Ei, kybartiečiai: Romas Karka niekur neišėjo!http://kybartai.lt/ei-kybartieciai-romas-karka-niekur-neisejo/" onclick="window.open(this.href);return false;
[Paveikslėlis]Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio, pro kurią pravažiuoja tūkstančiai automobilių į daugelį pasaulio šalių. Bet vietos žmonės dar prisimena tuos laikus, kai muitinės teritorijos vietoj buvo krepšinio ir futbolo aikštynas. Jame – lietuviškojo futbolo kelio pradžia… Ten ateidavo pažaisti žinomi praeityje futbolininkai ir treneriai. Žiūrovai, seni ir jauni, seneliai ir anūkai jais žavėjosi. Argi visų pavardes įmanoma suminėt? Paprasti Kybartų žmonės verti ne menkesnio dėmesio. Jie – šio miestelio unikalios istorijos kūrėjai ir iš lūpų į lūpas pasakoja neišgalvotas isorijas. Gaila, kad daug praeities liudytojų mus jau palikę. Lengva tebūna jiems žemelė gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse! Vienas jų – Romas Karka – puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miestelio patriotas. Jam palikus aktyvųjį sportą, oi, kiek daug prarado kelios futbolo sirgalių kartos…
Paskutinės rungtynės
1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Žiūrovai įsimena tik vieninteles mylimo futbolininko rungtynes. Jubiliejinėse atsisveikinimo rungtynėse į priekį kaip strėlė skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, sklandžiai organizavuodamas gynimo grandies darbą šaukė: „Maaaano!”
35 metų Romui Karkai rungtynių metu daugelis žaidėjų draugiškai pavydėjo, kaip jis krisdamas išmuša kamuolį iš priešininko kojų. Futbolininkų kalba – atlieka „padkatą“. Niekas taip nesugebėjo! Atmintiną dieną jis buvo lyderis. Grėsmingi varžovai tai pajuto. Baudos aikštelėje, aukštai iššokęs, galva visus kamuolius nusirinkdavo. Jo apgaulingi judesiai priminė šokėjo ant parketo judesius: stebino visko mačiusius žiūrovus. Žaidė kaip iš natų. Atliko visa tai plastiškai gražiai. Tarytum sakytų, kad futbolas turi savo gražiają, estetinę pusę. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai – daryk tvarką!‘‘ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį,aš sutvarkysiu!…“ Žiūrovai tarpusavy karštai ginčijosi: „Žiūrėk – kodėl jis taip lošia? Kodėl kaip Romka negali kiti?…Sakyk jiem kaip reikia grajinti!“
„… žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva.‘‘
Šio sportininko universalumas buvo aukščiausias Everestas, į kurį norėjosi užkopti ir jauniems, ir brandaus amžiaus sportininkams. Jam niekas negalėjo prikišti atmestinai sužaistų rungtynių. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodinėjo žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Per krepšinio rungtynes savo mėgstamą „padkatą“ puikiai derindavo su kitais žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir uždegdamas publiką. Rajono spauda apie tai rašė: „R. Karka krepšinį žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva“. Pasirodo, krepšinį žaisti galima… net su futbolo elementais! Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pasveikino komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį. Ant kiekvieno dovanos lopo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa. Taip, futbolo pasaulyje – šventos tradicijos.
Romo laukė dar viena staigmena. Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų: „Romai, Romai!‘‘ O po to vėl: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai suprato akimirkos svarbą – kad reikia obalsiu, choru pritart. Sirgaliai ir žaidėjai mosavo rankomis, buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būt brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų FUTBOLUI sustoti‘‘… Buvo linksma, smagu, saulutė švietė: atrodė, kad į Kybartus grįžo futbolo pavasaris primindamas garsius prieškario Lietuvos „Sveikatos“ laikus.
Futbolo dievaitis
Nieko nuostabaus: aukštas, atletiškas žaidėjas labai greitai, tiesiog akies mirksniu, pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, geriausias privilegijas, kokios buvo tik įmanomos anais tarybiniais laikais, pirmiausia nepamiršdami didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Siūlė savo paslaugas Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kasnis – rimtas argumentas. Prieš jį neatsispyrė prieškario LIETUVOS legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai. 1935 m. Vytautas Geležiūnas, Česlovas ir Romas Šopiai, Edvardas Čižauskas ir Nikolajus Dmitrijevas perėjo į Kauno MSK komandą. Šioji, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione. Ir jūs tik pamanykit – Romas atsisakė. Dėl draugų… dėl Kybartų!
Minėtieji klubai įkyriai kvietė pas save. Prazyzė kiaurai ausis. Tuo pat metu Romo sportinio gyvenimo kelyje atsiranda kliūtis, ją galima palyginti su teroristų paslėpta uždelsto veikimo mina.
„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“
Išskyrus komandos trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad Romui saugumas draudžia išvažiuoti už Kybartų miesto ribų. Romas, kaip žmogus, niekados nemėgo būt įspraustas į siaurus rėmus. Jo aktyvi natūra be futbolo gyvent nemokėjo ir negalėjo. Iš pradžių nežinojo kaip elgtis: skaudėjo galvą, buvo apimtas įtampos – kamavo depresija. Bandė skaityt detektyvus ir nusiraminti, kad taip nukreiptų savo mintis į šalį. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas“.
Septyniolikos metų –Tarybų Sąjungos krepšinio čempionas
Pagal tautybę vokietis – Romas nepakluso konstitucijai ir atsisakė priimti TSRS pilietybę. Už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės? … Jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Faktas, kaip lietuviškas dangus, kad Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Ei, vyručiai, būkit geri, gal nusiraminkit, turėkit lašelį kantrybės, saugumas… na, išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.‘‘ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tačiau visada meiliai atsisveikindavo, spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal netyčia žalias kybartietis ims ir atvažiuos. Jie nesuvokė, kad Romas turi sportinio gyvenimo patirties. Jis buvo paprastas ir kartu nepaprastas vaikinas. Juk 17 metų buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo Rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su asais – būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju Gedeminu Budniku. Romas buvo perspektyvus, daug žadantis krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“. Tačiau atsisakė.
Romas džiaugėsi, kad likimas jam buvo maloningas, padovanodamas progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais aukšto lygio žaidėjais, kaip V. Pakalka ir A. Ziegoraitis, J. Sakadauskas ir S. Nacevičius, A. Civinskas, V. Mileris ir B. Demenis, V. Balalis ir V. Ziegoraitis, R. Jakimavičius ir Č. Janušauskas, J. Daniliauskas ir R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir S. Kunickas, R. Kanopa, E. Gudžiūnas ir Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.
Romui žaidžiant, „Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno‘‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė, nepakeitusi savo pavadinimo Lietuvoje. Romo ir kitų Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų vardai skambėjo aukščiausiąja styga paprastų kybartiečių lūpose. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘ meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.
Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda
Romas sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi“. Jei nori nepralošti kiekvienų rugtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, jei nori, kad komandoje būtų branduolys, kuris vienytų, cementuotų įvairaus amžiaus žaidėjus… Kad tai ne iš piršo laužta tiesa, Romas demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno kamuolio, per varžybas nubėgdavo keliolika kilometrų atiduodamas visas jėgas. Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda: joje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. To rezultatas: „mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve pritapo ištisa plejeda talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V.Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J. Vaitkevičius. Komanda tuo metu žaidė brandų, akiai patrauklų žaidimą, turėjo savo braižą. Eilinės čempionato rungtynės mieste prie Lieponos visada asocijavosi su didele švente.
Tačiau į rungtynes būdavo vykstama naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgius. Tai sekino Romo organizmą, tik jis nesikreipė pagalbos į gydytojus: fiziškai vis dar buvo stiprus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Kaip ir dauguma vyrų į poliklinikas jis nevaikščiojo. Matyt, ši aplinkybė pagreitino atomazgą – mirė Romas 49-erių…
V. Kochanauskas, S. Kunickas, A. Bezikornovas, R. Kušlevičius, A. Katilius, R. Kriščiūnas visada iš jo, kaip iš kokio futbolo vadovėlio, sėmėsi žinių. Ir buvo dėkingi. Ką tai reiškė Romui? Kad jis pavyzdys, pedagogas, gyvenimo mokytojas komandos draugams? Nieko panašaus, rimtai apie tai jis nesusimąstydavo. Sakykim, Mažeikiuose vyko Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybės, varžovai – tituluota „Atmosferos“ komanda, vėliau tapusi Lietuvos futbolo čempione. Rungtynių metu tąkart lijo kaip iš kibiro. Nė vienas akių bluostas jam nevirptelėjo, kad A. Barasa, R. Milieška, J. Stupakovas, R. Šaulys, J. Tarvydas žaidžia prieš jį. Po rungtynių tablo švietė: „Rezultatas: 2:0!“ Romo veidas, aplipęs purvais, spindėjo, jis buvo laimingas kaip vaikas. Po rungtynių „Utenio“ futbolo aikštė skendo, telkšojo didžiulės vandens vonios.
„Sveikata“ džiūgavo – eilinė fiesta Kybartuose!
Tarsi žongliruotų ant stogo
Žinia, Utenoje žaisti prieš „Utenį“ – menkas malonumas, nes pastarosios branduolį sudarė pasiskolinti rusų kariškiai. Aikštėje virė atkakli kova. „Uteniui“ kaip oras buvo reikalinga pergalė norint patekti į prizininkų trejetuką. Rezultatas – 1:1. Buvo likę žaist gal minutė, nes teisėjas dažnai žvilgčiojo į laikrodį. Rungtynių kulminacija pasiekė apogėjų. Netikėtai dešiniu kraštu prasiveržęs nedidukas, bet vikrus varžovų puolėjas stipriai ir klastingai smūgiavo į tolimą A. Civinsko ginamų vartų kampą. Atrodė – kris įvartis! Tačiau Romas sukūrė stebuklą sušukęs ant viso stadiono: „Algiiiiii!.. Bebaimis vartų sargas sureagavo akimirksniu – iš visų jėgų nėrė į dešinį šoną ir, atlikęs milžinšką šuolį, palietė slidų kamuolį pirštų galiukais. Tačiau, kaip sakoma, kamuolys yra apvalus. Atsimušęs nuo vartų skersinio, jis nuriedėjo tiksliai ant vartų linijos. Romas sureagavo pirmas: jo spurtas buvo toks staigus ir veržlus, kad su juo besivaržančiam dėl kamuolio „Utenio“ puolėjui plyšo sportinės kelnaitės. Romas, pirmas atskubėjęs prie kamuolio, išmušė jį už šoninės linijos.
Netikėta situacija: stadionas apimtas ekstazės, daugelis rankomis susiėmę už galvų – dar neseniai, prieš akimirką, tūkstantis „Utenio“ sirgalių skandavo: „ĮVARTIS! ĮVARTIS!“ Ir staiga vaizdas stadione diametraliai pasikeičia: vietos aistruoliai nurimsta ir gedulingomis išraiškomis stebi talentingą futbolininką, kuris pribėga prie savo vartininko, stipriai apkabina jį ir pabučiuoja kakton. Abu džiūgauja, šokinėja: kybartiečiai parklupdė stiprų priešininką!
Atsiliepkite, jaunieji talentai
Kybartų miestą šlovinančių įžymybių suskaičiuotume ne vieną dešimtį. Futbolo pasaulio žmonės V. Geležiūnas, J. Klimas, V. Draugėla, muzikai ir futbolininkai S. Sinkevičius ir A. Ziegoraitis, pasaulio teniso garsenybė V. Gerulaitis, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, inžinieriai ir kraštotyrininkai V. Mickevičius ir A.Vaitkevičius, Čikagos lietuvių veikėjas, Pasaulio kybartiečių pirmininkas L. Narbutis, profesorius E. Červinskas, aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis ir futbolininkas K. Širvys, archivyskupas S. Tamkevičius… Tai kultūrinio gyvenimo Kybartuose forpostas. Ir it perkūnas iš giedro dangaus: Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras! Jau 10 metų. Ir 20, kai Romas žvelgia į visa tai iš Anapus… Energija trykštantis Kybartų jaunuolis, turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą. Gal todėl Romo Karkos taurės turnyras tapo masiniu. Tas faktas, kad šiais metais į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog šis renginys – sportinio meistriškumo mokykla, būsimų futbolo meistrų kalvė. Mieste, kur vaikams skirtoje futbolo aikštėje žolė aukščiau juosmens, kur ant kiekvieno gatvės kampo reklaminės iškabos, kur viena šalia kitos krautuvės, krautuvėlės, kur, atrodo, viskas perkama ir parduodama… Būtent tose vietose, kur Romas, būdamas jaunuolis, gainiojo kamuolį, žongliravo ant stogo svajodamas, kaip patekti į „Sveikatos“ žaidėjų gretas. R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakadauskas, J. Daniliauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, Č. Janušauskas, B. Šalaševičius,V. Ūsevičius, E. Gudžiūnas jam buvo įkvėpėjai, o ne vokiškos dešrelės ir alaus skardinės ant reklaminių skydų.
Pagrindiniai turnyro organizatoriai – Vytautas Valiokas, E. Gudžiūnas, R. Kanopa. Pastarasis neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti“. Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai – T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas – buvo kviečiami į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“ , ragavo kovos krikšto turnyro kovose. Dabar R. Sasnauskas tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje. Apie jo žaidimą palankiai atsiliepia vietos futbolo specialistai ir spauda.
Dar vienas reikšmingas faktas – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl Romo Karkos taurės šiemet varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Nugalėtojai bus apdovanojami aukso spalvos taurėmis. Žinomas Lietuvos vaikų futbolo specialistas R. Kochanauskas sako: „Daug džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, vokiškų dešrelių ir alaus, automobilių reklamų ir kitokių velniškų pagundų. Jos trukdo vaikams domėtis nuostabiu žaidimu. Žaidimu, kuriam Romas Karka atidavė savo gyvenimą, žaidimu, kurį dabar žaidžia milijonai vaikų visame pasaulyje“.
Kai, sutikę gatvėje mirusiojo artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai liūdnai susimąstome: kiek daug jausmingų žodžių mirusiam žmogui, taip panašių į tūkstančius spaudoje perskaitytų trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, šią tradiciją jie sulaužė įsteigdami žymaus futbolininko Romo Karkos taurę – vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus kaip katinas, intelektualus žaidėjas, komandinio žaidimo architektas Romas Karka nežaidė už Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet paprastų kybartiečių – vis dar minimas, gerbiamas ir vertinamas. O ką čia slėpt, kartais ima kas nors ir uždainuoja:
„Romai, neišeik neišeik iš komandos,
Nepaliki komandos draugų.
Be tavęs, be tavęs bus nuobodu,
Be tavęs bus komandoje nyku…“
P. S. Rengiant šį straipsnį naudotasi buvusių komandos futbolininkų Algimanto Puodžiūno, Rimo Kochanausko, Algimanto Liubinsko, Kęstučio Gražulio, Vytauto Tutlio, Algio Ramanausko, Vytauto Balalio, Liudo Linkevičiaus, Lioniaus Blauzdžiūno, Rimo Kanopos, Antano Ziegoraičio, Algio Civinsko, Jono Statkūno, Vytauto Miknevičiaus, Romo Simanavičiaus, Artūro Jakušovo prisiminimais, Vytauto Kochanausko „Sveikatos“ archyvu, Albino Vaitkevičiaus monografija „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ ir Pasaulio kybartiečių draugijos archyvine medžiaga. Nuoširdi padėka visų kybartiečiu vardu Romo Karkos žmonai Dalijai Agotai Karkienei bei sūnums Sauliui, Tomui ir Haroldui už prisiminimus bei šeimyninio albumo nuotraukas.
SIGITAS KURAS
