Vaida Česnauskienė: apie vaikų auklėjimą, santykių su vyru paslaptis ir kodėl ėmė žaisti futbolą
https://www.zmones.lt/naujiena/vaida-ce ... WBlvKK7Vwb
Re: Interviu
38 metus dirbantis futbolo treneris – apie išugdytas žvaigždes ir savo darbų receptus
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-2114470
Indrė Baltrušaitytė
Įsimylėjęs ir atsidavęs futbolui – taip būtų galima apibūdinti ilgametį futbolo trenerį Gintą Buzą, išauginusį ne vieną Lietuvos futbolo žvaigždę. Per 38 metų karjerą futbolo specialistas patirtį kaupė treniruodamas vaikus, vyrų klubus, jaunių rinktines ir nacionalinę rinktinę, prie kurios prisijungti jį pakvietė vienas sėkmingiausių visų laikų Lietuvos futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius.
Beveik keturis dešimtmečius futbolo treneriu dirbantis G.Buzas džiaugiasi savo paties treniruotais ir išaugintais auklėtiniais, žinomais Lietuvos futbolininkais, tokiais kaip Andrius Skerla, Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas, Žydrūnas Karčemarskas ar Justas Lasickas. Tai – tik keletas garsių vardų, kuriems iškilti į lietuviškojo futbolo aukštumas padėjo treneris iš Alytaus.
Profesionalų futbolą G. Buzas žaidė ir pats – karjerą pradėjo gimtojo Alytaus „Dainavos“ klube, į kurį prisijungė būdamas 16 metų. Vėliau karjerą tęsė Kauno „Atlete“ ir Vilniaus ekipose, o penkiolika metų trukusį futbolininko kelią baigė sostinės klube „Panerys“.
Dabar 60-metis G.Buzas dirba futbolo mokykloje „Geležinis vilkas“. Paklaustas, kas jį motyvuoja šitiek metų skirti futbolo treniravimui, jis atviravo: „Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams.“
Pokalbyje su 15min treneris pasakojo apie savo futbolininko karjerą ir tuometines peripetijas, apie darbą vyrų rinktinėje ir ryšį su savo „futbolo sūnumis“ bei dalijosi istorijomis apie juos – pavyzdžiui, kodėl J.Lasickas buvo pramintas futbolo „Mocartu“, o E.Jankauskas – federacijos gelbėtoju, kaip Ž.Karčemarskas perėjo į Vilniaus „Žalgirį“, o A.Skerla vos netapo kulinaru. Visa tai ir dar daugiau – interviu su G.Buzu.
Futbolo tais laikais karjera nepavadinsi
„Karjera... Tais laikais to karjera nepavadinsi, – apie savo atsiradimą futbolo aikštėje kalbėjo G. Buzas. – Futbolą tuo metu žaidė visi – ir maži, ir dideli. Žaisdavome vaikai gatvėje visą dieną – dieną išeini, o grįžti tik vakare. O palankiai susiklosčius aplinkybėms, Algimanto Liubinsko dėka, šešiolikmetis pakliuvau į suaugusiųjų futbolą.“
Futbolo specialistas pasakojo, jog tuo metu A Liubinskas, kuris buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneris, dirbo sporto komitete ir įvedė eksperimentą – aukščiausioje vyrų lygoje turėjo žaisti du iki 18 metų ir trys iki 24 metų futbolininkai. Anuomet žaisdavo daug vyresnių žaidėjų, tad šitokiu būdu norėta komandas atjauninti. Anot G.Buzo, toks eksperimentas ilgainiui davė vaisių ir pasiteisino.
„Taip ir susiklostė, kad šešiolikmetis prisijungiau prie „Dainavos“ klubo, žaidžiau kraštinio gynėjo ir krašto saugo pozicijose. O pirmi susitikimai žaidžiant su vyrais buvo nelengvi – kildavo minčių mesti futbolą, bet vyresniems žaidėjams padedant, pamokant ir palaikant, išgyvenau tą etapą ir dar labiau pamilau šį žaidimą“, – viena pirmųjų profesionalaus futbolo patirčių dalijosi treneris.
Baigęs mokyklą Alytuje, G. Buzas išvyko mokytis į Kauną, kur žaidė už „Atleto“ komandą.
„Iš „Dainavos“ į Kauno „Atletą“ atvažiavau kaip krašto gynėjas. „Atletą“ tuo metu treniravo Stasys Stankus, jis priėmė mane į komandą ir iš gynėjo padarė puolėją. Daug kas tuo labai stebėjosi. Dar studijuojant Kaune gimė dukra, žmona vilnietė, tad persikėliau į Vilnių. Gal dešimt metų Vilniaus kolegų buvau laikomas kauniečiu“, – prisiminė buvęs futbolininkas.
Vilniuje G.Buzas atstovavo tokius futbolo klubus kaip „Pažanga“, „SRT“ ir „Panerys“, futbolo aikštėje užėmė vidurio ir krašto saugo pozicijas, o karjerą užbaigė žaisdamas puolėju.
„Panery“ mes žaisdavome su Stasiu Danisevičiumi. Nemažai mačiau futbolo partnerių, bet tokio – nesu regėjęs. Taip, kaip jis žaisdavo – liko pamokos ir atminimas visam gyvenimui. Žmogus-kompiuteris. Žaisdavome, jausdavome, labai gerai suprasdavome vienas kitą. Jis pasižiūri, jau žino, kur spirs – tik pajudėk ir gausi perdavimą ant kurios kojos nori, – apie įspūdį palikusį legendinį Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės saugą kalbėjo ilgametis treneris.
„Panerio“ klube G.Buzas ir užbaigė savo penkiolika metų trukusią profesionalaus futbolininko karjerą. Vis tik dar pora sezonų futbolą žaidė gimtojo Alytaus klubuose „Snaigė“ ir „Poringė“.
Sprendimas tapti treneriu ir pagalba žaidėjams
„Suprantate, kai artėji prie trisdešimties, pradedi galvoti, ar vis dar verta žaisti, ar jau nebe, –sprendimą tapti futbolo treneriu prisiminė G.Buzas. – Dar pats žaisdamas, pradėjau dirbti Vilniaus olimpinio rezervo „Žalgirio“ sporto mokykloje. Tuo metu turėjau neblogus vaikus, čia iš tos 1977-ųjų kartos, kur buvo Andrius Skerla, Vidas Kaušpadas, Nerijus Vasiliauskas, vartininkas Lenkutis Vytukas, taip pat labai talentingas puolėjas Nerijus Čiulada – kito tokio per savo kaip trenerio karjerą aš nesutikau. Mūsų geri santykiai su žaidėjais yra viso ko pagrindas, gražūs prisiminimai, ir aš visą laiką vertinau juos, vertinau užmegztą ryšį. Sporto mokyklos vadovai pamatė, kaip aš bendrauju su vaikais, ir jiems tai patiko. Tad, pagalvojau, užtenka man žaidimo, reikia užsiimti rimtesniais dalykais ir daugiau dėmesio skirti vaikams.“
Per ilgą trenerio karjerą G.Buzas turėjo galimybę pamatyti daug įvairių kartų futbolininkų. Vienus žaidėjus nuo mažens jis treniruodavo pats, kitus sutikdavo jaunių rinktinėse ir jiems pagelbėdavo patarimais. Dar kitus jis stebėdavo nuošalyje, bendraudamas ir dalindamasis savo įžvalgomis su kolegomis. Taip, kartais visai netikėtai, treneris prisidėdavo prie futbolininkų karjeros pokyčių. Pavyzdžiui, viena iš tokių istorijų – ilgamečio Lietuvos rinktinės vartininko Ž.Karčemarsko, kuris dukart buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, perėjimas į Vilniaus „Žalgirį“.
„Žydrūno Karčemarsko treneris kažkada Alytuje buvo mano treneris – Petras Simanavičius. Jis atėjo pas mane prašyti pagalbos dėl žaidėjo perėjimo į „Žalgirį“. Aš pakalbėjau su klubo prezidentu, Žydrūną priėmė. O po to „Žalgirio“ prezidentas man sako: „Gintai, ką čia tu atvežei man?“ Pasirodo, vartininkas atvažiavo traumuotas. Matyt, iš vakaro vakarėlyje santykius aiškinosi ar panašiai, – nusijuokė G. Buzas. – Atsakiau prezidentui – palaikykite jį, pažiūrėkite dar. Ir ką – po pusės metų Karčemarskas išvažiavo į Maskvos „Dinamo“. Mano manymu, Žydrūnas – geriausias vartininkas Lietuvos futbolo istorijoje.“
Treneris prisiminė ir pirmąją pažintį su Arvydu Novikovu – puolėju, patirtį kaupusiu Škotijos, Vokietijos, Lenkijos, Turkijos ir Izraelio klubuose. Šį rugpjūtį nacionalinės rinktinės žaidėjas po penkiolikos metų grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Vilniaus „Žalgirio“ ekipos.
„Atvažiavau į stadioną pažiūrėti varžybų, kaip tik vienoje iš komandų žaidė Arvydas. Po to jo komandos treneris manęs klausia – tai kuris žaidėjas tau patiko labiausiai? Sakau, tas, kurį išleidai penkioms minutėms. Jis galvojo, kad šaipausi iš jo. Bet Novikovas išėjo – pora prisilietimų ir jau matėsi, kad jis bus žaidėjas. Tuos mažiukus aš visada žiūriu – jie žaidėjai, jie visada išlenda“, – kalbėjo G.Buzas.
Darbas nacionalinėje rinktinėje ir „futbolo sūnūs“
„Dabar galvoju, kad gyvenime treniravau visas rinktines – buvo U-16, U-18, U-21 ir, aišku, nacionalinė rinktinė“, – atviravo buvęs futbolininkas.
Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje G.Buzas patirtį kaupė dirbdamas kartu su B.Zelkevičiumi, kuris tuo metu užėmė vyriausiojo trenerio pareigas.
„Džiugu, kad gyvenime labai gražiai susidūrėme su Benjaminu Zelkevičiumi. Kai dirbau nacionalinėje rinktinėje, manęs vienas žurnalistas paklausė: „Kaip jūs čia nacionalinės rinktinės treneriu patapote?“ Aš jam sakau – o tu ar iškart tapai žurnalistu? Ne, mokeisi. Taip ir aš – atsivedžiau savo kartą, savo vaikus, kurie augo su manimi, kurie žaidė jaunių rinktinėse, todėl atėjo laikas ir man. Vaikai mane iškėlė į tą poziciją, o treneris Zelkevičius manimi patikėjo ir pakvietė treniruoti nacionalinę rinktinę. Jis buvo mano mokytojas ir draugas. Esu jam dėkingas už suteiktą galimybę ir gyvenimo pamokas, kurių tikrai netrūko. Mano akyse jis – geriausias Lietuvos treneris. Juo buvo, yra ir liks“, – patirtį nacionalinėje rinktinėje prisiminė G.Buzas.
B.Zelkevičius Lietuvos futbolo istorijoje minimas kaip vienas sėkmingiausių visų laikų trenerių. Vienas žymiausių jo pasiekimų – triumfas 1987 metų pasaulinėje universiadoje Zagrebe treniruojant Vilniaus „Žalgirį“. Kartu su vilniečių komanda B.Zelkevičius dukart laimėjo Baltijos lygą, tapo Lietuvos čempionais, triskart iškovojo Lietuvos taurę.
„Kai aikštėje pasirodydavo Skerla, Ražanauskas, Jankauskas ir Šemberas, Zelkevičius sakydavo – „Tavo futbolo sūnūs“, – šypsodamasis pasakojo treneris.
Iš nacionalinės rinktinės G.Buzas pasitraukė kartu su B.Zelkevičiumi: „Buvome sutarę, kad aš su juo ateinu ir su juo išeinu.“
Pasak ilgamečio trenerio, po to Lietuvos nacionalinėje rinktinėje įvyko skaudi permaina, kurios padariniai jaučiami iki šiol.
„Rinktinė vienu laikotarpiu atsisveikino su dauguma patyrusių žaidėjų – Karčemarsku, Danilevičiumi, broliais Česnauskiais, Šemberu, Klimavičiumi. Neliko rinktinės stuburo. Liko jauni žaidėjai, jie mokėsi iš savo pačių klaidų. Viskas sugriuvo, todėl dabar toks ir rezultatas. Užauginti žaidėjus reikia laiko. Viską sugriauti lengva, o pastatyti?“ – svarstė G.Buzas.
Treneris savo buvusį auklėtinį E.Jankauską, vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, kuris žaisdamas „Porto“ klube laimėjo UEFA Čempionų lygą, laiko Lietuvos futbolo federacijos gelbėtoju.
„Paimti komandą, rinktinę tokiu laiku... Mes kalbėjome, sakau, Edgarai, ar tu supranti, kad tu savižudis? – pasakojo G. Buzas apie E.Jankauską, kuris šiemet, po penkerių metų pertraukos, sugrįžo į nesėkmių kamuotos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio postą. „Kai šiais metais Edgaras atėjo į rinktinę, jį visi pradėjo atakuoti. Aš jį palaikiau su savo argumentais – niekas man neprieštaravo, bet visi galvojo, kad aš eisiu į nacionalinę rinktinę su juo, – atviravo buvęs E.Jankausko treneris. – Sakau: žmonės, yra jaunesnių už mane. Aš treniruoju vaikučius, džiaugiuosi tuo. Man rinktinė jau praeitas etapas.“
„Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“
„Jis vaikas tylus, ramus buvo, – apie Andrių Skerlą kalbėjo G.Buzas. – Į futbolą vėlokai atėjo, su draugu. Aš jo prašydavau, kad vis atsivestų draugą, nes jis mane labiau domino nei Skerla. O po to žiūrėjau, kaip pats Andrius stengėsi – buvo žingeidus ir atkaklus vaikas.“
„Unikalus atvejis apie jį, kur futbolas būtų baigęsis. Susitariau su kolega Rimu Kochanausku, kad Skerlą paimtų į vyresniųjų rinktinę. Grįžta jis iš jos, sako: „Treneri, aš į kulinarijos technikumą nunešiau dokumentus.“ Klausiu jo, gal mokykloje kas jį taip spaudė pasielgti? Jis man atsako:„Ne, tai su draugu nutarėme, draugas sakė, jog ten panelių daug“. Sakau: „Greitai tik dokumentus atsiimk.“ Jis gynėsi, kad į savo mokyklą negrįš, o aš pažadėjau jį įtaisyti į kitą. Ir ką, važiuoju aš į Ozo gimnaziją, ateinu pas direktorių, sakau: „Gal mokinys ir nekoks, bet priimkite, gali būti futbolininkas geras.“ Patikėjo manimi tada.
Kartą žiūriu, šaukia mane gimnazijos direktorius, galvoju, na, jau kažką prisidirbo Skerla. Prieinu, o direktorius sako: „Duokit mums daugiau tokių futbolininkų, iš kur jūs jų tokių gaunate?“, – A.Skerlos bandymą „pabėgti“ iš futbolo prisiminė treneris.
G.Buzo dėka į futbolą „sugrįžusio“ A.Skerlos karjera vingiavo per Lietuvos, Nyderlandų, Škotijos, Rusijos ir Lenkijos klubus. Vienas sėkmingiausių karjeros etapų – su „Eindhoven PSV“ laimėta Nyderlandų aukščiausia futbolo lyga. Lietuvos rinktinei A.Skerla atstovavo penkiolika metų ir buvo vienas pagrindinių komandos gynėjų.
„O po to Andrius kaip ėjo, taip ir nuėjo, – apie auklėtinio karjerą tęsė G.Buzas. – Pasimatydavome, atvažiuodavo, bendraudavome, rinktinėse jį susitikdavau. Zelkevičius sakydavo: „Tai leisime tavo vaiką?“ Atsakydavau, kad visus mano vaikus leidžiame. Juokaudavome taip. Kartą spaudos konferencijoje vienas žurnalistas Zelkevičiaus klausė: „Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“ (pradžioje treneris ilgai neleido A.Skerlos į aikštę.) O Zelkevičius jam atsakė: „Na, išleisiu, jau man jo treneris nusibodo. Jau leidžiu, viskas, nebeuždavinėkite klausimų.“ Juokaudamas kolega tokį pusiau šou padarė.“
G.Buzas džiaugėsi ir savo „futbolo sūnaus“ sėkminga trenerio karjera – nuo 2021 metų A. Skerla treniruoja Kauno rajono klubą „Hegelmann“. „Jis kruopštus žmogus, geras, protingai siekiantis tikslo, pasveriantis visus variantus už ir prieš. Atrodo ramus, bet jis viduje dega. Bet kai sugeba to neparodyti ir žaidėjai neperima to, jis visada pasiekia teigiamą rezultatą. Aš visada jam sakydavau – geriau išlaikyti blogas emocijas, nerimą, kad niekas nesuprastų, o tada viskas bus gerai. Nerimas nieko gero neatneša, tai persiduoda žaidėjams, nuo to atmosfera kinta tiek rūbinėje, tiek aikštėje. Čia ta negatyvi, negraži futbolo pusė, apie kurią niekas nenori kalbėti ir kurios niekas nenori prisiminti“, – pažymėjo ilgametis futbolo treneris.
Idealus atakų kūrėjas – futbolo „Mocartas“ Justas Lasickas
„Elitinėje jaunių lygoje mane gyvenimas suvedė su Justu Lasicku. Jis man padėdavo lygoje, o aš jam padėdavau patarimais, jis man atlygindavo rezultatais. Vaikas patikėjo ir mums pavyko“, – apie pažintį su dabartiniu Liublianos klubo „Olimpija“ ir Lietuvos rinktinės žaidėju kalbėjo G.Buzas.
„Tuo metu jis žaidė ir elitinėje lygoje, ir 1-ojoje už „Žalgirį“. Jis žaisdavo kaip iš natų, gerai valdė komandą, labai gerai kūrė atakas. Jaunimo žaidynėse kaip tik žaidėme pusfinalį. Justas taip sudirigavo, kad per penkiolika minučių 3:0 buvome priekyje. Tuomet priešininkų komandos vartininkas nusiėmė pirštines ir dar nepasibaigus varžyboms išėjo, – pasakodamas šyptelėjo treneris. – Tose varžybose Justukas taip susuko, dėl to ir „Mocartu“ pradėjau vadinti. Jis – unikalus. Anksčiau jis karščiuodavosi, į dvikovas lįsdavo. Dabar jis jau pasikeitė, truputį kitaip žiūri. Jis – labai protingas žmogus. Tik gal kiek per švelnus futbolui.“
Paklaustas apie tolesnę J.Lasicko karjerą, treneris atviravo: „Tikiuosi, bus gera. Jis gyvenime daro viską teisingai. Jam tik norisi sėkmės palinkėti, kad nebūtų traumų ir būtų sveikatos. Tiesa, mane truputį nuliūdino – jis gi anksčiau vidurio saugu žaidė, atakų organizatorius buvo. O dabar jis į kraštą, prie tos linijos perėjo...“
„Tarp kitko, Deividas Šemberas irgi buvo vidurio saugas, – prisiminė G.Buzas. – Aš jį pasikviečiau į U-16 rinktinę, prie vyresnių, ir žaisdavo jis tai atraminiu, tai atakuojančiu vidurio saugu. O po to žiūriu CSKA – gynėju, gynėju, gynėju... Bet ten žmogus subrendo, nusiramino, jautėsi komfortiškai. Laimėjo Europos taurę ir dešimt metų CSKA praleido – jis gal ir vienintelis legionierius tiek metų pražaidęs. Taip ir su Justu – tikiuosi, kad jam viskas bus gerai. Žmogus renkasi, kur širdis linksta, įvertina savo galimybes. Bet man Justas – idealus kūrėjas.“
Darbo vaikų treneriu pagrindas – meilė vaikams
„Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams. Reikia mylėti vaikus. Jeigu treneris nenusileis iki vaiko lygio ir neįsigilins, jis nesupras, jam nerūpės vaikas“, – sakė 38 metus futbolo treneriu dirbantis G.Buzas.
Kalbėdamas apie trenerio algą, G.Buzas atviravo: „Suprantate, kas myli vaikus, tas nelabai žiūri, rūpi vaikai. Užsidirbti šiais laikais tikrai galima. Yra vaikų, yra darželiai, kuriuos gali įtraukti į savo darbą. Mūsų laikais tai tikrai nebuvo gerų atlyginimų, jie buvo maži. Bet dabar reikia tik teigiamo požiūrio kampo.“
G.Buzui per beveik keturis dešimtmečius trunkančią karjerą teko treniruoti kelių kartų vaikus.
„Vaikai yra vaikai, visi jie panašūs, – paklaustas, ar įžvelgia skirtumų tarp kartų, sakė treneris. – Tik aplinkybės, supančios juos, keičiasi. Anksčiau treniruoti buvo lengviau – nebuvo tiek pagundų ir technologijų, kurios tolintų vaikus nuo futbolo ir bendrai aktyvaus laisvalaikio. Dvidešimt pirmame amžiuje atsirado tokia sąvoka „motyvacijos ištvermė“ – ją pradėjo vartoti Arsene'as Wengeras. O po to visi kartojo – motyvacija, motyvacija... Tad pagrindinis skirtumas tarp kartų – sąlygos pagerėjo, bet dabar vaikus reikia motyvuoti žaisti futbolą.“
Anot G.Buzo, kai kuriems treneriams pritrūksta paprasčiausio supratingumo ir atsidavimo darbui su vaikais.
„Kai treneriai sako, jog jiems visi vaikai yra vienodi, tai... Žmogau, tu nieko nenusimanai. Tu prastas psichologas, nes visi jie unikalūs, visi skirtingi. Jie negali būti vienodi ir nebus vienodi. Tu ir komandą sulipdai juk taip – gera komanda, tai ne geriausi žaidėjai, o žaidėjai, kurie tinka vienas kitam, kurie geriausiai pritampa. O kiek analogų, pasižiūrėkite – PSG klube Messi, Neymaras, Mbappe. Kas iš jų buvo? Nieko nebuvo, ten pragaras nutiko“, – griežtesniu tonu akcentavo G.Buzas.
Treneris pabrėžė, kad net ir blogiausiose situacijose reikia įžvelgti teigiamus dalykus.
„Jauniems treneriams sakau – net po pačių prasčiausių rungtynių suraskite gerų dalykų. Duokite viltį nosis nukabinusiems žaidėjams. Smulkmeną pakelkite – ir tai jau mažas žingsnelis link pergalės. Nes atsiminkite: be pralaimėjimų pergalių nebūna. Čia senos tiesos, viskas labai paprasta. Tik žmonės tai pamiršta“, – kalbėdamas šyptelėjo ilgametis treneris.
Dabar G.Buzas dirba futbolo akademijoje „Geležinis vilkas“ ir, kaip pats sako, treniruoja vaikus, kuriems vis dažniau reikia įkvėpti pasitikėjimo savimi.
„Kartą buvo atvejis (dar dirbau „Ateities“ mokykloje) – atvedė pas mane Deivido Česnauskio sūnų Deividą, labai nedrąsus jis buvo. Sakė, ankstesnėje akademijoje treneriai tėtį prikaišiojo, su juo lygindavo. O po pusės metų, kai tėvai pamatė jį pas mane treniruotėse, negalėjo patikėti savo akimis. Vaiko mama rašė: „Ačiū, kad užauginote vaikui sparnus“. Bet daug juk nereikia – tik pasitikėjimo savimi“, – prisiminė G.Buzas.
Treneris pasakojo, jog šiais laikais jį nuvilia tėvų žavėjimasis vaikų treneriais iš užsienio.
„Tėvai nesupranta, kad pagrindinis trenerio įrankis tiems vaikučiams yra žodis. Ką tu pasakysi, jie aikštėje bandys daryti. Juk vaikučiai nesupranta užsienio kalbos, nors kai kurie net geriau šiais laikais supranta negu tas italas ar ispanas. Aš mačiau juos. Čia mados reikalas, mados klyksmas, – piktinosi treneris. – Jau geriau atiduoti komandą jaunam mūsų treneriui, kuris myli vaikus. Pas mus su UEFA Pro licencija yra virš 60 trenerių Lietuvoje. Kiek lietuvių treniruoja A lygoje? Kiek kitur? Jie neturi darbo. Ir aš visą laiką sakau: licencija netreniruoja, treniruoja asmenybės.“
Lietuvos futbolas juda į priekį, bet mes – ne Brazilija
„Negalime žiūrėti tik iš blogosios pusės, – apie Lietuvos futbolą kalbėjo G.Buzas. – Kartos keičiasi, jaunimas treniruojasi, futbolas greitėja. Ne tik greitis auga, bet ir sprendimų priėmimo laikas trumpėja. Viskas juda. Bet mes ne Brazilija. Visi pamiršta – esame maža šalelė, kur nėra viskas taip blogai. Viskas čia gerai, viskam reikia laiko, reikia tik mažiau kritikuoti, o geriau patarimu padėti, prisidėti kiekvienam po truputį, tada mes tą kelią sutrumpinsim link laimės žiburio. Visi kartu, o ne kritikuodami, ne pašiepdami. Šaipytis lengviausia.“
Kalbėdamas apie legionierius aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje, futbolo specialistas pripažino: „Visi rinktinių treneriai nori, kad žaistų kuo daugiau lietuvių. Bet mes Europos sąjungos šalis, mes įstatyti į tokius rėmus. Nors, aišku, išimčių reikia ieškoti.“
Treneris atviravo tikintis, jog Lietuvos futbolo laukia kur kas šviesesnė ateitis. „Aš tikiu, kad ir pas mus ateis laikas, atsiras gerų žaidėjų. Tam, kad atsirastų žaidėjai, reikalingi treneriai, jie paruoš kitus trenerius, visi pradės dirbti ir darbas duos rezultatų. Ir viskas turi kilti palaipsniui. Aišku, bus ir visokių trukdžių, kritimų, nuopuolių. Kiekviename darbe to neišvengi, čia gyvenimas. Tas pats ir čia. Bet aš tikiu šviesia ateitimi, tikiu jaunimu“, – viltimi dalijosi G.Buzas.
Į klausimą, ko reikia, kad Lietuvos rinktinės pasirodymai ir rezultatai gerėtų, treneris atsakė atvirai – reikia labai daug ko. „Reikia laiko, reikia sėkmės, reikia asmenybių, – dėstė G.Buzas. – Asmenybės neužauga per vieną dieną. Dabar, matyti, yra pagrindai, yra ir žaidėjų. Reikia, kad jie dar derėtų vienas prie kito. Treneris, komanda – kad viskas liptų, sueitų į vieną. Sėkmė yra labai permaininga, reikia, kad ji būtų. Bet daug sėkmės priklauso ir nuo pačių žaidėjų.“
Ryšys su buvusiais auklėtiniais ir idėja parašyti knygą
Beveik keturių dešimtmečių patirtį sukaupęs treneris džiaugėsi, kad su savo buvusiais auklėtiniais, su treniruotais žaidėjais vis dar palaiko ryšį – susiskambina, susitinka, pasikalba. Kai kurie futbolininkai su treneriu ir pasikonsultuoja – dėl kontraktų, klubų pasiūlymų.
„Malonu, kai padedi, kai tavimi tiki, tavęs klauso“, – sakė G.Buzas.
Pokalbio pabaigoje treneris kukliai prasitarė apie idėją parašyti knygą ir papasakoti daugiau istorijų, kurių per savo ilgametę patirtį sukaupė tikrai nemažai.
„Galvoju kažkada parašyti knygą, bet jeigu rašysi visą tiesą, tik supriešinsi visus, – šyptelėjo treneris. – Tai reikia labai gerai pagalvoti apie tai. Čia papasakojau tik kelis niuansus, kurie įstrigo atmintyje, kuriuos prisiminiau. Prašau atleisti žaidėjų, apie kuriuos neužsiminiau – tikiuosi paminėti juos savo knygoje.“
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-2114470
Indrė Baltrušaitytė
Įsimylėjęs ir atsidavęs futbolui – taip būtų galima apibūdinti ilgametį futbolo trenerį Gintą Buzą, išauginusį ne vieną Lietuvos futbolo žvaigždę. Per 38 metų karjerą futbolo specialistas patirtį kaupė treniruodamas vaikus, vyrų klubus, jaunių rinktines ir nacionalinę rinktinę, prie kurios prisijungti jį pakvietė vienas sėkmingiausių visų laikų Lietuvos futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius.
Beveik keturis dešimtmečius futbolo treneriu dirbantis G.Buzas džiaugiasi savo paties treniruotais ir išaugintais auklėtiniais, žinomais Lietuvos futbolininkais, tokiais kaip Andrius Skerla, Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas, Žydrūnas Karčemarskas ar Justas Lasickas. Tai – tik keletas garsių vardų, kuriems iškilti į lietuviškojo futbolo aukštumas padėjo treneris iš Alytaus.
Profesionalų futbolą G. Buzas žaidė ir pats – karjerą pradėjo gimtojo Alytaus „Dainavos“ klube, į kurį prisijungė būdamas 16 metų. Vėliau karjerą tęsė Kauno „Atlete“ ir Vilniaus ekipose, o penkiolika metų trukusį futbolininko kelią baigė sostinės klube „Panerys“.
Dabar 60-metis G.Buzas dirba futbolo mokykloje „Geležinis vilkas“. Paklaustas, kas jį motyvuoja šitiek metų skirti futbolo treniravimui, jis atviravo: „Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams.“
Pokalbyje su 15min treneris pasakojo apie savo futbolininko karjerą ir tuometines peripetijas, apie darbą vyrų rinktinėje ir ryšį su savo „futbolo sūnumis“ bei dalijosi istorijomis apie juos – pavyzdžiui, kodėl J.Lasickas buvo pramintas futbolo „Mocartu“, o E.Jankauskas – federacijos gelbėtoju, kaip Ž.Karčemarskas perėjo į Vilniaus „Žalgirį“, o A.Skerla vos netapo kulinaru. Visa tai ir dar daugiau – interviu su G.Buzu.
Futbolo tais laikais karjera nepavadinsi
„Karjera... Tais laikais to karjera nepavadinsi, – apie savo atsiradimą futbolo aikštėje kalbėjo G. Buzas. – Futbolą tuo metu žaidė visi – ir maži, ir dideli. Žaisdavome vaikai gatvėje visą dieną – dieną išeini, o grįžti tik vakare. O palankiai susiklosčius aplinkybėms, Algimanto Liubinsko dėka, šešiolikmetis pakliuvau į suaugusiųjų futbolą.“
Futbolo specialistas pasakojo, jog tuo metu A Liubinskas, kuris buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneris, dirbo sporto komitete ir įvedė eksperimentą – aukščiausioje vyrų lygoje turėjo žaisti du iki 18 metų ir trys iki 24 metų futbolininkai. Anuomet žaisdavo daug vyresnių žaidėjų, tad šitokiu būdu norėta komandas atjauninti. Anot G.Buzo, toks eksperimentas ilgainiui davė vaisių ir pasiteisino.
„Taip ir susiklostė, kad šešiolikmetis prisijungiau prie „Dainavos“ klubo, žaidžiau kraštinio gynėjo ir krašto saugo pozicijose. O pirmi susitikimai žaidžiant su vyrais buvo nelengvi – kildavo minčių mesti futbolą, bet vyresniems žaidėjams padedant, pamokant ir palaikant, išgyvenau tą etapą ir dar labiau pamilau šį žaidimą“, – viena pirmųjų profesionalaus futbolo patirčių dalijosi treneris.
Baigęs mokyklą Alytuje, G. Buzas išvyko mokytis į Kauną, kur žaidė už „Atleto“ komandą.
„Iš „Dainavos“ į Kauno „Atletą“ atvažiavau kaip krašto gynėjas. „Atletą“ tuo metu treniravo Stasys Stankus, jis priėmė mane į komandą ir iš gynėjo padarė puolėją. Daug kas tuo labai stebėjosi. Dar studijuojant Kaune gimė dukra, žmona vilnietė, tad persikėliau į Vilnių. Gal dešimt metų Vilniaus kolegų buvau laikomas kauniečiu“, – prisiminė buvęs futbolininkas.
Vilniuje G.Buzas atstovavo tokius futbolo klubus kaip „Pažanga“, „SRT“ ir „Panerys“, futbolo aikštėje užėmė vidurio ir krašto saugo pozicijas, o karjerą užbaigė žaisdamas puolėju.
„Panery“ mes žaisdavome su Stasiu Danisevičiumi. Nemažai mačiau futbolo partnerių, bet tokio – nesu regėjęs. Taip, kaip jis žaisdavo – liko pamokos ir atminimas visam gyvenimui. Žmogus-kompiuteris. Žaisdavome, jausdavome, labai gerai suprasdavome vienas kitą. Jis pasižiūri, jau žino, kur spirs – tik pajudėk ir gausi perdavimą ant kurios kojos nori, – apie įspūdį palikusį legendinį Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės saugą kalbėjo ilgametis treneris.
„Panerio“ klube G.Buzas ir užbaigė savo penkiolika metų trukusią profesionalaus futbolininko karjerą. Vis tik dar pora sezonų futbolą žaidė gimtojo Alytaus klubuose „Snaigė“ ir „Poringė“.
Sprendimas tapti treneriu ir pagalba žaidėjams
„Suprantate, kai artėji prie trisdešimties, pradedi galvoti, ar vis dar verta žaisti, ar jau nebe, –sprendimą tapti futbolo treneriu prisiminė G.Buzas. – Dar pats žaisdamas, pradėjau dirbti Vilniaus olimpinio rezervo „Žalgirio“ sporto mokykloje. Tuo metu turėjau neblogus vaikus, čia iš tos 1977-ųjų kartos, kur buvo Andrius Skerla, Vidas Kaušpadas, Nerijus Vasiliauskas, vartininkas Lenkutis Vytukas, taip pat labai talentingas puolėjas Nerijus Čiulada – kito tokio per savo kaip trenerio karjerą aš nesutikau. Mūsų geri santykiai su žaidėjais yra viso ko pagrindas, gražūs prisiminimai, ir aš visą laiką vertinau juos, vertinau užmegztą ryšį. Sporto mokyklos vadovai pamatė, kaip aš bendrauju su vaikais, ir jiems tai patiko. Tad, pagalvojau, užtenka man žaidimo, reikia užsiimti rimtesniais dalykais ir daugiau dėmesio skirti vaikams.“
Per ilgą trenerio karjerą G.Buzas turėjo galimybę pamatyti daug įvairių kartų futbolininkų. Vienus žaidėjus nuo mažens jis treniruodavo pats, kitus sutikdavo jaunių rinktinėse ir jiems pagelbėdavo patarimais. Dar kitus jis stebėdavo nuošalyje, bendraudamas ir dalindamasis savo įžvalgomis su kolegomis. Taip, kartais visai netikėtai, treneris prisidėdavo prie futbolininkų karjeros pokyčių. Pavyzdžiui, viena iš tokių istorijų – ilgamečio Lietuvos rinktinės vartininko Ž.Karčemarsko, kuris dukart buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, perėjimas į Vilniaus „Žalgirį“.
„Žydrūno Karčemarsko treneris kažkada Alytuje buvo mano treneris – Petras Simanavičius. Jis atėjo pas mane prašyti pagalbos dėl žaidėjo perėjimo į „Žalgirį“. Aš pakalbėjau su klubo prezidentu, Žydrūną priėmė. O po to „Žalgirio“ prezidentas man sako: „Gintai, ką čia tu atvežei man?“ Pasirodo, vartininkas atvažiavo traumuotas. Matyt, iš vakaro vakarėlyje santykius aiškinosi ar panašiai, – nusijuokė G. Buzas. – Atsakiau prezidentui – palaikykite jį, pažiūrėkite dar. Ir ką – po pusės metų Karčemarskas išvažiavo į Maskvos „Dinamo“. Mano manymu, Žydrūnas – geriausias vartininkas Lietuvos futbolo istorijoje.“
Treneris prisiminė ir pirmąją pažintį su Arvydu Novikovu – puolėju, patirtį kaupusiu Škotijos, Vokietijos, Lenkijos, Turkijos ir Izraelio klubuose. Šį rugpjūtį nacionalinės rinktinės žaidėjas po penkiolikos metų grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Vilniaus „Žalgirio“ ekipos.
„Atvažiavau į stadioną pažiūrėti varžybų, kaip tik vienoje iš komandų žaidė Arvydas. Po to jo komandos treneris manęs klausia – tai kuris žaidėjas tau patiko labiausiai? Sakau, tas, kurį išleidai penkioms minutėms. Jis galvojo, kad šaipausi iš jo. Bet Novikovas išėjo – pora prisilietimų ir jau matėsi, kad jis bus žaidėjas. Tuos mažiukus aš visada žiūriu – jie žaidėjai, jie visada išlenda“, – kalbėjo G.Buzas.
Darbas nacionalinėje rinktinėje ir „futbolo sūnūs“
„Dabar galvoju, kad gyvenime treniravau visas rinktines – buvo U-16, U-18, U-21 ir, aišku, nacionalinė rinktinė“, – atviravo buvęs futbolininkas.
Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje G.Buzas patirtį kaupė dirbdamas kartu su B.Zelkevičiumi, kuris tuo metu užėmė vyriausiojo trenerio pareigas.
„Džiugu, kad gyvenime labai gražiai susidūrėme su Benjaminu Zelkevičiumi. Kai dirbau nacionalinėje rinktinėje, manęs vienas žurnalistas paklausė: „Kaip jūs čia nacionalinės rinktinės treneriu patapote?“ Aš jam sakau – o tu ar iškart tapai žurnalistu? Ne, mokeisi. Taip ir aš – atsivedžiau savo kartą, savo vaikus, kurie augo su manimi, kurie žaidė jaunių rinktinėse, todėl atėjo laikas ir man. Vaikai mane iškėlė į tą poziciją, o treneris Zelkevičius manimi patikėjo ir pakvietė treniruoti nacionalinę rinktinę. Jis buvo mano mokytojas ir draugas. Esu jam dėkingas už suteiktą galimybę ir gyvenimo pamokas, kurių tikrai netrūko. Mano akyse jis – geriausias Lietuvos treneris. Juo buvo, yra ir liks“, – patirtį nacionalinėje rinktinėje prisiminė G.Buzas.
B.Zelkevičius Lietuvos futbolo istorijoje minimas kaip vienas sėkmingiausių visų laikų trenerių. Vienas žymiausių jo pasiekimų – triumfas 1987 metų pasaulinėje universiadoje Zagrebe treniruojant Vilniaus „Žalgirį“. Kartu su vilniečių komanda B.Zelkevičius dukart laimėjo Baltijos lygą, tapo Lietuvos čempionais, triskart iškovojo Lietuvos taurę.
„Kai aikštėje pasirodydavo Skerla, Ražanauskas, Jankauskas ir Šemberas, Zelkevičius sakydavo – „Tavo futbolo sūnūs“, – šypsodamasis pasakojo treneris.
Iš nacionalinės rinktinės G.Buzas pasitraukė kartu su B.Zelkevičiumi: „Buvome sutarę, kad aš su juo ateinu ir su juo išeinu.“
Pasak ilgamečio trenerio, po to Lietuvos nacionalinėje rinktinėje įvyko skaudi permaina, kurios padariniai jaučiami iki šiol.
„Rinktinė vienu laikotarpiu atsisveikino su dauguma patyrusių žaidėjų – Karčemarsku, Danilevičiumi, broliais Česnauskiais, Šemberu, Klimavičiumi. Neliko rinktinės stuburo. Liko jauni žaidėjai, jie mokėsi iš savo pačių klaidų. Viskas sugriuvo, todėl dabar toks ir rezultatas. Užauginti žaidėjus reikia laiko. Viską sugriauti lengva, o pastatyti?“ – svarstė G.Buzas.
Treneris savo buvusį auklėtinį E.Jankauską, vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, kuris žaisdamas „Porto“ klube laimėjo UEFA Čempionų lygą, laiko Lietuvos futbolo federacijos gelbėtoju.
„Paimti komandą, rinktinę tokiu laiku... Mes kalbėjome, sakau, Edgarai, ar tu supranti, kad tu savižudis? – pasakojo G. Buzas apie E.Jankauską, kuris šiemet, po penkerių metų pertraukos, sugrįžo į nesėkmių kamuotos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio postą. „Kai šiais metais Edgaras atėjo į rinktinę, jį visi pradėjo atakuoti. Aš jį palaikiau su savo argumentais – niekas man neprieštaravo, bet visi galvojo, kad aš eisiu į nacionalinę rinktinę su juo, – atviravo buvęs E.Jankausko treneris. – Sakau: žmonės, yra jaunesnių už mane. Aš treniruoju vaikučius, džiaugiuosi tuo. Man rinktinė jau praeitas etapas.“
„Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“
„Jis vaikas tylus, ramus buvo, – apie Andrių Skerlą kalbėjo G.Buzas. – Į futbolą vėlokai atėjo, su draugu. Aš jo prašydavau, kad vis atsivestų draugą, nes jis mane labiau domino nei Skerla. O po to žiūrėjau, kaip pats Andrius stengėsi – buvo žingeidus ir atkaklus vaikas.“
„Unikalus atvejis apie jį, kur futbolas būtų baigęsis. Susitariau su kolega Rimu Kochanausku, kad Skerlą paimtų į vyresniųjų rinktinę. Grįžta jis iš jos, sako: „Treneri, aš į kulinarijos technikumą nunešiau dokumentus.“ Klausiu jo, gal mokykloje kas jį taip spaudė pasielgti? Jis man atsako:„Ne, tai su draugu nutarėme, draugas sakė, jog ten panelių daug“. Sakau: „Greitai tik dokumentus atsiimk.“ Jis gynėsi, kad į savo mokyklą negrįš, o aš pažadėjau jį įtaisyti į kitą. Ir ką, važiuoju aš į Ozo gimnaziją, ateinu pas direktorių, sakau: „Gal mokinys ir nekoks, bet priimkite, gali būti futbolininkas geras.“ Patikėjo manimi tada.
Kartą žiūriu, šaukia mane gimnazijos direktorius, galvoju, na, jau kažką prisidirbo Skerla. Prieinu, o direktorius sako: „Duokit mums daugiau tokių futbolininkų, iš kur jūs jų tokių gaunate?“, – A.Skerlos bandymą „pabėgti“ iš futbolo prisiminė treneris.
G.Buzo dėka į futbolą „sugrįžusio“ A.Skerlos karjera vingiavo per Lietuvos, Nyderlandų, Škotijos, Rusijos ir Lenkijos klubus. Vienas sėkmingiausių karjeros etapų – su „Eindhoven PSV“ laimėta Nyderlandų aukščiausia futbolo lyga. Lietuvos rinktinei A.Skerla atstovavo penkiolika metų ir buvo vienas pagrindinių komandos gynėjų.
„O po to Andrius kaip ėjo, taip ir nuėjo, – apie auklėtinio karjerą tęsė G.Buzas. – Pasimatydavome, atvažiuodavo, bendraudavome, rinktinėse jį susitikdavau. Zelkevičius sakydavo: „Tai leisime tavo vaiką?“ Atsakydavau, kad visus mano vaikus leidžiame. Juokaudavome taip. Kartą spaudos konferencijoje vienas žurnalistas Zelkevičiaus klausė: „Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“ (pradžioje treneris ilgai neleido A.Skerlos į aikštę.) O Zelkevičius jam atsakė: „Na, išleisiu, jau man jo treneris nusibodo. Jau leidžiu, viskas, nebeuždavinėkite klausimų.“ Juokaudamas kolega tokį pusiau šou padarė.“
G.Buzas džiaugėsi ir savo „futbolo sūnaus“ sėkminga trenerio karjera – nuo 2021 metų A. Skerla treniruoja Kauno rajono klubą „Hegelmann“. „Jis kruopštus žmogus, geras, protingai siekiantis tikslo, pasveriantis visus variantus už ir prieš. Atrodo ramus, bet jis viduje dega. Bet kai sugeba to neparodyti ir žaidėjai neperima to, jis visada pasiekia teigiamą rezultatą. Aš visada jam sakydavau – geriau išlaikyti blogas emocijas, nerimą, kad niekas nesuprastų, o tada viskas bus gerai. Nerimas nieko gero neatneša, tai persiduoda žaidėjams, nuo to atmosfera kinta tiek rūbinėje, tiek aikštėje. Čia ta negatyvi, negraži futbolo pusė, apie kurią niekas nenori kalbėti ir kurios niekas nenori prisiminti“, – pažymėjo ilgametis futbolo treneris.
Idealus atakų kūrėjas – futbolo „Mocartas“ Justas Lasickas
„Elitinėje jaunių lygoje mane gyvenimas suvedė su Justu Lasicku. Jis man padėdavo lygoje, o aš jam padėdavau patarimais, jis man atlygindavo rezultatais. Vaikas patikėjo ir mums pavyko“, – apie pažintį su dabartiniu Liublianos klubo „Olimpija“ ir Lietuvos rinktinės žaidėju kalbėjo G.Buzas.
„Tuo metu jis žaidė ir elitinėje lygoje, ir 1-ojoje už „Žalgirį“. Jis žaisdavo kaip iš natų, gerai valdė komandą, labai gerai kūrė atakas. Jaunimo žaidynėse kaip tik žaidėme pusfinalį. Justas taip sudirigavo, kad per penkiolika minučių 3:0 buvome priekyje. Tuomet priešininkų komandos vartininkas nusiėmė pirštines ir dar nepasibaigus varžyboms išėjo, – pasakodamas šyptelėjo treneris. – Tose varžybose Justukas taip susuko, dėl to ir „Mocartu“ pradėjau vadinti. Jis – unikalus. Anksčiau jis karščiuodavosi, į dvikovas lįsdavo. Dabar jis jau pasikeitė, truputį kitaip žiūri. Jis – labai protingas žmogus. Tik gal kiek per švelnus futbolui.“
Paklaustas apie tolesnę J.Lasicko karjerą, treneris atviravo: „Tikiuosi, bus gera. Jis gyvenime daro viską teisingai. Jam tik norisi sėkmės palinkėti, kad nebūtų traumų ir būtų sveikatos. Tiesa, mane truputį nuliūdino – jis gi anksčiau vidurio saugu žaidė, atakų organizatorius buvo. O dabar jis į kraštą, prie tos linijos perėjo...“
„Tarp kitko, Deividas Šemberas irgi buvo vidurio saugas, – prisiminė G.Buzas. – Aš jį pasikviečiau į U-16 rinktinę, prie vyresnių, ir žaisdavo jis tai atraminiu, tai atakuojančiu vidurio saugu. O po to žiūriu CSKA – gynėju, gynėju, gynėju... Bet ten žmogus subrendo, nusiramino, jautėsi komfortiškai. Laimėjo Europos taurę ir dešimt metų CSKA praleido – jis gal ir vienintelis legionierius tiek metų pražaidęs. Taip ir su Justu – tikiuosi, kad jam viskas bus gerai. Žmogus renkasi, kur širdis linksta, įvertina savo galimybes. Bet man Justas – idealus kūrėjas.“
Darbo vaikų treneriu pagrindas – meilė vaikams
„Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams. Reikia mylėti vaikus. Jeigu treneris nenusileis iki vaiko lygio ir neįsigilins, jis nesupras, jam nerūpės vaikas“, – sakė 38 metus futbolo treneriu dirbantis G.Buzas.
Kalbėdamas apie trenerio algą, G.Buzas atviravo: „Suprantate, kas myli vaikus, tas nelabai žiūri, rūpi vaikai. Užsidirbti šiais laikais tikrai galima. Yra vaikų, yra darželiai, kuriuos gali įtraukti į savo darbą. Mūsų laikais tai tikrai nebuvo gerų atlyginimų, jie buvo maži. Bet dabar reikia tik teigiamo požiūrio kampo.“
G.Buzui per beveik keturis dešimtmečius trunkančią karjerą teko treniruoti kelių kartų vaikus.
„Vaikai yra vaikai, visi jie panašūs, – paklaustas, ar įžvelgia skirtumų tarp kartų, sakė treneris. – Tik aplinkybės, supančios juos, keičiasi. Anksčiau treniruoti buvo lengviau – nebuvo tiek pagundų ir technologijų, kurios tolintų vaikus nuo futbolo ir bendrai aktyvaus laisvalaikio. Dvidešimt pirmame amžiuje atsirado tokia sąvoka „motyvacijos ištvermė“ – ją pradėjo vartoti Arsene'as Wengeras. O po to visi kartojo – motyvacija, motyvacija... Tad pagrindinis skirtumas tarp kartų – sąlygos pagerėjo, bet dabar vaikus reikia motyvuoti žaisti futbolą.“
Anot G.Buzo, kai kuriems treneriams pritrūksta paprasčiausio supratingumo ir atsidavimo darbui su vaikais.
„Kai treneriai sako, jog jiems visi vaikai yra vienodi, tai... Žmogau, tu nieko nenusimanai. Tu prastas psichologas, nes visi jie unikalūs, visi skirtingi. Jie negali būti vienodi ir nebus vienodi. Tu ir komandą sulipdai juk taip – gera komanda, tai ne geriausi žaidėjai, o žaidėjai, kurie tinka vienas kitam, kurie geriausiai pritampa. O kiek analogų, pasižiūrėkite – PSG klube Messi, Neymaras, Mbappe. Kas iš jų buvo? Nieko nebuvo, ten pragaras nutiko“, – griežtesniu tonu akcentavo G.Buzas.
Treneris pabrėžė, kad net ir blogiausiose situacijose reikia įžvelgti teigiamus dalykus.
„Jauniems treneriams sakau – net po pačių prasčiausių rungtynių suraskite gerų dalykų. Duokite viltį nosis nukabinusiems žaidėjams. Smulkmeną pakelkite – ir tai jau mažas žingsnelis link pergalės. Nes atsiminkite: be pralaimėjimų pergalių nebūna. Čia senos tiesos, viskas labai paprasta. Tik žmonės tai pamiršta“, – kalbėdamas šyptelėjo ilgametis treneris.
Dabar G.Buzas dirba futbolo akademijoje „Geležinis vilkas“ ir, kaip pats sako, treniruoja vaikus, kuriems vis dažniau reikia įkvėpti pasitikėjimo savimi.
„Kartą buvo atvejis (dar dirbau „Ateities“ mokykloje) – atvedė pas mane Deivido Česnauskio sūnų Deividą, labai nedrąsus jis buvo. Sakė, ankstesnėje akademijoje treneriai tėtį prikaišiojo, su juo lygindavo. O po pusės metų, kai tėvai pamatė jį pas mane treniruotėse, negalėjo patikėti savo akimis. Vaiko mama rašė: „Ačiū, kad užauginote vaikui sparnus“. Bet daug juk nereikia – tik pasitikėjimo savimi“, – prisiminė G.Buzas.
Treneris pasakojo, jog šiais laikais jį nuvilia tėvų žavėjimasis vaikų treneriais iš užsienio.
„Tėvai nesupranta, kad pagrindinis trenerio įrankis tiems vaikučiams yra žodis. Ką tu pasakysi, jie aikštėje bandys daryti. Juk vaikučiai nesupranta užsienio kalbos, nors kai kurie net geriau šiais laikais supranta negu tas italas ar ispanas. Aš mačiau juos. Čia mados reikalas, mados klyksmas, – piktinosi treneris. – Jau geriau atiduoti komandą jaunam mūsų treneriui, kuris myli vaikus. Pas mus su UEFA Pro licencija yra virš 60 trenerių Lietuvoje. Kiek lietuvių treniruoja A lygoje? Kiek kitur? Jie neturi darbo. Ir aš visą laiką sakau: licencija netreniruoja, treniruoja asmenybės.“
Lietuvos futbolas juda į priekį, bet mes – ne Brazilija
„Negalime žiūrėti tik iš blogosios pusės, – apie Lietuvos futbolą kalbėjo G.Buzas. – Kartos keičiasi, jaunimas treniruojasi, futbolas greitėja. Ne tik greitis auga, bet ir sprendimų priėmimo laikas trumpėja. Viskas juda. Bet mes ne Brazilija. Visi pamiršta – esame maža šalelė, kur nėra viskas taip blogai. Viskas čia gerai, viskam reikia laiko, reikia tik mažiau kritikuoti, o geriau patarimu padėti, prisidėti kiekvienam po truputį, tada mes tą kelią sutrumpinsim link laimės žiburio. Visi kartu, o ne kritikuodami, ne pašiepdami. Šaipytis lengviausia.“
Kalbėdamas apie legionierius aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje, futbolo specialistas pripažino: „Visi rinktinių treneriai nori, kad žaistų kuo daugiau lietuvių. Bet mes Europos sąjungos šalis, mes įstatyti į tokius rėmus. Nors, aišku, išimčių reikia ieškoti.“
Treneris atviravo tikintis, jog Lietuvos futbolo laukia kur kas šviesesnė ateitis. „Aš tikiu, kad ir pas mus ateis laikas, atsiras gerų žaidėjų. Tam, kad atsirastų žaidėjai, reikalingi treneriai, jie paruoš kitus trenerius, visi pradės dirbti ir darbas duos rezultatų. Ir viskas turi kilti palaipsniui. Aišku, bus ir visokių trukdžių, kritimų, nuopuolių. Kiekviename darbe to neišvengi, čia gyvenimas. Tas pats ir čia. Bet aš tikiu šviesia ateitimi, tikiu jaunimu“, – viltimi dalijosi G.Buzas.
Į klausimą, ko reikia, kad Lietuvos rinktinės pasirodymai ir rezultatai gerėtų, treneris atsakė atvirai – reikia labai daug ko. „Reikia laiko, reikia sėkmės, reikia asmenybių, – dėstė G.Buzas. – Asmenybės neužauga per vieną dieną. Dabar, matyti, yra pagrindai, yra ir žaidėjų. Reikia, kad jie dar derėtų vienas prie kito. Treneris, komanda – kad viskas liptų, sueitų į vieną. Sėkmė yra labai permaininga, reikia, kad ji būtų. Bet daug sėkmės priklauso ir nuo pačių žaidėjų.“
Ryšys su buvusiais auklėtiniais ir idėja parašyti knygą
Beveik keturių dešimtmečių patirtį sukaupęs treneris džiaugėsi, kad su savo buvusiais auklėtiniais, su treniruotais žaidėjais vis dar palaiko ryšį – susiskambina, susitinka, pasikalba. Kai kurie futbolininkai su treneriu ir pasikonsultuoja – dėl kontraktų, klubų pasiūlymų.
„Malonu, kai padedi, kai tavimi tiki, tavęs klauso“, – sakė G.Buzas.
Pokalbio pabaigoje treneris kukliai prasitarė apie idėją parašyti knygą ir papasakoti daugiau istorijų, kurių per savo ilgametę patirtį sukaupė tikrai nemažai.
„Galvoju kažkada parašyti knygą, bet jeigu rašysi visą tiesą, tik supriešinsi visus, – šyptelėjo treneris. – Tai reikia labai gerai pagalvoti apie tai. Čia papasakojau tik kelis niuansus, kurie įstrigo atmintyje, kuriuos prisiminiau. Prašau atleisti žaidėjų, apie kuriuos neužsiminiau – tikiuosi paminėti juos savo knygoje.“
Re: Interviu
Do you remember how a football union was created in Belarus after the elections? Here's what's going on with the project and the author of the idea
https://by.tribuna.com/blogs/editors/30 ... utbolnyj-/
Alexander Sverchinsky talks about decent clubs, the worst for Shakhtar and what is wrong with white football.
In September 2020, the ex-defender of a number of Belarusian clubs, Alexander Sverchinsky, attempted to create the Belarusian Association of Football Players (BAF) - essentially a football union, which about 100 people joined in a few months. BAF helped players protect their rights, including through the courts. Sverchinsky tried to officially register the organization, but was twice refused by Lukashenko’s Ministry of Justice.
In an interview with the telegram channel "Oh, sport! You are the world!" the former football player, who was forced and not without incident out of Belarus in mid-2021, spoke about what stage the association is at, how he played his game with Verheichik, what interesting things he heard while communicating with Lukashenko’s official, and what he is doing now.
– I can immediately say that today the project is frozen. Those guys who are with me and still consider it their duty to help football players continue to do this out of necessity, if a request arises. But in a global sense, the project is not functioning.
- For example?
– Development of a more secure contract model. Now 90 percent of players have a non-guaranteed salary that they see in their contract. Let’s say a player sees a salary figure of 3,300 rubles, where 300 rubles is the salary, and three thousand is listed as a bonus. The trick is that the club is not obliged to pay the bonus part, and usually the player finds out about this when he contacts us [with a request to help get money].
That is, the guaranteed salary is several times, and sometimes tens of times, less than the non-guaranteed part. This is a trend that started three or four years ago, and it cannot be stopped without the participation of the ABFF. The second trick is that this only works with Belarusian football players, because foreign players can apply to FIFA, who do not recognize the labor legislation of Belarus, and guide by the total amount specified in the contract.
– When did it finally become clear that the project would be frozen?
- After the start of the war. Having been refused in Belarus, I suggested that FIFPro would unite us with the colleagues from Lithuania based in the office in Vilnius. FIFPro liked this idea, because Belarus is a fairly attractive country for the Association, we have more than a thousand registered professional football players - the same number as in Greece. We were already preparing the documents, but the war began. At that moment, the trend for cooperation with Belarusians ended simply because we represent a co-aggressor country. We became outcasts, and then it became clear that the project would not exist. Despite the fact that the Lithuanian Association and their President Arunas Klimavičius were ready to continue the merger, FIFPro refused to cooperate with us at the last moment, avoiding reputational risks.
– Then it finally became clear that your project needs to be frozen?
– From a legal point of view, yes.
– What requests and problems do football players come to you with now?
- Debts. One of the biggest cases is Sputnik. The club collapsed in 2021, and ten players immediately turned to us for help. We translated the contracts into English, completed applications and sent a request to the FIFPro fund, established specifically for cases when a club is liquidated, but there remains a debt to the players. It should be noted that FIFPro paid off the debts of Sputnik to all Belarusians. It is important to note that FIFPro paid the money free of charge, simply to help players who found themselves in a similar situation. This is one of our successful collective cases - we defended the rights of an entire Belarusian team at once.
– Недооценка соперника. И я сейчас не о баталиях на поле. Чемпионство «Динамо» было личным поручением сверху для Ковальчука, и помешать ему – значит, навлечь на себя его личную обиду. Помешать, при этом используя неспортивные методы, – значит, навлечь на себя личную месть. Это понятно мне, тебе и остальным, кто живет в Беларуси. Люди пришли делать бизнес на государственных деньгах и проигнорировали очевидную угрозу.
– What do you think about the current state of Belarusian football?
– What scares me most is not the hopeless state of our football at the moment, but the lack of a future. Remember, in the 2010s, the average salary of a Naftan and Slavia player was 7-8 thousand dollars, and the bonuses for signing a contract reached 20-30 thousand dollars. In those golden times, club leaders had to invest in the infrastructure of academies and in children's coaches who would prepare worthy replacements, in stadiums that would be comfortable for fans, in media content that would attract a new generation to the stands.
All this would now allow clubs to generate independent income from transfers, tickets and commercial contracts. But most importantly, this would allow us to become attractive to our IT companies, which would easily invest five million dollars a year from their billion-dollar turnover - which would remove our clubs from the state needle and allow them to be independent and apolitical structures. And we would see a completely different picture in Belarusian football.
Instead, we have a “point” at the Atlant stadium, the major league plays on fields that are surrounded by fences, zero club media, empty stands and the absence of young football players who could at least be sold to Russia. And do you know who is to blame for this? Club leaders. They didn’t care that they would leave a scorched earth behind. A contract and state money - they needed to extract the maximum.
The two main problems of Belarusian football are leaders and state money. The first problem prevents us from developing, and the second deprives us of motivation to do so.
https://by.tribuna.com/blogs/editors/30 ... utbolnyj-/
Alexander Sverchinsky talks about decent clubs, the worst for Shakhtar and what is wrong with white football.
In September 2020, the ex-defender of a number of Belarusian clubs, Alexander Sverchinsky, attempted to create the Belarusian Association of Football Players (BAF) - essentially a football union, which about 100 people joined in a few months. BAF helped players protect their rights, including through the courts. Sverchinsky tried to officially register the organization, but was twice refused by Lukashenko’s Ministry of Justice.
In an interview with the telegram channel "Oh, sport! You are the world!" the former football player, who was forced and not without incident out of Belarus in mid-2021, spoke about what stage the association is at, how he played his game with Verheichik, what interesting things he heard while communicating with Lukashenko’s official, and what he is doing now.
– I can immediately say that today the project is frozen. Those guys who are with me and still consider it their duty to help football players continue to do this out of necessity, if a request arises. But in a global sense, the project is not functioning.
- For example?
– Development of a more secure contract model. Now 90 percent of players have a non-guaranteed salary that they see in their contract. Let’s say a player sees a salary figure of 3,300 rubles, where 300 rubles is the salary, and three thousand is listed as a bonus. The trick is that the club is not obliged to pay the bonus part, and usually the player finds out about this when he contacts us [with a request to help get money].
That is, the guaranteed salary is several times, and sometimes tens of times, less than the non-guaranteed part. This is a trend that started three or four years ago, and it cannot be stopped without the participation of the ABFF. The second trick is that this only works with Belarusian football players, because foreign players can apply to FIFA, who do not recognize the labor legislation of Belarus, and guide by the total amount specified in the contract.
– When did it finally become clear that the project would be frozen?
- After the start of the war. Having been refused in Belarus, I suggested that FIFPro would unite us with the colleagues from Lithuania based in the office in Vilnius. FIFPro liked this idea, because Belarus is a fairly attractive country for the Association, we have more than a thousand registered professional football players - the same number as in Greece. We were already preparing the documents, but the war began. At that moment, the trend for cooperation with Belarusians ended simply because we represent a co-aggressor country. We became outcasts, and then it became clear that the project would not exist. Despite the fact that the Lithuanian Association and their President Arunas Klimavičius were ready to continue the merger, FIFPro refused to cooperate with us at the last moment, avoiding reputational risks.
– Then it finally became clear that your project needs to be frozen?
– From a legal point of view, yes.
– What requests and problems do football players come to you with now?
- Debts. One of the biggest cases is Sputnik. The club collapsed in 2021, and ten players immediately turned to us for help. We translated the contracts into English, completed applications and sent a request to the FIFPro fund, established specifically for cases when a club is liquidated, but there remains a debt to the players. It should be noted that FIFPro paid off the debts of Sputnik to all Belarusians. It is important to note that FIFPro paid the money free of charge, simply to help players who found themselves in a similar situation. This is one of our successful collective cases - we defended the rights of an entire Belarusian team at once.
– Как расцениваете ситуацию, в которой сейчас оказался «Шахтер»?tai gegužę posėdiavo, 2023 m. sezono pasiekimuose minusavo taškus, atgaline data? Kai bulbašų futbolas absuliučiai neįdomus ir nuobodus, tai gilintis į tenykštes peripertijas jokio malonumo.
– Недооценка соперника. И я сейчас не о баталиях на поле. Чемпионство «Динамо» было личным поручением сверху для Ковальчука, и помешать ему – значит, навлечь на себя его личную обиду. Помешать, при этом используя неспортивные методы, – значит, навлечь на себя личную месть. Это понятно мне, тебе и остальным, кто живет в Беларуси. Люди пришли делать бизнес на государственных деньгах и проигнорировали очевидную угрозу.
– What do you think about the current state of Belarusian football?
– What scares me most is not the hopeless state of our football at the moment, but the lack of a future. Remember, in the 2010s, the average salary of a Naftan and Slavia player was 7-8 thousand dollars, and the bonuses for signing a contract reached 20-30 thousand dollars. In those golden times, club leaders had to invest in the infrastructure of academies and in children's coaches who would prepare worthy replacements, in stadiums that would be comfortable for fans, in media content that would attract a new generation to the stands.
All this would now allow clubs to generate independent income from transfers, tickets and commercial contracts. But most importantly, this would allow us to become attractive to our IT companies, which would easily invest five million dollars a year from their billion-dollar turnover - which would remove our clubs from the state needle and allow them to be independent and apolitical structures. And we would see a completely different picture in Belarusian football.
Instead, we have a “point” at the Atlant stadium, the major league plays on fields that are surrounded by fences, zero club media, empty stands and the absence of young football players who could at least be sold to Russia. And do you know who is to blame for this? Club leaders. They didn’t care that they would leave a scorched earth behind. A contract and state money - they needed to extract the maximum.
The two main problems of Belarusian football are leaders and state money. The first problem prevents us from developing, and the second deprives us of motivation to do so.
Re: Interviu
Batiuška su maybachu po kolūkį važinėjasi, o milijonus klapčiukai įsisavina.... Niekaip iš kolhoznyko neišmuši minties, kad vogti negražu, nuodėmė. viso mato, visi žino, ale reikia gi iš mužiko patapti oligarchu... 
Tingisi gilintis, bet mintis, kad aukščiausiu lygmeniu viskas pasukta?
Tingisi gilintis, bet mintis, kad aukščiausiu lygmeniu viskas pasukta?