbėjo J. Jefremovas.
Kaip pasakojo pats futbolininkas, jis jau priėmė ir padėjo daugeliui nuo karo siaubo Ukrainoje bėgusių žmonių ir, kaip teigė pats, Ukrainoje vis dar nėra jokios saugios vietos.
„Europiečiams jau atrodo, kad karas jau vyksta savo eiga, visi pereina į kasdienybės režimą. Bet žmonėms, kurie atvyksta iš Kramatorsko, Donecko, ten, kur yra okupacija, jiems niekas nesibaigia, ten tęsiasi karas. Jis jau nėra visur, siekiantis Kyjivą, bet tokie patys dalykai tęsiasi, gal net ir blogesni. Kai tik kirtau Lenkijos sieną, iškart apėmė palengvėjimas. Ukrainoje kiekvieną dieną kaukia sirenos. Pirmą karo dieną mano mieste kaukė sirena, po to mėnesį buvo ramu. O tada atskrido raketa, žiūri, galvoji. Saugios vietos Ukrainoje nėra, raketos skrenda visur. Dėl to Ukraina taip stipriai ir prašė uždaryti dangų.
Tikriausiai žinote, kad Rusijoje jau vyksta mobilizacija. Jie mobilizuoja vyresnius žmones, taip pat mobilizuoja ir žmones iš okupuotų teritorijų. Man asmeniškai, tai yra nusikaltimas – imti ukrainiečius ir siųsti juos kariauti prieš ukrainiečius. Manau, kad po to viskas paaiškės ir tai bus didelis nusikaltimas prieš žmogiškumą“, – kalbėjo futbolininkas.
Futbolininkui teko bendrauti ir su ukrainiečiais, kuriems gyviems pasisekė ištrūkti iš Bučos, kurioje Rusijos kariuomenės vykdyti žiaurumai sukrėtė visą pasaulį.
„Pas mus atvyko pabėgėliai iš Černihivo apskrities, Bučos, okupuotų rajonų. Jie ir jų artimieji turėjo sėdėti rūsiuose, tai, ką jie papasakoja ir parodo… Tai, ką rodo, kad juos prievartavo, žudė. Tada juos išlaisvino, kažko jau nebėra, o tie, kas liko gyvi, jie viską pasakoja, aš nežinau. Jie yra žvėrys, neturiu žodžių, kiek negatyvo, kiek jie atnešė skriaudos ir skausmo. Ir pats buvau Kyjive, Bučoje. Kai žiūri į tai per fotografijas, tai yra viena, bet kai pamatai tai, kas ten vyko gyvai… Tą jauti visiškai kitaip. Prisimeni tas vietas gražias ir pamatai visus sugriovimus, kurie dabar buvo padaryti, viskas atrodo visiškai kitaip“, – sunkiai kalbėjo J. Jefremovas.
Futbolininkas pasakojo, kad į Lietuvą jis atvyko trumpam – tokiam laikui, per kurį pavyks surinkti visus reikiamus daiktus Ukrainai. Kaip sakė pats J. Jefremovas, savanoriai dabar iš Ukrainos su specialiais leidimais yra išleidžiami 9 dienoms – po to reikia būtinai grįžti į šalį.
Prie sienos yra specialios juostos savanoriams tam, kad visa pagalba galėtų visur vykti greičiau.
„Atvykau penkioms dienoms. Viskas priklauso nuo to, kaip greitai viską supirksime, pasiimsime humanitarinę pagalbą. Laikas priklauso nuo to, kaip greitai viską supirksime. Atvykome supirkti akumuliatorių, gal prikrausime ir ko daugiau, jei bus laisvos vietos. Daugiausiai galime išvykti devynioms dienoms į užsienį, o tada būtinai turime grįžti į šalį.
Viską, ką pirksime čia, siųsime į karštus taškus. Miesto administracijoje užsiregistruoji kaip savanoris, paaiškina visas taisykles, gali dirbti pats, gali dirbti ir pagal paliepimą. Aš labiau dirbu nepriklausomai, judu daug, nesu pririštas prie kažko. Vienuose regionuose reikia daugiau pagalbos, kitur jau mažiau“, – kalbėjo J. Jefremovas.
Futbolininkas teigė, kad visą pagalbą iš esmės perka ir renka savo lėšomis.
„Aš viską perku pats, jeigu kažkiek duoda, aišku, imame. Lenkijoje mums perduodavo humanitarinę pagalbą, Vengrijoje. Dabar viską aš ir mano šeima darome patys, viską perkame už savo pinigus. Dariau ir aukcionus, rinkau aukas ir pinigus, iš to rinkome visą humanitarinę pagalbą“, – teigė J. Jefremovas.
Ukrainiečių ryžtas ir aiškiai jaučiamas palaikymas
Pats J. Jefremovas nusprendė sureaguoti į buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio pareiškimą – jis teigė, kad Ukraina turėtų atiduoti dalį savo teritorijos Rusijai, kad užbaigtų karą. Futbolininkas teigia, kad su tuo visiškai nesutinka ir tvirtai pareiškė, kad visi Ukrainoje yra pasiruošę kautis iki pat pabaigos.
„Jis sakė, kad Ukraina turi atiduoti dalį savo teritorijos ir tada viskas pasibaigs. Bet tada – dėl ko visa tai įvyko? Ukraina ginasi ir gina savo žemę. Aš esu iš Donecko, aš iš jo išvykau, bet noriu gyventi taip, kaip ir prieš aštuonerius metus. Primesti savo valią ir su automatu kažko reikalauti… Mano draugai prarado namus Charkive, Mariupolyje, Kramatorske. Visų kareivių, žmonių mirtys, jiems pasakyti, kad tiesiog atiduoti…Niekas nesupras. Ir – ar jie sustos ties tuo? Dabar atiduosi, vėliau atiduosi, dar atiduosi, taip galima atiduoti labai daug, neliks ir šalies. Ukrainoje visi yra nusiteikę kovoti iki pabaigos, kaip bus, taip, bus žūčių, bet visi tai supranta“, – užtikrintai kalbėjo J. Jefremovas.
Rusiškai su žurnalistais bendravęs, bet vis ukrainiečių kalbos žodžius įterpdavęs futbolininkas teigė, kad jis visada kalbėjo ir rusiškai, ir ukrainietiškai, tačiau prasidėjus karui jau pats nenori turėti jokio ryšio su Rusija.
„Aš daug kalbėjau rusiškai, bet žinojau ukrainiečių kalbą, kalbėjau ukrainietiškai su giminėmis. Nesuprantu, kaip rusai kalba, kad kažkas kažką diskriminavo. Nieko tokio nebuvo. Visi teisiniai dokumentai buvo ukrainiečių kalba, bet visi kalbėjo taip, kaip norėjo. Prasidėjus karui nereiškia, kad kažkas diskriminuoja dėl kalbos, bet tu pats nenori turėti jokio ryšio su Rusija, nieko bendro. Supranti, kiek mirė žmonių, vaikų. Šitas negatyvas ir neapykanta tęsis ilgą laiką, visi kažką praranda karo metu. Manau, kad viskas tęsis labai ilgai. Tam, kad būtų atkurti draugiški santykiai, reikės daug laiko. Manau, kad reikės bent šimto metų, ne vienos, ne dviejų kartų, kad kažkas būtų“, – sakė ukrainietis.
J. Jefremovas pasakojo, kad Lietuvoje telkiamas palaikymas Ukrainai tikrai yra juntamas, futbolininkas taip pat džiaugėsi Lenkijos indėliu ir dėkojo už visą jo šaliai skiriamą pagalbą.
„Mačiau daug vėliavų, mačiau skelbimus, mačiau parduodamą atributiką, degtinę, ant kurios buvo parašyta „Rusų karo laive, eik …“. Žinau, kad daug žmonių rinkosi mitinguose. Kiek atvežė pagalbos, draugai kiek rūpinosi. Manau, kad Lenkija yra pirmoje vietoje, o Lietuva antroje tarp tų šalių, kurios mums padėjo. Kai Eurovizijoje Lietuvai skyrė 0 balų, aš pats įsižeidžiau – Lietuvai ir Lenkijai neskirti taškų, kaip taip galima. Koks čia yra palaikymas, matyti, kad aikštėse susirenka žmonės, taip palaiko… Kyla pagarba, tai labai jaučiasi ir tikriausiai nuo visų ukrainiečių sakysiu – ačiū“, – kalbėjo J. Jefremovas.
Futbolininkas taip pat nepamiršo ir Andriaus Tapino iniciatyvos – surinkti lėšas ir nupirkti Ukrainai kovinį droną „Bayraktar“.
„Kaip suprantu, surinko jau 2,5 mln. Girdėjau apie tai, tai yra labai gerai, „Bayraktar“ kare jau yra gerai“, – išdidžiai šypsojosi J. Jefremovas.
Paklaustas, kaip ir kada gali pasibaigti karas, ukrainietis kalbėjo tvirtai.
„Pasakysiu taip, kaip ir visi ukrainiečiai – mes laimėsime. Gėris visada nugali prieš blogį, tik taip gali būti. Kiek tai tęsis? Viskas priklauso nuo Rusijos, Ukraina nepasiduos, mes kausimės iki galo. Svarbu, kad užtektų pagalbos iš kitų šalių tam, kad būtų sustabdyta šita beprotybė“, – kalbėjo futbolininkas.
Pašonėje likęs, bet vis dar telkiantis futbolas
J. Jefremovas pasakojo, kad karas privertė futbolą palikti šiek tiek nuošalyje – pats ukrainietis matė gal trejas futbolo rungtynes nuo karo pradžios. Nuosekliai J. Jefremovas nesitreniruoja, tačiau palaiko formą, o futbolas Ukrainoje tampa ir telkiančia jėga.
„Aš treniruojuosi pats, individualiai. Ukrainoje liko daug futbolininkų, gal 700-800, susirenkame, bandome palaikyti formą, bet nėra pilnaverčių treniruočių. Darėme mažus turnyrus, kuriuose renkame pinigus kariuomenei, į juos suvažiuoja visi futbolininkai, nepaisant atstovaujamo klubo. Tiesiog susitariame, kur susirinksime pažaisti, kad pažiūrėtų ir sirgaliai. Buvau rungtynėse, kur žaidė ir kariškiai, trise atvyko su uniformomis, sužaidė ir grįžo atgal į frontą“, – pasakojo J. Jefremovas.
Ukrainos futbolo rinktinės birželio 1 d. lauks dvikova su Škotijos futbolininkais atrankoje į pasaulio čempionatą. J. Jefremovas teigė, kad visi ukrainiečiai, kurie turės galimybę, stebės šias rungtynes.
„Manau, kad visi Ukrainoje, kas galės, žiūrės. Daug futbolininkų liko, bet jie renka labai daug pinigų, padeda. Manau, kad visi futbolininkai, kurie išvyko, nežinau, ar laimės, bet tikrai kausis iki galo“, – šypsojosi J. Jefremovas.