Įspūdingiausioms Klaipėdos futbolo pergalėms – 30 metų
https://klpsportas.lt/2020/12/02/ispudingiausioms-klaipedos-futbolo-pergalems-30-metu/[Paveikslėlis]Nuotrauka iš Algirdo Auruškevičiaus archyvo
Prieš tris dešimtmečius – 1990-aisiais uostamiesčio futbolas pasiekė didžiausias aukštumas per miesto sporto istoriją Nepriklausomos Lietuvos laikais. Klaipėdos „Sirijus“, nukovęs visas pajėgiausias valstybės komandas, tapo šalies čempionu ir iškovojo Lietuvos futbolo taurę.
Iki tol – 1977, 1980, 1981 ir 1984 metais Lietuvos čempionu buvo tapęs uostamiesčio „Granitas“, o 1977, 1981, 1983 ir 1986 metais laimėjo šalies taurę. Tiesa, tos pergalės iškovotos Sovietų Sąjungos laikais, o „Žalgiris“ ir „Atlantas“ pusiaumėgėjų ar net mėgėjų pirmenybėse nedalyvaudavo.
„Sirijaus“ triumfo jau 30 metų iki šių dienų nepavyko pakartoti nė vienam pajūrio klubui – nei „Atlantui“, nei „Automobilistui“, nei naujajam „Granitui“, nei „Klaipėdai“.
Pagal 1990-ųjų pirmenybių sistemą čempionas turėjo buvo nustatytas superfinale. Vyresnieji futbolo aistruoliai puikiai atsimena dramą, vykusią lapkritį sausakimšame (žiūrovų buvo apie 5 tūkstančius) Pasvalio stadione tarp „Sirijaus“ ir Panevėžio „Ekrano“ komandų. Po 120 minučių kovos abiejų vienuolikių vartai liko užrakinti, o aukso medalius lėmė 11 m baudiniai.
Jų likimas buvo „Sirijaus“ ekipos kapitono lygiai prieš tris Anapilin iškeliavusio Ovidijaus Mozūraičio kojose. Patyręs futbolininkas nenuvylė komandos draugų, visų miesto futbolo gerbėjų. Jo lemiamas smūgis buvo taiklus – 3:2.
Aukso medalius Pasvalyje iškovojo Marius Poškus, Rolandas Navikas, Zenonas Atutis, Audrius Žuta, Saulius Atmanavičius, Edgaras Tumasonis, Ovidijus Mozūraitis, Raimondas Vainoras, Vladas Grigaravičius, Saulius Mikalajūnas, Kęstutis Ruzgys, Valerijus Kiseliovas, Viktoras Olšanskis, Linas Skarbalius, Arūnas Šuika, Rolandas Bubliauskas, Gintaras Kviliūnas, Saulius Adomauskas.
Kad galėtų kovoti dėl šalies nugalėtojo vardo, iš pradžių „Sirijus“ žaidė hibridiniame Lietuvos futbolo čempionate. Mat devyni mūsų šalies klubai kartu Latvijos, Estijos ir Kaliningrado srities (Rusija) ekipomis varžėsi Baltijos šalių čempionate. Jame „Sirijus“, vienuolika taškų atsilikęs nuo nugalėtoju tapusio Vilniaus „Žalgirio“, užėmė antrąją vietą ir įgijo teisę žaisti atkrintamosiose varžybose su keturiomis geriausiomis Lietuvos lygos komandomis.
Ne mažiau dramatiškas ir atkaklus buvo ir antrųjų pagal svarbą šalies futbolo varžybų – Lietuvos (tuomet „Tiesos“ laikraščio) taurės finalas.
1990-ųjų rugpjūčio 11-ąją Lietuvos futbolo mėgėjų dėmesio centru buvo tapusi Tauragė. Čia susirėmė dar žvaigždžių pilnas, su Valdu Ivanausku priešakyje, Vilniaus „Žalgiris“ ir ambicijų kupinas „Sirijus“.
Po 90 minučių ir dar po papildomų 30 minučių kovos vartai buvo „sausi“, o taurė – niekieno. Kam ji atiteks, turėjo atsakyti 11 m baudinių nervų karas, kurį laimėjo klaipėdiečiai – 4:3.
Zenonas Atutis, Valerijus Kiseliovas, Raimondas Vainoras ir O.Mozūraitis nepabūgo autoritetų ir taikliai smūgiavo. Tik Kęstučio Ruzgio smūgiuotą kamuolį atmušė „Žalgirio“ vartų sargas Valdemaras Martinkėnas.
Apie istorines pergales, apie legenda tapusią „Sirijaus“ komandą mielai prisiminė tuo metu mūsų miesto futbolininkus rėmęs Petras Kravtas:– „Sirijaus“ vienuolikė varžovams buvo tarsi juodasis arkliukas. Mes lyg viesulas įsiveržėme į aukščiausiąją lygą ir patiesėme visas Lietuvos komandas.
Šmėkščioti Lietuvos futbolo padangėje ėmėme 1988-aisiais, kai žaidėme šalies 1-osios lygos „Žalgirio“ pirmenybėse. Tais pačiais metais Lietuvos futbolo taurės varžybose įveikėme aukščiausios lygos komandas, o finale Jonavoje pirmavę 3:0, po atkaklios kovos 3:2 palaužėme Kauno „Kelininką“.
1989-aisiais debiutavę aukščiausioje lygoje, mes debiutą paženklinome laimėję bronzos medalius.
– Tačiau „Sirijaus“ vardas šalies futbolo pasaulyje skambėjo ir anksčiau.– Komanda tokiu pavadinimu žemesnėse šalies lygose žaidė daug metų. 1987-aisiais pas mane apsilankė buvę žinomi futbolininkai Algimantas Bukartas ir Šenderis Giršovičius. Jie pasiūlė suburti komandą, kuri kovotų tarp stipriausiųjų Lietuvos komandų. Kadangi mūsų norai sutapo – sukirtome rankomis ir oficialiai įkūrėme futbolo klubą.
Komanda pasipildė pajėgiais žaidėjais, pradėjome rimtai dirbti. 1990-aisiais subyrėjus „Atlantui“, spręsti tolesnį klaipėdiečių futbolininkų likimą susitikau su tuomečiu Vykdomojo komiteto pirmininku Aleksandru Žaliu. Kai kurie „Atlanto“ žaidėjai bus pakviesti į mūsų komandą.
Dirbome, puoselėjome futbolą rankoves atsiraitoję. Dar subūrėme „Sirijiečio“ ir „Oriono“ komandas, kuriose galėjo rungtyniauti į pagrindinę vienuolikę nepatenkantys žaidėjai.
Vėliau su A.Bukartu suskaičiavome, kad mūsų klube žaidė net 18 būsimųjų nacionalinės rinktinės žaidėjų.
Mūsų istorijos faktai: 1990-aisiais tapome šalies čempionais, o 1989 ir 1992 m. iškovojome bronzos medalius, 1988 ir 1990 m. laimėjome Lietuvos taurę, o 1993-iaisiais taurės turnyro finale Palangoje 0:1 pralaimėjome „Žalgiriui“.
– Kodėl, palyginti, trumpai buvote pajėgiausių komandų būryje?– Tikriausiai prisimenate tuos laikus – privatizacija, keista valdžios politika verslo atžvilgiu, nauji gamyklos savininkai. Todėl nukentėjo ir futbolas.
Kaip ten bebūtų, iš tų laikų išliko malonūs prisiminimai. Manau, kad „Sirijus“ demonstravo gražų, patrauklų futbolą, žaidėjai rungtyniavo meistriškai. Mūsų rungtynės sulaukdavo daugybės žiūrovų.
Už tuos pergalingus laikus norėčiau labai padėkoti klubo prezidentui A.Bukartui, treneriams Š.Giršovičiui, Leonardui Lukavičiui, tuomečiui miesto vadovui A.Žaliui, visiems žaidėjams.
