Įspūdingas laimėjimas įamžintas prieš keturiasdešimtmetį darytoje nuotraukoje
http://santarve.lt/aktualijos/kultura/ispudingas-laimejimas-iamzintas-pries-keturiasdesimtmeti-darytoje-nuotraukoje/Prieš keturiasdešimt metų Mažeikių futbolo komanda „Atmosfera“ tapo Lietuvos futbolo čempione, žaidėjai po lemiamų rungtynių iš aikštės buvo sirgalių išnešti ant rankų.
Apie komandą, tuometinį futbolą kalbėjome su šios vienuolikės saugu, vienu iš futbolo veteranų susitikimų organizatorių Aleksu Kaupiu.
Pralaimėti nebuvo net mintiesLemiamas rungtynes 1979 metų rudenį „Atmosfera“ žaidė Senamiesčio parko stadione su bronzos medalius jau užsitikrinusiu Kėdainių „Nevėžiu“. Mažeikiškiams tai buvo lemiamas mūšis – pergalė lėmė aukso medalius, pralaimėjimas – sidabrą.
„Susirinko ne tik pilnos tribūnos mažeikiškių sirgalių, atvyko Kauno „Kelininko“ komandos, kuri laukė mūsų pralaimėjimo, valdžia, žaidėjai. Savo aikštėje tų metų čempionate nebuvome pralaimėję nė vienerių rungtynių, todėl prieš lemiamas rungtynes nebuvo nė minties, kad galime patirti nesėkmę: buvome nusiteikę „arti“ ir mirti aikštėje, negalėjome nuvilti mažeikiškių“, – pasakojo buvęs žaidėjas.
Jis pats negalėjo išeiti į aikštę dėl anksčiau gautų dviejų geltonų kortelių. Pasak žaidėjo, situacija buvo itin nemaloni: už komandą žaista, kovota visą sezoną, o paskutinėse, lemiamose rungtynėse teko viską stebėti iš šalies.
Lemiamose rungtynėse intrigos neliko jau po pirmojo kėlinio: Romas Šaulys, Algis ir Alfonsas Barasos bei Ričardas Mileška jo metu pelnė po įvartį ir rungtynes „Atmosfera“ rezultatu 4:0 užtikrintai laimėjo.
„Sezonas, pasakyčiau, buvo ne sunkus, bet labai sunkus: sužaidėme 63 rungtynes, jo pabaigoje per septynias dienas sužaidėme ketverias rungtynes. Teko žaisti ir Uzbekijoje, kur SSSR „Auksinės varpos“ turnyre atstovaudami „Nemuno“ draugijai užėmėme penktą vietą, Lietuvos futbolo taurės turnyre nužygiavome iki finalo, kur Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadione vietos „Kelininkui“ pralaimėjome rezultatu 0:1“, – apie sunkų, bet pergalingą sezoną pasakojo A. Kaupys.
Didelis trenerio indėlisPergales, pasak futbolininko, lėmė labai geras fizinis pasiruošimas, komandos vienybė bei puikus treneris, kurio vedamos treniruotės kiekviena buvo vis kitokia, J. Vaitkevičius vis sugalvodavo naujų užduočių.
„Dabar kai pažiūri, tai treneriai šaukia ant žaidėjų, skeryčiojasi, o mūsų treneris turėjo savo vietą prie aikštės, stebėdavo rungtynes, o per pertrauką ramiai, kultūringai paaiškindavo, ką darei blogai, ką būtų galima pataisyti. Pusvalandį prieš kiekvienas rungtynes vykdavo komandos susirinkimas, treneris ant lentos nubraižydavo varžovų žaidimą, visą laiką apibūdindavo stipriąsias varžovų puses, paaiškindavo, kaip turime žaisti, nevengė ir individualiai su žaidėjais pakalbėti, paaiškinti užduočių“, – prisiminė žaidėjas.
Nevengdavo treneris pasitarti ir su žaidėjais: kadangi buvo du vienodo meistriškumo vartininkai, prieš rungtynes, A. Kaupio pasakojimu, treneris pasikviesdavo jį, Algį Barasą ir Zigmą Dvarioną ir klausdavo, kas tose rungtynėse gins vartus. Neretai pasirinkdavo E. Andriulį. Tiesa, nors jis buvo geras vartininkas, tačiau kartais padarydavo vaikiškų klaidų, o ir charakterio buvo karšto, mėgo ginčytis su treneriu. Vienas tokių konfliktų baigėsi tuo, kad po pasiruošimo sezonui Palangoje grįžtant namo jam buvo pasakyta, kad gali nebeateiti. Jis supyko ir liūdna, kad tiek ilgai ekipai atstovavęs žaidėjas išėjo be jokių iškilmių bei pagerbimo.
O kapitonas Z. Dvarionas mokėdavo palaikyti komandos atmosferą: jis turėjo autoritetą, padrąsindavo vyrus, o jei kai tinginiaudavo, nevengdavo ir subarti: „Vyrai, reikia žaisti“. Prie geros, kovingos atmosferos prisidėjo ir tai, kad net penki žaidėjai buvo beveik vienmečiai, pradėjo kartu rungtyniauti jaunučių, jaunių, o po to – ir suaugusiųjų komandose. 1979 metai – žaidėjų brandos amžius – futbolininkai buvo 25–28 metų.
Turėti komandą – prestižasKalbėdamas apie tuometines žaidimo sąlygas, A. Kaupys pažymėjo, kad tada Mažeikių aikštė buvo pati blogiausia šalyje, tačiau tai komandos nestabdė – žiemą treniruodavosi ir vadinamojoje „Dramblio būdoje“ parke, ir stadione prie dabartinės Senamiesčio pagrindinės mokyklos. Žaisdavo ir profesinės mokyklos stadione, mažeikiškiai ten net sužaidė draugiškas rungtynes su SSSR čempionate rungtyniavusiu Klaipėdos „Atlantu“, rezultatas – lygiosios 1:1.
„Traumos mums neegzistavo – spiria tau į koją, nuverčia, atsikeli, nusipurtai ir toliau žaidi, rungtynes praleisdavome tik po lūžių. Paprasčiausiai žinojome, kad negalime nuvilti savo sirgalių“, – sakė futbolininkas.
Čempionatas buvo įdomus dar ir tuo, kad rezultatai – nenuspėjami, o komandos – vienodo lygio. Kiekvienam miestui turėti savo ekipą buvo prestižas – štai Plungė turėjo „Kooperatininką“, Ukmergė – „Vienybę“, Šiauliai – „Taurą“ ir „Statybininką“, Telšiai – „Mastį“.
Legionierių duona netraukėPo čempionų titulų („Atmosfera“ Lietuvos čempionais buvo tapę ir 1976 metais) vykdavo pagerbimai partijos komitete, tačiau, anot A. Kaupio, didelių premijų nebuvo: rajono įstaigos ar tai švietimo skyriaus, ar Elektrotechnikos gamykla, įsteigdavo prizus, kuriuos ir įteikdavo futbolininkams. Už pirmą titulą A. Kaupys gavo vazą gėlėms, už antrą – laikrodį.
„Visi buvome įforminti kaip darbininkai kompresorių gamykloje, gaudavome algą, tačiau buvo pažadėtos ir premijos: jeigu laimėsime prieš pirmaujančias ekipas gausime po 10-20 rublių. Sezono metu tos premijos sumos išaugdavo, tačiau neretai jų nesulaukdavome. O ir jas stengdavosi bet kokiu būdu „nurašyti“: štai Romas Šaulys negavo premijos vien už tai, kad po pokalbio, kai paprašė vietos darželyje sūnui, bet negavo, supyko ir numetė mineralinio vandens kamštelį ant grindų“, – prisiminė futbolininkas.
Po 1979 metų daugiau tiek aukštai ekipai pakilti nepavyko, dar po kelių metų, finansavimas pradėjo strigti, komanda susirinko ir nusprendė, kad veltui žaisti neapsimoka, nebėra kaip išlaikyti šeimų, todėl išsiskirsto. Pasak A. Kaupio, po to buvo atvykęs Kėdainių „Nevėžio“ atstovas, siūlė raktus nuo dviejų kambarių buto tame mieste, algą, tačiau jis atsisakęs: tokį pat butą turėjo Mažeikiuose, dirbo gamykloje. Pasiūlymų taip pat gavo R. Šaulys, Barasos, tačiau jie liko mūsų mieste.
Likimai – skirtingiVartydamas prieš rungtynes darytą nuotrauką, ilgametis „Atmosferos“ žaidėjas neslėpė liūdesio, kad iš jos žvelgia ir tie futbolininkai, kurie jau ilsisi amžinybėje: Česlovas Norkus, Edmundas Andriulis, Juozas Tarvydas, kapitonas Zigmas Dvarionas, komandos vadovas Henrikas Bagdonavičius.
Didžioji dalis žaidėjų pasiliko mūsų mieste ir iki šiol gyvena Mažeikiuose: tai Jurijus Stupakovas, Antanas Jutkus, broliai Barasos, Vytautas Vilimas, Romas Šaulys, Adolfas Sidabras, Romas Mažrimas, treneris Juozas Vaitkevičius, užsienyje šiuo metu gyvena Aleksandras Lemežis ir Saulius Vertelis, Salantuose – Viktoras Budrys. Nežinoma, kur šiuo metu yra Ričardas Mileška – treneris jį pamatė, kai komanda viešėjo Baltarusijoje, pakvietė, jis visai neblogai pritapo prie komandos, buvo greitas, aršus, bet po sezono išvyko.
Kalbėdamas apie šias dienas, futbolo veteranas pažymėjo, kad keli buvę „Atmosferos“ žaidėjai buvo nuėję į dabartinės komandos rungtynes, tačiau nusivylę – žaidžia jaunimas, skaudu buvo žiūrėti, kad rungtyniauja be ugnelės. Namuose įvesti ar ne keturi vien futbolo kanalai, tad, kaip sako veteranas, jis futbolą gali žiūrėti dieną naktį.
