Per dvejus metus – nuo Alytaus iki titulo su „Lakers:“ „Garastas man nutiesė kelią į NBA“
https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lie ... 75-2447096
Gustavas Klikna
– Per metus – nuo Alytaus iki NBA. Ar galėtumėte papasakoti jaunajai kartai, ką darėte teisingai, kad tai pasiektumėte? Kokios buvo pagrindinės detalės, kodėl tai pasiekėte?
– Jei nori būti geras žaidėjas, turi sunkiai dirbti, koncentruotis ties savo įgūdžiais, metimu, rutina. Tiesiog būk krepšininkas. Jei iš tikrųjų nori būti aukšto lygio žaidėjas, turi mylėti krepšinį ir daryti viską dėl jo. Negalima gerti alkoholio, vartoti narkotikų, reikia koncentruotis tik į krepšinį. Turi jausti, kad nori būti krepšininkas, kad tai – tavo vienintelis tikslas. Jei svajoji apie krepšinį, bet sėdi ant sofos ir nedarai nieko arba galvoji, kad trijų ar keturių treniruočių per savaitę pakanka, kad būtum geras žaidėjas, galiu pasakyti – ne, to nepakanka. Turi treniruotis kasdien. Turi suprasti, kad turi būti geras žaidimo studentas. Jei darai viską su aistra, tapsi geru žaidėju.
– Papasakokite, kaip klostėsi ta diena, kaip viskas nutiko.
– Dvejus metus iš eilės žaidžiau NBA Vasaros Lygoje. Turėjau neblogą statistiką, berods, mečiau daugiau taškų už Kobe Bryantą. Žaidėme prieš „Portland Trail Blazers“, surinkau 41 tašką. Tas rungtynes stebėjo Philas Jacksonas, eilė skautų ir matė, kaip žaidžiu. Tuomet jie pakvietė mane treniruotis jų treniruočių centre. Sportavau ten valandą su dar trimis vaikinais. Po Vasaros Lygos grįžau į Kyjivą ir Aleksandras Volkovas, tuometis BC „Kyiv“ prezidentas, man paskambino ir pasakė, kad „Lakers“ nori su manimi pasirašyti sutartį. Pasakiau, kad noriu pasilikti dar dvejus metus Kyjive ir tik tada galiu už juos žaisti. Jis pradėjo rėkti ant manęs.
Kitą dieną atėjo jis pas mane ir vėl pradėjo rėkti, kad turiu vykti ten, „tau NBA komanda siūlo kontraktą, nebūk kvailas, niekas kitas neatsisakytų šito kontrakto“. Danny Ainge'as, kuris tuomet dirbo „Phoenix Suns“ buvo stebėjęs keletą mano treniruočių JAV ir taip pat mane kvietė į jų treniruočių centrą. „Dallas Mavericks“ mane taip pat kvietė. Turėjau tris pasiūlymus, tačiau „Lakers“ nusprendė, kad mane jau pamatė užtektinai, ir atsiuntė kontraktą faksu. Negalėjau atsisakyti. Taip ir tapau „Lakers“ žaidėju.
– O kodėl iš pradžių nenorėjote vykti ir norėjote pasilikti Kyjive?
– Jaučiau, kad reikėjo dar vienerių metų įgauti patirties ir sustiprėti. Žaidimas NBA buvo labai fiziškas. Kai žaidžiau prieš NBA žaidėjus Vasaros Lygoje, jaučiau, kad reikia priaugti raumenų, todėl ir maniau, kad reikėtų dar metus pasilikti Europoje. „Lakers“ manė kitaip, taip ir tapau jų žaidėju.
– Ar prisimeni, kaip Kobe su Shaqu tave priėmė?
– Kai pirmą kartą atėjau į salę, Shaqas atėjo ir pasakė: „Naujoke, ateik, eime pažaisti vienas prieš vieną.“ Jis man davė kamuolį ir liepė man pulti. Jis galvojo, kad aš žaidžiu centru, o aš pradėjau pulti veidu į krepšį. Lengvai keliskart įveikiau jo gynybą ir jis susierzino. „Po galais, tu gi centras! Kodėl nežaidi centru?“ Sakau jam: „Aš nesu kvailas. Darau, ką geriausiai moku.“ Bet tada jis suprato, kad galiu žaisti ir įgavau jo pagarbą?
– Kokie buvo tavo santykiai su Kobe? Jūs buvote beveik bendraamžiai.
– Su Kobe buvome geri bičiuliai. Kai atvykau į komandą, jis dar nebuvo didžiulė žvaigždė, jis dar tik įeidinėjo į piką bei buvo Shaqo šešėlyje. Po dvejų metų jis tapo didžiule žvaigžde NBA. Bet jau tada visi žinojo jo potencialą ir tai, kad bus įspūdingo lygio žaidėjas. Kobe buvo darboholikas. Atvykdavau į salę 8-8:30 ryte padirbėti papildomai prieš treniruotę, kuri vykdavo 10 valandą. Kai atvykdavau, Kobe jau būdavo pabaigęs savo treniruotę ir tiesiog buvo kiaurai permirkęs prakaite. O Shaqas yra absoliuti priešingybė. Kai ras galimybę, jis ilsėsis. Manau, kad tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jie susipyko. Kobe norėjo, kad Shaqo pikas tęstųsi ilgiau ir jis palaikytų formą, bet jis to nedarė. Susikirto du didžiuliai ego, kurie norėjo skirtingų dalykų ir galiausiai tai pasiekė labai karštą tašką.
– Kiek įtampos jautėsi komandos rūbinėje, kai jie pykosi vienas su kitu?
– Tai veikė komandą. Visi tai suprato. Jie netgi nesiginčydavo, jie net nesikalbėdavo. Ateidavo į persirengimo kambarį ir nesikalbėdavo – tai buvo blogiausia dalis. Nerėkdavo ir nesipykdavo, tiesiog nesišnekėdavo.<...>Visi suprato, kad tai blogai. Negali būti gera komanda, kai rūbinėje nesikalbi. Kaip gali nesikalbėdamas eiti į aikštelę ir žaisti kartu?
– 27 metai praėjo nuo jūsų atvykimo į Alytų. Ar atsimenate pirmuosius kontaktus, kurie galiausiai nulėmė šį karjeros žingsnį?
– Prieš sezoną žaidžiau draugiškose rungtynėse už „Budivelnik“ ir sutikau (Antaną) Sakavicką, kuris tuomet buvo klubo direktorius. Tuomet tame draugiškame turnyre dalyvavo 4 komandos, kitų dviejų nepamenu. Prieš „Alitą“ sužaidžiau puikiai, mečiau vos ne po 30 taškų kiekvieneriose rungtynėse. (Vladas) Garastas tuomet buvo klubo prezidentas. Jis tuomet susisiekė su „Budivelnik“ ir pasakė: „Aš noriu šito vaikino Alytuje.“ Aš tuomet atsisakiau, nes tuo pat metu viena Italijos komanda, berods, „Varese“, man taip pat siūlė kontraktą. Buvau jaunas, nenorėjau kraustytis iš Kyjivo, bet Garastas buvo atkaklus. Atvyko jis į Kyjivą su lagaminu pinigų ir pasakė, kad nori, jog žaisčiau už jo komandą. Taip ir persikėliau į Alytų. (juokiasi)
– Ar sutiktumėte , kad V.Garastas davė stiprų postūmį tavo karjerai?
– Sutikčiau. Visiškai. Galima sakyti, kad jis man nutiesė kelią į NBA suteikdamas platformą.
– Ką jis jums davė?
– Manau, svarbiausias dalykas buvo tai, jog žaidžiau komandoje, kur galėjau žaisti tiek minučių, kiek tik įmanoma. Puikūs komandos draugai, patyrę, ypač (Rytis) Vaišvila. Iš tiesų pačioje pradžioje kovodavome vienas su kitu, bet galiausiai supratome, kaip galime žaisti kartu, ir mano etapo Alytuje pabaigoje tapome gerais draugais. Tai buvo, ko gero, geriausias dalykas, ką Garastas galėjo padaryti. Jis pasakodavo daug istorijų, kaip treniravo SSRS rinktinę, bet geriausia, ką jis padarė, tai suteikė man šansą daug žaisti komandoje kartu su gerais komandos draugais.
– Ką atsimeni iš 90-ųjų Alytaus? Šalta salė, mažai daug veiklos?
– Lietuva 90-aisiais atrodė kaip bet kuri kita vieta po Sovietų Sąjungos žlugimo. Nesiskundžiau žaidimu šaltoje salėje ar dėl to, kad ko nors neturėjau. Buvau jaunas, norėjau žaisti. Viskas, ko reikėjo – salė, kamuolys ir žmonės, su kuriais galėčiau žaisti, ir buvau laimingas.
– Koks buvo jūsų atlyginimas tais laikais?
– 2000 dolerių ar kažkas panašaus. <...>bet 2000 dolerių tais laikais buvo kaip kokie 5 ar 6 tūkstančiai dabar. <...>Tikrai būčiau galėjęs uždirbti daugiau pinigų Italijoje, bet visada priėmiau sprendimus atsižvelgdamas į tai, kur galiu žaisti. Jei būčiau persikėlęs į Varezės komandą <...>nebūčiau galėjęs tiek žaisti. Buvau jaunas, man to reikėjo, todėl ir priėmiau sprendimą persikelti į Alytų už mažesnį atlygį, bet su daugiau žaidimo laiko.
– Slava, ar vis dar padedate Ukrainai naudodamasis savo „Fly High Foundation“ fondu ar kaip nors kitaip? Ar galėtumėte papasakoti lietuviams, ką darote?
– Taip, darau. Mes padedame vaikams, teikiame paramą, rengiame stovyklas, padedame psichologiškai, perkame rūbų, uniformų, kitų daiktų, krepšinio įrangos. Galime prisidėti būtent taip, nes visi Ukrainos resursai skiriami išlaikyti kariuomenę. Neturime tam pernelyg daug resursų. Jaučiuosi galįs padėti vaikams ir koncentruotis ties tuo. Taip pat Kyjive turiu krepšinio akademiją, kur dirbu su vaikais. Tai, manau, galiu daryti geriausiai. Taip pat organizuojame labdaros rungtynes, skirtas rinkti pinigus mūsų kariuomenei.