Raktai į sėkmę - harmonija ir gera atmosferahttp://www.15min.lt/naujiena/sportas/futbolas/zubas-24-388493?cf=vl" onclick="window.open(this.href);return false;
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujienos/n3136_raktai_i_sekme___harmonija_ir_gera_atmosfera.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Ida DavidavičiūtėVilniaus „Žalgiriui“ po 14 metų čempionų titulą sugrąžinęs treneris Marekas Zubas nusprendė su sostinės ekipa siekti naujų titulų.
– Pratęsėte sutartį su Vilniaus „Žalgiriu“. Turėjote kitų variantų? – 15 min. lt paklausė Mareko Zubo.– Suprantate, visada yra geriau turėti pasirinkimo laisvę. Tada gali pats spręsti, taip ar ne. Turėjau kelias naktis apsvarstyti savo ateitį. Žvelgiant iš trenerio pozicijos, manau, geriausia yra viename klube dirbti ne mažiau kaip du sezonus. Tai būtų pirma priežastis, kodėl likau. Antra – mes čempionai. Kai komanda susigrąžina titulą po 14 metų, ji turi tikslą jį ir apginti. Aš tokį tikslą taip pat turiu.
– Esate pasakęs, kad turite „neužbaigtų darbų su „Žalgiriu“, ką būtent turėjote galvoje?– Galvojame apie Čempionų lygos kvalifikacinį etapą, norėtume kuo geriau jame pasirodyti. Labai norėčiau, kad „Žalgiris“ žengtų dar vieną žingsnį aukšto lygio futbolo varžybose. Mes turime apginti visus titulus, kuriuos esame pasiekę šį sezoną, tai įrodytų, kad judame tinkame linkme. Tai reikštų, kad mes priimame teisingus sprendimus treniruotėse, pasirenkame gerą taktiką, įsigyjame tinkamus žaidėjus ir pan. Aišku, negali tobulėti neklysdamas. Šį sezoną išgyvenome labai sunkių akimirkų, tačiau tai yra tik mūsų privalumas. Kitą sezoną jau numatysime, kada reikia priimti kitokį sprendimą. Įgijome labai daug patirties. O galbūt kitą sezoną galėsime žengti ir dar didesnį žingsnį.
– Po rungtynių su „Salzburg“ ekipa pripažinote, kad komandų lygiai labai skiriasi. Kaip per tokį trumpą laiką ketinate padaryti stebuklą?– Tikslas yra tobulėti. Niekas nežino, kiek mes galime patobulėti, juk esame žmonės. Mes ieškome naujų žaidėjų iš užsienio, nes jų tikrai prireiks. Mano tikslas sukurti gerą komandos atmosferą, atrasti žaidimą nuo pat sezono pradžios. Tačiau vienas žaidėjas gali patobulėti per pusmetį, o kitam gali neužtekti ir metų. Taigi – kai jūs klausiate apie progresą, aš negaliu atsakyti, kaip greitai jis įvyks. Tačiau jei mes kalbame būtent apie „Salzburg“ ekipą, galiu pasakyti, kad nesame pasiruošę patobulėti iki jų lygio, žaisti su jais kaip su lygiu varžovu. Tačiau yra kitų veiksnių, kurie mūsų svajonių nenumarina. Jei kalbėtume apie Europos lygos kvalifikacinį etapą, tai daug kas priklauso nuo burtų. Kai kurie dalykai priklauso nuo sėkmės. Tai, kad mes įveikėme Poznanės „Lech“, nebūtinai reiškia, jog esame visa galva už juos stipresni. Manau, jei būtume žaidę su jais po kokių 2 savaičių, žaidimas būtų buvęs kitoks, gal net ir rezultatas. Vis dėlto, manau, kad reikia suburti gerą komandą, būti pasirengusiems ir prisijaukinti bent truputį sėkmės. Ji – neabejotinai svarbi futbole. Jūs galėtumėte paklausti, ką reiškia būti lydimam sėkmės futbole? Tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tie mažyčiai elementai, kurie susiklosto teigiamai – ir yra tai.
– O jei atkreiptumėme dėmesį į paprastesnius dalykus? Pavyzdžiui, mūsų žaidėjai akivaizdžiai lėtesni, trūksta technikos ir kitų dalykų?– Taip, tai labai svarbu. Forma, aikštė kurioje žaidi. Viskas – svarbu. Kai jūs stebite dviejų futbolininkų akistatą, jūs turite suprasti ir tai, kad greitesnis žaidėjas nebūtinai geresnis už lėtesnįjį. Pirmas klausimas, kuris bėga visu greičiu (juokiasi)? Kai jūs stebite sprinto rungtį, bėga 8 vyrai, vienas iš jų laimi, tačiau ar tai reiškia, kad paskutinysis yra lėtas? Jis lėčiausias tik šioje grupėje. Noriu pasakyti, kad tas žaidėjas gali būti geriausias kitoje srityje. Ko link vedu? Taip galvoju ir aš, kai žiūriu, kaip mano komanda žaidžia su geresne ekipa. Ieškau aspektų, kur ji galėtų tobulėti, kur ji jau yra gera, ko trūksta. Žmonės mėgsta teigti „mūsų komanda yra lėta“, „oponentai greitesni“ ir t.t. Prisiminkime, kad futbolas ne tik bėgimas. Tai – taktika, komandinis darbas, technika ir daug kitų elementų. Viso to futbolui reikia. Aišku reikia ir technikos, futbolo kokybės. Mes neturime galimybės įsigyti labai gerų žaidėjų. Tačiau pasikeitimų komandoje tikrai bus. Norint tobulėti, tai – neišvengiama. Šis procesas yra nesibaigiantis. Kai kurių žaidėjų sutartys pasibaigė, todėl mes sprendžiame, ar su juos pasilikti, ar ieškoti kitų futbolininkų. Aš tikiuosi, kad išėjusius pakeis aukštesnio lygio žaidėjai.
– Šiemet su „Žalgiriu“ pasiekėte bene visus realius tikslus. Jei kitais metais nepavyks to įtvirtinti, kaip pats vertinsite savo darbą?– Visada noriu laimėti, kiekvienose rungtynėse stengiamės įrodyti, kad esame geriausi. Bet futbolas nėra matematika. Žinome, kad dabar į mus žiūrės kitaip. Pasiekti visada lengviau nei išsaugoti. Kaip mėgstu sakyti – susikrauti daug titulų yra pavojinga. Kai bandai pagauti du paukščius vienu metu, galiausiai lieki tuščiomis.
– Ar sunku buvo apsispręsti atvykti į „Žalgirį“, į Lietuvą? Lenkų ir lietuvių politikų santykiai yra gana įtempti, ar jūsų darbui tai daro įtakos?– Ne, įtempti politiniai santykiai tikrai manęs neliečia. Aš stengiuosi nesivelti į politinius klausimus. Aš esu treneris ir stengiuosi, kad mano aplinkoje santykiai būtų geri – tai yra man svarbiausia. Komandoje taip pat turime kelis žaidėjus iš užsienio, aš dirbu su jaunais žmonėmis, taigi visų pirma galvoju apie komandos atmosferą, ji – man svarbiausia. Mano darbas sukurti tokią komandą, kurioje žaidėjams būtų gerai. Grįžtant prie abstraktesnio lenkų ir lietuvių santykių klausimų, galiu pasakyti tik vieną – nesu laimingas dėl to. Kaimynai sutaria ne taip, kaip turėtų. Dvi tautos susikuria netinkamas gyvenimo sąlygas. Ką aš galiu padaryti? Galiu pradėti keisti savo aplinką, pradėti nuo savęs. Tai ir stengiuosi daryti. Mano nedideliame pasaulyje, kuriame yra ir lietuvių futbolininkų, ir lietuviška komanda, ir lenkų tautybės žmonių, jie sugyvena gerai.
– Kuo skiriasi lenkas nuo lietuvio? Ar pastebite, kad būtumėme skirtingi?– Gyvenu čia dar neilgai, bet galiu pasakyti, kad lietuviai nuo lenkų mažai kuo skiriasi. Net sakyčiau, kad nesiskiria niekuo – mentalitetas toks pat (šypsosi). Gyvenu čia taip pat, kaip ir Lenkijoje. Aišku, gal juntamas kalbos barjeras, tačiau tai – vienintelis nesklandumas. Ar praleisčiau Lietuvoje likusį savo gyvenimą? Aišku, kodėl gi ne?(Juokiasi)
– Ir vis dėlto, kodėl Vilniaus „Žalgiris“?– Tiesą sakant, turėjau labai rimtų pasiūlymų. Aš apsisprendžiau atvykti į „Žalgirį“, kai jau buvau nacionalinės komandos štabe. Rinktinės trenerio karjera – aukščiausia futbolo trenerio pakopa. Tai – pagrindinis tikslas ir svajonė. Tačiau aš nusprendžiau, kad labiau noriu dirbti vyriausiuoju klubo treneriu. Sprendimą vykti į Vilnių priėmiau per valandą. Pirmadienį dar kalbėjausi su rinktinės atstovais, o trečiadienį jau buvau Vilniuje. Toks yra trenerio gyvenimas. Ir tai nėra blogai.
– Ar galėtumėte palyginti Vilnių su kitais miestais, kuriuose yra tekę dirbti?– Na, labiausiai krenta į akis galimybės vystyti futbolą. Lenkijoje, aišku ir dėl to, kad didesnė šalis, daugiau žmonių, futbolui yra suteikiama daugiau dėmesio. Atsiranda daugiau gerai žaidžiančių jaunuolių, ir daugiau futbolu besidominčių žmonių. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Lenkijoje futbolas yra sportas nr.1. Tai reiškia, kad futbolui suteikiama parama ir iš sirgalių, ir iš rėmėjų, ir iš valstybės, federacijos ir t.t. Lenkui pirma reakcija į žodį „sportas“ yra „futbolas“. O jums juk kitaip (šypsosi). Jums gi krepšinis. Viskas dedama į jį. Tačiau žmogui, kuris myli futbolą, tai yra tikslas, noras bent šiek tiek pakeisti šią poziciją, nes žiūrinti pasaulio mastu, būtent futbolas yra populiariausias sportas. Futbolas yra labai svarbus, jis kaip variklis – gyvenimo ir santykių tarp miestų, tarp valstybių. Grįžtant prie Vilniaus, noriu pabrėžti, kad kaip neįsivaizduoju nė vienos Europos sostinės be nacionalinio teatro, taip ir be nacionalinio stadiono. Mes turime suprasti, kad jis reikalingas futbolo ateičiai.
– Tai, kiek žmonių rinkosi pažiūrėti „Žalgirio“ rungtynių paskutinėse Europos lygos atrankos rungtynėse, rodo, kad įmanoma šį tą nuveikti. Ar jaučiate žengęs bent žingsnį į priekį?– Tai buvo labai svarbu mums. Bet aš nežinau, ar įmanoma būti užtikrintam, kad „Žalgirį“ visada stebės minia sirgalių. Futbolas yra žmonės, mes turime suprasti, kad yra absoliučiai skirtingi dalykai žaisti pilname sirgalių ir tuščiame stadione. Viską valdo emocijos. Ir kai tu nori sukurti tobulą reginį, reikia pagalbos iš abiejų pusių.
– Ar skaudu dirbti futbolo treneriu krepšinio šalyje?– Na, taip (Šypsosi). Aš nepavadinčiau to skausmu, tačiau tikrai jaučiu skirtumą.
– Atsisakius Lietuvos futbolo rinktinės stratego Csaba Laszlo paslaugų, buvote minimas kaip vienas kandidatų jį pakeisti, ar esate svarstęs tokią galimybę?– Man yra labai didelė garbė net tai, kad yra tokių minčių. Tačiau aš nemanau, kad šiuo metu tai yra realu. Nacionalinės rinktinės stratego darbas visiškai skiriasi nuo klubo trenerio. Rinktinės treneris neturi galimybės kiekvieną dieną dirbti su savo žaidėjais, jis labiau yra vadybininkas nei strategas. Aš manau, kad dar nesu tam pasiruošęs būtent dabar, tačiau ateityje – kodėl gi ne?
– Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos rinktinę kaip treneris? Kaip vertintumėte žaidimą?– Aišku, turiu susidaręs nuomonę apie jūsų šalies futbolo komandą, tačiau diskutuoti apie vienus ar kitus elementus nenorėčiau (juokiasi). Galiu pasakyti, kad visų pirma žaidimas visada priklauso nuo futbolininkų lygio. Jeigu aukšto lygio žaidėjų ekipoje pakankamai, treneris gali sukurti gerą komandą. Tačiau noriu pabrėžti žodį GALI. Noriu pabrėžti ir tai, kad kone visi rinktinės futbolininkai žaidžia užsienyje. Tai tik mano nuomonė, bet manau, kad jungtis tarp tų futbolininkų, tarp rinktinės ir Lietuvos futbolo A lygos yra per silpna. Man teko stebėti U-19 Europos futbolo čempionatą, buvau nustebęs, kad Lietuvos rinktinėje buvo tik vienas futbolininkas iš Lietuvos A lygos. Tai iš kur jie ateina? Kas be ko, reikėtų ir dar daugiau dirbti su futbolininkais iki 18 metų, nes jie laukia savo šanso. Turime suprasti, kad nacionalinė komanda futbolininkui yra viršūnė – aukščiausias tikslas.
– Ar nereikėtų pradėti nuo tokių elementarių dalykų, kaip tiesiog tikslūs perdavimai ar pan.?
– Tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Jūs net neįsivaizduojate, kiek yra įvairiausių perdavimo būdų, ir reikia žinoti, kada kurį pasirinkti. O tai, kad futbolininkas pasirinko klaidingą sprendimą, dar nereiškia, kad jis yra blogas žaidėjas. Reikia atsižvelgti į tai, kokia buvo situacija, ar išvis jis galėjo atlikti gerą perdavimą? Nors aišku, aukšto lygio žaidėjams atlikti perdavimą ir pasirinkti tinkamą būdą jau yra įprotis. Taip ir turėtų būti. Tačiau yra kitaip. Kai tu pradedi dirbti su žaidėju, kyla daug klausimų. Kodėl jis negali? Ar jis nesupranta, ar jis mąsto prieš perdavimą, ar tai lemia dar kiti veiksniai? Kartais žaidėjai mato tik kamuolį, nemato nei oponentų, nei savo komandos draugų, nei situacijos. Todėl sakau, kad tuos įpročius reikėtų ugdyti daug anksčiau. Futbolas yra daug sudėtingesnis nei atrodo. Vien tai, kad mes jį žaidžiame kojomis, o ne rankomis – jau jį daro sudėtingesnį, palyginti su, pavyzdžiui, krepšiniu (juokiasi).
– Treneriui sunkiau treniruoti komandą, kurioje daug talentingų futbolininkų ar – tik keli?– Manau, tikrai užtenka kelių. Tačiau reikia iš karto susitaikyti, kad ir su jais gali būti nelengva. Komandai yra labai gerai, kai ji turi aukšto lygio puolėją, tačiau atsiranda kitų subtilių dalykų. Tada reikia dar daugiau dirbti su kitais žaidėjais. Visa komanda turi padėti tam talentui. Turi atleisti jam už tai, kad jis bus kartais savanaudis ir neatliks perdavimo. Tai, kad jis gali įmušti, leidžia jam ir mušti daugiau. Tokiu atveju kiti žaidėjai turi atidirbti kitoj pusėje. Visada sakau, kad turi būti harmonija. Jei mes turime žaidėją, kuris dirba 90 proc. puolime, o tik 10 proc. gynyboje, tai reiškia, jog mes turime atrasti tokį, kuris ars 90 proc. gynyboje ir tik 10 proc. puolime.
– Kaip drausminate savanaudžius futbolininkus?– Yra visokiausių būdų. Galima juk ir pasodinti, palaikyti ant suolo. Tačiau visų pirma stengsiuosi suprasti, kodėl jis žaidžia tik sau? Nenori ar negali? Tik nuo to priklauso sprendimai.
– Kurią futbolo ekipą palaikote labiausiai? Kas šiuo metu geriausias futbolininkas, jūsų akimis?– Esu Madrido „Real“ fanas. O dėl futbolininko... Daugiausia kalbų šių dienų futbolo pasaulyje sukasi apie Lionelį Messi ir Cristiano Ronaldo. Abu jie yra labai geri. Tačiau aš savo balsą atiduočiau Cristiano. Manau, kad L.Messiui Dievas padovanojo talentą, ir tuo niekas neabejoja. C.Ronaldo savo šlovę pasiekė darbu. Nors, aišku, talentingas ir jis. Dar pamenu, koks liesas jis buvo prieš penkerius metus, per kuriuos priaugo 5 kg. Ne riebalų, o – raumenų. Juk atlaikyti tokį krūvį labai sunku. Įvardinčiau jį, nes nutuokiu, kiek daug darbo jis įdėjo.
