Knyga apie Šiaulių futbolo žmones, įvykius, datas
https://www.skrastas.lt/gyvenimo-spalvos/knyga-apie-siauliu-futbolo-zmones-ivykius-datasJurgita JUŠKEVIČIENĖ
Praeitą antradienį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko Arūno Petraičio knygos „Šiaulių futbolui – 95. Iliustruota istorija: 1925–2020“ pristatymas. Tai jau ketvirtoji šiauliečio trenerio, žurnalisto, sporto istoriko knyga. Pasikalbėti apie naujausią A. Petraičio knygą susitikome „Šiaulių krašto“ redakcijoje, kurioje jis dešimtmetį dirbo žurnalistu, o rengdamas knygą vartė laikraščių archyvus.
Medžiagai surinkti – ketveri metai
– Kaip kilo mintis parašyti knygą apie Šiaulių futbolą?– Pagrindinis motyvas parašyti knygą buvo tai, kad iki šiol tokios knygos nebuvo. Tuo tarpu Šiaulių futbolas per beveik 100 metų nuėjo didelį kelią ir turėjo didesnių laimėjimų negu kada nors krepšinis. Prieš porą metų išleidau knygą apie Šiaulių krepšinį („9 Šiaulių krepšinio dešimtmečiai. Iliustruota istorija nuo 1925 metų“ (2018) – aut. pastaba), logiška buvo, kad ir Šiaulių futbolas turi atrasti savo vietą sporto istorijos lentynoje.
Antras motyvas buvo noras atkreipti dėmesį į tai, kad mes nepakankamai mieste skiriame dėmesio savo žinomiems sporto žmonėms ir įvykiams. Rašydamas šią knygą susidūriau su gana keistu faktu, kad kai kurie žmonės nežino tų komandų, kurios daugybę kartų tapo Lietuvos čempionais. Jie nežino „Elnio“, retas bežino „Karedą“. Galvoju, kad tai nėra normali situacija. Knyga galbūt vienas iš žingsnių prisiminti tuos įvykius, žmones, kurie buvo ir yra Šiaulių futbole. Manau, kad įprasminti sporto pasiekimus būtų galima ir kitomis formomis: šlovės alėja prie stadiono, bareljefas ar žymaus sportininko vardu pavadinta gatvė.
– Knyga apima futbolo istorijos laikotarpį nuo 1925 metų iki šių dienų. Kodėl pasirinktas toks atskaitos taškas – 1925-ieji?– Yra šaltinių, kad komandos kūrėsi ir iki tol, tačiau jos daugiau buvo prie atskirų organizacijų: šaulių, skautų, politinių organizacijų, mokslo įstaigų, bet nebuvo jungiančio vardiklio. Pasirinkau istorinę datą 1925-uosius, nes tais metais buvo įkurta Šiaulių futbolo apygarda, ir ji tais pačiais metais suorganizavo pirmąjį apygardos futbolo čempionatą.
– Kiek laiko užtruko surinkti informaciją, iliustracijas? Kas padėjo?– Pirmieji užrašai apie šitą knygą padaryti 2016 m. Aišku, į tą laikotarpį įsiterpė knyga apie Šiaulių krepšinį. Vienam turbūt nebūtų įmanoma to padaryti. Pradėjęs rinkti medžiagą, radau labai gerą futbolo bendruomenę Šiauliuose. Man pavyko susitikti ir su žmonėmis, kurie išvykę gyventi į kitus miestus. Šiauliečiai mane nustebino. Knygoje pilna nuotraukų, ir jos daugiausiai iš tos bendruomenės žmonių archyvų. Taip pat padėjo kolekcininkas Petras Kaminskas, Leonas Karaliūnas.
Pokalbiai su futbolo žmonėmis man labai praplėtė knygos tematiką. Tad knyga nėra vien tik skaičiai, faktai, bet ir įvykiai, žmonių prisiminimai, biografijos. Romualdas Urnikas – unikalus žmogus, jis viską puikiai prisimena, iš jo sužinojau daug man naujų ir netikėtų dalykų, pavyzdžiui, apie futbolą karo metais Šiauliuose. Teko padirbėti ir Vilniuje Lietuvos centriniame archyve.
Man nuostabiausias dalykas buvo tai, kad nė vienas žmogus, į kurį kreipiausi, nepasakė, kad neturi laiko, nenori, ar negali padėti.
– Ar kilo kokių problemų renkant medžiagą?– Kai kurių dalykų nepavyko atrasti ir įdėti į knygą, nes nėra išlikę dokumentų. Galbūt jie buvo išmesti, sunaikinti ar nugulė privačiuose archyvuose. Paradoksalu, bet neturime ne tų seniausių laikų, o kai kurių tarybinių metų dokumentų. Pavyzdžiui, buvo broliai Skeiviai, legendiniai „Statybininko“ žaidėjai, jie pelnydavo labai daug įvarčių, ir bandymas suskaičiuoti visus jų įvarčius nebuvo iki galo sėkmingas, nes kai kurių sezonų neįmanoma atgaminti. Tas mane truputį nustebino, nes, atrodo, sportas – dokumentuojamas dalykas, bent jau protokolai turėjo išlikti.
Vietoj stadiono – pieva
– Su kokiais iššūkiais susidurdavo pirmieji Šiaulių futbolininkai?– Kalbant apie 1921–1925 metus, didžiausia problema buvo stadionas. Jau tada Šiauliai turėjo nemažai futbolo komandų, 5–6 komandos dalyvaudavo Lietuvos pirmenybėse, bet kur žaisti – būdavo problema. Vienintelė padori buvo klubui „Makabi“ priklausanti aikštė dabartinėje „Baltik Vairo“ teritorijoje. Klubas nuomodavo aikštę, bet tada ne visos komandos išgalėjo mokėti nuomą, todėl ieškojo kitų vietų.
Šiauliuose buvo arklių rinka, netoli žydų kapinių, dabartinėje Žalgirio gatvėje. Ten tris kartus per savaitę vykdavo gyvulių turgūs, o kitomis dienomis – futbolas. To laikmečio rungtynių aprašymuose galima rasti užuominų, kad žaisti šioje aikštėje nebuvo pačios geriausios sąlygos: dulkės, bacilos, šiukšlės, gyvūnų paliktos „dovanėlės“.
Be šių dviejų pagrindinių aikščių žaisdavo ir parodų aikštėje – plyname lauke dabartinės ligoninės teritorijoje. Dar viena vieta – grafų Zubovų parke, kur dabar teniso kortai, ten vykdavo ir respublikinės žemės ūkio mugės. Profesorius Vytenis Rimkus yra pasakojęs, kad jaunystėje būtent toje aikštėje yra žaidęs. Dar buvo ir Gubernijos pievos, kai jau visai nebūdavo kur žaisti.
– Ką naujo pats sužinojote apie Šiaulių futbolą?– Man atradimas buvo karo metai. Apie juos papasakojo Romualdas Urnikas (karo metais jis buvo paauglys), po to patvirtinimą jo žodžiams radau ir kituose šaltiniuose. Karas į Šiaulius atėjo 1941 metais, tačiau gyvenimas ir futbolas mieste nesustojo, nors ir buvo tam tikrų nepriteklių. Vienais metais vokiečių komendantas sugalvojo įsteigti taurę futbolo turnyrui ir jame dalyvavo po šešias šiauliečių ir vokiečių komandas. Kai kurios vokiečių komandos netgi buvo tarptautinės – jose žaidė italai, vengrai, rumunai. Ir to turnyro nugalėtoja tapo „Gubernija“, nes ji buvo karo metų lyderė.
Karo metais vyko ir Lietuvos čempionatai, nors ne visi buvo pabaigti. „Gubernija“ paskutiniais karo metais puikiai žaidė, pretendavo į prizininkes, bet sezonas liko nebaigtas.
Urnikas pasakojo, buvo ir įtemptų momentų. Kai stadione vykdavo rungtynės, išrikiuodavo tribūnų viršuje stebėtojus, kad žiūrėtų, ar neatvažiuoja vokiečiai gaudyti jaunimo į kariuomenę ar darbams. Pastebėję sunkvežimius, stebėtojai duodavo ženklą ir jaunimas išsislapstydavo.
Dar įdomus pastebėjimas, kad centrinis miesto stadionas tuo metu dar nebuvo baigtas ir šiauliečiai pradėjo jį plėšti: išsinešdavo langus, duris, lentas. Vokiečiai pamatę tokią netvarką, pradėjo saugoti stadioną. Baigėsi vagystės, bet ir rungtynės baigėsi. Kad galėtų rungtyniauti stadione, turėjo rašyti prašymus.
Legendinis „Elnias“ į Šiaulius atnešė šventę
– Kokius metus galima laikyti Šiaulių futbolo aukso amžiumi?– Kalbindamas mūsų futbolo veteranus supratau, kad tarybiniais metais, kai Šiauliuose buvo daug gamyklų, kombinatų, fabrikų, kiekvienai jų rūpėjo turėti futbolo komandą, tai buvo prestižo dalykas. Taip atsirado „Elnias“, „Statybininkas“, „Tauras“, Mėsos kombinato komanda Komandas, žaidžiančias viename ar kitame lygyje, turėjo ir mažesnės įmonės.
Pokario faktas įdomus buvo, kad sportininkai buvo labai universalūs. Dažnas žiemą žaisdavo ledo ritulį, o vasarą – futbolą. Į rungtynes vykdavo sunkvežimiais ir kelionė iš Šiaulių į Klaipėdą kartais trukdavo ir aštuonias valandas. Tribūnos lūždavo nuo žiūrovų, nes tada nebuvo didelio pramogų pasirinkimo, todėl futbolas buvo šventė. Natūralu, kad šventę lemdavo ir laimėjimai. „Elnias“ buvo pirmoji Šiaulių komanda, kuri atnešė tą šventę į Šiaulius.
1948 metais „Elnias“, debiutuodamas Lietuvos čempionate, tapo čempionu. Tai buvo neįtikėtina žinia Šiauliams. Kadangi iki tol Šiauliai nebuvo pirmo ryškumo Lietuvos futbole, kauniečiai ironizavo: pabuvot vienais metais čempionais, vėliau vėl grįšite į paskutinę vietą. Bet „Elnias“ negrįžo, jis beveik 15 metų dominavo Lietuvos futbole iki 1961 metų 7 kartus tapo Lietuvos čempionu. Lygiagrečiai atsirado ir „Statybininkas“, bet jis tik du kartus tapo čempionu. „Tauras“ – vieną kartą. Apibendrinant galima pasakyti, kad tarybiniai metai futbolui buvo aukso amžius. Iškovojome 10 Lietuvos čempionų titulų ir buvome dominuojanti jėga respublikos futbolo padangėje, turėjome iškilių asmenybių, kurios vedė į pergales, nepaisant sąlyginio profesionalismo.
1945–1950 metais profesionalų nebuvo, žmonės dirbdavo, o po darbo susirinkdavo ir žaisdavo ir sugebėdavo laimėti. Su „Statybininku“ požiūris po truputį keitėsi, treneris R. Urnikas įnešė profesionalaus futbolo supratimą. Tada žaidėjai mažiau eidavo į darbą, daugiau laiko skirdavo sportui. Taip pat atsirado žaidėjų viliojimo praktika. Statybos trestas sportininkams galėjo pasiūlyti butų. Jeigu atsirastavo geras žaidėjas, pavyzdžiui, Mažeikiuose, bet neturintis normalaus būsto, nuvykę šiauliečiai galėdavo padėti ant stalo buto raktus, ir dažniausiai pokalbiai vykdavo ne su pačiais futbolininkais, o su jų žmonomis. R. Urnikas pasakoja, kad pas jį darbo stalo stalčiuje visada būdavo bent kelių butų raktai ir jis nuolat ieškodavo žaidėjų, kurie galėtų sustiprinti komandą. Ir tai veikė.
„Karedos“ gimimas
– Kas pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę?– Po 1990 metų mes sumažinome apsukas. Pradėjo užsidarinėti mūsų didžiosios gamyklos, atsirado lėšų duobės, kurias užpildyti buvo galima jau tik privačiomis lėšomis.
Egidijus ir Iveta Šimkai padarė didžiulį darbą, kad Šiauliai vėl sugrįžtų į futbolo pergalių orbitą. 1996 metais Šimkų suburta „Kareda“ tapo Lietuvos futbolo taurės laimėtoja. Tai buvo svarbus laimėjimas po beveik 20 metų pertraukos. 1997 m. „Kareda“ tapo Lietuvos čempione ir po to dar penkerius mets dominavo Lietuvos futbole. Nė viena respublikos komanda neprilygo jai, ne tai buvo ir trenerių, ir žaidėjų absoliuti viršūnė. Turėjome didžiulį potencialą. Įspūdingi skaičiai: 48 – tiek Lietuvos čempionato rungtynių iš eilės nepralaimėjo „Kareda“, 52 – tiek savo aikštėje žaistų rungtynių iš eilės nepralaimėjo. Ir tai truko keletą metų. „Karedoje“ rungtyniavo superžvaigždės, pavyzdžiui, Remigijus Pocius – 36 įvarčiai.
Visgi ilgiau išlaikyti komandos nepavyko, nes tai – dideli pinigai. Ko gero, galutinai koją pakišo nesėkmingas bandymas Europos taurės turnyre. Komanda buvo netoli patekimo į kitą etapą, kuris būtų garantavęs finansinę sėkmę, deja... Paskutiniais „Karedos“ gyvavimo metais klubo savininkas E. Šimkus pasakė, kad Šiauliai 20 metų neturės tokios komandos, ir jo žodžiai buvo pranašiški, mes šiandien tikrai neturime vyrų komandos, kuri pelnytų Lietuvos čempionato medalius. Paskutiniai vyrų futbolo medaliai buvo „Karedos“ 1998 metais iškovotas čempionų titulas.
Moterų futbolas
– Kada Šiauliuose atsirado moterų futbolas?– 1970–1972 metais mes turėjome moterų komandą „Tauras“, tačiau ji gyvavo trumpai, nes 1973 metais pasirodė TSRS sporto komiteto kolegijos nutarimas, draudžiantis tam tikrų sporto šakų, „neturinčių nieko bendro su tarybine fizinio lavinimo sistema“, vystymąsi. Tarp draudžiamų sporto šakų, tokių kaip bridžas, joga, karatė, kultūrizmas, atsidūrė ir moterų futbolas. Birutė Tarvydaitė, „Tauro“ žaidėja, pasakojo, kad po nutarimo dar bandė tyliai treniruotis mokyklos salėje su treneriu Pijumi Paukščiu, tačiau, matyt, kažkas įskundė, ir vieną vakarą išgirdo į duris beldžiant miliciją. Sulaukė grasinimų, kad jeigu ir toliau treniruosis, gaus „parų“. Taip moterų futbolas kuriam laikui baigėsi.
Atsigavo tik po 25 metų. Telšiuose moterų futbolo rungtynes pamatė Vaidotas Vaičeliūnas, futbolininkas, žolės riedulio treneris, ir jam susidarė įspūdis, kad jo žolės riedulininkės yra ne prastesnio lygio negu tos futbolininkės. Grįžęs papasakojo Gintarui Radavičiui ir abu nutarė kurti futbolo komandą žolės riedulininkių pagrindu. Pusę komandos sudarė riedulininkės iš „Šiaulių“ klubo, kita pusė – iš „Gintros“. Ir pirmajame sezone 1999 metais ši komanda laimėjo čempionių titulą. Iš pradžių tos pačios merginos žaidė ir futbolą, ir žolės riedulį, tačiau palaipsniui, komandą papildant naujoms žaidėjoms, susiformavo atskiros žolės riedulininkių ir futbolininkių komandos.
Šiandien mūsų „Gintros“ futbolininkės turi jau 19 Lietuvos čempionių titulų, tai yra absoliutus dominavimas Lietuvos moterų futbole. „Gintra“ Lietuvoje neturi sau lygių. Aišku, tai turi ir minusų, nes žaidžiant su daug silpnesnėmis varžovėmis sunku tobulėti. Tikrąjį savo lygį pamatai Europos taurės varžybose.
Planuose – dar viena knyga
– Knyga dienos šviesą išvydo šių metų pačioje pradžioje, tačiau pristatymas dėl pandemijos įvyko tik dabar. Ar pavyko prisikviesti visus, kuriuos norėjote? Kokių atsiliepimų sulaukėte apie knygą?– Kai kurių legendinių asmenybių jau nėra su mumis, bet dalyvavo tų žmonių artimieji, atvažiavo ir iš kitų miestų. Angelina Paukštienė, trenerio Pijaus Paukščio žmona, dėkojo šiauliečiai taip gražiai įprasmina tuos žmones, kurie daug metų buvo pasišventę futbolui ir dažnai beveik be jokio atlygio.
Dalyvavo Romualdas Urnikas, Česlovas Urbanavičius, Česlovas Kančelskis, 2020 metų Lietuvos čempionas su Vilniaus „Žalgiriu“ Domantas Šimkus. Man labai įstrigo R. Urniko ištarti žodžiai: „Futbolas buvo gyvenimas, išbandymas, pergalė, kurią reikia patirti kiekvienam žmogui. Tik tuomet gali suvokti, kiek ji kainuoja...“Č. Urbanavičius linkėjo vyrams vėl sugrįžti į pergalių kelią, pasivyti moteris. Belieka tikėtis, kad taip ir bus.
[Paveikslėlis][Paveikslėlis]
