Treneriai

Tikras vaikų treneris, ugdantis būsimas žvaigždes
Vilniaus futbolo mokykla garsi auklėtiniais ir treneriais. Vienas jų - Viktoras Osetrovas, kurio mokyklą išėjo S.Mikoliūnas, M.Kalonas, P.Grybauskas ir kt.
http://www.sportas.info/naujienos/498.html

[Paveikslėlis]
Trenerio valioje išugdyti tokį futbolininką, tokį žmogų, kokio nori

Tik faktai

1989 m. jaunas „Meteoro“ vaikų klubo futbolo treneris, Vilniaus pedagoginio universiteto auklėtinis Viktoras Osetrovas ėmė talkinti vyresniajam kolegai, Vilniaus futbolo mokyklos(VFM) treneriui Sergejui Bakanui, triūsiančiam su 1979 metų gimimo jaunaisiais futbolininkais. Tai, pasak V.Osetrovo, buvusi labai gera grupė. Joje treniravosi būsimieji žalgiriečiai D.Saulėnas, D.Artiomovas, A.Veikutis ir kiti, vėliau tapę žinomais futbolininkais. Darbas su patyrusiu treneriu buvo V.Osetrovo profesionalaus trenerio darbo pradžia. Tad Viktoras visiškai pagrįstai savo pirmuoju treneriu ir mokytoju laiko S.Bakaną.

1996 m. dvylikamečiai V.Osetrovo auklėtiniai tapo Lietuvos mažojo futbolo čempionais.

2002 m. didelė grupė V.Osetrovo 1984 metų gimimo auklėtinių sėkmingai atstovavo Lietuvos jaunių rinktinei ir tarptautiniame Granatkino turnyre užėmė antrą vietą. Dabar į tą turnyrą Lietuvos komandos nebekviečiamos.

2003 m. Vilniaus futbolo mokyklos trenerio V.Osetrovo 1984 metų gimimo auklėtiniai tapo Lietuvos jaunių čempionais. Komandoje žaidė S.Mikoliūnas, M.Kalonas, S.Žilys, P.Paknys, P.Grybauskas, S.Pinkevičius, A.Semežas, Ž.Perje, J.Mamajevas, Develtovas, D.Ryškus, G.Smoliakovas, A.Sokolovas, E.Gikas, S.Vaiginas, kiti. Lietuvos čempionais ir įvairių varžybų nugalėtojais jie buvo tapę ir ankstesniais metais.

2003 m. treneris ir jo auklėtiniai, atsisveikindami po futbolo mokyklos baigimo, nusprendė kasmet susitikti ir rengti esamų ir buvusių V.Osetrovo auklėtinių turnyrus. Nuo tada tokie susitikimai ir tradiciniai turnyrai vyksta kasmet.

2006-2009 m. S.Mikoliūnas, M.Kalonas, P.Grybauskas buvo kviečiami į Lietuvos futbolo nacionalinę rinktinę.

2009 m. VFM trenerio V.Osetrovo auklėtiniai (šešiolikamečiai, 1993 m. gimimo ) tapo Lietuvos jaunių čempionais. Tačiau nė vienas jų nebuvo pakviestas į Lietuvos U-18 jaunių rinktinę, deja, triuškinamai pralaimėjusią 2010 m. Europos jaunių čempionato atrankos varžybas.

Kuo garsi sostinės futbolo mokykla?

Vilniaus futbolo mokykla (VFM) garsi ne tik tuo, kad ji vis dar tebėra įsikūrusi po „Žalgirio“ stadiono tribūnomis ar tuo, kad pagrindinė jos aikštė vis dar istorinė sostinės „Marakana“ – atsarginė senelio stadiono aikštė. Tiesa, pernai "Marakana" buvo iš esmės „atnaujinta“ – paskubomis užklota palaike „guma“ - gerokai padėvėta dirbtine danga. Sostinės futbolo mokykla labiausiai garsi ir didžiuojasi savo auklėtiniais, jų treneriais.
Auklėtiniai, kurių jau sunkiai suskaičiuojama daugybė, irgi turi kuo pasididžiuoti. Vieni jų mielai su didžiuliu dėkingumu prisimena savo trenerius – futbolo ir nemaža dalimi gyvenimo mokytojus - Stasį Ramelį, Sergejų Bakaną, Algį Biliūną, Genadijų Davidsoną, Gintautą Buzą, Nikolajų Pupkiną, Ivaną Švabovičių, Viktorą Osetrovą. Buvę auklėtiniai juos ne tik prisimena, bet ir pasveikina įvairiomis progomis, aplanko - nepašykšti laiko pasimatyti, pasiteirauti apie gyvenimą.

Yra ir kitokių auklėtinių

Kiti tos pačios mokyklos auklėtiniai, nors ir nemažai pasiekę, žaidžiantys ne tik Vilniaus apskrities ar Lietuvos čempionatuose, bet pakėlę sparnus ir išskridę į svečias šalis, rungtyniaujantys Lietuvos nacionalinėje rinktinėje, savo pirmuosius futbolo mokytojus, deja, mena labai atsainiai, tarsi nenoromis, užmiršdami, kas juos išvedė į didžiojo futbolo kelią. Kas taisė jų pirmuosius žingsnius. Kas padėjo tobulėti. Kas vedė į pergales. Deja, pačius didžiausius nuopelnusdėl savo laimėjimų tie antrieji prisiskiria vien sau, sėkmei, lemčiai, laimingai susiklosčiusioms aplinkybėms ar dar kam nors.

Sakoma, visokių yra, visokių reikia. Ar iš tiesų?

Viskas priklauso nuo trenerio

Ar iš tiesų reikia visokių? Į šį klausimą atsakė vienas iš tų gerbiamų VFM trenerių - Viktoras Osetrovas: „Viskas priklauso nuo trenerio. Jo galioje ir valioje išugdyti tokį futbolininką, tokį žmogų, kokio nori. Žinoma, tai įmanoma padaryti tik suradus raktą į auklėtinio širdį – iš pradžių vaiko, vėliau paauglio, dar vėliau - bręstančio jaunuolio. Surasti tą stebuklingą raktą, sudominti, uždegti arba, kaip dabar sakoma, motyvuoti ir tada kurti iš besąlygiškai treneriu pasitikinčio auklėtinio futbolininką ir tikrą žmogų – toks yra be galo sunkus, bet įmanomas trenerio uždavinys. Jei pavyksta, tada viskas išsisprendžia. Ir auklėtinio ateitis, jo perspektyvos klausimai. Ir atsakymas į šį retorinį klausimą – ar reikia visokių? Žinoma, reikia visokių, įvairių: futbolininkų ir žmonių. Bet pagrindinis kriterijus: reikia įvairių, tačiau tik gerų. Ko norėsi, tą turėsi.

Aš kokių nors ypatingų receptų neturiu. Bent jau tokių, kuriais galėčiau pasidalyti su kitais kolegomis ar bendraminčiais. Reikia nepaprastai mėgti futbolą, mylėti savo darbą, mylėti savo auklėtinius – savo didžiąją šeimą. Reikia, kad tavo meilę darbui ir auklėtiniams pajustų ir vaikai. Reikia, kad jie tavimi patikėtų ir pasitikėtų kaip motina ar tėvu. O kartais - net ir daugiau..."

Viktoras – tikras vaikų treneris

"Jis labai greitai, tarsi nejučia, dar praėjusiame šimtmetyje įsiliejo į mūsų trenerių komandą, - apie V.Osetrovą pasakoja VFM direktorius Kęstutis Paknys. – Greitai mes visi ir svarbiausia vaikai, kurie tiesiog lipte limpa prie jo, pajutome, koks Viktoras žmogus ir treneris. Jo darbe nėra šablonų, vaikams kasdien įdomu. Į mokyklos gyvenimą jis įnešė daug gaivumo, nuolatinio veržlumo. Pats jis irgi nenustygstantis vietoje, kupinas idėjų ir veržlumo, kaip jas įgyvendinti. Naudojasi kiekviena proga, kad galėtų tobulėti, sužinoti nauja, išmokti, pažinti. Jei tik yra galimybė, važiuoja į stažuotes, turnyrus. Grįžęs mielai pasipasakoja, ką matęs ir sužinojęs. Viktoras – tikras vaikų treneris. Kad darbas geriau sektųsi, jis suburia draugėn tėvus, net senelius ar močiutes, įvairiomis progomis rengia bendras auklėtinių ir jų tėvų šventes. Tai dar labiau suartina trenerį su auklėtiniais ir jų šeimomis, tarsi sukuria naują, didelę ir produktyvią futbolo šeimą. O išganingo ar stebuklingo sėkmės recepto jis tikrai neturi. Sėkmė, pasak Viktoro, tai 99 procentai darbo ir didžiulių pastangų ir tik vienas procentas - talento. Tačiau būtina pasakyti, kad V.Osetrovo darbas ir didžiulės pastangos jo auklėtiniams yra mielos, nenuobodžios. Treneris dirba be šablonų, smagiai, naujai ir daug pasiekia. Nenuostabu".

Išvaiko gatvės pagundas
http://www.kaff.lt/page790
Straipsnio autorius - Zigmas Jurevičius („Laikinoji sostinė“)

Galbūt sportas niekada neatstos šeimos, namų šilumos, tačiau atitraukti nuo gatvės pagundų jis gali. Tio įsitikinęs futbolo treneris Algimantas Putramentas. Jau daugiau nei keturis dešimtmečius A.Putramentas metus skaičiuoja ne dienomis ar mėnesiais, o futbolo sezonais. Netrukus 56 metų futbolo entuziastas pradės dar vieną darbymetį, trunkantį nuo balandžio iki pat gruodžio.

Buvęs futbolininkas, dabar - patyręs treneris A.Putramentas gali neužsikirsdamas valandų valandas pasakoti apie savo vadovaujamas komandas. Jo vedama „VDU-Birštono“ ekipa grūdinasi LFF III lygos Kauno apskrities pirmenybėse. Vytauto Didžiojo universiteto komanda rengiasi Lietuvos studentų lygos varžyboms. O kur dar dešimtys moksleivių, ginančių J.Dobkevičiaus vidurinės mokyklos garbę savo amžiaus grupės varžybose. Jaunieji A.Putramento auklėtiniai jau tapo savotišku trenerio prekės ženklu. Mažieji kauniečiai ne sykį yra tapę „Ežiogolo“ varžybų - neoficialaus Lietuvos čempionato - nugalėtojais.

„Būdami mėgėjai mano vaikai kaip lygūs su lygiais kaunasi su būsimaisiais profesionalais ir neretai juos nugali. Jie patys nustemba, kiek daug galima pasiekti vedamiems noro ir entuziazmo“, teigė treneris. Pas A.Putramentą futbolo paslapčių besimokęs Tomas Snapkauskas jau pateko į Lietuvos jaunių rinktinės ir Edinburgo (Škotija) „Hearts“ klubo trenerių akiratį.

Vis dėlto J.Dobkevičiaus mokykloje kūno kultūros mokytoju dirbantis A.Putramentas didžiuojasi ne tik sportiniais vaikų laimėjimais. Mokytojui labiau rūpi kelias, kurį vėliau gyvenime pasirenka jo auklėtiniai. Pagrindiniu tikslu A.Putramentas laiko gimtojo Aleksoto rajono jaunimo ugdymą. Entuziastas neskaičiuoja valandų, praleistų treniruojant vaikus, kurie profesionaliems futbolo treneriams atrodo nereikalingi. Siekdamas sudaryti palankesnes treniruočių sąlygas, treneris aktyviai prisidėjo prie idėjos iš pagrindų atnaujinti J.Dobkevičiaus mokyklos stadioną.

„Mūsų rajonas - ne pats ramiausias. Ir vaikai čia - įvairūs. Kai kurie auga aplinkoje, kuri juos kasdien stumia į klystkelius. Aš bandau suteikti jiems galimybę pažinti kitokį gyvenimo būdą“, - pasakojo pedagogas. Dažnas treneris per karjerą yra patyręs ne vieną istoriją, vertą rašytojo plunksnos. Paklaustas apie labiausiai įsiminusį nuotykį, A.Putramentas, pats ne vienerius metus dirigavęs Lietuvos moterų futbolo rinktinei, papasakojo apie jo kolegai moterų komandoje nutikusią istoriją, iš kurios pasimokė ir jis pats.

„Tada akivaizdžiai įsitikinau, kuo skiriasi vyrų ir moterų psichologija. Vienas mano kolegų, dorai nepagalvojęs, pasakė griežtesnį žodį vienai savo auklėtinių. Vyras tikriausiai būtų tyliai nurijęs kritiką. O ji pasielgė kitaip. Supykusi pačiupo kamuolį, nusivarė jį savo vartų link ir įsimušė įvartį. Per varžybas!” – šypsojosi A.Putramentas.

Po šio nutikimo treneris stengėsi su futbolininkėmis kalbėtis pasverdamas kiekvieną frazę.

Plateliuose trenerių seminare patirtimi dalijosi ir žinomi specialistai
2010-08-17 13:19
http://www.lff.lt/news.php?news_id=8107
Futbolotreneris.lt

Rugpjūčio 9 ir 10 dienomis gražiame Lietuvos kampelyje prie Platelių ežero Plungės vaikų futbolo klubas „Žiogeliai“ organizavo futbolo trenerių seminarą.

Seminare buvo galima sutikti ne vieną Lietuvoje gerai žinomą futbolo trenerį – Lietuvos U-19 rinktinės ir „Šiaulių“ komandos trenerių štabe dirbantį Deivį Kančelskį, „Mažeikių“ trenerį Nerijų Gudaitį, buvusį Kėdainių „Nevėžio“ trenerį Vytautą Vaškūną, „Šilutės“ trenerį Rimantą Čeliauską ir kitus kurie atkeliavo iš dvylikos Lietuvos miestų ir miestelių.

Anglijos patirtis

Organizatorių kvietimu, pasidalinti žiniomis iš Anglijos atvyko treneris Valdas Dambrauskas, kuris pirmąją seminaro dieną papasakojo apie Anglijos jaunųjų futbolininkų rengimo sistemą bei ypatumus, supažindino su Anglijos trenerių rengimo sistema bei atsakė į visus dalyvių klausimus.

Praktinio užsiėmimo metu V.Dambrauskas pravedė trumpą treniruotę „Žiogelio“ vaikams, kurios metu pademonstravo profesionalų darbą ir tikrą aistrą trenerio darbui. Vakare buvo plačiau pristatytas interneto projektas Futbolotreneris.lt, buvo diskutuojama dėl jo tolimesnio vystymosi bei galimybės ir toliau rengti panašius seminarus.

Antroji diena prasidėjo Arvydo Gražiūno paskaita, kurios metu buvo pristatytas Lietuvos jaunųjų futbolininkų sistemos kūrimo būtinumas. A.Gražiūnas pasidalijo Anglijos stipriausių klubų akademijose sukaupta patirtimi.

Pagal ją, Lietuva visų pirma turėtų sukurti bendrą rengimo sistemą, į kurią orientuotųsi visi jaunimo treneriai. Diskusijų metu buvo bandoma išsiaiškinti kaip Lietuvoje galėtume pritaikyti kitų šalių praktiką bei kas turėtų būti atsakingas už tokios sistemos kūrimą.

Zoninės gynybos principai

Viena pagrindinių seminaro temų buvo zoninė gynyba futbole, kurią po A.Gražiūno paskaitos ėmė aktyviai dėstyti V.Dambrauskas. Jis visus dalyvius supažindino su zoninės gynybos istorija, paaiškino pagrindinius principus bei pateikė nemažai pavyzdžių, kaip ši sistema taikoma praktikoje. Treneriai peržiūrėjo video medžiagą iš vieno zoninės gynybos pradininkų Arrigo Sacchi treniruočių, taip pat pasidalijo patirtimi, kaip jiems asmeniškai sekasi taikyti šią sistemą praktikoje.

Seminaro pabaigoje V.Dambrauskas pravedė treniruotę orientuotą į zoninę gynybą, užsiėmimo metu futbolininkams buvo aiškinamos pozicijos tam tikrose situacijose, akcentuojamas komandos draugo “pasaugojimas” bei zoninės gynybos kompaktiškumas.

Patenkinti ir žinomi treneriai

Užsiėmimų metu treneriai galėjo susipažinti su naujais žmonėmis, pasidalinti patirtimi, padiskutuoti visiems rūpimais klausimais. Pasak futbolo trenerių, pabendrauti ir pasidalinti idėjomis yra labai svarbu – nors visi vienas kitus pažįsta, bendrauti rungtynių metu tenka labai retai. Plateliuose diskusijos virė nuolat. Seminaro dalyvių teigimu, tokia praktika yra nepaprastai naudinga bei įneša naujos energijos ir motyvacijos į trenerio darbo kasdienybę.

„Labai patiko, kad seminaro metu buvo tiek teoriniai, tiek praktiniai užsiėmimai. Treneriai turėjo galimybę pamatyti kaip teorinės žinios yra pritaikomos praktikoje. Ateityje būtų galima tokius kursus išskirstyti pagal futbolininkų amžių, pozicijas ir kita. Tokie seminarai Lietuvoje galėtų vykti dažniau, nes treneriams yra sudaromos puikios sąlygos pasitobulinti, sužinoti naujų dalykų bei prisiminti senas žinias“, - teigė Lietuvos U-19 jaunimo rinktinės vyriausiasis treneris D.Kančelskis.

Pasak A lygos debiutantų trenerio, buvusio Lietuvos rinktinės žaidėjo Nerijaus Gudaičio, seminaras buvo ženklas, kad reikia pradėti dirbti kitaip: „Po seminaro treniruotės klube ir su vaikais akivaizdžiai pagyvėjo.“

Vienas iš seminaro vedėjų Valdas Dambrauskas džiaugėsi, kad jis viršijo lūkesčius: „Pirmąjį seminarą galima laikyti labai pavykusiu. Jį organizuodami nesitikėjome, kad bus tiek daug susidomėjusių. Idėja buvo suorganizuoti seminarą Plungės regionui, tačiau dalyvavo treneriai iš įvairių Lietuvos vietų. Diskusijos, susitikimai per pastarąsias dvi dienas parodė, kad Lietuvos futbolo treneriams to labai reikia.“

B.Zelkevičius: pripažinti klaidas – ne iškelti baltą vėliavą
2010-11-13, 10:33
http://kauno.diena.lt/naujienos/sportas/b-zelkevicius-pripazinti-klaidas-ne-iskelti-balta-veliava-310807" onclick="window.open(this.href);return false;
Aurimas Skinulis

Benjaminas Zelkevičius, vienas Lietuvos sporto autoritetų, kritiškai vertina dabartinę šalies futbolo padėtį, bet kartu nepraranda optimizmo.

"Jei nebūtų tikėjimo, ko vertas gyvenimas? Tačiau nuotaika, kai galvoju apie dabartinį mūsų futbolą, tokia pati kaip ir oras – niūrokas ruduo, bet retkarčiais pro debesis prasiskverbia ir vienas kitas saulės spindulys", – interviu dienraščiui sakė buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinės rinktinės ir legendinio Vilniaus "Žalgirio" vyriausiasis treneris, pastaruoju metu savo patirtį perteikiantis sostinės "Ateities" futbolo mokyklos auklėtiniams.

– Treneri, šį pavasarį mūsų dienraščiui sakėte, kad Lietuvos futbolo čempionatas jums nekelia ypatingo susidomėjimo. Sezonas jau baigiasi, gal jūsų nuomonė pasikeitė? – paklausėme B.Zelkevičiaus.
– A lygos pirmenybėse iš anksto viskas buvo aišku, o kai taip yra, argi įdomu? Panevėžio "Ekranas" akivaizdžiai stipresnis už visas kitas aukščiausiojo diviziono komandas. Jokios didesnės intrigos, išskyrus kovą dėl antrosios bei trečiosios vietų, bet ir tai buvo galima numatyti, turint galvoje ekipų sudėtis, jų darbo strategiją. Gal kiek atkakliau konkuravo A lygos vidutiniokai, naują savo karjeros etapą pradėjo jauni treneriai. Smalsu, kaip seksis ateityje olimpiniam čempionui Arminui Narbekovui. Jis buvo puikus futbolininkas.

– Kokį įspūdį jums paliko nacionalinės rinktinės startas Europos čempionato atrankos varžybose?
– Optimistiškai nuteikė pergalė prieš čekus, gerai sužaistos rungtynės su pasaulio ir Europos čempionais ispanais. Be to, komandos, su kuriomis teks konkuruoti dėl antrosios vietos grupėje, – Škotija ir Čekija, kol kas nepademonstravo įspūdingo žaidimo, todėl lyg atsiranda galimybė užimti aukštą poziciją. Tai džiugina. Vis dėlto pagrindinė kova – prieš akis, bet vilčių, kad galime prasibrauti į finalo turnyrą, yra. Kita vertus, neapleidžia ir nerimas, kad svarstyklės gali pakrypti į kitą pusę.

– Kauno futbolo-beisbolo klubo (FBK) "Kaunas" prezidentas Gintaras Ugianskis viešai pareiškė, kad Lietuvos futbolas merdi. Esą tai liudija smukęs A lygos čempionato lygis, prastas šalies klubų pasirodymas Europos taurių turnyruose, tragiški jaunimo rinktinių rezultatai. Ką jūs manote apie tai?
– Pritariu Kauno klubo vadovui. Mane ypač nuvylė jaunimo rinktinių žaidimas, jų beviltiški pralaimėjimai. Skaudžiausia, kad septyniolikmečiams ir devyniolikmečiams nepadėjo net namų sienos – juk jie rungtyniavo Kaune ir Marijampolėje. Perspektyva? Liūdnoka.

– Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai deklaruoja, kad jaunimo rengimo problema – iš sovietinių laikų likusi sistema, pagal kurią tebedirba šalies sporto mokyklos. Ar jūsų, vyresnės kartos futbolo specialisto, nežeidžia tokie argumentai?
– Nereikia suplakti politikos su sportu. Buvo futbolo mokyklos, sporto internatai, treneriai parengė gabių vaikų, kurie išaugo į tarptautinės klasės žaidėjus. Turiu galvoje ir anuometį Vilniaus "Žalgirį", ir dabartinę rinktinę, kurios branduolį sudaro tos vadinamosios sovietinės sistemos auklėtiniai. Stadionai buvo pilni žiūrovų, futbolas teikdavo džiaugsmą. Ir tautinės nuotaikos atgydavo, ir mūsų trispalvės tribūnose išsiskleisdavo. Juk ne viskas praeityje buvo blogai. Daugiau – gerosios patirties, iš kurios, beje, galėtų pasimokyti ir LFF. Apmaudu, kad nenorima tam skirti dėmesio, viskas šluojama iš eilės. Juk daug kas priklauso ir nuo federacijos. Jos pareiga – ne vien ieškoti ir dalyti pinigus. Į darbą reikia įdėti širdies, nešykštėti dėmesio žmonėms. Kai neturima ko pasakyti apie futbolą, prasideda įvairios spekuliacijos. Jomis dangstosi diletantai, bet yla vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo.

– Per knygos apie Lietuvos studentų futbolo istoriją pristatymą kalbėjote, kad jums kelia nerimą LFF pasirinkta kryptis. Ką turėjote galvoje?
– Vien faktas, kad rengiant ir išleidžiant šią knygą Futbolo federacija nepajudino nė piršto, parodo jos požiūrį. Prieš knygos iniciatorius ir autorius reikia nulenkti galvą, nes Lietuvoje turime labai mažai futbolui skirtų leidinių. Be to, studentų futbolas – vienas etapų į profesionalų futbolą. Juk ir Vilniaus "Žalgirį" iškėlė studentai. Neabejoju, kad akademinio jaunimo futbolas vertas neeilinio dėmesio, bet LFF, regis, mano kitaip. Tačiau negerbiantieji praeities neturi ir ateities.

– Kokią Lietuvos futbolo ateitį matote jūs?
– Tikiuosi, kad valtis, kurioje sėdi mūsų futbolo bendruomenė, bus irkluojama darniai. Tačiau nepakanka vien stebėti futbolą iš tribūnos, reikia įeiti į jo vidų, įsiklausyti, jausti. Ir pripažinti trūkumus, klaidas, kad jos nesikartotų. Tai nereiškia iškelti baltą vėliavą. Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip? Aš negirdėjau. Jei kas nors blogai – kalti futbolininkai, treneriai, sporto mokyklos. O federacija – niekuo dėta? Manau, kad žmonės, nepripažįstantys savo klaidų, niekada nepasiekia norimo tikslo. Tiesos apie futbolą niekur nepaslėpsi: išeina komanda į aikštę lyg į viešą teismą ir žmonės mato, kas yra kas. Jokie rožiniai burbulai neišgelbės, jei rezultatas – ne mūsų naudai.

Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip?

labai teisingas pastebėjimas.

Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip?

labai teisingas pastebėjimas.

tai kad ponas Litauras klaidu nedaro

Aš paklausiu ko jūs kimbate prie Gerb.Liutauro Varanavičiaus?
Nejaugi jums jis blogai dirba? Aš asmeniškai norėčiau minimum dar dešimt metų jį matyti tam pačiam poste, nes progresas vyksta, o ne stovi.

Aš paklausiu ko jūs kimbate prie Gerb.Liutauro Varanavičiaus?
Nejaugi jums jis blogai dirba? Aš asmeniškai norėčiau minimum dar dešimt metų jį matyti tam pačiam poste, nes progresas vyksta, o ne stovi.

o as noretsiau kad Litauras liktu iki amzaus galo

Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip?

labai teisingas pastebėjimas.

tai kad ponas Litauras klaidu nedaro

kaip tai nedaro,o karjera ukio banke?

kaip tai nedaro,o karjera ukio banke?

O cia tikrai klaida jam buvo?

L.V. nedaro klaidų siekiant asmeninės naudos, bet LT futbolui tai negelbėja...Nebent apsimetėliai jo klapčiukai (ant kurių jis dėjęs) visais būdais bando įrodyti kaip čia viskas gražu, kokie įdomūs čempionatai ir t.t. Beje nepripažinus klaidų neįmanoma jų ištaisyti, o klaidų nedaro tik nedirbantys..

Sporto mokyklos trenerio atsakas futbolo vadovams
2010 m. lapkričio 17 d. 11:21
http://www.sportas.info/naujienos/4033.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Vilniaus futbolo mokyklos trenerio Eimanto Poderio atsakas LFF vadovams: talentų nerandate, nes ieškote tik komandose, kurių treneriai yra jums lojalūs.

Spalio pabaigoje pakvietę sporto žurnalistus kartu papusryčiauti, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai pasidalijo mintimis apie jaunųjų Lietuvos futbolininkų ugdymo spragas. LFF prezidentas Liutauras Varanavičius, techninio skyriaus direktorius Stasys Stankus ir nacionalinės rinktinės treneris Raimondas Žutautas tuomet negailestingai kritikavo sporto mokyklų veiklą. Jų pasisakymus galima rasti čia (http://www.sportas.info/naujienos/3745.html" onclick="window.open(this.href);return false;). Vilniaus futbolo mokyklos trenerį Eimantą Poderį papiktino federacijos vadovų kaltinimai. Buvęs nacionalinės rinktinės žaidėjas, pradedantysis treneris ir vis dar futbolą žaidžiantis Alytaus „Vidzgirio“ klube – 37-erių metų E.Poderis kai kuriais klausimais išsakė savo nuomonę. Į L.Varanavičiaus teiginį, kad į Nacionalinę futbolo akademiją atrinktus talentingiausius paauglius tenka iš naujo mokyti futbolo pagrindų, E.Poderis atkerta: „Gal tuomet nerinkite, o patys nuo mažens auginkite vaikus? Neturėsite ant ko pykti“. „Siūlyčiau pažvelgti į nacionalinės rinktinės žaidėjų sąrašą ir pasidomėti, kur šie žaidėjai sportavo būdami vaikai. Raskite bent vieną ne sporto mokyklos auklėtinį!“, - sakė E.Poderis.

L.Varanavičius pripažino, kad nėra patenkintas šių metų jaunimo rinktinių rezultatais. E.Poderio įsitikinimu, tai pasakyta per švelniai. Trenerio nuomone, federacijos prezidentas turėtų pripažinti, kad rezultatai tragiški, apgailėtini ir gėdingi, bei galėtų susimąstyti apie pokyčius akademijos vadovų gretose. E.Poderiui nesuprantamas federacijos noras turėti didesnę įtaką sporto mokyklų veikloje. „Ar tai noras pasisavinti vaikams skiriamus pinigus?“, - retoriškai klausia treneris.

Federacijos nuomone, ir tai yra užfiksuota futbolo strategijoje, jaunųjų futbolininkų rengimas turi gulti ant klubų pečių. Siekiama, kad kiekvienas A lygos klubas turėtų penkiolika komandų – dešimt įvairaus amžiaus berniukų, dvi mergaičių, vieną veteranų, be abejo, pagrindinę ir dublerių. E.Poderio įsitikinimu, apie tai, kol patys klubai stovi ant popierinių kojų, net kalbėti neverta. „Lietuvoje praktiškai nėra normalių futbolo klubų. Yra tik klubeliai. Jei jie nesugeba laiku mokėti pagrindinės komandos žaidėjams atlyginimų, tai ką kalbėti apie trenerius, trenerių tobulinimo kursus, bazes, jaunimo komandas?.. Daug ką pasako paskutinis – „Vėtros“ –pavyzdys, o tokių pavyzdžių būta daug. Kur dabar super klubo „Vėtra“ pamaina? Apie licencijavimą apskritai nesinori kalbėti. Skambūs žodžiai, bet rezultatai nuliniai.“

E.Poderį nustebino ir Stasio Stankaus, LFF techninio skyriaus direktoriaus, teiginiai, jog, sporto mokyklų treneriai dirba ne šiuolaikiniais metodais, ir tai taip pat neva viena priežasčių, kodėl talentingų futbolininkų surasti darosi vis sudėtingiau. „Sako, yra parengę nemažai metodinės medžiagos. Leiskite paklausti, kurioms sporto mokykloms ją yra pateikę apart akademijos Kaune? Ar jie bent mato sąlygų vaikams treniruotis skirtumus Lietuvoje ir Europoje? Kaip galima aklai siūlyti tuos pačius dalykus, kai sąlygos visiškai skirtingos, ir kaip įmanoma juos įgyvendinti?“, - teigia E.Poderis. S.Stankus taip pat teigė, kad Lietuvoje nėra tiek talentingų žaidėjų, kad būtų galima sudaryti rinktinę vien iš 1992 m. ar 1994 m. gimimo žaidėjų, todėl tenka remtis ir jaunesniais. E.Poderis šypteli: „Turėtų iš ko rinktis, bet patys nekviečia vaikų iš komandų, kurių treneriai nėra jiems lojalūs arba turi savo nuomonę ir nebijo jos reikšti“.

E.Poderiui nerimti pasirodė ilgalaikėje futbolo strategijoje numatyti planai, susiję su vaikų futbolo trenerių ruošimu. Federacija siekia kūno kultūros mokytojams, dirbantiems mokyklose, suteikti treniravimo C licencijas. „Tokie treneriai tikrai „paruoš“ mūsų jaunuosius futbolininkus... Pasiskaitys Stankaus išleistų knygelių, praeis federacijos organizuotus kelių valandų kursus, už kuriuos dar reikės patiems susimokėti, nes federacija nieko už „ačiū“ nedaro, ir pirmyn! Nemanau, kad tokie treneriai išugdys aukštos klasės žaidėjus. Greitai trenerių turėsime daugiau nei žaidėjų, tik esant tokioms sąlygoms - ką ir kur treniruosime? Geriau sudarytų tinkamas sąlygas esamiems treneriams, kurių dabar yra 220, nei kalbėtų vėjus apie tai, kaip paruoš naujus“, - sakė E.Poderis.

Nacionalinės rinktinės treneris Raimondas Žutautas pabrėžė, kad svarbiausia – ne rezultato siekimas, masiškumas ir meistriškumo ugdymas. „Dabar vyksta sporto mokyklų konkurencija dėl rezultato – kas stipresnis. Tačiau tai turi vykti ne mažųjų sąskaita. Kai iš grupės 6-9 metų vaikų gauna žaisti vos pusė, likusieji po labai trumpo laiko nusivilia ir meta treniruotes, o mes prarandame potencialius talentus“, - sakė R.Žutautas. E.Poderio teigimu, rezultatų siekimas vyksta ne tik dabar, aiškinimąsis, kas geresnis, vyko visuomet, bet tai netrukdydavo užaugti geriems futbolininkams. „Taip ugdomas kovotojų ir nugalėtojų mentalitetas. Parodykite, kuris, eidamas į aikštę, nenori nugalėti“, - replikavo E.Poderis.

gerai cie Poderis isdejio lff y suns dienas

tuo LFF pripaišys Poderiui ŪB kareivio statusą, kad bando žlugdyti Lietuvos futbolą ....

Daugeliui teiginių galima pritarti, bėda ta, kad Eimantas nepakalbėjo apie problemų sprendimo būdus.
Ir nelabai supratau paskutinio momento. Kaip galima išsiugdyti kovotojų mentalitetą nuo mažų dienų sėdint ant suoliuko? Žutautas juk kalbėjo apie prarastus potencialius talentus, o ne apie tai, kad kartą per dvidešimt metų ir Lietuvoje išauga Šemberas, Stankevičius ar Jankauskas.

Futbolo treneriui labiausiai gaila metų, išbrauktų iš šeimos
http://www.fcsiauliai.lt/lt/futbolo_naujienos/rec_12580" onclick="window.open(this.href);return false;

Atsukęs laiką atgal Saulius Širmelis nieko nekeistų: „Nepaisant visų faktų, apie kuriuos kalbėjome, trenerio darbas suteikia daug teigiamų emocijų, kurių niekur kitur negaučiau.”

Aušra LAURINKIENĖ
Asmeninio gyvenimo detalių aptarinėti su žiniasklaida Lietuvos nacionalinėje vyrų futbolo rinktinėje bei įvairiuose šalies ir užsienio klubuose dirbęs naujasis šiauliečių strategas Saulius Širmelis nelinkęs ir interviu metu kalba tik apie futbolą. Tačiau „Šiaulių naujienoms” jis atskleidė – širdį slegia šeimos ilgesys, o trenerio darbo žavesys vis labiau blėsta...

Nepriimtinas anoniminis bendravimas

Saulius Širmelis – visiems puikiai žinomas futbolo specialistas, tačiau apie jo asmeninį gyvenimą publikacijų visagalio interneto platybėse nerasime. „Kodėl? Atvirai pasakius, nemėgstu viešinti privačių dalykų. Asmeninis viešumas man nepriimtinas, tačiau šiandien darau išimtį, nors man labiau patiktų, jei kartu su mumis sėdėtų keli žaidėjai ir kalbėtume apie darbą”, - juokiasi strategas.

„Beje, visiems, komentuojantiems internete, noriu pasakyti: niekada – nei po pergalių, nei po pralaimėjimų, neskaitau to, ką rašote, tad galite nesivarginti”, - sako naujasis „Šiaulių” komandos treneris.

Sauliaus Širmelio teigimu, jam nepriimtinas anoniminis bendravimas: „Nesuku galvos dėl anapus ekrano sėdinčių ir kas į galvą šauna, tą ir rašančių komentatorių. Ne paslaptis – dažniausiai tai būna vos penkiolikos sulaukę vaikinukai. Jeigu kas nori ką pasakyti – tegu prieina po bet kurių rungtynių. Su žmogumi, išdrįstančiu į akis išsakyti savo nuomonę, galima ir pakalbėti, ir padiskutuoti. Tikrai pabendraučiau su visais rimtai nusiteikusiais ir norinčiais pakalbėti”.

Labiausiai gaila metų, išbrauktų iš šeimos gyvenimo

„Esu uždaras ir per daug pasitikintis laiko patikrintais žmonėmis”, - taip save apibūdina „Šiaulių” futbolo komandos vyriausiasis treneris. „Pasitikėjimas žmonėmis – viena iš blogiausių mano būdo savybių, - sako strategas. - Kartais žmonės ne visada atsako tuo pačiu, tačiau ir vėl jais pasitikiu...”
Teisingu, o ne griežtu save vadinantis Saulius Širmelis į Šiaulius atvyko praėjusių metų gruodį. Tiesa – vienas, be žmonos Laimos, kuri liko Ukmergėje. „Apie mūsų šeimos persikėlimą į Šiaulius nėra jokių minčių. Žmona yra tokia pati kaip ir aš. Ji jau trisdešimt metų dirba kineziterapeute ir savo darbo nepaliktų. Vaikai – jau suaugę. 21-erių dukra Živilė studijuoja Vilniuje, kur gyvena sūnus Gintas su šeima ir jau augina dvi atžalas”, - pasakoja 54-erių metų strategas.

Jis neslepia – atstumas ir prarastos akimirkos su šeima skaudina: „Labiausiai gyvenime dėl to ir gailiuosi – dėl laiko, kurį praleidžiu atskirai nuo artimųjų.Pastaraisiais metais bendravimas su šeima – labai nutolęs. Kad ir esu čia, Lietuvoje, dėl įtempto grafiko negaliu sugrįžti namo. Gaila tų metų, išbrauktų iš šeimos gyvenimo”.

Tiesa, artimieji dėl nuolatinių trenerio išvykų nepriekaištauja: „Žmona per 34-erius vedybinio gyvenimo metus jau suprato ir priprato, kad to nepakeis”, - šypteli Saulius Širmelis.

„Galbūt būtų buvę geriau, jei sūnus būtų pasukęs kitu keliu”

„Šiaulių” strategas priduria, kad jo sūnus taip pat pasuko šiuo keliu – futbolininko karjerą jau baigęs Gintas Širmelis - oficialią FIFA licenciją turintis agentas.

Treneris tikina sūnaus prie futbolo nespaudęs: „Kiek pamenu, nuo pat gimimo jį mačiau su kamuoliu. Spausti nereikėjo - juokiasi Saulius Širmelis. - Jeigu jis būtų pasirinkęs kitą „duoną”, nebūčiau prieštaravęs. Galbūt tai būtų buvę ir geriau. Bet taip išėjo, kad jis pasuko panašia linkme. Tiesa, namuose futbolo tema stengiamės nebendrauti”.

„Ar vaikams buvote griežtas tėvas?” - smalsaujame. „Nepasakyčiau. Kai nubaudi vaikus, po to būna pačiam nesmagu. Juk tuo metu esu žymiai galingesnis, turi daugiau teisių ir panašiai. Tačiau vėliau tik gailiesi. Auklėjimui yra kitų būdų. Nebūtina griebtis kraštutinumų”, - tikina strategas.

Buvo „gatvės vaikas”

Pats Saulius Širmelis, šį sezoną vedantis „Šiaulių” futbolininkus į pergales, neslepia – vaikystėje buvo labai padykęs.

„Kažkuria dalimi buvau gatvės vaikas. Jeigu ne futbolas, galbūt mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. Nebuvo susidūrimų su teisėsauga, kaip jūs turbūt pagalvojote, tačiau vaikystėje ir paauglystėje galimybių pasukti netinkamais keliais – labai daug. Todėl vaikus reikėtų užimti ir skatinti tokią veiklą, kad jie nesitrintų gatvėse, nes laisvo laiko nišą greit užima neigiami dalykai. Ypač šiais laikais.”

Pas Vlado Garasto žmoną mokėsi žaisti krepšinį

Iš Lietuvos krepšininkų ugdymo „mekos” kilęs Saulius Širmelis pasuko futbolo keliu ir tikina nė kiek dėl to nesigailintis: „Tuomet Biržai buvo tikra krepšinio talentų kalvė. Galbūt dabar taip šio miesto ir nepavadinsi... Retas kuris Biržuose nebandė „paragauti” krepšinio. Aš taip pat nebuvau išimtis ir kelerius metus treniravausi pas vieno iš žymiausių Lietuvos krepšinio trenerių Vlado Garasto žmoną Ireną Aleksiūnaitę-Garastienę”.

Paklaustas, kodėl nusprendė visų taip mylimą krepšinį iškeisti į futbolą, treneris šyptelėjo: „Tarp savo amžiaus berniukų buvau bene žemiausias, tad nesulaukęs nė dešimties metų perėjau į kitą sporto šaką”.

Treneriu tapti svajojo nuo vaikystės

„Ar vaikystėje, vos tik pradėjęs žengti pirmuosius žingsnius futbolo pasaulyje, svajojote, kad tapsite žinomu šios sporto šakos atstovu?” - smalsaujame.
Treneris Saulius Širmelis nė nedvejodamas atsako: „Mane visuomet traukė trenerio darbas. Dar vaikystėje skaitydavau papildomą literatūrą. Atvirai sakant, trenerio darbo žavesio lieka vis mažiau, tačiau tai nėra tik darbas. Kai taip bus, teks palikti šią areną. Tiesa, jaunam žmogui šiandien mano pėdomis sekti nelinkėčiau. Treneriai – žmonės be socialinių garantijų... Liko tik nuogas rezultatas.”

Sauliaus Širmelio teigimu, požiūris į jo profesijos atstovus laikui bėgant smarkiai kito: „Seniau trenerio darbas buvo prestižinis, o dabar tas požiūris – smukęs. Pažiūrėkime, kas dedasi vien stojant į Kūno kultūros akademiją – seniau driekėsi eilės, buvo dideli konkursai. Dabar stoja vos vienas kitas, ir tie patys – mažai susiję su sportu. Manau, kad net ir baigę Kūno kultūros akademiją daugelis negalvoja, kaip dirbti treneriu”.

Skaičiai byloja, kad jaunimas – sergantis ir vos ne luošas

Paprašytas palyginti dabartinius žaidėjus su savo karta, iš visų futbolininko savybių profesionalumą ir atsidavimą komandai labiausiai vertinantis strategas neslepia apmaudo, kad šiuolaikiniame pasaulyje jaunimas serga „kompiuterių liga”.

„Pats požiūris į sportą – sumenkęs. Kiek teko girdėti, o ir skaičiai byloja, kad dabar jaunimas – sergantis, vos ne luošas, nepasiruošęs rimtesniems gyvenimo iššūkiams. Ko yra vertos tos pačios fizinio lavinimo pamokos mokykloje? Mano dukra su klasės draugėmis per jas žaisdavo ir dalindavo žiedą...” - asmenine patirtimi nuomonę pagrindžia strategas.

Atsukęs laiką atgal nieko nekeistų

Anot futbolo specialisto, sunkiausia yra dirbti su žmonėmis, kurie visi yra skirtingi: „Kiekvienoje komandoje jų yra ne mažiau dvidešimties. O juk reikia su jais visais rasti kontaktą. Ne paslaptis, kad treneris geresnis yra tiems, kurie žaidžia, ir ganėtinai blogas tiems, kurie nežaidžia. Reikia surasti tą balansą. Visiems geras nebūsi, tačiau tai ir yra trenerio darbo esmė. Žmonės, su kuriais dirbi, turi suprasti, ko iš jų tikiesi. Tie laikai praėjo, kai žaidėjai aukojosi dėl trenerio. Mano laikais žaidėjai, norint pakeisti trenerį, pasakydavo tvirtą „ne”, o dabar nebėra nei tokių galimybių, nei noro”.

Atsukęs laiką atgal Saulius Širmelis nieko nekeistų: „Nepaisant visų faktų, apie kuriuos kalbėjome, trenerio darbas suteikia daug teigiamų emocijų, kurių niekur kitur negaučiau. Emocijų, kurias patyriau po rungtynių, lygiosiomis sužaistų su Vokietijos rinktine. Teigiamų emocijų – daugiau nei priešingų”, - tikina Lietuvos nacionalinėje vyrų futbolo rinktinėje bei įvairiuose šalies ir užsienio klubuose dirbęs naujasis šiauliečių strategas.

Nesibaimino priešiškai nusiteikusių „Šiaulių” klubo gerbėjų

Kalbėdamas apie savo pasirinkimą treniruoti „Šiaulių” komandą strategas teigė, kad viena iš svarbiausių priežasčių buvo ta, kad čia ryškus nuolatinis klubo tobulėjimas ir vizijos turėjimas: „Tikriausiai tikėjimas „Šiaulių” perspektyva paskatino priimti šį pasiūlymą. Klubas negyvena tik šia diena, linkęs vystytis. Taipogi sutapo požiūriai į trenerio darbą”.

„Šiaulių naujienų” paklaustas, ar nesibaimino priešiškai nusiteikusių „Šiaulių” klubo gerbėjų, Saulius Širmelis, kurio praėjusį sezoną treniruota „Atleto” komanda nepasiekė nė vienos pergalės, atsakė per ilgą savo sportinę karjerą pamatęs, kad svarbiausia – ne tai, kaip sutinka, o tai, kaip palydi: „Sezono su „Atletu” nevertinu kaip nepasisekusio. Nepaisant to, kad neiškovojome pergalių, dirbti su „Atleto” komanda ir jos žaidėjais buvo labai malonu. Galiu pasakyti, kad šios ekipos atstovai – trokštantys tobulėti, nesugadinti pinigų ir šlovės futbolininkai. Tokio atsidavimo ir noro treniruotis niekur kitur nemačiau. Gaila, kad šis klubus sustojo savo vystymosi etape”.

Mokslo draugo Sigito Kukulskio žodžiai griebė už širdies

Saulės mieste jau ketvirtą mėnesį gyvenantis treneris tikina, kad jį labai nustebino Šiaulių sportiškumas – regbio, žolės riedulio, BMX, lengvosios atletikos, futbolo ir kitų sporto šakų kultivavimas.

„Seniau Šiauliuose buvo tik futbolo griuvėsiai, o dabar viskas sparčiai kyla aukštyn. Padarytas didelis darbas. Mokslo draugas, Šiauliuose žinoma sporto figūra Sigitas Kukulskis, man pasakė kai ką, kas griebė už širdies: jis į futbolo varžybas neina todėl, kad žaidėjai neatiduoda širdies. Jeigu žmogus taip mato, vadinasi, tai – taiklus pastebėjimas. Tą reikia keisti.”

Didžiausias ir svarbiausias siekis, anot Sauliaus Širmelio, kad komanda būtų lyg viena šeima: „Man atėjus klube pasikeitė daug žaidėjų – išėjo dešimt žmonių. Nėra tos nusistovėjusios rutinos ir žaidėjų, kuriuos reikėtų skatinti atsisakyti įprastos tvarkos. Šiuo aspektu galima sakyti, kad taip dirbti – lengviau. Tačiau gaila, kad klubas neteko daug gerų žaidėjų ir komanda formuota nuo nulio”.

Trokšta aplankyti Azijos kraštus ir tiesiog pailsėti

Gegužės 31-ąją 55-ąjį gimtadienį švęsiantis treneris sako, kad nejaučia nugyvenęs pusę gyvenimo: „Kodėl man duodate tiek mažai laiko? Mano giminėje – visi ilgaamžiai. O širdyje man – kokie 35-eri”, - juokiasi Saulius Širmelis, labai mėgstantis keliauti ir svajojantis aplankyti Azijos kraštus.

„Yra dar šalių, kurių nemačiau. Likimas ir darbas leido aplankyti daugelį šalių, tačiau tuomet matai tik viešbutį, stadioną ir oro uostą. Norėtųsi tiesiog atsikvėpti ir apsižvalgyti plačiau. Norėčiau nuvykti į Tailandą. Be cunamių, žinoma”, - šmaikštauja strategas. Anot jo, tokiems pomėgiams skirtas laikas – ribotas: „Kelionėms lieka tik gruodžio mėnuo. Ne pats geriausias laikas atostogauti. Na, nebent tik šiltuose kraštuose”.

Išgirdęs klausimą, kaip save įsivaizduoja po dešimties metų, Saulius Širmelis nusijuokia: „Tai statistinis lietuvių vyrų gyvenimo amžius. Nesinori apie tai galvoti. Nesu nei sportuojantis, nei krutantis”. Baigęs futbolininko karjerą ir nuo 1983 metų treneriu tapęs Saulius Širmelis sako, kad užnugaryje paliko ir norą sportuoti: „Matyt, savo jau atidirbau”.

Sauliaus Širmelio karjera

Žaidėjo karjera: Biržų komandos (1978 ir 1984 m.), Ukmergės „Vienybė” (1979-1982 m.), Anykščių „Anykšta” (1983 m.).

Trenerio karjera: Ukmergės VJSM (1982-1984 m.), Ukmergės „Vienybė” (vyr. treneris, 1985-1995 m.), Vilniaus „Panerys” (vyr. treneris, 1995-1997 m.), Vilniaus „Polonija” („Geležinis Vilkas”, „Ardena” - 1998-1999 m.), FBK „Kaunas” (2000-2003 m.), FK „Ventspils” (Latvija, 2003-2004 m.), Vilniaus „Žalgiris” (2005 m.), Prešovo „Tatran” (Slovakija, 2005-2006 m.), Panevėžio „Ekranas” (2007 m.), Helsinkio „Atlantis” (Suomija, 2009 m.), Kauno „Atletas” (2010 m.). Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerio asistentas (2003 ir 2007-2009 m.), Lietuvos U-21 rinktinės asistentas ir vyr. treneris (2006 m.). 2000, 2001 ir 2002 m. Lietuvos čempionas, 2003 ir 2004 m. Latvijos taurės laimėtojas.

2011-08-12

Trenerių būrį papildė ir žinomi Lietuvos rinktinės futbolininkai

Nacionalinėje futbolo akademijoje (NFA) Kaune įvyko iškilmingas Europos nacionalinės futbolo asociacijos (UEFA) B trenerių licencijų kursų baigimo diplomų įteikimas. Tarp kursus baigusių naujų UEFA B licencijas turinčių specialistų buvo nemažai futbolo pasaulyje žinomų veidų.

Kursus šiemet baigė buvęs Lietuvos nacionalinės rinktinės gynėjas Rolandas Džiaukštas, Vilniaus „Žalgiriui“ šiuo metu atstovaujantis Egidijus Juška, „Mažeikių“ trenerio asistentas Gintaras Juodeikis, žaidėjai Gintas Podelis ir Antanas Bulošas. Ilgamečiai Lietuvos rinktinės gynėjai Andrius Skerla ir Tomas Žvirgždauskas vykdo paskutinius kursų atsiskaitymus.

„Kursuose visada yra laukiami esami ir buvę rinktinės žaidėjai. Šios grupės studentai buvo gerai organizuoti ir norėjo gauti kuo daugiau žinių ne tik užsiemimų metu, bet taip pat individualiai ieškojo futbolo treniravimo paslapčių“, - sakė R.Statkevičius.

Prieš įteikiant diplomus buvo paminėtas šiais metais anapilin išėjęs, sporto visuomenei gerai žinomasšių kursų grupės kuratorius docentas Justas Labutis.

Licencijuotiems futbolo treneriams diplomus įteikęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) generalinis direktorius Julius Kvedaras palinkėjo naujiems treneriams sekmės jų nelengvame darbe.

NFA direktorius R.Statkevičius pasidžiaugė jau penktąja UEFA B licencijos trenerių laida. Su šiais studentais UEFA B licenciją jau įgijo 161 treneris.

Kursai prasidėjo pernai metų lapkričio mėnesį ir baigėsi šių metų birželį. Per tą laiką būsimieji futbolo treneriai iš visos Lietuvos atliko 180 valandų mokymo programą, kurią sudarė teorinės paskaitos ir praktiniai užsiemimai, kursų darbo rašymas ir gynimas, individualios užduotys bei stažuotės klubuose, teorinis ir praktinis egzaminas.

UEFA B trenerių licencijų kursuose dirbti buvo kviečiame žinomi savo sričių sporto mokslo specialistai: profesorius Aleksas Stanislovaitis, docentas Gracijus Girdauskas, pedagogė LKKA docentė Ilona Tilindienė, psichologė Vida Gricienė ir profesorius Pavelas Zachovajevas. Praktines pratybas vedė Stasys Stankus, Raimondas Statkevičius ir Rimas Kazakevičius.

Šaltinis:lrytas.lt

2011-08-12

Trenerių būrį papildė ir žinomi Lietuvos rinktinės futbolininkai

Nacionalinėje futbolo akademijoje (NFA) Kaune įvyko iškilmingas Europos nacionalinės futbolo asociacijos (UEFA) B trenerių licencijų kursų baigimo diplomų įteikimas. Tarp kursus baigusių naujų UEFA B licencijas turinčių specialistų buvo nemažai futbolo pasaulyje žinomų veidų.

Kursus šiemet baigė buvęs Lietuvos nacionalinės rinktinės gynėjas Rolandas Džiaukštas, Vilniaus „Žalgiriui“ šiuo metu atstovaujantis Egidijus Juška, „Mažeikių“ trenerio asistentas Gintaras Juodeikis, žaidėjai Gintas Podelis ir Antanas Bulošas. Ilgamečiai Lietuvos rinktinės gynėjai Andrius Skerla ir Tomas Žvirgždauskas vykdo paskutinius kursų atsiskaitymus.

„Kursuose visada yra laukiami esami ir buvę rinktinės žaidėjai. Šios grupės studentai buvo gerai organizuoti ir norėjo gauti kuo daugiau žinių ne tik užsiemimų metu, bet taip pat individualiai ieškojo futbolo treniravimo paslapčių“, - sakė R.Statkevičius.

Prieš įteikiant diplomus buvo paminėtas šiais metais anapilin išėjęs, sporto visuomenei gerai žinomasšių kursų grupės kuratorius docentas Justas Labutis.

Licencijuotiems futbolo treneriams diplomus įteikęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) generalinis direktorius Julius Kvedaras palinkėjo naujiems treneriams sekmės jų nelengvame darbe.

NFA direktorius R.Statkevičius pasidžiaugė jau penktąja UEFA B licencijos trenerių laida. Su šiais studentais UEFA B licenciją jau įgijo 161 treneris.

Kursai prasidėjo pernai metų lapkričio mėnesį ir baigėsi šių metų birželį. Per tą laiką būsimieji futbolo treneriai iš visos Lietuvos atliko 180 valandų mokymo programą, kurią sudarė teorinės paskaitos ir praktiniai užsiemimai, kursų darbo rašymas ir gynimas, individualios užduotys bei stažuotės klubuose, teorinis ir praktinis egzaminas.

UEFA B trenerių licencijų kursuose dirbti buvo kviečiame žinomi savo sričių sporto mokslo specialistai: profesorius Aleksas Stanislovaitis, docentas Gracijus Girdauskas, pedagogė LKKA docentė Ilona Tilindienė, psichologė Vida Gricienė ir profesorius Pavelas Zachovajevas. Praktines pratybas vedė Stasys Stankus, Raimondas Statkevičius ir Rimas Kazakevičius.

Šaltinis:lrytas.lt

ka stankevicius padare?
http://fkekranas.lt/live_new/lt/tv/reportazai/fke-1-2-zalgiris-komentarai/" onclick="window.open(this.href);return false;

ka stankevicius padare?
http://fkekranas.lt/live_new/lt/tv/reportazai/fke-1-2-zalgiris-komentarai/" onclick="window.open(this.href);return false;

nzn ka padare, bet pasalino tai skrupski is aikstes

Varė jie ten varė vieni ant kitų (Duse, kaip jam įprasta daugiausia: a la - jūs iš pnvz neišvažiuosit), tai parodė jiems V.S. negražų žestą, anot mano inf. šaltinių.

Ten iš viso juokinga. Šeimininkų antras treneris sako - "jūs neišvažiuosit", policija Žalgirio fanams atviorkščiai: "jei čia dar bardakus darysit, daugiau "Žalgiriui" į pnvz neleisim atvažiuot" - gana sakyčiau nesuderinti panevėžiečių veiskmai

Varė jie ten varė vieni ant kitų (Duse, kaip jam įprasta daugiausia: a la - jūs iš pnvz neišvažiuosit), tai parodė jiems V.S. negražų žestą, anot mano inf. šaltinių.

Ten iš viso juokinga. Šeimininkų antras treneris sako - "jūs neišvažiuosit", policija Žalgirio fanams atviorkščiai: "jei čia dar bardakus darysit, daugiau "Žalgiriui" į pnvz neleisim atvažiuot" - gana sakyčiau nesuderinti panevėžiečių veiskmai

:D Joa, europinio lygio treneris, įsivaizduoju kaip pas tokį atsiskleidinėja koks nors jaunas talentas: - tu @#$%^ tik pamėgink #$%%^ nepataikyt/neapsigint/nepapasuot, Eriškėse tave tvariau pakasiu, ****** tu

Joa, europinio lygio treneris, įsivaizduoju kaip pas tokį atsiskleidinėja koks nors jaunas talentas: - tu @#$%^ tik pamėgink #$%%^ nepataikyt/neapsigint/nepapasuot, Eriškėse tave tvariau pakasiu, ****** tu

Tai jis gal, kaip vyr. trenerio torpedos statusą užsitarnavęs. Sprendžiant iš Ekrano kadrų politikos, jam tokie žmonės naudingi.

Gyvenimas dėl futbolo
2012 vasario 24d.
http://www.fkekranas.lt/naujienos/gyvenimas-del-futbolo" onclick="window.open(this.href);return false;

Miesto legendiniam futbolo treneriui Algimantui Balilioniui praėjusį savaitgalį, vasario 19-ąją, sukako 70 metų. Pateikiame „Panevėžio balso“ publikaciją apie trenerį bei, žinoma, sveikiname futbolo specialistą!

"Treneris nėra pratęs kalbėti apie save. Kuklumas – vienas jo asmenybės bruožų. Už ilgametį futbolo akademijos trenerį kalba jo nuopelnai šalies futbolui. Išugdytos beveik dvi dešimtys šalies čempionų ir aibė talentingų futbolininkų, garsinusių ne tik Panevėžį, bet ir visą šalį. Dalis jų vėliau tapo žinomais treneriais.

A. Balilionis gali ištisas valandas kalbėti apie paskutines Čempionų lygos varžybas, analizuoti žaidimo eigą ar išsamiai pasakoti apie Panevėžio apskrities futbolo turnyrą, jame rungtyniaujančias ekipas ir atskirus žaidėjus. Jis turi savo favoritus, gali pasakyti, kas tikrai nelaimės čempionato ir kas turi daugiausia šansų. Futbolo fanatikas. Besidomint trenerio biografija ne vienas jo auklėtinis ar bičiulis tai pabrėžė.

Vaikystė – prie Baikalo ežero

Sutikus A. Balilionį futbolo maniežo patalpose, nejučia kalba pakrypo apie tolimus kraštus šalia Baikalo ežero. Vėliau paaiškėjo, kodėl tokie ryškūs trenerio prisiminimai apie juos, mažai ką bendro turinčius su Lietuva ir futbolu. Futbolo specialistas atėjo kiek anksčiau prieš treniruotę pasikalbėti apie bėgantį laiką.

„Trenerio darbas – ugdyti jaunus žaidėjus, vaikus – pats įdomiausias. Ateina niekam nežinomi, o vėliau, jei jie labai motyvuoti, yra noro, tampa garsiais futbolininkais. Atrasti talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes – mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko futbolo trenerio specialybę, atsakė A. Balilionis.

„Nuo pat mažens spardydavome kažką panašaus į kamuolį, taip ir susidomėjau futbolu. Dabar kamuolių neverta lyginti su tais, kuriuos gainiodavome vaikystėje. Ką galėdavome paspirti, tą ir spardydavome“, – šypsosi treneris.

A. Balilionis gimė prie Šeduvos, tačiau vaikystė bėgo ne Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo visa šeima buvo ištremta, anot A. Balilionio, į „kurortą“ prie Baikalo ežero. „Palinkėčiau ten nuvykti“, – mįslingai šypsojosi treneris.

Svajojo apie mediciną

A. Balilionis tremtyje baigė vidurinę mokyklą. Vėliau šeima grįžo į Lietuvą ir devyniolikos metų vaikinas įstojo į aukštąją mokyklą. „Norėjau studijuoti mediciną, tačiau buvo didžiulis konkursas, manęs nepriėmė. Pasirinkau Kaune kūno kultūros pedagogo specialybę. Ji turi šiek tiek bendro su medicina – fiziologija, sportuojančiųjų sveikata.“ Anot A. Balilionio, jam studijos patiko, o motyvacijos mokytis netrūko. „Buvau kaimo vaikas, nuolat judantis, sportuojantis. Ir dabar, galima sakyti, aktyviai gyvenu“, – kalbėjo A. Balilionis.

Futbolo specialistas pamena, jog studijų metu dėstytojams jis atrodė rimtas ir stropiai, atsakingai studijuojantis vaikinas. Šalia mokslų, žinoma, buvo ir futbolas. „Žaidžiau už Kauno „Atleto“ jaunimo komandą, išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau.“

Baigęs studijas, būsimasis futbolo treneris turėjo atlikti pirmą profesinę praktiką Mažeikiuose. „Ten vienas pažįstamas treniravo futbolo komandą. Turėjau įrodyti, jog esu suprantantis ir kvalifikuotas pedagogas, kitaip sakant, futbolo treneris. Tik tada man įteikė diplomą Kaune. Beje, mano baigiamasis darbas buvo susijęs su futbolu. Tačiau Mažeikiuose neužsibuvau, turėjau atlikti karinę tarnybą“, – šypsosi treneris. „Ją galėjau atlikti po pirmo arba antro kurso, tačiau norėjau be pertraukų baigti studijas. Kadangi buvau pedagogas, tarnavau trumpiau – tik metus“. Tačiau A. Balilioniui toli keliauti į Rusijos platybes nereikėjo, karinę tarnybą jis atliko Kaliningrado srityje. „Pusę dienos žygiuodavome, kilnodavome kojas, kitą pusę sportuodavome, žaisdavome futbolą. Armijos komanda žaidė Kaliningrado regione. Joje netrūko meistrų iš visos Sovietų Sąjungos.“

Šeima palaikė

Į Panevėžį A. Balilionis atvyko po karinės tarnybos bei trumpos darbo praktikos Kaune. „Kuriais metais, tiksliai nepamenu. 1964 ar 1965 metais“, – atsakė treneris, pabandžius išsiaiškinti, kada tiksliai jis atvažiavo į Aukštaitijos sostinę. Kodėl Panevėžys, gal meilė atvedė į šį miestą? „Ne! Jos neturėjau, buvau labai rimtas vyras. Tiksliau pasakius, turėjau simpatiją Kaune, ta draugystė ir liko ten. Mūsų santykiai buvo platoniški, nieko konkretaus.“ Tikrąją gyvenimo meilę A. Balilionis sutiko Panevėžyje. Ji – matematikos mokytoja Lina. Su žmona jau 30 metų kartu, užaugino sūnų bei dukrą. „Žmona man niekada netrukdydavo dirbti. Kaip pedagogė, ji mane suprato. Vienas kitą gerbiame, mylime. Ir vaikus užauginome kultūringais piliečiais“, – džiaugiasi A. Balilionis.

„Manęs bijojo kaip velnias kryžiaus“

Panevėžyje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje futbolininkus ruošė internatinė sporto mokykla. Joje tobulėjo geriausi, perspektyviausi šalies jaunieji žaidėjai. Veikė ir miesto sporto mokyklos futbolo grupė, kurioje dirbo A. Balilionis. „Manęs bijojo kaip velnias kryžiaus“, – taip treneris pradėjo kalbėti apie Panevėžio sporto internatinę mokyklą. „Internatas buvo didžiausias mano „draugas“. Jis pavogdavo geriausius mano auklėtinius, pavyzdžiui, vykdavome į finalą, o mano žaidėjus paimdavo į kokį nors turnyrėlį. Buvo nelengva, bet buvau kantrus, reikėjo su visais sugyventi. Tai jau istorija.“ Tačiau, pasak A. Balilionio, jo treniruojami berniukai pranokdavo internato auklėtinius.

Treneris turi savo nuomonę apie futbolo akademiją, apie ateinantį sportuoti dabartinį jaunimą. „Pirmenybę teikiu gatvės vaikams. Yra turtingų tėvelių atžalų, į treniruotę susirenkančių gerai praleisti laiką. Gatvės vaikas yra kovotojas. Tačiau tokie dažniausiai neturi pinigų susimokėti už treniruotes. Gaila, jog jie dažniausiai ir lieka gatvėse.“

Pasak trenerio, vaikai, kurie dar papildomai be futbolo tobulėja kitoje srityje, pavyzdžiui, dainuoja ar groja muzikos instrumentu, gali pasiekti daugiau, nes yra koordinuoti, mokantys planuoti. „Yra emocinių lyderių, komandos gyvenimą praskaidrinančių pokštais ar gera nuotaika, yra aikštėje lyderių, savo protu ir mąstymu galinčių vesti komandą į priekį. Tokius žaidėjus reikia ruošti. Aš visada žinojau, kaip dirbti, ir dabar nekeisčiau savo sistemos.“

Protas ir technika

Nuo 1969 iki 1976 metų A. Balilionis ugdė buvusį „Ekrano“ vartininką, puikiai žinomą šalies futbolo trenerį Virginijų Liubšį: „Visų pirma – tai labai įdomus, savotiškas, geras specialistas. Įsiminė tai, jog sugebėjo suprantamai perteikti tai, ką reikėjo. Pirmenybę teikė protingiems, mąstantiems žaidėjams. Manau jis, kaip treneris, man davė labai daug“, – apie savo pirmąjį trenerį A. Balilionį kalbėjo V. Liubšys. „Treneris daug dėmesio skyrė taktikai, ypač akcentuodavo žaidimo technikos elementus. Trenerio auklėtiniai, žaidę aukščiausiu lygiu, pasižymėjo protu ir technika“, – prisiminė dabartinis Marijampolės „Sūduvos“ strategas.

Valdemaras Šteinas, FK „Ekrano“ technikos direktorius, taip pat puikiai pamena vaikystės futbolo pamokas pas trenerį A. Balilionį: „Ateidavo į salę nuo ryto ir iki vakaro treniruodavo visas grupes iš eilės. Labai atsidavęs savo darbui žmogus. Taktiškas, protingas, gal kartais pernelyg atviros širdies. Jis turi savo braižą. Pamenu, ateiname į treniruotę, treneris duoda kamuolius ir liepia atlikti technikos pratimus, judesius, o mes norėdavome futbolą žaisti. Tik treniruotės pabaigoje jis suskirstydavo į komandas ir galėdavome pažaisti“, – apie pirmąsias futbolo pamokas kalbėjo V. Šteinas. „Per treniruotes akcentuodavo ne jėgą, o taktiką, žaidimo techniką. Nuo pat savo darbo pradžios treneris jaučia simpatijas braziliškam futbolo stiliui.“

Kartu su A. Balilioniu futbolą žaidė ir dabartinis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) generalinis direktorius Julius Kvedaras: „Kartu kurį laiką spardydavome kamuolį Kaune, šalia sporto halės buvusioje futbolo aikštelėje. Kai jis atvyko į Kauną, mažai kas manė, jog jis ką nors pasieks šioje sporto šakoje. Bet jis pasiekė savo tikslą. A. Balilionis su kamuoliu nesiskirdavo nuo ryto iki vėlumos. Tikras futbolo fanatikas. Viską pasiekė per juodą darbą, kantrybę ir atkaklumą“, – taip A. Balilionį apibūdino vienas LFF vadovų.

A. Balilionio auklėtiniai, tapę Lietuvos futbolo čempionais: V. Liubšys, G. Juzelėnas, V. ir G. Abramavičiai, V. Laniauskas, E. Balvočius, A. Mykolaitis, V. Deveikis, A. Petrauskas, A. Klimavičius, G. Rimkus, R. Vilėniškis, „Žalgirio“ žymus žaidėjas, treneris S. Danisevičius; metus laiko treniravo dabartinį „Ekrano“ strategą V. Urboną.

Vyresniosios kartos žinomi krašto futbolininkai, A. Balilionio auklėtiniai: V. Šnioka, broliai Šteinai, A. Šarkis, R. Tamašauskas, A. Likas, V. Putė, V. Niurka, A. ir K. Brazdžiūnai, J. Jaroškė, V. Stankūnas, S. Ribokas, V. Fadejevas, R. Gardzijauskas, A. Šlikas, E. Matulevičius, R. Frolovas, R. Kuzma, A. Markevičius, S. Pusvaškis, A. Pušnys, M. Sokolnikovas, žymus Panevėžio aktorius A. Keleris.

Linas JOCIUS

G.Jarmalavičius: Futbolas žaidžiamas ant tikros vejos
http://www.futbolas.lt/naujiena/gjarmalavicius-futbolas-zaidziamas-ant-tikros-vejos" onclick="window.open(this.href);return false;

Žinomam Lietuvos futbolo treneriui Gedeminui Jarmalavičiui šis pavasaris - neįprastas ir visiškai kitoks, nei ankstesnieji. Nebereikia rengtis varžyboms, kurpti taktinių schemų ir nervintis prieš kiekvieną savaitgalį. "Atostogauju", - paklaustas, ką veikia šiuo metu, kvatojasi G.Jarmalavičius. Po praėjusio sezono palikęs Tauragės "Tauro" komandą, treneris kol kas vis dar bedarbis. "Tokia trenerio dalia - dirbdamas nežinai, kada būsi laisvas. O nedirbdamas nežinai, kada vėl turėsi užsiėmimą. Lietuva maža šalis, čia labai siauria trenerių rinka", - sakė G.Jarmalavičius. Tačiau nuo Lietuvos futbolo reikalų treneris nenutolo. Juos tebeseka labai atidžiai. Portalas Futbolas.lt su G.Jarmalavičiumi kalbėjosi apie šalies futbolo sezono pradžią...

- Kodėl pernai palikote Tauragės "Taurą"?
- Atėjo toks metas. Sezono pabaigoje kartu su vienu "Tauro" vadovu Jauniumi Šetkumi susėdome ir gražiai viską aptarėme. Yra įvairių priežasčių ir niuansų, tačiau galima sakyti, noras skirtis buvo abipusis.

- Šį sezoną "Tauras" strigo pasirengimo sezonui etape, nykiomis rungtynėmis su Pakruojo "Kruoja" startavo A lygoje. Kur problema? Prasta komandos komplektacija? Silpnas treneris?
- Klausimas labiau tiktų klubo vadovams. Bet aš manau, kad "Tauras" turi rezervų. Netrukus prisijungs Marius Kižys - jis komandai duos labai daug naudos. Prisidės ir du italai, nespėję sutvarkyti dokumentų, tad prieš rungtynes su "Sūduva" komanda sustiprės. Klubas žiemos metu rinkosi pigesnius žaidėjus. Bet tam yra priežastis. Dar pernai buvo aišku, kad biudžetas šiemet sumažės, nes buvo tvarkomas stadionas. Kaip besisuktum, viską nusprendžia pinigai. "Tauras" - ne iš tų komandų, kurios gali pasigirti solidžiu biudžetu.

- Jūsų nenustebino solidus "Sūduvos" komandos startas?
- Mačiau 5-6 marijampoliečių draugiškas rungtynes prieš sezoną ir jie man paliko didelį įspūdį. Jau tada treneriui Virginijui Liubšiui sakiau, kad jo komanda atrodo puikiai. Seniai bemačiau taip gerai žaidžiantį Ričardą Beniušį, ypač gerai atrodo Karolis Chvedukas, Povilas Leimonas, Valdemaras Borovskis. Komanda išsprendė vartininkų problemą, o kai prisijungė Rafaelis Ledesma su Craigu Thomsonu, "Sūduva" apskritai tapo įspūdinga. Tai jautėsi rungtynėse su "Ekranu", kur žaidimas buvo, kaip aš sakau, linksmas.

- Bet ką daryti, kad komanda tokią formą išlaikytų visą sezoną?
- Šiuo klausimu man minate ant mozolio (juokiasi). 2009 metais, kai treniravau "Sūduvą", dar neturėjome tokio žaidėjų pasirinkimo, koks yra dabar, tačiau labai gerai pradėjome sezoną, laimėjome Lietuvos taurę, o vėliau kritome į duobę. Žinoma, atsakomybę prisiimu tik sau, nes padariau klaidų... Šiemet čempionatas ilgas, net 36 turai ir negali vienodu tempu pražygiuoti jų visų. Matau, kad penkios komandos - be favoritų trejeto, dar ir "Šiauliai" su "Kruoja" - suprato tai ir sudėtį surinko tokią, kad turėtų užtektinai keitimų. Sezono viduryje atsiranda traumos, diskvalifikacijos dėl kortelių, nuovargis, karščiai, kitos problemos ir tampa sunku išlaikyti formą, žaidėjų motyvaciją. O motyvuoti labiausiai padeda žaidėjų tarpusavio konkurecija.

- Kas dar jus nustebino A lygos starte?
- Po pirmų rungtynių sunku spręsti, bet neblogai pasirodė Gargždų "Banga". Jie labai atkakliai priešinosi vienam pretendentų į auksą Vilniaus "Žalgiriui" ir sužaidė neprastai. "Šiaulių" žaidime jautėsi nusiteikimas ir susikaupimas.

- O "Žalgiris" tikriausiai nuvylė - žaidimas dviem atraminiais saugais ir vienu puolėju Gargžduose ko gero nepriminė čempioniškų ambicijų turinčios komandos?
- Būtent. Tik pats "Žalgirio" treneris žino, ką daro. Tačiau kai tu deklaruoji kovą dėl pirmosios vietos ir keli tikslą laimėti taurę, atrodo keistai, kai su 6-ąją lygos komanda žaidi tokia taktika. Neabejoju, kad "Žalgiris" su "Banga" pajėgus žaisti ir dviem puolėjais. Vėlgi, tai tik pirmasis mačas ir spręsti apie komandos braižą dar anksti.

- Ar "Atlanto" priėmimas į A lygą paskutinę minutę yra adekvatus?
- Toks jau mūsų tas futbolas... Žinant, ką pernai išdarinėjo "Atlantas" ir kas vyksta šiame klube, tai atrodo keistai. Bet kita vertus, paklauskime savęs: ar gerai, kad Kaunas dabar neturi futbolo komandos? Ir jeigu tokia pati situacija taptų Klaipėdoje? Man apskritai keista padėtis šiame mieste. Gilios futbolo tradicijos, ekonominės galimybės, o komanda merdi. Matyt, kažkas kažko neatranda. Nežinau, kaip situaciją pakeis tas kėdžių perstumdymas "Atlante". Bet jei klube atsiras tvarka, žmonės ims dirbti efektyviai, ši komanda, patikėkite manimi, dar parodys ką gali. Žaidėjai surinkti neblogi, tik pasiruošimo jie normalaus neturėjo.

- Dabartinę A lygos stadiją galima apibūdinti klasikine kliše "Pavasarinis futbolas". Kaip manote, kada komandos ims demonstruoti tikrąjį savo veidą ir įsibėgės?
- Esame priklausomi nuo gamtos. Kuo greičiau atsiras galimybė žaisti ant tikros žolės, tuo komandos greičiau įsivažiuos. Sakykite ką norite - futbolas vistiek žaidžiamas ant tikros dangos. Manau, kad po 3-4 turų ekipos turėtų pradėti rodyti tikrąjį savo veidą ir išsipančioti iš to "pavasariško futbolo". O tada bus dar įdomiau.