"Finišą galima prilyginti Vakarų šalims"
[/color][/size]"Žalgirio" sporto direktorius M.Nikoličius: "Kita svajonė - UEFA taurių grupių etapas"http://www.lff.lt/lt/article/zalgirio_sporto_direktorius_mnikolicius_kita_svajone_-_uefa_tauriu_grupiu_etapas" onclick="window.open(this.href);return false;
2009 metais arti žlugimo ribos buvusi ir aistruolių atgaivinta Vilniaus „Žalgirio" komanda šiemet grįžo į Lietuvos futbolo viršūnę.Vilniaus miesto futbolo draugijos (VMFD) vardu atgimusio „Žalgirio" futbolininkai sostinei po 14 metų pertraukos iškovojo Lietuvos čempionų vardus, laimėjo šalies taurės turnyrą ir Supertaurės turnyrą.
Nepėsti vilniečiai buvo ir tarptautinėse varžybose, kur tapo pirmuoju Lietuvos klubu, įveikusiu tris UEFA Europos lygos atrankos etapus.
Ketvirtą sezoną „Žalgiryje" sportinius ir kitus reikalus strateguojantis Mindaugas Nikoličius teigia, jog klubo galimybės per tą laiką pasikeitė neatpažįstamai, o nauja komandos svajonė - dalyvavimas vieno iš UEFA turnyrų grupių etape.
- Kai prieš ketverius metus galvojote, ar imtis naujo „Žalgirio" projekto, kiek svarbus buvo Vilniaus klubo vardas ir jo sirgaliai?, - LFF.lt paklausė M.Nikoličiaus.
- Nesinorėtų to vadinti projektu. Žmonės, kurie išsaugojo šį vardą futbolo žemėlapyje - „Pietų IV" grupė - yra neeilinė, tokia vienintelė Lietuvos futbole. Beje, jų pavyzdys įkvėpė ir F.B.K. „Kauno" aistruolius, kurie įkūrė savo komandą. Draugiškomis rungtynėmis su kauniečiais sezoną antrus metus iš eilės baigsime.
„Žalgirio" vardas buvo tikrai svarbus, nes tai futbolo klubas su didžiausia istorija. Be to, Vilnius - Lietuvos sostinė, čia didžiausia ir verslo koncentracija, didžiausios perspektyvos. Manau, jog per ketverius metus išnaudojome tą potencialą, tą parodo iškovoti titulai.
- Kai atėjote į klubą 2010 metų pradžioje, pradėjote nuo nulio?
- Sakyčiau - nuo minuso. Prisimenu 2010 metus, kai susirinkome Kalnų parko stadione prie minus dvidešimt penkių laipsnių temperatūros su Igoriu Pankratjevu priešakyje. Tada neturėjome net visos komandos, bet turėjome tikslą būti prizininkais. Visą sezoną treniravomės Vingio parko stadione, kuris dabar rekonstruojamas, bet tuomet netiko profesionaliai komandai - su tragiškomis sąlygomis rūbinėje, prastos kokybės veja.
Tai ką dabar turime ir ką galim sau leisti - skiriasi ženkliai. Lyginant su aukšto lygio klubais, iki maksimalaus profesionalumo trūksta nebedaug. Aišku, kertinių dalykų dar trūksta - savo bazės, aikščių. Tačiau atsižvelgiant į kasdienybę ir futbolo infrastruktūrą, nėra taip blogai.
- Pats esate užaugęs pajūryje, vaikystėje netgi aktyviai sirgote už „Atlantą". Dabar ši komanda - pagrindinis Jūsų varžovas. Nebuvo dviprasmiškų minčių? Ką apskritai galvojate apie Klaipėdos ekipos atgimimą?
- „Atlantas" mano širdyje buvo anksčiau, bet dabar viską atiduodu „Žalgiriui" ir jis turbūt liks man toks svarbus dar ilgai. Kol kas dabartinis „Atlantas" iš dalies primena tai, ką mes buvome pradėję 2010 metais. Kadangi mes tai padarėme pirmieji, todėl tai vadinti fenomenu nebetinka, tiesiog jie šiemet turėjo daug entuziazmo.
Manau, kad Klaipėdos ekipa pasirodė pagal galimybes. Žiūrėsime, kaip jiems seksis toliau, ar jie bus pajėgūs konkuruoti. Mes trejus metus kovojome su „Ekranu", ketvirtais pavyko subręsti ir nugalėti.
- Šeštadienio rungtynės su „Sūduva" ir dramatiškas čempionato finišas. Kokios emocijos užplūdo, ar daug nervų kainavo?
- Tai buvo viena didžiausių dramų mano gyvenime. Kai baigėsi rungtynės Vilniuje ir laukėme rezultato Klaipėdoje, man prieš akis stovėjo 2000-2001 metų Bundeslygos sezono kulminacija.
Tuomet Gelzenkirchene „Schalke" aistruoliai subėgo į aikštę sužinoję, jog 90 min. Hamburge „Bayern" praleido įvartį. Tačiau pridėtinio laiko pabaigoje bavarai išplėšė lygiąsias ir „Schalke" triumfas virto ašaromis. Tik skirtumas tas, kad mes dar būtume turėję rungtynes antradienį. Emocijos buvo tokios, kad sunku buvo patikėti. Labai ilgai laukėme to titulo, buvome taip arti, ir negalėjome jo paimti.
Galėjome viską praktiškai išspręsti Panevėžyje su „Ekranu". Galbūt net anksčiau, jei A.Velička būtų išnaudojęs puikias progas Marijampolėje, vėliau Klaipėdoje. Bet jei būtų galima rinktis, kaip laimėti šių metų čempionatą, manau, neatsisakyčiau tokio pačio varianto.
Kitokiu atveju neturėtume tokios patirties ir praktikos, kokią įgavome sunkioje kovoje. Dabar žinome, visus pliusus ir minusus, kas gali nutikti per ilgą sezoną kovojant dėl titulo, kodėl viskas būna būtent taip. Žaidėjai įsimins, kad nė sekundei negali atsipalaiduoti ar galvoti, jog viską galima atidėti kitoms rungtynėms. Nes kai reikia susiimti, gali būti per vėlu.
Kita priežastis - nuo tokios pabaigos tik įdomesnis čempionatas. Viskas vyko tikrai garbingai. Patį finišą galima prilyginti Vakarų šalims, kur viskas neretai sprendžiasi paskutiniame ture.
Net tos komandos kur nekovojo dėl pozicijų, paskutinius 5-6 turus rimtai grūmėsi. Jei tai vyktų pastoviai, klubai būtų stabilesni finansiškai, galbūt tuomet ir žiniasklaida nušviestų lygą plačiau ir išsamiau.
- Šiemet iškovojot Supertaurę, apgynėt taurę, tapot Lietuvos čempionais, Europoje perėjot tris etapus. Tokį sezoną galima vadinti nuostabiu?
- Visa tai, ką padarėme per sezoną - yra be precedentų. Pavyko iškovoti ne tik tris titulus - netgi keturis, nes iškovojome ir Supertaurę už šiuos metus. Taip pat iškovota teisė tęsti kovą dėl LFF Taurės 2014 m. bei puikiai pasirodyta Europoje.
Kad ir kaip kas bekalbėtų, nugalėjome stiprias komandas. Tame tarpe ir Jerevano „Pjunik". Jau nekalbu apie Poznanės „Lech". Zalcburgo klubas mums buvo per stiprus. Jų dabartiniai rezultatai Europos lygoje rodo, kad tai tikrai subrendusi komanda. Manau, kad pasiekėme galimybių maksimumą.
Dabar reikia šiek tiek pokyčių, kad galėtume toliau žengti pirmyn. Padarysime viską pagal finansines galimybes, kad komanda būtų stipresnė.
- „Atlanto" klube - Konstantinas Sarsanija tik vienas iš šešių trenerių. „Žalgiryje" jų yra keturi, tačiau vienas pats žaidžia, kiti taip pat atsakingi ir už trečiąją komandą I lygoje. Kiek svarbus tokiame modelyje vyriausiasis treneris?
- Treneris - sudedamoji viso klubo dalis. Įvairiose šalyse trenerio funkcijos skiriasi. M.Zubas taip pat yra „Žalgirio" sistemos dalis. Suabsoliutinti paprasta - dažniausiai jei komanda pralaimi, kalbama, kad vadovybė ar treneris priemė blogus sprendimus, kai laimi - lyg ir atvirkščiai. Manau, kad šis čempionų titulas - bendro ketverių metų draugijos darbo rezultatas. Dėl trenerio padėjėjų, manau svarbiausia ne kiekybė, o kokybė.
Tarp kitko, galbūt daug kas nesuprato Andriaus Veličkos atėjimo į komandą. Tačiau jį pažįstame nuo darbo Škotijoje laikų. Žinojome, koks tai svarbus žaidėjas rūbinėje, kokią patirtį jis turi.
Apie M.Zubą po pusantrų metų jau daug žinau - jo pliusus ir minusus. Tai treneris su kuriuo radome bendrą kalbą ir pasiekėme rezultatą. Nemaža tikimybė, kad jis tęs darbą toliau ir sieksim tolesnių tikslų.
- Viena svajonė jau įgyvendinta - „Žalgiris" Lietuvos čempionas. Kitąmet debiutuosite Čempionų lygoje. Kita svajonė - šio turnyro grupių etapas?
- Tą svajonę įvardinčiau tiesiog kaip grupių etapą - būtume patenkinti ir patekę į atitinkamą etapą Europos lygoje. Manau, kad tam yra geras pagrindas, jau esame sukaupę patirties.
Žygiuoti per Čempionų lygos turnyrą daug lengviau, nes iškritęs iš jo, žaidi atkrintamąsias rungtynes Europos lygoje. Tik šiuo metu mūsų pozicijos nėra optimalios, nes neturime koeficiento, kuris leistų būti skirstytais burtuose. Todėl reikia burtų sėkmės. Jei ji būtų, galėtume „iššauti".
Tai būtų pirmas atspirties taškas, kuris padėtų futbolui stiebtis aukštyn. Europos taurių rungtynės parodė, koks didelis susidomėjimas futbolu. Nebūtina ir reklama - žmonės plūdo į stadionus, pirko nepigius bilietus. Futbolas Lietuvai reikalingas, tik normalu, kad žmonės nori tam tikro lygio, pergalių. Šiuo klausimu esu optimistas. Tikiu, kad tai galime padaryti. Tik reikia vieną kartą pramušti tą „sieną". Tuomet bus lengviau.
- 2010 metais sakėte, kad būtų nuostabu, jei „Žalgiris" po trijų metų turėtų savo namus, ar bent būtų pradėjęs juos statyti. Kaip pasikeitė ši situacija? Ar svajonė dar tokia pat gyva?
- Esame Vilniaus klubas, todėl laukiame, kokia bus „Žalgirio" stadiono istorijos atomazga. Labai tikimės, kad kitąmet bus pradėtas statyti naujas „Žalgirio" stadionas ir 2016 metų sezoną jau galėtume žaisti ten. Manau, realu, kad jis būtų pastatytas per pusantrų metų, tačiau kol kas darbų pradžios reikia dar palaukti dėl objektyvių priežasčių.
Stadionas tikrai svarbu. Vien prisiminus šeštadienio rungtynes, kai žmonės atėjo be skėčių, stovėjo ant lietaus, pagalvojau - kokie jie tikri komandos patriotai. Buvau maloniai nustebintas.
Kita vertus, galima atsiminti 2011 metus, kai namų rungtynes žaidėme Kaune, Alytuje ar net Marijampolės senajame stadione. Netgi lyginant tą laiką, kai buvome 2010 metais „Žalgirio" stadione, tuo ką turime šiai dienai galime džiaugtis. Labai dėkoju LFF ir jų stadiono darbuotojams, kurie dėl mūsų stengiasi, padaro viską, kad jaustumėmes kaip namuose.
