Su "Žalgiriu" - visur ir visada (II)http://www.sportas.info/naujienos/19210-su_zalgiriu_visur_ir_visada_ii.html" onclick="window.open(this.href);return false;
"Pietų IV" gretose aktyvūs buvo dabar politikas Gintaras Steponavičius, Konstitucinio teismo teisėjas Dainius Žalimas, daug kitų žinomų žmonių
538 – tiek išvykų į varžovų stadionus atliko bene ištikimiausias Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos futbolo rinktinės aistruolis Ingvaras Butautas, tarp sirgalių ne tik mūsų šalyje žinomas kaip Storas.
Laikraščio „Sportas“ ir portalo „sportas.info“ žurnalistu dirbantis 45 metų vilnietis neslepia – „Žalgiris“ yra svarbiausias dalykas jo gyvenime. Todėl jam puikiai tinka aktyviausių sostinės klubo sirgalių grupės „Pietų IV“ šūkis „Su „Žalgiriu“ – visur ir visada“.
Pavadinimas „Pietų IV“ kilo nuo sostinės „Žalgirio“ stadiono tribūnos, kur rinkdavosi karščiausi komandos gerbėjai. Nors dabar šis stadionas uždarytas, o stipriausia Lietuvos futbolo komanda namų mačus žaidžia LFF arenoje, istorinis pavadinimas išliko.
„Žalgiris“ šiais metais laimėjo Lietuvos taurę, didžiąją taurę ir po 14 metų pertraukos tapo Lietuvos čempionais.
Šįkart - antroji interviu su I.Butautu dalis.
Ingvarai, "Žalgirio" fanai garsėja ne tik ištikimybe komandai, bet ir išskirtiniu palaikymu, vadinamosios choreografijos išradingumu. Kiek laiko ir kiek žmonių reikia pasiruošti rungtynėms, pagaminti tuos didžiulius plakatus, kaip per paskutinį sezoną mačą, kai ant didžiulio audeklo buvo nupiešta visa komanda?Kaip tik ta paskutinė choreografija buvo paruošta labai greitai. Galutinai viskas apspręsta buvo grįžtant iš išvykos į Pakruojį trečiadienį. Per dvi dienas mūsų jaunimas padarė viską. Na, tiksliau, baigė - šeštadienį ketvirtą ryto... O šiaip būna ir tokių sumanymų, kur ruoštis reikia daugiau nei savaitę. O žmonių kiekis būna įvairus. Šiais laikais yra daugiau žmonių, aukojančių tam laiką, tai ir darbai greičiau vyksta.
Iš kur pinigai tokiems dalykams?Pinigai uždirbami įvairiai. Dalis - iš "dviejų procentų". Tai yra, mes turime įkūrę oficialią organizaciją, kurią galima paremti dviem procentais mokesčių. Tą ir darome patys, įkalbame kitus žmones. Taip pat pinigai uždirbami atributikos gamybos, išvykų organizavimu, (kas liko nuo savikainos - į choreofondą). O ir kiekvieną mačą tam renkame paaukojimus savo sektoriuje.
Tenka skaityti ar girdėti, kad fanai trukdo kitiems palaikyti komandą, nes neva dainuoja ir skanduoja tai, ko kiti stadiono lankytojai nežino, nesupranta. Ar teko susidurti su tokiu požiūriu?Futbole retai. Ypač per "Žalgirio" mačus. Dažniau per rinktinės rungtynes. Bet dažniausiai tai galima paskaityti įvairių krepšinio gerbėjų atsiliepimuose apie krepšinio salių ultras. Aš gal ir galiu pateisinti rinktinės gerbėjus. Rinktinė - komanda, kuri namuose žaidžia kelis kartus per du metus. Išmokti įvairų repertuarą tiems lankytojams nėra lengva. Bet niekad nesuprasiu, žmogaus, kuris save laiko kurio nors klubo gerbėju, nuolat vaikšto į jo rungtynes ir negali pagaut melodijos ar neįsikala į galvą žodžių. Na, tebūnie tai jo bėdos. Bet tada nesiskųsk, kad tau kas nors trukdo palaikyti komandos. Komandos palaikymas nėra šaukti tai, kas tau šauna į galvą. Visame pasaulyje palaikymą rengia, jį pradeda aktyviausiųjų fanų sektoriai. Jų reikalas, kad palaikymas būtų pastovus. Pasyvesni aistruoliai prisideda tada, kai jiems tam yra nuotaika. Ir jokiu būdu nepradeda konkuruoti, bandydami skanduoti savo skanduotes. Tik taip išgaunama tai, kas kartais priverčia užsienio stadionų tribūnomis žavėtis ir tūlą lietuvį - vieningas daugelio tūkstančių dainavimas.
Dirbi sporto žurnalistu. Ar pavyksta išlaikyti objektyvumą rašant apie „Žalgirį“?Dirbu sporto žurnalistu jau ne pirmą dešimtmetį. Daugiau nieko dirbti turbūt ir nemoku. Ar galiu objektyviai įvertinti savo objektyvumą? Ilgą laiką prisiminsiu Virginijaus Liubšio, tada dirbusio „Žalgirio“ varžovo Panevėžio „Ekrano“ treneriu, įvertinimą: „Tu, nors ir „Žalgirio“ gerbėjas esi, rašai objektyviai.“ Kitas gali vertinti kitaip, iš anksto nusiteikęs kreipti dėmesį ne į tai, kas apie „Žalgirį“ parašyta, o kas tai parašė.
„Žalgiris“, fanų judėjimas tau yra ne pomėgis, o gyvenimo būdas. Bet iš to nepragyvensi. Kaip tapai sporto žurnalistu?Žurnalistikos mokslų nebaigiau. Studijavau dviejuose universitetuose, bet ne žurnalistiką. Jaunystėje bestudijuodamas dirbau įvairius darbus „Lietuvos aido“ redakcijoje. Kažkaip išėjo, kad parašiau žinutę apie „Žalgirio“ mačą. Po kiek laiko vienas sporto žurnalistas iš redakcijos pasitraukė ir man pasiūlė pabandyti rašyti apie sportą. Vadovaujant a. a. Romai Grinbergienei, praktinį „žurnalistikos fakultetą“ baigiau per kelis mėnesius. Šiaip gyvenime teko padirbti įvairių nekvalifikuotų darbų. Bet neilgam, nes netrukus vėl tapdavau žurnalistu.
Kai „Žalgiris“ buvo atsidūręs ties išnykimo riba, jį išgelbėjo sirgaliai. Kiek pačiam teko paaukoti asmeninių lėšų, kad komanda išliktų?2008-aisiais, kai rinkdavome pinigus futbolininkams, kad jie, negaudami pinigų iš klubo, nemestų komandos ir užbaigtų sezoną, pinigus aukodavau nuolat. Bet 2009-aisiais „Žalgirio“ krizė sutapo su mano asmenine krize. Darbą aš turėjau, tik tame darbe pinigų niekas nemokėjo. Retkarčiais iškaulydavai nedidelę sumą. Todėl, kai man kas bando suteikti didžiojo „Žalgirio“ gelbėtojo laurus, aš visada pasakau, kad buvo daug žmonių, prie „Žalgirio“ išlaikymo prisidėjusių kur kas daugiau nei aš.
Daug gerbėjų nusisuko nuo komandos, kai ji buvo atsidūrusi pirmoje lygoje. O fanams ar nebuvo sunku palaikyti komandą, nekovojančią dėl jokių titulų?Svarbiausias dalykas tuomet buvo ne titulai. Po kiekvieno mačo džiaugėmės tuo, kad dar vienas mačas sužaistas ir tikėtis to, kad kitos rungtynės įvyks. Taip, iš pradžių manėme, kad laimėsime pirmą lygą, grįšime į A lygą, bet po to susitaikėme su realia padėtimi. Aišku, aš nežinau kiek metų mes pratemptume didžiojo futbolo užribiuose, bet 2009-aisiais "Pietų IV" narių skaičius kito nežymiai.
Lenkijos, kitų itin aršiais sirgaliais garsėjančių šalių fanai mėgsta pamokyti futbolininkus žaisti, trenerius treniruoti. Liepia marškinėlius nusiimti, neva jie neverti jų. Ar Lietuvoje kas nors panašaus įmanoma?Norėčiau pasakyti, kad neįmanoma, bet po lygiųjų Gargžduose negaliu to tvirtinti. Ten buvo daug pretenzijų komandai, išsakytų ne ypač mandagiai. Pats į tai žiūriu labai neigiamai. Tai, ką darė Poznanės "Lech" fanai Vilniuje, man atrodė šlykštu.
Kokie išvis "Pietų IV" santykiai su komanda?Nepaisant tų Gargždų - puikūs ir šaunūs. Pavyzdžiui, ar dažnas klubas po paskutinio mačo praleidžia vakarą su savo „ultromis“? O „Žalgiriui“ tai jau tradicija.
Pats beveik nevartoji alkoholio. Ar apskritai sirgaliai blaivėja? Ne aš vienas toks. Yra „Pietų IV“ dar rečiau išgeriančių ar abstinentų iš principo. Jei klausiate apie neadekvačius žmones sektoriuje, tai jų kuo toliau, tuo mažesnis procentas. Padidėja jis per Europos lygos mačus, kai į „Pietų IV“ ateina daugiau pašalinių žmonių.
Koks „Pietų IV“ narių amžius?Yra žmonių kur kas vyresnių už mane, o jauniausias dar nebuvo gimęs, kai „Žalgiris“ aną kartą tapo čempionu. Jam dvylika.
Ar daug likę žmonių nuo sovietinių laikų, vis dar esančių „Pietų IV“ gretose?
Gal apie dešimtį. Tiesa, dauguma jų buvo pasitraukę iš karto po nepriklausomybės atkūrimo. Bet po to sugrįžo. Matyt, be futbolo jiems gyventi buvo per sunku.
Kas iš visuomenei dabar puikiai žinomų žmonių buvo ar yra „Pietų IV“?Vienas iš „Pietų IV“ kūrėjų buvo dabartinis politikas Gintaras Steponavičius. Ilgus metus rimtas „Pietų IV“ aistruolis buvo Konstitucinio Teismo teisėjas Dainius Žalimas. Su Lietuvos krepšinio rinktinės gerbėjų simboliu Sėkla taip pat išvažinėjome pusę sovietų šalių. O šiaip „Pietų IV“ jaunystėje yra lankiusis kone visa sovietmečio pabaigos vilniečių jaunimo ir paauglių kartą, todėl vargu ar galiu atsiminti kiekvieną.
Faktas, kad sovietmečiu „Pietų IV“ lankydavosi buvęs LFF prezidentas Liutauras Varanavičius, ledo ritulininkas Darius Kasparaitis, vėliau – dabartinis „Žalgirio“ kapitonas Algis Jankauskas.
Lietuvoje sportu numeris vienas vadinamas krepšinis. Ar domiesi krepšiniu, gal ir į kokias rungtynes nueini?Kažkada nueidavau. Dabar pasenau ir aptingau. Ir manęs netraukia krepšinio atmosfera, zyziančios dūdos, neaukšto lygio palaikymas. Bet, kaip turbūt ir kiekvienas lietuvis, kad ir keikiantis krepšinį, žiūriu Lietuvos rinktinės mačus dideliuose turnyruose ir nervinuosi arba džiaugiuosi prie televizoriaus.
Jei nebūčiau lietuvis, antrą vietą atiduočiau rankiniui. Žaidimo grožiu jis man labiau imponuoja negu krepšinis. Bet kadangi Lietuvos krepšininkų laimėjimai kur kas aukštesni nei rankininkų, tai krepšiniu domiuosi labiau.
Kai vyksta pasaulio ir Europos čempionatai, Čempionų lyga, ar stebi varžybas? Čempionų lygą žiūriu retkarčiais. Nes nelabai man yra už ką joje sirgti. Nemėgstu aš tų tarptautinių korporacijų, kurios yra stipriausi Europos klubai. Europos pirmenybes stebiu, bet ne taip įdėmiai ir aktyviai kaip pasaulio čempionatą. Stengiuosi nepraleisti nė vienų pasaulio čempionato rungtynių ir prieš jas pirmenybę teikiu tik „Žalgirio“ mačams. Palaikau nebūtinai tas pačias rinktines. Dažniausiai sergu už tas, kurios vilki žalia ir balta uniforma, arba tas šalis, kuriose buvau ir kurios man patiko.
Yra nemažai žmonių, palaikančių ne Lietuvos, o kitų šalių klubus. Ką galvoji apie tokį reiškinį?Pirmiausia, kad Lietuvos klubų viešieji ryšiai labai atsilieka nuo tų, mano vadinamų tarptautinių korporacijų. O tokiems žmonėms bent šiek tiek pagarbos jausčiau tada, kai jie vyktų į savo tų „palaikomų“ klubų rungtynes, o ne būtų gerbėjai „nuotoliniu būdu“ – per televizorių. Galų gale tokiems žmonėms trūksta ir elementaraus savo kiemo patriotizmo.
Ką pasakytum bet kokio amžiaus futbolo gerbėjui, norinčiam tapti „Pietų IV“ nariu? Ar tai gali padaryti kiekvienas? Pasakyčiau paprastai: „Ateik į futbolo varžybas. Kur pamatysi aktyviausiai besireiškiančius žmones, tai mes.“ Kiekvienas gali ateiti, prisijungti, įsilieti. Ir ne „Pietų IV“ sprendžia: tinkamas žmogus mums ar ne, tą daro pats žmogus. Buvimas „Pietų IV“ nariu kiekvienam gali reikšti kitką. Man tai reiškia ir bendravimą, ir draugus, dažnai – pasididžiavimą, o kartas ir gėdą.
Ar "Pietų IV" yra merginų, moterų?Taip. Nors aš pats esu konservatyvių pažiūrų ir manau, kad moteris turi sėdėti ant pečiaus, auginti vaikus ir laukti, kol vyras stadione sumedžios mamutą, emancipacija daro savo. Kol kas tos moterys, merginos yra išimtis, juk vis dėl to reikia drąsos ateiti ir nekreipti dėmesio į tokius negatyvius, kaip mano, požiūrius. Bet tų išimčių vis daugėja.
Ar "Pietų IV" nariais gali tapti ir kitataučiai, kitakalbiai, kitos odos spalvos futbolo mėgėjai?Yra "Pietų IV" ir ne lietuviškos etninės kilmės žmonių, Ką reiškia kitakalbiai? Tie, kurie nemoka lietuviškai? Gali. Kai išmoks lietuviškai. Dėl jų tikrai niekas į užsienio kalbas nei dainų, nei skanduočių nevers. O dėl kitos odos spalvos atsakyti negaliu dėl paprastos priežasties. Tokių Lietuvoje yra labai nedaug ir dar nė karto tokie nebandė tapti bendruomenės nariais. Teoriškai gali. Praktiškai - šio klausimi nagrinėjimas dabartinėje demografinėje Lietuvos situacijoje yra panašus į klausimą: "ar gali "Pietų IV" nariais tapti marsiečiai".
Ar buvo atvejų, kai žmogus išvejamas iš tribūnos?Taip. Per visą istoriją - vos keli atvejai. Nenoriu aš į juos gilintis, galiu pasakyti nebent tai, kad išvyti jie buvo tikrai ne už negražias akis.
Iš kur sirgaliai ima atributiką? Ar kiekvienas gali nešiot šalikus su užrašu Pietų IV?Atributika užsako gamybai ir klubas ir "Pietų IV". Skirtingą ir įvairią. O "Pietų IV" atributiką gali nešioti ne kiekvienas, o tik "Pietų IV" narys. Tą teisę įgauti nėra sunku, tereikia tik suvažinėti dešimt išvykų. O visa tai dėl to, kad tos atributikos nedėvėtų žmonės vos kokį kartą užklydę į "Pietų IV" ir nieko daugiau bendra su ja neturintys.
"Žalgiris" ne kartą sulaukė bausmių už sirgalių naudojamą pirotechniką. Tad tarsi ir palaikote komandą, bet tuo pačiu jai kenkiate. Kaip vertini šiuos dalykus?Pirotechniką vietoje ir laiku vertinu gerai. Blogai vertinu Lietuvoje paplitusį mąstymą, bandant pasirodyti, kad mes jos turime, nežiūrint nei į apšvietimo sąlygas, nei į rezultatą aikštėje. Dar blogiau vertinu UEFA paranoją dėl pirotechnikos. Tai visai nereikalingas karas prieš visiškai nekenksmingą reiškinį. Jis gali būti kam nors pavojingas nebent kvailio rankose, o organizuotos grupės visada gali užtikrinti, kad nuo pirotechnikos niekas nenukentės. Taip pat jos gali užtikrinti, kad pirotechnika neskries į aikštę, kad dėl per didelio jos kiekio nepertrūks rungtynės. Aišku dėl klubo gaunamų baudų tenka daryti kompromisus, bet visai atsisakyti pirotechnikos nežadame.
Ar "Pietų IV" sirgaliai patys mėgsta ir moka žaisti futbolą?Yra įvairių žmonių. Vienas į kamuolį pataiko iš trečio karto, kitas - baigęs futbolo mokyklą ar tebesimokantis joje. Lietuvos klubų fanų čempionatuose žemesnę nei pirmą vietą visada laikome fiasko. Pagrinde iš "Pietų IV" narių sudaryta mūsų komanda žaidžia SFL B divizione: kartais laimi, kartais - pralaimi. Kaskart dalyvaujame LFF taurės turnyre. Kartą esame eliminavę iš jo vieną varžovą.
Laikai net du šunis. Kaip jie pas tave atsidūrė?Abu priklydę. Pernai prie vyrukų iš „Pietų IV“ prikibo šuniukas, neturėjo kur dėt ir atvežė man. Ieškojau šeimininkų, neatsirado, taip ir liko. Šiemet per „Pietų IV“ komandos SFL rungtynes šuo priklydo prie mūsų komandos. Istorija pasikartojo. Dabar turiu du draugiškus ir meilius šunis. Suprantama, juokingai atrodau, kai lauke juos vedžioju abu, bet ką padarysi. O šiaip šunys mane supo bene nuo tada, nuo kada save prisimenu – nuo darželio laikų.
