Naujasis LFF vadovas J. Kvedaras: „Aš pinigų iš futbolo niekada netroškau”Zigmas Jurevičius 2012-03-24 10:01
http://www.lrytas.lt/-13325702181330743099-naujasis-lff-vadovas-j-kvedaras-a%C5%A1-pinig%C5%B3-i%C5%A1-futbolo-niekada-netro%C5%A1kau.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
Nuo futbolui fanatiškai atsidavusio trenerio ir žaidėjo – iki abejotinos reputacijos asmens, palaikiusio ryšius su Kauno Daktarų ir kitų grupuočių vadeivomis. Prieštaringas įvaizdis, regis, netrikdo naujojo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Juliaus Kvedaro. J.Kvedaras: „Aš už tai, kad su žaidėjais būtų bendraujama akis į akį, o ne viešai skalbiami skalbiniai. Esu linkęs problemas spręsti be tarpininkų.”
Skandalų taršomo Lietuvos futbolo padangėje papūtę permainų vėjai revoliucijos neatnešė. Po rinkimų, ne vieno garsaus futbolo veikėjo pavadintų parodija, LFF vairą iš Liutauro Varanavičiaus sklandžiai perėmė 62-ejų J.Kvedaras – ilgametis federacijos generalinis direktorius. Kas šis kaunietis, artimiausius ketverius metus būsiantis aukščiausias asmuo vienoje svarbiausių šalies sporto organizacijų? Prezidento rinkimuose dalyvavusi LFF bendruomenė prieš savaitę pademonstravo stebėtiną vienybę – 76 balsai buvo atiduoti už J.Kvedarą. Nė vieno „prieš”, nė vieno susilaikiusio. Atrodytų, kad naujasis futbolo vedlys, pakeitęs nuo 2000-ųjų LFF vadovavusį bankininkystės specialistą L.Varanavičių, jų akyse – tarsi mesijas, išvesiantis į deramas aukštumas Lietuvoje nuskurdusį pasaulio sporto karalių. Bet LFF prezidentui netrukus teko atlaikyti pirmąjį smūgį. Vienas Lietuvos futbolo rinktinės lyderių Deividas Šemberas, išgirdęs apie J.Kvedaro pažadus iš rėmėjų Vokietijoje kasmet pritraukti apie 1 mln. litų šalies futbolui, pareiškė pats sumokėsiąs tą milijoną, jei visi dabartinės valdžios atstovai atlaisvins kėdes. Maskvos CSKA legionierius užsiminė, kad panašiai mano ne vienas rinktinės futbolininkas. „Lietuvos rytas” su J.Kvedaru kalbėjosi apie jį lydinčius skandalus ir kaip naujasis vadovas gelbės šalies futbolą.
– Ar jums atrodo, kad LFF prezidento rinkimai, kuriuose galiausiai konkuravote pats su savimi, buvo demokratiški?– Rinkimų išvakarėse kalbėjausi su Gintautu Babravičiumi (buvęs LFF viceprezidentas, kėlęs kandidatūrą į prezidento postą. – Red.). Sakiau: Gintai, būtų malonu, jei tu išdėstytum savo viziją, planus. Patikino, kad taip ir bus. Bet paskui rinkimų konferencijoje jis paskaitė savo programą ir netikėtai man įteikė savo kelionių knygą sakydamas: „Sveikinu, Juliau, su pergale.” Aš nežinau, kodėl jis taip pasielgė. Buvo netikėta. Išgirdau priekaištų, skirtų man, kad jis, būdamas federacijos viceprezidentas, negalėjo pasireikšti. Todėl aš jo klausiau: ką tu, Gintai, būdamas viceprezidentas, padarei Lietuvos futbolo labui? Manau, kad savo darbais jis galėjo daugiau nuveikti nei kalbomis.
– Ar galima demokratiniais vadinti rinkimus, kuriuose konkuravote tik su savo bendražygiais, o realiu konkurentu galėjusiam tapti Arminui Narbekovui durys buvo užtrenktos net neleidus dalyvauti rinkimų kampanijoje?– Kaip supratau, iš pradžių A.Narbekovas norėjo tapti rinktinės treneriu. Ir tik paskui jau kaip Rito Vaigino kandidatas (J.Kvedarui neoficialiai oponavusio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo. – Red.) ieškojo, kas jį iškeltų kandidatu į LFF prezidentus. Apie tą 40 dienų laikotarpį, kuriam likus iki rinkimų nebegalima kelti kandidatūros, žinojo visų apskričių federacijos. Visi, kurie norėjo žinoti.
– Neįprastai atrodo balsavimo rezultatai: iš 76 – visi „už”. Ar galite patikinti, kad nė vienam rinkėjui nebuvo daroma spaudimo. O gal – kaip per 2000-ųjų LFF prezidento rinkimus – dalyviai buvo vežami surakinti antrankiais?– Sumaištis buvo, kai pirmą sykį L.Varanavičių rinko 2000-aisiais. Negražiai ten elgėsi. Vienus viešbutyje užrakino, kad neišsibėgiotų. Palaikė, paskui atrakino. Dabar visi laisvai balsavo. Kodėl jie taip balsavo, reikia jų ir klausti.
– Rinkimų programoje išdėstėte ne vieną pažadą, ką keisite tapęs prezidentu. Kas trukdė visa tai įgyvendinti per 12 metų, kai buvote šalies futbolo valdžioje?– Niekas netrukdė. Būdamas futbole dirbau. Aš – ne politikas, gal nerišliai šneku. Bet kodėl niekas nekalba, kad Kaune veikianti futbolo akademija, maniežas buvo įkurti mano iniciatyva. Kaune gal šeši merai pasikeitė. Visus slenksčius numynėme, kol galiausiai kai ką pasiekėme. Dėl visko reikėjo kovoti. Kas už tai pagyrė? O kai vyko atidarymas, politikai ėjo juostelės kirpti, kalbų sakyti. Aš nuošalėje pastovėjau, rinktinės marškinėlius padalijau. Man garbės ir taip užtenka. Esame įrengę net 10 dirbtinės dangos aikščių – Gargžduose, Tauragėje, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, kituose miestuose. Taip pat įsibėgėjome su mažesnių dirbtinės dangos aikščių projektu – jau yra net 40 tokių aikštelių šalia mokyklų. Neseniai įvertinome Nacionalinės futbolo akademijos penkerių metų darbą – ne gėda ir rėmėjams parodyti! Tiems, kuriuos Vokietijoje suradome. Dar sutarėme su kitais žmonėmis Rytų Vokietijoje, kad vyks keitimosi treneriais ir žaidėjais programos. Gal pamažu viskas įsibėgės. Nebus taip kaip dabar: vyrų rinktinėje turime pusantro puolėjo. Kuris nors gaus traumą ir nebėra kuo pakeisti.
– Po rinkimų D. Šemberas pasisiūlė sumokėti milijoną litų, kad tik jūs pasitrauktumėte iš LFF prezidento posto. Kaip vertinate tokį rinktinei daug metų atidavusio futbolininko pasakymą?– Jeigu man Deividas į akis pasakys, kad jis prieš J. Kvedarą, pats pasiūlysiu: eik, Deividai, vietoj manęs, o aš pasitrauksiu. Bet iki šiol D.Šemberas prieš mane nėra žodžio pasakęs. Atvirkščiai: jei kildavo kokių neaiškumų, ginčų, kaip po skaudžiai pralaimėtų rungtynių su Lichtenšteinu, jis tiesiai pas mane eidavo. Viską išsiaiškindavome. Aš į D. Šemberą visada teigiamai vertinau. Kai jis dar jaunas buvo, man treneriai pasakė, kad yra gabus vaikinas. Tada išprašiau, kad jį rinktinėje į aikštę įleistų. Nesuklydome. Nevengiu asmeninio bendravimo su rinktinės žaidėjais, esu visiems pasiekiamas ir pasiruošęs diskusijoms.
– Kaip po tokių žodžių įsivaizduojate tolesnį D. Šembero ir kitų jus kritikuojančių veteranų žaidimą rinktinėje?– Jie turi teisę pasisakyti. Aš niekada netvirtinau, kad apie žaidėjų tinkamumą reikia spręsti pagal amžių. Atvirkščiai, gal ir aš galiu būti rinktinėje, jeigu treneriui pasirodys, kad esu tinkamas. Apskritai nė su vienu rinktinės žaidėju nekonfliktuoju. Taip, jiems visą teisybę pasakau į akis, bet už nieką neimu nė cento, kaip buvo rašoma (teigta, kad buvęs treneris Raimondas Žutautas ir rinktinės vadovai reikalaudavo pinigų už tai, kad žaidėjas patektų į rinktinę. – Red.). Kiekvienas rinktinės futbolininkas yra vertas pagarbos ir turime jį išklausyti. Aš už tai, kad su žaidėjais pirmiausia būtų bendraujama akis į akį, o ne viešai skalbiami skalbiniai. Kiekvienoje šeimoje pasitaiko nesutarimų, tai normalu, tačiau esu linkęs problemas spręsti be tarpininkų.
– Oponentams užkliūva faktai ir iš jūsų asmeninio gyvenimo. Pavyzdžiui, kad jūsų vardas praeityje buvo siejamas su nusikalstamomis struktūromis.– Kaunas – toks miestas, kad visi vieni kitus pažįsta. Tais laikais į futbolą aš atėjau iš bokso. Sportuoti pradėjau Vilijampolėje (Daktarų gaujos tėvonija vadintas Kauno rajonas. – Red.). O iš šito rajono daug įvairių žmonių išėjo: vieni – į teismo teisėjus, kiti – į kalėjimus. Aš nė vieno nevengiu. Nevaidinsiu didelio pono, jeigu skrybėlę užsidėjau – sveikinuosi su visais. Jeigu tais laikais Kaune vienas restoranas buvo (Daktarų gaujos pamėgta „Vilija”. – Red.), tai ir įvairūs žmonės ten susitikdavo. Daug kas iš piršto laužta: ir kad Daktarai tada rėmė „Inkarą” (J.Kvedaras ne vienus metus treniravo šią Kauno ekipą ir su ja tapo Lietuvos čempionu. – Red.), ir kad Princai (Šiaulių nusikalstama grupuotė. – Red.) – Šiaulių komandą. Iš tiesų jie ateidavo į stadioną futbolo pažiūrėti. Įvairių žmonių ateidavo. Vladimiras Romanovas (dabartinis Kauno „Žalgirio” krepšinio klubo savininkas, LFF kritikas. – Red.) tada su jais „čierkutę” išgerdavo. Ir aš bendraudavau. Iš tiesų, „Inkarą-Grifą” rėmė Viktoras Kraujutaitis. Jį mums surado buvęs futbolininkas Raižys („Inkaro” klubo direktorius Arvydas Raižys. – Red.). V.Kraujutaitis surinko gerus futbolininkus, jiems nupirko gal 12 butų, paskyrė gerus atlyginimus. Taip pat ir Šiauliuose buvo rėmėjas – Šimkus (prieštaringai vertinamas verslininkas Egidijus Šimkus. – Red.). Mažeikiuose – Marcinkevičius („Romar” klubo savininkas Romas Marcinkevičius. – Red.). „Žalgiris” buvo remiamas EBSW koncerno. Toks tada buvo futbolas. Nejau geriau taip, kaip dabar – tokiame mieste kaip Kaunas nėra futbolo komandos? Mes norime rasti rėmėją, kad švari graži komanda čia būtų. Gal pasiseks, gal miestas prisidės.
– Taip pat kalbama, kad LFF įdarbinote savo gyvenimo draugę, skirdamas jai pelningas ir strategiškai svarbias vyriausiosios finansininkės pareigas. Esą federacijos darbuotojai parinkti pagal giminystės ir kitokius ryšius.– Tuos, apie kuriuos kalbate, atsivedžiau ne aš. Jie jau buvo pakviesti G. Babravičiaus ir L. Varanavičiaus. Man svarbiausia, kad žmonės, dirbantys federacijoje, susitvarkytų su savo pareigomis ir nepriekaištingai atliktų pavestus darbus ir būtų iniciatyvūs. Žmones vertinu pagal jų profesinius sugebėjimus. Todėl dabar sutvarkyti federacijos finansai, archyvai sudėlioti. Iki tol buvo tik skolos ir netvarka. LFF vykdomajame komitete esu pasakęs, kad tapęs prezidentu aš parašo nedėliosiu ant finansinių popierių. Nenoriu, kad dėl to kiltų nereikalingų kalbų. Bus už tai atsakingas žmogus, atsakomybę turės prisiimti ir vykdomasis komitetas.
– Grupei Seimo narių, parašiusių kreipimąsi į atitinkamas teisėsaugos tarnybas, užkliuvo ir prabanga, kurioje gyvenate. Iš kur atsirado tas jūsų namas Kaune – ar tik ne iš LFF pinigų?– Man keista, kaip Seimo nariai, nebuvę pas mane svečiuose, tą būstą vadina prabangiu. Jei jiems atrodo, kad 1938 metų statybos namas yra prabangus, tegul taip ir mano. Iš futbolo pinigų niekada netroškau. Kai „Inkarą” treniravau, atsisakydavau premijų, kad futbolininkams daugiau tektų.
– LFF prezidento postą turėtumėte užimti ketverius metus. Kas turi įvykti, kad šias pareigas paliktumėte pakelta galva?– Norime eiti Lenkijos keliu, kur miesteliai, padedami federacijos, patys kuria savo futbolo struktūras. Be to, reikia bent dviejų futbolo akademijų. Tada jau būtų postūmis. Svarbiausia – turime atsisukti į trenerius, žmones, kurie kuria futbolą. Neseniai buvau Dano Pozniako atminimo bokso turnyre. Pamačiau bokso trenerį Julių Kibą – puikų specialistą, savo darbo fanatiką. Žiūriu, kad jis ne su Lietuvos rinktinės sportiniu kostiumu vaikšto, bet su Norvegijos. Pasirodo, nesugebėjome išlaikyti žmogaus, kuriam privalėjome pasiūlyti geresnes sąlygas nei norvegai. Jis – jų vertas. O mes paleidome jį į užsienį, mums jis – nereikalingas. Tokiais treneriais kaip J.Kibas Lietuvos sportas neturėtų mėtytis, tai mūsų sporto aukso fondo dalis.
Biografijoje – ne vienas skandalingas įrašasInterneto svetainėje faktaikalba.lt pateikiamas toks naujojo LFF prezidento J.Kvedaro portretas.
Faktas Nr.1 – ryšiai su Kauno nusikaltėliais. 1995 m. vasarą kavinės „Vilija” atidarymo šventėje J. Kvedaras (tuometis „Inkaro-Grifo” treneris) užfiksuotas su vienu reketo pradininkų Kaune laikomu Valdemaru Ramoška. 2004 11 05 Kauno pareigūnai, remdamiesi informacija, jog Henrikas Daktaras užsiima nusikalstama veika ir palaiko glaudžius ryšius su šešėlinio pasaulio veikėjais, jam skyrė griežtą laisvės suvaržymą – uždrausta bendrauti net su 71 asmeniu. Tarp jų – ir J.Kvedaras.
Faktas Nr.2 – su Kauno Daktarų grupe siejamos bendrovės „Paloma” akcininkas. 2011 11 07 Klaipėdos apygardos teisme liudijęs nusikalstamoje grupėje žemiausias pozicijas užimantis Kazys Petronis liudijo, jog praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje su J.Kvedaru abu buvo Daktarų globojamos bendrovės „Paloma” akcininkai. K.Petronio teigimu, bendrovė įkurta pasiūlius Alvydui Laurinavičiui (Lurui). „Paloma” buvo registruota kavinės „Vilija” patalpose (Varnių g. 41).
Faktas Nr.3 – kelionė kartu su sulaikytaisiais dėl turto prievartavimo. 1993 m. „Tauro” banko vadovo Genadijaus Konopliovo (nusižudžiusio 1997-ųjų vasarą) užsakymu į Uteną prispausti vietos verslininko Broniaus Jankevičiaus Daktarų lyderiai H. Daktaras ir Egidijus Abarius (Goga) atvyko su J. Kvedaru. Po šio įvykio Daktarų autoritetai buvo sulaikyti, o J. Kvedaras išsisuko.
Faktas Nr.4 – įtarimai dėl neskaidrios veiklos, interesų konflikto įdarbinant sugyventinę. 2011 m. balandį Seimo narių grupė (Aleksandras Sacharukas, Valdemaras Valkiūnas, Jonas Stanevičius ir Petras Gražulis) kreipėsi į VMI ir FNTT dėl tuomečio LFF generalinio direktoriaus J. Kvedaro, kaip įtariama, neskaidrios veiklos. Keliamas klausimas, kaip LFF skirsto lėšas ir kokie atlyginimai mokami jos vadovams. LFF Finansų skyriaus vadovės pareigas eina J.Kvedaro sugyventinė Dalia Žigelienė, pats J. Kvedaras gyvena itin prabangiai – važinėja brangiais automobiliais ir motociklais, gyvena didžiuliame name Kaune.
Juodas puslapis su Lietuvos rinktineJ. Kvedaras per 17 metų trukusią futbolininko karjerą atstovavo Kauno „Bangos”, Kauno „Inkaro”, Vilniaus „Žalgirio”, Tomsko (Rusija), Klaipėdos „Atlanto” ir Kauno „Kelininko” komandoms. Ne sykį yra tapęs Lietuvos čempionu. Trenerio karjerą pradėjęs Kauno „Maisto” ekipoje, vėliau jis stojo prie Kauno „Kelininko” vairo, o didžiausių laimėjimų pasiekė su Kauno „Inkaru-Grifu”. Šią komandą, kuriai atstovavo tuomet dar būsimieji šalies rinktinės lyderiai A.Skarbalius, R.Žutautas, D.Maciulevičius, jis du sezonus iš eilės (1995 ir 1996 m.) atvedė iki šalies čempionų titulų. J. Kvedaras 2000-aisiais išbandė Lietuvos futbolo rinktinės trenerio (nuotr.) kėdę. Ten J.Kvedaro karjera baigėsi po vienintelių rungtynių ir šis mačas Lietuvos futbolo metraštyje iki šiol išliko kaip juodžiausia nacionalinės ekipos nesėkmė oficialiose varžybose per visą istoriją. 2000 m. spalio 11-ąją Kaune J.Kvedaro treniruojama rinktinė net 1:6 (0:2) pralaimėjo Vengrijos futbolininkams per 2002-ųjų pasaulio čempionato atrankos turnyro dvikovą. Šiose rungtynėse žaidė G.Padimanskas, A.Skerla, D. Gleveckas, N.Radžius, T.Kančelskis (T.Gražiūnas), O.Buitkus, D.Šemberas, V.Ivanauskas (D.Maciulevičius), A.Preikšaitis, I.Morinas (T.Danilevičius) ir E.Jankauskas. J.Kvedarui nepavyko ištraukti rinktinės iš duobės, kurioje ji atsidūrė po nesėkmingų jo pirmtakų R.Tautkaus (pralaimėjimas 0:3 Škotijai) ir S.Stankaus (1:2 Kiprui, 1:2 Moldovai, 1:2 Armėnijai, 1:5 Portugalijai, 0:4 Gruzijai) eksperimentų prie komandos vairo. Po antausio J. Kvedaras pasitraukė iš rinktinės, o treneriu buvo paskirtas B. Zelkevičius.
