V.Dambrauskas: mūsų futbolui trūksta kūrybiškumo2013 liepos mėn. 14 d. 14:22:55
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/vdambrauskas_musu_futbolui_truksta_kurybiskumo/" onclick="window.open(this.href);return false;
Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas[Paveikslėlis]Liepos 16 d., antradienį, Panevėžio „Ekranas“ savo aikštėje žais pirmąsias UEFA Čempionų lygos antrojo atrankos etapo rungtynes su praėjusių metų Islandijos čempionais FH „Hafnarfjordur“ vienuolike. „Ekrano“ žaidėjai šiam susitikimui ruošiasi ne tik taktiškai. Lietuvos čempionų ekipos treneris Valdas Dambrauskas neslepia, kad po paskutinės nesėkmės Lietuvos futbolo A lygos rungtynėse su Pakruojo „Kruoja“ prieš kovą su islandais tenka daugiau dėmesio skirti žaidėjų psichologiniam pasirengimui. Su Anglijos futbolo klubuose patirtį kaupusiu 36-erių V.Dambrausku „Sporto gyvenimas“ kalbėjosi ne tik apie būsimą dvikovą su islandais, bet ir apie banguotą žaidimą šalies A lygos čempionate bei Lietuvos futbolo problemas.
- Tikriausiai turėjote progos susipažinti su būsimu varžovu. Ar burtus, jums skyrusius islandus, galima vadinti sėkmingais? Kokia tai komanda? - „Sporto gyvenimas“ pasiteiravo Valdo DAMBRAUSKO.- Viena vertus, galėjo būti ir sunkesni varžovai. Atrodo, kad „Žalgiris“ džiaugėsi jiems tekusiais airiais, „Sūduvai“, atrodo, tiko Makedonijos ekipa iš miesto, kuriame tik 500 gyventojų. Bet juk svarbu rezultatai. Mums, lietuviams, nėra tokios komandos Čempionų lygoje, kurią ištraukę galėtume džiaugtis ir sakyti, kad mes jau 99 proc. esame patekę į kitą etapą. Manau, kad kovos su islandais galimybė 50:50. Gal būtų kiek geriau susitikti su estais ar latviais, nes mentalitetas panašus. Klubo administracijai tolima kelionė nėra tokia miela, nes labai brangi. Juk Lietuvoje futbolui nėra lengva, skaičiuojamas kiekvienas litas.
- Ką žinote apie varžovus?- Manau, turime pakankamai informacijos. Praėjusią savaitę buvau pats nuskridęs į Islandiją. Geras įspūdis, sprendžiant iš matytų rungtynių, neblogo lygio komanda. Dabar komanda žengia antroje vietoje Islandijos čempionate. Negalėčiau pasakyti, kad Lietuvos čempionatas yra aukštesnio lygio. Jų žaidimas galbūt šiek tiek skandinaviškas, paremtas gana stipria priekine linija. Įsiminė jaunas 19 metų puolėjas, kuris porą metų buvo „Liverpool“ komandos futbolo akademijoje, bet, matyt, grįžo nepatekęs į pirmąją komandą. Žaidžiama dažniausiai schema 4-4-1-1, daug dėmesio neskiriama vidurinei linijai, dominuoja ilgesni perdavimai, du puolėjai labai gerai susižaidę. Saugai greiti, techniški. Aišku, jų žaidimas priklauso nuo to, kaip priešininkai jiems leidžia žaisti. Didžiulė jėga FH standartinės padėtys, aukšti žaidėjai, dėl to tikrai gali būti vargo. Kaip parodė paskutinės rungtynės su „Kruoja“, mums tai yra nemaža problema.
- Beje, paskutinės A lygos rungtynės su Pakruojo „Kruoja“ savo aikštėje pralaimėtos net 1:3. Nuo čempionato lyderio „Žalgirio“ atsiliekate jau 9 taškais. O sirgaliai, žinoma, norėtų savo komandą matyti ne antroje ar trečioje vietoje.- Aš juos puikiai suprantu. Visi įpratę, kad „Ekranas“ negali užimti žemesnės nei pirma vieta. Problema ta, kad ta pirma vieta tik viena ir visiems jos reikia. Galbūt reikėtų pažiūrėti plačiau. Reikia suprasti, vien todėl, kad tu užsivelki raudonus „Ekrano“ marškinėlius ir eini į aikštę, dar nereiškia, kad tu būsi pirmoje vietoje. Reikia pažiūrėti, kokius žaidėjus turime, kokią sudėtį ir kokios mūsų galimybės. Taigi lygindami šiemetinį ir praėjusių metų „Ekraną“ matome, kad trylika žaidėjų yra pasikeitę.
Palyginome praėjusių metų susitikimą su „Anderlecht“ ir paskutines rungtynes su „Kruoja“: pagrindinėje sudėtyje žaidė tik vienas žaidėjas Aurimas Vertelis. Visi kiti dešimt žaidėjų yra pakitę. Kas stebi mūsų žaidimą, mato, kad dabar komandos branduolį sudaro tie žaidėjai, kurie pernai žaidė dublerių čempionate. Edvinas Girdvainis, Rytis Pilotas, Dovydas Norvilas, Edgaras Baranauskas, Arnas Ribokas, Lukas Čerkauskas, Lukas Narbutas, Kornelijus Timofejevas, Rokas Stanulevičius - jie pernai net nepatekdavo į registruojamų žaidėjų 18-uką. O šiandien mes tikimės, kad jie būtų lyderiai. Taip nebūna. Reikia metų dvejų ar trejų. Neabejoju, kad jie bus pasiruošę ateityje, bet šiemet trūksta patirties. Jie progresuoja, aš tai matau. Kai kurie jau turi tvirtą vietą pagrindinėje sudėtyje.
Mus vėlgi kamavo traumos. Sezono pradžioje iškrito Aurimas Kučys, kuris yra lyderis ne tik aikštėje, bet ir už aikštės ribų. Labai didelė netektis. Dar du vyresni žaidėjai Giedrius Tomkevičius ir Donatas Petrauskas taip pat negali rungtyniauti. Ilgą laiką dėl sulaužyto žandikaulio nežaidė Vitalijus Kavaliauskas. Taigi visas krūvis tenka jauniems žaidėjams. Neturime daug legionierių, tenka verstis su savais. Tai ir lemia nestabilų rezultatą. Kartais jau atrodo, kad žaidimo kreivė kyla, viskas gerai, bet nutinka ir tai, ko mažiausiai tikiesi. Pagrindiniai priešininkai - „Atlantas“, „Žalgiris“ - sustiprėjo, o mes šiek tiek susilpnėjome. Bet, manau, tai yra laikina, anksčiau ar vėliau „Ekranas“ vis viena atsidurs ten, kur žiūrovai įpratę jį matyti.
- Sezonui įsibėgėjus į Brunėjų žaisti išvažiavo ir puolėjas Artūras Rimkevičius.- Žaidėjus irgi galima suprasti. Artūrui jau 30 metų, jis gavo gerą pasiūlymą ir gali užsidirbti tiek, kiek Lietuvoje uždirbtų per kelerius metus. Todėl žaidėjams išvažiuoti netrukdoma. Bet netekti žaidėjo, kuris atėjo ir pradėjo mušti įvarčius - irgi minusas. Gerbėjams reikėtų tai suprasti ir būti kiek kantresniems, palaikyti komandą, kai jai nesiseka.
- Ar komandą papildę du serbai gali kompensuoti netektis?- Su „Kruoja“ buvo registruotas vienas Markas Vučetičius, bet jis patyrė traumą. Čempionų lygoje jau, tikimės, žais ir Dejanas Djeničius. Tai kvalifikuoti, profesionalūs futbolininkai, kaip ir pas mus anksčiau žaidę Dušanas Matovičius ar Marko Andželkovičius. Tikimės, kad naujokai nenuvils. Aišku, į juos dėti daug vilčių nederėtų. Futbole taip nebūna, kad ateis vienas žaidėjas ir išspręs visas problemas. Nei trenerių, nei žaidėjų su burtininko lazdelėmis nebūna. Ta lazdelė - kasdienis darbas. Bet jų patirtis, manome, duos naudos, padės patekti į kitą etapą ir sėkmingai baigti sezoną. Turime penkis legionierius. Iš kai kurių tikėjomės daugiau, bet jiems tai pirmas sezonas, aklimatizacija. Tai irgi turi įtakos netolygiam komandos žaidimui.
- Jūs ilgai treneriu dirbote Anglijoje. Ko būtų galima pasimokyti iš anglų ir ką pritaikyti Lietuvos futbolui?- Nemanau, kad Anglijos futbolo mokykla yra gera. Tai rodo anglų rezultatai. Bet stebina jų aistra futbolui. Ne tik trenerių, žaidėjų, bet apskritai visų. Anglija, nors pagal gyventojų skaičių nėra didžiausia šalis, turi apie 50 tūkst. registruotų futbolo klubų. Mes sakome, kad dieviname krepšinį, bet ta aistra kitokia. Anglų nacionalinę rinktinę į Europos ar pasaulio čempionatus išlydi visa šalis puoselėdama dideles viltis, o kai ji grįžta skaudžiai pralaimėjusi, žvaigždės išdeda į šuns dienas. Bet į kitas rungtynes su San Marinu ar Makedonija Vemblio stadione visi bilietai vėl būna parduoti. Tai ir yra aistra. O pas mus ji atsiranda tada, kai tu laimi. Tai du skirtingi dalykai.
Lietuvos futbolui reikėtų palinkėti tobulėti, turėti savo žaidimo stilių, mokyklą. Mes esame prisitaikėliai, kaip ir visa mūsų tautos istorija. Tas pats ir kalbant apie futbolą. Mes žiūrime, ką kitas darys. Ką vienas nusipirko, tą nusipirks ir kitas, kokį namą pasistatė kaimynas, tokį pastatysiu ir aš. Treniruojant vaikus matyti, kad jiems trūksta saviraiškos. Grįžęs į Lietuvą treniravau dublerius. Pusę metų negalėjau įtraukti jų į diskusiją, kad išsakytų savo nuomonę. Anglijoje vaikai niekada nebijos pasakyti savo nuomonės. Vienam Anglijos futbolo akademijos direktoriui, atvykusiam į vaikų futbolo turnyrą Lietuvoje, į akis labiausiai krito emocijų nebuvimas. Ten vaikas, apėjęs gynėją ir gražiai įmušęs įvartį, džiaugsis taip, kaip džiaugiasi tikros žvaigždės. O mūsų vaikas, įmušęs įvartį, eina nuleidęs galvą bijodamas parodyti emociją. Taip mes prarandame žaidėjus, kurie norėtų išreikšti save, galėtų imtis iniciatyvos. Anglijoje teko dirbti su progresyviais treneriais, kurie irgi mano, kad angliškas futbolas nėra toks, koks turėtų būti. Jie skatina žaidėjus parodyti kažką naujo, žaisti kaip brazilai, netikėtai, originaliai. O mūsų rungtynėse vaikas, jeigu pabandė gudriau sužaisti, kulnu perduoti kamuolį, bet jį prarado, sulauks trenerio priekaištų, kad daro nesąmones.
- Dažnai girdime priekaištų, esą mūsų futbolininkams trūksta meistriškumo.- Mūsų futbolui trūksta visko. Trūksta technikos, trūksta mąstymo, aikštės matymo, trūksta ryšių su mokslu, bet labiausiai trūksta kūrybingumo. Per visą Lietuvos futbolo istoriją buvo du trys, o gal keturi nestandartiniai žaidėjai, turėję savo techniką, žaidimo supratimą, mąstymą. Dabar sukeiskite marškinėlius ir nesuprasite, kas žaidžia, visi vienodi. Pas mus kuriasi futbolo akademijos. Bet žinant, kaip jose dirbama, vargu ar galima tikėtis, kad ten išaugs talentai. Treneriai dirba, bet procesas nekontroliuojamas. Tokioje sistemoje gali 20 metų nieko nebūti, o paskui atsiras kokie penki geri žaidėjai ir vėl bus tyla. Krepšinyje bent šiokia tokia sistema yra. Nors Sabonio kasmet negalime išauginti, bet ten procesas kontroliuojamas. Jaunimas konkurencingas, pakliūva į pasaulio, Europos čempionatus. Futbole to nėra. Ir negali būti rezultato, kai vienas treneris vaikus treniruoja, kol jiems sukaks 18 metų. Koks būtų rezultatas, jeigu jūsų vaiką nuo pirmos klasės iki mokyklos baigimo mokytų tas pats mokytojas?
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“ 
