Vaida Česnauskienė: apie vaikų auklėjimą, santykių su vyru paslaptis ir kodėl ėmė žaisti futbolą
https://www.zmones.lt/naujiena/vaida-ce ... WBlvKK7Vwb
Re: Interviu
Do you remember how a football union was created in Belarus after the elections? Here's what's going on with the project and the author of the idea
https://by.tribuna.com/blogs/editors/30 ... utbolnyj-/
Alexander Sverchinsky talks about decent clubs, the worst for Shakhtar and what is wrong with white football.
In September 2020, the ex-defender of a number of Belarusian clubs, Alexander Sverchinsky, attempted to create the Belarusian Association of Football Players (BAF) - essentially a football union, which about 100 people joined in a few months. BAF helped players protect their rights, including through the courts. Sverchinsky tried to officially register the organization, but was twice refused by Lukashenko’s Ministry of Justice.
In an interview with the telegram channel "Oh, sport! You are the world!" the former football player, who was forced and not without incident out of Belarus in mid-2021, spoke about what stage the association is at, how he played his game with Verheichik, what interesting things he heard while communicating with Lukashenko’s official, and what he is doing now.
– I can immediately say that today the project is frozen. Those guys who are with me and still consider it their duty to help football players continue to do this out of necessity, if a request arises. But in a global sense, the project is not functioning.
- For example?
– Development of a more secure contract model. Now 90 percent of players have a non-guaranteed salary that they see in their contract. Let’s say a player sees a salary figure of 3,300 rubles, where 300 rubles is the salary, and three thousand is listed as a bonus. The trick is that the club is not obliged to pay the bonus part, and usually the player finds out about this when he contacts us [with a request to help get money].
That is, the guaranteed salary is several times, and sometimes tens of times, less than the non-guaranteed part. This is a trend that started three or four years ago, and it cannot be stopped without the participation of the ABFF. The second trick is that this only works with Belarusian football players, because foreign players can apply to FIFA, who do not recognize the labor legislation of Belarus, and guide by the total amount specified in the contract.
– When did it finally become clear that the project would be frozen?
- After the start of the war. Having been refused in Belarus, I suggested that FIFPro would unite us with the colleagues from Lithuania based in the office in Vilnius. FIFPro liked this idea, because Belarus is a fairly attractive country for the Association, we have more than a thousand registered professional football players - the same number as in Greece. We were already preparing the documents, but the war began. At that moment, the trend for cooperation with Belarusians ended simply because we represent a co-aggressor country. We became outcasts, and then it became clear that the project would not exist. Despite the fact that the Lithuanian Association and their President Arunas Klimavičius were ready to continue the merger, FIFPro refused to cooperate with us at the last moment, avoiding reputational risks.
– Then it finally became clear that your project needs to be frozen?
– From a legal point of view, yes.
– What requests and problems do football players come to you with now?
- Debts. One of the biggest cases is Sputnik. The club collapsed in 2021, and ten players immediately turned to us for help. We translated the contracts into English, completed applications and sent a request to the FIFPro fund, established specifically for cases when a club is liquidated, but there remains a debt to the players. It should be noted that FIFPro paid off the debts of Sputnik to all Belarusians. It is important to note that FIFPro paid the money free of charge, simply to help players who found themselves in a similar situation. This is one of our successful collective cases - we defended the rights of an entire Belarusian team at once.
– Недооценка соперника. И я сейчас не о баталиях на поле. Чемпионство «Динамо» было личным поручением сверху для Ковальчука, и помешать ему – значит, навлечь на себя его личную обиду. Помешать, при этом используя неспортивные методы, – значит, навлечь на себя личную месть. Это понятно мне, тебе и остальным, кто живет в Беларуси. Люди пришли делать бизнес на государственных деньгах и проигнорировали очевидную угрозу.
– What do you think about the current state of Belarusian football?
– What scares me most is not the hopeless state of our football at the moment, but the lack of a future. Remember, in the 2010s, the average salary of a Naftan and Slavia player was 7-8 thousand dollars, and the bonuses for signing a contract reached 20-30 thousand dollars. In those golden times, club leaders had to invest in the infrastructure of academies and in children's coaches who would prepare worthy replacements, in stadiums that would be comfortable for fans, in media content that would attract a new generation to the stands.
All this would now allow clubs to generate independent income from transfers, tickets and commercial contracts. But most importantly, this would allow us to become attractive to our IT companies, which would easily invest five million dollars a year from their billion-dollar turnover - which would remove our clubs from the state needle and allow them to be independent and apolitical structures. And we would see a completely different picture in Belarusian football.
Instead, we have a “point” at the Atlant stadium, the major league plays on fields that are surrounded by fences, zero club media, empty stands and the absence of young football players who could at least be sold to Russia. And do you know who is to blame for this? Club leaders. They didn’t care that they would leave a scorched earth behind. A contract and state money - they needed to extract the maximum.
The two main problems of Belarusian football are leaders and state money. The first problem prevents us from developing, and the second deprives us of motivation to do so.
https://by.tribuna.com/blogs/editors/30 ... utbolnyj-/
Alexander Sverchinsky talks about decent clubs, the worst for Shakhtar and what is wrong with white football.
In September 2020, the ex-defender of a number of Belarusian clubs, Alexander Sverchinsky, attempted to create the Belarusian Association of Football Players (BAF) - essentially a football union, which about 100 people joined in a few months. BAF helped players protect their rights, including through the courts. Sverchinsky tried to officially register the organization, but was twice refused by Lukashenko’s Ministry of Justice.
In an interview with the telegram channel "Oh, sport! You are the world!" the former football player, who was forced and not without incident out of Belarus in mid-2021, spoke about what stage the association is at, how he played his game with Verheichik, what interesting things he heard while communicating with Lukashenko’s official, and what he is doing now.
– I can immediately say that today the project is frozen. Those guys who are with me and still consider it their duty to help football players continue to do this out of necessity, if a request arises. But in a global sense, the project is not functioning.
- For example?
– Development of a more secure contract model. Now 90 percent of players have a non-guaranteed salary that they see in their contract. Let’s say a player sees a salary figure of 3,300 rubles, where 300 rubles is the salary, and three thousand is listed as a bonus. The trick is that the club is not obliged to pay the bonus part, and usually the player finds out about this when he contacts us [with a request to help get money].
That is, the guaranteed salary is several times, and sometimes tens of times, less than the non-guaranteed part. This is a trend that started three or four years ago, and it cannot be stopped without the participation of the ABFF. The second trick is that this only works with Belarusian football players, because foreign players can apply to FIFA, who do not recognize the labor legislation of Belarus, and guide by the total amount specified in the contract.
– When did it finally become clear that the project would be frozen?
- After the start of the war. Having been refused in Belarus, I suggested that FIFPro would unite us with the colleagues from Lithuania based in the office in Vilnius. FIFPro liked this idea, because Belarus is a fairly attractive country for the Association, we have more than a thousand registered professional football players - the same number as in Greece. We were already preparing the documents, but the war began. At that moment, the trend for cooperation with Belarusians ended simply because we represent a co-aggressor country. We became outcasts, and then it became clear that the project would not exist. Despite the fact that the Lithuanian Association and their President Arunas Klimavičius were ready to continue the merger, FIFPro refused to cooperate with us at the last moment, avoiding reputational risks.
– Then it finally became clear that your project needs to be frozen?
– From a legal point of view, yes.
– What requests and problems do football players come to you with now?
- Debts. One of the biggest cases is Sputnik. The club collapsed in 2021, and ten players immediately turned to us for help. We translated the contracts into English, completed applications and sent a request to the FIFPro fund, established specifically for cases when a club is liquidated, but there remains a debt to the players. It should be noted that FIFPro paid off the debts of Sputnik to all Belarusians. It is important to note that FIFPro paid the money free of charge, simply to help players who found themselves in a similar situation. This is one of our successful collective cases - we defended the rights of an entire Belarusian team at once.
– Как расцениваете ситуацию, в которой сейчас оказался «Шахтер»?tai gegužę posėdiavo, 2023 m. sezono pasiekimuose minusavo taškus, atgaline data? Kai bulbašų futbolas absuliučiai neįdomus ir nuobodus, tai gilintis į tenykštes peripertijas jokio malonumo.
– Недооценка соперника. И я сейчас не о баталиях на поле. Чемпионство «Динамо» было личным поручением сверху для Ковальчука, и помешать ему – значит, навлечь на себя его личную обиду. Помешать, при этом используя неспортивные методы, – значит, навлечь на себя личную месть. Это понятно мне, тебе и остальным, кто живет в Беларуси. Люди пришли делать бизнес на государственных деньгах и проигнорировали очевидную угрозу.
– What do you think about the current state of Belarusian football?
– What scares me most is not the hopeless state of our football at the moment, but the lack of a future. Remember, in the 2010s, the average salary of a Naftan and Slavia player was 7-8 thousand dollars, and the bonuses for signing a contract reached 20-30 thousand dollars. In those golden times, club leaders had to invest in the infrastructure of academies and in children's coaches who would prepare worthy replacements, in stadiums that would be comfortable for fans, in media content that would attract a new generation to the stands.
All this would now allow clubs to generate independent income from transfers, tickets and commercial contracts. But most importantly, this would allow us to become attractive to our IT companies, which would easily invest five million dollars a year from their billion-dollar turnover - which would remove our clubs from the state needle and allow them to be independent and apolitical structures. And we would see a completely different picture in Belarusian football.
Instead, we have a “point” at the Atlant stadium, the major league plays on fields that are surrounded by fences, zero club media, empty stands and the absence of young football players who could at least be sold to Russia. And do you know who is to blame for this? Club leaders. They didn’t care that they would leave a scorched earth behind. A contract and state money - they needed to extract the maximum.
The two main problems of Belarusian football are leaders and state money. The first problem prevents us from developing, and the second deprives us of motivation to do so.
Re: Interviu
Batiuška su maybachu po kolūkį važinėjasi, o milijonus klapčiukai įsisavina.... Niekaip iš kolhoznyko neišmuši minties, kad vogti negražu, nuodėmė. viso mato, visi žino, ale reikia gi iš mužiko patapti oligarchu... 
Tingisi gilintis, bet mintis, kad aukščiausiu lygmeniu viskas pasukta?
Tingisi gilintis, bet mintis, kad aukščiausiu lygmeniu viskas pasukta?-
Rapolas255
- Pranešimai: 81
- Užsiregistravo: 2018 Spa 22 21:52
- Palaikoma komanda: Polonia Varšuva
- Miestas: Varšuva
Re: Interviu
Sprintas, fleita, karinis rengimas – kelio vingiai, vedę į futbolo aikštę
https://siaure.lt/sprintas-fleita-karin ... lo-aikste/
https://siaure.lt/sprintas-fleita-karin ... lo-aikste/
Re: Interviu
Jonas iš Tauragės – apie auksines vestuves, nuostabią žmoną, pažintį stadione: „Gyvenimas kaip diena praėjo“
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena ... 40-2196974
Jurgita Lieponė
Tauragės futbolo stadionas greičiausiai to dar ne nematė – vasario pradžioje čia paminėtos tauragiškių Jono ir Loretos Stažių auksinės vestuvės. Tokį siurprizą tėvams surengė jų vaikai Karolina ir Darius, pasirūpinę viskuo – jaudinančiu pasimatymu stadione, į komiksą sudėta tėvų meilės istorija, pažinties pradžią simbolizuojančiu tortu, muzika ir jaukiu šokiu.
Tauragės stadionas Jono ir Loretos gyvenime yra labai svarbus, nes būtent čia jiedu ir susipažino. Žavus futbolo treneris Jonas rungtynių metu suvaidino traumą, kad prie jo pribėgtų per rungtynes budinti medicinos seselė – Loreta.
Savo tėvų meilės istoriją yra užrašiusi jų dukra Karolina. Joje nestinga nei romantiškų, nei komiškų detalių. Pavyzdžiui, po suvaidintos traumos Jonas paprašė, kad kitoms rungtynėms Loreta jam atneštų vaistų nuo slogos.
Loretai į akį Jonas irgi buvo kritęs, net jau anksčiau – kai pirmą kartą jį, atvykusi į Tauragę, pamatė stadione. Tąsyk su drauge apkalbėjo, kad neblogas vaikinas – naujas, nematytas. Giminių šiame mieste Jonas neturėjo, tad buvo apgyvendintas sporto mokyklos trenerių kambaryje ant sulankstomos lovos.
Kai Jonas Loretą pakvietė į pirmą pasimatymą kine – pats pavėlavo. Antrasis susitikimas įvyko gatvėje ir tuomet Jonas paprašė, kad Loreta... palenktų jam neseniai įsigyto kostiumo kelnes. Ji sutiko, o kai būsimas mylimasis atėjo pasiimti kelnių – sulaukė pakvietimo į šokius. Tačiau ir į šokius Jonas pavėlavo. Tą vakarą jiedviem pašokti taip ir nepavyko. Loretą šokiams pakvietė kitas vaikinas, o Jonas šoko su jos drauge.
„Grįžusi draugė tikino, kad fainas vaikinas, lygios teisės, eisiu aš pati jį pakviesti. Tačiau Loreta atšovusi, kad ši nė negalvotų: „Jis mano“.
Nuėję į vos kelis pasimatymus jiedu susižadėjo ir apsigyveno kartu Loretos tėvų namuose. Čia gyvena iki šiol. Apie savo gyvenimą, vestuves, pažintį, požiūrį į šeimą ir kaip nugyventi tiek metų kartu – 15min pokalbis su žinomu Lietuvos futbolo treneriu Jonu Stažiu.
– Kalbamės jau po jūsų auksinių vestuvių jubiliejaus. Kaip praėjo pati šventė?
– Labai puikiai. Mūsų dukra yra siurprizų mėgėja ir ta proga padarė jų nemažai. Pradėjome švęsti futbolo stadione – ten, kur ir susipažinome. Vėliau – vakarienė, muzika, jaukus šokis kartu, rožės. Džiaugiamės, kad vaikai neužmiršo ir padarė tokį siurprizą. Čia, stadione, su Loreta susipažinome 1973 metais. Čia sutikome ir auksinių vestuvių jubiliejų.
– Prisimenate, kokia buvo toji lemtinga pažintis?
– Taip, viskas per futbolą. Loreta buvo baigusi medicinos mokyklą, medikė. Mums reikėjo, kad per futbolo varžybas būtinai būtų medicinos sesutė. Pats buvau gavęs paskyrimą į Tauragę, esu kilęs iš Kelmės rajono. Baigiau Kauno valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Atvažiavau į Tauragę ir trylika metų žaidžiau už „Taurą“, vėliau jį treniravau.
Pirmą kartą Loretą pamačiau, kai kartu su savo draugu, taip pat treneriu Broniumi, Tauragės rajono vaikų sporto mokyklos futbolo skyriui ieškojome medicinos sesutės. Be medicinos sesutės juk negalėjo vykti varžybos. Tada pirmą kartą su Broniumi ir atėjome į jos namus. Kai pamačiau ją, išeinančią iš vasarnamio, pagalvojau: kokia puiki ir graži mergina. O Bronius man sako: būk ramus, čia mano būsima mergina.
– Kodėl, jau vėliau, suvaidinote traumą?
– Nes buvo graži sesutė. Ne taip smarkiai skaudėjo, kaip rodžiausi. Užkalbinau tada: gal, sakau, susitinkame?
– O kaip nutiko, kad į pirmuosius pasimatymus pavėlavote?
– Pavėlavau, velnias. Bėgau po treniruotės, užkliuvau už tvoros, gerai kad nieko nesusilaužiau. Kai atbėgau – jau kinas buvo prasidėjęs. Pavėlavau ir į šokius. Norėjau išvesti šokti ją, bet Loreta jau šoko su kitu. Išvedžiau šokti jos draugę. Vos nesusipyko jos dėl to. Pasakysiu paprastai – mes su Loreta susižadėjome draugavę kelias savaites. Jos mama davė leidimą tuoktis. Vieną kartą nuėjome į kiną, vieną kartą – šokius. Tada – pas Loretos mamą vakarienės ir... aš paprašiau jos rankos. Loretos mama – labai puiki, reta tokių pasaulyje. Ji juokavo: gal jau norit miegoti kartu, gal gandras gali ką nors atnešti?
Taip išėjo, kad visų pirmą mes susituokėme bažnyčioje – kaip sakoma, paėmėme šliūbą. O jau paskui – civilinės metrikacijos skyriuje. Retai taip būdavo. Buvo sausio 5-oji ir Telšiuose mus sutuokė vyskupas Antanas Vaičius. Nuostabus žmogus, iš prigimties kunigas, kuris kiekvieną žmogų gali atvesti į tikėjimą. Jį pažinojo Loretos mama, tad mus suvedė. Kaip šiandien atsimenu Vaičio pasakytus žodžius: vaikai, kai aš jus surišiu, tai niekas neatriš.
Po šliūbo jau laukėme eilės vestuvėms – jos įvyko vasario 8 dieną. Snigo tądien. Beje, kalbant juokais, prieš pat vestuves smarkiai susirgau gripu. Reikia ženytis, o aš dieną prieš guliu lovoje su 40 laipsnių temperatūra. Loreta man leisdavo vaistus, turėjau kaip savo sesutę. Gal man Dievas taip norėjo pasakyti, kad apsigalvočiau? (juokiasi).
Iš vestuvių – į futbolo varžybas
– Įspūdinga buvo ir jūsų vestuvių šventė. Smagiai šventėt?
– O Dieve, kaip ošėm, buvo apie šimtas žmonių. Vestuvės labai iškilmingos, Tauragėje gal iškilmingiausios. Mano vardas Jonas, o vestuvės vyko įžymioje Tauragės keramikos gamykloje, kurioje buvo didelė, erdvi kavinė „Kviečia Jonas“. Loreta gavo vieną populiariausių vyrų Lietuvoje. Paskelbtas 50 populiariausių vardų Lietuvoje nuo 1900 m. sąrašas. Jonas – pirmoje vietoje. Iš viso 126 386 Jonai.
Mūsų vestuvėse buvo du piršliai – pirmą kartą tokį dalyką mačiau.
– Kodėl du?
– Iš mano pusės buvo švietimo skyriaus vedėjas, iš Loretos – vidaus ligų skyriaus vedėjas. Ir jie poromis apsikeitė. Gražu – vieni pavadovauja, paskui kiti. Seniau juk vestuvės tęsdavosi tris dienas – prasidėdavo penktadienį, o sekmadienį būdavo užbaigiamos. Kaip tik vestuvių šeštadienį mano treniruojama komanda turėjo žaisti futbolo rungtynes. Bandžiau jas perkelti į kitą dieną, bet nepavyko.
Sakau: nepyk, Lorečiukai, aš turėsiu pabėgti. Tik pusantros valandos, niekas per daug nepasiges, jau visi linksmi. Tyliai išėjau, sulošėme varžybas ir tada grįžau. Beje, laimėjome rungtynes prieš Klaipėdą. Kai grįžau – niekas tikrai nepastebėjo, kad jaunikis buvo dingęs.
– Kaip jums atrodo, kodėl taip nutinka – tokia trumpa draugystė, greita santuoka ir – jokių skyrybų, daug metų kartu.
– Man atrodo, kad čia kažkokia chemija. Turi būti chemija. Ir po tiek metų galiu pasakyti: puikesnės žmonos neturi niekas. Man pasisekė su žmona. Pats buvau visokių velnių priėdęs, bet žmonelę turiu auksinę. Manau, kad mus labai vienijo futbolas, per jį viskas ir įvyko. Loretos šeimoje irgi yra futbolininkų.
Turiu pasakyti, kad nuo 1973 metų iki kol baigiau karjerą – Loreta visą laiką su manimi važiuodavo į futbolo varžybas. Suraskit tokią žmoną, kuri beveik 50 metų su vyru kartu važiuotų į varžybas? Aš ir vaikus treniravau, ir Tauragės „Taurą“, be to, trylika metų pats žaidžiau už šią komandą. Su Loreta mes visą laiką buvome kartu.
– Užauginote du vaikus – Karoliną ir Darių.
– Dabar, jei atsuktume laiką atgal – turėtume penkis vaikus. Gal ne penkis, bet keturis tai tikrai. Jūs galit paklausti, kodėl penkto nenoriu?
– Kodėl?
– Nes pagal statistiką penktas vaikas gimta kinietis (kvatoja). Taip, Darius gimė 1975 metais ir dar po dešimt metų – Karolina. Ilgai galvojome, ar norime antro vaiko, dukters. Abiem vaikais aš didžiuojuosi. Sūnus baigė Lietuvos sporto universitetą, jis treneris. Buvo toks unikalus dalykas: mes net dirbome kartu, treniravome vieną komandą suaugusiųjų ir jaunių. To dar nėra buvę Lietuvos futbolo istorijoje, nėra tokio pavyzdžio. Yra, kai tėvas treniravo, o paskui tęsė sūnus, tačiau kad kartu – ne.
– Bet meilę futbolui paveldėjo ir dukra?
– Taip. Karolina iš viso... Ji žinojo, o ir žino, visus pasaulio futbolininkus, net kurių aš nepažįstu. Ji domėjosi viskuo – čempionatais, kada jie vyko, rinko ir nuotraukas. Žinojo futbolo taisykles, jau vaikystėje žinojo, kas yra nuošalė. Tokia ji.
Abu mūsų vaikai užaugo, galiu pasakyti, stadione. Po darželio – iškart į stadioną, kur treniruotės. Karolina padavinėdavo kamuolius, kartu autobusu vykdavo į komandų išvykas. Visą laiką taip.
– Sunku buvo vaikus auginti?
– Man labiau patiko jų darymas, ne auginimas (juokiasi). Loreta auklėjimu rūpinosi, nors, kai gimė dukra, paliko mane su ja mažyte dviem savaitėms – žmonai įtarė sepsį. Kartu su svainiu dvi savaites dukrą ir auginome.
– Kaip nugyvenote tas penkias dešimtis metų? Šeimoje, matyt, visko būna?
– Žinoma, kad visko būna, bet kalčiausias būdavau aš. Loretos nėra dėl ko kaltinti. Svarbiausia – visada žmonai reikia leisti vadovauti. Jei neleisi – gyvenimo nebus. Turi moteris vadovauti, o vyras dirbti savo darbus. Aišku, mes jauni apsiženijome, man buvo 22, jai – 20. Labai jauni. Visą laiką galvodavau: kaip bus, kai ta senatvė ateis? O dabar jau eina 73-eti metai. Prabėgo kaip viena diena. Kelių dalykų man gyvenime gaila. Pirmasis – prabėgusios jaunystės, o antras – kad galėjau su jaunesne ženytis, 18-mete (kvatojasi).
Žinot, kaip sakoma? Sakoma, kad žmonos yra jaunos ir gražios. Dabar tik gražios. Nors Loreta jau pensijoje, bet mano pensininkė dar dirba, turi savo nuosavą optiką. Jei kada reikės akinukų – kreipkitės. O aš jau baigiau karjerą, dabar esu namų sargas.
Gal taip yra, kai visad esi užimtas darbu? Loretos darbas irgi sunkus buvo, budėjimai naktiniai. Man – varžybos, taip pat ir savaitgaliais. Gal taip ir greičiau viskas prabėgo, nesėdėjome namuose, nebuvo kada pyktis.
– Yra koks nors sėkmingos santuokos receptas?
– Aš galvoju, kad iš pat pirmo karto turi nudurti širdį – turi taip patikti. Jei tokio nudūrimo nėra... Kaip ir sakiau, chemija turi būti, kitaip nieko gero nesigauna. Pagyvena porą metų ir skiriasi.
O mano gyvenimo credo paprastas. Nors esu vadinamas nusipelniusiu treneriu, gavęs apdovanojimų, nors daug dirbau, man sekėsi, bet svarbiausia gyvenime yra nesusireikšminti, būti tokiu, koks esi. Kartais gali kuo pasididžiuoti, pasikabinti ant krūtinės medalį, bet tai niekis. Jis tik parodo, kad tu gerai dirbai. Baisiausia, kai žmogus susireikšmina ir ypač dėl mažų dalykų. Ir, aišku, dar gyvenime svarbu dirbti savo mėgstamą darbą. Ko reikia šeimoj? Mylimo darbo ir mylimo žmogaus, daugiau nieko. Ne piniguose laimė. Fanatiškai reikia mylėti, fanatiškai ir dirbti. Po truputį neišeina.
Svarbu išmokyti žmoną žvejoti
– O kaip apibūdintumėte jausmą po 50 kartu nugyventų metų? Meilė?
– Aš ir dabar Loretos dar paklausiu, ar mane myli. Jau sunkiau, bet galva linkteli.
– Tiesa, kad mus traukia priešingybės?
– Tas ir yra – vienintelis aš galiu gyventi su Loreta, kiti negali. Ji – Skorpionas, o aš Dvynys. Dvynukai geriausiai sugyvena su Skorpionais, kiti ženklai nesugyvena. Pasisekė man Skorpioną pagauti, tiesa, kartais šiek tiek įkasdavo.
– Kartą girdėjau posakį, kurį pasakė viena aktorė apie savo vyrą: užmušti jį norėjau daug kartų, bet skirtis – niekada. Jums taip nebuvo?
– Loreta, girdėjai? Ar taip buvo? Ne, sako Loreta, užmušti manęs ji nenorėjo, bet per sprandą suduoti – taip.
– Kaip šeimoje išgyventi konfliktus, emocijas suvaldyti?
– Su Loreta daug nesiginčiju. Arba sakau, kad baik, arba tyliu iš viso. Mes vienas ant kito ilgai nepykstame, nors būna situacijų, kai ant manęs papykti reiktų ilgiau. Dar žinot kas? Santuokos pradžioje svarbu žmoną išmokyti žvejoti, o paskui – nupirkti meškerę. Aš taip ir padariau, o dabar Loreta yra viena geriausių žvejų Tauragės apskrityje. Tokias lydekas traukia, kad man seilė varva. Gali būti prūdas, kuriame nėra žuvies, bet ji kad ir mažą žuvelę vis tiek pagaus. Suranda žuvį bet kur.
Žvejybą mėgstame mes abu. Už Tauragės apie 40 kilometrų, Šilalės rajone, yra tokia Upyna – ten važiuodavome žvejoti. Nusipirkome didelę valtį ir keliaudavome po darbo. Grįžtame, būdavo, apie pirmą–antrą valandą nakties, o Loretai darbas juk nuo aštuntos ryto. Man – vėliau, tad galėdavau pamiegoti. Metus laiko kone kasdien važiuodavome. Traukdavome lynus ir abu valgydavome.
– Kas dabar jums pilnatvė, džiaugsmas?
– Maždaug prieš penkerius ar šešerius metus aš jau, galima sakyti, buvau miręs – plyšo pilvo aorta. Tai taip išeitų, kad Loreta jau penkeri metai kaip našlė? Esu kaip iš pomirtinio gyvenimo. Galvoju, kad gal Dievas specialiai taip padarė? Žiūrėjo, kokia mano žmona? Nesitikėjau tokio pagerbimo, kad taip lankytų mane – kiekvieną dieną iš Tauragės važiuodavo į Klaipėdos ligoninę. Buvau komoje, 12 parų nekalbėjau. Jos abi su dukra būdavo prie manęs. Gerbiu ir myliu dar labiau.
– Turbūt pilnatvė ir yra užauginti vaikai, buvimas kartu?
– Tai aišku. Gal dar kokį didesnį karpį pagauti.
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena ... 40-2196974
Jurgita Lieponė
Tauragės futbolo stadionas greičiausiai to dar ne nematė – vasario pradžioje čia paminėtos tauragiškių Jono ir Loretos Stažių auksinės vestuvės. Tokį siurprizą tėvams surengė jų vaikai Karolina ir Darius, pasirūpinę viskuo – jaudinančiu pasimatymu stadione, į komiksą sudėta tėvų meilės istorija, pažinties pradžią simbolizuojančiu tortu, muzika ir jaukiu šokiu.
Tauragės stadionas Jono ir Loretos gyvenime yra labai svarbus, nes būtent čia jiedu ir susipažino. Žavus futbolo treneris Jonas rungtynių metu suvaidino traumą, kad prie jo pribėgtų per rungtynes budinti medicinos seselė – Loreta.
Savo tėvų meilės istoriją yra užrašiusi jų dukra Karolina. Joje nestinga nei romantiškų, nei komiškų detalių. Pavyzdžiui, po suvaidintos traumos Jonas paprašė, kad kitoms rungtynėms Loreta jam atneštų vaistų nuo slogos.
Loretai į akį Jonas irgi buvo kritęs, net jau anksčiau – kai pirmą kartą jį, atvykusi į Tauragę, pamatė stadione. Tąsyk su drauge apkalbėjo, kad neblogas vaikinas – naujas, nematytas. Giminių šiame mieste Jonas neturėjo, tad buvo apgyvendintas sporto mokyklos trenerių kambaryje ant sulankstomos lovos.
Kai Jonas Loretą pakvietė į pirmą pasimatymą kine – pats pavėlavo. Antrasis susitikimas įvyko gatvėje ir tuomet Jonas paprašė, kad Loreta... palenktų jam neseniai įsigyto kostiumo kelnes. Ji sutiko, o kai būsimas mylimasis atėjo pasiimti kelnių – sulaukė pakvietimo į šokius. Tačiau ir į šokius Jonas pavėlavo. Tą vakarą jiedviem pašokti taip ir nepavyko. Loretą šokiams pakvietė kitas vaikinas, o Jonas šoko su jos drauge.
„Grįžusi draugė tikino, kad fainas vaikinas, lygios teisės, eisiu aš pati jį pakviesti. Tačiau Loreta atšovusi, kad ši nė negalvotų: „Jis mano“.
Nuėję į vos kelis pasimatymus jiedu susižadėjo ir apsigyveno kartu Loretos tėvų namuose. Čia gyvena iki šiol. Apie savo gyvenimą, vestuves, pažintį, požiūrį į šeimą ir kaip nugyventi tiek metų kartu – 15min pokalbis su žinomu Lietuvos futbolo treneriu Jonu Stažiu.
– Kalbamės jau po jūsų auksinių vestuvių jubiliejaus. Kaip praėjo pati šventė?
– Labai puikiai. Mūsų dukra yra siurprizų mėgėja ir ta proga padarė jų nemažai. Pradėjome švęsti futbolo stadione – ten, kur ir susipažinome. Vėliau – vakarienė, muzika, jaukus šokis kartu, rožės. Džiaugiamės, kad vaikai neužmiršo ir padarė tokį siurprizą. Čia, stadione, su Loreta susipažinome 1973 metais. Čia sutikome ir auksinių vestuvių jubiliejų.
– Prisimenate, kokia buvo toji lemtinga pažintis?
– Taip, viskas per futbolą. Loreta buvo baigusi medicinos mokyklą, medikė. Mums reikėjo, kad per futbolo varžybas būtinai būtų medicinos sesutė. Pats buvau gavęs paskyrimą į Tauragę, esu kilęs iš Kelmės rajono. Baigiau Kauno valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Atvažiavau į Tauragę ir trylika metų žaidžiau už „Taurą“, vėliau jį treniravau.
Pirmą kartą Loretą pamačiau, kai kartu su savo draugu, taip pat treneriu Broniumi, Tauragės rajono vaikų sporto mokyklos futbolo skyriui ieškojome medicinos sesutės. Be medicinos sesutės juk negalėjo vykti varžybos. Tada pirmą kartą su Broniumi ir atėjome į jos namus. Kai pamačiau ją, išeinančią iš vasarnamio, pagalvojau: kokia puiki ir graži mergina. O Bronius man sako: būk ramus, čia mano būsima mergina.
– Kodėl, jau vėliau, suvaidinote traumą?
– Nes buvo graži sesutė. Ne taip smarkiai skaudėjo, kaip rodžiausi. Užkalbinau tada: gal, sakau, susitinkame?
– O kaip nutiko, kad į pirmuosius pasimatymus pavėlavote?
– Pavėlavau, velnias. Bėgau po treniruotės, užkliuvau už tvoros, gerai kad nieko nesusilaužiau. Kai atbėgau – jau kinas buvo prasidėjęs. Pavėlavau ir į šokius. Norėjau išvesti šokti ją, bet Loreta jau šoko su kitu. Išvedžiau šokti jos draugę. Vos nesusipyko jos dėl to. Pasakysiu paprastai – mes su Loreta susižadėjome draugavę kelias savaites. Jos mama davė leidimą tuoktis. Vieną kartą nuėjome į kiną, vieną kartą – šokius. Tada – pas Loretos mamą vakarienės ir... aš paprašiau jos rankos. Loretos mama – labai puiki, reta tokių pasaulyje. Ji juokavo: gal jau norit miegoti kartu, gal gandras gali ką nors atnešti?
Taip išėjo, kad visų pirmą mes susituokėme bažnyčioje – kaip sakoma, paėmėme šliūbą. O jau paskui – civilinės metrikacijos skyriuje. Retai taip būdavo. Buvo sausio 5-oji ir Telšiuose mus sutuokė vyskupas Antanas Vaičius. Nuostabus žmogus, iš prigimties kunigas, kuris kiekvieną žmogų gali atvesti į tikėjimą. Jį pažinojo Loretos mama, tad mus suvedė. Kaip šiandien atsimenu Vaičio pasakytus žodžius: vaikai, kai aš jus surišiu, tai niekas neatriš.
Po šliūbo jau laukėme eilės vestuvėms – jos įvyko vasario 8 dieną. Snigo tądien. Beje, kalbant juokais, prieš pat vestuves smarkiai susirgau gripu. Reikia ženytis, o aš dieną prieš guliu lovoje su 40 laipsnių temperatūra. Loreta man leisdavo vaistus, turėjau kaip savo sesutę. Gal man Dievas taip norėjo pasakyti, kad apsigalvočiau? (juokiasi).
Iš vestuvių – į futbolo varžybas
– Įspūdinga buvo ir jūsų vestuvių šventė. Smagiai šventėt?
– O Dieve, kaip ošėm, buvo apie šimtas žmonių. Vestuvės labai iškilmingos, Tauragėje gal iškilmingiausios. Mano vardas Jonas, o vestuvės vyko įžymioje Tauragės keramikos gamykloje, kurioje buvo didelė, erdvi kavinė „Kviečia Jonas“. Loreta gavo vieną populiariausių vyrų Lietuvoje. Paskelbtas 50 populiariausių vardų Lietuvoje nuo 1900 m. sąrašas. Jonas – pirmoje vietoje. Iš viso 126 386 Jonai.
Mūsų vestuvėse buvo du piršliai – pirmą kartą tokį dalyką mačiau.
– Kodėl du?
– Iš mano pusės buvo švietimo skyriaus vedėjas, iš Loretos – vidaus ligų skyriaus vedėjas. Ir jie poromis apsikeitė. Gražu – vieni pavadovauja, paskui kiti. Seniau juk vestuvės tęsdavosi tris dienas – prasidėdavo penktadienį, o sekmadienį būdavo užbaigiamos. Kaip tik vestuvių šeštadienį mano treniruojama komanda turėjo žaisti futbolo rungtynes. Bandžiau jas perkelti į kitą dieną, bet nepavyko.
Sakau: nepyk, Lorečiukai, aš turėsiu pabėgti. Tik pusantros valandos, niekas per daug nepasiges, jau visi linksmi. Tyliai išėjau, sulošėme varžybas ir tada grįžau. Beje, laimėjome rungtynes prieš Klaipėdą. Kai grįžau – niekas tikrai nepastebėjo, kad jaunikis buvo dingęs.
– Kaip jums atrodo, kodėl taip nutinka – tokia trumpa draugystė, greita santuoka ir – jokių skyrybų, daug metų kartu.
– Man atrodo, kad čia kažkokia chemija. Turi būti chemija. Ir po tiek metų galiu pasakyti: puikesnės žmonos neturi niekas. Man pasisekė su žmona. Pats buvau visokių velnių priėdęs, bet žmonelę turiu auksinę. Manau, kad mus labai vienijo futbolas, per jį viskas ir įvyko. Loretos šeimoje irgi yra futbolininkų.
Turiu pasakyti, kad nuo 1973 metų iki kol baigiau karjerą – Loreta visą laiką su manimi važiuodavo į futbolo varžybas. Suraskit tokią žmoną, kuri beveik 50 metų su vyru kartu važiuotų į varžybas? Aš ir vaikus treniravau, ir Tauragės „Taurą“, be to, trylika metų pats žaidžiau už šią komandą. Su Loreta mes visą laiką buvome kartu.
– Užauginote du vaikus – Karoliną ir Darių.
– Dabar, jei atsuktume laiką atgal – turėtume penkis vaikus. Gal ne penkis, bet keturis tai tikrai. Jūs galit paklausti, kodėl penkto nenoriu?
– Kodėl?
– Nes pagal statistiką penktas vaikas gimta kinietis (kvatoja). Taip, Darius gimė 1975 metais ir dar po dešimt metų – Karolina. Ilgai galvojome, ar norime antro vaiko, dukters. Abiem vaikais aš didžiuojuosi. Sūnus baigė Lietuvos sporto universitetą, jis treneris. Buvo toks unikalus dalykas: mes net dirbome kartu, treniravome vieną komandą suaugusiųjų ir jaunių. To dar nėra buvę Lietuvos futbolo istorijoje, nėra tokio pavyzdžio. Yra, kai tėvas treniravo, o paskui tęsė sūnus, tačiau kad kartu – ne.
– Bet meilę futbolui paveldėjo ir dukra?
– Taip. Karolina iš viso... Ji žinojo, o ir žino, visus pasaulio futbolininkus, net kurių aš nepažįstu. Ji domėjosi viskuo – čempionatais, kada jie vyko, rinko ir nuotraukas. Žinojo futbolo taisykles, jau vaikystėje žinojo, kas yra nuošalė. Tokia ji.
Abu mūsų vaikai užaugo, galiu pasakyti, stadione. Po darželio – iškart į stadioną, kur treniruotės. Karolina padavinėdavo kamuolius, kartu autobusu vykdavo į komandų išvykas. Visą laiką taip.
– Sunku buvo vaikus auginti?
– Man labiau patiko jų darymas, ne auginimas (juokiasi). Loreta auklėjimu rūpinosi, nors, kai gimė dukra, paliko mane su ja mažyte dviem savaitėms – žmonai įtarė sepsį. Kartu su svainiu dvi savaites dukrą ir auginome.
– Kaip nugyvenote tas penkias dešimtis metų? Šeimoje, matyt, visko būna?
– Žinoma, kad visko būna, bet kalčiausias būdavau aš. Loretos nėra dėl ko kaltinti. Svarbiausia – visada žmonai reikia leisti vadovauti. Jei neleisi – gyvenimo nebus. Turi moteris vadovauti, o vyras dirbti savo darbus. Aišku, mes jauni apsiženijome, man buvo 22, jai – 20. Labai jauni. Visą laiką galvodavau: kaip bus, kai ta senatvė ateis? O dabar jau eina 73-eti metai. Prabėgo kaip viena diena. Kelių dalykų man gyvenime gaila. Pirmasis – prabėgusios jaunystės, o antras – kad galėjau su jaunesne ženytis, 18-mete (kvatojasi).
Žinot, kaip sakoma? Sakoma, kad žmonos yra jaunos ir gražios. Dabar tik gražios. Nors Loreta jau pensijoje, bet mano pensininkė dar dirba, turi savo nuosavą optiką. Jei kada reikės akinukų – kreipkitės. O aš jau baigiau karjerą, dabar esu namų sargas.
Gal taip yra, kai visad esi užimtas darbu? Loretos darbas irgi sunkus buvo, budėjimai naktiniai. Man – varžybos, taip pat ir savaitgaliais. Gal taip ir greičiau viskas prabėgo, nesėdėjome namuose, nebuvo kada pyktis.
– Yra koks nors sėkmingos santuokos receptas?
– Aš galvoju, kad iš pat pirmo karto turi nudurti širdį – turi taip patikti. Jei tokio nudūrimo nėra... Kaip ir sakiau, chemija turi būti, kitaip nieko gero nesigauna. Pagyvena porą metų ir skiriasi.
O mano gyvenimo credo paprastas. Nors esu vadinamas nusipelniusiu treneriu, gavęs apdovanojimų, nors daug dirbau, man sekėsi, bet svarbiausia gyvenime yra nesusireikšminti, būti tokiu, koks esi. Kartais gali kuo pasididžiuoti, pasikabinti ant krūtinės medalį, bet tai niekis. Jis tik parodo, kad tu gerai dirbai. Baisiausia, kai žmogus susireikšmina ir ypač dėl mažų dalykų. Ir, aišku, dar gyvenime svarbu dirbti savo mėgstamą darbą. Ko reikia šeimoj? Mylimo darbo ir mylimo žmogaus, daugiau nieko. Ne piniguose laimė. Fanatiškai reikia mylėti, fanatiškai ir dirbti. Po truputį neišeina.
Svarbu išmokyti žmoną žvejoti
– O kaip apibūdintumėte jausmą po 50 kartu nugyventų metų? Meilė?
– Aš ir dabar Loretos dar paklausiu, ar mane myli. Jau sunkiau, bet galva linkteli.
– Tiesa, kad mus traukia priešingybės?
– Tas ir yra – vienintelis aš galiu gyventi su Loreta, kiti negali. Ji – Skorpionas, o aš Dvynys. Dvynukai geriausiai sugyvena su Skorpionais, kiti ženklai nesugyvena. Pasisekė man Skorpioną pagauti, tiesa, kartais šiek tiek įkasdavo.
– Kartą girdėjau posakį, kurį pasakė viena aktorė apie savo vyrą: užmušti jį norėjau daug kartų, bet skirtis – niekada. Jums taip nebuvo?
– Loreta, girdėjai? Ar taip buvo? Ne, sako Loreta, užmušti manęs ji nenorėjo, bet per sprandą suduoti – taip.
– Kaip šeimoje išgyventi konfliktus, emocijas suvaldyti?
– Su Loreta daug nesiginčiju. Arba sakau, kad baik, arba tyliu iš viso. Mes vienas ant kito ilgai nepykstame, nors būna situacijų, kai ant manęs papykti reiktų ilgiau. Dar žinot kas? Santuokos pradžioje svarbu žmoną išmokyti žvejoti, o paskui – nupirkti meškerę. Aš taip ir padariau, o dabar Loreta yra viena geriausių žvejų Tauragės apskrityje. Tokias lydekas traukia, kad man seilė varva. Gali būti prūdas, kuriame nėra žuvies, bet ji kad ir mažą žuvelę vis tiek pagaus. Suranda žuvį bet kur.
Žvejybą mėgstame mes abu. Už Tauragės apie 40 kilometrų, Šilalės rajone, yra tokia Upyna – ten važiuodavome žvejoti. Nusipirkome didelę valtį ir keliaudavome po darbo. Grįžtame, būdavo, apie pirmą–antrą valandą nakties, o Loretai darbas juk nuo aštuntos ryto. Man – vėliau, tad galėdavau pamiegoti. Metus laiko kone kasdien važiuodavome. Traukdavome lynus ir abu valgydavome.
– Kas dabar jums pilnatvė, džiaugsmas?
– Maždaug prieš penkerius ar šešerius metus aš jau, galima sakyti, buvau miręs – plyšo pilvo aorta. Tai taip išeitų, kad Loreta jau penkeri metai kaip našlė? Esu kaip iš pomirtinio gyvenimo. Galvoju, kad gal Dievas specialiai taip padarė? Žiūrėjo, kokia mano žmona? Nesitikėjau tokio pagerbimo, kad taip lankytų mane – kiekvieną dieną iš Tauragės važiuodavo į Klaipėdos ligoninę. Buvau komoje, 12 parų nekalbėjau. Jos abi su dukra būdavo prie manęs. Gerbiu ir myliu dar labiau.
– Turbūt pilnatvė ir yra užauginti vaikai, buvimas kartu?
– Tai aišku. Gal dar kokį didesnį karpį pagauti.
-
Rapolas255
- Pranešimai: 81
- Užsiregistravo: 2018 Spa 22 21:52
- Palaikoma komanda: Polonia Varšuva
- Miestas: Varšuva
Re: Interviu
Interviu su Ernestu Pilypu po karjeros baigimo.
https://baltyckifutbol.pl/lt/ernestas-p ... -medaliai/
https://baltyckifutbol.pl/lt/ernestas-p ... -medaliai/
Re: Interviu
Futbolo vadovas svarmenis kilojo net per jubiliejų
https://kauno.diena.lt/naujienos/sporta ... ju-1172447
„Kiekvieną rytą ten užeinu – norite tikėkite, norite ne“, - žvaliai moja ranka Romanas Levinskas. Kostiumuotas, pasitempęs vyras vedasi svečius į savo namuose įrengtą svarmenų salę. Nė iš tolo nepasakysi, kad buvęs Kauno futbolo vadovas prieš keletą dienų atšventė savo 90-metį!
Keletą pastarųjų dienų Levinskų šeimos namų durys jaukiame Kauno pakraštyje varstėsi kur kas dažniau nei įprastai. Svečių iš įvairių Lietuvos miestų būreliai vis užsukdavo pasveikinti jubiliatą su 90-ąja sukaktimi. Tiesa, ne visiems lankytojams buvo lengva „pagauti“ poną Romaną bei jo žmoną Diletą namuose, nes jiedu vis dar neapleidžia savo įmonių verslo reikalų. Vis dėlto Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ir Kauno apskrities futbolo federacijos (KAFF) delegacija buvusį kolegą sveikino jo „tvirtovėje“. LFF generalinė sekretorė Rita Bagdonienė, KAFF prezidentas Dainius Šumauskas, buvęs KAFF vadovas bei R. Levinsko bendražygis Romas Pikčilingis įteikė dovanas bei drauge su solinezantu prisiminė jo nueitus gyvenimo žingsnius bei nuveiktus darbus.
O prisiminti R. Levinskui tikrai yra ką. Daugiau nei tris dešimtmečius Kauno futbolo federacijai vadovavęs diplomuotas ekonomistas ne tik prisidėjo, bet ir inicijavo beveik visus svarbiausius šios sporto šakos Kaune projektus. Pradedant Neries krantinėje dar sovietmečiu duris atvėrusia Kauno futbolo mokykla, kurios auklėtiniai sudarė šlovingiausių Vilniaus „Žalgirio“ laikų komandos pagrindą. Baigiant jau Nepriklausomos Lietuvos futbolo pasiekimais – pirmuoju uždaru futbolo maniežu bei dirbtinės dangos aikštynu, kuriame iki šiol rungtyniauja tūkstančiai žaidėjų – nuo pačių mažiausiųjų darželinukų iki šalies elitinio diviziono komandų.
„Niekuomet nebuvau profesionalus futbolininkas, bet kamuolį dažnai pagainiodavau. Kažin, ar būčiau susiejęs savo gyvenimą su futbolu. Bet tuometinis miesto vadovas Jonas Razumas ieškojo veiklaus žmogaus, o aš jiems pasirodžiau tinkamiausias kandidatas“, - savo pirmus žingsnius futbole prisiminė R. Levinskas.
- Kauno futbolo federacijos prezidentu tapote 1984-aisiais. Kokį ūkį tada radote?
- Gerokai apleistą, bet niekuomet nebuvau panikierius. Profesinėje veikloje, versle vadovavau tūkstantiniam kolektyvui, todėl ir futbolo ūkis manęs negąsdino. Apsiėmiau šios veiklos visuomeniniais pagrindais, savo laisvalaikio sąskaita. Už tai jokių pinigų negaudavau, bet užsidegiau noru padaryti Kauną Lietuvos futbolo centru. Juo labiau, kad gerų specialistų, futbolo talentų čia niekada netrūko. Tik nebuvo tinkamų modernių sąlygų juos ugdyti.
Pirmas mano darbas buvo įsteigti normalią futbolo mokyklą. Iki to laiko ji glaudėsi Aušros gatvėje, mažytėse patalpėlėse. Teko įrodinėti, kad miestui reikalinga tikra mokykla su stadionu, treniruočių aikštynais. Užsitikrinęs miesto valdžios palaikymą užsiėmiau mokyklos statybomis, stadiono įrengimu ir t.t. O tais laikais tai buvo didžiulis iššūkis, nes trūko ne tik statybinių medžiagų, technikos, bet net ir sportinių aprangų bei ekipiruotės. Nepaisant visų iššūkių, netrukus mokykla atvėrė duris Neries krantinėje. Iš jos išaugo Stasys Baranauskas, Igoris Pankratjevas, Robertas Fridrikas ir daugelis kitų garsių žaidėjų.
- Dar vienas didžiulis jūsų projektas – Nacionalinės futbolo akademijos namų statybos. Ar po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbai stūmėsi jau lengviau?
- Nieko panašaus. Su šiuo projektu buvo dar sunkiau, nes sklypas, kuriame dabar įrengtos dirbtinės aikštės bei stovi uždaras maniežas, priklausė paveldo zonai. Ten vyko pirmoji Lietuvoje dainų šventė ir toje istorinėje teritorijoje buvo griežtai draudžiama bet ką statyti. Juo labiau tokio masto statinius bei aikštynus, kokių reikėjo mūsų miesto futbolo bendruomenei.
Vėl teko ieškoti ryšių, ir geruoju, ir piktuoju, bet leidimą gavome. Nuėjome kryžiaus kelius, bet tikrai vertėjo. Supratome, kad visoje Lietuvoje neturint nė vieno uždaro maniežo, neturint padorios bazės ir aukšto lygio akademijos, jokios futbolo ateities neužsiauginsime. Ir dabar, praėjus daugybei metų, važiuojant pro tą vietą, kur stovi aikštynai, man paglosto širdį matant būrius besitreniruojančių vaikų. Žinau, kad tie mano darbai pasitarnaus dar ne vienai ateities kartai.
- Kaune rekonstravus Dariaus ir Girėno stadioną jau nebegėda priimti ir tituluočiausias rinktines bei klubus. Tačiau Nacionalinio stadiono sostinėje Lietuva iki šiol neturi…
- Man keista matyti, kaip nesugebama įgyvendinti tokio svarbaus visam sportui projekto. Panašu, kad sostinės vadovams trūksta ne sugebėjimų, bet noro. O jei į savo veiklą neįdedi širdies, kalnų nenuversi – nesvarbu, ar sporte, ar versle, ar gyvenime.
- Kokiomis mintimis pasitikote savo gražų jubiliejų?
- Optimistinėmis. O ko čia liūdėti? Sveikata nesiskundžiu, metų naštos pernelyg nejaučiu. Man patinka ir šis mano gyvenimo etapas, kai galiu jau ramiai apibendrinti savo nuveiktus darbus ir mėgautis bendravimo su artimaisiais šiluma.
https://kauno.diena.lt/naujienos/sporta ... ju-1172447
„Kiekvieną rytą ten užeinu – norite tikėkite, norite ne“, - žvaliai moja ranka Romanas Levinskas. Kostiumuotas, pasitempęs vyras vedasi svečius į savo namuose įrengtą svarmenų salę. Nė iš tolo nepasakysi, kad buvęs Kauno futbolo vadovas prieš keletą dienų atšventė savo 90-metį!
Keletą pastarųjų dienų Levinskų šeimos namų durys jaukiame Kauno pakraštyje varstėsi kur kas dažniau nei įprastai. Svečių iš įvairių Lietuvos miestų būreliai vis užsukdavo pasveikinti jubiliatą su 90-ąja sukaktimi. Tiesa, ne visiems lankytojams buvo lengva „pagauti“ poną Romaną bei jo žmoną Diletą namuose, nes jiedu vis dar neapleidžia savo įmonių verslo reikalų. Vis dėlto Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ir Kauno apskrities futbolo federacijos (KAFF) delegacija buvusį kolegą sveikino jo „tvirtovėje“. LFF generalinė sekretorė Rita Bagdonienė, KAFF prezidentas Dainius Šumauskas, buvęs KAFF vadovas bei R. Levinsko bendražygis Romas Pikčilingis įteikė dovanas bei drauge su solinezantu prisiminė jo nueitus gyvenimo žingsnius bei nuveiktus darbus.
O prisiminti R. Levinskui tikrai yra ką. Daugiau nei tris dešimtmečius Kauno futbolo federacijai vadovavęs diplomuotas ekonomistas ne tik prisidėjo, bet ir inicijavo beveik visus svarbiausius šios sporto šakos Kaune projektus. Pradedant Neries krantinėje dar sovietmečiu duris atvėrusia Kauno futbolo mokykla, kurios auklėtiniai sudarė šlovingiausių Vilniaus „Žalgirio“ laikų komandos pagrindą. Baigiant jau Nepriklausomos Lietuvos futbolo pasiekimais – pirmuoju uždaru futbolo maniežu bei dirbtinės dangos aikštynu, kuriame iki šiol rungtyniauja tūkstančiai žaidėjų – nuo pačių mažiausiųjų darželinukų iki šalies elitinio diviziono komandų.
„Niekuomet nebuvau profesionalus futbolininkas, bet kamuolį dažnai pagainiodavau. Kažin, ar būčiau susiejęs savo gyvenimą su futbolu. Bet tuometinis miesto vadovas Jonas Razumas ieškojo veiklaus žmogaus, o aš jiems pasirodžiau tinkamiausias kandidatas“, - savo pirmus žingsnius futbole prisiminė R. Levinskas.
- Kauno futbolo federacijos prezidentu tapote 1984-aisiais. Kokį ūkį tada radote?
- Gerokai apleistą, bet niekuomet nebuvau panikierius. Profesinėje veikloje, versle vadovavau tūkstantiniam kolektyvui, todėl ir futbolo ūkis manęs negąsdino. Apsiėmiau šios veiklos visuomeniniais pagrindais, savo laisvalaikio sąskaita. Už tai jokių pinigų negaudavau, bet užsidegiau noru padaryti Kauną Lietuvos futbolo centru. Juo labiau, kad gerų specialistų, futbolo talentų čia niekada netrūko. Tik nebuvo tinkamų modernių sąlygų juos ugdyti.
Pirmas mano darbas buvo įsteigti normalią futbolo mokyklą. Iki to laiko ji glaudėsi Aušros gatvėje, mažytėse patalpėlėse. Teko įrodinėti, kad miestui reikalinga tikra mokykla su stadionu, treniruočių aikštynais. Užsitikrinęs miesto valdžios palaikymą užsiėmiau mokyklos statybomis, stadiono įrengimu ir t.t. O tais laikais tai buvo didžiulis iššūkis, nes trūko ne tik statybinių medžiagų, technikos, bet net ir sportinių aprangų bei ekipiruotės. Nepaisant visų iššūkių, netrukus mokykla atvėrė duris Neries krantinėje. Iš jos išaugo Stasys Baranauskas, Igoris Pankratjevas, Robertas Fridrikas ir daugelis kitų garsių žaidėjų.
- Dar vienas didžiulis jūsų projektas – Nacionalinės futbolo akademijos namų statybos. Ar po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbai stūmėsi jau lengviau?
- Nieko panašaus. Su šiuo projektu buvo dar sunkiau, nes sklypas, kuriame dabar įrengtos dirbtinės aikštės bei stovi uždaras maniežas, priklausė paveldo zonai. Ten vyko pirmoji Lietuvoje dainų šventė ir toje istorinėje teritorijoje buvo griežtai draudžiama bet ką statyti. Juo labiau tokio masto statinius bei aikštynus, kokių reikėjo mūsų miesto futbolo bendruomenei.
Vėl teko ieškoti ryšių, ir geruoju, ir piktuoju, bet leidimą gavome. Nuėjome kryžiaus kelius, bet tikrai vertėjo. Supratome, kad visoje Lietuvoje neturint nė vieno uždaro maniežo, neturint padorios bazės ir aukšto lygio akademijos, jokios futbolo ateities neužsiauginsime. Ir dabar, praėjus daugybei metų, važiuojant pro tą vietą, kur stovi aikštynai, man paglosto širdį matant būrius besitreniruojančių vaikų. Žinau, kad tie mano darbai pasitarnaus dar ne vienai ateities kartai.
- Kaune rekonstravus Dariaus ir Girėno stadioną jau nebegėda priimti ir tituluočiausias rinktines bei klubus. Tačiau Nacionalinio stadiono sostinėje Lietuva iki šiol neturi…
- Man keista matyti, kaip nesugebama įgyvendinti tokio svarbaus visam sportui projekto. Panašu, kad sostinės vadovams trūksta ne sugebėjimų, bet noro. O jei į savo veiklą neįdedi širdies, kalnų nenuversi – nesvarbu, ar sporte, ar versle, ar gyvenime.
- Kokiomis mintimis pasitikote savo gražų jubiliejų?
- Optimistinėmis. O ko čia liūdėti? Sveikata nesiskundžiu, metų naštos pernelyg nejaučiu. Man patinka ir šis mano gyvenimo etapas, kai galiu jau ramiai apibendrinti savo nuveiktus darbus ir mėgautis bendravimo su artimaisiais šiluma.
Re: Interviu
D.Šernas: norime rezultatų, bet nieko nedarome
https://lsveikata.lt/razinka/dsernas-no ... rome-17088
Darvydą Šerną pažįsta tiek prisiekę futbolo sirgaliai, tiek mažamečių tėvai. Keliasdešimt rungtynių nacionalinėje futbolo rinktinėje sužaidęs vienas geriausių Lietuvos futbolininkų rūpinasi vaikų užimtumu: prieš keletą metų Vilniuje įkūręs vaikų futbolo akademiją, šiandien alytiškis investuoja į vaikų ir jaunimo sportui pritaikytą infrastruktūrą.
- Darvydai, Lietuvoje viena po kitos steigiasi vaikų futbolo akademijos, vaikų stadionai pilni, susidomėjimas futbolu itin didelis... Futbolas atgimsta?
- Ne veltui futbolas yra populiariausia sporto šaka pasaulyje. Tai – paprastas žaidimas. Jį galima žaisti namuose, kieme, vienas prieš vieną, du prieš du. Motyvuoja ir čempionatų transliacijos: vaikai turi savo žvaigždes, domisi, išmėgina futbolo treniruotes.
Sporto šakos populiarumui ne ką mažiau svarbi infrastruktūra. Pastaraisiais metais Vilniuje savivaldybė padarė nemažą darbą atnaujindama mokyklų aikšteles. Daugiabučių kiemuose daug renovuotų aikščių. Taigi vaikai iki dešimties metų amžiaus dabar turi kur kas geresnes sąlygas sportuoti, o tai didina futbolo populiarumą.
Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje išpopuliarėjo mergaičių futbolas. Lietuvoje mes, aišku, vėluojame. Bet ir čia mergaitės ėmė juo labiau domėtis. Pamažu nyksta tie mitai, kad jeigu žais futbolą, kojos bus kreivos. Futbolas – atletiškas sportas. Vaikai bėgioja, šokinėja, tolygiai dirba visas kūnas.
- Lietuvoje populiarumu futbolas sparčiai vejasi krepšinį. O investicijomis?
- Lietuva yra vienintelė šalis pasaulyje, kur krepšinis svarbesnis už futbolą. Pavyzdžiui, Madrido „Real“ – kosminio lygio futbolą – stebėti susirenka 90 tūkstančių žiūrovų. Ispanų krepšinio lygis taip pat aukštas, bet jį žiūri daugiausiai 15 tūkstančių sirgalių. Futbolo klubai išlaiko krepšinį. O pas mus atvirkščiai. Bet tikiuosi, kad vieną dieną viskas pasikeis. Kalbant apie profesionalų lygį, mes labai stipriai atsiliekame: reikalingos geros aikštės, kvalifikuoti treneriai, mokymai, stažuotės… Bet absoliučiai niekas neprisideda: nei valstybė, nei verslas. Šiandien futbolą ant pečių neša tėvai: moka už aikštes, už keliones. Kol mes visi nenorėsime, kad futbolas pasiektų profesionalų lygmenį, nieko nebus, nes be investicijų tą padaryti sunku.
- Lietuvos futbolo dabartis. Vieni juokiasi, kiti verkia, treti pyksta. Kaip jūs reaguojate?
- Paprastai. Iš nieko niekas nepasidaro. Prieš juokiantis ar verkiant, reikėtų paklausti: o ką padarėme, kad futbolas šalyje būtų geras? Norime rezultatų, bet nieko nedarome. Nebus taip, kad laimėsime Europos čempionatą, o tada pastatysime stadionus ar vaikams aikšteles. Atvirkščiai, pirmiausia turime padaryti, o tuomet jau galime tikėtis rezultatų.
Puikus pavyzdys yra Lenkija su beveik 40 milijonų gyventojų. Iki 2010 metų nepatekdavo į jokius čempionatus. Tuomet pastatė dešimt stadionų didžiausiuose miestuose, įrengė bazes, kur ruošiasi visos komandos, atidarė daug aikštynų treniruotis vaikams. Nuo to laiko situacija ėmė keistis. Dabar Lenkija visą laiką žaidžia Europos čempionatuose, patenka į pasaulio čempionatus.
- Pats investuojate į sporto infrastruktūrą. Vilniuje atidarytas naujas „Hanner-VFA“ stadionas. Kas motyvuoja?
- Aš myliu futbolą, čia yra mano gyvenimo esmė. Noriu suteikti vaikams geras sąlygas: kad jie kokybiškai treniruotųsi, išvažiuotų į užsienį, pamatytų tikrąjį futbolą ir pajustų, ką reiškia žaisti prieš dešimtis tūkstančių žiūrovų, kaip kadaise tai pavyko man.
- Kokį save prisimenate treniruotėse?
- Nebuvau super talentas – man visko reikėjo siekti sunkiu darbu. Nebuvo lengva. Bet turėjau daug užsispyrimo, noro konkuruoti, lenktyniauti ir laimėti. Tos savybės sporte svarbios: turi keltis ir bėgti toliau. Šiuolaikinė karta tokiomis savybėmis nepasižymi. Vaikai viską gauna pernelyg lengvai. Vieną žaidimą žaidė, pralošė, įsijungė naują. Bet džiaugiuosi, kad atsiranda ir užsispyrusių, talentingų vaikų. Stengiamės jiems sudaryti kuo geresnę aplinką augti ir tobulėti.
- Kada supratote, kad tapsite profesionaliu futbolininku?
- Būdamas 16 ar 17 metų suvokiau, kad žaidimai baigėsi, reikės pereiti į vyrų futbolą. Tas etapas yra be galo sunkus. Baigiau mokyklą, nuvažiavau į peržiūras keliose vyrų komandose ir kai mane priėmė, nebeturėjau kur trauktis. Supratau, kad dabar turiu „varyti“ maksimaliai. Ir „variau“. (Šypsosi.)
- Kokius prisiminimus iš profesionalo karjeros branginate labiausiai?
- Kiekvienas pakvietimas atstovauti Lietuvai man būdavo šventė – didžiausias įvertinimas ir malonumas. Prisimenu pirmąjį išvažiavimą su rinktine 2009 metais. Nuvažiavome į Prancūziją, „Stade de France“ stadioną. Aš, dar visai jaunuolis, stoviu tunelyje su pasaulinio lygio žaidėjais, kuriuos prieš savaitę mačiau per televizorių žaidžiant Čempionų lygoje. Dabar jie spaudžia man ranką. Tada išeinu į areną, kurioje aidi beveik 90 tūkstančių žiūrovų. Jausmas yra neapsakomas. Tokie momentai išlieka visam gyvenimui, jų neįmanoma pamiršti.
- Pats turite du sūnus. Ar ir jie seka jūsų pėdomis?
- Abu žaidė futbolą metus dvejus ir nustojo. Padariau klaidą, kurią dažnai daro tėvai – iš to didelio noro perspaudžiau. Dabar ir kitus tėvus mokau: tėtis ir mama turi būti tėvais – ne mokytojais, ne treneriais. Pastebiu, kad visi šiuolaikiniai tėvai perspaudžia, kišasi į trenerių darbą, į akademijos procesus nieko nesuprasdami. Aš ugdytinio tėčiui advokatui neaiškinu, kaip jam elgtis ir ką sakyti teisme. O tėvai sau leidžia ateiti ir paaiškinti treneriui, kaip dirbti, nes naktį per televizorių pažiūrėjo futbolą ir galvoja, kad viską supranta. Bendraujame su kitų Europos šalių akademijomis – visi stebi tą pačią tendenciją. Kai kur tėvų visai neįleidžia į stadionus per vaikų treniruotes. Vaikus reikia palaikyti, kai sunku, paskatinti, pasidžiaugti su jais. Toks turėtų būti tėvų darbas. Turime gražiai sutarti ir visi siekti geriausio vaikams.
https://lsveikata.lt/razinka/dsernas-no ... rome-17088
Darvydą Šerną pažįsta tiek prisiekę futbolo sirgaliai, tiek mažamečių tėvai. Keliasdešimt rungtynių nacionalinėje futbolo rinktinėje sužaidęs vienas geriausių Lietuvos futbolininkų rūpinasi vaikų užimtumu: prieš keletą metų Vilniuje įkūręs vaikų futbolo akademiją, šiandien alytiškis investuoja į vaikų ir jaunimo sportui pritaikytą infrastruktūrą.
- Darvydai, Lietuvoje viena po kitos steigiasi vaikų futbolo akademijos, vaikų stadionai pilni, susidomėjimas futbolu itin didelis... Futbolas atgimsta?
- Ne veltui futbolas yra populiariausia sporto šaka pasaulyje. Tai – paprastas žaidimas. Jį galima žaisti namuose, kieme, vienas prieš vieną, du prieš du. Motyvuoja ir čempionatų transliacijos: vaikai turi savo žvaigždes, domisi, išmėgina futbolo treniruotes.
Sporto šakos populiarumui ne ką mažiau svarbi infrastruktūra. Pastaraisiais metais Vilniuje savivaldybė padarė nemažą darbą atnaujindama mokyklų aikšteles. Daugiabučių kiemuose daug renovuotų aikščių. Taigi vaikai iki dešimties metų amžiaus dabar turi kur kas geresnes sąlygas sportuoti, o tai didina futbolo populiarumą.
Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje išpopuliarėjo mergaičių futbolas. Lietuvoje mes, aišku, vėluojame. Bet ir čia mergaitės ėmė juo labiau domėtis. Pamažu nyksta tie mitai, kad jeigu žais futbolą, kojos bus kreivos. Futbolas – atletiškas sportas. Vaikai bėgioja, šokinėja, tolygiai dirba visas kūnas.
- Lietuvoje populiarumu futbolas sparčiai vejasi krepšinį. O investicijomis?
- Lietuva yra vienintelė šalis pasaulyje, kur krepšinis svarbesnis už futbolą. Pavyzdžiui, Madrido „Real“ – kosminio lygio futbolą – stebėti susirenka 90 tūkstančių žiūrovų. Ispanų krepšinio lygis taip pat aukštas, bet jį žiūri daugiausiai 15 tūkstančių sirgalių. Futbolo klubai išlaiko krepšinį. O pas mus atvirkščiai. Bet tikiuosi, kad vieną dieną viskas pasikeis. Kalbant apie profesionalų lygį, mes labai stipriai atsiliekame: reikalingos geros aikštės, kvalifikuoti treneriai, mokymai, stažuotės… Bet absoliučiai niekas neprisideda: nei valstybė, nei verslas. Šiandien futbolą ant pečių neša tėvai: moka už aikštes, už keliones. Kol mes visi nenorėsime, kad futbolas pasiektų profesionalų lygmenį, nieko nebus, nes be investicijų tą padaryti sunku.
- Lietuvos futbolo dabartis. Vieni juokiasi, kiti verkia, treti pyksta. Kaip jūs reaguojate?
- Paprastai. Iš nieko niekas nepasidaro. Prieš juokiantis ar verkiant, reikėtų paklausti: o ką padarėme, kad futbolas šalyje būtų geras? Norime rezultatų, bet nieko nedarome. Nebus taip, kad laimėsime Europos čempionatą, o tada pastatysime stadionus ar vaikams aikšteles. Atvirkščiai, pirmiausia turime padaryti, o tuomet jau galime tikėtis rezultatų.
Puikus pavyzdys yra Lenkija su beveik 40 milijonų gyventojų. Iki 2010 metų nepatekdavo į jokius čempionatus. Tuomet pastatė dešimt stadionų didžiausiuose miestuose, įrengė bazes, kur ruošiasi visos komandos, atidarė daug aikštynų treniruotis vaikams. Nuo to laiko situacija ėmė keistis. Dabar Lenkija visą laiką žaidžia Europos čempionatuose, patenka į pasaulio čempionatus.
- Pats investuojate į sporto infrastruktūrą. Vilniuje atidarytas naujas „Hanner-VFA“ stadionas. Kas motyvuoja?
- Aš myliu futbolą, čia yra mano gyvenimo esmė. Noriu suteikti vaikams geras sąlygas: kad jie kokybiškai treniruotųsi, išvažiuotų į užsienį, pamatytų tikrąjį futbolą ir pajustų, ką reiškia žaisti prieš dešimtis tūkstančių žiūrovų, kaip kadaise tai pavyko man.
- Kokį save prisimenate treniruotėse?
- Nebuvau super talentas – man visko reikėjo siekti sunkiu darbu. Nebuvo lengva. Bet turėjau daug užsispyrimo, noro konkuruoti, lenktyniauti ir laimėti. Tos savybės sporte svarbios: turi keltis ir bėgti toliau. Šiuolaikinė karta tokiomis savybėmis nepasižymi. Vaikai viską gauna pernelyg lengvai. Vieną žaidimą žaidė, pralošė, įsijungė naują. Bet džiaugiuosi, kad atsiranda ir užsispyrusių, talentingų vaikų. Stengiamės jiems sudaryti kuo geresnę aplinką augti ir tobulėti.
- Kada supratote, kad tapsite profesionaliu futbolininku?
- Būdamas 16 ar 17 metų suvokiau, kad žaidimai baigėsi, reikės pereiti į vyrų futbolą. Tas etapas yra be galo sunkus. Baigiau mokyklą, nuvažiavau į peržiūras keliose vyrų komandose ir kai mane priėmė, nebeturėjau kur trauktis. Supratau, kad dabar turiu „varyti“ maksimaliai. Ir „variau“. (Šypsosi.)
- Kokius prisiminimus iš profesionalo karjeros branginate labiausiai?
- Kiekvienas pakvietimas atstovauti Lietuvai man būdavo šventė – didžiausias įvertinimas ir malonumas. Prisimenu pirmąjį išvažiavimą su rinktine 2009 metais. Nuvažiavome į Prancūziją, „Stade de France“ stadioną. Aš, dar visai jaunuolis, stoviu tunelyje su pasaulinio lygio žaidėjais, kuriuos prieš savaitę mačiau per televizorių žaidžiant Čempionų lygoje. Dabar jie spaudžia man ranką. Tada išeinu į areną, kurioje aidi beveik 90 tūkstančių žiūrovų. Jausmas yra neapsakomas. Tokie momentai išlieka visam gyvenimui, jų neįmanoma pamiršti.
- Pats turite du sūnus. Ar ir jie seka jūsų pėdomis?
- Abu žaidė futbolą metus dvejus ir nustojo. Padariau klaidą, kurią dažnai daro tėvai – iš to didelio noro perspaudžiau. Dabar ir kitus tėvus mokau: tėtis ir mama turi būti tėvais – ne mokytojais, ne treneriais. Pastebiu, kad visi šiuolaikiniai tėvai perspaudžia, kišasi į trenerių darbą, į akademijos procesus nieko nesuprasdami. Aš ugdytinio tėčiui advokatui neaiškinu, kaip jam elgtis ir ką sakyti teisme. O tėvai sau leidžia ateiti ir paaiškinti treneriui, kaip dirbti, nes naktį per televizorių pažiūrėjo futbolą ir galvoja, kad viską supranta. Bendraujame su kitų Europos šalių akademijomis – visi stebi tą pačią tendenciją. Kai kur tėvų visai neįleidžia į stadionus per vaikų treniruotes. Vaikus reikia palaikyti, kai sunku, paskatinti, pasidžiaugti su jais. Toks turėtų būti tėvų darbas. Turime gražiai sutarti ir visi siekti geriausio vaikams.
Re: Interviu
FK „Žalgiris“ direktorė V. Venslovaitienė: iki šito ėjome 15 metų
https://www.vz.lt/laisvalaikis/2025/01/ ... me-15-metu
Praėję 2024-ieji Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo (FK) istorijoje neabejotinai bus minimi kaip iškovotos Lietuvos čempionų taurės metai. Kita metų pergalė – jiems baigiantis įsigyta akademija ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas Vilniuje, Liepkalnyje.
Vilma Venslovaitienė, FK „Žalgiris“ direktorė ir dalininkė, VŽ pasakoja apie metų pirkinius, savo karjerą „Senukuose“ ir verslininko Vladimiro Romanovo imperijoje, apie darbą FK „Žalgiris“, būsimo sezono tikslus ir biudžeto formavimą.
Visas pokalbis su Vilma Venclovaitiene – VŽ podkaste.
https://www.vz.lt/laisvalaikis/2025/01/ ... me-15-metu
Praėję 2024-ieji Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo (FK) istorijoje neabejotinai bus minimi kaip iškovotos Lietuvos čempionų taurės metai. Kita metų pergalė – jiems baigiantis įsigyta akademija ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas Vilniuje, Liepkalnyje.
Vilma Venslovaitienė, FK „Žalgiris“ direktorė ir dalininkė, VŽ pasakoja apie metų pirkinius, savo karjerą „Senukuose“ ir verslininko Vladimiro Romanovo imperijoje, apie darbą FK „Žalgiris“, būsimo sezono tikslus ir biudžeto formavimą.
Visas pokalbis su Vilma Venclovaitiene – VŽ podkaste.
Re: Interviu
Mantas Kuklys: Savo karjeroje nieko nekeisčiau
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... ekeisciau/
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... ekeisciau/
Re: Interviu
Į teisėjų elitą įtrauktas Rumšas – apie jautrią reakciją, sėkmės kainą ir Ronaldo „auklėjimą“
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-2584828
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-2584828
-
Rapolas255
- Pranešimai: 81
- Užsiregistravo: 2018 Spa 22 21:52
- Palaikoma komanda: Polonia Varšuva
- Miestas: Varšuva
Re: Interviu
Interviu su Martinu Perveiniu (buvęs BFA puolėjas, dabar Lenkijos III lyga).
https://baltyckifutbol.pl/lt/martinas-p ... atmosfera/
https://baltyckifutbol.pl/lt/martinas-p ... atmosfera/
Re: Interviu
Baltijos šalių „Delfi“ žurnalistų susitikimas su T. Henry
https://www.delfi.lt/sportas/fifa-2026/ ... -120247403
„Kai dalyvauji olimpinėse žaidynėse, sportininkai dažniausiai turi bent keletą mėnesių pasiruošti tam. Tačiau futbole taip nėra, – pasakojo T. Henry. – Tu baigi UEFA Čempionų lygos finalą arba sezoną savo pirmenybėse, o po dviejų savaičių jau būni pasaulio čempionate. Kartais ten atvyksti per sezoną sužaidęs milžinišką kiekį rungtynių ir tada būni pavargęs psichologiškai, nes visus metus kovojai Čempionų lygoje, taurėse, savo čempionatuose iki pat paskutinės dienos. Ir staiga po 70 rungtynių vėl turi žaisti ir demonstruoti maksimumą. Tai nėra paprasta.“
Primename, kad pastaraisiais metais žymiai padaugėjo susitikimų skaičius Čempionų lygoje, taip pat pradėtas organizuoti vasaromis vykstantis klubų pasaulio čempionatas, klubinio sezono metu žaidėjai keliauja į rinktines bei pasirodo Tautų lygoje.
„Jei turėjai sėkminga sezoną, gali atvažiuoti būdamas „ant bangos“, tačiau su labai pavargusiomis kojomis, – nuovargio įtaką akcentavo jis. – Jei sezonas nesusiklosto, galbūt nežaidei tiek daug rungtynių, bet psichologiškai nesi geroje būklėje, nes nepasisekė su klubu. Ir tada staiga turi persijungti bei žaisti už savo valstybę, kurioje visi iš tavęs laukia pergalių. Taip pat yra traumos ir daug kitų veiksnių, kurie turi sutapti, kad rodytum savo geriausią žaidimą. Tu tiesiog turi rasti būdą būti sėkmingas.
„Jei esi komandoje, kuriai yra prognozuojamos pergalės, spaudimas būna milžiniškas, – prie minčių apie spaudimą grįžo T. Henry. – Pasaulio čempionate yra labai daug tokių komandų, kurios privalo laimėti, tačiau galiausiai triumfuoja tik viena, o kitos tiesiog laikomos tomis, kurios nelaimėjo. Aukšto lygio futbolininkai turi gebėti susikoncentruoti į tai, ką gali kontroliuoti. O dėl to, ko negali kontroliuoti, tiesiog nieko nepadarysi.“
https://www.delfi.lt/sportas/fifa-2026/ ... -120247403
„Kai dalyvauji olimpinėse žaidynėse, sportininkai dažniausiai turi bent keletą mėnesių pasiruošti tam. Tačiau futbole taip nėra, – pasakojo T. Henry. – Tu baigi UEFA Čempionų lygos finalą arba sezoną savo pirmenybėse, o po dviejų savaičių jau būni pasaulio čempionate. Kartais ten atvyksti per sezoną sužaidęs milžinišką kiekį rungtynių ir tada būni pavargęs psichologiškai, nes visus metus kovojai Čempionų lygoje, taurėse, savo čempionatuose iki pat paskutinės dienos. Ir staiga po 70 rungtynių vėl turi žaisti ir demonstruoti maksimumą. Tai nėra paprasta.“
Primename, kad pastaraisiais metais žymiai padaugėjo susitikimų skaičius Čempionų lygoje, taip pat pradėtas organizuoti vasaromis vykstantis klubų pasaulio čempionatas, klubinio sezono metu žaidėjai keliauja į rinktines bei pasirodo Tautų lygoje.
„Jei turėjai sėkminga sezoną, gali atvažiuoti būdamas „ant bangos“, tačiau su labai pavargusiomis kojomis, – nuovargio įtaką akcentavo jis. – Jei sezonas nesusiklosto, galbūt nežaidei tiek daug rungtynių, bet psichologiškai nesi geroje būklėje, nes nepasisekė su klubu. Ir tada staiga turi persijungti bei žaisti už savo valstybę, kurioje visi iš tavęs laukia pergalių. Taip pat yra traumos ir daug kitų veiksnių, kurie turi sutapti, kad rodytum savo geriausią žaidimą. Tu tiesiog turi rasti būdą būti sėkmingas.
„Jei esi komandoje, kuriai yra prognozuojamos pergalės, spaudimas būna milžiniškas, – prie minčių apie spaudimą grįžo T. Henry. – Pasaulio čempionate yra labai daug tokių komandų, kurios privalo laimėti, tačiau galiausiai triumfuoja tik viena, o kitos tiesiog laikomos tomis, kurios nelaimėjo. Aukšto lygio futbolininkai turi gebėti susikoncentruoti į tai, ką gali kontroliuoti. O dėl to, ko negali kontroliuoti, tiesiog nieko nepadarysi.“