Treneriai

A.Narbekovas. Nuo Gargždų iki Vienos
http://penalty.lt/a-narbekovas-nuo-gargzdu-iki-vienos/" onclick="window.open(this.href);return false;

Bene tituluočiausio visų laikų Lietuvos futbolininko Armino Narbekovo trofėjų kolekcija – įspūdinga. Keturis kartus geriausias šalies futbolininkas, Seulo olimpinis čempionas, universiados čempionas, SSRS pirmenybių prizininkas, Austrijos čempionas ir taurės laimėtojas.

Šiuo metu A.Narbekovas treniruoja Lietuvos jaunimo iki 21 metų rinktinę. Solidžią patirtį sukaupęs 49 metų specialistas apie įsimintiniausius savo karjeros epizodus papasakojo Rusijos leidinio “Sport” žurnalistui Aleksandrui Kuzminui duotame interviu.

Kelio atgal nebuvo

- Jūsų treniruojamoje Lietuvos jaunimo rinktinėje Sandraugos turnyre žaidė vilčių teikiantys 19-20 metų jaunuoliai. Ar ne laikas jiems pateisinti lūkesčius? Pats jau 18-os žaidėte pagrindinėje Vilniaus “Žalgirio” sudėtyje.

- Taip ir buvo. Bet tuomet man pasisekė, nes aplinkybės buvo mano pusėje. Buvau įtrauktas į komandos sudėtį dvigubai išvykai į Jerevaną bei Kutaisį. Aplankė sėkmė, nes 18-mečiui vaikinui, vos baigusiam sporto internatą, niekas nesuteikia garantijos žaisti meistrų komandoje. Jau vien patekimas į paraišką buvo geras dalykas. Rungtynių su Jerevano “Ararat” pabaigoje raudoną kortelę gavo mūsų kairysis saugas Edvardas Malkevičius. Diskvalifikacija. Todėl per kitas rungtynes Kutaisyje startinėje sudėtyje ėjau žaisti aš. Atrodo, nieko nesugadinau ir net šiek tiek padėjau komandai. Užsikabinau už suteikto šanso. Po to kurį laiką vėl teko laukti progos pasirodyti aikštėje ir pasisekė – per rungtynes namie su Kišiniovo “Nistru” mane išleido po keitimo ir įmušiau pirmąjį įvartį. Jį prisiminsiu visą gyvenimą. Beje, tas rungtynes laimėjome 5:0. Po truputį įsitvirtinau komandoje, o sezono pabaigoje pelniau ir antrąjį įvartį. Aišku, man padėjo tai, kad “Žalgiryje” prisijungė bendraamžiai – Igoris Pankratjevas, Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Valdas Ivanauskas. Nors pastarasis buvo metais jaunesnis.

- “Žalgiris” tą 1983 metų sezoną debiutavo aukščiausioje lygoje, bet komandos branduolį sudarė patyrę žaidėjai. Vis dar rungtyniavo Kęstutis Latoža, E.Malkevičius, Stasys Danisevičius, Valdas Kasparavičius. Vyresnis buvo Rimantas Turskis. Amžiaus skirtumas netrukdė?

- Ne. Aš nuo mažų dienų žaisdavau su vyresniais vaikinais. Mano gimtuosiuose Gargžduose gyveno nedaug žmonių, bet mokykloje futbolo klasė buvo pilna. Treneris Michailas Terentjevas treniravo 2-3 metais vyresnius berniukus. Įtraukė ir mane. Būdamas 11 metų, tvirtai nusprendžiau keliauti į Panevėžio sporto internatą ir rimtai užsiimti futbolu. Tėvas, kurio žodis man buvo lemiamas, sutiko išleisti, bet perspėjo: jei jau nusprendei eiti iki galo, kelio atgal nebebus. Išvažiavau. Nepraėjo nė metai, kai užsinorėjau namo. Treniruotis man patiko, tačiau kaip mane traukė namo pas šeimą, brolius ir seseris, žodžiais nusakyti sunku. Esu iš daugiavaikės šeimos. Namie visuomet buvo pilna žmonių, linksma. O čia – tu vienas už 300 kilometrų. Tačiau ir vėl viską nulėmė pokalbis su tėvu. Jis priminė tuos pačius žodžius apie kelią atgal. Tai yra – jei jau pažadėjai, mirk, bet įvykdyk. Taip pasilikau internate. Dėl to savo tėvui vėliau dėkojau tūkstančius kartų.

Vienuoliktasis numeris

- Panevėžyje jus ir pastebėjo Benjaminas Zelkevičius?

- Lietuva nedidelė. Sėkmingai sužaidžiau moksleivių žaidynėse Kaune. Pastebėjo mane, pasižymėjo. Po dviejų metų pakvietė atvykti į “Žalgirį”.

- Debiutuodamas aukščiausioje lygoje, “Žalgiris” visus stebino. Ne tik gražiu žaidimu ir debiutantams nebūdingu pasitikėjimu savimi, bet ir smulkmenomis. Pavyzdžiui, vidurio gynėjas Arvydas Janonis visuomet žaisdavo 11 numeriu. Tai buvo neįtikėtina. Anuomet 11 numeris atitekdavo geriausiems puolėjams – kijeviečiui Olegui Blochinui, tbilisiečiui Ramazui Šengelijai, Maskvos dinamiečiui Valerijui Gazajevui, ar spartakiečiui Sergejui Rodionovui. 3-iuoju žaisdavote jūs – atakuojantis saugas!

- Gera atmintis. Žvelgiant iš šono, atrodė neįprastai. A.Janonis komandoje žaidė ilgai, turėjo autoritetą ir galėjo pasirinkti kokį nori numerį. Aš buvau pasirengęs žaisti bet kokiu numeriu, kad tik leistų į aikštę. Bet gana greitai komandoje sulaukiau pripažinimo ir pavyko susikeisti numeriais su Arvydu. 11-ąjį pasiėmiau aš.

- 1983 metais “Žalgiris” laimėjo pirmąjį čempionato ratą. Tai sukėlė nemenką triukšmą. Bet prizininkais po to netapote. Kodėl?

- Tikriausiai pritrūko patirties. Įtakos turėjo ir trenerio konfliktas su vyresniais žaidėjais. Buvau jaunas, į kivirčus manęs neįvėlė, bet viskas baigėsi tuo, kad B.Zelkevičių pakeitė Algimantas Liubinskas. Ir dar vienas dalykas. Lygoje teisėjaudavo autoritetingi arbitrai, nenoriu jų įžeisti, bet… antrame čempionato rate į mūsų vartus nuolat buvo skiriami 11 m baudiniai. Matyt, klausimas “Kas per “Žalgiris”? Kodėl jis tapo lyderiu?” daug kam nedavė ramybės. Tačiau ir toji 5 vieta galutinėje įskaitoje buvo puikus rezultatas.

- Bet medalių reikėjo laukti dar 4 sezonus. Nors visą tą laiką žaidėte stabiliai, patekdavote į dešimtuką. Visi ekspertai pažymėdavo ypatingą “Žalgirio” stilių. Kaip jį apibūdintumėte?

- Kamuolio kontrolė, silpnų vietų varžovų gynyboje paieška, kruopštus pasirengimas sprogstamajam momentui ir, galų gale, aštrios atakos. Kad tai veiktų, reikėjo puikaus žaidėjų savitarpio supratimo. Dėl to problemų mes neturėjome. Visi vaikinai “Žalgiryje” buvo savi, praėję vieną mokyklą.

Į rinktinę – su “Žalgirio” apranga

- Delikatus klausimas. Į “Žalgirį” nekvietė kitataučių ar tai nebuvo būtina?

- Antras variantas. Ir tai paaiškinti galima labai paprastai. Devintajame dešimtmetyje vaikų futbolo treneriai Lietuvoje dirbo puikiai. Jų darbo produktyvumas buvo didžiulis. Kasmet “Žalgiriui” buvo parengiami 1-2 perspektyvūs jaunuoliai. O konkurencija… Ir jei šis klausimas buvo išspręstas, kam rizikuoti kviečiant žaidėjus iš toliau, iš kitos žaidimo mokyklos?

- Tokia sklandi veikla atvedė iki unikalaus atvejo – 1987 metais universiadą laimėjusioje SSRS rinktinėje žaidė žalgiriečiai.

- Tik trys “Žalgirio” lyderiai – Sigitas Jakubauskas, Algis Mackevičius ir Vaclovas Jurkus jau buvo baigę universitetą ir į Jugoslaviją negalėjo vykti. Visi kiti kovojo Zagrebe.

- Universiadoje sau leidote tais laikais neįtikėtiną laisvę: SSRS rinktinė žaidė žaliai baltomis “Žalgirio” aprangomis! B.Zelkevičius ignoravo raudonąsias aprangas ir nurodė žaisti klubinėmis spalvomis.

- Pamenu, kaip visi žiūrovai ir ne tik jie buvo nustebę: kokia keista sovietų apranga! Beje, pirmąsias rungtynes mes pralaimėjome korėjiečiams. Startavus nesėkme, kitos išeities nebuvo – teko nugalėti brazilus.

- Ir su A.Narbekovo bei Viačeslavo Sukristovo “hat-trickais” brazilai buvo nugalėti nerealiu rezultatu 6:0!

- Tų rungtynių gerai neprisimenu. Brazilai didelio įspūdžio nepaliko. Kur kas daugiau emocijų suteikė pergalė prieš jugoslavus. Tai buvo labai galinga komanda su Robertu Prosinečkiu ir Draganu Stojkovičiumi. Po kelerių metų jie laimėjo Čempionų lygą su Belgrado “Crvena Zvezda” komanda.

Koks “Spartak”, jei ir namie gerai

- Laimėję universiadą, žalgiriečiai gavo tarptautinio sporto meistro vardą. Galima įsivaizduoti, kaip apmaudu buvo V.Jurkui, S.Jakubauskui ir A.Mackevičiui.

- Aš juos suprantu geriau, nei kiti. Nes 18 gimtadienio išvakarėse negalėjau išvykti į moksleivių universiadą dėl apendicito. Mūsiškiai nugalėjo, visi gavo sporto meistrų vardus, išskyrus mane.

- O štai prityrusiems S.Danisevičiui, V.Kasparavičiui ir R.Turskiui nepasisekė. Likus metams iki bronzinio komandos skrydžio, B.Zelkevičius išvarė visus įtardamas sutartomis rungtynėmis.

- Tai nutiko 1986-ųjų balandį, kai namie 1:2 pralaimėjome Kutaisio “Torpedo”. Viską prisimenu, nes Benas iš pradžių ir mane įtarė dalyvavus susitarimuose. Mačo metu – o žaidėme tuomet bucais su šešiais grifais – pajutau baisų skausmą kojoje. Sakau treneriui: daugiau nebegaliu. Žaisk – rėkia jis man. Kiekvienas žingsnis aikštėje – pragariškas skausmas. Nuėjome atlikti tyrimų – o mano pėda trūkusi. Tik tai padėjo man įtikinti B.Zelkevičių.

- Toji trauma sutrukdė pelnyti sau įprastų 10 įvarčių. Bet jau kitą sezoną įmušėte visus 16.

- Du įsimintiniausi iš jų buvo Lančchutyje. Vietos “Guria” tada kovojo dėl išlikimo lygoje, o mes – dėl medalių. Suvokėme: dabar, arba niekada. Atskridome į rungtynių vietą. Rungtynių išvakarėse ateina gruzinai ir sako: Mums labai reikia laimėti. Imsite pinigus, ar juos teisėjui atiduoti? Nusprendėme sutikti pralaimėti, bet žaisti dėl pergalės. Du kartus įmušiau antro kėlinio pradžioje. Rezultatui tapus 2:0, kažkoks vietinis priėjo prie vartininko V.Jurkaus ir ėmė derėtis keldamas kainą: “25… 30… 35… 40…” Bet mes taip ir laimėjome 2:0. Tik po rungtynių ilgai negalėjome išvykti – plytos po stadioną skraidė…

- Kiek uždirbdavo “Žalgirio” futbolininkai?

- 200 rublių per mėnesį. Dar 80 rublių – premija už pergalę. Žinojome, kad palyginus su kitais klubais, tai juokingi pinigai. Bet nė vienas nenorėjome išvykti. Neišvykau ir aš, nors kvietė Maskvos “Spartak”. Kokia prasmė išeiti, jei žaidi namie ir visiems gerai. Anksti vedžiau, 1986 metais jau gimė sūnus. Gavau butą, po to mašiną. Iš pradžių turėjau “Žigulius”, vėliau “Volgą”. Medalius iškovojome – visa Lietuva džiūgavo. Ko dar reikia norint būti laimingu?

Alus ir A.Byšovecas

- Po metų paaiškėjo, ko – aukso Seulo olimpiadoje!

- Koks aš laimingas, kad likimas suteikė galimybę žaisti toje komandoje. Prieš olimpiadą ta rinktinė nepralaimėjo 50 rungtynių iš eilės. Tokio kolektyvo mano gyvenime tikriausiai jau nebebus. Tiek mėnesių toje komandoje, nesibaigiančios treniruotės, skrydžiai. Ir niekas iš vaikinų kitam ne tik kad neužvažiavo, bet ir jokio kivirčo nepamenu. Turėjome bendrą tikslą ir jo siekėme drauge.

- Vis dėlto, į Seulą galėjote nepatekti. Legendomis apaugusi istorija su keistu bokalu alaus, kurį prie jūsų pamatė rinktinės treneris Anatolijus Byšovecas. Tai tiesa?

- Karti tiesa (šypsosi). Į tokią kvailą situaciją daugiau nesu patekęs nė karto. Rinktinė lankėsi Naujojoje Zelandijoje. Viešbučio restorane – švediškas stalas. Radau laisvą staliuką, pasidėjau lėkštę su salotomis ir nuėjau paimti atsigerti. Kol suvaikščiojau, prie mano staliuko kažkas iš turistų prisėdo ir padėjo alaus bokalą. Tik grįžtu, lyg pagal užsakymą atsiranda A.Byšovecas. Nusijuokė: “Na ką, Norbikai, skanus alus?” Prisiekinėjau, kad tai ne mano. Po to ilgai manęs nekvietė į rinktinę. Vietoje manęs ir A.Janonio iš “Žalgirio” imdavo V.Ivanauską ir Stasį Baranauską. Bet berods paskutinėje stovykloje jie kažkuo neįtiko treneriui ir vis dėlto, į Seulą išvykau aš su A.Janoniu. Visą olimpiadą A.Byšovecas tylėjo apie tą bokalą ir tik po apdovanojimų paklausė: “Norbikai, ar tavo alus buvo?” “Prisiekiu, ne” – sakau. “Tada atleisk” – atsiprašė.

- Stebuklingai patekote į žaidynes. Ir po įspūdingo įvarčio pusfinalyje į italų vartus, finale stebuklingai įveikėte brazilus…

- Pusfinalio rungtynėse ėjo gal paskutinė minutė, kai įmušiau ir italai pralaimėjo. Jie žaidė šiurkščiai, sužeidė man čiurną. Kaip aš prieš finalą mėginau įsprausti sutinusią koją į bucą – atskira istorija. Dėkoju medikams, suleidusiems nuskausminamųjų. Bet atlaikiau tik vieną kėlinį ir per pertrauką paprašiau keitimo. Mane pakeitė Jurijus Savičevas ir įmušė auksinį įvartį!

- Įmušė 105 minutę, likus dar ketvirčiui neįtikėtinai sunkaus žaidimo laiko…

- Kai per pertraukėlę tarp pratęsimo kėlinukų Gela Ketašvilis krito ant kėlių ir ėmė šaukti “mes čempionai”, bei dar kažką gruziniškai, mes ant atsarginių suolo nieko nesupratome. Gerai, kad Viktoras Losevas paaiškino, kad dar 15 minučių žaisti. Po to pašalino Vladimirą Tatarčiuką. Kai neseniai Maskvoje minėjome pergalės jubiliejų, kažkas juokavo: Gerai Tatarai, kad tave pašalino ir netrukdei mums išsaugoti pergalės. O tuomet juokauti nebuvo kada. Tvyrojo baisi įtampa. Ir pagaliau – teisėjo švilpukas. Prisimenu Romario ašaras. Jis verkė ir prašė kieno nors apsikeisti marškinėliais. Niekas nesutiko atiduoti aprangos, su kuria laimėjo olimpiadą. Tiesa, po metų Romario pasirašė 9 mln. dolerių vertės kontraktą, o mes ir toliau savo klubuose uždirbdavome po 200 rublių.

- Kodėl prieš olimpiados finalą A.Byšovecas perkėlė rinktinę gyventi iš sportininkų kaimelio į laivą?

- Vėliau įdomią versiją papasakojo Vladimiras Liutyj. Jis sakė, kad su treneriu stovėjo valgyklos eilėje, o prieš juos – kažkoks juodaodis. Ir tas sugalvojo pirštu pakabinti sriubos iš bendro katilo!

- Galima tik įsivaizduoti A.Byšoveco veido išraišką.

- Taigi. Sakė, kad persikėlimas į laivą buvo organizuotas nedelsiant. Sprendimas buvo vykęs, nes laive supo jauki aplinka, valgėme sau įprastą maistą. Iš laivo išeidavome tik treniruotėms. Ir pergalę finale šventėme tik laive.

Džinas su A.Saboniu

- Kartu šventusieji pasakojo, kad linksmybės naktį įgavo tokį pagreitį, kad žaidėjus ryte prieš apdovanojimų ceremoniją teko surinkinėti iš visų laivo galų. O Vadimo Tiščenkos apskritai nerado.

- Susilaikysiu nuo detalių. Pasakysiu tik, kad ryte man pavyko rasti savo kajutę ir tai buvo mano didelė asmeninė sėkmė. Bet pamiegoti nespėjau – buvo laikas keliauti į apdovanojimų ceremoniją.

- Jau ketvirtis amžiaus praėjo, tad galite ir pasidalinti detalėmis. Papasakokite atvirai – daug tą pergalingą vakarą išgėrėte?

- Na gerai… Niekada neturėjau potraukio alkoholiui, bet kaip neatšvęsti tokios didžiulės pergalės? Ypač, kai olimpiadą laimėjo ir krepšininkai, geri mūsų draugai. Šventės metu patekau į vieną kambarį su Arvydu Saboniu. Jis paėmė didžiulį krepšį, įdavė komandos masažuotojui ir sako: “Va ten krautuvėlė yra. Nagi, džino ir toniko – kiek telpa į krepšį.” Masažuotojas parnešė pilną, bet labai greitai turėjo daryti antrą reisą. Po to – dar ir dar… Galų gale pametėme reisų skaičių. Bet žinote, krepšininkai ypatingi vyrukai, jiems daug reikia. O kai skridome namo, lėktuve tokia šventė buvo, kad atrodė skrydis penkias minutes truko.

- Tiesa, kad A.Sabonis apstulbo sužinojęs, kad futbolo olimpinis auksas įvertintis beveik tris kartus daugiau, nei krepšinio?

- Tai nutiko dar Seule. Važiavome liftu su A.Saboniu, R.Kurtinaičiu, V.Chomičiumi ir A.Gomelskiu. “Mažas, – kreipėsi į mane Sabas, – kiek gausite už pergalę?” “Šešis su puse tūkstančio dolerių pažadėjo” – sakau. “Kiek? – pasikeitė A.Sabonio balsas – Šitie gaus po 6,5 tūkst., o mes, normalūs dideli žmonės – po 2,4 tūkst.” “Taip Arvydai, tai neteisinga” – tuomet ištarė A.Gomelskis.

Vietoje Ispanijos – Austrija

- Po pusantrų metų galėjote sužaisti dar viename svajonių turnyre – pasaulio čempionate 1990 metais. Valerijus Lobanovskis kvietė jus į rinktinę su Valdu Ivanausku. Bet 1990 metais Lietuva pasitraukė iš SSRS.

- Šimtas procentų, kad būtume vykę į tą pasaulio čempionatą. Su V.Lobanovskiu rasdavome bendrą kalbą, su žaidėjais irgi, pritapome komandoje. Beveik visi pateko į galutinę paraišką, išskyrus mus. Man ir dabar sunku prisiminti tą dieną. Neviltis, tuštuma. Vietoje pasaulio čempionato patekau į Baltijos šalių pirmenybes. “Žalgiris” visiems varžovams mušdavo po 20 įvarčių. Galiu prisiminti, kaip po Seulo olimpiados mane kvietė “Zaragoza”. B.Zelkevičius neišleido. “Jaunas, suspėsi” – sakė tuomet. Štai ir suspėjau. Gerai, kad bent B.Zelkevičius paskambino Jurijui Siominui ir 1990 metais išvykome į Maskvos “Lokomotiv”. Padėjome jiems iškopti į aukščiausiąją lygą ir pagal išankstinį susitarimą mus su V.Ivanausku paleido į Vienos “Austria”.

- “Austria” buvo vienintelis variantas užsienyje?

- Galėjome su Genadijumi Litovčenka ir Olegu Protasovu vykti į graikų “Olympiakos”, kurį treniravo O.Blochinas. Neišleido. Maskvos sporto komitete leido suprasti – į “Austria” arba niekur. Tik po to sužinojau, kad tuometis Austrijos ambasadorius SSRS buvo didelis “Austria” klubo gerbėjas. V.Ivanauskas greitai prasimušė į “Hamburg”, o aš likau Vienoje. Galimybę patekti į Bundesligą turėjau net du kartus, tik fortūna nusisuko. Pirmą kartą kvietė Brėmeno “Werder” ir pats Otto Rehhagelis. Atvyko stebėti Vienos derbio, o aš paskutinėje treniruotėje prieš rungtynes paskutiniu smūgiu į kamuolį nusitraukiau kryžminius kelio raiščius. O.Rehhagelis negaljo laukti ir iš “Rapid” paėmė Andreasą Herzogą. Antrą kartą kvietė Lėverkuzeno “Bayer”. Jų vadybininkas atvyko praktiškai su parengtu kontraktu. Prieš tai turnyre JAV su “Austria” įveikėme “Bayer” 3:0. Įmušiau įvartį ir atlikau du rezultatyvius perdavimus. Tada “Bayer” gynėju žaidė vėliau Vokietijos rinktinei atstovavęs blondinas Carstenas Ramelow. Oj, kaip maudžiau aš jį. Kelis kartus baudos aikštelėje ant užpakalio pasodinau. “Bayer” treneris Dragoslavas Stepanovičius pasakęs: nesvarbu pinigai, man reikia to mažo. Vadybininkas ir atvyko mažo, bet rado jį ligoninėje su nutrauktais raiščiais.

- Bet sekėsi ir Vienoje – trys čempionų titulai, dvi taurės. Ne visiems legionieriams pavyksta tiek iškovoti.

- Svarbiausia, man ir V.Ivanauskui pasisekė su komandomis. Matyt, man apskritai sekėsi su gerais kolektyvais. 7-8 “Austria” žaidėjus kvietė į rinktinę ir su jais sutarėme puikiai. Ypač geri santykiai buvo su iš Barselonos “Espanyol” sugrįžusiu Andreasu Ogriu, Manfredu Čaku, Franzu Wolfgangu – su jais draugauju iki šios dienos. Kai susitinkame Vienoje, jie net už kavą neleidžia susimokėti. “Tu mums padėjai tiek užsidirbti pats už dyką žaisdamas, dabar mūsų eilė” – sako. Tai Jevgenijus Milevskis man ir V.Ivanauskui “ypatingu būdu” iš vokiečių kalbos išvertė pirmąjį kontraktą su “Austria”.

- J.Milevskis – buvęs “Daugava” ir “Spartak” puolėjas, po to išvykęs į Austriją?

- Tas pats. Nė žodžiu neužsiminė, kad komandoje uždirbsime mažiausiai iš visų ir kad po dviejų metų klubas galės automatiškai pratęsti sutartį tomis pačiomis sąlygomis. Gerai, prisiminkime, kas buvo gero. Taigi, vaikinai Vienoje man ir Valdui iš karto liepė: “Nebijokite kalbėti vokiškai. Klysite, painiosite žodžius – mes pataisysime. Tik netylėkite, bendraukite.

Dar vieną sezoną!

- Taip ir prabuvote Austrijos futbole apie 15 metų.

- Vis nenorėjo manęs paleisti. “Arminai, dar vieną sezoną, su tavim mums kažkaip saugiau” – kiek kartų aš girdėjau šią frazę… Ir negalėdavau atsispirti. Į paskutinį klubą “Wienersport” atėjau tiesiog pakvėpuoti grynu oru – žaidėme Vienos regiono čempionate. Ir taip pakilome trimis lygomis į viršų. Na, ir išrinko mane, 38 metų žaidėją regioninės lygos geriausiu futbolininku bei gynėju. Komanda sveikina, o aš rėkiu: “Idiotai, jums ne sveikinti mane reikia, o verkti! Jei jau aš 38 metų geriausias, tai kaip jūs žaidžiate?” O man atsako: “Tai tu keistuolis, nesupranti savo laimės.”

- Kuris Austrijoje iškovotas trofėjus įsimintiniausias?

- Trečiasis auksas su “Austria” komanda. Buvome praktiškai praradę visus šansus iškovoti dar vieną titulą. Priešpaskutiniame ture žaidėme Zalcburge. Jiems tereikėjo taško ir jie – čempionai. 17 tūkst. vietų stadionas pilnas, tiesiog riaumoja. Aš įmušiau du įvarčius, vieną pridėjo A.Ogris ir nugalėjome 3:1. Ir pavijome Zalcburgo komandą paskutiniame ture, susilyginome taškais, bet tapome čempionais dėl geresnio įvarčių santykio.

- Dabar dirbate Lietuvoje, o šeima liko Vienoje?

- Taip, ten turime butą. Vaikų mentalitetas jau visiškai vietinis. Kaip kitaip, jei Arminui jaunesniajam buvo tik 4 metai, kai persikėlėme gyventi į Austriją, o Klaudija gimė ten. Sūnui dabar 27-eri. Jaunystėje jis žaidė futbolą, pasižymėjo geru aikštės matymu, turėjo “minkštą” perdavimą ir gerą smūgį. Kartą išgirdau žiaurius jo trenerio žodžius: “Manėme, iš tavęs antras Arminas Narbekovas išaugs, o kol kas tik vardas toks pats.” Sūnus nebenorėjo to klausytis ir metė futbolą visam laikui. Dabar dirba oro uoste, jo firma tiekia maistą skrydžių bendrovėms. Dukrai 18-a, labai gabi mokinė. Taip pat puikiai žaidžia futbolą. Kartą su draugais spardė kamuolį lauke, išdaužė langą. Klausia, kokia pavardė. “Narbekovas.” “Palauk, tas kuris žaidė “Austrijoje”?” “Taip, tai mano tėtis.” “Oo.. Pasiimk draugus ir eik namo mergaite, stiklą patys įsidėsime.”

A.Skarbalius: „LFF sėdi smėlio dėžėje ir žaidžia su žaislais“
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/a-skarbalius-lff-sedi-smelio-dezeje-ir-zaidzia-su-zaislais.htm#.Uw3D5Uoor7A" onclick="window.open(this.href);return false;

Į rinktinės trenerio postą kandidatavęs Aurelijus Skarbalius iš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Juliaus Kvedaro išgirdo tiktai vieną klausimą. Ne apie futbolą, o apie pinigus.
Jei tai buvo pokalbis dėl darbo, jis buvo pats keisčiausias, kokiame A.Skarbaliui yra tekę dalyvauti, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.

Danijoje didžiąją karjeros dalį praleidęs 40-metis treneris šią žiemą pretendavo į Lietuvos futbolo rinktinės trenerio postą, bet LFF pasirinko pratęsti sutartį su Igoriu Pankratjevu.

A.Skarbalius Lietuvoje buvo susitikęs akis į akį su LFF prezidentu J.Kvedaru ir liko nustebęs.

Domino tik kaina

„Pokalbio pradžioje J.Kvedaras trumpai papasakojo apie futbolo situaciją Lietuvoje.

Aš kelis kartus paklausiau, ar nevertėtų man papasakoti, kaip rengiu komandą, kokį žaidimo stilių taikau, kokių turiu idėjų. Tačiau jam to nereikėjo.

Rūpėjo tik tai, kiek aš kainuočiau. Tai mane stebino, bet tai jų pasirinkimas, – pokalbio su LFF vadovu detales „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Skarbalius. – LFF vykdomasis komitetas turėjo teisę spręsti, ir jie pasirinko I.Pankratjevą.

Igoris yra geras treneris ir, manau, federacija pasirinko gerai.

Tik nesupratau, kodėl aš važiavau į Lietuvą pasiklausyti prezidento, kuris galiausiai pasakė, kad neturi galios renkantis trenerį, nes balsuoja vykdomojo komiteto nariai. Jie balsavo neišgirdę ir nepamatę, kaip aš dirbu.“

Norėjo pasidalinti žiniomis

Buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas didžiąją karjeros dalį praleido atstovaudamas Danijos klubui „Brondby“, kuriame žaidė net 10 metų ir penkis kartus tapo Danijos čempionu.

Baigęs žaidėjo karjerą jis treniravo „Herfolge“, „Koge“, „Brondby“ klubus, o nuo vasario tapo kitos Danijos komandos „Viborg“ treneriu.

Prieš pasirašydamas sutartį su Viborgo klubu A.Skarbalius neslėpė noro išbandyti save Lietuvos rinktinės trenerio pareigose.

„J.Kvedaras užsiminė, kad esu atitrūkęs nuo Lietuvos. Tada aš atsakiau, kad galbūt esu ne atitrūkęs, o ištrūkęs, – sakė A.Skarbalius. – Man atrodo, kad jie toliau sėdi savo smėlio dėžėje ir žaidžia su savo žaislais.

Man pavyko ištrūkti ir gauti galimybę dirbti naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. Tikėjausi tas žinias perteikti Lietuvai. Tačiau, matyt, to niekam nereikia.

Tai yra jų pasirinkimas, ir aš nepykstu. Tik nesuprantu, kam reikėjo su manimi kalbėtis?

Prezidentas paklausė vienintelio dalyko – kiek pinigų reikėtų man ir mano komandai. Aš atsakiau, kad tiek pat, kiek gaudavo anksčiau buvęs treneris.

Man nereikia čia ir dabar uždirbti. Nesakau, kad dirbčiau už dyką, bet turėjau didelį norą duoti ką nors nauja Lietuvos futbolui. Daug kalbama, jog mes nesugebame kurti, ir aš maniau, kad galėčiau padėti.“

Laukia naujas atrankos ciklas

LFF vykdomasis komitetas, kurio nariai yra J.Kvedaras, Stasys Stankus, Romualdas Lavrinavičius, Romanas Levinskas, Romualdas Jonaitis, Romas Kukis, Sigitas Jukna, Leonas Dunauskas, Sergejus Sliva, Vidmantas Butkevičius, Anatolijus Stacenka, Gintautas Žemaitis ir Artūras Krukis, gruodį pasirinko I.Pankratjevą.

Buvęs Lietuvos rinktinės saugas dirbo Csabos Laszlo asistentu 2014 metų pasaulio čempionato atrankos etape, kol spalį po serijos blankių rungtynių treneris iš Vengrijos buvo atleistas.

Vadovaujant I.Pankratjevui lietuviai baigė atrankos varžybas, 2:0 Vilniuje įveikę Latviją ir 0:1 Kaune nusileidę Bosnijai ir Hercegovinai.

49 metų I.Pankratjevas ves Lietuvos futbolininkus per 2016 metų Europos čempionato atrankos varžybas, kuriose laukia E grupės kovos su Anglija, Šveicarija, Slovėnija, Estija ir San Marinu.

A.Skarbalius liks Danijoje, kur šį mėnesį sudarė sutartį su „Viborg“ iki 2015 metų pabaigos.

Viborgo klubas, kuris žiemą pasikvietė ir Lietuvos rinktinės vartininką Emilijų Zubą, šiuo metu Danijos superlygoje užima 10-ąją vietą tarp 12 komandų.

Prie žygio į Europą prisidėjo ir lietuvis
Ingvaras Butautas
2014 m. gegužės 3 d. 14:03
http://www.sportas.info/naujienos/21131-prie_zygio_i_europa_prisidejo_ir_lietuvis.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Trečiosios Estijos futbolo lygos komanda Tartu „Santos“ dalyvaus šių metų Europos lygos atrankoje. Tai paaiškėjo po šio klubo pergalės 3:1 Estijos taurės turnyro pusfinalyje prieš tos pačios lygos Talino „Emmaste“. Finale „Santos“ rungsis su šalies čempione Talino „Levadia“, todėl nepriklausomai nuo rungtynių baigtis Tartu mėgėjų komanda užsitikrino vietą tarptautiniame turnyre. Prie šio trečiosios lygos komandos pasiekimo prisidėjo ir buvęs Lietuvos rinktinės strategas Algimantas Liubinskas. „Esu tos komandos treneris-konsultantas. Nėra taip, kad nuolat dirbčiau su ja. Sukūriau jai pasiruošimo planą, duodu patarimus. Kol kas mano tokia funkcija. O kaip bus toliau - dirbsiu ten ar nedirbsiu, laikas parodys“, - kalbėjo A. Liubinskas darbą „Santos“. Pasak trenerio, „Santos“ komanda turi dideles ateities ambicijas. Ji planuoja žaisti aukščiausiame Estijos divizione – Meistriliigoje.

Čia tai geras Santos

LFTA pasipiktino trenerio V.Stanevičiaus elgesiu

Lietuvos futbolo teisėjų asociacija (LFTA) išplatino pranešimą, kuriuo piktinasi Jonavos jaunųjų futbolininkų trenerio Vytauto Stanevičiaus elgesiu:

Nemaloniai pasibaigė Lietuvos sporto mokyklų ir klubinių komandų vaikų ir janunių aukščiausios lygos rungtynės sostinėje tarp vietos “Ateities” ir Jonavos KKSC komandų. Jonavos treneris Vytautas Stanevičius visų rungtynių metu ir po jų įžeidinėjo rungtynių teisėjus, grasino su jais susidoroti ir visaip juos žemino. Nežiūrint, kad tai matė abiejų komandų jaunieji žaidėjai, vilniečių futbolininkų tėvai ir kiti žiūrovai.

Trenerio nesustabdė ir tai, kad tarp arbitrų buvo ir moteris, kuri jau yra mama. Po rungtynių teisėjas Kęstutis Duchnovičius parašė apie šį įvykį atitinkamą raportą LFF Vaikų ir jaunių asociacijai bei LFTA. Jonaviškis treneris už panašius išsišokimus jau ne kartą buvo įspėtas, bet išvadų nepadarė, Reikia tikėtis, kad jam paskirta bauda tikrai bus griežta. LFTA atstovai dalyvaudami LFJVA posėdžiuose ne kartą ragino trenerius būti korektiškiems ir tolerantiškiems jaunų ir kitų teisėjų atžvilgiu

Ne sitiem personazams ( tevas+sunus) mediku pagalbos reikia!l Sankcijos cia nepades.. Anot pacio trenerio "taip ugdomas Nugaletoju mentalitetas"!!

Penalty.lt paneigimas
http://penalty.lt/penalty-lt-paneigimas/" onclick="window.open(this.href);return false;

Gegužės 14 dieną portalas Penalty.lt publikavo naujieną pavadinimu “LFTA pasipiktino trenerio V.Stanevičiaus elgesiu”. Tekstas buvo paimtas iš Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos tinklapio, jame piktintasi dėl neva nederamo jaunųjų futbolininkų trenerio V.Stanevičiaus elgesio per varžybas.

Penalty.lt nori pabrėžti, kad šis tekstas LFTA svetainėje buvo publikuotas prieš dvejus metus, todėl dabar neturi jokios reikšmės. Per šį laikotarpį treneris V.Stanevičius drausminių nuobaudų dėl savo elgesio vaikų ir jaunių turnyruose neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad drausmės komitetas nesiėmė sankcijų prieš trenerį ir tuomet, kai kilo aprašomas incidentas.

Atsiprašome trenerio V.Stanevičiaus dėl galimų nepatogumų.

Šmeižikiško pobūdžio rašliava. Stankės pasitaisė, į gerųjų sąrašus jau patenka.

Liubinskas treniruoja, kiek suprantu estų trečios lygos "Santos" klubą, kuris taurės finale pralošė "Levadia" ir žais europos taurėse. Interviu po finalo
http://rus.err.ee/v/sport/78d06f1c-3572-47fc-8322-1160f6d98629" onclick="window.open(this.href);return false;

Liubinskas treniruoja, kiek suprantu estų trečios lygos "Santos" klubą, kuris taurės finale pralošė "Levadia" ir žais europos taurėse. Interviu po finalo
http://rus.err.ee/v/sport/78d06f1c-3572-47fc-8322-1160f6d98629" onclick="window.open(this.href);return false;

Kiek jis pats sakė - tai tik konsultuoja kol kas. Bet, kai žais Europoj, gali ir treneriu būt.

III lygos klubą iš Vilniaus treniruoja.

Rinktinės treneriui I. Pankratjevui - 50 metų
http://www.lff.lt/lt/article/rinktines_treneriui_i_pankratjevui_-_50_metu" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos futbolo federacija visos futbolo bendruomenės vardu su 50 metų jubiliejumi sveikina Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerį Igorį Pankratjevą.

I.Pankratjevas futbolininkas praeityje atstovavo legendinei Vilniaus „Žalgirio" komandai, Su garsiąja sostinės ekipa iškovojo vėliau rungtyniavo Rusijos, Ukrainos, Vokietijos klubuose.

Pradėjęs trenerio karjerą I.Pankratjevas vadovavo Kauno „Inkaro", Klaipėdos „Atlanto" ekipoms, ne kartą dirbo Vilniaus „Žalgirio" ir Kauno FBK klubuose, taip pat - Marijampolės „Sūduvoje", šalies jaunimo (U-21) rinktinėje ir Azerbaidžane.

Nuo 2012 m. I.Pankratjevas dirbo rinktinės trenerio asistentu, o praėjusių metų pabaigoje paskirtas į vyriausiojo trenerio postą.

Dosjė:

Gimė: 1964 m. rugpjūčio 9 d. Kaune.

Žaidėjo karjera: Lietuvos ir SSRS jaunių, jaunimo rinktinės (1980-86), Kauno "Kelininkas" (1980), Klaipėdos "Atlantas" (1981), Vilniaus "Žalgiris" (1982-88, žaidė 125 rungtynes, pelnė 17 įvarčių), Hernės "Westfalia" (1989-90, Vokietija), Maskvos "Dinamo" (1991, Rusija), Kijevo "Dinamo" (1992, Ukraina), Vilniaus "Lietuvos Makabi" (1992), Mironovkos "Niva-Borisfen" (1993, Ukraina), Šiaulių "Sakalas" (1994), Lugansko "Zaria" (1994-95, 1997, Ukraina), Chmelnyckio "Podolje" (1995-96, Ukraina), Ternopolio "Niva" (1996-97, Ukraina). Lietuvos nacionalinė rinktinė (1992-1994, sužaidė 4 rungtynes).

Apdovanojimai: SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1987). SSRS tautų spartakiados futbolo varžybų laimėtojas (1983, su Lietuvos jaunimo rinktine; pelnė 5 įvarčius ir išrinktas rezultatyviausiuoju žaidėju). Pasaulio universiados (1987 Zagrebas, Jugoslavija) futbolo varžybų aukso (su SSRS jaunimo rinktine) ir SSRS futbolo čempionato bronzos (1987, su Vilniaus "Žalgiriu") medalininkas.

Trenerio karjera: Kauno "Inkaras" (1999), "Atletas-Inkaras" (2000-01), Klaipėdos "Atlantas" (2003-04 treneris, 2005 vyr. treneris), Lietuvos jaunimo (U-21) rinktinė (2005-2007 treneris, 2007 vyr. treneris), Marijampolės "Sūduva" (2008), Sumgaito "Standard", Azerbaidžanas (2009, treneris), Vilniaus MFD "Žalgiris" (2010, išrinktas geriausiu šalies pirmenybių treneriu), Lietuvos rinktinės (2012-13 treneris, nuo 2013 rugsėjo vyr. treneris)

Darbą pradeda G.Paberžio futbolo mokykla
2014 m. rugpjučio 29 d. 18:34
http://www.sportas.info/naujienos/22894-darba_pradeda_gpaberzio_futbolo_mokykla.html" onclick="window.open(this.href);return false;

[Paveikslėlis]

Treneris Gediminas Paberžis atidaro savo futbolo mokyklą, kurioje dirbs su 5-7 ir 8-9 metų vaikais. „Ugdysime futbolininkus ir tvirtas asmenybes“, - patikino treneris Gediminas Paberžis. Septynerių metų darbo patirtį turintis futbolo specialistas rugsėjo mėnesį jaunuosius vilniečius pakvies į treniruotes MRU futbolo mokykloje. Rudenį savo veiklą pradėsiančioje MRU futbolo mokykloje treneris dirbs su 5-7 ir 8-9 metų vaikų grupėmis. UEFA b licenciją turintis 25 metų futbolo specialistas darbo patirties įgijo Vilniaus futbolo mokykloje. Jis taip pat yra treniravęs vaikus Panevėžio „Ekrano“ futbolo akademijoje. Per savo futbolininko karjerą G.Paberžis atstovavo Vilniaus „Vėtros“, „Trakų“ futbolo klubams, žaidė Lenkijoje, atstovavo įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktinėms.

„Kiekvienoje komandoje ir kiekviename darbe turėjau ko pasimokyti. Tobulėjau sulig kiekviena diena. Darbas su skirtingo amžiaus vaikais skiriasi. „Ekrano“ akademijoje dirbau su mažiausiais, o Vilniaus futbolo mokykloje pastaruoju metu treniravau šešiolikmečius. Išmokau bendrauti su vaikais“, - pasakojo MRU futbolo mokyklos treneris. Drausmę ir tvarką mėgstantis treneris stengsis, kad šias savybes įgytų ir jo auklėtiniai. „Mokysime futbolo pagrindų. Toks mūsų tikslas. Tačiau taip pat sieksime išugdyti tvirtas asmenybes. Ugdysime charakterį, pasitikėjimą savimi, atsakomybės jausmą ir pareigingumą, lavinsime greitį ir orientaciją, vaikai išmoks dirbti komandoje“, - aiškino treneris. Ateityje planuojamos išvykos į stovyklas užsienyje, įvairūs vaikų futbolo turnyrai.

Savo futbolo mokyklą atidarantis G.Paberžis seka tėvo ir senelio pėdomis. Prieš dvejus metus anapilin išėjęs Stanislovas Paberžis buvo laikomas Lietuvos futbolo patriarchu. Šiam sportui jis pašventė beveik 70 metų. 1937-1949 metais S.Paberžis atstovavo Lietuvos rinktinei. Jis įkūrė Vilniaus vaikų futbolo mokyklą ir buvo jos pirmuoju treneriu. Jis dirbo Lietuvos futbolo federacijoje (LFF), daug metų bendradarbiavo su žiniasklaida, nušviečiant futbolo renginius. G.Paberžio tėvas, taip pat Gediminas, ilgą laiką žaidė „Žalgirio“ meistrų komandoje, vėliau dirbo treneriu. „Iš jų išmokau visų futbolo pagrindų. Beveik viską, ką žinau apie futbolą išmokau iš tėvo ir senelio. Įvairiausių futbolo gudrybių, taktikų, bendravimo su žmonėmis, su vaikais, su treneriais. Senelis visada palaikė tą mintį, kad reikia siekti ne tik žaidėjo, bet ir trenerio karjeros“, - sakė G.Paberžis. Rugsėjį darbą pradėsiančios MRU futbolo mokyklos auklėtiniai triskart per savaitę treniruosis Vilniaus Valakampių aikštėje. Treniruotės gryname ore vyks iki lapkričio mėnesio. Tuomet kelsis į uždarą aikštyną.

V. Ivanausko auklėtiniai Rusijos futbolo pirmos lygos mače patyrė triuškinamą nesėkmę
http://www.DELFI.lt" onclick="window.open(this.href);return false; 2014 m. rugsėjo 30 d. 07:18

Rusijos futbolo pirmos lygos čempionato 12-o turo rungtynėse Chabarovsko „SKA-Energija“ klubas, kurį treniruoja Valdas Ivanauskas, išvykoje susitiko su Nyžnyj Novgorodo „Volga“ komanda ir triuškinamai pralaimėjo varžovams rezultatu 0:6. Penkis įvarčius svečiai praleido jau per pirmas 37 minutes.
Po rungtynių V. Ivanauskas teigė, kad negalima taip žaisti.
„Sveikinu „Volga“ ekipą su pergale, o kito nėra tikslo komentuoti. Rezultatas - švieslentėje. Negalima žaisti taip bjauriai. Mes praėjusį sezoną taip pat pralaimėdavome dideliais skirtumais, bet tada buvo galima įžvelgti ir teigiamų momentų. O po šio mačo būtinai reikės padaryti išvadas.“
V. Ivanausko auklėtiniai į Nyžnyj Novgorodą atskrido prieš dvi dienas iki rungtynių.
„Anksčiau dėl to bėdų nebuvo, o dabar - atsirado“, - paaiškino V. Ivanauskas, kuris visus tris savo keitimus atliko dar pirmame kėlinyje.
Po pralaimėjimo Chabarovsko futbolininkai užima 14-ą vietą.

„Volga“ 6 - 0 „SKA-Energija“
5' Ilja Kucharčiuk [1 - 0]
16' Kachaber Aladašvili [2 - 0] („SKA-Energija“, į savo vartus)
25' Dmitrij Polianin [3 - 0]
34' Andrej Kozlov [4 - 0]
37' Artur Sarkisov [5 - 0]
62' Ilja Kucharčiuk [6 - 0]

http://www.delfi.lt/sportas/futbolas/v-ivanausko-aukletiniai-rusijos-futbolo-pirmos-lygos-mace-patyre-triuskinama-nesekme.d?id=65983812#ixzz3EnJPDwk6" onclick="window.open(this.href);return false;

Dambrauskui trūksta solidumo, diplomatiškumo, "prekinės išvaizdos". Abejoju ar jis su Nikoličium sutartų.

Valdas Dambrauskas nesolidžiai atrodo.. joo..

Tektų jį į kostiumą įvilkti, kad spaudos konferencijoje nesėdėtų su marškinukais trumpom rankovėm.. juk nesolidu..

A.Narbekovas: “Norisi padėti jaunimui”
2015.01.29, 15:26 | Komentarų: 0
http://penalty.lt/a-narbekovas-%E2%80%9Cnorisi-padeti-jaunimui%E2%80%9D/" onclick="window.open(this.href);return false;
Evaldas GELUMBAUSKAS

[Paveikslėlis]

Kiek daugiau nei prieš mėnesį Lietuva pažymėjo Arvydo Sabonio 50-metį. Legendinio krepšininko garbei buvo kuriami filmai, žiniasklaidoje mirgėjo A.Saboniu skirti straipsniai, liejosi sveikinimai. Tuo metu analogišką jubiliejų švenčiantis A.Narbekovas išskirtinio dėmesio nepageidauja. „Nereikia man to šurmulio, iškilmių ar prabangių dovanų. Geriausia dovana, tai galimybė susitikti su draugais, bendražygiais. Pasėdėsime, pabendrausime, prisiminsime jaunystę“, – sakė vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų.

Vis dėlto, išvengti sveikinimų jam nepavyko. Trečiadienį A.Narbekovą su sukaktimi sveikino Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Julius Kvedaras, buvę žalgiriečiai, kolegos treneriai, futbolininkai, sporto organizacijų atstovai. Jubiliato krūtinę papuošė garbingi apdovanojimai. Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Edis Urbanavičius jubiliatui įteikė Sporto garbės kryžių, o Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Algis Vasiliauskas – Olimpinę žvaigždę. Panašu, kad A.Narbekovas sulauks ir jam skirto filmo. Bent jau gimtadienio svečiai turėjo galimybę pirmieji išvysti Stasio Petkaus ir Gintarės Grikštaitės kuriamo dokumentinio filmo „Arminas Narbekovas. Futbolo fenomenas” anonsą. Filmo premjera numatoma vasario 19-ąją.

Tiesa, iki tol A.Narbekovas dar spės apsilankyti Austrijoje. Ten jo laukia dar viena sveikinimų banga. „Buvę Vienos „Austria“ komandos draugai labai nori susitikti ir pasveikinti. Vis dėlto, Austrijoje prabėgo 15 mano gyvenimo metų, ši šalis tapo mano antra tėvyne. Tačiau Lietuvos trauka visada buvo stipresnė“, – pastebėjo A.Narbekovas.

Iš tiesų, iš Gargždų kilusio futbolininko karjera prasidėjo Lietuvoje, o baigėsi – Austrijoje. Nuo 1983 iki 1990 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje. Su šia komanda jis 1987 m. tapo SSRS čempionato bronziniu prizininku, tais pačiais metais tapo ir Universiados nugalėtoju. Iš viso SSRS pirmenybėse „Žalgirio“ gretose A.Narbekovas sužaidė 155 rungtynes ir pelnė 51 įvartį. 1988 m. su SSRS rinktine Seulo olimpiadoje jis iškovojo aukso medalį. O po kelių metų, jau vilkėdamas tapo pirmojo Nepriklausomos Lietuvos vyrų futbolo rinktinės įvarčio autoriumi. Nuo 1985 iki 1988 m. A.Narbekovas buvo renkamas geriausiu Lietuvos metų futbolininku. 2003 m.UEFA jubiliejaus proga buvo pripažintas “Auksiniu” penkiasdešimtmečio Lietuvos futbolininku.

Ryškų pėdsaką A.Narbekovas paliko ne tik Lietuvos, bet ir Austrijos futbolo istorijoje. Nuo 1990 iki 1996 m. jis žaidė Vienos „Austria“ ekipoje, per tą laiką iškovojo tris Austrijos čempiono titulus, du kartus triumfavo taurės turnyre. Tiesa, futbolo specialistai sutaria, kad A.Narbekovas buvo vertas pajėgesnių čempionatų iššūkio. Tačiau iš Austrijos ištrūkti jam taip ir nepavyko. „Buvo labai reali galimybė iš Austrijos persikelti į Angliją ir žaisti Boltono klube. Bet “Austria” užsiprašė per daug pinigų. Po to buvo du kontaktai su Vokietijos “Bundesliga” komandomis, manimi domėjosi Bremeno “Werder” ir Lėverkuzeno “Bayer”. Bet abiem atvejais, kai jau reikėjo tik pasirašyti kontraktą, mane pakirsdavo traumos. Apskritai, būtent traumos labiausiai apkartino austrišką karjeros etapą. Persikėlus iš Lietuvos į Austriją pasikeitė aplinka ir maistas. O dėl pakitusios mitybos pradėjo trūkinėti raumenys. Tiesa, apie tai man tik vėliau išaiškino daktarai. Ir traumos buvo ne vaikiškos. Dėl vienos raumens traumos aš net 9 mėnėsius negalėjau žaisti. Suprantu, kad joks klubas nerizikuos ir nesudarys sutarties su tokiu probleminiu žaidėju. Bet aš dėl to nesigailiu. 15 metų žaidžiau Austrijoje. Vadinasi toks ir buvo mano likimas”, – samprotavo A.Narbekovas.

Įvairiuose Austrijos klubuos A.Narbekovas rungtyniavo net iki 2004 m. Vėliau treniravo klubus Austrijoje ir Lietuvoje, darbavosi Lietuvos nacionalinėje vyrų rinktinėje. Nuo 2013 m. vidurio A.Narbekovas vadovauja Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinės žaidimui.

Būtent darbas su jaunimu ir tapo pagrindine pokalbio su A.Narbekovu tema. Apie praeities pergales ir pasiekimus užvakar jubiliejinį 50 metų gimtadienį atšventęs futbolo specialistas kalba nenoriai. Jo galvoje vis dar sukasi Lietuvos jaunimo rinktinės žaidimo Sandraugos taurės turnyre vaizdai. Praėjusią savaitę Sankt Peterburge vykusiame turnyre dalyvavę lietuviai pasirodė labai nesėkmingai. A.Narbekovo treniruojama rinktinė patyrė keturias nesėkmes, kartą sužaidė lygiosiomis ir galutinėje komandų rikiuotėje užėmė paskutinę – 12 vietą. Tai prasčiausias lietuvių rezultatas per visą dalyvavimo Sandraugos taurės turnyre istoriją. 2013 m. lietuviai užėmė 4 vietą, o pernai buvo 7-i.

„Kaip pasiruošėme, taip ir pasirodėme. Kitos rinktinės kelias savaites treniravosi, surinko pajėgiausius žaidėjus. O mes susirinkome likus trims dienoms iki išvykos. Ir kaip susirinkome? Į rinktinę negalėjo atvykti nei vienas užsienyje žaidžiantis futbolininkas. Jei komandoje būtų Simonas Stankevičius, Gratas Sirgėdas, Donatas Kazlauskas, Deimantas Petravičius, Vykintas Slivka, Lukas Spalvis, tai ir mūsų žaidimas, ir rezultatas būtų kitoks. Bet jų nebuvo. Taip pat savo žaidėjų neišleido Vilniaus “Žalgiris“ ir Marijampolės” Sūduva”. Žodžiu, į Sankt Peterburgą vežėmės ne pagrindinę, o rezervinę rinktinę, – apmaudo neslėpė A.Narbekovas. – Puikiai suprantu, kad geriau sužaisti mes negalėjome. Gamtos juk neapgausi. Jei žmonės nepasiruošę, tai jie ir nepažais. O juk reikėjo per savaitę sužaisti penkias rungtynes. Tai žiaurus krūvis. Ir vis tiek asmeniškai man labai skauda dėl tokio rezultato. Juk mes atstovaujame Lietuvą. O dabar išeina, kad išstatėme savo šalį pajuokai. Taip negalima. Jei jau dalyvaujame tokiame turnyre, tai turi būti ir atitinkamas pasirengimas, komplektacija”.

- Ar po tokių nesėkmių nenusvyra rankos? Juk jaunimo rinktinės trenerio indėlis į jaunųjų futbolininkų pasirengimą yra minimalus. O pralaimėjimų šešėlis krenta ir ant trenerių štabo.

- Kyla visokiausių minčių. Bet man norisi padėti jaunimui. Noriu, kad jie patikėtų savo jėgomis, kad suprastų, jog jie gali žaisti futbolą. Ir tikrai, yra pas mus gabių, talentingų vaikų. Bet jie turi kardinaliai keisti požiūrį į futbolą. Jie privalo suprasti, kad tai yra jų darbas. Ir kad futbolas reikalauja tam tikrų aukų. Turiu omeny, kad reikia laikytis sportinio režimo. Beje, šiais laikais didžiausias futbolininkų priešas yra ne naktiniai barai, o išmanieji telefonai ir kompiuteriai. Vaikinų tiesiog neįmanoma nuo jų nukrapštyti. Tai tikrai labai rimta problema. Kartais atrodo, kad geriausia būtų iš viso atjungti internetą, kad jie bent kažkiek pailsėtų.

- Su Lietuvos jaunimo rinktine dirbate nuo 2013 m. vidurio. Ko trūksta mūsų futbolininkams, kad galėtų konkuruoti su bendraamžiais iš kitų šalių?

- Šiuolaikinis futbolas yra greitas žaidimas. Jei neturi greičio, tai esi pasmerktas. Tačiau reikia ne tik greitai bėgti, bet ir greitai mąstyti. Prieš 30 metų priėmęs kamuolį aš turėdavau laiko jį sustabdyti, apsidairyti, įvertinti padėtį ir priimti sprendimą. Dabar viską lemia sekundės dalys. Negalima delsti, nes varžovai eina į dvikovą, neleidžia laisvai žaisti. Sprendimus priimti reikia daug greičiau. Ir ne tik nuspręsti, bet ir įgyvendinti sumanymą. O tai yra viena iš didžiausių mūsų futbolininkų bėdų. Technikos spragos tiesiog bado akis. Statistika rodo, kad Sandraugos turnyre per rungtynes tik vienas kitas futbolininkas sugebėdavo individualiai apžaisti savo varžovą. O vien mušdamas kamuolį į priekį rungtynių nelaimėsi.

Nors kam kalbėti apie driblingą, jei pas mane rinktinėje buvo žmonių, kurie nesugeba kamuolio sustabdyti, nėra kam net baudos smūgio atlikti. Ta prasme, žmonės į stovintį kamuolį nepataiko. Žaisdami prieš Pietų Afrikos Respublikos komandą turėjome milžinšką ūgio persvarą. Bet standartinėse situacijose kamuolys paprasčiausiai nepasiekdavo mūsų gynėjų. O tai juk yar paprasčiausias techninis elementas. Bet mes net ir jo negalime atlikti. Bet negalima dėl to kaltinti vien tik vaikinų. Jie žaidžia taip, kaip juos treneriai išmokė. Tada kyla klausimas, ką šie vaikai veikė treniruotėse nuo 8 iki 15 metų?

- Abejojate vaikų trenerių darbo metodika ir kompetencija?

- O koks gali būti darbas, kai vienas treneris dirba su keliomis dešimtimis vaikų? Jis fiziškai negali visiems skirti reikiamo dėmesio. Kita vertus, dabar Lietuvoje pilna vaikų trenerių, kurie patys nemoka nei sustabdyti, nei perduoti kamuolio. Tai ką jie gali išmokyti vaikus?

- Futbolo aikštėje jūs pasižymėjote puikia technika, aukšta perdavimo kultūra. Ar tai talento, ar darbo treniruotėse rezultatas?

- Man pasisekė su treneriais. Atėjau į futbolą mokėdamas lygiai tiek pat, kaip ir kiti. Gal šiek tiek greičiau viską įsisavindavau. Gargžduose mane treniravo Michailas Terentjevas, Panevėžio sporto internate – Vytautas Blinstrubas. Jie su mumis dirbo labai nuoširdžiai, neskaičiuodami valandų. Kita vertus, mes žaisdavome futbolą ne tik per treniruotes. Žaisdavome kieme, per lietų, ar ant sniego. Būtent tokiose laisvo pobūdžio treniruotėse galėjai tobulinti driblingą, individulią techniką, išmėginti sudėtingus fintus. O dabar kiemuose futbolo niekas nežaidžia. Net nežinau, ar apskritai vaikai išeina į lauką. Dauguma dienas praleidžia prie kompiuterio, o tų kelių treniruočių per savaitę paprasčiausiai nepakanka. Turime atvirai pripažinti, kad treniruodamiesi kartą per dieną, mes niekada neaplenksime tų, kurie dirba po du kartus.

Be abejo, yra ir daugiau problemų. Visų pirma, reikia sutvarkyti futbolo infrastruktūrą. Jei vasarą dar turime kur žaisti, tai žiemą yra tiesiog tragedija. Vilniuje yra tik vienas dengtas futbolo maniežas. Jis eksploatuojamas nuo ryto iki vakaro. Aikštės danga susidėvėjusi, bėgiojant kyla pusantro metro aukščio dulkės, o vaikams tokiomis sąlygomis žaisti yra tiesiog kenksminga. Aš nesuprantu, negi taip sunku pastatyti dar kelis maniežus? Aišku, galima psakyti, kad žiemą vaikams geriausia būtų žaisti salėse. Panevėžyje mes taip ir darėme. Bet šiais laikais į sales futbolininkų irgi nenori įsileisti. O juk salėse vaikams yra geriausios sąlygos ugdyti technines savybes. Mažas kamuolys, mažiau erdvės bėgimui, daugiau laiko driblingui. Iki 10 metų vaikai apskritai turėtų daugiausia žaisti salėse. Tik tokiu būdu galima ugdyti techniškus žaidėjus. Nes dabar galime bėgti, stumti ir kovoti, bet nesugebame atlikti tikslaus perdavimo per kelis metrus. Svarbiausia, kad vaikai susidraugautų su kamuoliu. Juk anksčiau „Žalgirio“ komandoje visada būdavo žaidėjų, kurie galėdavo organizuoti žaidimą. O dabar net rinktinėje nėra atakuojančio saugo.

- Ar planuojate tęsti darbą su Lietuvos jaunimo rinktine?

- Mano sutartis su federacija baigėsi gruodžio 31 d., naujos dar neturiu. Kol kas negaliu pasakyti, kaip bus. Susitiksiu su LFF prezidentu , kalbėsimės. Iš tiesų, būna momentų, kai norisi spjauti ir nieko nedaryti. Bet futbolo trauka yra labai stipri. Man įdomu dirbti su jaunimu, jaučiu, kad turiu ką jiems pasiūlyti. Deja, ne visi supranta ką jiems sakai, ko iš jų nori.

- Futbolininko karjerą truko kelis dešimtmečius, per tą laiką iškovojote daug skambių pergalių, sulaukėte pripažinimo. Trenerio darbo stažas trumpesnis, o pasiekimai – kuklesni. Ar turite su šia veikla susijusių svajonių, tikslų?

- Šiuo metu visos mano mintys sukasi apie Lietuvos jaunimo rinktinę. Nors, kartais pagalvoju, kad gal vertėtų pačiam užsiimti darbu su vaikais. Kad matyčiau kaip vaikai auga, tobulėja. Manau, kad tai yra labai puikus jausmas. Jei pavyktų iš vaiko nulipdyti nacionalinės rinktinės narį, aukšto lygio futbolininką, tada būtų pats didžiausais malonumas, didžiausia pergalė.

V. Lemežis: "Talentingiems futbolininkams išvažiuoti nereikia"
2015-03-10 18:45
http://vilniausfutbolas.lt/naujiena/V-Lemezis-Talentingiems-futbolininkams-isvaziuoti-nereikia/3832" onclick="window.open(this.href);return false;

Virmantas Lemežis - gerai žinomas futbolo aistruoliams žmogus. Ilgametis futbolininkas yra „Trakų" sporto direktorius, o praeito sezono pabaigoje ir pats treniravo A lygos komandą. Vis dėlto futbolo specialistas skiria dėmesį ne tik suaugusiųjų ekipai. V. Lemežio treniruojama „Milan" futbolo akademijos 8-mečių vaikų ekipa tapo Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) rengiamo vaikų salės futbolo čempionato „Veikmės" taurei laimėti nugalėtoja. Turnyro finale V. Lemežio auklėtiniai baudinių serijoje 2:1 palaužė jaunuosius Baltijos FA futbolininkus (pagrindinis rungtynių laikas baigėsi lygiosiomis 0:0). Čempionato pusfinalyje „Milan" ekipa palaužė „Žalgirietį" 2:1, o Baltijos FA 4:1 - Vilniaus FM antrąją komandą. Mažajame finale Vilniaus FM auklėtiniai įveikė „Žalgirietį" 1:0. Vilniaus 8-mečių čempionate iš viso dalyvavo 11 komandų. Su jau minėtomis ekipomis žaidė dar po vieną Vilniaus FM ir „Žalgiriečio" ekipą, taip pat „Bekento", „Audros", „Granito", „Ateities" ir „Fabijoniškių" komandos.

„Laimėti buvo sunku, varžovai buvo stiprūs, tačiau vaikai pademonstravo drąsą ir sugebėjo finale laimėti po 11 metrų baudinių serijos. Manau, būtų labai gerai rengti vaikų čempionatą visos Lietuvos mastu. Vaikams naudinga žaisti salės futbolą, nes čia rezultatą reikia pasiekti rungtyniaujant mažoje erdvėje", - po turnyro svarstė jaunųjų čempionų treneris. V. Lemežis džiaugiasi, kad jo auklėtiniai nuo mažų dienų jaučia futbolo pasaulio ritmą. „Vaikus nuo mažens pratiname prie didžiojo futbolo - jie lydi „Trakų" futbolininkus į A lygos stadionus, padavinėja kamuolius, iš arti mato savo siekiamybę", - kalbėjo treneris.

Talentingi jauni futbolininkai yra medžiojami visame pasaulyje, užsienio klubų skautai pastebi ir jaunuosius lietuvius, bet „Trakų" sporto direktorius nemano, kad jo auklėtiniams būtų verta anksti kelti sparnus į užsienį. Buvęs futbolininkas įsitikinęs, kad gali aukšto lygio žaidėju tapti ir rungtyniaujant gimtinėje. „Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje galime užsiauginti aukštos klasės žaidėjų. Turime pavyzdžių, kaip svetur išvažiavę gabūs jaunuoliai tiesiog pradingsta. Mūsų akademijoje nuolat lankosi specialistai iš Italijos, čia mūsų jaunuoliams tikrai sudarytos sąlygos tobulėti iki pat mokyklos baigimo", - tvirtino V. Lemežis.

Garsioji „Milan" ekipa Italijoje šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau Lietuvoje tai neturi jokios įtakos. „Vaikų futbole to nesijaučia. Ir vaikai, ir tėveliai žino, kad tai legendinis klubas, kuris moka dirbti ir ugdyti talentus. Nesakyčiau, kad mes propaguojame italams būdingą gynybinį futbolą. Siekiame, kad vaikai iki 14 metų tiesiog džiaugtųsi pačiu žaidimo procesu, o tuomet supažindiname su taktika", - pasakojo treneris. V. Lemežis jau braižo ir „Milan" akademijos Lietuvoje ateities planus: „Konkurencija Vilniaus mieste jaučiama, tačiau mes jos nebijome. Turime ilgalaikę strategiją, planų ir tikslų, planuojame atidaryti ir mergaičių futbolo grupes. Artimiausiu metu tarptautiniuose turnyruose išbandysime jėgas ir su užsienio akademijomis, nes suprantame, kad pasaulinis futbolo lygis labai aukštas ir turime kur tobulėti."

http://www.lff.lt/lt/article/s_baranauskas_futbolas_kuriamas_darbais_o_ne_kalbomis

Visi turi teisę kritikuoti, bet gaila, kad netrūksta komentarų, kurie pilni vien pagiežos. Kartais susidaro vaizdas, jog yra grupė žmonių, kurie laukia, kad rinktinė pralaimės. Vis dėlto nesinori gaišti laiko dėl jų ir įvairių iškeliamų klausimų, kurie nėra patys reikšmingiausi. Pakviesčiau koncentruotis į tai ką bendromis jėgomis gero padaryti dėl futbolo, o ne kaip pakenkti, prie ko prikibti. Futbolas kuriamas darbais, o ne kalbomis.

Kas nors suveikit jam šio forumo nuoroda: gaus tiek pasiūlymų, patarimų ir to, "ką bendromis jėgomis galėtume nuveikti", kad neužteks visos dienos konspektavimui

S. Baranauskas: "Futbolas kuriamas darbais, o ne kalbomis"
http://www.lff.lt/lt/article/s_baranauskas_futbolas_kuriamas_darbais_o_ne_kalbomis" onclick="window.open(this.href);return false;

„Lengva juodinti žaidėjus, tačiau jie tikrai stengiasi ir atiduoda visas jėgas. Tiesiog tokios mūsų galimybės", - sako praeityje garsus futbolininkas, dabar - vienas iš Lietuvos rinktinės trenerių Stasys Baranauskas.

Legendiniame „Žalgiryje", Austrijos ir Izraelio klubuose rungtyniavęs buvęs futbolininkas kalbėdamas apie Lietuvos futbolo problemas, skaitydamas nepagrįstus kaltinimus neretai neslepia emocijų ir nepagaili aštresnių žodžių.

Pasak S. Baranausko, po paskutinių Europos čempionato atrankos rungtynių Londone tarp Anglijos ir Lietuvos rinktinės jau praėjo pakankamai laiko, kad būtų galima daryti tikras išvadas ir įvertinti, kokia yra reali padėtis.

- Ar buvo realu rinktinei Anglijoje sužaisti kitaip? Kaip apskritai palygintumėte Anglijos ir Lietuvos futbolo galimybes?

[/b]
- Į pirmąjį klausimą pastaruoju metu pats ieškojau atsakymo. Po rungtynių visiems - ir aistruoliams, ir žaidėjams, ir treneriams netrūksta emocijų. Reikia laiko, kad situaciją galėtume įvertinti ramiau, objektyviau.

Norėčiau pradėti nuo to, kad Anglijos „Premier" lygos, iš kurios susirenka žaidėjai į rinktinę, biudžetas didžiausias pasaulyje. Šią lygą privalome įvardinti kaip vieną stipriausių pasaulyje. Teko skaityti, kad praėjusio sezono bendros „Premier" lygos pajamos sudaro apie pusę Lietuvos valstybės pajamų. Vienas „Premier" lygos žaidėjas vidutiniškai per metus uždirba daugiau nei 3 mln. eurų - tai daugiau negu visas (!) Lietuvos A lygos čempiono „Žalgirio" metinis biudžetas. Su visa pagarba Lietuvos komandoms, sunku įsivaizduoti kokiose Anglijos lygose galėtų rungtis „Žalgiris", „Kruoja" ar „Spyris".

Vien tik Londone yra 17 ar 18 profesionalių futbolo klubų, beveik visi turi savo stadionus, treniruočių aikštynus. Londono apylinkėse treniravomės penktos lygos klubo stadione. Turime tik kelis stadionus, kuriuose galėtų vykti tarptautinės varžybos, o aukščiausius tarptautinius reikalavimus atitinkančio nacionalinio stadiono iki šiol neturime. Ko gero, likome vienintele tokia Europos valstybe. Ar negėda? Kodėl į stadioną Šeškinėje investuota tiek daug pinigų, o rezultato nėra?

Pereinant prie pačios Anglijos rinktinės, prieš rungtynes skaičiau teiginių, kad šioje komandoje nėra ryškių žaidėjų. Mano nuomonė kitokia. Ypač nesutikčiau su tuo Wayne'as Rooney - pervertintas. Tai žaidėjas, kuriam dar nėra 30 metų, tačiau jis Anglijos rinktinėje per 103 rungtynes jau pelnė 47 įvarčius. Palyginimui, Cristiano Ronaldo per 119 rungtynes įmušė 52 įvarčius, o Lionelis Messi - per 97 rungtynes - 45 įvarčius. Tai žaidėjai, kurie paskutinius aštuonerius metus buvo renkami geriausiais pasaulyje. W. Rooney rezultatai rodo, kad jis nuo jų nedaug atsilieka. Yra ir kitų žaidėjų. Pavyzdžiui, rašyta kad Raheemą Sterlingą norėjo įsigyti Madrido „Real", bet „Liverpool" nesutiko jo parduoti net už 50 mln. svarų. Tai rodo, kad šie žaidėjai tikrai ne vidutinybės, o tikrai labai talentingi sportininkai. Panašiai galima būtų pasakyti ir apie Jordaną Hendersoną, kurį norėtų įsigyti ne vienas klubas, ar po keitimo žaidusį Harry Kane'ą, kuris yra tarp kandidatų tapti šio sezono geriausiu „Premier" lygos žaidėju.

- Lietuvos rinktinės žaidimas Anglijoje susilaukė nemažai kritikos. Kas Jūsų nuomone, nepavyko iš to, kas buvo suplanuota ir kodėl?

[/b]
- Situacija nebuvo iš lengvųjų. Rinktinei negalėjo padėti vieni iš mūsų atakuojančios grandies lyderių - Arvydas Novikovas, Lukas Spalvis, taip pat labiausiai patyręs saugas Mindaugas Panka. Šį sezoną rezultatyviai Lenkijos čempionate žaidęs Fedoras Černychas po operacijos tik kovo mėnesį grįžo į rikiuotę. Todėl sunku teigti, kad rinktinė buvo idealios sportinės formos.

Mūsų rinktinė Anglijoje žaidė taip, kaip leido varžovai. Būtų keista, jeigu būtų atvirkščiai. Varžovų saugų linija - tikrai įspūdinga. Jų žaidėjų individualus meistriškumas - aukštesnis. Todėl didžiąją rungtynių dalį buvome be kamuolio, ginantis žaidėjams tenka išeikvoti daugiau jėgų nei puolant. Žiūrint iš psichologinio aspekto, galbūt žaidimas būtų kiek kitoks, jei nebūtume praleidę antro įvarčio prieš pertrauką. Bet nuo to Anglijos rinktinė netaptų silpnesnė.

Prieš rungtynes akcentavome gynybinius veiksmus, tačiau žaidėjų meistriškumo skirtumas neleido įgyvendinti užsibrėžtų užduočių. Turėjome neleisti varžovams įsižaisti kraštuose, bet R. Sterlingas ir Danny Welbeckas yra labai aukšto lygio žaidėjai, juos sustabdyti labai sudėtinga bet kam. Privalėjome uždengti W. Rooney, kuris labai pavojingas baudos aikštelėje. Tikrai gerai žinojome kas laukia, pats gyvai stebėjau anglų žaidimą rungtynėse su Slovėnija.

Vis dėlto futbolas toks žaidimas, kad kita komanda tavo planus konkrečią dieną gali paversti niekais. Brazilija pasaulio čempionato pusfinalyje nuo vokiečių praleido septynis įvarčius. Rezultatas baisokas, bet toks būna futbolas. Jų gynėjai vis tiek laikomi vieni geriausių pasaulyje ir ištempė „PSG" į Čempionų lygos ketvirtfinalį.

Pralaimėjimai Anglijai ir Šveicarijai - tikrai ne pasaulio pabaiga. Tuo labiau, kad kiekvienos rungtynės su tokio aukšto lygio varžovais - neįkainojama žaidybinė patirtis, iš kurios galime pasimokyti ir po truputį kelti savo meistriškumą. Turime žiūrėti pirmyn. Vis dėlto jau birželį laukia rungtynės su Šveicarija. Tai bus namų rungtynės, žaisime savo stadione, todėl padėti gali ir „namų sienos", žiūrovų palaikymas.

- Girdėjosi nuomonių, jog Lietuvos rinktinės žaidėjams minėtose rungtynėse Londone stigo užsidegimo ir kovingumo. Ką atsakytumėte į tai?

- Juodinti žaidėjus, iš jų tyčiotis - paprasčiausia. Tačiau galiu užtikrinti, kad žaidėjai tikrai stengiasi ir atiduoda visas jėgas. Tiesiog objektyvi situacija tokia, kad dažnai nesame favoritais. Kodėl taip yra? Todėl kad tos komandos, kurios pretenduoja į aukščiausias vietas, turi futbolininkų iš pajėgiausių Europos lygų.

Štai Anglijos rinktinėje atėjo talentinga žaidėjų karta, komanda jauna ir ištrokusi pergalių. Jie žaidžia sau istoriškai nebūdingą greitą, agresyvų futbolą. Šveicarija yra tarp elitinių pasaulio komandų, subūrė kone stipriausią rinktinę per visą šalies istoriją ir FIFA reitinge patenka į dešimtuką. Neabejoju, kad artimiausiu metu tiek anglai, tiek šveicarai pasieks įspūdingų rezultatų.

Galingiems Vokietijos, Italijos klubams atstovauja ir Slovėnijos rinktinės žaidėjai. Tačiau, jei ne ta M. Pankos trauma ir tos kelios nelaimingos minutės, kai greitai praleidome du įvarčius, rungtynės su slovėnais galėjo pakrypti ir kita linkme. Jei žiūrėtume į Estijos rinktinę, jos kapitonas rungtyniauja Vokietijos „Bundeslygoje" - pabrėžiu, rungtyniauja, o ne sėdi ant atsarginių suolelio. Estai atvyko į Vilnių kovoti dėl trijų taškų, su ambicijomis po pergalės prieš slovėnus, tačiau liko tuščiomis, nes kovėmės kaip komanda ir pasinaudojome varžovų klaida. Tiesiog vieną kartą to gali užtekti, o kitą - oponentai gali ir nesuklysti.

Visgi mūsų rinktinėje žaidėjų pasirinkimas nėra didelis, o Lietuvos čempionato lygis, švelniai tariant, nėra aukštas, todėl daugiausiai kviečiame žaidėjus iš užsienio klubų. Džiaugiamės tuo, kad mūsų žaidėjai bent kažkur „užsikabina" užsienyje ir gauna žaisti. Tačiau tos lygos nėra tarp stipriausių, o klubai retai būna tarp pirmaujančių lygose. Galime kalbėti, kad mums trūksta meistriškumo, tačiau neteisinga sakyti, kad jie nekovoja. Tiesiog kiekvienas irgi turi tam tikras savo galimybių ribas.

Suprantama, kad visada bus kalbančių, kodėl nekviečiamas vienas ar kitas žaidėjas. Visi turi teisę į savo argumentuotą nuomonę. Bet jei vienas fiziškai galingiausių komandos žaidėjų po rungtynių sako, kad iki šiol dar nebuvo pasijautęs toks silpnas ir lėtas, tai šį tą reiškia. Vargu ar šių konkrečių rungtynių atveju kas nors pasikeistų, jei pakviestume žaidėjų, kurie kad ir yra patyrę, bet šiuo metu neturi ar beveik neturi žaidybinės praktikos.

Prieš rinktinės rungtynes fizinių ar techninių elementų nebepagerinsi - tai žaidėjai daro klubuose. Rinktinėje gali tik pasiruošti konkrečioms rungtynėms. Pagal FIFA taisykles, prieš oficialias rungtynes žaidėjai į rinktinę atvyksta likus keturioms dienoms, kartais trims. Anglijoje pirmą dieną turėjome vadinamąją „atstatomąją" treniruotę, antrą dieną - įprastą treniruotę, o trečią dieną - paskutinę „priešrungtyninę" treniruotę. Todėl per tokį laikotarpį daug nepakeisi.

Tačiau tikrai padarysime tai, kas nuo mūsų priklauso - iki artimiausių rungtynių gerai išanalizuosime padarytas klaidas, pasistengsime, kad žaidėjai atgautų pasitikėjimą savo jėgomis ir sieksime išnaudoti savo stipriąsias puses. Mūsų komandos jėga - tai, kad kolektyvas kaip tikras kumštis, visi pasitiki vienas kitais. Tokia darna padės mums siekti rezultatų.

- Ko reikia, kad atsirastų daugiau aukšto lygio žaidėjų? Ar realu rinktinei artimiausiu metu prasibrauti į Europos ar Pasaulio čempionatą?

[/b]

- Jei pusiau rimtai - kai turėsime tokį stadioną kaip „Wembley", tada ir bus realu. Kodėl? Nes tai reikš, kad pas mus futbolas yra itin reikšmingas. Pavyzdžiui, Ukrainoje futbolas prieš kurį laiką buvo įvestas į mokymo programą ugdymo įstaigose. Tai davė rezultatų - ši rinktinė jau rungtyniavo ir Pasaulio, ir Europos čempionatuose, klubai iškovojo pergalių Europoje.

Manęs dažnai klausia, kodėl futbolas nebepasiekia tokių rezultatų kaip prieš 30 metų. Aišku, dabar aplinkybės ir laikai kitokie, bet jei lygintume su tais laikais, kai rungtyniavau Vilniaus „Žalgiryje", tuomet futbolą mylėjo šalies valdžia. Kiekvienose rungtynėse būdavo ministrai, šalies pirmeji sekretoriai. Jie troško, kad „Žalgiris" žaistų aukščiausioje lygoje.
Todėl atsirado ir rėmėjai, kurie dosniai investavo į futbolą. Kaip pavyzdys - ilgametis „Žalgirio" rėmėjas Leonas Mickus. Jis pasistengė, kad būtų sudarytos visos sąlygos, žaidėjai būtų aprūpinti. „Žalgiris" turėjo savo bazę, kur galėjo gyventi, ilsėtis ir treniruotis. Turėjome ir savo namų stadioną. Deja, viskas buvo „prichvatizuota" ir dabar ten beliko tik griuvėsiai. Panašu, kad netolimoje ateityje tiek „Žalgirio" bazę ir tiek „Žalgirio" stadioną pakeis namai, prekybos centrai ar kiti dalykai, kurie su sportu neturi nieko bendro. Tikiuosi, šie klausimai bus viešai nagrinėjami ir nebus nutylėti.

Apmaudu matyti, kad ne viena sporto bazė sugriauta, trūksta rėmėjų, valstybės dėmesio. Vilnius - Lietuvos sostinė, didžiausias miestas, tačiau turime tik kelias dirbtines futbolo aikštes. Jau nekalbant apie natūralios žolės vejas. Kaune taip pat daug stadionų buvo nugriauti, jų vietoje atsirado komercinės paskirties statiniai.

Kalbant apie pačių žaidėjų auginimą, tai pirmiausia klubų ir futbolo mokyklų atsakomybė, tačiau jiems trūksta lėšų. Dėl to atsiranda daug problemų. Būtų puiku, kad vaikų komandoje būtų bent du treneriai, tačiau dažniausiai vienas treneris turi pats treniruoti kelias grupes ir uždirba nedaug. Todėl nukenčia ir jų darbo kokybė, motyvacija, galimybės kelti kvalifikaciją. Galima daug ir kalbėti apie įvairias problemas, tačiau daug kas susiveda į finansinius klausimus. Yra pasiūlymų kviesti jaunimo trenerių iš užsienio, tačiau kas vyks dirbti į Lietuvą už 600 eurų? Kuris klubas išgalėtų mokėti 3-5 tūkst.?

- Kodėl, Jūsų nuomone, trūksta tų rėmėjų?

[/b]

- Mano nuomone, tikrai nelengva jų surasti, kai apie futbolą skelbiama tiek daug daug negatyvo, nepastebima ar nenorima pastebėti teigiamų dalykų. Juk per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos futbolo federacijos pastangomis įrengta daug futbolo aikščių, dešimt kartų išaugo futbole dalyvaujančių skaičius, įkurta speciali futbolo akademija Kaune. Tai pozityvūs dalykai, tačiau norint pasiekti rezultatų konkurencingame futbolo pasaulyje reikia dar daugiau.

Atskira tema - „Vėtros" stadionas Vilniuje, kuris buvo išsaugotas, atnaujintas ir dabar vadinasi LFF stadionu. Dabar čia nuolat žaidžia ne tik rinktinė, bet ir „Žalgiris", „Trakai", žemesnių lygų komandos, mėgėjai, veteranai. Puikiai žinau, kiek dėl jo buvo kovojama, nes vietoje stadiono galėjo atsirasti gyvenamieji namai ar kitokie komerciniai pastatai.

Viskas juk tikrai nėra taip blogai, kaip piešiama. Todėl norisi daugiau objektyvumo, kad baigtųsi ambicijų ar siaurų interesų karas, kad būtų mažiau įvairių spekuliacijų, bereikalingų intrigų. Deja, trūksta objektyvios ir išsamios futbolo analitikos.
Apskritai futbolo kultūra, šio sporto supratimas kol kas pakankamai žemas. Tai nepasikeis per dieną, mėnesį ar metus. Anglijoje ir daugelyje kitų šalių futbolo tradicijos skaičiuojamos jau šimtu metų ar bent keliomis dešimtimis. Lietuvoje visa tai tik dar pradinėje stadijoje. Norint pakelti futbolo kultūrą iki europinio lygio reikia turėti daugiau kantrybės ir laiko.

- Ką konkrečiau turite omenyje, kalbėdamas apie intrigas ir spekuliacijas?

- Manau, kad patarimai ir kritika yra naudinga, tačiau viskas turi būti logiška ir pagrįsta faktais.

Pavyzdžiui, daug kalbų kyla dėl Deivido Šembero, Žydrūno Karčemarsko, Mariaus Stankevičiaus. Mano - ir ne vien mano - nuomone D. Šemberas yra vienas labiausiai neįvertintų Lietuvos futbolininkų. Jis gerą dešimtmetį žaidė pačiame aukščiausiame lygyje, ne kartą tapo Rusijos čempionu, taurės laimėtoju, iškovojo UEFA Europos lygos taurę. Tačiau jis nebuvo nė karto išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Manau, kad tai istorinė netiesa, nes D. Šemberas - vienas geriausių nepriklausomos Lietuvos žaidėjų. Tačiau jis jau prieš pusantrų metų pareiškė apie apsisprendimą rinktinei nebeatstovauti. Manau, kad tokį žaidėjo sprendimą turime gerbti.

Ž. Karčemarsko taip pat nenuvertiname, jis daug metų buvo naudingas rinktinei. Tačiau futbole pirmuoju vartininku gali būti tik vienas žaidėjas. Mes turime Giedrių Arlauskį, kuris gali tapti vienu geriausių vartininkų Europoje.

M. Stankevičius taip pat daug nusipelnęs Lietuvos futbolui, ne vienerius metus atstovavo rinktinei negailėdamas savęs. Tačiau nuolat išlikti aukštumoje labai sunku. Tuo labiau, kad prieš trejus metus jo karjerai skaudžiai atsiliepė sunki trauma. Tai irgi turi savo padarinius. Visi norėtume kad būtų kitaip, tačiau faktas toks, kad šį sezoną M. Stankevičius žaidė tik vienerias rungtynes ir jų nebaigė dėl traumos.

Sutinku, kad istoriją reikia gerbti, bet ar galime visuomet žvalgytis į praeitį? Atrankos grupėje nesame pakilę aukščiau ketvirtos vietos, dažnai likdavome priešpaskutiniai. Ne taip seniai pralaimėjome ir Farerų saloms ir Lichtenšteinui, ir Liuksemburgui. Nepaisant to, dar tada buvo kalbama, jog reikia kviesti vien tik patyrusius, ilgamečius žaidėjus - net jei kai kurie jau baigia karjerą - ir, neva, tuomet viskas pasikeis į gera. Tačiau trenerio darbe nostalgija yra pavojingas dalykas. Ispanijos rinktinės treneris Vicente del Bosque praėjusių metų Pasaulio čempionatui pasirinko žymiausias pavardes, tačiau namo teko važiuoti jau po pirmojo etapo.

Visi turi teisę kritikuoti, bet gaila, kad netrūksta komentarų, kurie pilni vien pagiežos. Kartais susidaro vaizdas, jog yra grupė žmonių, kurie laukia, kad rinktinė pralaimės. Vis dėlto nesinori gaišti laiko dėl jų ir įvairių iškeliamų klausimų, kurie nėra patys reikšmingiausi. Pakviesčiau koncentruotis į tai ką bendromis jėgomis gero padaryti dėl futbolo, o ne kaip pakenkti, prie ko prikibti. Futbolas kuriamas darbais, o ne kalbomis.

S. Baranauskas

[/b]

- O čia tas pats futbolo guru, kur legendinį REO-valfius trenisravo???

Joo, kaip pasakytų forumietė Lėja, kad jis nieko nesukūręs ir nieko neįrodęs..
Kažkoks nevykėlis jis kaip treneris, tik vaikus gadinti tinkamas.
Man jo nuomonė visiškai nesvarbi..

Dabar prieš kritiką eina. Turėtų būti jam gėda.

Savo gyvenimą kaip treneris tuščiai švaisto, jokių svarių pergalių, tik abejotini projektai jo nuopelnas.

Aurelijus Skarbalius ištesėjo žodį: pavasarį žadėjęs parengti savo metodinę programą Lietuvos vaikų treneriams, jis jau skuba su ja pasidalinti Utenoje
http://www.utenosutenis.lt/naujienos/289.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Įdomus interviu su Gyčiu Gelgota - buvusiu Panerio, Žalgirio, Karedos, Kauno ir Sūduvos žaidėju, daugkartiniu šalies čempionu, kuris dabar gyvena ir dirba mokytoju bei treneriu Švedijoje
http://fksuduva.lt/?p=13084" onclick="window.open(this.href);return false;