„Hegelmann“ direktorius futbolo talentų ieško Afrikoje
https://lnk.lt/straipsniai/sportas/hege ... oje/370337
Kauno rajono „Hegelmann“ klubas stiprina komandą ieškodamas talentų Afrikoje. Į LNK studiją atvyko sporto direktorius Vytautas Masaitis, kuris neseniai grįžo iš kelionės ir papasakos apie paieškų procesą, kontraktus ir Lietuvos futbolo rinką. 6-oje vietoje šiuo metu TOPLYGOJE žengiančio klubo direktorių kalbino laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėjai Eglė Šantaraitė ir Mantas Bružas.
– Neseniai grįžote iš Afrikos. Tai visų pirma gal pradėkime nuo to, kuriose Afrikos šalyse teko apsilankyti ir kaip vyko ta žaidėjų paieška ten? Kaip atrodo pats procesas?
– Viskas gana paprasta. Buvau dviejose šalyse – Nigerijoje ir Ganoje. Visa kelionė užtruko 12 dienų. Keliavau per Londoną su geru savo bičiuliu, kuris turi gerų ryšių, nes ten keliauti be ryšių tikrai nerekomenduotina.
– O kodėl pasirinkote būtent talentų ieškoti Afrikoje, o ne Europoje?
– Nes turbūt tas talentų kiekis ten ir to jaunimo, žaidžiančio futbolą, yra nežmoniškai didelis. Ir šiaip afrikiečių pasas futbole yra labai geras pasas, labai populiarus. Daug talentų galų gale yra ir Europoje iš Afrikos. Tai turbūt dėl to.
– Jau nuvykus į Nigeriją, Ganą, kaip vyksta tų talentų paieška? Ar važiuojate į kažkokias specializuotas mokyklas, ar jau grynai jų lygos yra kažkokios, kur stebite komandų tarpusavio dvikovas ir iš jų renkatės? Kaip atrodo pats žaidėjų pasirinkimas?
– Yra labai įvairiai. Aišku, pas ką tu vyksi, į kokio lygio akademiją, nes tos akademijos yra labai geros, kurios galbūt jau ir bendrauja su Europos klubais, bet į jas labai sunku prisibelsti. Yra kitos visai tokios vietinės reikšmės, kur jos pačios neieško žaidėjų – tiesiog ką turi, tą turi. O kitos tokios yra, kurios ir pačios jau skautina tuos žaidėjus po visą šalį. Tai priklauso, kur vykstame. Ganoje stebėjome turnyrą, kurį organizavo viena stipriausių Anglijos „Premier“ lygos agentūrų, kuriai priklauso labai garsūs žaidėjai, nes Ganoje labai saugu. Tai tiesiog agentai, skautai suvažiuoja ir žiūri tą turnyrą, stebi žaidėjus, rungtynes po rungtynių. O Nigerijoje tiesiog važiavome pas mano draugo draugus, kurie turi didžiulę akademiją, ir jie patys renkasi iš visos šalies tuos žaidėjus, pas save atsiveža, juos treniruoja ir siūlo Europos klubams.
– Ir pastebėjote kažkokį vieną kitą talentą. Tai kuo tie Lietuvos klubai gali sudominti žaidėjus, kad jie sutiktų, norėtų atvažiuoti čia?
– Jiems turbūt Lietuva nesvarbu – Lietuva, Latvija, Estija. Jiems tiesiog Europa yra kitas pasaulis, ir futbolas jiems tiesiog yra išsigelbėjimas iš tos aplinkos ir tokia gal kaip... Vienintelė galimybė padėti savo šeimai gyventi geriau. Nes pragyvenimas ir gyvenimo lygis ten labai žemas.
– Apie kokias kontraktų sumas mes kalbame ir kaip juos galima patraukti?
– Tie pirmieji kontraktai į tokias mažas šalis kaip Lietuva yra labai maži. Jie yra nustatyti pagal FIFA, tai yra pagal minimalų šalies pragyvenimo lygį, koks yra atlyginimas. Skandinavijoje yra didesni, Lietuvoje – pagal mūsų šalies tvarką. Tai čia tie pinigai jiems vis tiek yra dideli, nors mums ir mūsų klubams labai maži. O po to, jeigu jiems pasiseka atvažiavus pas mus, sužaidžia gerą sezoną, jie išvyksta į kažkokią didesnę lygą, didesnę šalį. Ten prasideda jų tikrieji pinigai.
– Tai palyginkime, nuo kokių sumų klubuose galbūt prasideda tos kainos?
– Lietuvoje galbūt būtų nuo kokių 800 eurų iki kokių, nežinau, galbūt 2 tūkstančių. O po to yra puikus pavyzdys. Lietuvoje žaidė žaidėjas iš Nigerijos prieš kokius septynerius metus. Jis dabar yra didžiulė žvaigždė ir Nigerijoje, ir visoje Europoje – Taremo Moffi. Dabar jis yra milijonierius ir žaidžia Portugalijoje, „Porto“ klube.
– Ar Lietuvos komandose vis dėlto dominuoja lietuviai ar jau užsieniečiai užima didesnę dalį?
– Dominuoja užsieniečiai, nes, turbūt, kaip ir minėjau, jie yra talentingesni, jų yra daugiau. Ir pas mus yra taisyklė – trys lietuviai privalo žaisti startiniame vienuoliktuke, kad padėtume savo Lietuvos futbolininkams augti, padėtume savo rinktinei. Tai praktiškai turbūt 90 proc. komandų iš aukščiausios lygos turi labai daug legionierių ir naudoja starte kokius tris, keturis lietuvius, penkis kartais, bet užsieniečių yra daugiau.
– Tai dabar po šios kelionės ir tos talentų paieškos – ar pavyko ką nors pastebėti, kiek, kas toliau, kokie procesai?
– Pavyko rasti tris įdomius žaidėjus. Du iš jų dar jauni, jiems tiktai po 16 metų. Kadangi jie negali atvykti, kol jiems nebus aštuoniolikos, jie gali atvykti trumpalaikėms stažuotėms, kad priprastų, grįžti atgal ir, kai sueis aštuoniolika, atvykti. O vieną žaidėją radau, kuriam yra aštuoniolika, ir jau kaip ir šnekamės dėl jo persikėlimo pas mus.
– Ir kaip galvojate, kaip pasiseks jam čia priprasti, adaptuotis ir kada tas geras rezultatas jau komandai bus atneštas?
– Laikas parodys. Aišku, reikia bent vieno sezono žaidėjui, nes tas yra ir adaptacijos periodas. Galų gale nauja šalis, jam viskas bus nauja, tai tikrai nėra lengva. Ir tiktai laikas parodys.
– Paminėjote, kad didžioji dalis Lietuvos futbolo lygose žaidžiančių yra legionieriai. Ar mes kalbame tiktai apie Afriką, ar kitos šalys taip pat išsiskiria tų legionierių skaičiumi?
– Kaip pavyzdį galiu pasakyti – pas mus klube žaidžia, rodos, iš 12 šalių žaidėjai. Tai yra daug šalių iš Europos, yra afrikiečių. Realiai labai platus spektras šalių. Pas mus yra vienas ispanas, yra švedas, kamerūnietis, iš Dramblio Kaulo Kranto, iš Nigerijos, iš Bosnijos. Tai jeigu lygą paimtume, turbūt būtų gal kokių 30 skirtingų valstybių žaidėjai Lietuvoje.