Naują Lietuvos futbolo bosą išrinks Julius Kvedarashttp://www.15min.lt/naujiena/sportas/futbolas/nauja-lietuvos-futbolo-bosa-isrinks-julius-kvedaras-24-204038" onclick="window.open(this.href);return false;
Publikuota: 08.37 / ATNAUJINTA: 13.14 / Autorius: Nerijus Kesminas / Laikraštis „15 minučių“
Gaujai reikia naujo vado. Atrodo, kad tokia situacija subrendo lietuviško futbolo pasaulyje. Šeštadienį Lietuvos futbolo federacijos konferencija išrinks naująjį LFF prezidentą ir, vertinant užkulisių informaciją, tikėtina, jog Liutauras Varanavičius negaus dovanos 42-ojo gimtadienio proga. L.Varanavičius turėtų užleisti postą vienam iš savo ligšiolinių bendražygių – federacijos generaliniam sekretoriui 62 metų Juliui Kvedarui arba viceprezidentui 56 metų Gintautui Babravičiui. „Futbolo šeimoje nebėra vienybės. Muštynių išvengiama, bet akivaizdu, kad šeima miega skirtingose lovose“, – padėtį vaizdingai įvertino G.Babravičius.
Privati teritorijaPrašalaičiai nepageidaujami. Vadą LFF rinksis iš saviškių, nors pakovoti dėl valdžios buvo ir kitų norinčiųjų. Arminas Narbekovas, kuriam legendinis vardas ir nemenkas autoritetas būtų galėję leisti surinkti balsų, jei ir nepakankamų pergalei, tai bent jaukiančių rinkimų dėlionę, viena diena pavėlavo pateikti paraišką. Garsaus futbolininko skundai, esą informaciją dėl konferencijos datos LFF pateikė sąmoningai pavėluotai, federacijoje sutikti abejingai. Kalbėta, kad Vilniaus „Prelegentų“ klubas norėjo teikti politiko ir psichologo Raimundo Aleknos kandidatūrą, bet „Prelegentų“ vadovas Linas Zareckas šią informaciją paneigė: „Nežinau, iš kur tai ištraukta. Apie R.Alekną niekada nesame kalbėję. Mes aktyviai dalyvavome Vilniaus apskrities futbolo vadovo rinkimuose, ir mums kol kas to pakanka.“
Tad prezidento postas liks susiskaldžiusioje federacijos šeimoje. Kam jis atiteks? J.Kvedarui, jei jis iš tikrųjų posto nori. Jei tik vaidina norįs, prezidentu turėtų tapti tas kandidatas, kurį parems didžiulę įtaką turintis generalinis sekretorius. L.Varanavičiaus ir J.Kvedaro pastarojo meto santykiai – toli gražu ne idealūs. „Jis apie futbolą galvoja vienaip, aš – kitaip. Tai nėra blogai, bet matau, kad einame ne į tą pusę“, – nukirto J.Kvedaras. „Esu taikdarys. Prezidento ir generalinio sekretoriaus santykiai įtempti, todėl siūlau alternatyvą“, – savo motyvus konkuruoti dėl posto išdėstė G.Babravičius.
Viršus negirdi apačiosJ.Kvedaro teigimu, atotrūkis tarp LFF vadovybės ir regionų – pernelyg didelis. „Turime kalbėti ne su didžiaisiais, kurie ateina į renginius juostelių karpyti. Darbą įprastai atlieka mažieji, todėl jais ir privalome rūpintis“, – svarstė generalinis sekretorius. L.Varanavičius taip pat pripažįsta, kad federacijai nelengva dirbti su regionų atstovais, bet turi tam paaiškinimą: „Sunkiausia yra pakeisti futbolo žmonių mentalitetą. Visą laiką skatiname iniciatyvą, bet išjudinti daugumą jų yra labai sunku“. G.Babravičius, tapęs prezidentu, siektų, kad regionai įgytų daugiau galių – buvusio Vilniaus vicemero nuomone, LFF vykdomasis komitetas turėtų būti išplėstas nuo 11 iki 16 asmenų, naujas vietas skiriant būtent periferijos atstovams. LFF viceprezidentas vienintelis iš kandidatų kalba apie tai, kad reikia tobulinti teisinę bazę ir optimizuoti federacijos valdymą: „Toje pačioje konferencijoje balsavimas turėtų būti ne atviras, o slaptas. Demokratijos abėcėlė – esant dabartinei tvarkai, bet kas gali užginčyti bet kurių rinkimų rezultatus.“
L.Varanavičius norėtų ir finansinės gerovės apskričių federacijoms. LFF prezidento nuomone, regionai galėtų užsidirbti įdiegus futbolo apskaitos sistemą, kurią lietuviams sutiko padovanoti Vokietijos futbolo sąjunga ir kuri patiems vokiečiams kainavo 40 mln. eurų. Esą apskritims ją įvaldžius, regionai galėtų savarankiškai ir futbolininkus pritraukti bei registruoti, ir mokesčius rinkti. J.Kvedaras šiuolaikinio mokslo pasiekimus vertina ne taip pagarbiai kaip jo konkurentai. „Nesakau, kad kompiuteris yra nereikalingas, – vartydamas statistikos lentelių ir grafikų pluoštą kalba LFF generalinis sekretorius. – Atsiunčia man įvairių popierių. Bet aš tuo netikiu – su žmonėmis dirbti reikia.“
Svarbiausia – savas kiemasPagrindiniai dalykai, kuriuos J.Kvedaras ateityje yra linkęs skatinti – didesnė pagarba veteranams ir sirgaliams, grįžimas prie panašaus į sovietmečiu veikusio internatų modelio, kuriant futbolo akademijas miestuose: „Vokietijoje irgi panaši schema veikia. Kažkada Kaunui užteko dviejų futbolo ir vieno bokso trenerio – abi sporto šakos klestėjo. Ir šiais laikais turėtų panašiai būti, tik reikia rasti tinkamus žmones, entuziastus.“ LFF generalinio sekretoriaus nuomone, įtaką futbolo populiarėjimui galėtų daryti net vaikų, leidžiančių atžalas į treniruotes, tėvai: „Kaip Lenkijoje, kur prie savivaldybių piketuojama, o merai negali nesiskaityti su rinkėjų nuomone.“
J.Kvedaras – vienintelis iš trijų kandidatų, atvirai sakantis, kad LFF komanda jo pergalės atveju gerokai keistųsi. G.Babravičius šiuo atveju gerokai nuosaikesnis. „Didelių permainų nereikia, – svarstė LFF viceprezidentas. – Reikia geresnio lobistinio darbo, futbolo įvaizdžio gerinimo. Manau, kad, sukaupęs didelę patirtį įvairiose gyvenimo srityse, šiuos darbus galiu atlikti geriausiai. Juolab kad L.Varanavičiaus ir J.Kvedaro tandemas per 12 metų nepasinaudojo proga išspręsti problemas. Jaučiama stagnacija, ir ji niekur nedings, jei prezidentas ir generalinis sekretorius, kaip Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas Rusijos politikos viršūnėje, pasikeis pareigomis.“ Apie tai, kad vadovauti LFF gali geriau už konkurentus, kalba ir L.Varanavičius, pridurdamas, jog futbolas jam – darbas iš meilės sportui, kuris suteikė progą pažinti milžiniškos futbolo industrijos užkulisius, leido užmegzti įdomių pažinčių ir net draugiškų ryšių su tokiomis garsenybėmis kaip UEFA prezidentas Michelis Platini.
J.Kvedaras ir G.Babravičius nelinkę sureikšminti įtakos, kurią L.Varanavičius įgijo tarptautinėse futbolo struktūrose. Abiem jiems svarbiau tai, kas vyksta savame kieme. „Gerai sutariu su Vokietijos futbolo sąjungos, kuriai UEFA ir FIFA reikalingi tik tam, kad galima būtų gauti Europos ar pasaulio čempionatą, vadovais, bendrauju su Ispanijos futbolo federacijos prezidentu, – pasakojo J.Kvedaras. – Bet UEFA – tai lygiava. Jei duoda 40 aikščių dangų, duoda visiems. Koks nors San Marinas klausia: o kur mums jas dėti? Visa jų šalis – vieno kalno šlaitas.“ „Pažįstu ir aš daugelį futbolą valdančių žmonių. Bet Europoje madų mes nediktuosime. Ten vis tiek reikės prisitaikyti ir stengtis priimti teisingus politinius sprendimus. Todėl mano prioritetas būtų futbolo vidaus politika“, – panašiai kalbėjo ir G.Babravičius.
J.Kvedaro nuomone, užsienyje galima pabandyti užsidirbti naudojantis asmeniniais ryšiais: „Su šalies rinktinių direktoriumi Robertu Tautkumi buvome Vokietijoje, kalbėjome su galimais investuotojais, kurie galbūt mums skirs po kelis šimtus tūkstančių eurų per metus. Tai – nemažai. Koks vokiečių interesas? Vienas jų dirba agentu, todėl jam įdomi rinka, kitiems daug nereikia – kelių pakvietimų į VIP ložę per rinktinės rungtynes. Jie tiesiog mėgsta futbolą, todėl tokie pakvietimai jiems – didelė garbė“.
Favoritas – sekretoriusJei rinkimus laimės L.Varanavičius arba G.Babravičius, didelių permainų šalies futbolo politikoje, matyt, nebus. Futbolo plėtros iki 2020 metų strategija – ne tik dabartinio prezidento, bet viceprezidento, vadovavusio darbo grupei, kūrinys. Todėl nukrypimų nuo pagrindinio kurso laukti nederėtų. „Svarbiausias tęstinis darbas – stadionų ir aikščių statyba“, – strateginį tikslą įvardijo daugiausia permainų žadantis J.Kvedaras. G.Babravičiaus nuomone, infrastruktūra lieka viena skaudžiausių Lietuvos futbolo bėdų, nes išskyrus porą teigiamų pavyzdžių – darbus, kurie nuveikti Marijampolėje ar Gargžduose – girtis nėra kuo. Paklaustas, koks yra LFF indėlis statant ar rekonstruojant arenas Marijampolėje ir Gargžduose, G.Babravičius šyptelėjo: „Sakykime, federacija netrukdė.“
Šeštadienį konferencija išrinks LFF prezidentą, vadovausiantį ketverius metus. Kalbant su tais, kurie balsuos, susidaro įspūdis, kad J.Kvedaras – aiškus favoritas. „Generalinis sekretorius turėtų dirbti, o prezidentas – formuoti politiką. Dabar mūsų situacija tokia, kad LFF valdžios viršūnėje turime du politikus. Lietuvai to per daug, užtektų vieno J.Kvedaro“, – teigė vieno A lygos klubo atstovas. L.Varanavičius, paklaustas apie konkurentus, pastebėjo, kad G.Babravičius pakalbėti ir pakeliauti mėgsta labiau nei dirbti, o „dėl Juliaus – savi niuansai“. G.Babravičius, pergalės atveju žadantis kitus savo interesus nustumti į šalį ir atsidėti futbolui, į klausimą, už ką balsuotų, jei nekeltų kandidatūros, atsakė: „Aš keliu kandidatūrą.“ „Nė už vieną“, – išgirdęs tą patį klausimą po pauzės papurtė galvą J.Kvedaras. Jei šis jo teiginys yra nuoširdus, kiti du kandidatai išgirdo grėsmingą žinią.
Kas yra kas?Liutauras Varanavičius. Gimė 1970 m. kovo 17 d. Kaune. Nuo 1997 iki 2000 m. „Ūkio banko“ valdybos pirmininkas, nuo 2000 m. Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, buvęs UEFA vykdomojo komiteto narys.
Julius Kvedaras. Gimė 1949 m. spalio 10 d. Kaune. Lietuvos futbolo federacijos generalinis sekretorius. 1967–1984 m. – profesionalus futbolininkas, žaidė Vilniaus „Žalgiryje“ (1971 m.), Klaipėdos „Atlante“ (1973-1975 m.), 1994–1996 m. treniravo Kauno „Inkarą-Grifą“, 2000 m. – Lietuvos rinktinę.
Gintautas Babravičius. Gimė 1955 m. rugsėjo 8 d. Klaipėdoje. Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas. 2000–2004 m. – Seimo narys, buvęs Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas, buvęs Vilniaus vicemeras.
