„Žalgirio“ atleistam, bet titulą komandai dovanų atsiuntusiam M. Čepui – telefoninės padėkos
interviu
Mindaugas Augustis,
http://www.DELFI.lt" onclick="window.open(this.href);return false;
2013 m. lapkričio 11 d.
Kai sostinės VMFD „Žalgirio“ strategas Marekas Zubas LFF stadiono spaudos konferencijų kambaryje užsirūkė pergalės cigarą, pasidalinti juo lenkas pirmiausia turėjo su savo pirmtaku Mindaugu Čepu. Gelbėjęs komandą per finansinę krizę 2009-aisiais, 35-erių vilnietis padėjo „Žalgiriui“ ir tada, kuomet 14 metų lauktas Lietuvos čempionų titulas nevaldomai slydo iš rankų.
„Jie patys iškovojo tą taurę. Aš čia niekuo dėtas“, – kalbėdamas su DELFI, kelis sykius pakartojo M. Čepas.
Šeštadienį šampano jis neragavo ir pergalės dainų netraukė. Užtat ne vienas litras putojančio vyno išsiliejo ant transparanto su M. Čepo portretu, kabančio aktyviausių „Žalgirio“ sirgalių tribūnoje, kur vos išgirdę naujienas iš Klaipėdos nukūrė komandos futbolininkai.
Prieš kelias akimirkas jie dar klūpėjo ant vejos aikštėje, pritrenkti pralaimėjimo paskutinėse A lygos sezono rungtynėse Marijampolės „Sūduvai“ 1:3.
Dvi savaites Vilniaus klubas gaudė pirmenybių nugalėtojų laurus it neklusnų saulės zuikutį, vis išsisukantį nuo medžiotojų rankų. Čempionato lyderiui per keturis turus sezono finiše tereikėjo surinkti keturis taškus, kurie būtų garantavę „Žalgiriui“ aukso medalius nepriklausomai nuo įkandin sekusio Klaipėdos „Atlanto“ rezultatų.
Tačiau nepadėjo nė karantinas, į kurį likus dienai iki rungtynių žaidėjus viešbutyje uždarydavo M. Zubas. Staiga neatpažįstamai pasikeitusi ekipa beviltiškai švaistė savo progas, įskaitant ir paskutiniąją dvikovą su „Sūduva“.
Kuomet papildomos rungtynės tarp vienodą taškų kraitį surinkusių A lygos favoritų iš teorinės galimybės jau atrodė pavirtusios į neginčijamą faktą, LFF stadiono informatorius paskelbė tuo pačiu metu vykusio „Atlanto“ ir M. Čepo treniruojamos Gargždų „Bangos“ susitikimo rezultatą – 1:1. Ir sumaištis prie „Žalgirio“ atsarginių suolo veikiai peraugo į nevaržomą triumfą.
Pats M. Čepas liko Vilniuje prasidėjusios šventės sūkurio užribyje. Bet kai „Banga“ vyko iš Klaipėdos atgal į Gargždus, padėkos iš sostinės plaukė į trenerio telefoną.
„Buvo tų skambučių nemažai – ir iš futbolo mėgėjų, ir iš pačios komandos“, – šypsodamasis prisiminė buvęs žalgirietis, Vilniaus klube įvairias pareigas ėjęs kone dešimtmetį.
„Banga“ išgelbėjo „Žalgirį“ nuo rimtų nemalonumų. Dvejus metus iš eilės antrą vietą užėmusi komanda šį sezoną buvo turtingiausia ir finansiškai stabiliausia lygoje, todėl iš panosės išgaravęs čempionų titulas būtų kirtęs stiprų smūgį klubo prestižui. Futbolo kuluaruose netgi svarstyta, jog maždaug 5 mln. litų biudžetą „Žalgiriui“ padėję surinkti rėmėjai gali persvartyti savo planus, jei prieš sezoną klubo vadovų dalinti pažadai liks neįgyvendinti.
Pačiam M. Čepui „Žalgiris“ dabar – tiesiog malonus prisiminimas ir jaunystės aistra. 2008 metų pabaigoje jis ėmėsi vienyti byrančią komandą, likusią tuščiomis kišenėmis po to, kai į kalėjimą Rusijoje sėdo tuometis klubo savininkas Vadimas Kastujevas. Daugiausiai M. Čepo ir ištikimų sirgalių pastangomis „Žalgiris“ ištempė nepriteklių metus, po kurių prisikėlė naujam gyvenimui įsteigus to paties pavadinimo Vilniaus miesto futbolo draugiją (VMFD).
Tačiau praėjusią žiemą M. Čepui vietos ambicijas užauginusio klubo trenerių štabe nebeliko, ir balandį vilnietis stojo prie „Bangos“ vairo.
Ką veiks kitą sezoną, specialistas dar nežino – jo sutartis su Gargždų ekipa baigė galioti sekmadienį, ir klubo vadovybė tartis dėl jos pratęsimo kol kas nepradėjo.
„Kol kas noriu tik gerai pailsėti ir pasiruošti egzaminams“, – į priekį žvelgė buvęs futbolininkas, kuris gruodį tikisi gauti UEFA Pro trenerio licenciją.
– Ką jums asmeniškai reiškė paskutiniosios „Bangos“ rungtynės su „Atlantu“? – DELFI paklausė M. Čepo
– Mano komandai jos nebereiškė nieko. Nei žemyn nukritome, nei pakilome. Bet tai buvo Vakarų Lietuvos derbis, ir pralaimėti paskutinio mačo savo kaimynams nesinorėjo. Išėjo tokia sezono kulminacija, kokios net pats geriausias režisierius nesugalvotų. „Žalgiris“ pralaimėjo ir jau buvęs miręs, bet tuomet staiga atgimė iš pelenų.
– Po finalinio švilpuko „Bangos“ žaidėjai džiaugėsi taip lyg patys būtų tapę čempionais. Ar „Žalgiris“ buvo pažadėjęs materialiai atsilyginti už iš „Atlanto“ atimtus taškus?
– Man – tikrai ne, gal komandai. Žinote, atvažiavęs dirbti į Gargždus pamačiau, kad per Vakarų Lietuvos derbį futbolininkų papildomai motyvuoti nereikia. Patys suprantate, kokios emocingos būna kaimynų dvikovos.
Tačiau nereikėtų sureikšminti šio rezultato. Lapkričio pradžioje mes lygiai taip pat 1:1 sužaidėme su tuo pačiu „Žalgiriu“. Vienodai kovėmės ir su „Atlantu“. Taip, mums šiek tiek pasisekė, bet tą sėkmę mes užsidirbome juodu darbu.
– „Žalgiris“ turėjo aibę progų niekieno nepadedamas nusikaldinti pergalę čempionate, bet per paskutines 4 rungtynes sukrapštė tik 3 taškus. Kaip manote, kodėl sezono finiše komanda sugriuvo?
– Nežinau, į tai turi atsakyti „Žalgirio“ vyriausiasis treneris. Bet jie viso sezono metu demonstravo čempionišką futbolą ir nusipelnė titulo. Čempionatas – ilgas ir varginantis maratonas, per jį neišvengiamai pasitaiko pakilimų ir nuosmukių. Tačiau jie išsikapstė, ir tai svarbiausia. „Žalgiris“ šiemet laimėjo viską, kas įmanoma – taurę, supertaurę. Niekas neprisimins, kiek kartų jie sužaidė lygiosiomis, nes metraščiuose lieka tik titulai.
– Jei ne „Bangos“ paslauga, „Žalgiris“ ir „Atlantas“ dėl nugalėtojų taurės būtų kovoję papildomame mače Kaune. Jūsų nuomone, kas būtų buvę tos akistatos favoritai?
– Apie tai labai sunku kalbėti. Manau, favoritai būtų tie, kurie greičiau atsigautų po paskutinio turo. Aišku, būtų ir kitų niuansų – „Atlantas“ labiau pripratęs žaisti ant natūralios dangos, klaipėdiečiai turėtų psichologinį pranašumą, jų sportinė forma paskutiniu metu irgi buvo gera. Bet visi šie svarstymai būtų aktualūs tik tuo atveju, jei „Atlantas“ būtų nugalėjęs „Bangą“. Matote, mes irgi nepėsti (šypsosi – DELFI).
– „Banga“ penktą kartą iš eilės A lygoje finišavo šešta, kita vertus, jūsų auklėtiniai LFF taurės varžybose nukeliavo iki pat pusfinalio ir kitais metais bandys patekti į Europos lygos turnyrą. Kaip vertinate visą Gargždų ekipos sezoną?
– Mums svarbiausios buvo taurės varžybos. Taip iš anksto sudėliojome prioritetus, nes tokiu keliu patekti į Europos taurių turnyrus mažesniems klubams kur kas realiau. Aišku, čempionate irgi neidavome žaisti su baltomis pirštinėmis. Pasirodėme pagal galimybes.
– Už ką atidavėte savo balsą Lietuvos futbolo metų geriausiųjų rinkimuose?
– Renkant geriausią Lietuvos futbolininką – už Mindaugą Kaloną. Geriausio A lygos žaidėjo rinkimuose balsavau už Nerijų Valskį, jaunojo futbolininko – už Gratą Sirgėdą, o trenerio – už M. Zubą.
http://www.delfi.lt/sportas/futbolas/za ... z2kQqR59LN" onclick="window.open(this.href);return false;
-
...
Trenerio Algimanto Balilionio išleistuvės
Trenerio Algimanto Balilionio išleistuvės
Šių metų spalio 27 dieną Panevėžio futbolo akademijos stadione vyko didžiausią patirtį turinčio futbolo trenerio Algimanto Balilionio atsisveikinimas su trenerio darbu.Trenerio darbą be pertraukos Algimantas Balilionis išdirbo 50 metų. Tai buvo vienas iš pagrindinių futbolo talentų ugdytojas Panevėžyje. Treneris nusprendė pailsėti nuo futbolo ir daugiau dėmesio skirti šeimai. Trenerio garbei išleistuvių proga buvo surengtas auklėtinių futbolo turnyras. Jame dalyvavo įvairių kartų trenerio išugdyti futbolininkai: S. Danisevičius, A. Mykolaitis, V. Stankūnas, R. Kvedaras, M. Pažemeckas, D. Žindulis, J. Gulbinas, T. Markevičius, A. Šarkis, R. ir V. Šteinai ir daug kitų. Buvę auklėtiniai į atsisveikinimo šventę suvažiavo iš visos Lietuvos. Mielai kamuolį su savo auklėtiniais futbolo turnyro metu gainiojo ir treneris. Geros emocijos virė ir pasibaigus futbolo turnyrui. Mielai trenerį sveikino ne tik susirinkę buvę auklėtiniai, bet ir Panevėžio FA, Panevėžio KKSC, PAFF vadovai. Treneris buvo apdovanotas atminimo prizais (Lietuvos futbolo nacionalinės rinktinės ekipiruote) ir futbolo kamuoliu su auklėtinių parašais, bei Lietuvos futbolo federacijos Prezidento vardu įsteigtu ordinu "Už nuopelnus Lietuvos futbolui". Didelė futbolo bendruomenė linki nusipelniusiam treneriui Algimantui Balilioniui sveikatos bei gero užtarnauto poilsio!!!
Šių metų spalio 27 dieną Panevėžio futbolo akademijos stadione vyko didžiausią patirtį turinčio futbolo trenerio Algimanto Balilionio atsisveikinimas su trenerio darbu.Trenerio darbą be pertraukos Algimantas Balilionis išdirbo 50 metų. Tai buvo vienas iš pagrindinių futbolo talentų ugdytojas Panevėžyje. Treneris nusprendė pailsėti nuo futbolo ir daugiau dėmesio skirti šeimai. Trenerio garbei išleistuvių proga buvo surengtas auklėtinių futbolo turnyras. Jame dalyvavo įvairių kartų trenerio išugdyti futbolininkai: S. Danisevičius, A. Mykolaitis, V. Stankūnas, R. Kvedaras, M. Pažemeckas, D. Žindulis, J. Gulbinas, T. Markevičius, A. Šarkis, R. ir V. Šteinai ir daug kitų. Buvę auklėtiniai į atsisveikinimo šventę suvažiavo iš visos Lietuvos. Mielai kamuolį su savo auklėtiniais futbolo turnyro metu gainiojo ir treneris. Geros emocijos virė ir pasibaigus futbolo turnyrui. Mielai trenerį sveikino ne tik susirinkę buvę auklėtiniai, bet ir Panevėžio FA, Panevėžio KKSC, PAFF vadovai. Treneris buvo apdovanotas atminimo prizais (Lietuvos futbolo nacionalinės rinktinės ekipiruote) ir futbolo kamuoliu su auklėtinių parašais, bei Lietuvos futbolo federacijos Prezidento vardu įsteigtu ordinu "Už nuopelnus Lietuvos futbolui". Didelė futbolo bendruomenė linki nusipelniusiam treneriui Algimantui Balilioniui sveikatos bei gero užtarnauto poilsio!!!
-
...
Re: Treneriai
S. Širmelis treniruos Kazachstano jaunimo rinktinę
Penalty.lt,http://www.DELFI.lt 2013 m. gruodžio 5 d.
Buvusio Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės trenerio asistento Saulius Širmelio keliai vėl pasuko į Kazachstaną. Anksčiau lietuvis treniravo šios šalies „Akžayk“ ekipą, o dabar dirbs su jaunimo U-21 rinktine.
S. Širmelis su Kazachstano futbolo federacija pasirašė kontraktą sistema 1+2 ir darbą pradės nuo sausio 1 dienos, o mėnesio pabaigoje jaunieji kazachai, kaip ir Lietuvos U-21 rinktinė, dalyvaus „Sandraugos taurės“ turnyre.
http://www.delfi.lt/sportas/futbolas/s- ... z2mgQ4ukrA" onclick="window.open(this.href);return false;
Penalty.lt,http://www.DELFI.lt 2013 m. gruodžio 5 d.
Buvusio Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės trenerio asistento Saulius Širmelio keliai vėl pasuko į Kazachstaną. Anksčiau lietuvis treniravo šios šalies „Akžayk“ ekipą, o dabar dirbs su jaunimo U-21 rinktine.
S. Širmelis su Kazachstano futbolo federacija pasirašė kontraktą sistema 1+2 ir darbą pradės nuo sausio 1 dienos, o mėnesio pabaigoje jaunieji kazachai, kaip ir Lietuvos U-21 rinktinė, dalyvaus „Sandraugos taurės“ turnyre.
http://www.delfi.lt/sportas/futbolas/s- ... z2mgQ4ukrA" onclick="window.open(this.href);return false;
-
...
Re: Treneriai
"Klaipėdos granitą" papildė Tomas Ražanauskas
http://www.klaipedos-granitas.lt/pages/ ... as-339.php" onclick="window.open(this.href);return false;
Lietuvos futbolo A lygos čempionatui, kuris turėtų startuoti kovo mėnesio pradžioje, aktyviai besirengiančios "Klaipėdos granito" ekipos trenerių štabą papildė dar vienas tituluotas futbolininkas - buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas Tomas Ražanauskas.
Šis 38-erių futbolo specialistas ateinantį sezoną talkins "Klaipėdos granito" vyr. treneriui Robertui Poškai.
"Jo atėjimas į komandą bus didelė paspirtis jauniems žaidėjams", - įsitikinęs R. Poškus.
T. Ražanauskas turi trenerio patirties - pernai kartu su Virginijumi Liubšiu treniravo Rygos "Daugavos" futbolininkus.
"Praėjęs sezonas man buvo labai naudingas - pasisėmiau labai daug patirties iš itin patyrusio ir vieno iš tituluočiausių Lietuvos futbolo specialistų - Virginijaus Lubšio. Tikrai gavau daug pamokų. Mes su Rygos "Daugavos" ekipa aukščiausios Latvijos futbolo lygos čempionate likome ketvirti, o taurės pusfinalyje tik po baudinių serijos nusileidome tituluotajai Liepojos "Metalurgs" ekipai", - situaciją aiškino T. Ražanauskas.
Šeima liko Vilniuje
Dėl Klaipėdos futbolo T. Ražanauskas kuriam laikui paliko Vilnių, kuriame gyvena jo šeima ir vaikai.
"Kai sulaukiau Roberto Poškaus pasiūlymo dirbti "Klaipėdos granite", pasitariau su žmona. Draugiškai nusprendėme, kad man reikia tęsti futbolo trenerio karjerą, ji mane suprato. Kol kas žmona su vaikais - septynerių metukų Martynu ir devynerių metuku Urte lieka Vilniuje, o ateityje žiūrėsime - gal atsikels gyventi su manimi į Klaipėdą. Kol kas žmona turi darbą Vilniuje, tad gyvens ten. Bandysiu kartkartėmis vykti į Vilnių, kad galėčiau pabūti su šeima. Kai bus vaikams atostogos, tada šeima galės atvykti pas mane į Klaipėdą. Kai dirbau Rygoje, dažnai aplankydavau šeimą, problemų nebuvo. Manau, kad ir dabar nekils didelių sunkumų", - pabrėžė T. Ražanauskas.
Šis futbolo specialistas su šia sporto šaka aktyviai draugauja nuo septynerių metukų.
"Futbolą lankiau nuo pirmos klasės, o profesionalo karjerą baigiau būdamas 36 metų. Taigi, su futbolu glaudžiai susijęs jau esu daugiau nei 30 metų. Manau, kad gyvenime kiekvienas turi dirbti tai, ką geriausiai išmano. Mano mėgstama sritis futbolas, tad ir noriu dirbti su tuo susijusį darbą. Tai ir buvo pagrindinis motyvas, kad atvykau į "Klaipėdos granitą", - sakė pokalbininkas.
T. Ražanauskas per savo sportinę karjerą rungtyniavo įvairiose Lietuvos, Rusijos, Norvegijos, Estijos, Kipro, Šveicarijos, Graikijos, Švedijos, Azerbaidžano ekipose.
"Pirmąją sutartį su Vilniaus "Panerio" ekipa pasirašiau būdamas penkiolikos metų. Vėliau išsipildė mano svajonė - patekau į legendinio Vilniaus "Žalgirio" gretas ir karjera tęsėsi užsienio klubuose", - prisiminimais dalijosi T. Ražanauskas.
Jis savo iškovotų trofėjų kolekcijoje gali didžiuotis Estijos, Kipro, Šveicarijos ir Azerbaidžano čempiono titulais.
Už Lietuvos vyrų futbolo rinktinę sužaidė 41 rungtynes, įmušė septynis įvarčius. 2012 m. rugpjūčio 29 d. baigė profesionalią karjerą.
Kremta mokslus
T. Ražanauskas tęsia tobulinimosi kelią - Lietuvos sporto universiteto Sporto ir medicinos fakultete studijuoja treniravimo sistemų bakalaurą.
"Dabar jau esu penktame kurse, o iš viso yra šeši kursai. studijos - įdomios, susijusios su mano darbu. Daug dalykų yra susijusių su fiziniu rengimu", - aiškino pokalbininkas.
Be to, jis šiuo metu siekia įgyti ir futbolo trenerio A licenciją.
"Kalbant apie "Klaipėdos granitą", norėčiau, kad šioje ekipoje rungtyniautų perspektyviausi šio regiono futbolininkai. Bandysime suburti jaunų ir patyrusių žaidėjų derinį. Norime, kad kiekvienai Lietuvos futbolo A lygos komandai galėtume sudaryti konkurenciją. Sieksime, kad kiekvienai ekipai, kuri kovos prieš mus, jokiu būdu nebūtų lengvas pasivaikščiojimas. Įdėmiai stebėsime kiekvieną peržiūroje dalyvaujantį žaidėją. Svarbu, kad futbolininkai būtų su tvirtu charakteriu. Mums reikia tokių žaidėjų, kurie išties dėl pergalių gali atiduodi savo širdį, visas savo jėgas", - sakė T. Ražanauskas.
,,Klaipėdos granitas'' informacija, 2014-01-16.
http://www.klaipedos-granitas.lt/pages/ ... as-339.php" onclick="window.open(this.href);return false;
Lietuvos futbolo A lygos čempionatui, kuris turėtų startuoti kovo mėnesio pradžioje, aktyviai besirengiančios "Klaipėdos granito" ekipos trenerių štabą papildė dar vienas tituluotas futbolininkas - buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas Tomas Ražanauskas.
Šis 38-erių futbolo specialistas ateinantį sezoną talkins "Klaipėdos granito" vyr. treneriui Robertui Poškai.
"Jo atėjimas į komandą bus didelė paspirtis jauniems žaidėjams", - įsitikinęs R. Poškus.
T. Ražanauskas turi trenerio patirties - pernai kartu su Virginijumi Liubšiu treniravo Rygos "Daugavos" futbolininkus.
"Praėjęs sezonas man buvo labai naudingas - pasisėmiau labai daug patirties iš itin patyrusio ir vieno iš tituluočiausių Lietuvos futbolo specialistų - Virginijaus Lubšio. Tikrai gavau daug pamokų. Mes su Rygos "Daugavos" ekipa aukščiausios Latvijos futbolo lygos čempionate likome ketvirti, o taurės pusfinalyje tik po baudinių serijos nusileidome tituluotajai Liepojos "Metalurgs" ekipai", - situaciją aiškino T. Ražanauskas.
Šeima liko Vilniuje
Dėl Klaipėdos futbolo T. Ražanauskas kuriam laikui paliko Vilnių, kuriame gyvena jo šeima ir vaikai.
"Kai sulaukiau Roberto Poškaus pasiūlymo dirbti "Klaipėdos granite", pasitariau su žmona. Draugiškai nusprendėme, kad man reikia tęsti futbolo trenerio karjerą, ji mane suprato. Kol kas žmona su vaikais - septynerių metukų Martynu ir devynerių metuku Urte lieka Vilniuje, o ateityje žiūrėsime - gal atsikels gyventi su manimi į Klaipėdą. Kol kas žmona turi darbą Vilniuje, tad gyvens ten. Bandysiu kartkartėmis vykti į Vilnių, kad galėčiau pabūti su šeima. Kai bus vaikams atostogos, tada šeima galės atvykti pas mane į Klaipėdą. Kai dirbau Rygoje, dažnai aplankydavau šeimą, problemų nebuvo. Manau, kad ir dabar nekils didelių sunkumų", - pabrėžė T. Ražanauskas.
Šis futbolo specialistas su šia sporto šaka aktyviai draugauja nuo septynerių metukų.
"Futbolą lankiau nuo pirmos klasės, o profesionalo karjerą baigiau būdamas 36 metų. Taigi, su futbolu glaudžiai susijęs jau esu daugiau nei 30 metų. Manau, kad gyvenime kiekvienas turi dirbti tai, ką geriausiai išmano. Mano mėgstama sritis futbolas, tad ir noriu dirbti su tuo susijusį darbą. Tai ir buvo pagrindinis motyvas, kad atvykau į "Klaipėdos granitą", - sakė pokalbininkas.
T. Ražanauskas per savo sportinę karjerą rungtyniavo įvairiose Lietuvos, Rusijos, Norvegijos, Estijos, Kipro, Šveicarijos, Graikijos, Švedijos, Azerbaidžano ekipose.
"Pirmąją sutartį su Vilniaus "Panerio" ekipa pasirašiau būdamas penkiolikos metų. Vėliau išsipildė mano svajonė - patekau į legendinio Vilniaus "Žalgirio" gretas ir karjera tęsėsi užsienio klubuose", - prisiminimais dalijosi T. Ražanauskas.
Jis savo iškovotų trofėjų kolekcijoje gali didžiuotis Estijos, Kipro, Šveicarijos ir Azerbaidžano čempiono titulais.
Už Lietuvos vyrų futbolo rinktinę sužaidė 41 rungtynes, įmušė septynis įvarčius. 2012 m. rugpjūčio 29 d. baigė profesionalią karjerą.
Kremta mokslus
T. Ražanauskas tęsia tobulinimosi kelią - Lietuvos sporto universiteto Sporto ir medicinos fakultete studijuoja treniravimo sistemų bakalaurą.
"Dabar jau esu penktame kurse, o iš viso yra šeši kursai. studijos - įdomios, susijusios su mano darbu. Daug dalykų yra susijusių su fiziniu rengimu", - aiškino pokalbininkas.
Be to, jis šiuo metu siekia įgyti ir futbolo trenerio A licenciją.
"Kalbant apie "Klaipėdos granitą", norėčiau, kad šioje ekipoje rungtyniautų perspektyviausi šio regiono futbolininkai. Bandysime suburti jaunų ir patyrusių žaidėjų derinį. Norime, kad kiekvienai Lietuvos futbolo A lygos komandai galėtume sudaryti konkurenciją. Sieksime, kad kiekvienai ekipai, kuri kovos prieš mus, jokiu būdu nebūtų lengvas pasivaikščiojimas. Įdėmiai stebėsime kiekvieną peržiūroje dalyvaujantį žaidėją. Svarbu, kad futbolininkai būtų su tvirtu charakteriu. Mums reikia tokių žaidėjų, kurie išties dėl pergalių gali atiduodi savo širdį, visas savo jėgas", - sakė T. Ražanauskas.
,,Klaipėdos granitas'' informacija, 2014-01-16.
-
bronius
- Vyr. diskusijų administratorius
- Pranešimai:11812
- Užsiregistravo:2010 Vas 10 14:01
- Palaikoma komanda:LT rinktinė
- Miestas:Vilnius
Re: Treneriai
Futbolo techniniame centre buvę ar esami žaidėjai siekia trenerio licencijų
2014-01-27 13:00
http://www.lff.lt/lt/article/futbolo_te ... _licenciju" onclick="window.open(this.href);return false;
Praeitą savaitę Kaune, Nacionalinėje futbolo akademijoje (NFA) esančiame futbolo techniniame centre vyko Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) B licencijos trenerių kursų sesija. Šių kursų įvadinė dalis vyko dar pernai metų gruodį, o praktikos ir teorijos egzaminai planuojami gegužės mėnesį. Šiemet UEFA B licencijos siekia jau ketvirtoji trenerių laida. Iš viso mokymuose dalyvauja 21 įvairaus amžiaus treneris iš įvairių šalies miestų. Tarp būsimų diplomuotų trenerių galima sutikti ir ne vieną futbolininką, kuris pernai dar žaidė A ar I lygoje. UEFA B licencijos siekia Gargždų „Bangai" atstovavęs Žilvinas Banys ir neseniai apie karjeros pabaigą paskelbęs Klaipėdos „Atlanto" futbolininkas Valdas Trakys. Taip pat trenerio licencijos siekia ir buvęs „Trakų" ekipos futbolininkas, o šiuo metu šio klubo direktoriaus pareigas einantis Virmantas Lemežis bei buvę nacionalinės rinktinės nariai Andrius Gedgaudas ir Tadas Gražiūnas.
UEFA B licencijos kursai susidės iš 11 sesijų, kurių metu kursantai ne tik klausys teorinių paskaitų, bet ir dalyvaus praktinėse pratybose, stebės ir vertins kitų trenerių darbą bei atliks praktiką savo klubuose. Baigiamosios sesijos vyks gegužės mėnesį, kuomet treneriai laikys teorijos ir praktikos egzaminus vyks, o licencijos ir diplomai kursantams bus įteikti birželio pradžioje. Šia savaitę į NFA rinksis ir futbolo treneriai siekiantys UEFA A licencijos, o pernai metais egzaminus laikė ir pirmoji Pro kursų dalyvių laida.
2014-01-27 13:00
http://www.lff.lt/lt/article/futbolo_te ... _licenciju" onclick="window.open(this.href);return false;
Praeitą savaitę Kaune, Nacionalinėje futbolo akademijoje (NFA) esančiame futbolo techniniame centre vyko Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) B licencijos trenerių kursų sesija. Šių kursų įvadinė dalis vyko dar pernai metų gruodį, o praktikos ir teorijos egzaminai planuojami gegužės mėnesį. Šiemet UEFA B licencijos siekia jau ketvirtoji trenerių laida. Iš viso mokymuose dalyvauja 21 įvairaus amžiaus treneris iš įvairių šalies miestų. Tarp būsimų diplomuotų trenerių galima sutikti ir ne vieną futbolininką, kuris pernai dar žaidė A ar I lygoje. UEFA B licencijos siekia Gargždų „Bangai" atstovavęs Žilvinas Banys ir neseniai apie karjeros pabaigą paskelbęs Klaipėdos „Atlanto" futbolininkas Valdas Trakys. Taip pat trenerio licencijos siekia ir buvęs „Trakų" ekipos futbolininkas, o šiuo metu šio klubo direktoriaus pareigas einantis Virmantas Lemežis bei buvę nacionalinės rinktinės nariai Andrius Gedgaudas ir Tadas Gražiūnas.
UEFA B licencijos kursai susidės iš 11 sesijų, kurių metu kursantai ne tik klausys teorinių paskaitų, bet ir dalyvaus praktinėse pratybose, stebės ir vertins kitų trenerių darbą bei atliks praktiką savo klubuose. Baigiamosios sesijos vyks gegužės mėnesį, kuomet treneriai laikys teorijos ir praktikos egzaminus vyks, o licencijos ir diplomai kursantams bus įteikti birželio pradžioje. Šia savaitę į NFA rinksis ir futbolo treneriai siekiantys UEFA A licencijos, o pernai metais egzaminus laikė ir pirmoji Pro kursų dalyvių laida.
-
...
Re: Treneriai
A.Narbekovas. Nuo Gargždų iki Vienos
http://penalty.lt/a-narbekovas-nuo-gargzdu-iki-vienos/" onclick="window.open(this.href);return false;
Bene tituluočiausio visų laikų Lietuvos futbolininko Armino Narbekovo trofėjų kolekcija – įspūdinga. Keturis kartus geriausias šalies futbolininkas, Seulo olimpinis čempionas, universiados čempionas, SSRS pirmenybių prizininkas, Austrijos čempionas ir taurės laimėtojas.
Šiuo metu A.Narbekovas treniruoja Lietuvos jaunimo iki 21 metų rinktinę. Solidžią patirtį sukaupęs 49 metų specialistas apie įsimintiniausius savo karjeros epizodus papasakojo Rusijos leidinio “Sport” žurnalistui Aleksandrui Kuzminui duotame interviu.
Kelio atgal nebuvo
- Jūsų treniruojamoje Lietuvos jaunimo rinktinėje Sandraugos turnyre žaidė vilčių teikiantys 19-20 metų jaunuoliai. Ar ne laikas jiems pateisinti lūkesčius? Pats jau 18-os žaidėte pagrindinėje Vilniaus “Žalgirio” sudėtyje.
- Taip ir buvo. Bet tuomet man pasisekė, nes aplinkybės buvo mano pusėje. Buvau įtrauktas į komandos sudėtį dvigubai išvykai į Jerevaną bei Kutaisį. Aplankė sėkmė, nes 18-mečiui vaikinui, vos baigusiam sporto internatą, niekas nesuteikia garantijos žaisti meistrų komandoje. Jau vien patekimas į paraišką buvo geras dalykas. Rungtynių su Jerevano “Ararat” pabaigoje raudoną kortelę gavo mūsų kairysis saugas Edvardas Malkevičius. Diskvalifikacija. Todėl per kitas rungtynes Kutaisyje startinėje sudėtyje ėjau žaisti aš. Atrodo, nieko nesugadinau ir net šiek tiek padėjau komandai. Užsikabinau už suteikto šanso. Po to kurį laiką vėl teko laukti progos pasirodyti aikštėje ir pasisekė – per rungtynes namie su Kišiniovo “Nistru” mane išleido po keitimo ir įmušiau pirmąjį įvartį. Jį prisiminsiu visą gyvenimą. Beje, tas rungtynes laimėjome 5:0. Po truputį įsitvirtinau komandoje, o sezono pabaigoje pelniau ir antrąjį įvartį. Aišku, man padėjo tai, kad “Žalgiryje” prisijungė bendraamžiai – Igoris Pankratjevas, Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Valdas Ivanauskas. Nors pastarasis buvo metais jaunesnis.
- “Žalgiris” tą 1983 metų sezoną debiutavo aukščiausioje lygoje, bet komandos branduolį sudarė patyrę žaidėjai. Vis dar rungtyniavo Kęstutis Latoža, E.Malkevičius, Stasys Danisevičius, Valdas Kasparavičius. Vyresnis buvo Rimantas Turskis. Amžiaus skirtumas netrukdė?
- Ne. Aš nuo mažų dienų žaisdavau su vyresniais vaikinais. Mano gimtuosiuose Gargžduose gyveno nedaug žmonių, bet mokykloje futbolo klasė buvo pilna. Treneris Michailas Terentjevas treniravo 2-3 metais vyresnius berniukus. Įtraukė ir mane. Būdamas 11 metų, tvirtai nusprendžiau keliauti į Panevėžio sporto internatą ir rimtai užsiimti futbolu. Tėvas, kurio žodis man buvo lemiamas, sutiko išleisti, bet perspėjo: jei jau nusprendei eiti iki galo, kelio atgal nebebus. Išvažiavau. Nepraėjo nė metai, kai užsinorėjau namo. Treniruotis man patiko, tačiau kaip mane traukė namo pas šeimą, brolius ir seseris, žodžiais nusakyti sunku. Esu iš daugiavaikės šeimos. Namie visuomet buvo pilna žmonių, linksma. O čia – tu vienas už 300 kilometrų. Tačiau ir vėl viską nulėmė pokalbis su tėvu. Jis priminė tuos pačius žodžius apie kelią atgal. Tai yra – jei jau pažadėjai, mirk, bet įvykdyk. Taip pasilikau internate. Dėl to savo tėvui vėliau dėkojau tūkstančius kartų.
Vienuoliktasis numeris
- Panevėžyje jus ir pastebėjo Benjaminas Zelkevičius?
- Lietuva nedidelė. Sėkmingai sužaidžiau moksleivių žaidynėse Kaune. Pastebėjo mane, pasižymėjo. Po dviejų metų pakvietė atvykti į “Žalgirį”.
- Debiutuodamas aukščiausioje lygoje, “Žalgiris” visus stebino. Ne tik gražiu žaidimu ir debiutantams nebūdingu pasitikėjimu savimi, bet ir smulkmenomis. Pavyzdžiui, vidurio gynėjas Arvydas Janonis visuomet žaisdavo 11 numeriu. Tai buvo neįtikėtina. Anuomet 11 numeris atitekdavo geriausiems puolėjams – kijeviečiui Olegui Blochinui, tbilisiečiui Ramazui Šengelijai, Maskvos dinamiečiui Valerijui Gazajevui, ar spartakiečiui Sergejui Rodionovui. 3-iuoju žaisdavote jūs – atakuojantis saugas!
- Gera atmintis. Žvelgiant iš šono, atrodė neįprastai. A.Janonis komandoje žaidė ilgai, turėjo autoritetą ir galėjo pasirinkti kokį nori numerį. Aš buvau pasirengęs žaisti bet kokiu numeriu, kad tik leistų į aikštę. Bet gana greitai komandoje sulaukiau pripažinimo ir pavyko susikeisti numeriais su Arvydu. 11-ąjį pasiėmiau aš.
- 1983 metais “Žalgiris” laimėjo pirmąjį čempionato ratą. Tai sukėlė nemenką triukšmą. Bet prizininkais po to netapote. Kodėl?
- Tikriausiai pritrūko patirties. Įtakos turėjo ir trenerio konfliktas su vyresniais žaidėjais. Buvau jaunas, į kivirčus manęs neįvėlė, bet viskas baigėsi tuo, kad B.Zelkevičių pakeitė Algimantas Liubinskas. Ir dar vienas dalykas. Lygoje teisėjaudavo autoritetingi arbitrai, nenoriu jų įžeisti, bet… antrame čempionato rate į mūsų vartus nuolat buvo skiriami 11 m baudiniai. Matyt, klausimas “Kas per “Žalgiris”? Kodėl jis tapo lyderiu?” daug kam nedavė ramybės. Tačiau ir toji 5 vieta galutinėje įskaitoje buvo puikus rezultatas.
- Bet medalių reikėjo laukti dar 4 sezonus. Nors visą tą laiką žaidėte stabiliai, patekdavote į dešimtuką. Visi ekspertai pažymėdavo ypatingą “Žalgirio” stilių. Kaip jį apibūdintumėte?
- Kamuolio kontrolė, silpnų vietų varžovų gynyboje paieška, kruopštus pasirengimas sprogstamajam momentui ir, galų gale, aštrios atakos. Kad tai veiktų, reikėjo puikaus žaidėjų savitarpio supratimo. Dėl to problemų mes neturėjome. Visi vaikinai “Žalgiryje” buvo savi, praėję vieną mokyklą.
Į rinktinę – su “Žalgirio” apranga
- Delikatus klausimas. Į “Žalgirį” nekvietė kitataučių ar tai nebuvo būtina?
- Antras variantas. Ir tai paaiškinti galima labai paprastai. Devintajame dešimtmetyje vaikų futbolo treneriai Lietuvoje dirbo puikiai. Jų darbo produktyvumas buvo didžiulis. Kasmet “Žalgiriui” buvo parengiami 1-2 perspektyvūs jaunuoliai. O konkurencija… Ir jei šis klausimas buvo išspręstas, kam rizikuoti kviečiant žaidėjus iš toliau, iš kitos žaidimo mokyklos?
- Tokia sklandi veikla atvedė iki unikalaus atvejo – 1987 metais universiadą laimėjusioje SSRS rinktinėje žaidė žalgiriečiai.
- Tik trys “Žalgirio” lyderiai – Sigitas Jakubauskas, Algis Mackevičius ir Vaclovas Jurkus jau buvo baigę universitetą ir į Jugoslaviją negalėjo vykti. Visi kiti kovojo Zagrebe.
- Universiadoje sau leidote tais laikais neįtikėtiną laisvę: SSRS rinktinė žaidė žaliai baltomis “Žalgirio” aprangomis! B.Zelkevičius ignoravo raudonąsias aprangas ir nurodė žaisti klubinėmis spalvomis.
- Pamenu, kaip visi žiūrovai ir ne tik jie buvo nustebę: kokia keista sovietų apranga! Beje, pirmąsias rungtynes mes pralaimėjome korėjiečiams. Startavus nesėkme, kitos išeities nebuvo – teko nugalėti brazilus.
- Ir su A.Narbekovo bei Viačeslavo Sukristovo “hat-trickais” brazilai buvo nugalėti nerealiu rezultatu 6:0!
- Tų rungtynių gerai neprisimenu. Brazilai didelio įspūdžio nepaliko. Kur kas daugiau emocijų suteikė pergalė prieš jugoslavus. Tai buvo labai galinga komanda su Robertu Prosinečkiu ir Draganu Stojkovičiumi. Po kelerių metų jie laimėjo Čempionų lygą su Belgrado “Crvena Zvezda” komanda.
Koks “Spartak”, jei ir namie gerai
- Laimėję universiadą, žalgiriečiai gavo tarptautinio sporto meistro vardą. Galima įsivaizduoti, kaip apmaudu buvo V.Jurkui, S.Jakubauskui ir A.Mackevičiui.
- Aš juos suprantu geriau, nei kiti. Nes 18 gimtadienio išvakarėse negalėjau išvykti į moksleivių universiadą dėl apendicito. Mūsiškiai nugalėjo, visi gavo sporto meistrų vardus, išskyrus mane.
- O štai prityrusiems S.Danisevičiui, V.Kasparavičiui ir R.Turskiui nepasisekė. Likus metams iki bronzinio komandos skrydžio, B.Zelkevičius išvarė visus įtardamas sutartomis rungtynėmis.
- Tai nutiko 1986-ųjų balandį, kai namie 1:2 pralaimėjome Kutaisio “Torpedo”. Viską prisimenu, nes Benas iš pradžių ir mane įtarė dalyvavus susitarimuose. Mačo metu – o žaidėme tuomet bucais su šešiais grifais – pajutau baisų skausmą kojoje. Sakau treneriui: daugiau nebegaliu. Žaisk – rėkia jis man. Kiekvienas žingsnis aikštėje – pragariškas skausmas. Nuėjome atlikti tyrimų – o mano pėda trūkusi. Tik tai padėjo man įtikinti B.Zelkevičių.
- Toji trauma sutrukdė pelnyti sau įprastų 10 įvarčių. Bet jau kitą sezoną įmušėte visus 16.
- Du įsimintiniausi iš jų buvo Lančchutyje. Vietos “Guria” tada kovojo dėl išlikimo lygoje, o mes – dėl medalių. Suvokėme: dabar, arba niekada. Atskridome į rungtynių vietą. Rungtynių išvakarėse ateina gruzinai ir sako: Mums labai reikia laimėti. Imsite pinigus, ar juos teisėjui atiduoti? Nusprendėme sutikti pralaimėti, bet žaisti dėl pergalės. Du kartus įmušiau antro kėlinio pradžioje. Rezultatui tapus 2:0, kažkoks vietinis priėjo prie vartininko V.Jurkaus ir ėmė derėtis keldamas kainą: “25… 30… 35… 40…” Bet mes taip ir laimėjome 2:0. Tik po rungtynių ilgai negalėjome išvykti – plytos po stadioną skraidė…
- Kiek uždirbdavo “Žalgirio” futbolininkai?
- 200 rublių per mėnesį. Dar 80 rublių – premija už pergalę. Žinojome, kad palyginus su kitais klubais, tai juokingi pinigai. Bet nė vienas nenorėjome išvykti. Neišvykau ir aš, nors kvietė Maskvos “Spartak”. Kokia prasmė išeiti, jei žaidi namie ir visiems gerai. Anksti vedžiau, 1986 metais jau gimė sūnus. Gavau butą, po to mašiną. Iš pradžių turėjau “Žigulius”, vėliau “Volgą”. Medalius iškovojome – visa Lietuva džiūgavo. Ko dar reikia norint būti laimingu?
Alus ir A.Byšovecas
- Po metų paaiškėjo, ko – aukso Seulo olimpiadoje!
- Koks aš laimingas, kad likimas suteikė galimybę žaisti toje komandoje. Prieš olimpiadą ta rinktinė nepralaimėjo 50 rungtynių iš eilės. Tokio kolektyvo mano gyvenime tikriausiai jau nebebus. Tiek mėnesių toje komandoje, nesibaigiančios treniruotės, skrydžiai. Ir niekas iš vaikinų kitam ne tik kad neužvažiavo, bet ir jokio kivirčo nepamenu. Turėjome bendrą tikslą ir jo siekėme drauge.
- Vis dėlto, į Seulą galėjote nepatekti. Legendomis apaugusi istorija su keistu bokalu alaus, kurį prie jūsų pamatė rinktinės treneris Anatolijus Byšovecas. Tai tiesa?
- Karti tiesa (šypsosi). Į tokią kvailą situaciją daugiau nesu patekęs nė karto. Rinktinė lankėsi Naujojoje Zelandijoje. Viešbučio restorane – švediškas stalas. Radau laisvą staliuką, pasidėjau lėkštę su salotomis ir nuėjau paimti atsigerti. Kol suvaikščiojau, prie mano staliuko kažkas iš turistų prisėdo ir padėjo alaus bokalą. Tik grįžtu, lyg pagal užsakymą atsiranda A.Byšovecas. Nusijuokė: “Na ką, Norbikai, skanus alus?” Prisiekinėjau, kad tai ne mano. Po to ilgai manęs nekvietė į rinktinę. Vietoje manęs ir A.Janonio iš “Žalgirio” imdavo V.Ivanauską ir Stasį Baranauską. Bet berods paskutinėje stovykloje jie kažkuo neįtiko treneriui ir vis dėlto, į Seulą išvykau aš su A.Janoniu. Visą olimpiadą A.Byšovecas tylėjo apie tą bokalą ir tik po apdovanojimų paklausė: “Norbikai, ar tavo alus buvo?” “Prisiekiu, ne” – sakau. “Tada atleisk” – atsiprašė.
- Stebuklingai patekote į žaidynes. Ir po įspūdingo įvarčio pusfinalyje į italų vartus, finale stebuklingai įveikėte brazilus…
- Pusfinalio rungtynėse ėjo gal paskutinė minutė, kai įmušiau ir italai pralaimėjo. Jie žaidė šiurkščiai, sužeidė man čiurną. Kaip aš prieš finalą mėginau įsprausti sutinusią koją į bucą – atskira istorija. Dėkoju medikams, suleidusiems nuskausminamųjų. Bet atlaikiau tik vieną kėlinį ir per pertrauką paprašiau keitimo. Mane pakeitė Jurijus Savičevas ir įmušė auksinį įvartį!
- Įmušė 105 minutę, likus dar ketvirčiui neįtikėtinai sunkaus žaidimo laiko…
- Kai per pertraukėlę tarp pratęsimo kėlinukų Gela Ketašvilis krito ant kėlių ir ėmė šaukti “mes čempionai”, bei dar kažką gruziniškai, mes ant atsarginių suolo nieko nesupratome. Gerai, kad Viktoras Losevas paaiškino, kad dar 15 minučių žaisti. Po to pašalino Vladimirą Tatarčiuką. Kai neseniai Maskvoje minėjome pergalės jubiliejų, kažkas juokavo: Gerai Tatarai, kad tave pašalino ir netrukdei mums išsaugoti pergalės. O tuomet juokauti nebuvo kada. Tvyrojo baisi įtampa. Ir pagaliau – teisėjo švilpukas. Prisimenu Romario ašaras. Jis verkė ir prašė kieno nors apsikeisti marškinėliais. Niekas nesutiko atiduoti aprangos, su kuria laimėjo olimpiadą. Tiesa, po metų Romario pasirašė 9 mln. dolerių vertės kontraktą, o mes ir toliau savo klubuose uždirbdavome po 200 rublių.
- Kodėl prieš olimpiados finalą A.Byšovecas perkėlė rinktinę gyventi iš sportininkų kaimelio į laivą?
- Vėliau įdomią versiją papasakojo Vladimiras Liutyj. Jis sakė, kad su treneriu stovėjo valgyklos eilėje, o prieš juos – kažkoks juodaodis. Ir tas sugalvojo pirštu pakabinti sriubos iš bendro katilo!
- Galima tik įsivaizduoti A.Byšoveco veido išraišką.
- Taigi. Sakė, kad persikėlimas į laivą buvo organizuotas nedelsiant. Sprendimas buvo vykęs, nes laive supo jauki aplinka, valgėme sau įprastą maistą. Iš laivo išeidavome tik treniruotėms. Ir pergalę finale šventėme tik laive.
Džinas su A.Saboniu
- Kartu šventusieji pasakojo, kad linksmybės naktį įgavo tokį pagreitį, kad žaidėjus ryte prieš apdovanojimų ceremoniją teko surinkinėti iš visų laivo galų. O Vadimo Tiščenkos apskritai nerado.
- Susilaikysiu nuo detalių. Pasakysiu tik, kad ryte man pavyko rasti savo kajutę ir tai buvo mano didelė asmeninė sėkmė. Bet pamiegoti nespėjau – buvo laikas keliauti į apdovanojimų ceremoniją.
- Jau ketvirtis amžiaus praėjo, tad galite ir pasidalinti detalėmis. Papasakokite atvirai – daug tą pergalingą vakarą išgėrėte?
- Na gerai… Niekada neturėjau potraukio alkoholiui, bet kaip neatšvęsti tokios didžiulės pergalės? Ypač, kai olimpiadą laimėjo ir krepšininkai, geri mūsų draugai. Šventės metu patekau į vieną kambarį su Arvydu Saboniu. Jis paėmė didžiulį krepšį, įdavė komandos masažuotojui ir sako: “Va ten krautuvėlė yra. Nagi, džino ir toniko – kiek telpa į krepšį.” Masažuotojas parnešė pilną, bet labai greitai turėjo daryti antrą reisą. Po to – dar ir dar… Galų gale pametėme reisų skaičių. Bet žinote, krepšininkai ypatingi vyrukai, jiems daug reikia. O kai skridome namo, lėktuve tokia šventė buvo, kad atrodė skrydis penkias minutes truko.
- Tiesa, kad A.Sabonis apstulbo sužinojęs, kad futbolo olimpinis auksas įvertintis beveik tris kartus daugiau, nei krepšinio?
- Tai nutiko dar Seule. Važiavome liftu su A.Saboniu, R.Kurtinaičiu, V.Chomičiumi ir A.Gomelskiu. “Mažas, – kreipėsi į mane Sabas, – kiek gausite už pergalę?” “Šešis su puse tūkstančio dolerių pažadėjo” – sakau. “Kiek? – pasikeitė A.Sabonio balsas – Šitie gaus po 6,5 tūkst., o mes, normalūs dideli žmonės – po 2,4 tūkst.” “Taip Arvydai, tai neteisinga” – tuomet ištarė A.Gomelskis.
Vietoje Ispanijos – Austrija
- Po pusantrų metų galėjote sužaisti dar viename svajonių turnyre – pasaulio čempionate 1990 metais. Valerijus Lobanovskis kvietė jus į rinktinę su Valdu Ivanausku. Bet 1990 metais Lietuva pasitraukė iš SSRS.
- Šimtas procentų, kad būtume vykę į tą pasaulio čempionatą. Su V.Lobanovskiu rasdavome bendrą kalbą, su žaidėjais irgi, pritapome komandoje. Beveik visi pateko į galutinę paraišką, išskyrus mus. Man ir dabar sunku prisiminti tą dieną. Neviltis, tuštuma. Vietoje pasaulio čempionato patekau į Baltijos šalių pirmenybes. “Žalgiris” visiems varžovams mušdavo po 20 įvarčių. Galiu prisiminti, kaip po Seulo olimpiados mane kvietė “Zaragoza”. B.Zelkevičius neišleido. “Jaunas, suspėsi” – sakė tuomet. Štai ir suspėjau. Gerai, kad bent B.Zelkevičius paskambino Jurijui Siominui ir 1990 metais išvykome į Maskvos “Lokomotiv”. Padėjome jiems iškopti į aukščiausiąją lygą ir pagal išankstinį susitarimą mus su V.Ivanausku paleido į Vienos “Austria”.
- “Austria” buvo vienintelis variantas užsienyje?
- Galėjome su Genadijumi Litovčenka ir Olegu Protasovu vykti į graikų “Olympiakos”, kurį treniravo O.Blochinas. Neišleido. Maskvos sporto komitete leido suprasti – į “Austria” arba niekur. Tik po to sužinojau, kad tuometis Austrijos ambasadorius SSRS buvo didelis “Austria” klubo gerbėjas. V.Ivanauskas greitai prasimušė į “Hamburg”, o aš likau Vienoje. Galimybę patekti į Bundesligą turėjau net du kartus, tik fortūna nusisuko. Pirmą kartą kvietė Brėmeno “Werder” ir pats Otto Rehhagelis. Atvyko stebėti Vienos derbio, o aš paskutinėje treniruotėje prieš rungtynes paskutiniu smūgiu į kamuolį nusitraukiau kryžminius kelio raiščius. O.Rehhagelis negaljo laukti ir iš “Rapid” paėmė Andreasą Herzogą. Antrą kartą kvietė Lėverkuzeno “Bayer”. Jų vadybininkas atvyko praktiškai su parengtu kontraktu. Prieš tai turnyre JAV su “Austria” įveikėme “Bayer” 3:0. Įmušiau įvartį ir atlikau du rezultatyvius perdavimus. Tada “Bayer” gynėju žaidė vėliau Vokietijos rinktinei atstovavęs blondinas Carstenas Ramelow. Oj, kaip maudžiau aš jį. Kelis kartus baudos aikštelėje ant užpakalio pasodinau. “Bayer” treneris Dragoslavas Stepanovičius pasakęs: nesvarbu pinigai, man reikia to mažo. Vadybininkas ir atvyko mažo, bet rado jį ligoninėje su nutrauktais raiščiais.
- Bet sekėsi ir Vienoje – trys čempionų titulai, dvi taurės. Ne visiems legionieriams pavyksta tiek iškovoti.
- Svarbiausia, man ir V.Ivanauskui pasisekė su komandomis. Matyt, man apskritai sekėsi su gerais kolektyvais. 7-8 “Austria” žaidėjus kvietė į rinktinę ir su jais sutarėme puikiai. Ypač geri santykiai buvo su iš Barselonos “Espanyol” sugrįžusiu Andreasu Ogriu, Manfredu Čaku, Franzu Wolfgangu – su jais draugauju iki šios dienos. Kai susitinkame Vienoje, jie net už kavą neleidžia susimokėti. “Tu mums padėjai tiek užsidirbti pats už dyką žaisdamas, dabar mūsų eilė” – sako. Tai Jevgenijus Milevskis man ir V.Ivanauskui “ypatingu būdu” iš vokiečių kalbos išvertė pirmąjį kontraktą su “Austria”.
- J.Milevskis – buvęs “Daugava” ir “Spartak” puolėjas, po to išvykęs į Austriją?
- Tas pats. Nė žodžiu neužsiminė, kad komandoje uždirbsime mažiausiai iš visų ir kad po dviejų metų klubas galės automatiškai pratęsti sutartį tomis pačiomis sąlygomis. Gerai, prisiminkime, kas buvo gero. Taigi, vaikinai Vienoje man ir Valdui iš karto liepė: “Nebijokite kalbėti vokiškai. Klysite, painiosite žodžius – mes pataisysime. Tik netylėkite, bendraukite.
Dar vieną sezoną!
- Taip ir prabuvote Austrijos futbole apie 15 metų.
- Vis nenorėjo manęs paleisti. “Arminai, dar vieną sezoną, su tavim mums kažkaip saugiau” – kiek kartų aš girdėjau šią frazę… Ir negalėdavau atsispirti. Į paskutinį klubą “Wienersport” atėjau tiesiog pakvėpuoti grynu oru – žaidėme Vienos regiono čempionate. Ir taip pakilome trimis lygomis į viršų. Na, ir išrinko mane, 38 metų žaidėją regioninės lygos geriausiu futbolininku bei gynėju. Komanda sveikina, o aš rėkiu: “Idiotai, jums ne sveikinti mane reikia, o verkti! Jei jau aš 38 metų geriausias, tai kaip jūs žaidžiate?” O man atsako: “Tai tu keistuolis, nesupranti savo laimės.”
- Kuris Austrijoje iškovotas trofėjus įsimintiniausias?
- Trečiasis auksas su “Austria” komanda. Buvome praktiškai praradę visus šansus iškovoti dar vieną titulą. Priešpaskutiniame ture žaidėme Zalcburge. Jiems tereikėjo taško ir jie – čempionai. 17 tūkst. vietų stadionas pilnas, tiesiog riaumoja. Aš įmušiau du įvarčius, vieną pridėjo A.Ogris ir nugalėjome 3:1. Ir pavijome Zalcburgo komandą paskutiniame ture, susilyginome taškais, bet tapome čempionais dėl geresnio įvarčių santykio.
- Dabar dirbate Lietuvoje, o šeima liko Vienoje?
- Taip, ten turime butą. Vaikų mentalitetas jau visiškai vietinis. Kaip kitaip, jei Arminui jaunesniajam buvo tik 4 metai, kai persikėlėme gyventi į Austriją, o Klaudija gimė ten. Sūnui dabar 27-eri. Jaunystėje jis žaidė futbolą, pasižymėjo geru aikštės matymu, turėjo “minkštą” perdavimą ir gerą smūgį. Kartą išgirdau žiaurius jo trenerio žodžius: “Manėme, iš tavęs antras Arminas Narbekovas išaugs, o kol kas tik vardas toks pats.” Sūnus nebenorėjo to klausytis ir metė futbolą visam laikui. Dabar dirba oro uoste, jo firma tiekia maistą skrydžių bendrovėms. Dukrai 18-a, labai gabi mokinė. Taip pat puikiai žaidžia futbolą. Kartą su draugais spardė kamuolį lauke, išdaužė langą. Klausia, kokia pavardė. “Narbekovas.” “Palauk, tas kuris žaidė “Austrijoje”?” “Taip, tai mano tėtis.” “Oo.. Pasiimk draugus ir eik namo mergaite, stiklą patys įsidėsime.”
http://penalty.lt/a-narbekovas-nuo-gargzdu-iki-vienos/" onclick="window.open(this.href);return false;
Bene tituluočiausio visų laikų Lietuvos futbolininko Armino Narbekovo trofėjų kolekcija – įspūdinga. Keturis kartus geriausias šalies futbolininkas, Seulo olimpinis čempionas, universiados čempionas, SSRS pirmenybių prizininkas, Austrijos čempionas ir taurės laimėtojas.
Šiuo metu A.Narbekovas treniruoja Lietuvos jaunimo iki 21 metų rinktinę. Solidžią patirtį sukaupęs 49 metų specialistas apie įsimintiniausius savo karjeros epizodus papasakojo Rusijos leidinio “Sport” žurnalistui Aleksandrui Kuzminui duotame interviu.
Kelio atgal nebuvo
- Jūsų treniruojamoje Lietuvos jaunimo rinktinėje Sandraugos turnyre žaidė vilčių teikiantys 19-20 metų jaunuoliai. Ar ne laikas jiems pateisinti lūkesčius? Pats jau 18-os žaidėte pagrindinėje Vilniaus “Žalgirio” sudėtyje.
- Taip ir buvo. Bet tuomet man pasisekė, nes aplinkybės buvo mano pusėje. Buvau įtrauktas į komandos sudėtį dvigubai išvykai į Jerevaną bei Kutaisį. Aplankė sėkmė, nes 18-mečiui vaikinui, vos baigusiam sporto internatą, niekas nesuteikia garantijos žaisti meistrų komandoje. Jau vien patekimas į paraišką buvo geras dalykas. Rungtynių su Jerevano “Ararat” pabaigoje raudoną kortelę gavo mūsų kairysis saugas Edvardas Malkevičius. Diskvalifikacija. Todėl per kitas rungtynes Kutaisyje startinėje sudėtyje ėjau žaisti aš. Atrodo, nieko nesugadinau ir net šiek tiek padėjau komandai. Užsikabinau už suteikto šanso. Po to kurį laiką vėl teko laukti progos pasirodyti aikštėje ir pasisekė – per rungtynes namie su Kišiniovo “Nistru” mane išleido po keitimo ir įmušiau pirmąjį įvartį. Jį prisiminsiu visą gyvenimą. Beje, tas rungtynes laimėjome 5:0. Po truputį įsitvirtinau komandoje, o sezono pabaigoje pelniau ir antrąjį įvartį. Aišku, man padėjo tai, kad “Žalgiryje” prisijungė bendraamžiai – Igoris Pankratjevas, Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Valdas Ivanauskas. Nors pastarasis buvo metais jaunesnis.
- “Žalgiris” tą 1983 metų sezoną debiutavo aukščiausioje lygoje, bet komandos branduolį sudarė patyrę žaidėjai. Vis dar rungtyniavo Kęstutis Latoža, E.Malkevičius, Stasys Danisevičius, Valdas Kasparavičius. Vyresnis buvo Rimantas Turskis. Amžiaus skirtumas netrukdė?
- Ne. Aš nuo mažų dienų žaisdavau su vyresniais vaikinais. Mano gimtuosiuose Gargžduose gyveno nedaug žmonių, bet mokykloje futbolo klasė buvo pilna. Treneris Michailas Terentjevas treniravo 2-3 metais vyresnius berniukus. Įtraukė ir mane. Būdamas 11 metų, tvirtai nusprendžiau keliauti į Panevėžio sporto internatą ir rimtai užsiimti futbolu. Tėvas, kurio žodis man buvo lemiamas, sutiko išleisti, bet perspėjo: jei jau nusprendei eiti iki galo, kelio atgal nebebus. Išvažiavau. Nepraėjo nė metai, kai užsinorėjau namo. Treniruotis man patiko, tačiau kaip mane traukė namo pas šeimą, brolius ir seseris, žodžiais nusakyti sunku. Esu iš daugiavaikės šeimos. Namie visuomet buvo pilna žmonių, linksma. O čia – tu vienas už 300 kilometrų. Tačiau ir vėl viską nulėmė pokalbis su tėvu. Jis priminė tuos pačius žodžius apie kelią atgal. Tai yra – jei jau pažadėjai, mirk, bet įvykdyk. Taip pasilikau internate. Dėl to savo tėvui vėliau dėkojau tūkstančius kartų.
Vienuoliktasis numeris
- Panevėžyje jus ir pastebėjo Benjaminas Zelkevičius?
- Lietuva nedidelė. Sėkmingai sužaidžiau moksleivių žaidynėse Kaune. Pastebėjo mane, pasižymėjo. Po dviejų metų pakvietė atvykti į “Žalgirį”.
- Debiutuodamas aukščiausioje lygoje, “Žalgiris” visus stebino. Ne tik gražiu žaidimu ir debiutantams nebūdingu pasitikėjimu savimi, bet ir smulkmenomis. Pavyzdžiui, vidurio gynėjas Arvydas Janonis visuomet žaisdavo 11 numeriu. Tai buvo neįtikėtina. Anuomet 11 numeris atitekdavo geriausiems puolėjams – kijeviečiui Olegui Blochinui, tbilisiečiui Ramazui Šengelijai, Maskvos dinamiečiui Valerijui Gazajevui, ar spartakiečiui Sergejui Rodionovui. 3-iuoju žaisdavote jūs – atakuojantis saugas!
- Gera atmintis. Žvelgiant iš šono, atrodė neįprastai. A.Janonis komandoje žaidė ilgai, turėjo autoritetą ir galėjo pasirinkti kokį nori numerį. Aš buvau pasirengęs žaisti bet kokiu numeriu, kad tik leistų į aikštę. Bet gana greitai komandoje sulaukiau pripažinimo ir pavyko susikeisti numeriais su Arvydu. 11-ąjį pasiėmiau aš.
- 1983 metais “Žalgiris” laimėjo pirmąjį čempionato ratą. Tai sukėlė nemenką triukšmą. Bet prizininkais po to netapote. Kodėl?
- Tikriausiai pritrūko patirties. Įtakos turėjo ir trenerio konfliktas su vyresniais žaidėjais. Buvau jaunas, į kivirčus manęs neįvėlė, bet viskas baigėsi tuo, kad B.Zelkevičių pakeitė Algimantas Liubinskas. Ir dar vienas dalykas. Lygoje teisėjaudavo autoritetingi arbitrai, nenoriu jų įžeisti, bet… antrame čempionato rate į mūsų vartus nuolat buvo skiriami 11 m baudiniai. Matyt, klausimas “Kas per “Žalgiris”? Kodėl jis tapo lyderiu?” daug kam nedavė ramybės. Tačiau ir toji 5 vieta galutinėje įskaitoje buvo puikus rezultatas.
- Bet medalių reikėjo laukti dar 4 sezonus. Nors visą tą laiką žaidėte stabiliai, patekdavote į dešimtuką. Visi ekspertai pažymėdavo ypatingą “Žalgirio” stilių. Kaip jį apibūdintumėte?
- Kamuolio kontrolė, silpnų vietų varžovų gynyboje paieška, kruopštus pasirengimas sprogstamajam momentui ir, galų gale, aštrios atakos. Kad tai veiktų, reikėjo puikaus žaidėjų savitarpio supratimo. Dėl to problemų mes neturėjome. Visi vaikinai “Žalgiryje” buvo savi, praėję vieną mokyklą.
Į rinktinę – su “Žalgirio” apranga
- Delikatus klausimas. Į “Žalgirį” nekvietė kitataučių ar tai nebuvo būtina?
- Antras variantas. Ir tai paaiškinti galima labai paprastai. Devintajame dešimtmetyje vaikų futbolo treneriai Lietuvoje dirbo puikiai. Jų darbo produktyvumas buvo didžiulis. Kasmet “Žalgiriui” buvo parengiami 1-2 perspektyvūs jaunuoliai. O konkurencija… Ir jei šis klausimas buvo išspręstas, kam rizikuoti kviečiant žaidėjus iš toliau, iš kitos žaidimo mokyklos?
- Tokia sklandi veikla atvedė iki unikalaus atvejo – 1987 metais universiadą laimėjusioje SSRS rinktinėje žaidė žalgiriečiai.
- Tik trys “Žalgirio” lyderiai – Sigitas Jakubauskas, Algis Mackevičius ir Vaclovas Jurkus jau buvo baigę universitetą ir į Jugoslaviją negalėjo vykti. Visi kiti kovojo Zagrebe.
- Universiadoje sau leidote tais laikais neįtikėtiną laisvę: SSRS rinktinė žaidė žaliai baltomis “Žalgirio” aprangomis! B.Zelkevičius ignoravo raudonąsias aprangas ir nurodė žaisti klubinėmis spalvomis.
- Pamenu, kaip visi žiūrovai ir ne tik jie buvo nustebę: kokia keista sovietų apranga! Beje, pirmąsias rungtynes mes pralaimėjome korėjiečiams. Startavus nesėkme, kitos išeities nebuvo – teko nugalėti brazilus.
- Ir su A.Narbekovo bei Viačeslavo Sukristovo “hat-trickais” brazilai buvo nugalėti nerealiu rezultatu 6:0!
- Tų rungtynių gerai neprisimenu. Brazilai didelio įspūdžio nepaliko. Kur kas daugiau emocijų suteikė pergalė prieš jugoslavus. Tai buvo labai galinga komanda su Robertu Prosinečkiu ir Draganu Stojkovičiumi. Po kelerių metų jie laimėjo Čempionų lygą su Belgrado “Crvena Zvezda” komanda.
Koks “Spartak”, jei ir namie gerai
- Laimėję universiadą, žalgiriečiai gavo tarptautinio sporto meistro vardą. Galima įsivaizduoti, kaip apmaudu buvo V.Jurkui, S.Jakubauskui ir A.Mackevičiui.
- Aš juos suprantu geriau, nei kiti. Nes 18 gimtadienio išvakarėse negalėjau išvykti į moksleivių universiadą dėl apendicito. Mūsiškiai nugalėjo, visi gavo sporto meistrų vardus, išskyrus mane.
- O štai prityrusiems S.Danisevičiui, V.Kasparavičiui ir R.Turskiui nepasisekė. Likus metams iki bronzinio komandos skrydžio, B.Zelkevičius išvarė visus įtardamas sutartomis rungtynėmis.
- Tai nutiko 1986-ųjų balandį, kai namie 1:2 pralaimėjome Kutaisio “Torpedo”. Viską prisimenu, nes Benas iš pradžių ir mane įtarė dalyvavus susitarimuose. Mačo metu – o žaidėme tuomet bucais su šešiais grifais – pajutau baisų skausmą kojoje. Sakau treneriui: daugiau nebegaliu. Žaisk – rėkia jis man. Kiekvienas žingsnis aikštėje – pragariškas skausmas. Nuėjome atlikti tyrimų – o mano pėda trūkusi. Tik tai padėjo man įtikinti B.Zelkevičių.
- Toji trauma sutrukdė pelnyti sau įprastų 10 įvarčių. Bet jau kitą sezoną įmušėte visus 16.
- Du įsimintiniausi iš jų buvo Lančchutyje. Vietos “Guria” tada kovojo dėl išlikimo lygoje, o mes – dėl medalių. Suvokėme: dabar, arba niekada. Atskridome į rungtynių vietą. Rungtynių išvakarėse ateina gruzinai ir sako: Mums labai reikia laimėti. Imsite pinigus, ar juos teisėjui atiduoti? Nusprendėme sutikti pralaimėti, bet žaisti dėl pergalės. Du kartus įmušiau antro kėlinio pradžioje. Rezultatui tapus 2:0, kažkoks vietinis priėjo prie vartininko V.Jurkaus ir ėmė derėtis keldamas kainą: “25… 30… 35… 40…” Bet mes taip ir laimėjome 2:0. Tik po rungtynių ilgai negalėjome išvykti – plytos po stadioną skraidė…
- Kiek uždirbdavo “Žalgirio” futbolininkai?
- 200 rublių per mėnesį. Dar 80 rublių – premija už pergalę. Žinojome, kad palyginus su kitais klubais, tai juokingi pinigai. Bet nė vienas nenorėjome išvykti. Neišvykau ir aš, nors kvietė Maskvos “Spartak”. Kokia prasmė išeiti, jei žaidi namie ir visiems gerai. Anksti vedžiau, 1986 metais jau gimė sūnus. Gavau butą, po to mašiną. Iš pradžių turėjau “Žigulius”, vėliau “Volgą”. Medalius iškovojome – visa Lietuva džiūgavo. Ko dar reikia norint būti laimingu?
Alus ir A.Byšovecas
- Po metų paaiškėjo, ko – aukso Seulo olimpiadoje!
- Koks aš laimingas, kad likimas suteikė galimybę žaisti toje komandoje. Prieš olimpiadą ta rinktinė nepralaimėjo 50 rungtynių iš eilės. Tokio kolektyvo mano gyvenime tikriausiai jau nebebus. Tiek mėnesių toje komandoje, nesibaigiančios treniruotės, skrydžiai. Ir niekas iš vaikinų kitam ne tik kad neužvažiavo, bet ir jokio kivirčo nepamenu. Turėjome bendrą tikslą ir jo siekėme drauge.
- Vis dėlto, į Seulą galėjote nepatekti. Legendomis apaugusi istorija su keistu bokalu alaus, kurį prie jūsų pamatė rinktinės treneris Anatolijus Byšovecas. Tai tiesa?
- Karti tiesa (šypsosi). Į tokią kvailą situaciją daugiau nesu patekęs nė karto. Rinktinė lankėsi Naujojoje Zelandijoje. Viešbučio restorane – švediškas stalas. Radau laisvą staliuką, pasidėjau lėkštę su salotomis ir nuėjau paimti atsigerti. Kol suvaikščiojau, prie mano staliuko kažkas iš turistų prisėdo ir padėjo alaus bokalą. Tik grįžtu, lyg pagal užsakymą atsiranda A.Byšovecas. Nusijuokė: “Na ką, Norbikai, skanus alus?” Prisiekinėjau, kad tai ne mano. Po to ilgai manęs nekvietė į rinktinę. Vietoje manęs ir A.Janonio iš “Žalgirio” imdavo V.Ivanauską ir Stasį Baranauską. Bet berods paskutinėje stovykloje jie kažkuo neįtiko treneriui ir vis dėlto, į Seulą išvykau aš su A.Janoniu. Visą olimpiadą A.Byšovecas tylėjo apie tą bokalą ir tik po apdovanojimų paklausė: “Norbikai, ar tavo alus buvo?” “Prisiekiu, ne” – sakau. “Tada atleisk” – atsiprašė.
- Stebuklingai patekote į žaidynes. Ir po įspūdingo įvarčio pusfinalyje į italų vartus, finale stebuklingai įveikėte brazilus…
- Pusfinalio rungtynėse ėjo gal paskutinė minutė, kai įmušiau ir italai pralaimėjo. Jie žaidė šiurkščiai, sužeidė man čiurną. Kaip aš prieš finalą mėginau įsprausti sutinusią koją į bucą – atskira istorija. Dėkoju medikams, suleidusiems nuskausminamųjų. Bet atlaikiau tik vieną kėlinį ir per pertrauką paprašiau keitimo. Mane pakeitė Jurijus Savičevas ir įmušė auksinį įvartį!
- Įmušė 105 minutę, likus dar ketvirčiui neįtikėtinai sunkaus žaidimo laiko…
- Kai per pertraukėlę tarp pratęsimo kėlinukų Gela Ketašvilis krito ant kėlių ir ėmė šaukti “mes čempionai”, bei dar kažką gruziniškai, mes ant atsarginių suolo nieko nesupratome. Gerai, kad Viktoras Losevas paaiškino, kad dar 15 minučių žaisti. Po to pašalino Vladimirą Tatarčiuką. Kai neseniai Maskvoje minėjome pergalės jubiliejų, kažkas juokavo: Gerai Tatarai, kad tave pašalino ir netrukdei mums išsaugoti pergalės. O tuomet juokauti nebuvo kada. Tvyrojo baisi įtampa. Ir pagaliau – teisėjo švilpukas. Prisimenu Romario ašaras. Jis verkė ir prašė kieno nors apsikeisti marškinėliais. Niekas nesutiko atiduoti aprangos, su kuria laimėjo olimpiadą. Tiesa, po metų Romario pasirašė 9 mln. dolerių vertės kontraktą, o mes ir toliau savo klubuose uždirbdavome po 200 rublių.
- Kodėl prieš olimpiados finalą A.Byšovecas perkėlė rinktinę gyventi iš sportininkų kaimelio į laivą?
- Vėliau įdomią versiją papasakojo Vladimiras Liutyj. Jis sakė, kad su treneriu stovėjo valgyklos eilėje, o prieš juos – kažkoks juodaodis. Ir tas sugalvojo pirštu pakabinti sriubos iš bendro katilo!
- Galima tik įsivaizduoti A.Byšoveco veido išraišką.
- Taigi. Sakė, kad persikėlimas į laivą buvo organizuotas nedelsiant. Sprendimas buvo vykęs, nes laive supo jauki aplinka, valgėme sau įprastą maistą. Iš laivo išeidavome tik treniruotėms. Ir pergalę finale šventėme tik laive.
Džinas su A.Saboniu
- Kartu šventusieji pasakojo, kad linksmybės naktį įgavo tokį pagreitį, kad žaidėjus ryte prieš apdovanojimų ceremoniją teko surinkinėti iš visų laivo galų. O Vadimo Tiščenkos apskritai nerado.
- Susilaikysiu nuo detalių. Pasakysiu tik, kad ryte man pavyko rasti savo kajutę ir tai buvo mano didelė asmeninė sėkmė. Bet pamiegoti nespėjau – buvo laikas keliauti į apdovanojimų ceremoniją.
- Jau ketvirtis amžiaus praėjo, tad galite ir pasidalinti detalėmis. Papasakokite atvirai – daug tą pergalingą vakarą išgėrėte?
- Na gerai… Niekada neturėjau potraukio alkoholiui, bet kaip neatšvęsti tokios didžiulės pergalės? Ypač, kai olimpiadą laimėjo ir krepšininkai, geri mūsų draugai. Šventės metu patekau į vieną kambarį su Arvydu Saboniu. Jis paėmė didžiulį krepšį, įdavė komandos masažuotojui ir sako: “Va ten krautuvėlė yra. Nagi, džino ir toniko – kiek telpa į krepšį.” Masažuotojas parnešė pilną, bet labai greitai turėjo daryti antrą reisą. Po to – dar ir dar… Galų gale pametėme reisų skaičių. Bet žinote, krepšininkai ypatingi vyrukai, jiems daug reikia. O kai skridome namo, lėktuve tokia šventė buvo, kad atrodė skrydis penkias minutes truko.
- Tiesa, kad A.Sabonis apstulbo sužinojęs, kad futbolo olimpinis auksas įvertintis beveik tris kartus daugiau, nei krepšinio?
- Tai nutiko dar Seule. Važiavome liftu su A.Saboniu, R.Kurtinaičiu, V.Chomičiumi ir A.Gomelskiu. “Mažas, – kreipėsi į mane Sabas, – kiek gausite už pergalę?” “Šešis su puse tūkstančio dolerių pažadėjo” – sakau. “Kiek? – pasikeitė A.Sabonio balsas – Šitie gaus po 6,5 tūkst., o mes, normalūs dideli žmonės – po 2,4 tūkst.” “Taip Arvydai, tai neteisinga” – tuomet ištarė A.Gomelskis.
Vietoje Ispanijos – Austrija
- Po pusantrų metų galėjote sužaisti dar viename svajonių turnyre – pasaulio čempionate 1990 metais. Valerijus Lobanovskis kvietė jus į rinktinę su Valdu Ivanausku. Bet 1990 metais Lietuva pasitraukė iš SSRS.
- Šimtas procentų, kad būtume vykę į tą pasaulio čempionatą. Su V.Lobanovskiu rasdavome bendrą kalbą, su žaidėjais irgi, pritapome komandoje. Beveik visi pateko į galutinę paraišką, išskyrus mus. Man ir dabar sunku prisiminti tą dieną. Neviltis, tuštuma. Vietoje pasaulio čempionato patekau į Baltijos šalių pirmenybes. “Žalgiris” visiems varžovams mušdavo po 20 įvarčių. Galiu prisiminti, kaip po Seulo olimpiados mane kvietė “Zaragoza”. B.Zelkevičius neišleido. “Jaunas, suspėsi” – sakė tuomet. Štai ir suspėjau. Gerai, kad bent B.Zelkevičius paskambino Jurijui Siominui ir 1990 metais išvykome į Maskvos “Lokomotiv”. Padėjome jiems iškopti į aukščiausiąją lygą ir pagal išankstinį susitarimą mus su V.Ivanausku paleido į Vienos “Austria”.
- “Austria” buvo vienintelis variantas užsienyje?
- Galėjome su Genadijumi Litovčenka ir Olegu Protasovu vykti į graikų “Olympiakos”, kurį treniravo O.Blochinas. Neišleido. Maskvos sporto komitete leido suprasti – į “Austria” arba niekur. Tik po to sužinojau, kad tuometis Austrijos ambasadorius SSRS buvo didelis “Austria” klubo gerbėjas. V.Ivanauskas greitai prasimušė į “Hamburg”, o aš likau Vienoje. Galimybę patekti į Bundesligą turėjau net du kartus, tik fortūna nusisuko. Pirmą kartą kvietė Brėmeno “Werder” ir pats Otto Rehhagelis. Atvyko stebėti Vienos derbio, o aš paskutinėje treniruotėje prieš rungtynes paskutiniu smūgiu į kamuolį nusitraukiau kryžminius kelio raiščius. O.Rehhagelis negaljo laukti ir iš “Rapid” paėmė Andreasą Herzogą. Antrą kartą kvietė Lėverkuzeno “Bayer”. Jų vadybininkas atvyko praktiškai su parengtu kontraktu. Prieš tai turnyre JAV su “Austria” įveikėme “Bayer” 3:0. Įmušiau įvartį ir atlikau du rezultatyvius perdavimus. Tada “Bayer” gynėju žaidė vėliau Vokietijos rinktinei atstovavęs blondinas Carstenas Ramelow. Oj, kaip maudžiau aš jį. Kelis kartus baudos aikštelėje ant užpakalio pasodinau. “Bayer” treneris Dragoslavas Stepanovičius pasakęs: nesvarbu pinigai, man reikia to mažo. Vadybininkas ir atvyko mažo, bet rado jį ligoninėje su nutrauktais raiščiais.
- Bet sekėsi ir Vienoje – trys čempionų titulai, dvi taurės. Ne visiems legionieriams pavyksta tiek iškovoti.
- Svarbiausia, man ir V.Ivanauskui pasisekė su komandomis. Matyt, man apskritai sekėsi su gerais kolektyvais. 7-8 “Austria” žaidėjus kvietė į rinktinę ir su jais sutarėme puikiai. Ypač geri santykiai buvo su iš Barselonos “Espanyol” sugrįžusiu Andreasu Ogriu, Manfredu Čaku, Franzu Wolfgangu – su jais draugauju iki šios dienos. Kai susitinkame Vienoje, jie net už kavą neleidžia susimokėti. “Tu mums padėjai tiek užsidirbti pats už dyką žaisdamas, dabar mūsų eilė” – sako. Tai Jevgenijus Milevskis man ir V.Ivanauskui “ypatingu būdu” iš vokiečių kalbos išvertė pirmąjį kontraktą su “Austria”.
- J.Milevskis – buvęs “Daugava” ir “Spartak” puolėjas, po to išvykęs į Austriją?
- Tas pats. Nė žodžiu neužsiminė, kad komandoje uždirbsime mažiausiai iš visų ir kad po dviejų metų klubas galės automatiškai pratęsti sutartį tomis pačiomis sąlygomis. Gerai, prisiminkime, kas buvo gero. Taigi, vaikinai Vienoje man ir Valdui iš karto liepė: “Nebijokite kalbėti vokiškai. Klysite, painiosite žodžius – mes pataisysime. Tik netylėkite, bendraukite.
Dar vieną sezoną!
- Taip ir prabuvote Austrijos futbole apie 15 metų.
- Vis nenorėjo manęs paleisti. “Arminai, dar vieną sezoną, su tavim mums kažkaip saugiau” – kiek kartų aš girdėjau šią frazę… Ir negalėdavau atsispirti. Į paskutinį klubą “Wienersport” atėjau tiesiog pakvėpuoti grynu oru – žaidėme Vienos regiono čempionate. Ir taip pakilome trimis lygomis į viršų. Na, ir išrinko mane, 38 metų žaidėją regioninės lygos geriausiu futbolininku bei gynėju. Komanda sveikina, o aš rėkiu: “Idiotai, jums ne sveikinti mane reikia, o verkti! Jei jau aš 38 metų geriausias, tai kaip jūs žaidžiate?” O man atsako: “Tai tu keistuolis, nesupranti savo laimės.”
- Kuris Austrijoje iškovotas trofėjus įsimintiniausias?
- Trečiasis auksas su “Austria” komanda. Buvome praktiškai praradę visus šansus iškovoti dar vieną titulą. Priešpaskutiniame ture žaidėme Zalcburge. Jiems tereikėjo taško ir jie – čempionai. 17 tūkst. vietų stadionas pilnas, tiesiog riaumoja. Aš įmušiau du įvarčius, vieną pridėjo A.Ogris ir nugalėjome 3:1. Ir pavijome Zalcburgo komandą paskutiniame ture, susilyginome taškais, bet tapome čempionais dėl geresnio įvarčių santykio.
- Dabar dirbate Lietuvoje, o šeima liko Vienoje?
- Taip, ten turime butą. Vaikų mentalitetas jau visiškai vietinis. Kaip kitaip, jei Arminui jaunesniajam buvo tik 4 metai, kai persikėlėme gyventi į Austriją, o Klaudija gimė ten. Sūnui dabar 27-eri. Jaunystėje jis žaidė futbolą, pasižymėjo geru aikštės matymu, turėjo “minkštą” perdavimą ir gerą smūgį. Kartą išgirdau žiaurius jo trenerio žodžius: “Manėme, iš tavęs antras Arminas Narbekovas išaugs, o kol kas tik vardas toks pats.” Sūnus nebenorėjo to klausytis ir metė futbolą visam laikui. Dabar dirba oro uoste, jo firma tiekia maistą skrydžių bendrovėms. Dukrai 18-a, labai gabi mokinė. Taip pat puikiai žaidžia futbolą. Kartą su draugais spardė kamuolį lauke, išdaužė langą. Klausia, kokia pavardė. “Narbekovas.” “Palauk, tas kuris žaidė “Austrijoje”?” “Taip, tai mano tėtis.” “Oo.. Pasiimk draugus ir eik namo mergaite, stiklą patys įsidėsime.”
Re: Treneriai
A.Skarbalius: „LFF sėdi smėlio dėžėje ir žaidžia su žaislais“
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/a ... w3D5Uoor7A" onclick="window.open(this.href);return false;
Į rinktinės trenerio postą kandidatavęs Aurelijus Skarbalius iš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Juliaus Kvedaro išgirdo tiktai vieną klausimą. Ne apie futbolą, o apie pinigus.
Jei tai buvo pokalbis dėl darbo, jis buvo pats keisčiausias, kokiame A.Skarbaliui yra tekę dalyvauti, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Danijoje didžiąją karjeros dalį praleidęs 40-metis treneris šią žiemą pretendavo į Lietuvos futbolo rinktinės trenerio postą, bet LFF pasirinko pratęsti sutartį su Igoriu Pankratjevu.
A.Skarbalius Lietuvoje buvo susitikęs akis į akį su LFF prezidentu J.Kvedaru ir liko nustebęs.
Domino tik kaina
„Pokalbio pradžioje J.Kvedaras trumpai papasakojo apie futbolo situaciją Lietuvoje.
Aš kelis kartus paklausiau, ar nevertėtų man papasakoti, kaip rengiu komandą, kokį žaidimo stilių taikau, kokių turiu idėjų. Tačiau jam to nereikėjo.
Rūpėjo tik tai, kiek aš kainuočiau. Tai mane stebino, bet tai jų pasirinkimas, – pokalbio su LFF vadovu detales „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Skarbalius. – LFF vykdomasis komitetas turėjo teisę spręsti, ir jie pasirinko I.Pankratjevą.
Igoris yra geras treneris ir, manau, federacija pasirinko gerai.
Tik nesupratau, kodėl aš važiavau į Lietuvą pasiklausyti prezidento, kuris galiausiai pasakė, kad neturi galios renkantis trenerį, nes balsuoja vykdomojo komiteto nariai. Jie balsavo neišgirdę ir nepamatę, kaip aš dirbu.“
Norėjo pasidalinti žiniomis
Buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas didžiąją karjeros dalį praleido atstovaudamas Danijos klubui „Brondby“, kuriame žaidė net 10 metų ir penkis kartus tapo Danijos čempionu.
Baigęs žaidėjo karjerą jis treniravo „Herfolge“, „Koge“, „Brondby“ klubus, o nuo vasario tapo kitos Danijos komandos „Viborg“ treneriu.
Prieš pasirašydamas sutartį su Viborgo klubu A.Skarbalius neslėpė noro išbandyti save Lietuvos rinktinės trenerio pareigose.
„J.Kvedaras užsiminė, kad esu atitrūkęs nuo Lietuvos. Tada aš atsakiau, kad galbūt esu ne atitrūkęs, o ištrūkęs, – sakė A.Skarbalius. – Man atrodo, kad jie toliau sėdi savo smėlio dėžėje ir žaidžia su savo žaislais.
Man pavyko ištrūkti ir gauti galimybę dirbti naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. Tikėjausi tas žinias perteikti Lietuvai. Tačiau, matyt, to niekam nereikia.
Tai yra jų pasirinkimas, ir aš nepykstu. Tik nesuprantu, kam reikėjo su manimi kalbėtis?
Prezidentas paklausė vienintelio dalyko – kiek pinigų reikėtų man ir mano komandai. Aš atsakiau, kad tiek pat, kiek gaudavo anksčiau buvęs treneris.
Man nereikia čia ir dabar uždirbti. Nesakau, kad dirbčiau už dyką, bet turėjau didelį norą duoti ką nors nauja Lietuvos futbolui. Daug kalbama, jog mes nesugebame kurti, ir aš maniau, kad galėčiau padėti.“
Laukia naujas atrankos ciklas
LFF vykdomasis komitetas, kurio nariai yra J.Kvedaras, Stasys Stankus, Romualdas Lavrinavičius, Romanas Levinskas, Romualdas Jonaitis, Romas Kukis, Sigitas Jukna, Leonas Dunauskas, Sergejus Sliva, Vidmantas Butkevičius, Anatolijus Stacenka, Gintautas Žemaitis ir Artūras Krukis, gruodį pasirinko I.Pankratjevą.
Buvęs Lietuvos rinktinės saugas dirbo Csabos Laszlo asistentu 2014 metų pasaulio čempionato atrankos etape, kol spalį po serijos blankių rungtynių treneris iš Vengrijos buvo atleistas.
Vadovaujant I.Pankratjevui lietuviai baigė atrankos varžybas, 2:0 Vilniuje įveikę Latviją ir 0:1 Kaune nusileidę Bosnijai ir Hercegovinai.
49 metų I.Pankratjevas ves Lietuvos futbolininkus per 2016 metų Europos čempionato atrankos varžybas, kuriose laukia E grupės kovos su Anglija, Šveicarija, Slovėnija, Estija ir San Marinu.
A.Skarbalius liks Danijoje, kur šį mėnesį sudarė sutartį su „Viborg“ iki 2015 metų pabaigos.
Viborgo klubas, kuris žiemą pasikvietė ir Lietuvos rinktinės vartininką Emilijų Zubą, šiuo metu Danijos superlygoje užima 10-ąją vietą tarp 12 komandų.
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/a ... w3D5Uoor7A" onclick="window.open(this.href);return false;
Į rinktinės trenerio postą kandidatavęs Aurelijus Skarbalius iš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Juliaus Kvedaro išgirdo tiktai vieną klausimą. Ne apie futbolą, o apie pinigus.
Jei tai buvo pokalbis dėl darbo, jis buvo pats keisčiausias, kokiame A.Skarbaliui yra tekę dalyvauti, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Danijoje didžiąją karjeros dalį praleidęs 40-metis treneris šią žiemą pretendavo į Lietuvos futbolo rinktinės trenerio postą, bet LFF pasirinko pratęsti sutartį su Igoriu Pankratjevu.
A.Skarbalius Lietuvoje buvo susitikęs akis į akį su LFF prezidentu J.Kvedaru ir liko nustebęs.
Domino tik kaina
„Pokalbio pradžioje J.Kvedaras trumpai papasakojo apie futbolo situaciją Lietuvoje.
Aš kelis kartus paklausiau, ar nevertėtų man papasakoti, kaip rengiu komandą, kokį žaidimo stilių taikau, kokių turiu idėjų. Tačiau jam to nereikėjo.
Rūpėjo tik tai, kiek aš kainuočiau. Tai mane stebino, bet tai jų pasirinkimas, – pokalbio su LFF vadovu detales „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Skarbalius. – LFF vykdomasis komitetas turėjo teisę spręsti, ir jie pasirinko I.Pankratjevą.
Igoris yra geras treneris ir, manau, federacija pasirinko gerai.
Tik nesupratau, kodėl aš važiavau į Lietuvą pasiklausyti prezidento, kuris galiausiai pasakė, kad neturi galios renkantis trenerį, nes balsuoja vykdomojo komiteto nariai. Jie balsavo neišgirdę ir nepamatę, kaip aš dirbu.“
Norėjo pasidalinti žiniomis
Buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas didžiąją karjeros dalį praleido atstovaudamas Danijos klubui „Brondby“, kuriame žaidė net 10 metų ir penkis kartus tapo Danijos čempionu.
Baigęs žaidėjo karjerą jis treniravo „Herfolge“, „Koge“, „Brondby“ klubus, o nuo vasario tapo kitos Danijos komandos „Viborg“ treneriu.
Prieš pasirašydamas sutartį su Viborgo klubu A.Skarbalius neslėpė noro išbandyti save Lietuvos rinktinės trenerio pareigose.
„J.Kvedaras užsiminė, kad esu atitrūkęs nuo Lietuvos. Tada aš atsakiau, kad galbūt esu ne atitrūkęs, o ištrūkęs, – sakė A.Skarbalius. – Man atrodo, kad jie toliau sėdi savo smėlio dėžėje ir žaidžia su savo žaislais.
Man pavyko ištrūkti ir gauti galimybę dirbti naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. Tikėjausi tas žinias perteikti Lietuvai. Tačiau, matyt, to niekam nereikia.
Tai yra jų pasirinkimas, ir aš nepykstu. Tik nesuprantu, kam reikėjo su manimi kalbėtis?
Prezidentas paklausė vienintelio dalyko – kiek pinigų reikėtų man ir mano komandai. Aš atsakiau, kad tiek pat, kiek gaudavo anksčiau buvęs treneris.
Man nereikia čia ir dabar uždirbti. Nesakau, kad dirbčiau už dyką, bet turėjau didelį norą duoti ką nors nauja Lietuvos futbolui. Daug kalbama, jog mes nesugebame kurti, ir aš maniau, kad galėčiau padėti.“
Laukia naujas atrankos ciklas
LFF vykdomasis komitetas, kurio nariai yra J.Kvedaras, Stasys Stankus, Romualdas Lavrinavičius, Romanas Levinskas, Romualdas Jonaitis, Romas Kukis, Sigitas Jukna, Leonas Dunauskas, Sergejus Sliva, Vidmantas Butkevičius, Anatolijus Stacenka, Gintautas Žemaitis ir Artūras Krukis, gruodį pasirinko I.Pankratjevą.
Buvęs Lietuvos rinktinės saugas dirbo Csabos Laszlo asistentu 2014 metų pasaulio čempionato atrankos etape, kol spalį po serijos blankių rungtynių treneris iš Vengrijos buvo atleistas.
Vadovaujant I.Pankratjevui lietuviai baigė atrankos varžybas, 2:0 Vilniuje įveikę Latviją ir 0:1 Kaune nusileidę Bosnijai ir Hercegovinai.
49 metų I.Pankratjevas ves Lietuvos futbolininkus per 2016 metų Europos čempionato atrankos varžybas, kuriose laukia E grupės kovos su Anglija, Šveicarija, Slovėnija, Estija ir San Marinu.
A.Skarbalius liks Danijoje, kur šį mėnesį sudarė sutartį su „Viborg“ iki 2015 metų pabaigos.
Viborgo klubas, kuris žiemą pasikvietė ir Lietuvos rinktinės vartininką Emilijų Zubą, šiuo metu Danijos superlygoje užima 10-ąją vietą tarp 12 komandų.
-
bronius
- Vyr. diskusijų administratorius
- Pranešimai:11812
- Užsiregistravo:2010 Vas 10 14:01
- Palaikoma komanda:LT rinktinė
- Miestas:Vilnius
Re: Treneriai
Prie žygio į Europą prisidėjo ir lietuvis
Ingvaras Butautas
2014 m. gegužės 3 d. 14:03
http://www.sportas.info/naujienos/21131 ... tuvis.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Trečiosios Estijos futbolo lygos komanda Tartu „Santos“ dalyvaus šių metų Europos lygos atrankoje. Tai paaiškėjo po šio klubo pergalės 3:1 Estijos taurės turnyro pusfinalyje prieš tos pačios lygos Talino „Emmaste“. Finale „Santos“ rungsis su šalies čempione Talino „Levadia“, todėl nepriklausomai nuo rungtynių baigtis Tartu mėgėjų komanda užsitikrino vietą tarptautiniame turnyre. Prie šio trečiosios lygos komandos pasiekimo prisidėjo ir buvęs Lietuvos rinktinės strategas Algimantas Liubinskas. „Esu tos komandos treneris-konsultantas. Nėra taip, kad nuolat dirbčiau su ja. Sukūriau jai pasiruošimo planą, duodu patarimus. Kol kas mano tokia funkcija. O kaip bus toliau - dirbsiu ten ar nedirbsiu, laikas parodys“, - kalbėjo A. Liubinskas darbą „Santos“. Pasak trenerio, „Santos“ komanda turi dideles ateities ambicijas. Ji planuoja žaisti aukščiausiame Estijos divizione – Meistriliigoje.
Ingvaras Butautas
2014 m. gegužės 3 d. 14:03
http://www.sportas.info/naujienos/21131 ... tuvis.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Trečiosios Estijos futbolo lygos komanda Tartu „Santos“ dalyvaus šių metų Europos lygos atrankoje. Tai paaiškėjo po šio klubo pergalės 3:1 Estijos taurės turnyro pusfinalyje prieš tos pačios lygos Talino „Emmaste“. Finale „Santos“ rungsis su šalies čempione Talino „Levadia“, todėl nepriklausomai nuo rungtynių baigtis Tartu mėgėjų komanda užsitikrino vietą tarptautiniame turnyre. Prie šio trečiosios lygos komandos pasiekimo prisidėjo ir buvęs Lietuvos rinktinės strategas Algimantas Liubinskas. „Esu tos komandos treneris-konsultantas. Nėra taip, kad nuolat dirbčiau su ja. Sukūriau jai pasiruošimo planą, duodu patarimus. Kol kas mano tokia funkcija. O kaip bus toliau - dirbsiu ten ar nedirbsiu, laikas parodys“, - kalbėjo A. Liubinskas darbą „Santos“. Pasak trenerio, „Santos“ komanda turi dideles ateities ambicijas. Ji planuoja žaisti aukščiausiame Estijos divizione – Meistriliigoje.
Re: Treneriai
Čia tai geras Santos
Re: Treneriai
LFTA pasipiktino trenerio V.Stanevičiaus elgesiu
Lietuvos futbolo teisėjų asociacija (LFTA) išplatino pranešimą, kuriuo piktinasi Jonavos jaunųjų futbolininkų trenerio Vytauto Stanevičiaus elgesiu:
Nemaloniai pasibaigė Lietuvos sporto mokyklų ir klubinių komandų vaikų ir janunių aukščiausios lygos rungtynės sostinėje tarp vietos “Ateities” ir Jonavos KKSC komandų. Jonavos treneris Vytautas Stanevičius visų rungtynių metu ir po jų įžeidinėjo rungtynių teisėjus, grasino su jais susidoroti ir visaip juos žemino. Nežiūrint, kad tai matė abiejų komandų jaunieji žaidėjai, vilniečių futbolininkų tėvai ir kiti žiūrovai.
Trenerio nesustabdė ir tai, kad tarp arbitrų buvo ir moteris, kuri jau yra mama. Po rungtynių teisėjas Kęstutis Duchnovičius parašė apie šį įvykį atitinkamą raportą LFF Vaikų ir jaunių asociacijai bei LFTA. Jonaviškis treneris už panašius išsišokimus jau ne kartą buvo įspėtas, bet išvadų nepadarė, Reikia tikėtis, kad jam paskirta bauda tikrai bus griežta. LFTA atstovai dalyvaudami LFJVA posėdžiuose ne kartą ragino trenerius būti korektiškiems ir tolerantiškiems jaunų ir kitų teisėjų atžvilgiu
Lietuvos futbolo teisėjų asociacija (LFTA) išplatino pranešimą, kuriuo piktinasi Jonavos jaunųjų futbolininkų trenerio Vytauto Stanevičiaus elgesiu:
Nemaloniai pasibaigė Lietuvos sporto mokyklų ir klubinių komandų vaikų ir janunių aukščiausios lygos rungtynės sostinėje tarp vietos “Ateities” ir Jonavos KKSC komandų. Jonavos treneris Vytautas Stanevičius visų rungtynių metu ir po jų įžeidinėjo rungtynių teisėjus, grasino su jais susidoroti ir visaip juos žemino. Nežiūrint, kad tai matė abiejų komandų jaunieji žaidėjai, vilniečių futbolininkų tėvai ir kiti žiūrovai.
Trenerio nesustabdė ir tai, kad tarp arbitrų buvo ir moteris, kuri jau yra mama. Po rungtynių teisėjas Kęstutis Duchnovičius parašė apie šį įvykį atitinkamą raportą LFF Vaikų ir jaunių asociacijai bei LFTA. Jonaviškis treneris už panašius išsišokimus jau ne kartą buvo įspėtas, bet išvadų nepadarė, Reikia tikėtis, kad jam paskirta bauda tikrai bus griežta. LFTA atstovai dalyvaudami LFJVA posėdžiuose ne kartą ragino trenerius būti korektiškiems ir tolerantiškiems jaunų ir kitų teisėjų atžvilgiu
-
Behemoth'c
- Pranešimai:814
- Užsiregistravo:2014 Sau 06 08:52
- Palaikoma komanda:Žalgiris
Re: Treneriai
Ne sitiem personazams ( tevas+sunus) mediku pagalbos reikia!l Sankcijos cia nepades.. Anot pacio trenerio "taip ugdomas Nugaletoju mentalitetas"!!
Re: Treneriai
Penalty.lt paneigimas
http://penalty.lt/penalty-lt-paneigimas/" onclick="window.open(this.href);return false;
Gegužės 14 dieną portalas Penalty.lt publikavo naujieną pavadinimu “LFTA pasipiktino trenerio V.Stanevičiaus elgesiu”. Tekstas buvo paimtas iš Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos tinklapio, jame piktintasi dėl neva nederamo jaunųjų futbolininkų trenerio V.Stanevičiaus elgesio per varžybas.
Penalty.lt nori pabrėžti, kad šis tekstas LFTA svetainėje buvo publikuotas prieš dvejus metus, todėl dabar neturi jokios reikšmės. Per šį laikotarpį treneris V.Stanevičius drausminių nuobaudų dėl savo elgesio vaikų ir jaunių turnyruose neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad drausmės komitetas nesiėmė sankcijų prieš trenerį ir tuomet, kai kilo aprašomas incidentas.
Atsiprašome trenerio V.Stanevičiaus dėl galimų nepatogumų.
http://penalty.lt/penalty-lt-paneigimas/" onclick="window.open(this.href);return false;
Gegužės 14 dieną portalas Penalty.lt publikavo naujieną pavadinimu “LFTA pasipiktino trenerio V.Stanevičiaus elgesiu”. Tekstas buvo paimtas iš Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos tinklapio, jame piktintasi dėl neva nederamo jaunųjų futbolininkų trenerio V.Stanevičiaus elgesio per varžybas.
Penalty.lt nori pabrėžti, kad šis tekstas LFTA svetainėje buvo publikuotas prieš dvejus metus, todėl dabar neturi jokios reikšmės. Per šį laikotarpį treneris V.Stanevičius drausminių nuobaudų dėl savo elgesio vaikų ir jaunių turnyruose neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad drausmės komitetas nesiėmė sankcijų prieš trenerį ir tuomet, kai kilo aprašomas incidentas.
Atsiprašome trenerio V.Stanevičiaus dėl galimų nepatogumų.
-
...
Re: Treneriai
Šmeižikiško pobūdžio rašliava. Stankės pasitaisė, į gerųjų sąrašus jau patenka. 
Re: Treneriai
Liubinskas treniruoja, kiek suprantu estų trečios lygos "Santos" klubą, kuris taurės finale pralošė "Levadia" ir žais europos taurėse. Interviu po finalo
http://rus.err.ee/v/sport/78d06f1c-3572 ... 60f6d98629" onclick="window.open(this.href);return false;
http://rus.err.ee/v/sport/78d06f1c-3572 ... 60f6d98629" onclick="window.open(this.href);return false;
Re: Treneriai
Kiek jis pats sakė - tai tik konsultuoja kol kas. Bet, kai žais Europoj, gali ir treneriu būt.Liubinskas treniruoja, kiek suprantu estų trečios lygos "Santos" klubą, kuris taurės finale pralošė "Levadia" ir žais europos taurėse. Interviu po finalo
http://rus.err.ee/v/sport/78d06f1c-3572 ... 60f6d98629" onclick="window.open(this.href);return false;